Byla 3K-3-489/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Algio Norkūno ir Vinco Versecko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. J., Z. S., A. P. ir E. R. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 30 d. nutarties ir 2011 m. gegužės 17 d. papildomos nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. J., A. P., G. J. M. (teisių perėmėja – Z. S.) ir E. R. ieškinį atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), K. G., Z. G., dalyvaujant tretiesiems asmenims VĮ Registrų centro Panevėžio filialui, AB SEB bankui, dėl savivaldybės valdybos potvarkio panaikinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais, Nekilnojamojo turto registro įrašo, statybos leidimo ir detaliojo plano sprendinių panaikinimo, teisių pripažinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai R. J., G. J. M., A. P. ir E. R. prašė:

51) panaikinti Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84 v 2.4.9 punktą dėl 397/1080 kv. m žemės sklypo dalies, neužstatytos teisėtais statiniais;

62) pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 1 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8 dalį dėl 397/1080 kv. m žemės sklypo dalies, neužstatytos teisėtais statiniais;

73) pripažinti negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 6544;

84) panaikinti atsakovo K. G. nuosavybės teisių įregistravimą Nekilnojamojo turto registre (objekto registro Nr. 44/401092 2.1 punktą) į žemės sklypo dalį, neužimtą teisėtai pastatytais statiniais;

95) pripažinti negaliojančia 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, sudarytą Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir K. G.;

106) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus 2006 m. rugpjūčio 2 d. atsakovui K. G. išduotą statybos leidimą Nr. 45-247;

117) panaikinti (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūros dalį, kuria sklypui Nr. IX priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas bei prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII numatytos automobilių stovėjimo aikštelės;

128) pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūra numatytos automobilių stovėjimo aikštelės, esančios prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII, nėra valstybės išperkamos pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, nes nėra nustatytas konkretus ir aiškus visuomenės poreikis;

139) įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją ir Panevėžio miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti bei patvirtinti laisvoje (neužstatytoje) žemėje, esančioje (duomenys neskelbtini), žemės sklypo planą ir L. J. (po mirties), E. P. (po mirties), G. J. M. atkurti nuosavybės teises natūra į žemę pagal pridedamą schemą nurodytose teritorijose:

14a) 260 kv. m teritorijoje Nr. 1, pažymėtoje ribų lūžių taškais 1-2-18-17-19;

15b) 137 kv. m teritorijoje Nr. 2, pažymėtoje ribų lūžių taškais 15-16-17-18;

16c) 245 kv. m teritorijoje Nr. 3, pažymėtoje ribų lūžių taškais 2-3-13-12-15-18;

17d) 279 kv. m teritorijoje Nr. 4, pažymėtoje ribų lūžių taškais 9-10-11-12-13-14;

18e) 672 kv. m teritorijoje Nr. 5, pažymėtoje ribų lūžių taškais 3-6-7-8-9-14-13;

19f) 239 kv. m teritorijoje Nr. 6, pažymėtoje ribų lūžių taškais 3-4-5-6;

2010) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo pradėti procedūras detaliajam planui parengti 921 kv. m teritorijoms, esančioms (duomenys neskelbtini) (schemoje pažymėtoms Nr. 1-4); detalųjį planą atlikus ir patvirtinus, pateikti Panevėžio apskrities viršininko administracijai;

2111) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo parengti ir patvirtinti žemės sklypo planą (planus) bei jį (juos) pateikti Panevėžio apskrities viršininko administracijai:

22a) 672 kv. m teritorijai, esančiai (duomenys neskelbtini) (schemoje pažymėtai Nr. 5);

23b) 239 kv. m teritorijai, esančiai (duomenys neskelbtini) (schemoje pažymėtai Nr. 6);

2412) įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją per šešis mėnesius nuo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos parengto, patvirtinto detaliojo plano bei sklypo plano (planų) schemoje nurodytoms teritorijoms Nr. 1-6 (bendras plotas – 1832 kv. m) pateikimo atkurti nuosavybės teises, grąžinant žemę natūra L. J. (po mirties), E. P. (po mirties), G. J. M.;

2513) panaikinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0524 ha ploto dalies, kuri buvo prijungta prie K. G. žemės sklypo pagal Panevėžio apskrities viršininko administracijos 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 6544, hipoteką.

26Ieškovai pretenduoja atkurti natūra nuosavybės teises į 33,56 ha bendro ploto žemės sklypus Panevėžio mieste, iki žemės nacionalizacijos valdytus L. J., D. s., kuris buvo E. P., G. J. M. ir L. J., L. s., tėvas. Po L. J., L. s., ir jo žmonos I. P. J. mirties jų teisių perėmėjas pagal 1999 m. spalio 15 d. ir 2005 m. sausio 31 d. paveldėjimo teisės liudijimus yra ieškovas R. J., po E. P. mirties (2005 m. lapkričio 14 d.) jos teises perėmė J. P., o po šio mirties 2007 m. lapkričio 7 d. – E. R. ir A. P. (2008 m. vasario 8 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu), po G. J. M. mirties (2009 m. spalio 1 d.) jos teises perėmė Z. S.

27Pareiškimas dėl nuosavybės teisių į L. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę Panevėžio mieste atkūrimo paduotas 1991 m. gruodžio 30 d. Pagal tuo metu galiojusius įstatymus ieškovams (ar asmenims, kurių teises ieškovai perėmė) atkurtos nuosavybės teisės natūra į maksimalų galimą žemės plotą. 2002 m. balandžio 19 d., įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo) 2, 12, 21 straipsnių pakeitimo įstatymui, ieškovai įgijo teisę atkurti nuosavybės teises natūra į visą jiems priklausančią miesto žemę. Tuo remdamiesi jie ginčija administracinius aktus ir sandorius, kurių pagrindu žemės, iki nacionalizacijos valdytos L. J., dalis suteikta kitiems asmenims. Bylos nagrinėjimo metu ieškovų nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nėra iki galo išspręstas, nuosavybės teisės natūra ar kitu teisių atkūrimo būdu atkurtos ne į visą turėtą žemę.

28II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

29Panevėžio apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

30Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto valdyba 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306 v „Dėl leidimo projektuoti ir sklypų suteikimo“ atsakovo K. G. įmonei leido (duomenys neskelbtini) komerciniame komplekse projektuoti parduotuvę ir barą; 1992 m. vasario 24 d. potvarkiu Nr. 84 v suteikė K. G. įmonei 0,108 ha sklypą parduotuvės ir baro statybai. Teismas nurodė, kad šių aktų priėmimo metu dar negaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 (įsigaliojo 1992 m. gegužės 10 d., po paskelbimo Vyriausybės Žiniose), o Žemės įstatymas priimtas tik 1994 metais, todėl šių norminių aktų nuostatos negalėjo būti pažeistos. Dėl to teismas pripažino nepagrįstais ieškovų argumentus dėl Panevėžio miesto valdybos potvarkių prieštaravimo pirmiau nurodytiems teisės norminiams aktams ir atmetė reikalavimus šiuos potvarkius panaikinti. Teismas taip pat nurodė, kad K. G. įmonė, būdama jai suteikto 1080 kv. m žemės sklypo Panevėžyje, (duomenys neskelbtini) komplekse, teisėta naudotoja ir nuomininkė, turėjo teisę šį sklypą nusipirkti vadovaujantis Panevėžio miesto valdybos 1992 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 595 v „Dėl žemės sklypų įsigijimo privatinės nuosavybės teise fizinio asmens teisėmis veikiančioms įmonėms“, todėl nėra pagrindo pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 1 d. šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

31Teismas taip pat nustatė, kad Panevėžio miesto taryba 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtintu detaliuoju planu prie K. G. nuosavybės teise priklausančio 0,108 ha sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priskyrė 0,0524 ha žemės sklypą; Panevėžio apskrities viršininkas 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. Ž-2275 patvirtino kitos paskirties žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), sujungimo projektą, suformuojant vieną 0,1604 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); įsakyme nurodyta tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorija, žemės naudojimo pobūdis – prekybos, paslaugų ir pramogų objektų statybos. Žemės sklypai sujungti vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 61 „Dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ patvirtinimo“ nuostatomis, o prijungta sklypo dalis numatyta automobilių stovėjimo aikštelėms prie K. G. nuosavybės teise priklausančio prekybos centro įrengti. 0,0524 ha laisvo neužstatyto žemės sklypo prijungimą prie K. G. priklausančio prekybos centro žemės sklypo teismas pripažino neprieštaraujančiu žemės sklypų suteikimo tvarkai ir būtinu prekybos centrui eksploatuoti, nes atsakovas K. G. įsipareigojo prekybos–verslo centrą, esantį (duomenys neskelbtini), pritaikyti transporto ir pėsčiųjų susisiekimo reikmėms, t. y. įrengti automobilių stovėjimo aikštelę. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi 0,0524 ha ploto valstybinės žemės sklypas buvo parduotas K. G.; ieškovas R. J., kaip gretimo žemės sklypo savininkas, 2005 m. liepos 12 d. notariškai patvirtintu sutikimu pareiškė Panevėžio miesto savivaldybei, kad jis neprieštarauja, jog K. G. jam priklausančiame sklype, suformuotame pagal (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūrą, patvirtintą Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 4-8, statytų komercinį pastatą ant sklypų ribos ir kad pastato pamatų papėdė įsiterptų į jo sklypą. Iš to teismas padarė išvadą, kad ieškovas R. J. pritarė atsakovo K. G. planuojamoms statyboms.

32Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimu (administracinė byla Nr. 1-25-552/2008) buvo atmestas kaip nepagrįstas R. J. skundas atsakovui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo parengti Panevėžio miesto (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano, patvirtinto Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8, korektūrą. Be to, Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 25 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. liepos 5 d. nutartimi, nagrinėdami R. J. skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pasisakė, kad Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtintoje (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūroje numatytos automobilių parkavimo aikštelės reikalingos visuomenės poreikiams ir bendroms gyventojų reikmėms tenkinti, todėl šie žemės sklypai natūra negrąžintini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. kovo 25 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A11-263-03), aiškindamas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkto normą, nurodė, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei; tokio poreikio buvimas turi būti išreikštas atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jei prašomas grąžinti natūra žemės sklypas turi visuomenės poreikį, o teritorijos, kurioje yra šis sklypas, detalusis planas dar nepatvirtintas, žemės grąžinimas natūra negalimas, kol bus patvirtintas detalusis planas ir jame nebus atitinkamos nuorodos į apibūdinančias visuomenės poreikį aplinkybes, išvardytas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Tais atvejais, kai teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas patvirtintas ir jame yra nurodytos aplinkybės, išvardytos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, bet yra valstybės išperkamas. Teismas nurodė, kad šie administracinių teismų sprendimai yra įsiteisėję, todėl jais nustatyti teisinę reikšmę turintys faktai iš naujo neįrodinėjami ir vertinami kaip prejudiciniai (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teismas, remdamasis administracinių teismų išvadomis, kad automobilių parkavimo aikštelės skirtos visuomenės poreikiams ir bendroms gyventojų reikmėms tenkinti, pripažino nepagrįstais ir atmestinais ieškovų reikalavimus panaikinti 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos leidimą Nr. 45-247, taip pat reikalavimą pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūros sprendiniai, kuriais automobilių stovėjimo aikštelės yra numatytos už komercinių sklypų ribų, prieštarauja aukštesnio lygmens teisės norminiams aktams bei negalioja ir kad pagal (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūrą numatytos automobilių stovėjimo aikštelės prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII rytinėje pusėje nėra skirtos konkrečiam bei aiškiai išreikštam visuomenės poreikiui patenkinti ir šios neužstatytos teritorijos gali būti grąžinamos natūra. Tais pačiais motyvais teismas atmetė ieškinio reikalavimus panaikinti (duomenys neskelbtini) korektūros dalį, kuria sklypui Nr. IX priskirtas 0,0524 ha žemės sklypas ir kuria prie sklypų Nr. IX ir Nr. XII rytinėje dalyje priskirtos automobilių stovėjimo aikštelės, bei įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją ir Panevėžio miesto savivaldybės administraciją įstatymų nustatyta tvarka suformuoti ir patvirtinti laisvoje (neužstatytoje) žemėje, esančioje prie sklypų (duomenys neskelbtini) žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti natūra, panaikinti 0,0524 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) hipoteką.

33Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra K. G. nesąžiningumo įrodymų, todėl vadovaujantis CK 4.96 straipsniu nėra galimybės iš jo išreikalauti jo įsigytus žemės sklypus. Ieškovai neįrodė ginčijamų administracinių aktų ir civilinių sandorių panaikinimo pagrindą sudarančių aplinkybių.

34Teismas atmetė atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senaties termino praleidimo padarinius, konstatavęs, kad byloje taikytinas dešimties metų bendrasis ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas.

35Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo R. J. apeliacinį skundą, 2011 m. kovo 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismo 2009 m. spalio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą; 2011 m. gegužės 17 d. papildoma nutartimi išsprendė bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą.

36Teisėjų kolegija nustatė, kad L. J. 1991 m. gruodžio 30 d. Panevėžio miesto valdybai pateikė prašymą atkurti natūra nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Įstatymas dėl nuosavybės teisių atstatymo) 5 straipsnį šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims nuosavybės teisė į žemę Panevėžio mieste galėjo būti atkurta natūra tik į ne didesnį kaip 0,2 ha plotą. Ieškovai neneigė, kad jiems natūra buvo atkurtos nuosavybės teisės į įstatyme nurodyto dydžio žemės sklypus. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovų subjektinė teisė atkurti nuosavybės teises į visą žemę natūra atsirado tik 2002 m. balandžio 19 d, įsigaliojus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. IX-832. Iki to laiko ši žemė buvo laisva valstybinė žemė, nes pagal Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 4 straipsnio 4 dalį laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini visi toje vietovėje turimi žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys ir kurie gali būti parduodami privačion nuosavybėn pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą.

37Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais atmestas ieškovų teiginys, jog Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkis Nr. 84 v, kuriuo K. G. įmonei suteiktas 0,108 ha sklypas, priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 2.4.9. ir 10.6.1 punktų nuostatas bei Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalies, 8 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus, kartu ir 2000 m. CK nuostatas: šio potvarkio priėmimo metu dar negaliojo nei Žemės įstatymas (įsigaliojo 1994 metais), nei Vyriausybės nutarimas Nr. 89 (įsigaliojo 1992 m. gegužės 10 d., po paskelbimo Valstybės Žiniose). Be to, Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 6.4 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės nuomininkai turi pirmenybės teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka išpirkti nuomojamus žemės sklypus, jeigu ant jų pastatyti pastatai ir statiniai privačios nuosavybės teise priklauso žemės sklypo nuomininkui ir nėra kito asmens, nuomojančio tą patį žemės sklypą. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 89 nereglamentavo nuosavybės atkūrimo teisinių santykių; teisė atkurti nuosavybės teises į mieste esančią žemę natūra atsirado tik 2002 m. balandžio 19 d. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Panevėžio miesto valdybos 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306 v žemės sklypas K. G. įmonei suteiktas nepažeidus įstatymo reikalavimų, o K. G. įmonė, būdama jai suteikto žemės sklypo naudotoja ir nuomininkė, turėjo teisę šį sklypą įsigyti iš valstybės pagal Panevėžio miesto valdybos 1992 m. lapkričio 9 d. potvarkį Nr. 595 v „Dėl žemės sklypų įsigijimo privatinės nuosavybės teise fizinio asmens teisėmis veikiančioms įmonėms“.

38Teisėjų kolegija taip pat pripažino, kad valdymo institucijų sprendiniai dėl 0,0524 ha žemės sklypo prijungimo prie K. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (vadovaujantis aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 „Dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ patvirtinimo“) bei paskesnis 0,0524 ha žemės sklypo 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties su K. G. sudarymas iš esmės neprieštaravo įstatymo reikalavimams, juolab kad prijungta sklypo dalis buvo numatyta automobilių stovėjimo aikštelėms prie K. G. nuosavybės teise priklausančio prekybos centro įrengti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Panevėžio apskrities viršininkas, patvirtindamas apskrities Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. kovo 24 d. surašytą Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 241, pritarė šio plano sprendiniams, kuriuose numatytos įrengti automobilių stovėjimo aikštelės; be to, pirkimo–pardavimo sutarties 2 punkte nustatyta, kad automobilių stovėjimo aikštelė skirta bendram naudojimui be apribojimų, o 5.1 punktu statytojas įsipareigojo aikštelę naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija, pripažindama teisėtu Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 „Dėl (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūros tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sprendinius, kuriais numatytos automobilių stovėjimo aikštelės (duomenys neskelbtini), rėmėsi ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išdėstyta pozicija, kad turtas gali būti negrąžinamas savininkams natūra, kai jis yra būtinas visuomenės poreikiams, kurie suprantami kaip visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti (Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarimas).

39Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, administracinių teismų sprendimais (Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. 1-25-552/2008; Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 25 d. sprendimas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. liepos 5 d. nutartis; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A11-263-03) konstatavus, jog automobilių stovėjimo aikštelės skirtos visuomenės poreikiams ir bendroms gyventojų reikmėms tenkinti, todėl natūra negrąžintinos, nėra pagrindo tenkinti ir kitų ieškinio reikalavimų, kaip antai reikalavimų panaikinti savivaldybės administracijos ir K. G. įmonės 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartį, 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos darbų leidimą Nr. 45.247 bei įpareigoti savivaldybę parengti žemės sklypo planą nuosavybės teisėms atkurti natūra. Be to, byloje nėra duomenų, patvirtinančių K. G. nesąžiningumą.

40III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

41Kasaciniu skundu ieškovai R. J., Z. S., A. P. ir E. R. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 30 d. nutartį ir 2011 m. gegužės 17 d. papildomą nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

42Teismai netinkamai nustatė ginčo dalyką, todėl padarė neteisingas išvadas dėl pagrindinio ieškovų reikalavimo – įpareigoti atsakovus įstatymų nustatyta tvarka suformuoti bei patvirtinti laisvoje (neužstatytoje) žemėje žemės sklypo planą ir pretendentams atkurti nuosavybės teises į šią žemę natūra. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pažeista nuosavybės teisė gali būti tinkamai ir realiai apginta tik tuo atveju, jeigu ji bus vienu ar keliais įstatyme nustatytais būdais atkurta į išlikusį nekilnojamąjį turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-384/1999). Tol, kol nuosavybės teisės atkūrimo klausimas nėra iki galo išspręstas, šis turtas yra ginčo objektas, ir nuosekliai – jis negali būti perleistas nuosavybėn kitiems asmenims, nes tai galėtų reikšti tolesnį buvusio savininko nuosavybės teisės pažeidimą. Tik atsiskaičius su pretendentais už valstybės išperkamą žemę buvo galima suteikti ją nuosavybėn neatlygintinai kitiems piliečiams, kai žemė priskirta laisvos žemės fondui (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Taigi esminę reikšmę šioje byloje turi žemės sklypų suteikimo teisėtumas. Jeigu šioje byloje ginčijama žemės dalis įstatymo nustatyta tvarka nebuvo valstybės išpirkta (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12, 16 straipsniai), tai sklypų dalijimas kitiems asmenims, prieš tai neatkūrus ieškovams nuosavybės teisių į visą žemę, reiškia esminį jų teisių pažeidimą. Ieškovai savo reikalavimus grindė būtent tuo, kad jiems nėra atkurtos nuosavybės teisės nė vienu įstatymo nustatytu būdu. Netinkamai nustatę ginčo esmę ir neteisingai išsprendę pagrindinį reikalavimą, teismai padarė nepagrįstas išvadas ir dėl šalutinių reikalavimų arba dėl jų nepasisakė:

431. Apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas išvadas dėl Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 taikymo. Iš bylos duomenų matyti, kad apie šį Vyriausybės nutarimą Panevėžio miesto savivaldybė 1992 m.vasario 10 d. buvo informuota paštu, o 1992 m. vasario 18 d. jis paskelbtas dienraštyje „Lietuvos aidas“, ir to visiškai pakako atsakovams vykdyti imperatyviąją Nutarimo Nr. 89 10.6.1 punkto nuostatą „įpareigoti miestų ir rajonų valdybas nuo šio nutarimo priėmimo dienos nutraukti žemės sklypų skyrimą ne konkurso tvarka Respublikos miestų teritorijose“. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi šio nutarimo 6.4 punktu, pagal kurį valstybinės žemės nuomininkai turi pirmenybės teisę įstatymų nustatyta tvarka išpirkti nuomojamus žemės sklypus, jeigu ant jų pastatyti pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklausė žemės sklypo nuomininkui ir nėra kito asmens, nuomojančio tą patį žemės sklypą. Bylos duomenimis nenustatyta aplinkybė, kad 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84 v, kuriuo atsakovui K. G. suteiktas 0,108 ha žemės sklypas, priėmimo ar 1992 m. gruodžio 1 d. šio sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ginčijamame žemės sklype būtų buvę statomi ar pastatyti statiniai.

442. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad žemės sklypas (duomenys neskelbtini) K. G. įmonei suteiktas pagal Panevėžio miesto valdybos 1991 m. birželio 17 d. potvarkį Nr. 306 v nepažeidus įstatymo reikalavimų. 1991 m. birželio 17 d. potvarkis Nr. 306 v nėra pagrindas sklypui suteikti, jis nesukūrė teisinių pasekmių.

453. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi parduotas atsakovui K. G. jau įsigaliojus Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui, pagal kurį kasatoriai įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į visą žemę natūra, taigi sandoris akivaizdžiai pažeidžia kasatorių teises atkurti nuosavybę. Byloje nėra įrodymų, kad šis sklypas būtų reikalingas automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti prie K. G. priklausančio prekybos centro. Pagal bylos duomenis, šis sklypas reikalingas naujai suprojektuotam statiniui, kuriam statyti statybos leidimas K. G. išduotas 2006 m. rugpjūčio 2 d.

464. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnį, nustatantį prejudicinius faktus. Pagal šio straipsnio nuostatas nereikia įrodinėti kitoje išnagrinėtoje byloje nustatytų aplinkybių, kurios buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas, o toje byloje dalyvavo tie patys asmenys arba įsiteisėjęs teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvavusiems joje asmenims. Tokių sąlygų šiuo atveju nėra. Panevėžio apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A11-263/03 nebuvo įrodinėjamos aplinkybės, reikšmingos šiai civilinei bylai, t. y. dėl sklypo (duomenys neskelbtini) bei šalia jų detaliuoju planu numatytų automobilių stovėjimo aikštelių statuso bei sandorių, kuriais buvo keičiamas šios žemės statusas, panaikinimo. Toje byloje Lietuvos vyriausiasis adminsitracinis teismas, pasisakydamas dėl detaliajame plane numatytų automobilių stovėjimo aikštelių, konstatavo, kad išperkama gali būti tik žemė (duomenys neskelbtini), reikalinga statomam komercinės paskirties pastatui eksploatuoti. Taigi pirmiau išnagrinėtoje administracinėje byloje teismo sprendimu nebuvo nustatytos aplinkybės, turinčios prejudicinę galią šiai bylai. Be to, pirmiau nurodytoje administracinėje byloje ir šioje byloje pareikšti reikalavimai nėra tapatūs, pareiškėjai administraciniame teisme siekė apginti jų pažeistas pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teises, tačiau toje byloje nebuvo tiriamos ir ginčijamos žemės sklypo suteikimo, pardavimo, detaliojo plano sudarymo aplinkybės ir pagrindai. Tai yra naujos esminės aplinkybės, todėl ieškinys, kuris jomis grindžiamas, nėra tapatus. Taip pat tuo metu dar nebuvo sudaryta šioje byloje ginčijama 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimosi sutartis, išduotas 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos leidimas Nr. 45-247. Svarbu ir tai, kad iki šiol nėra suformuotos ribos automobilių stovėjimo aikštelėms prie sklypų (duomenys neskelbtini). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatavęs, kad žemės sklypas gali būti parduodamas tik suformavus žemės sklypą Teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka ir kad nesuformuotas sklypas nepriskirtinas valstybės išperkamai žemei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., Nr. 3K-3-116/2009). Nagrinėjamu atveju tol, kol detaliajame plane numatytos automobilių stovėjimo aikštelės nėra suformuotos kaip konkretūs nuosavybės objektai, tol jos negali būti priskirtos valstybės išperkamai žemei. Reikalavimas administracinėje byloje pareikštas teritorijai (detaliajame plane numatytoms automobilių stovėjimo aikštelėms), kurios dalis suformuota ir turi sklypo ribas, o kita dalis nesuformuota, todėl ir teisės aiškinimas bei taikymas šiems objektams yra skirtingas. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad ieškovams į dalį iki tol buvusių detaliajame plane aikštelėms skirtų, bet nesuformuotų žemės sklypų (duomenys neskelbtini) atkurtos nuosavybės teisės natūra. Taip pat nepagrįstai šioje byloje teismai rėmėsi Panevėžio apgyardos adminsitracinio teismo 2008 m. sausio 18 d. sprendime (administracinė byla Nr. I-25-552/2008) išdėstytais argumentais, kad automobilių stovėjimo aikštelėms yra pagrįstas visuomenės poreikis, nes šiame teismo sprendime yra tik nuoroda į Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendimą; 2008 metų administracinėje byloje nebuvo pareikšta reikalavimo atkurti nuosavybės teises natūra ir nebuvo įrodinėjamos su tuo susijusios aplinkybės.

475. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad valdymo institucijų sprendiniai dėl 0,0524 žemės sklypo prijungimo prie K. G. priklausančio žemės sklypo bei paskesnis šio žemės sklypo 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas iš esmės neprieštaravo įstatymo nuostatoms ir kad prijungta sklypo dalis numatyta automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti prie K. G. priklausančio prekybos centro. Aplinkybės, kad prijungta sklypo dalis buvo numatyta automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti prie K. G. priklausančio prekybos centro, nebuvo atsakovų įrodinėjamos. Iš byloje esančių įrodymų nematyti, kad 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo metu ginčo teritorijoje būtų buvę statomi ar pastatyti pastatai. Apeliacinės instancijos teismas pirmiau nurodytas nepagrįstas išvadas padarė pažeisdamas įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje pripažįstama, kad detaliajame plane formalus žemės sklypų priskyrimas valstybės išperkamai žemei savaime nereiškia, kad tokie žemės sklypai iš tiesų yra būtini visuomenės poreikiams tenkinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. P10-108/2006), taip pat laikomasi nuostatos, kad detalusis planas yra viena iš sąlygų žemei išpirkti, tačiau vien detaliojo plano buvimas nereiškia, jog nekvestionuojamai patvirtintas konkretaus žemės sklypo objektyviai išreikštas visuomenės poreikis. Taigi net ir esant patvirtintam tam tikros teritorijos detaliajam planui, tačiau nesant realaus ir objektyviai pagrįsto visuomenės poreikio, detaliuoju planu suformuotas žemės sklypas turi būti traktuojamas kaip laisvas neužstatytas žemės sklypas, į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės grąžinant jį natūra. Aiškinant priešingai, be konstituciškai pateisinamo pagrindo gali būti suvaržomos teisės atkurti nuosavybės teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-442-305/2008; 2007 m. sausio 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A7-70/2007; 2006 m. birželio 23 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A5-1061/2006). Detalusis planas nesiejamas su konkrečiu žemės sklypo savininku ar savininkais, juo nustatytos konkretaus žemės sklypo naudojimosi sąlygos yra skirtos sklypui, o ne konkrečiam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Z. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., Nr. 3K-3-116/2009). Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad teritorijų planavimo dokumento ginčijimas yra išvestinis ir paprastai perteklinis reikalavimas iš pagrindinio, kuriuo siekiama paneigti visuomenės poreikį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A7-60/2007; 2008 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A-442-305/2008).

486. (duomenys neskelbtini) detaliojo plano korektūra 2000 metais buvo padidintos sklypo (duomenys neskelbtini) ribos, tačiau iki 2005 m. balandžio 8 d. pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo 0,0524 ha žemės sklypas nebuvo naudojamas ir reikalingas K. G. nuosavybės teise valdomiems pastatams eksploatuoti. Pagal aplinkos ministro 2004 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. D1-9114 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.02.02:2004 „Visuomeninės paskirties statiniai“ 14 punktą visuomeninės paskirties sklypuose turėjo būti įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės. Atsakovas K. G., 2004 m. spalio 22 d. kreipdamasis į savivaldybę dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo, galėjo organizuoti projektuojamam statiniui automobilių stovėjimo vietas nuosavybės teise valdomo sklypo ribose. Teismai turėjo pasisakyti ir dėl laisvos valstybinės žemės prijungimo prie naudojamo žemės sklypo teisėtumo klausimo, nes ši pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnį nebuvo išperkama valstybės kaip reikalinga statiniams (statomiems ar pastatytiems) eksploatuoti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 17 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A7-70/2007).

497. Atsakovai K. G. ir Z. G. yra ginčijamo sandorio šalys, o ne tretieji asmenys, todėl CK 1.80 straipsnio 4 dalies ir 4.96 straipsnio nuostatos dėl daikto išreikalavimo iš trečiojo sąžiningo asmens neaktualios. CK 1.80 straipsnio 4 dalis nedraudžia taikyti restitucijos tarp sąžiningų sandorio šalių. Kita vertus, atsakovai nepagrįstai pripažinti sąžiningais, nes žinojo apie tai, kad yra pretendentų į ginčijamus sklypus, taip pat tai, kad savivaldybė neturi disponavimo žeme teisių ir kad sandoriai prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką sąžiningu įgijėju laikomas asmuo, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad daiktas įgyjamas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti; asmens nesąžiningumas siejamas su žinojimu ar turėjimu žinoti apie kitų asmenų interesus ir galimas teisių įgijimo kliūtis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. birželio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2006, konstatavo, kad asmenys, įgiję pretenduojamą susigrąžinti sklypą, traktuojami kaip nesąžiningi įgijėjai, jei neįrodo, kad valstybės institucijos buvo suklaidinti nuslepiant informaciją apie pretendentus; asmuo turi pateikti įrodymus, kad padarė viską, siekdamas išsiaiškinti, ar žemės sklypas yra laisvas, arba kad jis sąžiningai klydo dėl kitų asmenų kaltės; jeigu valstybės institucijose iš tikrųjų buvo pretendentų pareiškimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o pirkėjas šios aplinkybės neišsiaiškino ir sklypą nupirko, tai jis negali būti traktuojamas kaip sąžiningas įgijėjas CK 4.96 straipsnio prasme.

508. Tai, kad ginčijami žemės sklypai buvo perduoti privačion nuosavybėn, įrodo, jog valstybės ar visuomenės išimtinių poreikių šiai žemei nėra, taigi ji neturėjo valstybės išperkamos teritorijos statuso nei 1992 m. vasario 24 d., nei 2005 m. balandžio 8 d. ginčijamų sandorių sudarymo metu. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą esminis žemės priskyrimo išperkamai požymis yra visuomenės poreikių tenkinimo būtinumas neapibrėžtiems asmenims, o ne tik tam tikros kategorijos asmenų interesų tenkinimo būtinybė. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad žemės išpirkimo atvejus jungia esminis ir pagrindinis požymis – konkretus visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti natūra žemei. Šio poreikio buvimas turi būti išreikštas tam tikrose nuorodose atitinkamos teritorijos detaliajame plane. Jeigu tokios nuorodos nėra, sklypas (piliečiui pageidaujant) turi būti jam grąžinamas natūra. Taikant Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas, turi būti nustatytos sąlygos žemei įgyti išperkamos žemės statusą: žemė įstatyme nustatytiems poreikiams turi būti priskirta pagal įstatymų nustatyta tvarka patvirtintus detaliuosius planus, turi būti nustatyti visuomenės poreikiai, apibrėžti Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje.

519. Bylinėjimosi išlaidas teismai nepagrįstai priteisė tik iš ieškovo R. J. Kitų bendraieškių atstovavimo faktas tokio sprendimo dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nepateisina.

52Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius argumentus:

531. Priimant ginčijamą 1992 m. vasario 24 d. potvarkį Nr. 84 v kasatorių teisės negalėjo būti pažeistos, nes jų subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises natūra atsirado tik 2002 m. balandžio 19 d.

542. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 89 įsigaliojo ne 1992 m. gegužės 10 d., kai buvo paskelbtas Vyriausybės žiniose, bet 1992 m. vasario 18 d., išspausdinus jį dienraštyje „Lietuvos aidas“. Tokios įsigaliojimo tvarkos tuo metu galiojusiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta (tuo metu galiojo Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1980 m. spalio 29 d. įsakas Nr. X-617 „Dėl Lietuvos TSR įstatymų, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimų ir kitokių aktų, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsakų ir nutarimų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“, tiek, kiek neprieštaravo Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui). Be to, Vyriausybės nutarimas Nr. 89 iš dalies buvo pakeistas Vyriausybės 1992 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 150, kuriuo papildytas 5.1.6 papunktis ir nustatyta, kad įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, kurioms nuo 1990 m. sausio 1 d. nustatyta tvarka buvo duotas leidimas atlikti žemės sklypų tyrinėjimo bei jų projektavimo darbus jų komerciniams–ūkiniams ir nekomerciniams objektams statyti, žemės sklypai, kuriuose tyrinėjimo bei projektavimo darbai faktiškai pradėti iki šio nutarimo priėmimo dienos, jeigu jie bus užbaigti ne vėliau kaip iki 1992 m. liepos 1 d., o parengta projektinė dokumentacija atitinka reikalavimus, gali būti nuomojama ne konkurso tvarka. Vyriausybės nutarimo Nr. 89 6.4 punkte buvo nustatyta, kad valstybinės žemės nuomininkai turi pirmenybės teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka išpirkti nuomojamus žemės sklypus, jeigu ant jų pastatyti pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypo nuomininkui ir nėra kito asmens, nuomojančio tą patį sklypą. Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84 v 2.4 punkte nurodyta, kad suteikiamiems sklypams (taip pat K. G. įmonei) projektuoti leista miesto valdybos 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306 v. Taigi kasatorius be pagrindo teigia, kad 1992 m. vasario 24 d. potvarkiu buvo pažeisti įstatymų reikalavimai.

552. Prijungiant 0,0524 ha žemės sklypą prie K. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo buvo vadovaujamasi aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 61 „Dėl STR 2.05.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ patvirtinimo“ nuostatomis, o prijungta sklypo dalis buvo numatyta automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti prie K. G. nuosavybės teise priklausančio prekybos centro. 0,0524 ha žemės sklypo prijungimas neprieštarauja žemės sklypų suteikimo tvarkai ir pripažįstamas būtinu prekybos centrui eksploatuoti; K. G. įsipareigojo įrengti automobilių stovėjimo aikštelę.

563. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 7 dalį, jeigu būtina nutiesti naujus inžinerinius tinklus, susisiekimo komunikacijas, sudaroma savininko ar naudotojo ir statytojo sutartis; joje numatoma finansavimo tvarka ir nuosavybės teisės užbaigus statybą. Ši nuostata taip pat patvirtinta STR 1.05.07:2002. Pagal Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punktą miestų bendros paskirties komunalinio ūkio objektai, reikalingi savivaldybių funkcijoms atlikti – automobilių stovėjimo ir saugojimo aikštelės – yra savivaldybių nuosavybėn perduodamas turtas, kurį savivaldybės valdo patikėjimo teise. Kita vertus, apskrities viršininkas patvirtino Panevėžio apskrities Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos 2000 m. kovo 24 d. surašytą Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. 241, ir tai reiškia, kad sprendiniams, kuriais numatytos stovėjimo aikštelės, buvo pritarta. Ginčijamoje 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutartyje nurodyta, kad, nustojęs eksploatuoti aikštelę, statytojas neatlygintinai ją perduoda savivaldybės nuosavybėn.

574. Teismai padarė teisingą išvadą dėl susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties bei statybos leidimo Nr. 45.247; valdymo institucijų sprendiniai dėl 0,0524 ha žemės sklypo prijungimo prie K. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo bei paskesnis šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties su K. G. sudarymas neprieštarauja įstatymo reikalavimams. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2003 m. sausio 25 d. sprendimu bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. liepos 5 d. nutartimi pasisakė, kad Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 25 d. sprendimu Nr. 8-4 patvirtinta (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūra numatytos automobilių stovėjimo aikštelės reikalingos visuomenės poreikiams tenkinti, bendroms gyventojų reikmėms, todėl žemė natūra negrąžintina. Įsiteisėjus šiems sprendimams, nustatyti teisinę reikšmę turintys faktai iš naujo neįrodinėjami.

585. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas K. G., sudarydamas ginčijamus sandorius, buvo nesąžiningas.

59Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti, remdamasi tokiais argumentais:

601. Panevėžio miesto valdyba ginčijamą 1992 m. gruodžio 1 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį su K. G. sudarė remdamasi 1992 m. vasario 24 d. potvarkiu Nr. 84 v, kuriuo K. G. suteiktas žemės sklypas. Šį sklypą leista nusipirkti Panevėžio miesto valdybos 1992 m. lapkričio 9 d. potvarkiu Nr. 595 v „Dėl žemės sklypų įsigijimo privatinės nuosavybės teise fizinio asmens teisėmis veikiančioms įmonėms“.

612. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius 2005 m. sausio 5 d. gavo atsakovo K. G. prašymą parduoti 0,0524 ha žemės sklypą, kuris Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtintame detaliajame plane priskirtas prie K. G. nuosavybės teise priklausančio sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir kuriame suformuotos naujos vieno bendro žemės sklypo ribos. Formuojant žemės sklypų ribas, vadovaujantis aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 61 nuostatomis, buvo numatytos automobilių stovėjimo aikštelės. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2003 m. sausio 22 d. sprendimu atmestas ieškovų reikalavimas įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti nuosavybės teises natūra į žemės sklypus, numatytus automobilių stovėjimo aikštelėms. Kasatoriai, įgyvendindami savo teises ir asmeninius interesus, neturėtų pažeisti kitų asmenų teisių ir interesų.

62Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai K. G. ir Z. G. prašo skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

631. 0,108 ha žemės sklypo suteikimo atsakovui K. G. metu galiojo Įstatymas dėl nuosavybės teisių atstatymo, kurio 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės natūra į miesto žemę atkuriamos tik į ne didesnį kaip 0,2 ha žemės sklypą, ir kasatoriams jau buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į maksimaliai leistino dydžio žemės sklypus. Kadangi kasatoriai neturėjo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą natūra į likusią žemę, tai ši žemė galėjo būti suteikiama kitiems asmenims, taip pat atsakovui K. G.

642. Kasatorių reikalavimas panaikinti 1992 metais priimtus sprendimus netenkintinas ir todėl, kad pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį. Ant ginčijamo žemės sklypo stovi statiniai, vykdoma komercinė–ūkinė veikla. Žemės sklype sukurta infrastruktūra reikalinga komercinei–ūkinei veiklai vykdyti. Kasatoriai sutiko su tuo, kad vykdomos statybos, tiesiamos komunikacijos, ir tik po beveik dvidešimties metų nusprendė ginčyti žemės suteikimo aktus. Toks elgesys nelaikytinas sąžiningu.

653. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas, kuriuo Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai ta apimtimi, kuria nustatyta ribota restitucija į miesto žemę natūra, kai tam nėra visuomenės poreikio ir žemė yra laisva, neturi atgalinio veikimo galios. Iki šio Konstitucinio Teismo nutarimo galiojusių įstatymų pagrindu priimti administraciniai aktai ir iš jų atsiradę teisiniai santykiai negali būti laikomi neteisėtais. Pagal Įstatymo dėl nuosavybės teisių atstatymo 4 straipsnio 4 dalį laisva valstybinio žemės fondo žeme laikytini visi toje vietovėje turimi žemės plotai, kurių nesusigrąžina nuosavybėn natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys ir kurie gali būti parduodami privatinėn nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymą. Atsižvelgiant į tai ir į Konstitucinio Teismo doktriną, kurioje pripažįstama teisėta ribota restitucija bei būtinybė derinti asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises, interesus ir visuomenės poreikius, darytina išvada, kad atsakovo K. G. įmonei žemės sklypas buvo suteiktas teisėtai, laikantis įstatymų reikalavimų.

664. Kasatorių argumentai, kad priimant 1992 m. vasario 24 d. potvarkį buvo pažeisti Vyriausybės nutarimo Nr. 89 reikalavimai, nepagrįsti, nes tuo metu šis nutarimas dar nebuvo įsigaliojęs. Be to, kasatorių teisės tuo metu negalėjo būti pažeistos, nes šie jų neturėjo.

675. Teismai pagrįstai konstatavo, kad valdymo institucijų sprendiniai dėl 0,0524 ha žemės sklypo prijungimo prie K. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo bei paskesnis šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas iš esmės neprieštaravo įstatymų reikalavimams. Panevėžio apskrities viršininkas pritarė detaliojo plano sprendiniams, kuriuose numatytos įrengti automobilių stovėjimo aikštelės, o atsakovas K. G. įsipareigojo įrengti aikštelę, skirtą bendram naudojimui be apribojimų. Be to, teismai teisingai nurodė, kad pirmiau išnagrinėtose administracinėse bylose konstatuota, jog automobilių stovėjimo aikštelės skirtos visuomenės poreikiams ir bendroms gyventojų reikmėms tenkinti, todėl natūra negrąžintinos. Šioje byloje keliami papildomi reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais neturi įtakos pirmiau nurodytose bylose nustatytiems prejudiciniams faktams. Administracinėse bylose nustatyta, kad automobilių stovėjimo aikštelėms yra visuomenės poreikis, ir tokį poreikį aikštelės šiuo metu patenkina.

686. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas grąžinama tik laisva, neužstatyta žemė. Visa šioje byloje ginčijama žemė yra užstatyta, užimta ir skirta aptarnauti statiniams, todėl kasatoriai negali jos reikalauti natūra. Teritorijų planavimo dokumentuose visa ginčo teritorija taip pat numatyta kaip užstatyta. Tokia yra ir faktinė padėtis, tai atsispindi ne tik VĮ Registrų centro išduotuose dokumentuose, bet šias aplinkybes pripažįsta ir kasatoriai. Atsakovams įsigijus žemės sklypą 1992 metais, buvo pareikalauta įrengti automobilių stovėjimo aikšteles. Tuo metu galioję teisės aktai nustatė pareigą įrengti aikšteles suteikto ir naudojamo žemės sklypo ribose. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovams suteikto žemės sklpo ribose nebuvo galima įrengti reikalaujamo automobilių stovėjimo vietų skaičiaus, o detaliojo plano sprendiniais buvo nustatyta, kad šalia atsakovų žemės sklypo turi būti įrengtos visuomenės poreikius tenkinančios automobilių stovėjimo vietos (aikštelės), atsakovams buvo pasiūlyta koreguoti detaliaisiais planais turimo žemės sklypo ribas, prijungiant dalį žemės sklypo iš skirto aikštelėms įrengti ir savo sąskaita įrengti automobilių stovėjimo vietas naujai suformuoto žemės sklypo ribose. Apie planuojamus žemės sklypų ribų pakeitimus kasatorius R. J. žinojo ir tam neprieštaravo.

69Teisėjų kolegija

konstatuoja:

70IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

71Dėl nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo natūra

72Kasatoriai, siekdami įgyvendinti savo teises atkurti nuosavybės teises į visą buvusio savininko valdytą miesto žemę natūra, ginčija administracinius aktus ir civilinius sandorius, kurių pagrindu žemės nuosavybės teisė perleista kitiems asmenims arba nustatytas visuomeninis poreikis šiai žemei, taip pat prašo įpareigoti viešojo administravimo subjektus atlikti tam tikrus teisinius veiksmus jų teisėms įgyvendinti. Taigi nagrinėjamoje byloje kyla asmenų, įgijusių žemę nuosavybės teise, ir asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises į šią žemę natūra, teisių ir teisėtų interesų pusiausvyros, taip pat visuomenės poreikio konkretiems žemės sklypams nustatymo klausimai; jiems išnagrinėti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančios teisės normos aiškintinos ir taikytinos sistemiškai su kitomis aktualiomis civilinius ir administracinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis.

73Byloje nustatyta, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į L. J., D. s., iki nacionalizacijos valdytą 33,56 ha ploto žemę Panevėžio mieste paduotas 1991 m. gruodžio 30 d.; prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas – natūra. Kasatoriai yra asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko valdytą miesto žemę, teisių perėmėjai. Prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo metu galiojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 5 straipsnyje nuosavybės teisių atkūrimas natūra į miesto žemę buvo ribojamas, nustatant, kad nuosavybės teisės miestuose, tarp jų ir Panevėžyje, gali būti atkurtos suteikiant tik ne didesnį kaip 0,2 ha ploto žemės sklypą. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 4 punktą kita dalis miesto žemės, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, buvo priskirta valstybės išperkamai žemei, o 16 straipsnyje nustatyti išpirkimo būdai. Įstatymas dėl nuosavybės teisių atstatymo buvo ne kartą keičiamas, tačiau nuostata dėl nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo natūra apribojimo nepasikeitė. Ši nuostata išliko ir 1997 m. liepos 1 d. priimtame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje. Pagal galiojusias įstatymų nuostatas kasatoriams atkurtos nuosavybės teisės natūra į maksimalius tuo metu leistinus miesto žemės plotus, jie šios aplinkybės neginčija.

74Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. 2002 m. balandžio 2 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832, kuriuo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis buvo pakeista, panaikinant pirmiau galiojusioje įstatymo redakcijoje buvusius apribojimus, Konstitucinio Teismo pripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai, ir nustatant galimybę atkurti nuosavybės teises į visą miesto žemę natūra, jeigu ši žemė pagal įstatymo 12 straipsnį nepriskirtina valstybės išperkamai žemei.

75Byloje nustatyta, kad iki 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. IX-832, kasatorių nuosavybės teisių atkūrimo klausimas nebuvo galutinai išspręstas, t. y. jiems neatkurta nuosavybė vienu ar kitu įstatymo nustatytu būdu (ne tik natūra) į visą buvusio savininko valdytą miesto žemę, todėl, pasikeitus įstatyme nustatytam reglamentavimui, jiems nebegalėjo būti taikomi pirmiau nustatyti ribojimai atkurti nuosavybės teises tik ne į didesnį kaip 0,2 ha žemės sklypą Panevėžio mieste ir jie įgijo teisę atkurti nuosavybės teises natūra į visą buvusio savininko miesto žemę, į kurią nuosavybės teisės dar neatkurtos. Teisė atkurti nuosavybės teises natūra įgyvendinama atsižvelgiant į Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio, kuriame reglamentuojama valstybės išperkama žemė, nuostatas. Jeigu žemė, į kurią pretendentai pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, nėra valstybės išperkama, tai į ją turi būti atkurtos nuosavybės teisės natūra. Pažymėtina, kad bylose dėl teisių atkurti nuosavybės teises į miesto žemę natūra gynimo ir įgyvendinimo įrodinėjimo dalykas skiriasi priklausomai nuo to, kokio pobūdžio ieškinio reikalavimus reiškia pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą: ar ginčijami administraciniai aktai bei sandoriai sudaryti tuo metu, kai dar galiojo teisės atkurti nuosavybės teises natūra apribojimai, ar po to, kai pretendentų teisė atkurti nuosavybės teises į miesto žemę natūra įstatymo nebebuvo ribojama. Atsižvelgdama į tai, kasacinio teismo teisėjų kolegija atskirai analizuoja kasatorių keliamus klausimus dėl administracinių veiksmų ir sandorių, atliktų iki ir po 2002 m. balandžio 19 d., teisėtumo.

76Dėl kasatorių teisės ginčyti 1992 m. vasario 24 d. potvarkį Nr. 84 v ir 1992 m. gruodžio 1 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį

77Nagrinėjamoje byloje kasatoriai reiškė reikalavimą panaikinti Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84 v 2.4.9 punktą dėl 397/1080 kv. m žemės sklypo dalies, neužstatytos teisėtais statiniais, ir pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 1 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 8 dalį dėl pirmiau nurodytos žemės sklypo dalies. Minėta, kad teisę įgyti nuosavybės teises natūra į visą buvusio savininko valdytą žemę Panevėžio mieste kasatoriai įgijo 2002 m. balandžio 19 d., todėl sprendžiant jų teisių atkurti nuosavybės teises natūra į ginčijamų administracinio akto ir pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perleistą žemės dalį įgyvendinimo klausimą turi būti vadovaujamasi tuo metu galiojusio Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatomis. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 6 punktą žemė pripažįstama išperkama valstybės tais atvejais, jeigu ji pagal įstatymus buvo įsigyta privačion nuosavybėn. Kasatoriai 0,108 ha žemės sklypo perleidimo atsakovo K. G. privačion nuosavybėn neteisėtumą grindė dvejopo pobūdžio argumentais. Pirma, jie teigė, kad 0,108 ha žemės sklypas 1992 metais atsakovui K. G. negalėjo būti parduotas, nes tuo metu dar nebuvo galutinai išspręstas kasatorių nuosavybės teisių į visą miesto žemę atkūrimo klausimas (žemė nebuvo valstybės išpirkta), todėl jos perleidimas kitiems asmenims reiškia esminį kasatorių teisių pažeidimą, ir, antra, kasatorių teigimu, žemė atsakovui K. G. perleista pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 10.6.1 punktą, kuriuo miestų ir rajonų valdybos buvo įpareigotos nuo šio nutarimo priėmimo dienos nutraukti žemės sklypų skyrimą nekonkurso tvarka Respublikos miestų teritorijose (kasatorių teigimu, atsakovas K. G. nebuvo pradėjęs statyti numatytų statinių jam suteiktame žemės sklype, todėl šis negalėjo būti jam perleistas nekonkurso tvarka). Taigi nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, ar 0,108 ha žemės sklypas atsakovui K. G. nuosavybėn suteiktas teisėtai ir dėl to pripažintinas valstybės išperkama žeme (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 6 punktas), turi būti sprendžiamas analizuojant pirmiau nurodytus kasatorių argumentus.

78Kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmąjį kasatorių argumentą atmeta kaip nepagrįstą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pažeista nuosavybės teisė turi būti apginta realiai, t. y. pritaikant konkretų įstatyme nustatytą jos atkūrimo būdą; pažeista nuosavybės teisė bus tinkamai ir realiai apginta tik tuo atveju, jeigu ji bus vienu ar keliais įstatyme numatytais būdais realiai atkurta į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą ar tą jo dalį, į kurią nuosavybės teisės atkūrimą garantuoja įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-384/1999). Kita vertus, pagal 1992 metais galiojusių nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių įstatymų nuostatas, minėta, nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimas natūra buvo ribojamas (Panevėžio mieste – iki 0,2 ha). Kasatoriams buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į maksimaliai leistiną žemės plotą, todėl kita buvusio savininko valdyta miesto žemė, į kurią jie pretendavo atkurti nuosavybės teises, 1992 metais pagal įstatymus natūra jiems negalėjo būti grąžinta ir atitinkamai įgijo valstybės išperkamos (laisvos) žemės statusą (Nuosavybės teisių atstatymo įstatymo 12 straipsnio 4 dalis), kuri pagal įstatymus galėjo būti suteikta nuosavybėn kitiems asmenims. Atsižvelgiant į 1992 metais galiojusias įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad miesto žemės dalies, į kurią pretendentai tuo metu neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises natūra, perleidimas kito asmens privačion nuosavybėn savaime negalėjo pažeisti kasatorių teisių į šią žemę.

79Kasatorių argumentus dėl ginčijamo Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr. 84 v prieštaravimo Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimui Nr. 89 pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atmetė iš esmės motyvuodami vien tuo, kad šio potvarkio priėmimo metu Vyriausybės nutarimas Nr. 89 dar nebuvo įsigaliojęs, todėl jo nuostatos negalėjo būti pažeistos. Teismai konstatavo, kad 0,108 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis su atsakovu K. G. buvo sudaryta remiantis Panevėžio miesto valdybos 1991 m. birželio 17 d. potvarkiu Nr. 306 v bei 1992 m. vasario 24 d. potvarkiu Nr. 84 v nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Šie teismų argumentai pripažintini nepagrįstais, nes Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 1992 m. vasario 18 d. buvo paskelbtas laikraštyje „Lietuvos aidas“ (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1991 m. kovo 27 d. nutarimu Nr. I-1173 patvirtintų Laikraščio „Lietuvos Aidas“ įstatų 1, 5 punktai), o nutarimo 10.6.1 punktu miestų ir rajonų valdybos įpareigotos nuo šio nutarimo priėmimo dienos nutraukti žemės sklypų skyrimą nekonkurso tvarka Respublikos miestų teritorijose. Kita vertus, byloje spręstinas klausimas, ar šis Vyriausybės nutarimas buvo pažeistas, nes jo 4.1.5 punkte nurodyta, kad privatinėn nuosavybėn nekonkurso tvarka parduodami fizinio asmens teisėmis veikiančioms įmonėms šių įmonių komercinei–ūkinei veiklai faktiškai naudojami valstybinės žemės sklypai (bet ne didesni už 7.9.1 punkte nurodytus maksimalius), jeigu visi juose esantys pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso įmonės savininkams, o pagal 6 punktą valstybinės žemės sklypų nuomininkai (išskyrus 6.1 ir 6.2 punktuose numatytus atvejus) turi pirmenybės teisę Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka išpirkti nuomojamus žemės sklypus, jeigu ant jų pastatyti pastatai ir statiniai privatinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypo nuomininkui ir nėra kito asmens, nuomojančio tą patį žemės sklypą. Bylos duomenimis, kasatoriai neginčija atsakovui K. G. suteiktame 0,108 ha žemės sklype pastatytų statinių, kuriems statyti žemės sklypas ir buvo suteiktas, statybos teisėtumo. Kasatoriai ginčija tik dalies 0,108 ha žemės sklypo suteikimo K. G. teisėtumą, teigdami, kad ši sklypo dalis neužstatyta teisėtai pastatytais statiniais ir nereikalinga jau esamiems pastatams eksploatuoti, todėl turi būti grąžinta jiems natūra (Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nustatyti savarankiški pagrindai žemei pripažinti valstybės išperkama žeme: pagal šio straipsnio 3 punktą valstybės išperkama miesto žemė, kuri pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų, o pagal 6 punktą – žemė, pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn. Kasatoriai ginčija žemės perleidimo atsakovo K. G. nuosavybėn teisėtumą, todėl vertintina dėl atsakovo K. G. priimtų administracinių aktų bei jų pagrindu sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties atitiktis įstatymų reikalavimams. Šių klausimų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai neišsprendė, išsamiai neanalizavo ir neargumentavo 0,108 ha žemės sklypo perleidimo atsakovo K. G. nuosavybėn teisėtumo. Iš teismų sprendimo ir nutarties neaišku, kokie individualaus pobūdžio administraciniai aktai dėl šio žemės sklypo suteikimo buvo priimti dėl atsakovo K. G., kokių administracinių aktų pagrindu buvo sudaryta 0,108 ha žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, ar šie aktai ir sandoriai neprieštaravo tuo metu galiojusiems įstatymams. Kasacinis teismas neturi kompetencijos išspręsti šių klausimų, nes tam reikia ne tik taikyti teisę, bet ir išsiaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

80Dėl 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir kitų reikalavimų

81Sprendžiant dėl kasatorių reikalavimų, kuriais ginčijamas žemės, į kurią kasatoriai pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, perleidimas kitų asmenų privačion nuosavybėn arba visuomenės poreikio šiai žemei konstatavimas po to, kai buvo panaikintas kasatorių teisių atkurti nuosavybės teises natūra apribojimas, taikytinas Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktas. Pagal šio punkto nuostatas miesto žemė negrąžinama natūra piliečiams ir yra valstybės išperkama, jeigu ji skirta tam tikram šioje normoje įvardytam visuomenės poreikiui patenkinti, t. y. reikalinga bendroms gyventojų reikmėms.

82Teismai konstatavo, kad 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi 0,0524 ha žemės sklypas atsakovui K. G. perleistas teisėtai, tačiau teismų sprendime ir nutartyje ši išvada tinkamai nemotyvuota, nenurodyta, kokiu Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytu pagrindu ši žemė pripažintina valstybės išperkama žeme. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad 0,0524 ha žemės sklypas prijungtas prie K. G. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 61 „Dėl STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ patvirtinimo“ nuostatomis, nes prijungta sklypo dalis buvo numatyta automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, tačiau tai nėra pakankamas teisinis pagrindas suteikti šią žemę kitam privačiam asmeniui, neatkuriant į ją nuosavybės teisių natūra (pažymėtina, kad šio žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu kasatoriai jau buvo įgiję teisę atkurti nuosavybės teises į visą miesto žemę natūra, todėl visų pirma turėjo būti išspręstas jų teisių atkūrimo klausimas).

83Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. I-007-01/2003 pagal pareiškėjų I. P. J., E. P. ir G. J. M. skundą dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, 2003 m. sausio 22 d. sprendimu konstatavo, kad pagal Panevėžio miesto tarybos 2000 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. 4-8 patvirtintą (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūrą 0,5995 ha bendro ploto žemės sklypai numatyti automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, t. y. jie reikalingi visuomenės poreikiams tenkinti, todėl natūra negrąžintini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka (bylos Nr. A11-263/2003), išaiškino, kad tais atvejais, kai yra patvirtintas teritorijos, kurioje yra prašomas grąžinti natūra žemės sklypas, detalusis planas ir jame nurodytos aplinkybės, išvardytos Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte, žemės sklypas negrąžintinas natūra, o yra valstybės išperkamas. Taigi nurodytais teismų sprendimais konstatuota, kad (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūroje nurodyti 0,5995 ha bendro ploto žemės sklypai (tarp jų ir 0,0524 ha žemės sklypas, 2005 m. balandžio 8 d. parduotas atsakovui K. G.) numatyti automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, t. y. skirti gyventojų reikmėms ir todėl pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą yra valstybės išperkami.

84Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami 0,0524 ha žemės sklypo perleidimo K. G. nuosavybėn teisėtumo klausimą, į pirmiau nurodytus administracinių teismų sprendimus neatsižvelgė. Aplinkybė, kad žemės sklypas pagal detalųjį planą pripažintas būtinu visuomenės poreikiams tenkinti, t. y. automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, ir todėl negali būti grąžintas pretendentams natūra, reiškia, kad jis ne tik negali būti grąžintas atkuriant nuosavybės teises natūra, bet ir negali būti perleistas kito asmens privačion nuosavybėn, nes reikalingas bendroms gyventojų reikmėms. Byloje nenustatyta jokių išimtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, kad atsakovo K. G. vykdoma ūkinė veikla yra nukreipta konkretiems nustatytiems visuomenės poreikiams tenkinti ir šiai veiklai vykdyti būtina skirti ginčijamą žemės sklypą. Dėl to konstatuotina, kad 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, kuria atsakovui K. G. suteiktas 0,0524 ha žemės sklypas, teisėtumo klausimas buvo išspręstas netinkamai, neatsižvelgus į visas reikšmingas bylos aplinkybes, susijusias su visuomenės poreikio šiam žemės sklypui nustatymu ir šio poreikio įgyvendinimu – automobilių stovėjimo aikštelių įrengimu.

85Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys dėl ieškinio reikalavimų, susijusių su kasatorių nuosavybės teisių atkūrimu natūra į kitus žemės sklypus, pagal (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano korektūrą numatytus automobilių stovėjimo aikštelėms įrengti, nėra išsamiai argumentuotos, nepagrįstos nustatytomis aplinkybėmis, todėl negali būti pripažintos teisėtomis. Teismai apsiribojo nuorodomis į pirmiau nurodytoje administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, kad šie žemės sklypai turi detaliajame plane išreikštą visuomenės poreikį, todėl yra valstybės išperkami, tačiau neatsižvelgė į tai, jog po administracinių teismų sprendimų priėmimo dalis žemės, numatytos automobilių aikštelėms įrengti, perduota privačion nuosavybėn, be to, nuo 2003 metų, kai buvo išnagrinėta pirmiau nurodyta administracinė byla, praėjo nemažai laiko, todėl turėjo būti išsiaiškinta, ar šie sklypai dar tebeturi visuomenės poreikį, dėl kurio jie pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktą būtų pripažįstami valstybės išperkama žeme.

86Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje neišsiaiškintos visos svarbios aplinkybės, teismų padarytos išvados nepagrįstos išsamiais teisiniais argumentais, netinkamai taikytos įstatymų normos, todėl kasacinis teismas, negalėdamas ištaisyti nustatytų pažeidimų, perduoda bylą nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad nustatyti pažeidimai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, ir vadovaujantis proceso koncentruotumo principu, byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 4 dalis, 360 straipsnis). Pažymėtina, kad teismai, atmetę pagrindinius ieškinio reikalavimus, iš esmės nesprendė kitų su jais susijusių reikalavimų (dėl 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų statybos ir naudojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, 2006 m. rugpjūčio 2 d. statybos leidimo, 0,0524 ha žemės sklypo hipotekos panaikinimo ir kt.), todėl kasacinio teismo teisėjų kolegija dėl šios bylos dalies nepasisako. Tai yra bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme dalykas.

87Dėl senaties termino taikymo

88Lietuvos teismų jurisprudencijoje visuotinai pripažįstama, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtingas ir nevienareikšmis procesas, kuriame, atsižvelgiant į istorines, ekonomines, socialines ir kitas aplinkybes turi būti derinami skirtingų asmenų interesai siekiant priimti ne vienašalį, bet visų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą atitinkantį sprendimą, kartu iš esmės nepaneigiant nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra prioriteto. Konstitucinis Teismas 1995 m. birželio 20 d. nutarime nurodė, kad Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ vertintinas kaip kompromisinis sprendimas tarp siekimo likviduoti okupacijos padarinius ekonominių santykių srityje ir kartu būtinumo atsižvelgti į Lietuvoje susiformavusius socialinius ekonominius santykius. Nuosavybės teisės atkūrimui reguliuoti taikytas teisinei valstybei būdingas socialinių interesų pusiausvyros įtvirtinimo teisėje modelis Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarime apibūdinamas taip: „Teisės reguliacinis vaidmuo labai priklauso nuo visuomeninio gyvenimo intensyvumo. Kuo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuoti, t. y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. Tokiu būdu išvengiama atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų – teisingumas. Negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė. Teisė negali remtis vien tik daugumos ar mažumos interesais, todėl teisėdaroje siekiama derinti interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes. Šis teisėdaros principas ypač aktualus, kai sprendžiami žmogaus prigimtinių teisių apskritai ir atskirai imant – nuosavybės teisių įgyvendinimo, teisės į nuosavybę gynimo klausimai“. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija spręstina ne tik atsižvelgiant į visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jų kontekste aiškinant bei taikant tuo metu galiojusių įstatymų nuostatas, bet ir įvertinus nuo ginčijamų teisinių santykių atsiradimo praėjusio laikotarpio trukmę bei poreikį rasti priešingų šalių teisių pusiausvyrą ir iš esmės nepažeisti jų teisėtų interesų.

89Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje atsakovai kėlė ieškinio senaties termino taikymo klausimą, kuris liko iš esmės nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šioje byloje taikytinas bendrasis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas dešimties metų ieškinio senaties terminas, kuris nebuvo praleistas, o apeliacinės instancijos teismas šio klausimo apskritai nesprendė.

90Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties terminai ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Giora“ ir kt. v. R. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-588/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centras“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-533/2009; 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. T. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-298/2010; kt.). Kasatoriai ieškinyje suformulavo tiek civilinio, tiek administracinio teisinio pobūdžio reikalavimus, todėl iš naujo nagrinėjant bylą turėtų būti išsiaiškinti klausimai, susiję su senaties terminų taikymu, t. y. kokiems reikalavimams atsakovai prašė taikyti senatį, taip pat faktinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su administracinių aktų apskundimo terminų eigos pradžios nustatymu, o konstatavus termino praleidimą – jo praleidimo priežastimis ir svarbumu terminui atnaujinti. Įgyvendinant teisinės valstybės principą, turi būti užtikrinamas teisinių santykių stabilumas, kuris nebūtų užtikrintas, jeigu teisinių santykių subjektai neribotą laiką negalėtų būti tikri, ar dėl jų atžvilgiu priimtų administracinių aktų nebus inicijuojamas procesas teisme, todėl praėjęs nepateisinamai ilgas terminas nuo atitinkamo administracinio akto priėmimo ir teisinių santykių atsiradimo momento yra pagrindas atmesti reikalavimą panaikinti administracinį aktą; senaties termino instituto paskirtis sutampa su viešuoju interesu išlaikyti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą.

91Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

92Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 30 d. nutartį ir 2011 m. gegužės 17 d. papildomą nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

93Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai R. J., G. J. M., A. P. ir E. R. prašė:... 5. 1) panaikinti Panevėžio miesto valdybos 1992 m. vasario 24 d. potvarkio Nr.... 6. 2) pripažinti negaliojančia 1992 m. gruodžio 1 d. valstybinės žemės... 7. 3) pripažinti negaliojančia 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės... 8. 4) panaikinti atsakovo K. G. nuosavybės teisių įregistravimą Nekilnojamojo... 9. 5) pripažinti negaliojančia 2006 m. liepos 31 d. susisiekimo komunikacijų... 10. 6) panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Architektūros... 11. 7) panaikinti (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano... 12. 8) pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) komercinės zonos detaliojo plano... 13. 9) įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją ir... 14. a) 260 kv. m teritorijoje Nr. 1, pažymėtoje ribų lūžių taškais... 15. b) 137 kv. m teritorijoje Nr. 2, pažymėtoje ribų lūžių taškais... 16. c) 245 kv. m teritorijoje Nr. 3, pažymėtoje ribų lūžių taškais... 17. d) 279 kv. m teritorijoje Nr. 4, pažymėtoje ribų lūžių taškais... 18. e) 672 kv. m teritorijoje Nr. 5, pažymėtoje ribų lūžių taškais... 19. f) 239 kv. m teritorijoje Nr. 6, pažymėtoje ribų lūžių taškais 3-4-5-6;... 20. 10) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo... 21. 11) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę per du mėnesius nuo teismo... 22. a) 672 kv. m teritorijai, esančiai (duomenys neskelbtini) (schemoje... 23. b) 239 kv. m teritorijai, esančiai (duomenys neskelbtini) (schemoje... 24. 12) įpareigoti Panevėžio apskrities viršininko administraciją per šešis... 25. 13) panaikinti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 0,0524 ha ploto... 26. Ieškovai pretenduoja atkurti natūra nuosavybės teises į 33,56 ha bendro... 27. Pareiškimas dėl nuosavybės teisių į L. J. iki nacionalizacijos valdytą... 28. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 29. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 30. Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto valdyba 1991 m. birželio 17 d.... 31. Teismas taip pat nustatė, kad Panevėžio miesto taryba 2000 m. balandžio 26... 32. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo 2008 m.... 33. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra K. G. nesąžiningumo įrodymų,... 34. Teismas atmetė atsakovų reikalavimą taikyti ieškinio senaties termino... 35. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 36. Teisėjų kolegija nustatė, kad L. J. 1991 m. gruodžio 30 d. Panevėžio... 37. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais... 38. Teisėjų kolegija taip pat pripažino, kad valdymo institucijų sprendiniai... 39. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad, administracinių teismų sprendimais... 40. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 41. Kasaciniu skundu ieškovai R. J., Z. S., A. P. ir E. R. prašo Lietuvos... 42. Teismai netinkamai nustatė ginčo dalyką, todėl padarė neteisingas išvadas... 43. 1. Apeliacinės instancijos teismas padarė netinkamas išvadas dėl... 44. 2. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad... 45. 3. Žemės sklypas (duomenys neskelbtini) 2005 m. balandžio 8 d.... 46. 4. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 182 straipsnį,... 47. 5. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad valdymo... 48. 6. (duomenys neskelbtini) detaliojo plano korektūra 2000 metais buvo... 49. 7. Atsakovai K. G. ir Z. G. yra ginčijamo sandorio šalys, o ne tretieji... 50. 8. Tai, kad ginčijami žemės sklypai buvo perduoti privačion nuosavybėn,... 51. 9. Bylinėjimosi išlaidas teismai nepagrįstai priteisė tik iš ieškovo R.... 52. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės... 53. 1. Priimant ginčijamą 1992 m. vasario 24 d. potvarkį Nr. 84 v kasatorių... 54. 2. Kasatoriai nepagrįstai teigia, kad Vyriausybės nutarimas Nr. 89... 55. 2. Prijungiant 0,0524 ha žemės sklypą prie K. G. nuosavybės teise... 56. 3. Pagal Statybos įstatymo 20 straipsnio 7 dalį, jeigu būtina nutiesti... 57. 4. Teismai padarė teisingą išvadą dėl susisiekimo komunikacijų statybos... 58. 5. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas K. G., sudarydamas ginčijamus... 59. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie... 60. 1. Panevėžio miesto valdyba ginčijamą 1992 m. gruodžio 1 d. žemės sklypo... 61. 2. Panevėžio apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo... 62. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovai K. G. ir Z. G. prašo skundą... 63. 1. 0,108 ha žemės sklypo suteikimo atsakovui K. G. metu galiojo Įstatymas... 64. 2. Kasatorių reikalavimas panaikinti 1992 metais priimtus sprendimus... 65. 3. Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas, kuriuo Nuosavybės... 66. 4. Kasatorių argumentai, kad priimant 1992 m. vasario 24 d. potvarkį buvo... 67. 5. Teismai pagrįstai konstatavo, kad valdymo institucijų sprendiniai dėl... 68. 6. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatas grąžinama tik... 69. Teisėjų kolegija... 70. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 71. Dėl nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo natūra... 72. Kasatoriai, siekdami įgyvendinti savo teises atkurti nuosavybės teises į... 73. Byloje nustatyta, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į L. J., D. s., iki... 74. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu... 75. Byloje nustatyta, kad iki 2002 m. balandžio 19 d., kai įsigaliojo Nuosavybės... 76. Dėl kasatorių teisės ginčyti 1992 m. vasario 24 d. potvarkį Nr. 84 v ir... 77. Nagrinėjamoje byloje kasatoriai reiškė reikalavimą panaikinti Panevėžio... 78. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pirmąjį kasatorių argumentą atmeta kaip... 79. Kasatorių argumentus dėl ginčijamo Panevėžio miesto valdybos 1992 m.... 80. Dėl 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties... 81. Sprendžiant dėl kasatorių reikalavimų, kuriais ginčijamas žemės, į... 82. Teismai konstatavo, kad 2005 m. balandžio 8 d. valstybinės žemės... 83. Panevėžio apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę... 84. Nagrinėjamoje byloje teismai, spręsdami 0,0524 ha žemės sklypo perleidimo... 85. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo... 86. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, kasacinio teismo teisėjų... 87. Dėl senaties termino taikymo... 88. Lietuvos teismų jurisprudencijoje visuotinai pripažįstama, kad nuosavybės... 89. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byloje atsakovai kėlė... 90. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi nuostatos, kad tais atvejais,... 91. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 92. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011... 93. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...