Byla 2A-800/2014
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VKK Kaunas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-375-577/2013 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „VKK Kaunas“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „SEB lizingas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas UAB „VKK Kaunas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento tarp UAB „VKK Kaunas“ ir AB „SEB lizingas“ 2007 m. liepos 10 d. sudarytą išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-070174 (toliau – ir išperkamosios nuomos sutartis, ginčo sutartis), taikyti restituciją – priteisti ieškovui iš atsakovo 526 651,57 Lt, priteisti 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5Nurodė, kad 2007 m. liepos 10 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta sutartis, pavadinta „Išperkamosios nuomos sutartis“, kuria atsakovas įsipareigojo įsigyti ieškovui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ir juos išnuomoti ieškovui 36 mėnesių laikotarpiui iki 2010 m. liepos 10 d., ieškovui sumokant 28 000 Lt administracinio mokesčio ir 7 935 851,73 Lt nuomos mokesčio įmokų, numatytų mokėjimų grafikuose-sąskaitose, iš viso 7 963 851,73 Lt. 2007 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas pardavė atsakovui 15 žemės sklypų. Dalis ieškovo parduotų atsakovui žemės sklypų kainos – 28 000 Lt buvo užskaityta kaip ieškovo mokėtinas atsakovui administracinis mokestis pagal išperkamosios nuomos sutartį, taip pat ieškovas nuo 2007 m. liepos 13 d. iki 2008 m. lapkričio 18 d. pagal išperkamosios nuomos sutartį sumokėjo 524 901,50 Lt įmokų. Kadangi ieškovas netinkamai vykdė mokėjimo grafikuose nurodytus mokėjimus, susidarė įsiskolinimas, kurio ieškovas nepadengė. Dėl to 2009 m. kovo 14 d. atsakovas ginčo sutartį nutraukė. Nepaisant to, kad ginčo sutartis buvo pavadinta „išperkamosios nuomos sutartimi“, tikroji ginčo šalių valia buvo sudaryti lizingo (finansinės nuomos) sutartį. Ieškovo tikroji valia ir tikslas buvo gauti verslo finansavimą (ieškovui trūko apyvartinių lėšų), o ne įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą daiktą. Lėšos ieškovui buvo reikalingos tam, kad vykdyti savo veiklą (nekilnojamojo turto pirkimas-pardavimas) ir gauti pelną. Ieškovas gautas iš atsakovo lėšas už žemės sklypų pardavimą panaudojo įsigydamas gretimus žemės sklypus, esančius toje pačioje kadastrinėje vietovėje, vėliau ieškovas vykdė veiklą, susijusią su žemės sklypų paskirties pakeitimu, teritorijos inžinerinės ir socialinės infrastruktūros planavimu. Išperkamosios nuomos sutartis buvo apsimestinis sandoris, skirtas pridengti tikrąjį (lizingo) sandorį. Tiek pranešimuose dėl įsiskolinimų pagal ginčo sutartį, tiek lizingo komiteto posėdžio protokole pats atsakovas ginčo sutartį įvardija kaip lizingo. Be to, atsakovo sudaromų finansinio lizingo ir ginčo išperkamosios nuomos sutarčių turinys yra beveik identiškas, todėl atsakovas savo veikloje jas vertina kaip finansinio lizingo sutartis, turinčias tik skirtingus pavadinimus. Atsakovas ginčo sutarties sudarymo metu net nebuvo žemės sklypų savininkas, todėl ginčo sutarties esminės nuostatos yra būdingos ne nuomos (įskaitant išperkamąją nuomą), bet lizingo teisinių santykių turinį sudarančioms sąlygoms. Ginčo situacijoje šalys išperkamosios nuomos sutartyje taip pat susitarė dėl būsimo „lydinčiojo“ sandorio – žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, tokiu būdu patvirtindamos, kad susitarė dėl tokių sandorio sąlygų, kurios yra būdingos lizingo teisiniams santykiams. Kadangi iš tiesų ieškovas norėjo gauti apyvartinių lėšų, skirtų verslui finansuoti, t. y. šalys siekė sudaryti lizingo sandorį, taikytinos lizingo santykius reglamentuojančios normos. Pagal CK 6.568 straipsnio 1 dalies nuostatą lizingo sutarties dalyku negali būti žemė. Ši norma yra imperatyvi, todėl išperkamosios nuomos sutartis pripažintina niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kaip sutartis, kuri prieštarauja imperatyviai įstatymo normai (CK 1.80 str. 1 d., 6.568 str. 1 d.). Išperkamosios nuomos sutartis buvo apsimestinis sandoris, skirtas pridengti sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje. Šalys sandorį patvirtino paprasta rašytine forma, taip pat susitarė dėl paprastos rašytinės formos perdavimo-priėmimo akto pasirašymo ieškovui sumokėjus visas išperkamosios nuomos įmokas. Ginčo sutartis yra sudaryta dėl žemės sklypų, t. y. nekilnojamųjų daiktų, perėjimo ieškovo nuosavybėn sumokėjus visas išperkamosios nuomos sutartyje nurodytas įmokas, todėl tokiai sutarčiai yra privaloma notarinė forma (CK 1.74 str.).

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. liepos 10 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo įsigyti ieškovui nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ir juos išnuomoti ieškovui 36 mėnesių laikotarpiui iki 2010 m. liepos 10 d., ieškovui sumokant 28 000 Lt administracinį mokestį ir 7 935 851,73 Lt nuomos mokesčio įmokų, numatytų mokėjimų grafikuose-sąskaitose. Ieškovas įsipareigojo valdyti sutarties dalyku esantį turtą ir juo naudotis, mokėti mokėjimo grafikuose nurodytus mokėjimus, kuriuos sudarė turto vertės dengimo mokestis bei priskaičiuota palūkanų suma. Sutartyje taip pat buvo nurodyta, jog ieškovas turi tikslą, sumokėjęs visus mokėjimo grafike numatytus mokėjimus bei įvykdęs kitas sutartyje numatytas sąlygas, įsigyti nuosavybės teisę į turtą. 2007 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas pardavė atsakovui 15 žemės sklypų. Dėl ieškovo pagal sutartį mokėjimo grafikuose nurodytų eilinių mokėjimų netinkamo vykdymo atsakovas 2009 m. kovo 14 d. nutraukė išperkamosios nuomos sutartį. Žemės sklypai liko atsakovo nuosavybėje. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 25 d. sprendimu iš ieškovo buvo priteista atsakovui 301 045,51 Lt pradelstų mokėjimų pagal ginčo išperkamosios nuomos sutarties mokėjimo grafikus, 54 188,19 Lt delspinigių, iš viso 355 233,70 Lt, o Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas. Teismas pažymėjo, kad nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme ieškovas išperkamosios nuomos sutarties neginčijo, ieškinį pripažino, su atsakovo prašomu priteisti įsiskolinimu sutiko, o pirmosios instancijos sprendimą skundė tik dėl to, kad nebuvo tenkintas jo prašymas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.

8Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iki ginčo sandorio sudarymo turtas (žemės sklypai) nuosavybės teise priklausė ieškovui, kad ginčijamos išperkamosios nuomos sutarties sudarymą lydėjo to paties turto pirkimo-pardavimo sandorio sudarymas, kad vienas sandoris lėmė kito sandorio sudarymą, kad sandoriai glaudžiai susiję, sprendė, jog nagrinėjamam ginčui spręsti yra svarbus šių abiejų sandorių (sutarčių) turinio įvertinimas. Teismas pažymėjo, kad pačioje žemės išperkamosios nuomos sutartyje (sutarties bendrojoje dalyje) nurodyta, jog sutartis tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta siekiant nustatyti kliento pasirinkto žemės sklypo įsigijimo ir naudojimo sąlygas; iš sutartyje nurodytos „kliento“ sąvokos apibūdinimo matyti, kad klientas, t. y. ieškovas įgyja teisę išperkamosios nuomos pagrindu sutarties galiojimo laikotarpiu valdyti ir naudotis sutarties dalyku esantį turtą ir turi tikslą sumokėjęs visus mokėjimų grafike numatytus mokėjimus bei įvykdęs kitas sutartyje numatytas sąlygas įsigyti nuosavybės teisę į turtą. Išperkamosios nuomos sutartyje yra aptartos bendrosios turto įsigijimo ir naudojimo sąlygos: mokėjimų grafikas, kuriuo mokėjimai išdėstyti per 36 mėnesius, turto pirkimo ir pardavimo sąlygos; žemės priėmimo–perdavimo tvarka; turto naudojimas; šalių teisės ir įsipareigojimai, įskaitant žemės išankstinio išpirkimo tvarką ir nuosavybės teisės į žemę perėjimą įvykdžius visus įsipareigojimus. Pirkimo-pardavimo sutartyje, kurioje ieškovas įvardytas kaip pardavėjas ir nuomininkas, o atsakovas – kaip pirkėjas ir nuomotojas, aiškiai nurodoma, jog pirkėjas (atsakovas) įsipareigojo įsigyti iš pardavėjo (ieškovo) nuosavybės teise šios sutarties dalyku esančius žemės sklypus, perduoti juos valdyti ir jais naudotis išperkamosios nuomos sąlygomis nuomininkui (ieškovui), o nuomininkui (ieškovui) įvykdžius visas išperkamosios nuomos sutartyje numatytas sąlygas, perduoti šios sutarties dalyku esančius žemės sklypus nuomininko (ieškovo) nuosavybėn. Be to, pats nuomininkas (ieškovas) įsipareigojo įvykdžius visas išperkamosios nuomos sutartyje nurodytas sąlygas priimti iš pirkėjo (atsakovo) savo nuosavybėn sutarties dalyku esančius sklypus. Teismo nuomone, ieškovo nurodytas aplinkybes, jog ieškovas gautas iš atsakovo lėšas už žemės sklypų įsigijimą panaudojo verslo tikslams, susijusiems su minėtų žemės sklypų naudojimu ir valdymu, iš dalies patvirtina ieškovo pateikti dokumentai. Tačiau iš jungtinės veiklos sutarties turinio ir jo priedo matyti, kad ieškovo nurodyta veikla buvo susijusi su ginčo sutarties dalyku esančiais sklypais, todėl visiškai nelogiška būtų teigti, kad ieškovas investavo į žemės sklypus (paskirties pakeitimas, infrastruktūros vystymas ir t. t.), tačiau nesiekė įsigyti jų nuosavybėn. Teismas tiek iš sutarčių turinio, tiek iš ieškovo elgesio sprendė, kad ieškovas, būdamas sklypų savininkas ir nenorėdamas jų prarasti, bet tuo pačiu norėdamas gauti lėšų tiek žemės sklypų paskirties pakeitimo dokumentams paruošti, tiek verslui plėtoti, pasirinko būtent tokį galimo finansavimo gavimo modelį, kuris suteikė jam galimybę užtikrinti sutarties dalyku esančių sklypų susigrąžinimą (išpirkimą), o per sutarties galiojimo laiką padidinus jų vertę (pakeitus paskirtį) – juos parduoti (tokias galimybes numatė ir sutarties sąlygos) ir gauti pelną.

9Teismas nurodė, kad lizingo santykiai pagal savo tikslus ir dalyką yra specifiniai, dėl to taikomi lizingo dalyko ribojimai. Žemė, kaip nesunaudojamas ir nesusidėvintis daiktas, neatitinka lizingo santykių dalyko apibrėžties, paskirties ir ypatumų, todėl įstatymo leidėjas įtvirtino draudimą sudaryti lizingo sutartis dėl žemės. Teismas pažymėjo, jog toks draudimas atitinka lizingo tikslus ir paskirtį – investicinių projektų, susijusių su gamybos priemonių naudojimu, finansavimą, taip pat lizingo dalyko ypatumus – amortizaciją, t. y. visišką ar dalinį susidėvėjimą ir šio susidėvėjimo kompensavimą lizingo įmokomis per lizingo sutarties laikotarpį. Teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovo tikslas nebuvo sklypus laikinai naudoti, o ieškovas siekė tuos pačius žemės sklypus per tam tikrą laiką išsipirkti. Nors teismas pripažino, kad ieškovas siekė ir finansavimo, bet, teismo nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės suponuoja finansavimo elemento vertinimą pirkimo-pardavimo, o ne ginčo išperkamosios nuomos sutarties kontekste, ir kad šiuo atveju aktualus yra ieškovo, kaip sklypų savininko, pasirinktas jo verslo plano finansavimo modelis. Teismas, įvertinęs sutarties sudarymo tikslus, sandorio šalių ketinimus, sprendė, kad ieškovo veiksmai neatitinka CK 6.567-6.574 straipsniuose nurodytų lizingo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų. Teismas padarė išvadą, jog žemės išperkamosios nuomos sutartis negali būti pripažinta lizingo sutartimi ir būti laikoma apsimestiniu sandoriu. Kadangi byloje nustatyta, jog šalys siekė perleisti ginčo žemės sklypus nuosavybės teise, detaliai aptarė mokėjimo tvarką, nuosavybės perėjimo momentą ir sąlygas, taip pat numatė galimą žemės išankstinį išpirkimą, teismas sprendė, kad šalys sudarė mišrią sutartį su elementais, būdingais įvairių rūšių –tiek nuomos, tiek pirkimo-pardavimo sutartims, nes: sudarydamos ginčo sutartį, pavadintą išperkamosios nuomos sutartimi, savo santykius apibrėžė kaip nuomos santykius; sutartyje aptardami žemės sklypų išpirkimo sąlygą, faktiškai susitarė dėl pirkimo-pardavimo, ką patvirtina sutartimi patvirtintas mokėjimų grafikas, jame išskirtos atskiros mokėtinos sumos (neapmokėta vertė, suma vertei dengti ir palūkanos). Dėl šios priežasties teismas neturėjo pagrindo ginčo sandorį laikyti apsimestiniu.

10Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus, kad ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu ir dėl to, kad nebuvo laikytasi įstatymo reikalaujamos notarinės formos (CK 1.74 str.). Nuosavybės teisė į turtą atsakovui buvo perleista 2007 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi, kurioje buvo numatyta, jog išsipirkus žemės sklypus, bus pasirašyti žemės sklypų priėmimo-perdavimo aktai, kuriuos tvirtins notaras.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Apeliantas (ieškovas) UAB „VKK Kaunas“ apeliaciniu skundu prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ginčo sutartis būtų pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikoma restitucija ir ieškovui iš atsakovo priteista 526 651,57 Lt suma. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Ginčo sutartis turi akivaizdžius grįžtamojo lizingo požymius, nes ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl investicinio projekto, siekiant pakeisti žemės sklypų paskirtį bei juose vystyti statybas. Grįžtamojo lizingo esmė tokia, kad banko klientas, turėdamas turto (dažniausiai –nekilnojamojo) ir norėdamas iš banko gauti pinigų, gali neimti paskolos, bet parduoti lizingo kompanijai savo turtą. Taip lizingo kompanija tampa turto savininke, o klientas, mokėdamas įmokas, tą turtą po truputį susigrąžina atgal. Faktą, kad ginčo sutartis buvo kliento investicinės veiklos finansavimas, įrodo ir byloje esantys įmokų mokėjimo grafikai-sąskaitos, kuriuose nustatytos ieškovo įmokos susidėjo iš turto vertės dengimo mokesčio ir palūkanų, o ne žemės nuomos mokesčio.
  2. Teismas nevertino ginčo sandorio sudarymo priežasčių. Pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo sudaryta ginčo sutartis – apyvartinių lėšų trūkumas. Lėšos ieškovui buvo reikalingos siekiant vykdyti jo steigimo dokumentuose ir atsakovo pateiktuose ieškovo rizikos vertinimo dokumentuose numatytą veiklą: kartu su partneriais Klaipėdos projektui vystyti įsigyti apie 100 ha sklypų masyvą, papildomas lėšas įsigyti gaunant iš kitose vietovėse turimų žemės sklypų bei pastatų pardavimo.
  3. Tai, kad šalys, sudarydamos ginčo sutartį, iš tikrųjų siekė sudaryti lizingo sandorį, patvirtina ginčo sutarties sudarymo bei vykdymo procesas. Sudarant ginčo sandorį atsakovas nebuvo lizingo objekto savininkas, jis nuosavybės teises į šį turtą įgijo praėjus dviem dienoms po ginčo sutarties sudarymo, o tai atitinka įprastą lizingo sutarčių sudarymo praktiką. Iš atsakovo pateiktų dokumentų, susijusių su ieškovui teikiamu finansavimu, matyti aiškiai išreikšta šalių valia sudaryti grįžtamojo lizingo sutartį.
  4. Ginčo sutartis neatitinka nuomos sutarties modelio.
  5. Teismas nevertino aplinkybės, kad įsipareigojimams pagal ginčo sutartį užtikrinti buvo įkeisti ieškovo nekilnojamieji daiktai, nors papildomos užtikrinimo priemonės prieštarauja nuomos sutarties institutui ir jo esmei. Teismas nemotyvuotai nevertino ieškovo pateiktų ir pridėtų prie bylos: UAB „Investrum“ 2012 m. liepos 30 d. išvados dėl UAB „VKK Kaunas“ patirtų nuostolių sudarant 2013 m. liepos 12 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovui nutraukus ginčo sutartį; UAB „Verslo teisės centro“ 2012 m. liepos 23 d. teisinės išvados; UAB „Liturta“ turto vertinimo ataskaitų; UAB Korporacija „Matininkai“ žemės sklypų įvertinimo ataskaitos; investicinio projekto projektinės dokumentacijos. Šie dokumentai patvirtina, kad ieškovas, parduodamas atsakovui žemės sklypus, patyrė didžiulius nuostolius, kad gautas iš atsakovo lėšas ieškovas panaudojo investiciniam projektui vystyti.
  6. Teismas pažeidė ieškovo teisę į tinkamą teismo procesą, nes nesuteikė ieškovui galimybės įrodyti ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, t. y. kad šalys sudarė lizingo sutartį, kurios pagrindinis tikslas – finansavimas. Teismas ieškovo prašymu bylos nagrinėjimo metu įpareigojo atsakovą pateikti visos pas atsakovą saugomos kliento UAB „VKK Kaunas“ bylos kopiją. Atsakovas pateikė informaciją, kurią pavyko surinkti, tačiau atsakovas, kaip finansų įstaiga, privalo saugoti ir saugo visus dokumentus, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas sudaryti ginčo sutartį. Atsakovas, teigdamas, kad dokumentų nepavyko rasti, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, elgėsi nesąžiningai ir šiais savo veiksmais siekė sutrukdyti teismui visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes, teismo nuomone, ieškovas neva turi turėti visus dokumentus, todėl nesiėmė jokių priemonių piktnaudžiavimui procesu išvengti, nors šios bylos ginčo esmė yra teisingas sutarties kvalifikavimas. Siekiant sudaryti teisines prielaidas nustatyti tikruosius ginčo sutarties šalių ketinimus, sudarant sutartį išreikštą valią, sutarties sudarymo tikslą, būtina pakartotinai įpareigoti atsakovą pateikti teismui dokumentus, kurių, kaip teigia atsakovo atstovas, nepavyko rasti. Atsakovas, teigdamas, jog jam nepavysta rasti kliento bylos, sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos nagrinėjimą ir išsprendimą, todėl svarstytinas klausimas dėl CPK 199 straipsnio 6 dalyje numatytos baudos atsakovui skyrimo (CPK 95 str.). Teismas pažeidė CPK 8 straipsnyje įtvirtintą kooperacijos (bendradarbiavimo) principą, atmesdamas ieškovo prašymą pakartotinai įpareigoti atsakovą pateikti visus dokumentus iš kliento bylos, nesiėmė priemonių, jog byla būtų visapusiškai išnagrinėta.
  7. Civilinėje byloje Nr. 2-1435-533/2011 pagal AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „VKK Kaunas“ dėl skolos priteisimo pagal nagrinėjamoje byloje ginčijamą išperkamosios nuomos sutartį buvo nustatytas prejudicinis faktas, jog ši sutartis yra lizingo sutartis.
  8. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus civilinėse bylose Nr. 3K-3-154/2013 ir Nr. 3K-7-2/2013, šalys, sudarydamos ginčo sandorį, faktiškai susitarė dėl pirkimo-pardavimo, ką patvirtina sutartimi patvirtintas mokėjimų grafikas, jame atskirtos mokėtinos sumos ir pan. Tikslai, kurių siekė šalys, sudarydamos ginčo sutartį, yra fakto klausimas, o jo nagrinėjimas nėra priskirtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetencijai. Esminis ginčijamos išperkamosios nuomos sutarties sudarymo tikslas, skirtingai nei nurodyta kasacinio teismo nutartyse, buvo ne perleisti žemę nuosavybės teise, o verslo finansavimas. Šią ir minėtas kasacinio teismo bylas skiria esminės faktinės aplinkybės.

12Atsakovas AB „SEB lizingas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad, priešingai nei teigia apeliantas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013 pasisakė ir dėl finansavimo elemento svarbos kvalifikuojant lizingo sutartis. Kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas ginčo sutartį kvalifikuodamas kaip lizingo sutartį, vadovavosi vienu lizingo požymių – kad ieškovas siekė gauti finansavimą verslui, tačiau vien šios sąlygos kvalifikuoti ginčo santykiams nepakanka. Dėl to kvalifikuojant sutartį svarbu išsiaiškinti, koks yra pagrindinis sutarties tikslas, t. y. kas dominuoja – nuosavybės (pirkimo) ar nuomos (naudojimosi) elementai. Be to, kasacinis teismas, civilinėse bylose Nr. 3K-3-154/2013 ir Nr. 3K-7-2/2013, spręsdamas, kaip kvalifikuoti tarp šalių sudarytas sutartis, būtent ir aiškinosi tikslus, kurių šalys siekė sudarydamos ginčo sutartis. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog tikslai, kurių siekė šios bylos šalys sudarydamos ginčo sandorį, yra fakto klausimas, kurio nagrinėjimas nepriskirtas kasacinio teismo kompetencijai. Kaip ir šioje byloje, taip ir pirmosios instancijos teismo cituotoje kasacinio teismo byloje Nr. 3K-3-154/2013 ginčo žemės sklypas iš pradžių priklausė ieškovui, tačiau sudarius išperkamosios nuomos sutartį, atsakovas jį įsigijo iš ieškovo šalims sutarus, kas ieškovas vėliau jį atpirks už šalių sutartą kainą (todėl ir minėtoje byloje buvo apelianto vadinamasis „grįžtamojo lizingo“ požymis). Dokumentai tiek dėl finansavimo suteikimo, tiek dėl sutarties nutraukimo buvo ruošiami ne teisininkų, todėl, atsižvelgiant į tai, kad didžioji dalis atsakovo teikiamų paslaugų vis dėlto yra susijusi su lizingu, per klaidą ginčo sutartis buvo įvardyta kaip lizingo sutartis. Tačiau CK 6.193 straipsnio 1 dalis numato, kad aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Vertinant ginčo sandorio esmę (t. y. šio sandorio tikslą), aiškiai matyti, kad šalims esminės reikšmės turėjo nuosavybės teisės į ginčo turtą perėjimas ieškovui, o tai laikytina esminiu išperkamosios nuomos sutarties požymiu. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių nebuvo ginčo, jog sudarytai sutarčiai būdingas finansavimo elementas, ieškovo teiginys, kad teismas esą turėjo detaliai aiškintis visas aplinkybes, susijusias su finansavimo suteikimu, ir išreikalauti su tuo susijusius dokumentus, nėra pagrįstas. Lietuvos vyriausiojo archyvo tarnybos 2013 m. rugpjūčio 26 d. rašte aiškiai nurodyta, kad „UAB „SEB VB lizingas“ vykdoma veikla yra viena iš specialiųjų veiklos sričių, kurią vykdant sudarytų dokumentų saugojimo terminai nėra nustatyti. Be to, ieškovas nepagrindė įrodymais skundo argumentų apie tai, kad atsakovas piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, elgėsi nesąžiningai ar siekė sutrukdyti teismui išsiaiškinti aplinkybes. Skunde nurodytas prašymas įpareigoti atsakovą pateikti dokumentus, kurių atsakovas pateikti neturi galimybės, yra nepagrįstas.

  1. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

13Atsakovas AB „SEB lizingas“ 2013 m. lapkričio 28 d. buvo išregistruotas iš Juridinių asmenų registro dėl reorganizavimo, po kurio prijungtas prie AB SEB banko. 2013 m. lapkričio 22 d. priėmimo-perdavimo aktu visos AB „SEB lizingas“ teisės ir pareigos buvo perduotas AB SEB bankui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-578/2014). CPK 48 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga ar pertvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kiti įstatymų numatyti atvejai), teismas, jei yra pagrindas, rašytinio proceso tvarka tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai yra negalimas materialinių subjektinių teisių perėmimas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad AB „SEB lizingo“ turtą, teises bei pareigas po reorganizavimo perėmė AB SEB bankas, sprendžia, jog yra pagrindas atsakovą AB „SEB lizingas“ byloje pakeisti jo teisių perėmėju AB SEB banku.

14Apeliantas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymą motyvuoja tuo, jog žodinis procesas užtikrintų apeliantui galimybę teisingiau išspręsti bylą, nes žodinio proceso metu, vadovaujantis CPK 324 straipsnio 1 dalimi, atvykę į posėdį asmenys turės teisę reikšti pareiškimus, prašymus, kuriuos teismas gali išspręsti protokoline nutartimi. Be to, žodinis bylos nagrinėjimas reikalingas siekiant tinkamai kvalifikuoti ginčo sutartį, nustatyti tikruosius šalių ketinimus ir sutartimi siekiamą tikslą. Apeliantas taip pat pažymi, jog skundas yra grindžiamas procesinės ir materialinės teisės normų pažeidimu, o apeliacinės instancijos teismas tik žodinio proceso metu gali iš naujo ištirti įrodymus, kurie nebuvo tinkamai ištirti pirmosios instancijos teisme, juos įvertinti ir tik tuomet priimti teisingą sprendimą.

15Atsakovas atsiliepime nurodo, jog ieškovo prašymas dėl žodinio proceso nėra tinkamai motyvuotas, jog ieškovas nenurodė, kokių konkrečiai rašytinių įrodymų neištyrė pirmosios instancijos teismas.

16Dėl apelianto prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

17Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, patikrina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus; savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ar pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 263 str., 320 str., 329 str.). Absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nekonstatuoja.

18Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. liepos 10 d. sudarė išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-070174, kuria atsakovas įsipareigojo iš ieškovo įsigyti nuosavybės teise 15 žemės sklypų, perduoti juos ieškovui naudotis ir valdyti bei, šiam įvykdžius sutarties sąlygas, perleisti juos nuosavybės teise, o ieškovas – per 36 mėnesių laikotarpį sumokėti atsakovui 28 000 Lt administracinio mokesčio, 7 935 851,73 Lt žemės sklypų įsigijimo vertės bei palūkanų, iš viso – 7 963 851,73 Lt (1 t., 11-34 b. l.). Atsakovas 2007 m. liepos 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi iš ieškovo įsigijo žemės sklypus, nurodytus minėtoje išperkamosios nuomos sutartyje (1 t., 36-71 b. l.), ir perdavė juos valdyti bei naudotis ieškovui. Atsakovas 2009 m. kovo 6 d. raštu Nr. 02-934 informavo ieškovą, kad iki 2009 m. kovo 13 d. nesumokėjus 2 236 788,32 Lt pradelsto įsiskolinimo pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras bei 202 724,04 Lt delspinigių, atsakovas nutrauks šią sutartį (atsakovas ginčijamą sutartį rašte įvardijo lizingo sutartimi) nuo 2009 m. kovo 14 d. (1 t., 73-76 b. l.). Ieškovas įsiskolinimo nepadengė, išperkamosios nuomos sutartis buvo nutraukta, atsakovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas taikyti sutarties nutraukimo teisinius padarinius. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1435-553/2011, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. preliminarų sprendimą, ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį patenkino visiškai, t. y. priteisė ieškovui AB „SEB lizingas“ iš atsakovo UAB „VKK Kaunas“ 301 045,51 Lt skolos, 54 188,19 Lt delspinigių bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs (1 t., 166-173 b. l.).

19Byloje kilo ginčas dėl žemės sklypų išperkamosios nuomos sutarties pripažinimo (kvalifikavimo) lizingo sutartimi ir tokio sandorio teisinių padarinių. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, konstatavęs, jog šalys sudarė mišrią sutartį su elementais, būdingais tiek nuomos, tiek pirkimo-pardavimo sutartims. Teismas, atsižvelgdamas į tokią ginčo šalių santykių teisinę kvalifikaciją, sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti ginčo sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Apeliantas skunde nurodo, jog: ginčo sutartis turi akivaizdžius grįžtamojo lizingo požymius, nes ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl investicinio projekto, siekdamas pakeisti žemės sklypų paskirtį bei juose vystyti statybas; teismas nevertino ginčo sandorio sudarymo tikslo; pagrindinė sandorio sudarymo priežastis buvo apyvartinių lėšų trūkumas ieškovo veiklai vykdyti; ginčo sutartis neatitinka nuomos sutarties modelio.

20Dėl pagrindo pripažinti ginčijamą sutartį niekine

21Apelianto nuomone, šalių sudaryta sutartis turi grįžtamojo lizingo požymių, nes ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl investicinio projekto, siekdamas pakeisti žemės sklypų paskirtį ir vystyti statybą žemės sklypuose. Teisėjų kolegija sutinka, jog ginčo sutartyje egzistuoja finansavimo elementas, tačiau atkreipia dėmesį į kasacinio teismo išaiškinimą, kad vien sąlygos, jog ieškovas, sudarydamas sutartį siekė gauti finansavimą verslui, kvalifikuoti ginčo santykiams kaip lizingo, nepakanka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013).

22Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sandorio bei nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarčių, jungtinės veiklos sutarties turinį, taip pat ieškovo elgesį, sprendė, jog ieškovas – žemės sklypų savininkas, nenorėdamas prarasti žemės sklypų, tačiau siekdamas gauti lėšų veiklai, susijusiai su žemės sklypų paskirties pakeitimu, vykdyti, savo verslui plėsti, pasirinko finansavimo modelį, kuris suteikė galimybę užtikrinti ginčo sutarties objektu buvusių žemės sklypų susigrąžinimą (išpirkimą), o ginčo sandorio galiojimo metu padidinus žemės sklypų vertę ir juos išpirkus – vėliau sklypus parduoti ir gauti pelno. Apeliantas neginčija fakto, kad sudarydamas ginčo sandorį, siekė susigrąžinti nuosavybės teises į žemės sklypus, tačiau teigia, jog pagrindinė priežastis, dėl ko sudarytas ginčo sandoris, buvo siekis gauti apyvartinių lėšų veiklai vykdyti. Tai reiškia, jog apeliantas iš esmės neigia nuosavybės elemento dominavimą ginčo sutarties pagrindu tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusiuose teisiniuose santykiuose.

23Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutartys, kurių pagrindinis tikslas yra perleisti nuosavybę, negali būti kvalifikuojamos nei finansine, nei kitokia nuoma, nes nuoma yra atlygintinio naudojimosi santykiai, o nuosavybės perleidimas yra pirkimo-pardavimo esminis bruožas (požymis). Dėl to kvalifikuojant sutartį, svarbu išsiaiškinti, koks yra pagrindinis sutarties tikslas – tai yra, kas dominuoja – nuosavybės (pirkimo) ar nuomos (naudojimosi) elementai. Jeigu į nuompinigius įskaičiuojama daikto kaina ir dėl to bendros įmokos gerokai padidėja, gavėjui pradeda dominuoti ne naudojimosi, o nuosavybės interesas, o davėjo funkcija transformuojasi iš finansavimo už daikto naudojimą į pirkėjo kreditavimą, ką ir numato CK 6.411 straipsnis, apibrėžiantis pirkimą-pardavimą išsimokėtinai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2013). Ginčo sutarties objektu buvusių žemės sklypų ieškovas nenaudojo pagal jų paskirtį – žemės ūkio, o siekė pakeisti sklypų paskirtį, juos užstatyti, sukurti atitinkamą infrastruktūrą ir pan., o vėliau – parduoti sukurtą nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nurodė, jog finansavimo elementas šiuo atveju vertintinas pirkimo-pardavimo santykių kontekste, t.y. iš esmės konstatuojant, jog šalių sudaryta sutartis turi kelių rūšių sutarčių elementų. Akivaizdu, kad pagrindinis ieškovo tikslas, už gautas lėšas atlikus atitinkamus nekilnojamųjų daiktų (žemės sklypų) vertės pagerinimus, buvo susigrąžinti nuosavybės teises į žemės sklypus, nes priešingu atveju būtų nelogiškas ieškovo poreikis investuoti lėšas į tuos žemės sklypus. Nuosavybės teisės perdavimas lizingo gavėjui nėra esminis finansinio lizingo požymis ir tokios sutarties tikslas, o kartu tai nėra ir esminė lizingo sutarties sąlyga (CK 6.567 str. 1 d.). Esant šiai aplinkybei, taip pat apeliantui neginčijant pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog ginčo šalys, įvykdžius sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, siekė ieškovui perleisti žemę nuosavybės teise, t. y., kad iš esmės dominavo nuosavybės (pirkimo) elementai, nėra pagrindo remiantis vien finansavimo elemento buvimu, bet neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, ignoruojant šalių valią bei sutarties sudarymo tikslus, ginčijamą sutartį vertinti kaip lizingo sutartį, nors sutarties sąlygos ir yra panašios į lizingo. Šiuo atveju šalys savo santykius nustatė kaip nuomos santykius, sutartyje įtvirtindamos daikto išpirkimo sąlygą. Sutarčių teisė leidžia šalims sudaryti mišrias, t. y. kelių sutarčių požymių turinčias, sutartis (CK 6.156 str. 3 d.). Įstatyme neįtvirtinta draudimo sudaryti privačios žemės nuomos ar pirkimo-pardavimo sutartis, taip pat susitarti dėl šių sutarčių elementų derinio vienoje sutartyje. Taigi aplinkybė, kad sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, savo sąlygomis yra panaši į lizingo sutartį, savaime nėra pakankama kvalifikuoti ją kaip lizingo sutartį ir konstatuoti jos sąlygų prieštaravimą imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.568 str. 1 d.), kaip pagrindą pripažinti sutartį niekine pagal CK 1.80 straipsnį. Dėl to apelianto skundo argumentai, susiję su grįžtamuoju lizingu, taip pat su tuo, jog tikrieji šalių ketinimai buvo sudaryti būtent lizingo sutartį, laikytini nepagrįstais.

24Teisėjų kolegija taip pat nelaiko pagrįstu ieškovo skundo argumento, kad iš kai kurių atsakovo pateiktų dokumentų, susijusių su ieškovui teikiamu finansavimu, buvo matyti tiksliai išreikšta šalių valia sudaryti grįžtamojo lizingo sutartį, nes aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (CK 6.193 str. 1 d.).

25Dėl prejudicinio fakto

26Apeliantas teigia, kad kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1435-533/2011 išsprendžiant AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „VKK Kaunas“ dėl skolos priteisimo, pagal čia nagrinėjamoje byloje ginčijamą išperkamosios nuomos sutartį buvo nustatytas prejudicinis faktas, jog ši sutartis yra lizingo sutartis. Teisėjų kolegija pažymi, kad toje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl skolos pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-070174 priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1435-553/2011, palikdamas nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. preliminarų sprendimą, ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį patenkino visiškai, priteisdamas ieškovui AB „SEB lizingas“ iš atsakovo UAB „VKK Kaunas“ 301 045,51 Lt skolos, 54 188,19 Lt delspinigių bei 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2010 m. gegužės 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat netenkindamas atsakovo UAB „VKK Kaunas“ prašymo išdėstyti to sprendimo vykdymą (1 t., 166-173 b. l.). Apeliaciniu skundu, pateiktu dėl šio teismo sprendimo, atsakovas UAB „VKK Kaunas“ ginčijo tik tą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas atsakovo prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. Aiškindamas nurodytą proceso teisės normą kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-627/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; kt.). Nustatyta, kad ankstesnėje civilinėje byloje Nr. 2-1435-533/2011 pagal ieškovo AB „SEB lizingas“ ieškinį atsakovui UAB „VKK Kaunas“ dėl skolos priteisimo įrodinėjimo dalykas buvo aplinkybės, ar pagrįstas ieškovo reikalavimas dėl skolos pagal išperkamosios nuomos sutartį Nr. 2007-070174 priteisimo, t. y. buvo keliamas reikalavimas taikyti sutarties nutraukimo padarinius, tačiau nebuvo nagrinėjamos aplinkybės dėl šios sutarties kvalifikavimo ar jos galiojimo. Kaip jau minėta, kitoje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, o šiuo atveju situacija yra kitokia. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentu, kad ankstesnėje civilinėje byloje Nr. 2-1435-533/2011 buvo nustatytas prejudicinis faktas, jog šioje byloje teisiškai vertinama ginčo sutartis esanti lizingo sutartis.

27Dėl teisminių precedentų taikymo

28Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus civilinėse bylose Nr. 3K-3-154/2013 ir Nr. 3K-7-2/2013, šalys, sudarydamos ginčo sandorį, faktiškai susitarė dėl pirkimo-pardavimo, ką įrodo sutartimi patvirtintas mokėjimų grafikas, jame atskirtos mokėtinos sumos ir pan. Apeliantas tokį savo teiginį grindžia tuo, jog tikslai, kurių siekė šalys, sudarydamos ginčo išperkamosios nuomos sutartį, yra fakto klausimas, kurio nagrinėjimas nėra priskirtas kasacinio teismo kompetencijai.

29Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog ginčo sutarties šalys siekė perleisti žemės sklypus nuosavybės teise, detaliai aptarė mokėjimo tvarką, nuosavybės perėjimo momentą ir sąlygas, numatė galimą žemės išankstinį išpirkimą, taip pat tai, jog šalys sudarė mišrią sutartį su elementais, būdingais tiek nuomos, tiek pirkimo-pardavimo sutartims. Apeliantas šių teismo išvadų apeliaciniu skundu nepaneigė. Apelianto paminėtomis kasacinio teismo nutartimis pirmosios instancijos teismas rėmėsi siekdamas pagrįsti teismų praktikoje egzistuojantį sandorių, kurie turi tiek nuomos, tiek pirkimo-pardavimo sutartims būdingų elementų, teisinį vertinimą.

30Sprendžiant apelianto nurodomų precedentų (ne)taikymo klausimą, pirmiausia vertintinos bylų, kuriose jie buvo priimti, faktinės aplinkybės. Kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2013 ieškovas ginčijo ir prašė pripažinti negaliojančia išperkamosios nuomos sutartį, kurią ieškovas vertino kaip žemės sklypo lizingo sutartį. Taigi kasaciniame teisme buvo sprendžiami klausimai dėl išperkamosios nuomos sutarties kvalifikavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, kad, kvalifikuojant sutartį, svarbu išsiaiškinti, koks yra pagrindinis sutarties tikslas, t. y. kas dominuoja ? nuosavybės (pirkimo) ar nuomos (naudojimosi) elementai. Jeigu į nuompinigius įskaičiuojama daikto (žemės) kaina ir dėl to bendros įmokos gerokai padidėja, gavėjui pradeda dominuoti ne naudojimosi, bet nuosavybės interesas, o davėjo funkcija transformuojasi iš finansavimo už daikto naudojimą į pirkėjo kreditavimą, ką ir numato CK 6.411 straipsnis, apibrėžiantis pirkimą-pardavimą išsimokėtinai. Kasacinis teismas, išanalizavęs ginčo šalių sudarytas sutartis, sprendė, jog šalys siekė perleisti ginčo turto nuosavybės teisę. Šioje byloje nagrinėjamu atveju, analogiškai kaip ir nurodytoje kasacinio teismo byloje, taip pat buvo nustatytas nuosavybės teisės dominavimo elementas.

31Kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013 ieškovas ginčijo ir prašė pripažinti negaliojančia išperkamosios nuomos sutartį, kurią ieškovas taip pat vertino kaip žemės sklypo lizingo sutartį. Vertindamas analogiškų kaip ir šioje nagrinėjamoje byloje reikalavimų pagrįstumą, kasacinis teismas toje byloje ne tik konstatavo CK 6.568 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos norminės nuostatos imperatyvų pobūdį, bet ir tai, kad šalių santykių kvalifikacija kaip lizingo teisinių santykių, remiantis vien tuo, jog sutarties sąlygos panašios į lizingo, tačiau neatsižvelgiant į kitas aplinkybes, ignoruojant šalių valią bei sutarties sudarymo tikslus, reikštų neproporcingą kišimąsi į šalių sutarties laisvės principą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog lizingo požymių turinti sutartis, kurios dalykas yra žemės sklypas, negali būti kvalifikuojama kaip lizingo sutartis, tačiau jos pagrindinės sąlygos – daikto valdymas ir naudojimas už atlyginimą, įsigijimas nuosavybėn ir pan. – įstatymo nėra draudžiamos ir gali būti keleto sutarčių rūšių kvalifikuojančiais požymiais. Tokiu atveju, atsižvelgiant į sutarties sąlygas, pobūdį, tikslą, jos elementų tarpusavio ryšį ir bruožus, sutartis gali būti kvalifikuojama vadovaujantis giminingų sutarčių teisės institutų normomis, pvz., kaip išperkamosios nuomos, pirkimo–pardavimo išsimokėtinai.

32Teisėjų kolegija, įvertinusi šios (nagrinėjamos) ir minėtų kasacinio teismo anksčiau išnagrinėtų bylų faktines aplinkybes, daro išvadą, jog tos aplinkybės yra labai panašios, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo išvadas grindė ir kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais civilinėse bylose Nr. 3K-3-154/2013 ir Nr. 3K-7-2/2013.

33Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

34Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 str. 1 d.).

35Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovo teisę į tinkamą teismo procesą, šį teiginį grįsdamas tuo, kad teismas, atsisakydamas tenkinti ieškovo prašymą išreikalauti iš atsakovo kliento bylą, nesuteikė ieškovui galimybės įrodyti, jog šalys iš tikrųjų sudarė lizingo sutartį, kurios pagrindinis tikslas – ieškovo finansavimas. Byloje yra duomenys apie tai, kad ieškovo prašymu pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą pateikti ieškovo kliento bylos kopiją. Atsakovas pateikė dalį duomenų (žemės išperkamosios nuomos paraišką verslo klientams, kredito siūlymą, kliento/projekto įvertinimą, UAB „Liturta“ išvadą, 2007 m. liepos 10 d. AB „SEB lizingas“ protokolą, UAB „VKK Kaunas“ PVM sąskaitą-faktūrą, AB „SEB lizingas“ PVM sąskaitas-faktūras ir PVM deklaracijas; nepateikė UAB „VKK Kaunas“ pateiktų dokumentų apie finansinę būklę, įsipareigojimus kitoms įstaigoms ir jų vykdymą, verslo plano, finansinės būklės vertinimo išvados, AB „SEB lizingas“ darbuotojo, atsakingo už turto realizavimą ir rinkos vertės nustatymą, išvados, projektų restruktūrizavimo ir priežiūros skyriaus išvados, AB „SEB lizingas“ teisininko pastabų ir AB „SEB lizingas“ išvados, nes jų rasti nepavyko.

36Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog atsakovas, nepateikdamas dalies dokumentų, piktnaudžiavo savo procesinėmis teisėms, elgėsi nesąžiningai. Nėra jokių objektyvių duomenų apie tai, kad atsakovas turi šiuos dokumentus, tačiau jų neteikia teismui (CPK 12, 178 str.). Aplinkybės, susijusios su atsakovo pareiga saugoti dokumentus ir tokios pareigos nevykdymu, nepatenka į šios bylos nagrinėjimo ribas.

37Apeliantas taip pat teigia, jog siekiant sudaryti teisines prielaidas visapusiškai ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes – nustatyti tikruosius ginčo sandorio šalių ketinimus, sudarant sutartį šalių išreikštą valią, sutarties sudarymo tikslą, kitas aplinkybes, būtina pakartotinai pareikalauti iš atsakovo pateikti teismui dokumentus, kurių, kaip teigia atsakovas, nepavyko rasti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje pakako duomenų ir įrodymų tam, jog būtų galima teisingai kvalifikuoti ginčo sutartį. Be to, apeliantas, prašydamas įpareigoti atsakovą pateikti minėtus dokumentus, nurodė, jog jais siekia įrodyti, kad šalys sudarė lizingo sutartį, kurios pagrindinis tikslas – ieškovo finansavimas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkybė, jog ginčo sutartimi atsakovas finansavo ieškovą, nėra paneigta, tačiau pirmiau šioje nutartyje jau buvo pažymėta, kad finansavimo požymis nėra tas elementas, kuris vienareikšmiškai įgalina atriboti lizingo sutartį nuo kitų sutarčių, kurių turinyje taip pat yra finansavimo elementas. Be to, kaip jau minėta, byloje nėra duomenų, jog atsakovas prašomus išreikalauti dokumentus iš tikrųjų turi, tačiau jų nepateikia. Taip pat pažymėtina, jog didžioji dalis apelianto nurodomų nepateiktų dokumentų (UAB „VKK Kaunas“ pateikti atsakovui dokumentai apie finansinę būklę, įsipareigojimus kitoms įstaigoms ir jų vykdymą, verslo planas, finansinės būklės vertinimo išvada) galėjo būti pateikti paties apelianto. Esant tokioms aplinkybėms apelianto prašymas apeliacinės instancijos teismui dėl įrodymų išreikalavimo atmestinas (CPK 314 str.). Dėl šios priežasties taip pat nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo prašymą pakartotinai įpareigoti atsakovą pateikti tą dokumentų dalį, kuri buvo nepateikta, pažeidė CPK 8 straipsnyje įtvirtintą kooperacijos (bendradarbiavimo) principą.

38Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neargumentuotai ir nemotyvuotai nevertino ieškovo pateiktų įrodymų: UAB „Investrum“ 2012 m. liepos 30 d. išvados dėl UAB „VKK Kaunas“ patirtų nuostolių sudarant 2013 m. liepos 12 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, atsakovui nutraukus ginčo sutartį, UAB „Verslo teisės centro“ 2012 m. liepos 23 d. teisinės išvados, UAB „Liturta“ turto vertinimo ataskaitų, UAB Korporacija „Matininkai“ žemės sklypų įvertinimo ataskaitos, investicinio projekto projektinės dokumentacijos. Apelianto nuomone, šie dokumentai patvirtina, jog ieškovas, parduodamas atsakovui žemės sklypus, patyrė didžiulius nuostolius, kad gautas iš atsakovo lėšas panaudojo investiciniam projektui vystyti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atskirai šių įrodymų neaptarė, dar nereiškia, kad jų nevertino. Be to, sprendžiant dėl sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, klausimas dėl nuostolių fakto nėra aktualus, o dėl aplinkybės, jog atsakovas gautas lėšas panaudojo investiciniam projektui, ginčo byloje nėra. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles (CPK 176-185 str.).

39Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl ieškovo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų keisti ar naikinti apskųstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas.

40Papildomai pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 48 straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

42Atsakovą akcinę bendrovę „SEB lizingas“ pakeisti jo procesinių teisių perėmėju akcine bendrove SEB banku.

43Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas UAB „VKK Kaunas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo... 5. Nurodė, kad 2007 m. liepos 10 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta... 6. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 7. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. liepos 10 d. sudarė... 8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iki ginčo sandorio sudarymo turtas... 9. Teismas nurodė, kad lizingo santykiai pagal savo tikslus ir dalyką yra... 10. Teismas taip pat atmetė ieškovo argumentus, kad ginčo sandoris... 11. Apeliantas (ieškovas) UAB „VKK Kaunas“ apeliaciniu skundu prašo teismo... 12. Atsakovas AB „SEB lizingas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo... 13. Atsakovas AB „SEB lizingas“ 2013 m. lapkričio 28 d. buvo išregistruotas... 14. Apeliantas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso... 15. Atsakovas atsiliepime nurodo, jog ieškovo prašymas dėl žodinio proceso... 16. Dėl apelianto prašymo bylą nagrinėti teismo posėdyje, rengiamame žodinio... 17. Apeliacijos tikslas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo... 18. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. liepos 10 d. sudarė... 19. Byloje kilo ginčas dėl žemės sklypų išperkamosios nuomos sutarties... 20. Dėl pagrindo pripažinti ginčijamą sutartį niekine... 21. Apelianto nuomone, šalių sudaryta sutartis turi grįžtamojo lizingo... 22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamo sandorio bei... 23. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutartys, kurių... 24. Teisėjų kolegija taip pat nelaiko pagrįstu ieškovo skundo argumento, kad... 25. Dėl prejudicinio fakto... 26. Apeliantas teigia, kad kitoje civilinėje byloje Nr. 2-1435-533/2011... 27. Dėl teisminių precedentų taikymo... 28. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą,... 29. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog ginčo... 30. Sprendžiant apelianto nurodomų precedentų (ne)taikymo klausimą, pirmiausia... 31. Kasacinio teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013 ieškovas... 32. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios (nagrinėjamos) ir minėtų kasacinio... 33. Dėl procesinės teisės normų pažeidimo... 34. Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad procesinės... 35. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė ieškovo teisę... 36. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog atsakovas, nepateikdamas dalies... 37. Apeliantas taip pat teigia, jog siekiant sudaryti teisines prielaidas... 38. Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neargumentuotai... 39. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl... 40. Papildomai pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 42. Atsakovą akcinę bendrovę „SEB lizingas“ pakeisti jo procesinių teisių... 43. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti...