Byla 1A-267-495/2018
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo L. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Daivos Pranytės-Zalieckienės, teisėjų Albino Bielskio, Lino Žukausko, sekretoriaujant Rasai Maldanytei, dalyvaujant prokurorei Aidai Japertienei, nuteistajam L. N., gynėjui advokatui Arvydui Montrimui, nukentėjusiojo M. C. atstovei advokatei Eglei Mauricei-Mackuvienei,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. N. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo L. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 5 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

3Iš L. N. nukentėjusiajam M. C. priteista 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

51. L. N. nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupe, pasinaudodamas nukentėjusių asmenų pažeidžiamumu, verbavo, gabeno ir išnaudojo asmenis nusikalstamai veikai daryti ir iš to pelnėsi:

6laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kuriam ikiteisminis tyrimas atskirtas (L. V.), bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, turėdami tikslą gauti turtinės naudos, apgaule bei pasinaudodami M. C. ir D. U. pažeidžiamumu, verbavo, gabeno bei išnaudojo juos nusikalstamoms veikoms daryti – iki 2014 m. kovo 19 d. iš ( - ) geležinkelio stoties, esančios ( - ), į kurią M. C. atvyko iš ( - ), o D. U. atvyko iš savo namų, esančių ( - ), ( - ), juos nugabeno į ( - ) esantį sodo namelį, ir ten laikė iki 2014 m. kovo 19 d. Po to L. V., pasinaudodamas M. C. pažeidžiamumu dėl jam diagnozuoto lengvo protinio atsilikimo su elgesio sutrikimu, apgaule, melagingai žadėdamas gerai mokamą darbą, o L. N., pasinaudodamas D. U. pažeidžiamumu, dėl to, kad šis neturėjo darbo bei pragyvenimo šaltinio, bei apgaule, žadėdamas gerai mokamą darbą, įkalbėjo juos taip užverbuodami vykti į Prancūzijos Respubliką atitinkamai dirbti neva legalaus darbo statybose ir dirbti gerai mokamo darbo, o jiems sutikus, juos automobiliais ,,Mercedes-Benz Vito 110D“, valst. Nr. ( - ) ir ,,Volkswagen Passat Variant“, valst. Nr. ( - ) išgabeno iš Lietuvos Respublikos į užsienį, ten jiems paaiškino, kad legalaus darbo jie nedirbs, tačiau privalės vykdyti vagystes. Užsienyje siekiant priversti nukentėjusius asmenis vykdyti vagystes, jie buvo mušami, taip pat prieš juos vartojama psichinė prievarta – M. C. grasino subadyti akis, ausis, D. U. grasino sulaužyti kaulus, liepė nors venas pjautis, bet vogti, grasino, kad jei nevogs, į Lietuvą turės grįžti pėsčiomis, kad eis šlubuodami, bus sumušti ir kad jie tai tikrai padarys. Tokiu būdu, kontroliuodami M. C. ir D. U., juos išnaudojo nusikalstamai veikai daryti – vykdyti vagystes iš tų parduotuvių, kurias jie nurodydavo, o M. C. ir D. U., neturėdami kito priimtino pasirinkimo, būdami užsienio valstybėje, nemokėdami užsienio kalbos, neturėdami materialinių išteklių pragyvenimui, patyrę prieš juos vartojamą fizinę ir psichinę prievartą, vykdė vagystes iš parduotuvių ir už tai buvo sulaikyti – M. C. 2014 m. kovo 27 d. Vokietijos Federacinėje Respublikoje ir 2014 m. balandžio 3 d. Prancūzijos Respublikoje, o D. U. 2014 m. balandžio 1 d. ir 2014 m. balandžio 4 d. Prancūzijos Respublikoje.

72. Nuteistasis L. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendį ir jį pagal BK 147 straipsnio 2 dalį išteisinti.

82.1. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, vienus įrodymus vertino atsietai nuo kitų, nepašalino tarp nukentėjusiojo parodymų ir kitų įrodymų esančių prieštaravimų, tinkamai neišsprendė įrodymų liečiamumo, pakankamumo ir patikimumo klausimų, nuosprendį grindė neleistinais įrodymais, dėl ko padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimus, išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendį surašė pažeisdamas BPK 302 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

92.2. Teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytą kaltinimą, netyręs ir nevertinęs teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų, iš esmės perrašė iš kaltinamojo akto. Tuo tarpu kaltinamajame akte išdėstytame kaltinime jo neva atlikti neteisėti veiksmai nėra individualizuoti, aprašyti bendrai su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų veiksmais, t.y. iš kaltinimo visiškai neaišku, kas konkrečiai M. C. ir D. U. mušė bei naudojo psichinę prievartą, kas jiems grasino. Apelianto teigimu, toks jam pateiktas neaiškus, neišsamus ir nekonkretus kaltinimas aiškiai neatitiko BPK 219 straipsnio reikalavimų, suvaržė jo teisę žinoti, kuo konkrečiai yra kaltinamas, taip pat teisę į gynybą.

102.3. Apeliantas nurodo ir tai, kad jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti duomenys, tačiau pirmosios instancijos teismas jo parodymus ignoravo, nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių juos patikrinti teisiamojo posėdžio metu, kas patvirtina, jog teismas nebuvo suinteresuotas byloje nustatyti objektyvią tiesą. Taip pat teismas neatsižvelgė į jo paaiškinimus, kad jis su jam pateiktu kaltinimu sutiko tik iš nevilties, tikėdamasis švelnesnės kardomosios priemonės, nes jau metus laiko buvo suimtas, ir jo sutikimą su viskuo, kas parašyta kaltinamajame akte, vertino kaip svarbų jo kaltės įrodymą.

112.4. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jo kaltė iš esmės buvo grindžiama nukentėjusiųjų parodymais, kuriems teismas suteikė didesnę įrodomąją reikšmę. Byloje nesant jokių kitų jo kaltę patvirtinančių duomenų, pirmosios instancijos teismas turėjo itin nuodugniai įvertinti nukentėjusiųjų asmenybes, jų parodymus, juose esančius prieštaravimus, jų nenuoseklumą, parodymų davimo aplinkybes, tačiau to nepadarė. Teismas, grįsdamas jo kaltę, rėmėsi tik ta nukentėjusiųjų parodymų dalimi, kuri naudinga kaltinimui pagrįsti. Nuosprendyje nukentėjusiųjų kaltinimo turiniui neatitinkantys parodymai visiškai neaptarti. Be kita ko, apeliantas pažymi, jog teisme nei D. U., nei M. C. nepatvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, o tuo pačiu ir jam pateiktų kaltinimų, todėl teismas nepagrįstai jais vadovavosi grįsdamas jo kaltę.

122.5. Teismo išvada, kad M. C. buvo verbuojamas, pasinaudojus jo pažeidžiamumu dėl jam diagnozuoto lengvo protinio atsilikimo su elgesio sutrikimu ir apgaule, melagingai žadant gerai apmokamą darbą, prieštarauja paties nukentėjusiojo duotiems parodymams. Apeliantas nurodo, jog jis M. C. nepažinojo ir neturėjo tikslo pasinaudoti juo ar jo pažeidžiamumu.

132.6. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad jis suvaržė nukentėjusiųjų M. C. ir D. U. veiksmų pasirinkimo laisvę. Tokia teismo išvada padaryta aklai perrašant kaltinimo formuluotę bei remiantis iš nukentėjusiųjų teisme duotų parodymų konteksto išskirtomis aplinkybėmis. Nukentėjusieji parodė, kad galėjo vaikščioti kur nori, niekas jų nelaikė ir jų laisvės neribojo. D. U. ir M. C. teisme parodė, kad asmeniškai jis (apeliantas) prieš juos nei fizinio, nei psichinio smurto nenaudojo. Pasak M. C., tik vieną kartą tariamai jis jį sumušė dėl neva blogai nurodyto adreso, kas niekaip nėra susiję su BK 147 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos jam inkriminavimu.

142.7. Be kita ko, apeliantas nurodo, jog nukentėjusieji net keletą kartų buvo sulaikyti pareigūnų po vagysčių, tačiau jų neinformavo, kad yra verčiami vogti. Nors jie nepranešimą pareigūnams motyvavo vertėjo nebuvimu, tačiau bylos duomenys paneigia šiuos jų teiginius. Iš bylos medžiagos matyti, kad kai jie buvo sulaikyti Prancūzijoje, jiems visada vertėjavo vertėja. M. C. sąmoningai pirmajame teismo posėdyje pamelavo ir tai, kad anksčiau užsienyje ir Lietuvoje nebuvo teistas, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad pastarasis buvo teistas už vagystes Anglijoje. Iš Jungtinės Karalystės nacionalinio biuro pateiktos informacijos matyti, kad M. C. jiems žinomas dėl vagysčių iš parduotuvių, kaip keliaujantis kišenvagis, dažnai keičiantis savo gyvenamąsias vietas.

152.8. 2014 m. rugpjūčio 5 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta, jog M. C. yra linkęs meluoti, pasakodamas apie savo gyvenimo įvykius, byloje nagrinėjamus įvykius, linkęs kaltinti kitus. Ekspertizės atlikimo metu jis neneigė, kad į užsienį vyko dirbti, kartu su draugais vartodavo alkoholinius gėrimus, vogdavo iš parduotuvių. Jeigu įkliūdavo policijai, išleistas susisiekdavo su draugais, kad jį paimtų. Buvo supykęs, kad po eilinio sulaikymo draugai jo nepaėmė, tačiau net ir nemokėdamas kalbos, jis sugebėjo susirasti pagalbą. M. C. asmenybė primityvoka, nebrandi, egocentriška, linkusi primityviai manipuliuoti, meluoti, siekiant naudos. Veikla daugiausia motyvuojama trumpalaikių tikslų, nukreipta į dabartiniu momentu kylančių poreikių ir malonumo troškimo tenkinimą, neatsižvelgiant į pasekmes. Nepastebėta padidinto įtaigumo ir paklusimo tendencijų, atvirkščiai, būdingas opozityvumas ir negatyvizmas, yra motyvuojamas jo paties impulsų ir sunkiai pasiduoda korekcijai bei įkalbinėjimams, kai jam siūloma veikla yra neįdomi, nemaloni, reikalaujanti pastangų, yra linkęs teisėtvarkos pažeidimams, nusikalstamiems poelgiams. Teigia, kad norėjo bėgti nuo jį vogti vertusių asmenų, tačiau tai prieštarauja jo paties tolimesniam pasakojimui, kad pats rašydavo Sms žinutes jį atvežusiems į Prancūziją ir vertusiems vogti asmenims, nurodydamas savo buvimo adresą, stengėsi susisiekti skambindamas, kad jie jį paimtų, kai jį paleisdavo policija po sulaikymų. Ir tik nepavykus su šiais asmenimis susisiekti paskutinį kartą, su kitų asmenų pagalba buvo susisiekta su Lietuvos ambasada, buvo organizuotas jo grįžimas į Lietuvą.

162.9. Charakteristikos iš ( - ) vaikų namų „( - )“, ( - ) mokyklos, ( - ) žemės ūkio mokyklos M. C. taip pat charakterizuoja neigiamai, jose pabrėžtas pastarojo polinkis iškraipyti faktus, sugalvoti neįtikėtinas melagingas istorijas.

172.10. Šių ekspertizės akte bei charakteristikose nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino, dėl jų nuosprendyje nepasisakė, nors nurodytos aplinkybės itin reikšmingos vertinant M. C. parodymų patikimumą.

182.11. Apelianto teigimu, D. U. parodymus, jog vogdavo tik jis, o apeliantas nurodydavo kokias prekes imti, paneigia tai, kad jis (apeliantas) pats kelis kartus tuo pačiu laikotarpiu Prancūzijoje buvo sulaikytas.

192.12. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai D. U. pripažino pažeidžiamu asmeniu. Teismo manymu, D. U. pažeidžiamumą įrodo iš Sodros ir Lietuvos darbo biržos pateiktos pažymos – nedraustas, neturėjo darbo. Kita vertus, bylos medžiaga patvirtina, kad D. U. yra jauno amžiaus ir darbingas, byloje nėra duomenų apie tai, jog jis turėtų psichinę ar fizinę negalią, t.y. kad dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių negalėtų dirbti. Iš Sodros pažymos matyti, kad jis yra dirbęs tik vieną dieną, iš Darbo biržos duomenų matyti, kad D. U. joje buvo užsiregistravęs tik 2012-05-14, darbo paieška buvo nutraukta be teisės registruotis 6 mėnesius, kas patvirtina, jog pastarasis nevykdė savo, kaip bedarbio, pareigų. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad būtent paties D. U. sąmoningi veiksmai, jo nenoras dirbti lėmė jo padėtį, todėl jis negali būti priskiriamas pažeidžiamų asmenų grupei.

202.13. Be kita ko, D. U. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jokių pretenzijų niekam neturi, jokia žala jam nepadaryta, todėl pirmosios instancijos teismas, nesant tam faktinio pagrindo, prilygindamas D. U. nukentėjusiajam asmeniui, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jį pripažino kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Be to, teismas, ypatingai priešpaskutinio posėdžio metu, trukdė D. U. laisvai pasisakyti, nukentėjusieji buvo skatinami nurodyti kaltinimui naudingas aplinkybes, kas neabejotinai patvirtina teismo šališkumą.

212.14. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad nusikalstama veika buvo padaryta bendrais jo ir asmens, dėl kurio tyrimas atskirtas į atskirą, veiksmais. Teismų praktikoje nurodyta, kad pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, kuriai padaryti sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet ir bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Kiekvieno bendrininkavimo atveju, kaip atitinkamų požymių visuma, turi būti konstatuota, kad yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kiekvienas bendrininkas suvokia, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius. Pirmosios instancijos teismas paminėtų bendrininkavimo požymių nenustatė. Apelianto teigimu, jis jokios bendros veikos su L. V. nevykdė, jų nesiejo nei bendras susitarimas, nei bendra veikla. Jis negali būti nuteistas už L. V. atliktus veiksmus.

222.15. Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto teigimu, jis skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nuteistas dėl prekybos žmonėmis. Byloje nesurinkta pakankamai neginčijamų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Be to, jo veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

233. Teismo posėdžio metu nuteistasis L. N. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusiojo atstovė prašė nuteistojo L. N. apeliacinį skundą atmesti.

244. Nuteistojo L. N. apeliacinis skundas atmetamas.

254.1. Apeliantas nurodo, jog jam pateiktas kaltinimas yra neaiškus, neišsamus ir nekonkretus, neatitinkantis BPK 219 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, netyręs ir nevertinęs teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų, kaltinimą iš esmės perrašė iš kaltinamojo akto. Tokiu būdu, apelianto teigimu, buvo suvaržyta jo teisė žinoti, kuo konkrečiai yra kaltinamas, taip pat teisė į gynybą. Šie apelianto argumentai atmetami, nes yra nepagrįsti.

264.2. Pažymėtina tai, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos požymius. Šie reikalavimai įtvirtinti tam, kad kaltinamasis suprastų, kuo yra kaltinamas, ir būtų nustatytos nagrinėjimo teisme ribos. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93-139/2016, 2K-161-511/2016, 2K-183-693/2016, 2K-297-222/2016, 2K-69-746/2017 ir kt.).

274.3. Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte L. N. inkriminuota veika aprašyta išsamiai ir pakankamai aiškiai, tiek, kiek tai nustatyta bylos medžiaga, o apeliacinio skundo teiginiai dėl nesuprantamo jo turinio, teisės žinoti, kuo konkrečiai kaltinamas, teisės į gynybą suvaržymo yra deklaratyvūs. Paminėtų argumentų deklaratyvumą patvirtina ir L. N. pozicija ankstesnėse proceso stadijose. Apeliantas ir jo gynėja nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neišsakė nuomonės apie tai, kad pateiktas kaltinimas (pranešimas apie įtarimą) yra neaiškus, neišsamus ir nesuprantamas, o kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų. Priešingai, ikiteisminio tyrimo metu, o taip pat ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, L. N. nurodė, jog jis pilnai supranta, kuo yra kaltinamas (įtariamas), išreiškė savo poziciją dėl jam pateiktų kaltinimų bei davė parodymus apie nagrinėjamų įvykių aplinkybes (5 t., b.l. 68-70, 97-98; 6 t., b.l. 72-76). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdžio metu taip pat nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas nereiškė prašymų, susijusių su pateikto kaltinimo trūkumais, teise žinoti, kuo kaltinamas ar teisės į gynybą suvaržymu. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, pripažinti, kad byloje buvo surašytas 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, pažeista apelianto teisė žinoti, kuo konkrečiai jis kaltinamas, jo teisė į gynybą, nėra pagrindo.

284.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje esančių įrodymų visumos, vienus įrodymus vertino atsietai nuo kitų, nepašalino tarp nukentėjusiojo parodymų ir kitų įrodymų esančių prieštaravimų, tinkamai neišsprendė įrodymų liečiamumo, pakankamumo ir patikimumo klausimų, nuosprendį grindė neleistinais įrodymais, dėl ko padarė esminius BPK pažeidimus, išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o nuosprendį surašė pažeisdamas BPK 302 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus.

294.5. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus, neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-28-489/2016, 2K-96-697/2017).

304.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su pirmiau išdėstytais apeliacinio skundo argumentais ir konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, skundžiamą nuosprendį grindė įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimų, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai vertino byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, kitus bylos duomenis, nukentėjusiųjų M. C. ir D. U. parodymams suteikė prioritetinę reikšmę, ko pasėkoje padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir nepagrįstai jam priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Priešingai, pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių, kad byloje būtų teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, vertino ne tik nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus, bet ir su šia byla glaudžiai susijusioje kitoje baudžiamojoje byloje, iš kurios ir buvo atskirta nagrinėjama byla, esančius duomenis, pašalino tarp nukentėjusiojo parodymų esančius prieštaravimus, įvertino tiek kiekvieną byloje esantį įrodymą atskirai, tiek ir jų visumą bei padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, kad L. N., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio byla atskirta, bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, pasinaudodami nukentėjusiųjų M. C. ir D. U. pažeidžiamumu, verbavo, gabeno ir išnaudojo šiuos asmenis nusikalstamai veikai daryti ir iš to pelnėsi. Vien tai, kad apelianto netenkina teismo pateiktas byloje esančių įrodymų vertinimas, negali būti pagrindu pripažinti teismą padarius esminius, su įrodinėjimu susijusius BPK pažeidimus, kurie sutrukdė byloje priimti pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą, o taip pat neteisingai pritaikius baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina ir tai, kad skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, jame, be kita ko, išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat pateiktos įrodymų vertinimo išvados, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai bei motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.

314.7. Pagal teismų praktiką savo esme prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra atkreipęs dėmesį į tai, kad kaip ir Europos teisėje, taip ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, yra įtvirtinta labai svarbi taisyklė, jog nukentėjusiojo asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku.

324.8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. N., veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu byla atskirta, ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, nusikaltimą padarė dviem alternatyviais veiksmais – verbavimu, gabenimu bei keliais alternatyviais nukentėjusiųjų M. C., D. U. valią palenkiančiais būdais – pasinaudodami jų pažeidžiamumu, t. y. M. C. pažeidžiamumu dėl jam diagnozuoto lengvo protinio atsilikimo su elgesio sutrikimu, D. U. sunkia materialine padėtimi, panaudodami apgaulę – melagingai žadėdami gerai apmokamą darbą, siekiant priversti nukentėjusiuosius užsienyje daryti vagystes, prieš juos buvo naudojama fizinė ir psichinė prievarta. Nusikalstamos veikos bendrininkai, tarp kurių ir L. N., atlikdami nuosprendyje aprašytus objektyviuosius veiksmus, turėjo bendrą nusikalstamą tikslą – siekį, kad nukentėjusieji M. C., D. U. būtų išnaudojami nusikalstamų veikų darymui ir būtų pelnomasi iš jų nusikalstamos veiklos. Šio tikslo jie ir pasiekė, nugabenus juos į Vokietiją, vėliau Prancūziją, M. C., D. U. buvo išnaudojami nusikaltimų darymo tikslais ir iš to buvo pelnomasi. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su apygardos teismo nustatytomis aplinkybėmis, byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.

334.9. Iš nukentėjusiojo M. C. parodymų matyti, kad 2014 m. pradžioje jis ieškojo darbo. Jo klasiokas A. V. jam paskambinęs pasakė, kad yra darbas užsienyje statybose, davė asmens pravarde „( - )“ telefono numerį. Jis susisiekė su šiuo žmogumi, kuris jam pasakė, kad reikės dirbti užsienyje statybose. Tas pats asmuo kitą dieną jam paskambinęs pasakė, kad jis autobusu turi nuvykti į Druskininkus, kur jį pasitiks. Jam autobusu nuvykus į Druskininkus, jį pasitiko L. V. su dar vienu asmeniu. Vėliau jie nuvažiavo ir pasiėmė L. N., D. U. ir dvi moteris. Nukentėjusysis patvirtino, jog prieš išvykstant į užsienį, jie pernakvojo kažkokiame namelyje. Kitą rytą jie dviem automobiliais išvažiavo iš Lietuvos. Kelionės metu L. V. pasakė, kad važiuoja ne dirbti statybose, bet vogti, už vagystes pažadėjo 1000 svarų. Kadangi jis jau neturėjo kur dingti, be to, bijojo, nes L. V. grasino sumušti, sutiko vogti. Nukentėjusysis parodė, jog daugiausia vogti eidavo jis ir D. U.. L. V., L. N., kiti kartu buvę asmenys nurodydavo ką vogti, parodydavo parduotuves, iš kurių reikia vogti. L. N. taip pat eidavo į parduotuves, dažniausiai su D. U.. Pavogtas prekes jis su D. U. atiduodavo, sau nepasilikdavo. Jas dėdavo į didelį maišą, vėliau jos įvairiose vietose buvo slepiamos. Kur vėliau pavogtos prekės buvo dedamos, jis nežino. Jis iš to negavo jokio atlygio. Nukentėjusysis M. C. parodė ir tai, kad būnant užsienyje L. V. jam grasino, kad jeigu nepavogs nurodytų prekių, per mažai pavogs, su atsuktuvu akis ištrauks, kitas vietas subadys. Taip pat L. V. jį ir mušė, vieną kartą mušė ir L. N. už tai, kad jis nurodė neteisingą adresą. Už vagystes jis buvo sulaikytas 3-4 kartus. Vykdant vagystes užsienyje jie po kelias dienas gyvendavo viešbučiuose, tačiau jis už viešbučius nemokėdavo. Paprastai jis ir D. U. nakvodavo mašinoje. Maistą jis ir D. U. taip pat vogdavo, nes neturėdavo už ką nusipirkti. Be to, nukentėjusiojo teigimu, paleidus po pareigūnų sulaikymų, jis jam duotais telefono numeriai skambindavo L. V. arba L. N., kad šie atvažiuotų jį pasiimti. Jį išnaudojusiems asmenims jis skambindavo, nes neturėjo kur eiti, neturėjo pinigų, neturėjo ir kitų telefono numerių, nemokėjo užsienio kalbų. Paskutinį kartą po sulaikymo taip pat jis skambino jam duotu telefono numeriu, kad jį pasiimtų, tačiau jam neatsiliepė, todėl teko ieškoti pagalbos. Taip pat M. C. apklausiamas patvirtino, jog jis anksčiau nebuvo pažįstamas nei su vienu asmeniu, kurie kartu važiavo į Prancūziją.

344.10. Apeliantas skunde teisingai pastebi, kad tiek iš ekspertizės akto Nr. 85TPK-267/2014, tiek iš byloje esančių M. C. charakteristikų matyti, jog M. C. yra linkęs meluoti, išgalvoti neįtikėtinas, melagingas istorijas, kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti pirmiau išdėstytais nukentėjusiojo duotais parodymais pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo. Pažymėtina tai, kad M. C. buvo apklausiamas eilę kartų, su juo buvo atliekami ir kiti ikiteisminio tyrimo veiksmai, taip pat jis buvo apklausiamas teisme ir nagrinėjant L. V. baudžiamąją bylą. Visų apklausų metu, atliekant kitus procesinius veiksmus, nukentėjusysis, nepaisant jo lengvo protinio atsilikimo su elgesio sutrikimu, dėl esminių įvykių aplinkybių davė nuoseklius, tarpusavyje sutampančius parodymus, kurie, be kita ko, priešingai nei nurodo apeliantas, atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus. Be to, reikia pastebėti ir tai, kad nukentėjusysis M. C. neturėjo pagrindo tiek apeliantą, tiek kitus nusikalstamos veikos bendrininkus apkalbėti. Jis pastarųjų iki nagrinėjamų įvykių net nepažinojo, o buvo surastas ir užverbuotas, siekiant išnaudoti jį nusikalstamų veikų darymo tikslais, L. V..

354.11. Iš liudytojo D. U. parodymų matyti, kad vykti į Prancūziją jam pasiūlė L. N., kadangi jis jo anksčiau buvo prašęs pasiimti kartu dirbti užsienyje. D. U. teigimu, L. N. jam siūlė gerai apmokamą darbą, kad jis gaus mažiausiai 1000 eurų per porą savaičių. Tuo tarpu jis tuo metu neturėjo darbo, jam buvo reikalingi pinigai pragyvenimui, o pasiūlyta suma jam buvo dideli pinigai. Taigi jis, net vėliau ir sužinojęs, kad nesuradus darbo, teks vagiliauti, su L. N. pasiūlymu sutiko. Jis patvirtino, jog jį, kartu su L. N. ir dviem merginomis atvykęs „Mercedes“ markės autobusiuku, pasiėmė L. V.. Jie apsistojo Druskininkuose kažkokiame namelyje pernakvoti, ten vartojo alkoholinius gėrimus. Ten buvo ir M. C., kuris turi invalidumą. Ryte dviem automobiliais - „Mercedes-Benz“ autobusiuku ir lengvuoju „Volkswagen Passat“, išvyko į Prancūziją. Kartu važiavo ir J. M.. Tuomet visiems jau buvo aišku, kad jų kelionės tikslas buvo vagystės. Vogti pradėjo Vokietijoje, po to nuvažiavo į Prancūziją. Tuo metu jis visiškai nebeturėjo pinigų, todėl už kurą, nakvynes nemokėjo. Jis buvo priverstas vogti įvairiose vietose prekes iš parduotuvių. Liudytoju apklaustas D. U. patvirtino, jog jis kartais eidavo vogti su L. N., pastarasis jam rodydavo iš kurių parduotuvių ir kokias prekes vogti. Jie kartu įeidavo į parduotuvę, L. N. tik parodydavo kokias prekes vogti, o jis tas prekes pavogęs išnešdavo iš parduotuvės. Pats L. N. taip pat buvo porą kartų pavogęs prekių. Taip pat jis eidavo vogti kartu su M. C.. M. C. ir jis pavogtas prekes atiduodavo juos vertusiems vogti asmenims. Pavogtos prekės buvo slepiamos įvairiose vietose, kur jos paskui dingdavo, jis nežino. Iš vagysčių jis neturėjo jokios naudos. Iš D. U. parodymų matyti, kad jį bei M. C. versdavo vogti ne tik L. V. bei kiti ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys, bet ir L. N.. Tiek L. N., tiek L. V. su kitais asmenimis grasino, kad jiems atsisakius tai daryti, jie bus sumušti, sulaužyti ir priversti eiti kelis tūkstančius kilometrų pėsčiomis namo. Jį bei M. C. mušė L. V., J. M., o taip pat ir L. N.. Porą kartų, kai jis ir M. C. negalėjo nieko pavogti dėl parduotuvėse buvusios gausios apsaugos, minėti asmenys jiems grasino „pjaukitės sau venas, ką norit darykit, bet tušti iš parduotuvių neišeikite“. D. U. taip pat parodė, jog jam ir M. C. buvo duoti telefonai, kad šie, išėję iš parduotuvių, galėtų su juos vogti vertusiais asmenimis susisiekti, informuotų kurioje vietoje yra (2 t., b.l. 8-11, 32-34; 6 t., b.l. 101-103; 7 t., b.l. 38-39).

364.12. Pažymėtina, kad byloje liudytoju apklaustas D. U., apklausų metu nurodydamas įvykių aplinkybes, nebuvo nuoseklus. Vienų apklausų metu nurodytos aplinkybės prieštaravo kitų apklausų metu nurodytoms, tačiau pirmosios instancijos teismas išsiaiškino tokio jo nenuoseklumo, duodant parodymus, priežastis (D. U. teigimu, pastarasis pakeitė savo parodymus, davė melagingus parodymus paveiktas L. V.), pašalino jo parodymuose esančius prieštaravimus bei pagrįstai rėmėsi ta D. U. parodymų dalimi, kuri atitinka kitus byloje esančius įrodymus. Priešingai nei teigiama apelianto skunde, liudytoją D. U. teisiamojo posėdžio metu apklausiant papildomai (2018 m. sausio 25 d. 7 t., 38-39), jam nebuvo trukdoma laisvai pasisakyti, taip pat nebuvo užduodami atsakymus menantys klausimai, nebuvo daromas kitoks poveikis dėl vienokių ar kitokių parodymų davimo, todėl teigti, kad paminėtos apklausos atlikimo aplinkybės patvirtina teismo šališkumą, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo abejoti ir pirmiau išdėstytais D. U. parodymais. Byloje nenustatyta aplinkybių, kad D. U. turėjo pagrindą L. N., o tuo pačiu ir L. V. (jo iki veikos padarymo net nepažinojo), apkalbėti. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats apeliantas. D. U. nepareiškė byloje ir civilinio ieškinio. Be kita ko, šie jo parodymai sutampa su nukentėjusiojo M. C. parodymais, vertinant visumoje, atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus.

374.13. Byloje liudytoju apklaustas M. V. patvirtino, jog jo brolis A. V. paskambinęs jam į įkalinimo įstaigą teiravosi, ar šis nežino kaip padėti jo draugui M. C. dėl įsidarbinimo užsienyje. Kadangi jis su L. V. kelis metus atlikinėjo bausmę ir žinojo, kad jis važinėja į užsienį dirbti, savo broliui A. V. davė L. V. telefono numerį. Liudytojas parodė ir apie tai, kad jis pats taip pat bendravo su M. C., klausė kokio darbo jis norėtų, į ką pastarasis atsakė, kad norėtų dirbti statybose. Jis M. C. paskambinęs pasakė, kad jam reikės autobusu nuvykti į Druskininkus, kur jį pasitiks. Vėliau visus reikalus dėl darbo derino tarpusavyje L. V. su M. C. (6 t., b.l. 75).

384.14. Iš dalies nukentėjusiojo M. C., o tuo pačiu ir liudytojo D. U., parodymus patvirtina ir nagrinėjamoje byloje liudytoju apklausto L. V. teisme duoti parodymai. Pastarasis taip pat patvirtino, jog anksčiau su M. C. nebuvo pažįstamas, su juo susipažino per ( - ). M. C. atvyko iki Druskininkų autobusu, kur jis su draugu jį pasitiko. Vykti į Prancūziją neva dirbti statybose, liudytojo teigimu, jis pasiūlė ir L. N., kuris surado daugiau žmonių – D. U. bei dvi merginas. Prieš išvykimą į Prancūziją jie visi nakvojo jo surastame name. Liudytojas L. V. nors ir neigė nukentėjusiųjų išnaudojimo nusikaltimų darymo tikslais užsienyje faktą, jų verbavimą bei gabenimą šiuo tikslu, tačiau patvirtino, kad tiek M. C., tiek D. U. užsienyje vagiliavo iš parduotuvių, tačiau, pastarojo teigimu, jie tai darė savo iniciatyva (6 t., b.l. 75-76). Kita vertus, tikėti L. V. teisme pateikta versija, jog jis organizavo kelionę bei ieškojo žmonių tikslu įdarbinti juos Prancūzijoje statybose, nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tikėti, kad M. C., D. U. vagystes Vokietijoje bei Prancūzijoje darė savo iniciatyva, vogė sau ir pavogtas prekes realizavo patys. Šios L. V. pateiktos versijos nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Pats L. V. teismui nurodė tik asmens, kuris neva tai žadėjo įdarbinti jį bei kartu su juo atvykstančius asmenis statybose Prancūzijoje, vardą. Jokių kitų šio asmens duomenų (pavardės, gyvenamosios vietos, kontaktinio telefono numerio) jis nenurodė. L. N. taip pat nepatvirtino šių L. V. parodymų. Pastarasis apklausiamas teisiamojo posėdžio metu parodė, jog L. V. pasiūlė jam vykti kartu į Prancūziją vogti. Paskambinęs L. V. pasakė, kad vagysčių darymui Prancūzijoje trūksta žmonių, todėl reikia surasti tinkamų, ką jis ir padarė (6 t., b.l. 125-126). L. V. pateiktą versiją, kad į Prancūziją buvo vykstama legaliai dirbti statybose, paneigia ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Tiek D. U., tiek L. N. parodymai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad į Prancūziją buvo važiuojama per Vokietiją, Vokietijoje taip pat buvo vykdomos vagystės iš parduotuvių, už ką M. C. 2014-03-27 šioje šalyje ir buvo sulaikytas. Tuo tarpu L. V. apklausiamas nagrinėjamoje byloje teisiamojo posėdžio metu net neužsiminė apie Vokietiją. Sprendžiant iš jo parodymų, jie iš Lietuvos vyko tiesiai į Prancūziją, kelionė truko keletą dienų, kur nuvykus jis neva bandė susisiekti su darbą statybose pažadėjusiu A., tačiau to nepavyko padaryti. Po ko, praėjus savaitei laiko ir pasibaigus pinigams, visi savo iniciatyva ėmė vagiliauti. Tokie L. V. teisme duoti parodymai neatitinka ne tik byloje nustatytos įvykių sekos, bet ir laiko požiūriu prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Tuo pačiu pastebėtina ir tai, kad L. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė visiškai kitokias įvykio aplinkybes. Tuomet pastarasis teigė, kad A. iš Klaipėdos surado M. C., o į Prancūziją jie vyko keturiese (jis, J. M., M. C., R.) neturėdami jokio darbo pasiūlymo, darbą per pažįstamus galvojo susiras jau nuvykę. Be to, L. V. slėpė, jog kartu su juo į Prancūziją vyko ir L. N., D. U., A. K., nurodė, kad šių asmenų jis nepažįsta (4 t., b.l. 140-146). Taigi tikėti L. V. pateikta versija, kurią pakeitęs parodymus bandė palaikyti ir apeliantas L. N., nėra pagrindo. Natūralu, kad jeigu L. V. būtų nurodęs tikrovę atitinkančias aplinkybes, jo parodymuose tokių esminių prieštaravimų nebūtų buvę, o L. N. nebūtų patvirtinęs, kad L. V. jam pasiūlė vykti būtent vogti. Beje, paminėtą L. V. versiją atmetė ir jo bylą nagrinėję Klaipėdos apygardos teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas (7 t., b.l. 1-18).

394.15. Vertinant nukentėjusiojo M. C. parodymų patikimumą svarbu pažymėti ir tai, kad pastarasis asmens parodymo atpažinti iš fotonuotraukų metu atpažino visus kartu į Prancūziją vykusius vyriškius (L. V., D. U., J. M., L. N., A. K.), nors iki nagrinėjamų įvykių nei vieno iš jų nepažinojo ir nebuvo matęs (1 t., b.l. 62-67, 69-74, 75-80, 84-89, 90-95). Atpažinimų metu nukentėjusysis patvirtino, jog būtent apie šiuos asmenis davė parodymus bei pakartotinai parodė apklausų metu nurodytas aplinkybes, jog L. V. buvo tas asmuo, kuris duodavo nurodymus dėl vagysčių iš parduotuvių darymo, A. K. su dar kitu asmeniu pirmi eidavo į parduotuves ir nuimdavo apsaugas nuo prekių, po ko eidavo M. C. ir D. U. bei paliktas prekes išnešdavo iš parduotuvės, taip pat patvirtino, jog L. N. jis pirmą kartą pamatė tik prieš kelionę į užsienį, L. V. nuvykus jo, D. U., A. ir R. pasiimti.

404.16. Nukentėjusysis M. C. apklausiamas, be kita ko, parodė, kad Prancūzijoje kartu su L. V. buvęs vyriškis buvo nurodęs jam telefono numerį - ( - ), kuriuo jis turėjo paskambinti jį išnaudojusiems asmenims tuo atveju jeigu būtų sulaikytas pareigūnų ir po to paleistas, kad šie galėtų atvažiuoti jo pasiimti. Jis šį telefono numerį užsirašė ant DNB banko kodų kortelės. Siekdamas patvirtinti savo parodymus, nukentėjusysis pareigūnams pateikė paminėtą banko kodų kortelę. Apžiūrėjus pateiktą kortelę nustatyta, kad ant kortelės yra užrašytas telefono numeris ( - ) (1 t., b.l. 117-124). Be kita ko, nukentėjusysis M. C. pareigūnams pateikė ir L. V. jam duotą mobiliojo ryšio telefono SIM kortelę, kurią pastarasis jam buvo davęs susisiekti su jais tuo atveju, jeigu būtų sulaikytas pareigūnų dėl vagystės (1 t., b.l. 105-106, 107-108, 109-111). Tyrimo metu nustatyta, jog paminėtos SIM kortelės Nr. ( - ) (4 t., b.l. 85-86). Atlikus M. C. Prancūzijoje naudoto telefono numerio ( - ) išklotinių analizę, nustatyta, kad nukentėjusysis 2014-04-02 tris kartus skambino į telefono numerį ( - ), kuris kaip nustatyta priklauso L. N. (4 t., b.l. 88-92). Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta ir M. C. naudoto mobiliojo ryšio telefono Nr. ( - ) išklotinių analizė. Nustatyta, kad iki 2014 m. kovo 19 d. būdamas Lietuvoje, naudodamasis šia kortele, laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 26 d. iki 2014 m. kovo 16 d. M. C. 56 kartus buvo susisiekęs su A. V., kurio telefono Nr. ( - ), laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. kovo 19 d. 62 kartus buvo susisiekęs su L. V., kurio telefono Nr. ( - ) (4 t., b.l. 120).

414.17. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo atlikta ir L. N. naudoto telefono Nr. ( - ) išklotinių analizė. Nustatyta, jog 2014-02-01 – 2014-07-03 laikotarpiu L. N. su nukentėjusiuoju M. C. nebendravo. Nuo 2014-03-17 iki 2014-03-19 11 kartų buvo susisiekęs su L. V. telefono Nr. ( - ) (4 t., b.l. 111; CD diskas su išklotinėmis).

424.18. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenys patvirtina, kad 2014 m. birželio 6 d. Vokietijoje priimtu nuosprendžiu M. C. buvo nubaustas 400 Eur bauda už nusikalstamą veiką, padarytą 2014 m. kovo 27 d. (2 t., b.l. 1–4); 2014 m. lapkričio 25 d. Prancūzijoje priimtu nuosprendžiu D. U. už vagystę, padarytą 2014 m. balandžio 1 d., buvo nuteistas laisvės atėmimu 4 mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant 5 metams, o 2014 m. balandžio 7 d. Prancūzijoje priimtu nuosprendžiu D. U. už vagystę, padarytą 2014 m. balandžio 4 d., buvo nubaustas laisvės atėmimu 4 mėnesiams (2 t., b.l. 51–54). Sprendžiant iš Prancūzijos Tulono apskrities policijos pareigūno pranešimo apie įstatymo pažeidimą, M. C. 2014 m. balandžio 3 d. buvo sulaikytas su iš parduotuvės pavogtomis prekėmis už 1 143,61 Eur, teisėsaugos procedūra užbaigta su sąlyga, jog prasižengęs asmuo pasižada nebeprasikalsti, jeigu per vienerių metų laikotarpį įvykdys prasižengimą, byla bus perduota teismui (1 t., b.l. 114–116).

434.19. Be pirmiau išdėstytų įrodymų apelianto kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, tuo pačiu ir nukentėjusiojo M. C., D. U. parodymus, patvirtina ir jo paties teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ignoravo jo parodymus, teisiamojo posėdžio metu nesiėmė visų įstatyme numatytų priemonių juos patikrinti. Taip pat teismas neatsižvelgė į jo paaiškinimus, kad jis su jam pateiktu kaltinimu teisme sutiko tik iš nevilties, tikėdamasis švelnesnės kardomosios priemonės, o jo sutikimą su viskuo, kas nurodyta kaltinime, nepagrįstai vertino kaip svarbų jo kaltės įrodymą. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad L. N., duodamas parodymus apie jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes, nebuvo nuoseklus, apklausiamas prieštaringai nurodė įvykių aplinkybes, bandė sumenkinti savo vaidmenį nusikaltimo padaryme. Ikiteisminio tyrimo metu L. N. iš esmės savo kaltės nepripažino. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu iš pradžių jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nurodė veikos padarymo aplinkybes, kurios iš esmės sutapo su M. C. ir D. U. nurodytomis aplinkybėmis, vėliau gi, paaiškėjus, kad L. V. baudžiamojoje byloje apeliantas davė priešingus parodymus, neigė ne tik L. V., bet ir savo kaltę, paminėtoje byloje parodymus pakeitė ir liudytojas D. U., atnaujinus nagrinėjamoje byloje įrodymų tyrimą, L. N. savo parodymus vėl pakeitė, neigė savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, būtent siekdamas išsamiai išsiaiškinti įvykių aplinkybes, paaiškėjus reikšmingoms aplinkybėms kitoje glaudžiai susijusioje byloje, kaip minėta, atnaujino byloje įrodymų tyrimą ir patikrino ne tik apelianto parodymus, bet ir pašalino prieštaravimus D. U. parodymuose. Apygardos teismas, nurodytų aplinkybių kontekste, skundžiamame nuosprendyje, nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, grįsdamas apelianto kaltę, pagrįstai vadovavosi ta jo parodymų dalimi, kuri atitiko kitus byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu byloje nustatytas aplinkybes.

444.20. Iš L. N. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad pastarasis dar iki kelionės į Vokietiją bei Prancūziją buvo pažįstamas su L. V.. Šiam 2014 m. kovo mėnesį paskambinus ir pasiūlius vykti į Prancūziją daryti vagysčių, jis sutiko. Jie tikėjosi iš to užsidirbti. Paskambinęs L. V. jam pasakė ir tai, kad kelionei į Prancūziją trūksta žmonių, reikia surasti tinkamų. L. N. patvirtino, kad jis vagysčių darymui buvo suradęs D. U.. Jis jam pasiūlė darbą, gerai užsidirbti, apie tai, kad reikės vogti pasakė tik kelionės į užsienį metu. Taip pat jis surado dvi moteris. Jis su D. U. ir moterimis traukiniu vyko į Vilnių, iš kur juos pasiėmė L. V. su M. C.. Jie nuvyko į Druskininkus, kur visi pernakvojo. Jis su L. V. nakvojo bute, visi kiti pas L. V. pažįstamą sode. Kitą dieną dviem automobiliais „Mercedes Benz Vito“, „Volkswagen Passat“ išvyko į užsienį. Į Prancūziją jie – jis, L. V., J. M., A. K., M. C., D. U., R., vyko per Vokietiją. Vagystės buvo daromos tiek Vokietijoje, tiek Prancūzijoje. Buvo vagiama tai, ką įmanoma parduoti, ką vogti nuspręsdavo jis su L. V.. Kur galima buvo realizuoti pavogtas prekes, žinojo L. V.. Jis ir buvo už tai atsakingas. L. N. pripažino ir tai, kad prieš M. C., D. U. buvo naudojama fizinė prievarta, grasinimai. Jis eidavo kartu su D. U. vogti, L. V. nevogdavo. Būtent jis (apeliantas) pamokė D. U. kaip vogti, jis su žirklutėmis nuimdavo lipdukus, apsaugas nuo prekių. Apeliantas patvirtino ir tai, kad D. U., M. C. už vykdytas vagystes negavo jokio atlygio (6 t., b.l. 125-126).

454.21. Apelianto teigimu, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai buvo nustatyta, kad tiek M. C., tiek D. U. buvo užverbuoti, pasinaudojant jų pažeidžiamumu bei panaudojant apgaulę. Sutikti su šiais apelianto teiginiais nėra pagrindo.

464.22. Pirmiau išdėstyti įrodymai patvirtina, jog abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu, juos verbuojant, buvo panaudota apgaulė. Nukentėjusiajam M. C. buvo žadamas gerai apmokamas darbas statybose, tuo tarpu D. U. taip pat buvo žadamas gerai apmokamas darbas, jo nekonkretizuojant. Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad M. C. veikos padarymo metu buvo diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas su elgesio sutrikimu, jam buvo nustatytas neįgalumas (darbingumas 45 procentai) (specialisto išvada Nr. 95TPK-389, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 85TPK-267/2014, 1 t., b.l. 157-158, 171-176). Paminėtame ekspertizės akte pažymėta, jog M. C. intelektiniai gebėjimai žemi, tačiau atsižvelgiant į kontakto su juo ypatumus, į jo paties pasakojimą apie bylai reikšmingus įvykius, pateiktą tiek parodymuose, tiek ekspertizės metu, tų įvykių metu jam buvo prieinamas jo atžvilgiu atliekamų veiksmų ir jo paties savo veiksmų esmės supratimas, jis gali duoti parodymus apie bylai reikšmingas aplinkybes. Kartu yra stebimi asocialiam asmenybės sutrikimui būdingi asmenybės bruožai ir elgesys, M. C. veikla yra motyvuojama betarpiškų impulsų, poreikių ir malonumo siekimo, nėra stebima paklusimo ir įtaigumo tendencijų. Dėl šių M. C. asmenybės ypatumų: asocialiai asmenybei būdingų bruožų, polinkio nusikalstamiems poelgiams – jam buvo sunkiau atsispirti siūlomoms, liepiamoms vagystėms. Ieškoti pagalbos ir išeities iš susidariusios situacijos galėjo trukdyti menkesnis verbalinis supratingumas, užsienio kalbos barjeras ir silpna motyvacija atsispirti. Iš vaikų globos namų, ugdymo įstaigų pateiktų M. C. charakteristikų matyti, kad pastarasis nėra charakterizuojamas teigiamai, kita vertus, ( - ) vaikų globos namų „( - )“ charakteristikoje taip pat pažymėta, kad M. C. pasiduodavo stipresniųjų įtakai, dažnai juo pasinaudodavo vyresni asmenys įtraukdami į vagystes (1 t., b.l. 182, 184, 186, 188). Vertinant D. U. pažeidžiamumą, pastebėtina tai, kad pastarasis iki jo išvežimo į Vokietiją, Prancūziją vagiliauti buvo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (2 t., b.l. 48). D. U. nuo 2008 m. birželio mėnesio niekur nedirbo (2 t., b.l. 49), 2012 m. buvo registruotas Darbo biržoje, tačiau dar tais pačiais metais darbo paieškos buvo nutrauktos be teisės registruotis 6 mėn. (2 t., b.l. 50). Bylos duomenys patvirtina ir tai, kad D. U. iki apeliantui bei jo bendrininkams išgabenant jį į užsienį nusikalstamų veikų darymui, nebuvo teistas už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą. Iš D. U. parodymų matyti, kad tuo laikotarpiu, kuomet L. N. pasiūlė jam važiuoti kartu į užsienį dirbti ir gerai užsidirbti, pastarasis gyveno iš atsitiktinių uždarbių, surasto metalo laužo pardavimo, jo pajamos buvo nedidelės. Apelianto teisme duoti parodymai patvirtina, jog šios aplinkybės pastarajam buvo puikiai žinomos. Be to, L. N. patvirtino, jog būtent jis pamokė D. U., kaip reikia vogti iš parduotuvių (6 t., b.l. 126). Teisėjų kolegija pritaria apeliantui, o taip pat pirmosios instancijos teismui, jog D. U. sunkią materialinę padėtį iš dalies lėmė paties jo veiksmai, nenoras įsidarbinti ir taip pagerinti savo buitį. Kita vertus, kaip teisingai pažymėjo apygardos teismas, šios aplinkybės savaime nepaneigia fakto, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu D. U. buvo pažeidžiamas dėl tokios savo materialinės padėties ir tokiu jo pažeidžiamu apeliantas pasinaudojo, pažadėdamas gerai apmokamą darbą užsienyje, nors iš tikrųjų siekė pagal susitarimą su L. V. išvežti jį į užsienį ir išnaudoti vagystėms daryti. Akivaizdu, kad jeigu nebūtų pasinaudota D. U. pažeidžiamumu, jis vagystes būtų daręs savo iniciatyva ir veikęs išvien su apeliantu bei kitais ten buvusiais šio bendrininkais, pastarasis nebūtų pabėgęs Prancūzijoje nuo L. N. bei kitų jį išnaudojusių pastarojo bendrininkų. Tuo pačiu pažymėtina, kad pirmiau nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl D. U. pažeidžiamumo, pasinaudojimo jo pažeidžiamumu, nepaneigia tai, kad D. U. byloje niekam nereiškė pretenzijų, nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju.

474.23. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo suvaržyta nukentėjusiųjų M. C. ir D. U. veiksmų pasirinkimo laisvė. Nurodo, jog pastarieji galėjo laisvai judėti, kreiptis į juos sulaikiusius pareigūnus. Be to, jis asmeniškai jų atžvilgiu nenaudojo nei fizinio, nei psichinio smurto.

484.24. Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Laisvė, kaip saugoma vertybė, suprantama dviem aspektais: kaip fizinė žmogaus laisvė, ir kaip jo valios laisvė. Fizinė žmogaus laisvė pasireiškia žmogaus galimybe judėti erdvėje, atlikti tam tikrus judesius, pačiam pasirinkti savo buvimo vietą. Tuo tarpu žmogaus valios laisvė reiškia asmens galimybę pasirinkti savo elgesio variantą. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Tačiau asmens laisvė gali būti suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies. Pirmiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiųjų valios laisvė buvo suvaržyta pasinaudojant jų pažeidžiamumu bei panaudojant apgaulę. Be kita ko, tiek pačių M. C., D. U., tiek ir pirmiau išdėstytais L. N. teisme duotais parodymais nustatyta, kad prieš nukentėjusiuosius buvo naudojamas fizinis smurtas, jiems buvo grasinama, siekiant juos priversti vogti, todėl natūralu, kad šie apelianto bei kartu su juo veikusių bendrininkų bijojo bei jiems pakluso. Taip, M. C., D. U. užsienyje galėjo laisvai judėti, turėjo galimybę kreiptis pagalbos į pareigūnus, kita vertus, akivaizdu, kad pastaruosius ribojo kalbos barjeras, neturėjimas pinigų bei pažįstamų užsienio šalyse, o taip pat baimė išduoti pareigūnams juos išnaudojusius asmenis. Ekspertizės akte Nr. 85TPK-267/2014, kaip minėta, taip pat nurodyta, jog M. C. ieškoti pagalbos ir išeities iš susidariusios situacijos galėjo trukdyti menkesnis verbalinis supratingumas, užsienio kalbos barjeras ir silpna motyvacija atsispirti.

494.25. Apeliaciniame skunde L. N., be kita ko, nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jis nusikalstamą veiką žmogaus laisvei padarė veikdamas bendrininkų grupe su asmeniu, kurio atžvilgiu byla atskirta, bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė nenustatęs bendrininkavimo požymių. Anot apelianto, jis jokios bendros veikos su L. V. nepadarė, jų nesiejo nei bendras susitarimas, nei bendra veikla, todėl jis negali būti nuteistas už L. V. atliktus veiksmus.

504.26. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 straipsnio 3 dalis) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009). Pagal teismų praktiką bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kuria forma (žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais) ir bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Įrodinėjant susitarimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai būtų išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89-139/2016, 2K-149-511/2017, 2K-75-689/2018). Tuo pačiu pažymėtina, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus jie atliko įgyvendindami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-211/2008, 2K-197/2009, 2K-223-696/2017).

514.27. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad L. V. iniciatyva buvo organizuojama kelionė į Vokietiją, Prancūziją tikslu iš ten esančių įvairių parduotuvių vykdyti vagystes. Tokiam L. V. pasiūlymui L. N. pritarė. Tiek L. V., tiek L. N. bendru sutarimu, be kita ko, užverbavo atitinkamai L. V. M. C., o L. N. D. U., kurie kartu su jais vyks į užsienį ir bus išnaudojami nusikaltimų darymo tikslais. L. V. pasirūpino kelionei būtinu transportu – dviem automobiliais, bei asmenų nakvynės vieta Druskininkuose. Nuvykus į Vokietiją, o vėliau ir į Prancūziją, apeliantas L. N., o taip pat ir kiti jo bendrininkai, nurodinėjo M. C., D. U. iš kokių parduotuvių ir kokias prekes vogti, o pavogtas -atiduoti jiems. Atliekant vagystes buvo pasiskirstyta vaidmenimis – vieni iš bendrininkų (dažniausiai L. V. su kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis) nuveždavo M. C., D. U. bei kitus bendrininkus prie parduotuvių, nurodydavo iš kurių parduotuvių vogti, kiti bendrininkai (L. N., ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti asmenys) nurodydavo kokias prekes vogti, parduotuvėse paruošdavo prekes vagystei (nunešdavo į matavimosi kabinas, nuimdavo apsaugas), tuo tarpu M. C., D. U. šias prekes išnešdavo iš parduotuvės ir perduodavo netoliese jų automobilyje laukiantiems juos atvežusiems asmenims, po to jas paslėpdavo nurodytose vietose. Vėliau pavogtos prekės nusikalstamos veikos bendrininkų, nukentėjusiesiems nežinomomis aplinkybėmis, buvo realizuojamos. Nei M. C., nei D. U. iš šių vagysčių neturėjo jokios materialinės naudos. Be kita ko, pastebėtina ir tai, kad siekiant M. C., D. U. priversti vykdyti vagystes iš parduotuvių, nusikalstamos veikos bendrininkai, tame tarpe ir apeliantas L. N., prieš juos naudojo tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą. Išdėstytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegijos vertinimu, neabejotinai patvirtina, kad L. N. jam inkriminuotą nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe, atskleidžia tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo požymius. L. N. bendrais savo ir bendrininkų veiksmais realizavo dalį BK 147 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų. Jis puikiai suvokė, kad kiekvieno iš bendrininkų, tame tarpe ir jo paties, nusikalstami veiksmai atliekami būtent dėl to, kad nukentėjusieji M. C., D. U. išnaudojimo tikslais būtų išgabenti į Vokietiją, vėliau į Prancūziją daryti nusikalstamas veikas, o ten, nukentėjusiuosius kontroliuojant, iš pastarųjų padarytų nusikalstamų veikų, būtų pelnomasi, bei norėjo taip veikti.

524.28. Apeliantas nurodo, jog jo kaltę, padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, paneigia tai, kad jis pats neva kaltinime nurodytu laikotarpiu buvo sulaikytas pareigūnų dėl vagysčių. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad iš tikrųjų pats L. N. kaltinime minimu laikotarpiu užsienio valstybėse vagiliavo (paties apelianto, nukentėjusiųjų parodymai), kita vertus, byloje nėra duomenų apie tai, kad jis laikotarpiu nuo 2014-03-19 iki 2014-04-04 būtų buvęs pareigūnų sulaikytas. Sprendžiant iš bylos duomenų, apeliantas pareigūnų buvo sulaikytas po 2014-05-02 ir vėliau jo Prancūzijoje įvykdytų vagysčių (5 t., b.l. 157-167).

534.29. Taigi, išdėstytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, skundžiamu nuosprendžiu apeliantą pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 147 straipsnio 2 dalį. Byloje esančių įrodymų pagrindu L. N. veiksmuose yra nustatyti visi jam inkriminuoto nusikaltimo požymiai.

544.30. Be kita ko, skundžiamu nuosprendžiu teisingai apeliantui už padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. N. bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją (apeliantas padarė nusikalstamą veiką žmogaus laisvei, kuri priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai; baigtas nusikaltimas dviejų nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo padarytas veikiant tiesiogine tyčia). Apygardos teismas nenustatė apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pastarojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pripažino tai, kad nusikaltimą padarė veikdamas bendrininkų grupe bei dėl savanaudiškų paskatų. Taip pat pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. N. už padarytą nusikaltimą bausmę, įvertino ir pastarojo asmenybę charakterizuojančius duomenis (ne kartą teistas už nusikalstamas veikas nuosavybei tiek Lietuvoje, tiek Vokietijoje bei Prancūzijoje, baustas administracine tvarka, Lietuvoje neturi legalių pajamų, iki nusikalstamos veikos padarymo oficialiai dirbęs tik kelis mėnesius, sprendžiant iš L. N. parodymų, savo nusikalstamų veiksmų nėra linkęs smerkti ir vertinti kritiškai, be kita ko, pastarasis turi draugę ir mažametį vaiką, neįgalią motiną). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į paminėtų aplinkybių visumą, tinkamai L. N. už padarytą veiką individualizavo bausmę ir paskyrė ženkliai švelnesnę bausmę nei BK 147 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apygardos teismo išvadai, jog šiuo atveju būtent tokios bausmės L. N. paskyrimas užtikrins BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, teisingumo principo įgyvendinimą.

554.31. Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis M. C. pareiškė civilinį ieškinį dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas šioje dalyje procesinį sprendimą, atsižvelgė į visas civilinio ieškinio teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes, teisės taikymo klaidų nepadarė, o nustatytas priteistos neturtinės žalos dydis atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, susiklosčiusią teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

56Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

57nuteistojo L. N. apeliacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Iš L. N. nukentėjusiajam M. C. priteista 2 500 Eur neturtinei žalai... 4. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 5. 1. L. N. nuteistas už tai, kad jis veikdamas bendrininkų grupe,... 6. laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2014 m. balandžio 4 d., veikdamas... 7. 2. Nuteistasis L. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos... 8. 2.1. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje... 9. 2.2. Teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytą kaltinimą,... 10. 2.3. Apeliantas nurodo ir tai, kad jo parodymus patvirtina kiti byloje surinkti... 11. 2.4. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad jo kaltė iš esmės buvo... 12. 2.5. Teismo išvada, kad M. C. buvo verbuojamas, pasinaudojus jo... 13. 2.6. Taip pat nepagrįsta teismo išvada, kad jis suvaržė nukentėjusiųjų... 14. 2.7. Be kita ko, apeliantas nurodo, jog nukentėjusieji net keletą kartų buvo... 15. 2.8. 2014 m. rugpjūčio 5 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte nurodyta,... 16. 2.9. Charakteristikos iš ( - ) vaikų namų „( - )“, ( - ) mokyklos, ( - )... 17. 2.10. Šių ekspertizės akte bei charakteristikose nurodytų aplinkybių... 18. 2.11. Apelianto teigimu, D. U. parodymus, jog vogdavo tik jis, o apeliantas... 19. 2.12. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai D. U. pripažino... 20. 2.13. Be kita ko, D. U. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jokių... 21. 2.14. Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad nusikalstama veika buvo... 22. 2.15. Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto teigimu, jis skundžiamu... 23. 3. Teismo posėdžio metu nuteistasis L. N. ir jo gynėjas prašė nuteistojo... 24. 4. Nuteistojo L. N. apeliacinis skundas atmetamas.... 25. 4.1. Apeliantas nurodo, jog jam pateiktas kaltinimas yra neaiškus, neišsamus... 26. 4.2. Pažymėtina tai, kad kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes... 27. 4.3. Nagrinėjamu atveju kaltinamajame akte L. N. inkriminuota veika aprašyta... 28. 4.4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje... 29. 4.5. BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo... 30. 4.6. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su pirmiau... 31. 4.7. Pagal teismų praktiką savo esme prekyba žmonėmis – tai įvairūs... 32. 4.8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. N.,... 33. 4.9. Iš nukentėjusiojo M. C. parodymų matyti, kad 2014 m. pradžioje jis... 34. 4.10. Apeliantas skunde teisingai pastebi, kad tiek iš ekspertizės akto Nr.... 35. 4.11. Iš liudytojo D. U. parodymų matyti, kad vykti į Prancūziją jam... 36. 4.12. Pažymėtina, kad byloje liudytoju apklaustas D. U., apklausų metu... 37. 4.13. Byloje liudytoju apklaustas M. V. patvirtino, jog jo brolis A. V.... 38. 4.14. Iš dalies nukentėjusiojo M. C., o tuo pačiu ir liudytojo D. U.,... 39. 4.15. Vertinant nukentėjusiojo M. C. parodymų patikimumą svarbu pažymėti... 40. 4.16. Nukentėjusysis M. C. apklausiamas, be kita ko, parodė, kad... 41. 4.17. Ikiteisminio tyrimo metu taip pat buvo atlikta ir L. N. naudoto telefono... 42. 4.18. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenys... 43. 4.19. Be pirmiau išdėstytų įrodymų apelianto kaltę, padarius jam... 44. 4.20. Iš L. N. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad... 45. 4.21. Apelianto teigimu, skundžiamu nuosprendžiu nepagrįstai buvo nustatyta,... 46. 4.22. Pirmiau išdėstyti įrodymai patvirtina, jog abiejų nukentėjusiųjų... 47. 4.23. Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad buvo... 48. 4.24. Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Laisvė,... 49. 4.25. Apeliaciniame skunde L. N., be kita ko, nesutinka ir su pirmosios... 50. 4.26. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet... 51. 4.27. Nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje surinktų ir teisme ištirtų... 52. 4.28. Apeliantas nurodo, jog jo kaltę, padarius jam inkriminuotą... 53. 4.29. Taigi, išdėstytų aplinkybių visuma neabejotinai patvirtina, kad... 54. 4.30. Be kita ko, skundžiamu nuosprendžiu teisingai apeliantui už padarytą... 55. 4.31. Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis M. C. pareiškė civilinį... 56. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 57. nuteistojo L. N. apeliacinį skundą atmesti....