Byla 2K-197/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. L. (T. L.) ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutarties.

2Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendžiu T. L. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį – keturiasdešimčiai parų arešto; pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, taikant BK 54 straipsnio 3 dalį – devyniasdešimčiai parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nustatyta galutinė devyniasdešimties parų arešto bausmė.

3Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. sausio 27 d. nutartimi nuteistojo T. L. ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmetė.

4Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir J. T. (J. T.), tačiau dėl jo nuosprendis kasacine tvarka nėra skundžiamas.

5Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą,

Nustatė

6T. L. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir 254 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdamas kartu su J. T., panaudodamas fizinį smurtą pasikėsino pagrobti svetimą turtą bei pagrobė šaunamąjį ginklą ir šaudmenis. 2008 m. kovo 5 d., apie 4 val., prie prekybos centro „Debrecenas“, esančio adresu Klaipėda, Taikos pr. 101, J. T., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir veikdamas bendrininkų grupe su T. L., pareikalavo iš E. M. 2 Lt, o negavęs, pradėjo pats ieškoti pinigų jo rūbų kišenėse. E. M. pasipriešinus ir pradėjus į viršų šaudyti iš revolverio „Alfa“, T. L. pribėgęs išplėšė iš E. M. rankų jam priklausantį 300 Lt vertės „D“ kategorijos šaunamąjį ginklą – fabrikinės gamybos 6 mm kalibro revolverį „Alfa“ 620 modelio Nr. 2620037832, sudavė kumščiu E. M. į veidą, parvertė jį ant žemės ir gulinčiam nukentėjusiajam kojomis spyrė ne mažiau kaip devynis smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Taip T. L. ir J. T. pasikėsino padaryti plėšimą – šio nusikaltimo nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes pas nukentėjusįjį rūbų kišenėse pinigų nerado. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, T. L. ir J. T. pas nukentėjusįjį surado ir pagrobė 5 vnt. šaudmenų – 6 mm kalibro kraštinio įskėlimo „Flobert“ tipo šovinių, skirtų „D“ kategorijos šaunamiesiems ginklams.

7Kasaciniu skundu nuteistasis T. L. ir jo gynėjas advokatas Vidmantas Žylė prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 20 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartį panaikinti ir bylą jam nutraukti. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, dėl to neteisingai paskyrė bausmę.

8Kasatoriai nurodo, kad teismas, spręsdamas bylą apeliacine tvarka nurodė, jog netiki T. L. teiginiu, kad jam nebuvo žinoma dėl kokių priežasčių J. T. nusivijo nukentėjusįjį ir netgi atėjęs ir pamatęs, jog J. T. su nukentėjusiuoju E. M. mušasi, nesuprato, kad daromas plėšimas. Tačiau, faktinės bylos aplinkybės patvirtina tai, kad vėliau prie nukentėjusiojo ir J. T. priėjęs T. L. negalėjo suprasti, jog daromas plėšimas, nes tuo metu vyko grumtynės, o nukentėjusysis išsitraukęs ginklą šaudė. Todėl teismas padarė visiškai neteisingą išvadą, kad nukentėjusiajam, siekiant apsiginti nuo neteisėtų J. T. veiksmų, T. L. išplėšė iš nukentėjusiojo rankų pistoletą. Tokius T. L. veiksmus teismas traktavo kaip fizinio smurto panaudojimą. Kasatorius pažymi, kad fizinis smurtas – tai neteisėtas, tyčinis prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis į jo gyvybės atėmimą, žalos sveikatai padarymą, fizinio skausmo ar kitų fizinių kančių sukėlimą, laisvės atėmimą, bejėgiškumo ar kitos nenatūralios būklės sukėlimą. Nuteistasis T. L. jokių panašių į fizinį smurtą veiksmų nenaudojo, o ginklą iš nukentėjusiojo atėmė instinktyviai, kai buvo šaudoma. T. L. nematė, kad, prieš prasidedant grumtynėms, nuteistasis J. T. pirmas smogė nukentėjusiajam. Vadinasi, T. L. iš šių nuteistojo ir nukentėjusiojo veiksmų negalėjo suprasti, kad grobiamas svetimas turtas, kuris yra plėšimo, kaip nusikalstamos veikos, dalykas. Anot kasatorių, įvykusios grumtynės ir šaudymas gatvėje labiau panašūs į nedidelį chuliganizmą ar neteisėtą šaudymą iš šaunamojo ginklo, viešosios tvarkos pažeidimą, tačiau ne į plėšimą. Juolab kad tarp J. T. ir T. L. nebuvo jokio susitarimo bei vieningos tyčios įvykdyti plėšimą.

9Kasatoriai taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo konstatavimu, kad T. L. ir J. T., pasikėsindami apiplėšti nukentėjusįjį E. M., pagrobdami šaunamąjį ginklą ir šaudmenis, veikė kartu ir pritarė vienas kito veiksmams. Kasatoriai pažymi, kad susitarimas tarp bendrininkų (tiek išankstinis, tiek nusikalstamos veikos darymo metu), kuris suvienija juos, sutvirtina pasiryžimą daryti ir tęsti nusikalstamą veiką, yra būtinas subjektyvusis bendrininkavimo požymis. Asmenų susitarimas (tarpusavyje) bendrai daryti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika). Asmenį pripažįstant bendrininku turi būti nustatyta, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos. Jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos nebūtų įmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Be to, BK 24 straipsnyje apibrėžta bendrininkavimo sąvoka. Bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir tam tikro amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Tai yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar ją užbaigti Taigi, vienas iš bendrininkavimo požymių – būtinas tarpusavio susitarimas. Anot kasatorių, byloje nėra objektyvių duomenų, kad abu nuteistieji nusikalstamą veiką padarė, būdami tarpusavyje susitarę apiplėšti nukentėjusįjį ir pagrobti jo turtą. Tarp nuteistųjų nebuvo jokio vaidmenų pasiskirstymo. Aplinkybės, kad tarp nuteistųjų buvo bendras susitarimas, nepatvirtino nei nuteistieji, nei nukentėjusysis E. M.. Todėl teismai visiškai nepagrįstai konstatavo, kad veika padaryta bendrininkų grupe ir pripažino tai abiejų nuteistųjų sunkinančia aplinkybe.

10Kasatoriai nurodo, kad bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog nukentėjusįjį mušė, spardė, laikė, kraustė kišenes tik nuteistasis J. T.. Šiuos veiksmus J. T. atliko be T. L. pagalbos. T. L. tik atėmė iš nukentėjusiojo ginklą, kai šis pradėjo šaudyti ir jokio fizinio smurto prieš nukentėjusįjį nenaudojo, todėl negalima teigti, kad T. L. pasikėsino įvykdyti plėšimą, juolab kad jis nenaudojo jokio fizinio smurto. Anot kasatorių, nukentėjusysis nedviprasmiškai nurodė, jog tik J. T. jį pasivijo, pradėjo reikalauti 2 Lt, tikrino kišenes ir smogė. Todėl teismas klaidingai nustatė, kad T. L. panaudojo fizinį smurtą tiek pasikėsinant padaryti plėšimą, tiek pagrobiant šaunamąjį ginklą. Pats nukentėjusysis E. M. nepatvirtino aplinkybės, kad T. L. jį mušė ar spardė. Tik nuteistasis J. T. tvirtino, jog nukentėjusįjį mušė ir T. L., tačiau šiuos parodymus teismas įvertino kaip bandymą apkalbėti T. L..

11Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad plėšimo dalykas yra svetimas turtas. Turtas pagal BK 180 straipsnį, tai turintys vertę bei fizinius parametrus daiktai. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nebuvo jokio pasikėsinimo įvykdyti plėšimą, nes nebuvo plėšimo dalyko, t. y. svetimo turto, kaip ir nebuvo pasikėsinimo pagrobti svetimą turtą. Svetimo turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimą Nr.52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ daiktai, kurių apyvarta yra ribota, t. y. legaliai pagaminti šaunamieji ginklai negali būti nusikalstamos veikos dalykas pagal BK 180 straipsnį, nes šaunamojo ginklo pagrobimas pirmiausia pažeidžia kitą (ne turtinį) objektą. Tokių daiktų pagrobimas kvalifikuotinas pagal BK 254 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, kad teismai neįvardijo, kokiais aktyviais veiksmais T. L. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiajam, todėl jo veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 254 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta atsakomybė už šaunamojo ginklo pagrobimą panaudojant fizinį ar psichinį smurtą. Šiame konflikte nuteistasis T. L. atliko tik vieną veiksmą, t. y. atėmė iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą, neturėdamas tyčios jį pagrobti, nes nukentėjusysis E. M. pradėjo šaudyti. Anot kasatorių, teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nuteistasis T. L. šaunamąjį ginklą atėmė iš nukentėjusiojo tik po šūvių, o ne prieš juos padarant. Taip pat akivaizdu, kad, prieš atimant iš nukentėjusiojo ginklą, T. L. nenaudojo nei fizinio ar psichinio smurto, nei atėmė galimybę jam priešintis. Be to, nuteistieji nežinojo, kad pas nukentėjusysis turėjo šaunamąjį ginklą.

12Teismai turėjo įvertinti ir tai, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio tyrimo metu T. L. patvirtino, kad atėmė iš nukentėjusiojo šaunamąjį ginklą, bijodamas, kad juo nebūtų kas nors sužeistas ir neatsirastų sunkių padarinių. Todėl pagrįstai galima teigti, kad tokį T. L. elgesį išprovokavo pats nukentėjusysis pradėdamas šaudyti. Be to, ginklą, iš kurio yra šaudoma grumtynių metu, atimtų bet koks atsargus ir padorus žmogus, nes visiškai neaišku, kokie būtų buvę padariniai, jei iš ginklo toliau būtų šaudoma. Iš nuteistojo T. L. parodymų ir visos bylos medžiagos galima spręsti, kad jis neturėjo tyčios apiplėšti nukentėjusįjį. Bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji išgėrinėjo ant suoliuko ir neketino pirkti dar alkoholio, nes turėjo neišgertą butelį alkoholinio gėrimo „Starka“. Juolab kad po konflikto, palikę nukentėjusįjį E. M., niekur nebėgo, nesislėpė, o grįžo į aikštę ir sėdėjo ant suoliuko, kur išgėrinėjo. Toje vietoje juos rado policija. Priešingu atveju, jei tarp nuteistųjų būtų buvęs susitarimas nukentėjusįjį apiplėšti ir tai jie būtų įvykdę, kiekvienas, vengiantis atsakomybės ir suprasdamas savo nusikalstamos veikos padarinius, stengtųsi pasislėpti, bėgti ar kitokiais būdai vengti atsakomybės.

13Kasatoriai taip pat nurodo, kad, skiriant bausmę, teismas turi atsižvelgti į kiekvieno nusikaltime dalyvaujančio asmens vaidmenį, nustatyti jo daromų veiksmų pavojingumo laipsnį, atliekamus veiksmus, kaltininko atsakomybę, lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Teismas į šias aplinkybes turi atsižvelgti skirdamas kiekvienam kaltininkui bausmę. Pripažinę, kad nusikalstama veika atlikta bendrininkų grupe, teismas turėjo įvardyti, koks yra kiekvieno bendrininko vaidmuo atliekant nusikaltimą. Kadangi bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji J. T. ir T. L. atliko visiškai skirtingus veiksmus, tačiau pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, kaltinamiesiems paskyrė vienodas kriminalines bausmes, o tai prieštarauja bendriems bausmės skyrimo pagrindams.

14Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Arūnas Meška atsiliepimu į nuteistojo T. L. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinį skundą prašo jį atmesti. Anot prokuroro, teismai visapusiškai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, tiksliai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei paskyrė teisingas bausmes. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų tikslą užvaldyti bet kokį nukentėjusiojo E. M. turėtą turtą panaudojant fizinį smurtą. Teismui pagrįstai nekilo abejonių dėl to, kad T. L. ir J. T., pasikėsindami apiplėšti nukentėjusįjį ir pagrobdami šaunamąjį ginklą bei šaudmenis, veikė kartu ir pritarė vienas kito veiksmams. T. L. veiksmai atimant iš nukentėjusiojo pistoletą ir palaužiant jo pasipriešinimą buvo neatskiriama pasikėsinimo pagrobti turtą ir jo pagrobimo dalis. Teismai pagrįstai konstatavo, kad veiką padarė bendrininkų grupė ir pripažino tai abiejų nuteistųjų sunkinančia aplinkybe. Nėra jokio pagrindo abejoti, kad nuteistųjų veiksmai vieni kitus papildė ir buvo nukreipti bendram tikslui užvaldyti nukentėjusiojo turtą ir, taip veikdami, abu nuteistieji veikė tiesiogine tyčia. Kadangi plėšimas neapima šaunamojo ginklo pagrobimo, nuteistųjų veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip plėšimo (BK 180 straipsnio 1 dalis) ir šaunamojo ginklo pagrobimo (BK 254 straipsnio 2 dalis) idealioji sutaptis. Prokuroro teigimu, T. L. paskirta bausmė nėra per griežta.

15Kasacinis skundas atmestinas.

16

17Dėl bendrininkavimo padarant plėšimą konstatavimo ir paskirtos bausmės

18Nuteistojo T. L. ir jo gynėjo kasaciniame skunde bandoma pagrįsti versiją, kad nusikalstamus veiksmus prieš nukentėjusįjį padarė tik J. T., tuo tarpu T. L. su juo nebendrininkavo ir net nesuprato jo nusikalstamų veiksmų pobūdžio, tyčios apiplėšti nukentėjusįjį neturėjo, ginklą iš nukentėjusiojo atėmė saugumo sumetimais. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėdamas bylą teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato.

19Pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Darant nusikalstamą veiką bendrininkų grupe, susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis. Susitarta gali būti ir nusikalstamos veikos darymo metu. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamą sumanymą, atsako už tą pačią nusikalstamą veiką. Pabrėžtina, kad bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų. Taigi nereikalaujama, kad visi bendravykdytojai visiškai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytą pavojingos veikos požymį (kasacinės nutartys Nr. 2K–605/2007, 2K-211/2008 ir kt.). Todėl argumentas, kad T. L. nemušė ir nespardė nukentėjusiojo (tai darė J. T.), neleidžia daryti išvados, jog jis nedalyvavo pasikėsinant nukentėjusįjį apiplėšti ir pagrobiant jo ginklą.

20Teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. L. kaip nusikalstamų veikų bendrininko vaidmuo nustatytas teisingai. Teismas tinkamai įvertino nustatytas faktines aplinkybes, kad T. L. girdėjo, kaip J. T. prašė nukentėjusiojo duoti porą litų, stovėjo šalia, kai šis mušė ir spardė nukentėjusįjį bei tikrino jo kišenes, kad T. L. nebandė sustabdyti J. T. ir pats atėmė iš nukentėjusiojo ginklą, o po to kartu su J. T. ir pagrobtais šaunamuoju ginklu ir šoviniais pabėgo iš įvykio vietos. Šių aplinkybių įvertinimas leido teismams konstatuoti, kad J. T. ir T. L. nusikalstamas veikas padarė veikdami kartu bei pritardami vienas kito veiksmams, kad abu atliko vykdytojų vaidmenis ir veikė bendrininkų grupe. Kolegija neturi pagrindo abejoti tokiu teismo vertinimu.

21Kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad teismas, paskyręs kaltinamiesiems vienodas kriminalines bausmes, neatsižvelgė į T. L. mažiau pavojingą vaidmenį padarant nusikalstamas veikas ir taip pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kaip teismas įvertino kiekvieno bendrininko vaidmenį skirdamas bausmes. Be to, nuosprendžio turinys rodo, kad T. L. vaidmuo pasikėsinant padaryti plėšimą, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, buvo įvertintas kaip mažiau pavojingas, todėl už šį nusikaltimą jam paskirta mažesnė bausmė (40 parų areštas) nei J. T. (45 parų areštas).

22Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

24Nuteistojo T. L. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinį skundą atmesti.