Byla e2A-750-658/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Nerijaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3523-962/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Daivinga“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, patikslintą ieškinį atsakovui L. M., tretiesiems asmenims G. L., uždarajai akcinei bendrovei „Jūsų auditorius“, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4Ginčo esmė

5Ginčas byloje kilęs dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės, kylančios pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės dokumentų bei turto bankroto administratoriui neperdavimo, bei su tuo susijusios žalos dydžio nustatymo ir jos atlyginimo. Ieškovė BUAB „Daivinga“ patikslintu ieškiniu teismo prašė priteisti iš atsakovo L. M. ieškovei 23 590,67 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 iškėlė UAB „Daivinga“ bankroto bylą. 2016 m. gegužės 20 d. L. M. administratoriui perdavė dalį bendrovės turto, tačiau kita dalis likusio turto ir bendrovės dokumentai administratoriui nėra perduoti iki šiol, dėl to negalima nustatyti konkrečių, bankrotą nulėmusių priežasčių, tikslaus faktinio nemokumo momento, tikslaus pradelstų įsiskolinimų kreditoriams atitinkamu laikotarpiu dydžio. Administratoriaus nuomone, nesavalaikis bankrotas, bendrovės dokumentų bei dalies turto neperdavimas BUAB „Daivinga“ ir jos kreditoriams padarė didelę turtinę žalą. 2010 metais buvo atleisti visi bendrovės darbuotojai, o bendrovės įsiskolinimai kreditoriams buvo didesni nei pusė į įmonės balansą įrašyto turto vertės. Įmonė jau nuo 2007 metų pabaigos neatsiskaitinėjo su kreditoriais, t. y. faktinis įmonės nemokumas atsirado 2007 metų pabaigoje. Tuometinis bendrovės vadovas ir akcininkas L. M., matydamas, kad UAB „Daivinga“ turi didelių finansinių sunkumų, turėjo imtis priemonių bendrovės finansinės padėties gerinimui ar kreditorių įsipareigojimų mažinimui, o supratęs, jog bendrovės padėtis yra per sunki, kad būtų galima ją atkurti, dar 2008 m. turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Daivinga“ iškėlimo. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi patvirtino 15 340,33 Eur BUAB „Daivinga“ kreditorių finansinius reikalavimus. Atsakovas neteisėtais veiksmais padarė tokio dydžio žalą, nes jei būtų laiku kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (vėliausiai 2008 metais), skolos kreditoriams nebūtų atsiradę (išaugę) ir egzistuotų galimybė su jais atsiskaityti. Be to, buvęs bendrovės vadovas L. M. administratoriui neperdavė dalies bendrovės turto, kurio turto vertė yra 12 750,34 Eur (atsargų – 7 611,90 Eur, ilgalaikio turto – 1 903,09 Eur, pinigų ir pinigų ekvivalentų – 3 235,35 Eur). Atsakovas taip pat iki šiol nėra perdavęs bendrovės dokumentų, reikalingų tinkamai išanalizuoti įmonės bankroto priežastis, turto netekimo bei įsipareigojimų atsiradimo aplinkybes, aplinkybes dėl turto apskaitymo ir jo vertės. Ieškovės nuomone, atsakovas galimai pasisavino bendrovės pinigines lėšas ir kitą balansinį turtą, nesirūpino bendrovės turto ir įsipareigojimų apskaita, aplaidžiai ją vedė, neišsaugojo šių dokumentų. Kadangi kitas akcininkas G. L. yra atlyginęs dalį žalos, pagal byloje patvirtintą taikos sutartį sumokėdamas 4 500 Eur sumą, todėl šia suma sumažinti ieškinio reikalavimai. Atsakovas L. M. atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė ieškovės ieškinį atmesti. Nurodė, kad dar 2008 metais UAB „Anklavas“ buvo kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,Daivinga“, tačiau Kauno apygardos teismas 2009 m. kovo 24 d. civilinėje byloje Nr. B2-589-109/2009 priėmė nutartį palikti ieškinį nenagrinėtu. UAB ,,Daivinga“ buvo gamybinė įmonė, todėl kaštai žaliavoms įsigyti sudarydavo didžiąją dalį įmonės trumpalaikių įsipareigojimų. Atsakovas siekė atkurti įmonės mokumą ir toliau tęsti veiklą, atsiskaityti su kreditoriais. Pažymėjo, kad įmonės veiklą labai paveikė pasaulinė ekonomikos krizė. Be to, iš UAB ,,Daivinga“ finansinių rodiklių ir jų kitimo matyti, kad paskesnių metų, lyginant su 2008 metais, nuostolis buvo sumažintas daugiau kaip tris kartus, o tai patvirtina, kad įmonės vadovas ir akcininkai ėmėsi priemonių bendrovės finansinės padėties gerinimui. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB ,,Daivinga“ turimo turto pilnai pakanka atsiskaityti su kreditoriais. Atsakovas nurodė, kad 2012 metais UAB „Daivinga“ padengė kreditorinį įsipareigojimą AB ,,DNB bankas“ sumokėdama 7 006,67 Eur. Ilgalaikis turtas – 3 automobiliai (balansinė vertė 2011 metais – 1 903,09 Eur) yra priduoti į metalo laužą, o įvertinus ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvus, jų balansinė vertė šiai dienai būtų lygi nuliui. Taigi, atsakovas nėra pagrindęs 3 840,58 Eur, tačiau reikia įvertinti, kad bendrovė dar 2012 metais vykdė pardavimus, o žalos dydis kildinamas iš 2011 metų balanso. UAB ,,Daivinga“ buhalterinę apskaitą pagal paslaugų sutartį vedė UAB ,,Jūsų auditorius“ ir ši įmonė buvo atsakinga už dokumentų išsaugojimą. Visos aplinkybės patvirtina, kad byloje nėra priežastinio ryšio ir atsakovo kaltės.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Priteisė iš atsakovo L. M. ieškovės BUAB „Daivinga“ naudai 23 590,67 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (23 590,67 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. spalio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 210 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Priteisė iš atsakovo L. M. valstybei 530 Eur žyminio mokesčio ir 36,08 Eur išlaidų susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Teismas sprendimą grindė šiais argumentais: Teismas sprendė, kad 2010–2011 metų UAB „Daivinga“ finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina, kad bendrovės pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo pusę į aptartus jos balansus įrašyto turto vertės. Be to, 2010 metais buvo atleisti visi bendrovės darbuotojai ir sustabdyta jos veikla. Analogiška situacija buvo 2008–2009 metais. Įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, kad nuo 2007 metų įmonė veikė nuostolingai ir jos turtinė padėtis kasmet blogėjo. Nuo 2011 metų įmonė sustabdė savo veiklą ir finansinių ataskaitų Juridinių asmenų registrui neteikė. Įmonė jau nuo 2007 metų pabaigos neatsiskaitinėjo su kreditoriais, todėl teismas sprendė, kad faktinis įmonės nemokumas atsirado 2007 metų pabaigoje, įmonei nebeturint galimybių dengti kreditorinius reikalavimus. Teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, aplinkybes, nustatytas Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi Nr. e2-1272-157/2017 padarė išvadą, kad UAB „Daivinga“ faktiškai nemokia tapo 2008 metais, nes tada pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės, o didžioji dalis skolų susidarė 2008–2009 metais. Aplinkybės dėl nuolat didėjančio nuostolio, stabdomos veiklos ir 2010 metais atleistų visų bendrovės darbuotojų, rodo vadovo neteisėtus veiksmus visiškai apleidžiant bendrovę ir pažeidžiant pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, bankroto byla buvo iškelta kreditoriaus, o ne atsakovo iniciatyva, kas akivaizdžiai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Teismas sprendė, kad bendrovė pati negali patenkinti kreditorių reikalavimų, o ši žala atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, nes jam laiku kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, skolos kreditoriams nebūtų atsiradę, ar išaugę ir egzistuotų galimybė su jais atsiskaityti. Dėl to teismas priteisė iš atsakovo 15 340,33 Eur žalą, kurią sudaro patvirtinti BUAB „Daivinga“ kreditorių finansiniai reikalavimai. Teismas nustatė, kad būtent UAB „Daivinga“ vadovas nevykdė pareigos atsiimti buhalterinės apskaitos dokumentus iš UAB „Jūsų auditorius“. Sutartis su UAB „Jūsų auditorius“ nutraukta 2012 metais. Ją nutraukus, direktorius L. M. turėjo atsiimti savo atstovaujamos bendrovės dokumentus. 2014 metų balandžio mėnesį mirus UAB „Jūsų auditorius“ direktorei ir vienintelei akcininkei, teismo sprendimu 2014 m. gegužės 9 d. buvo paskirtas palikimo administratorius Gytis Karalius, kuris išsiuntė visiems UAB „Jūsų auditorius“ klientams pranešimus dėl dokumentų atsiėmimo. Pranešimas buvo išsiųstas ir UAB „Daivinga“ direktoriui L. M.. UAB „Daivinga“ tarp naujai pasirašiusių sutartis su UAB „Finansų apskaita ir auditas“ nebuvo. Teismas darė išvadą, kad būtent tuometinis UAB „Daivinga“ direktorius L. M. tinkamai nevykdė pareigos išsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentus bei perduoti juos bankroto administratoriui. Nustačius, kad mokėjimai DNB bankui atlikti įnešant grynuosius pinigus L. M., teismas sprendė, kad tai neįtakoja balanso ir nekeičia įsipareigojimų sumos, nes mokama buvo ne iš bendrovės turto. Atsakovui neperdavus buhalterinės apskaitos duomenų, nėra galimybės nustatyti, kaip L. M. iš bendrovės turto kompensavo savo naudai sumą, sumokėtą bankui. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje nurodė, kad atsiskaitymas su vienu iš kreditorių – AB DNB banku, nepaneigia aplinkybių dėl vadovo neveikimo ir akivaizdžiai netinkamo įmonės valdymo / jos nevaldymo, sukėlusio žalą ne tik pačiai įmonei, bet ir jos kreditoriams. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog 1 903,09 Eur sumą sudaro būtent automobiliai, kadangi ieškovei nebuvo perduoti buhalterinės apskaitos dokumentai. Vienas automobilis į metalo laužą priduotas 2008 metais, dėl ko negali atsispindėti 2011 metų balanse, o byloje nėra duomenų apie tai, kad UAB „Daivinga“ būtų perdavusi, pardavusi ar utilizavusi kokias nors kitas transporto priemones. Aplinkybė, jog vienas automobilis buvo išvarytas į gatvę ir galimai utilizuotas, o kitas turtas buvo laikomas pas atsakovą, tėvus, akcininką, tik patvirtina, jog įmonės vadovas nevykdė pareigos turtą išsaugoti, esant sunkiai įmonės finansinei būklei, imtis veiksmų jį realizuoti, siekiant bent iš dalies dengti įsipareigojimus kreditoriams. Atsakovas neįrodė, jog jo nurodyta turto vertė ir yra rinkos vertė, nes turto vertės nėra galimybių nustatyti dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – L. M. neišsaugotų bendrovės dokumentų, iš kurių būtų galima nustatyti turto vertę. Teismas nesivadovavo atsakovo pateiktu raštu „Balanso pokyčių paaiškinimas“ ir balansu bei pelno–nuostolio ataskaita už 2012 metus, nes pateiktas balansas yra pavyzdinis, sudarytas atsakovo iniciatyva iš byloje esančių duomenų, o ne bendrovės finansinių dokumentų, neįtvirtintas akcininkų sprendimu. Ieškovė, apskaičiuodama prašomos priteisti žalos dydį, įvertino atsakovo pagal 2016 m. gegužės 20 d. Priėmimo–perdavimo aktą Nr. 2016-05-20/1 13 816,99 Eur vertės ir pagal 2016 m. spalio 31 d. Prekių perdavimo aktą 15 499,98 Eur vertės perduotą turtą. Teismas nustatė, kad atsakovas pažeidė rūpestingumo pareigą, neužtikrindamas bendrovės veiklos teisėtumo, t. y. pažeidė pareigą rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe (BAĮ 21 straipsnis). Atsakovo veiksmų neteisėtumas konstatuotas Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje dėl BUAB „Daivinga“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Šioje byloje nustatytas aplinkybes teismas laikė prejudiciniais faktais. Teismas sprendė, kad atsakovas L. M., kaip šios bendrovės vadovas, nevykdė įstatyme numatytos pareigos bendrovei dar 2008 metais tapus nemokia kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (neteisėti veiksmai – neveikimas), o tarp šių bendrovės vadovo veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys.

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniu skundu atsakovas L. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas nepasisakė dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir žalos. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1272-157/2017 nurodė, jog po 2008 metų įmonės įsipareigojimai kreditoriams nedidėjo, o pirmosios instancijos teismas padarė analogiškas išvadas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad nuo 2008 metų įmonės įsipareigojimai mažėjo daugiau nei 1/3, taip pat nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad bendrovės vadovas būtų sudaręs nors vieną nuostolingą sandorį, nukreiptą į nemokios bendrovės padėties esminį pabloginimą. Nepriklausomai nuo to ar atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, nepatenkinti kreditorių reikalavimai būtų atsiradę tos pačios apimties, todėl teismui nepagrįstai nepatenkintus kreditorių reikalavimus laikė žala. Pagal UAB „Daivinga“ prekių perdavimo bankroto administratoriui aktus matyti, kad šiuo metu įmonėje yra turto už 32 163,41 Eur be PVM. Įrodymų, kurie paneigtų aktuose nurodytas kainas, ieškovė nepateikė, todėl abejoti juose esančių duomenų tikrumu teismui nebuvo pagrindo. Prekių kaina galėjo pasikeisti (didėti/mažėti), tačiau byloje nėra įrodymų, kad ji būtų tapusi lygi nuliui, nes daiktai yra nauji, nesugadinti, kokybiški. Be to, ieškovė net sumažino ieškinio reikalavimus iki 7 611,90 Eur, atsižvelgdama į 2016 m. gegužės 20 d. (13 816 Eur) ir 2016 m. spalio 31 d. (15 499,98 Eur) prekių perdavimo aktuose nurodytas perduoto turto vertes. Tačiau administratorius iš 7 611,90 Eur neperduoto turto vertės likučio neatėmė 2017 m. balandžio 2 d. prekių perdavimo aktu perduotų prekių 2 846,44 Eur vertės. Tai padarius, administratoriui neperduoto turto likutis būtų 4 765,46 Eur. Bankroto administratoriui realizavus turtą, įmonė galės pilnai atsiskaityti su visais kreditoriais. 2012 metais UAB „Daivinga“ pilnai įvykdė savo prievolę ir sumokėjo 7 006,67 Eur AB DnB bankui. Atsiskaitymui su banku buvo panaudoti pinigai nurodyti balanso 10 eilutėje. Likę pinigai buvo gauti pardavus UAB „Daivinga“ prekes. Šias aplinkybes patvirtina atsakovo paaiškinimai ir Nepriklausomo auditoriaus atsakymas į paklausimą, o tai paneigiančių įrodymų byloje nėra, todėl teismas nepagrįstai darė išvadą, kad atsiskaitymas su banku neįtakoja balanso ir nekeičia įsipareigojimų sumos. Teismas neįvertino VĮ „Regitra“ išrašo duomenų, kad UAB „Daivinga“ nuosavybės teise yra registruoti 3 automobiliai, kuriems yra uždėtas turto areštas, todėl bendrovė negalėjo parduoti nei vienos transporto priemonės, kaip ir negalėjo jų nurašyti kaip nusidėvėjusį turtą. Net vieną automobilį pridavus į metalo laužą, jis liko bendrovės apskaitoje ir 2011 metų balanse. Be to, teismas neįvertino ilgalaikio turto nusidėvėjimo arba amortizacijos normatyvų, pagal kuriuos visų automobilių balansinė vertė šiai dienai būtų lygi nuliui, todėl nepagrįstai priteisė 1 903,09 Eur žalos atlyginimą dėl neperduoto ilgalaikio turto. Visos teismo išvados dėl žalos atlyginimo priteisimo yra grindžiamos 2011 metų UAB „Daivinga“ balanso duomenimis, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ir 2012 metais UAB „Daivinga“ vykdė savo prievoles bei pardavinėjo produkciją. Dėl to UAB „Daivinga“ balanso duomenys 2012 metais turėjo pasikeisti, tačiau teismas šių aplinkybių nevertino. Atsakovas teigia, kad teismas buvo šališkas. Teismas protokoline nutartimi buvo pripažinęs trečiojo asmens UAB „Jūsų auditorius“ administracijos vadovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu, tačiau šią protokolinę nutartį ignoravo ir bylą nagrinėjo nedalyvaujant trečiojo asmens atstovui. Be to teismas buvo patenkinęs atsakovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo iš UAB „Jūsų auditorius“ (pateikti UAB „Daivinga“ buhalterinės apskaitos dokumentus), tačiau bylą išnagrinėjo be šių įrodymų. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad atsakovas jokio pranešimo 2012 metais apie sutarties nutraukimą nebuvo gavęs, o sutartis su UAB „Jūsų auditorius“ niekada nebuvo nutraukta. Teismui nustačius, kad L. M. nevykdė pareigos atsiimti buhalterinės apskaitos dokumentus iš UAB „Jūsų auditorius“ reiškia, kad visi dokumentai turi būti UAB „Jūsų auditorius“ žinioje. Ieškovė BAUB „Daivinga“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai: Byloje yra priežastinis ryšys tarp buvusio bendrovės vadovo bei akcininko neteisėtų veiksmų (bankroto bylos vadovaujamai įmonei neinicijavimas; buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas) ir UAB „Daivinga“ finansinės padėties esminio pabloginimo. Šias aplinkybes pagrindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1272-157/2017, kuria UAB „Daivinga“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis turi prejudicinę galią. Įmonės pelno (nuostolių) ataskaitos patvirtina, kad nuo 2007 metų įmonė kasmet patirdavo nuostolius, t. y. veikė nuostolingai ir blogino savo turtinę padėtį. Be to, įsipareigojimai kreditoriams taip pat nuolat didėjo. Teiginiai, kad nuo faktinio nemokumo atsiradimo momento (2007–2008 metų) įmonės kreditorinių reikalavimų suma nepadidėjo, neatitinka tikrovės ir rašytinės bylos medžiagos. Jeigu atsakovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (2007–2008 metais) didžiosios dalies kreditorių reikalavimai nebūtų atsiradę, o su tuo metu buvusiais kreditoriais įmonė būtų galėjusi atsiskaityti iš turimo turto. Kadangi įmonei bankroto byla buvo iškelta tik 2016 metais, įmonės turtas (rūbai) yra visiškai bevertis, įmonė turi nemokumo laikotarpiu atsiradusius (padidėjusius) kreditorinius įsipareigojimus ir dėl turto praradimo (patirto nuostolio) nebeturi galimybių su jais atsiskaityti. Todėl egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Ieškovė iš ieškinio sumos neišskaičiavo atsakovo 2017 m. balandžio 2 d. turto perdavimo aktu perduoto tariamo įmonės turto vertės (2 846,44 Eur), kadangi perduodamo turto vertė yra nustatyta išimtinai paties atsakovo – turto perdavimo aktuose nurodoma turto vertė nėra paremta įmonės buhalterinės apskaitos duomenis, pardavimo kainomis, savikaina ar kitu kokiu nors konkrečiu dydžiu. Atsakovui neperdavus įmonės dokumentacijos ir apskaitos dokumentų, administratorius neturi galimybės patikrinti, ar perduodamas turtas yra įmonės turtas ir kokia šio turto balansinė vertė, ar ji atitinka perdavimo aktuose nurodoma vertę. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovo pateiktas turtas pagal nurodytus perdavimo aktus iš tiesų yra įmonės turtas. Aplinkybės dėl tariamo UAB „Daivinga“ prievolės įvykdymo bankui ir buhalterinės apskaitos dokumentų buvimo pas buhalterines paslaugas teikusį asmenį yra ištirtos ir konstatuotos tiek ginčijamame sprendime, tiek ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje. Naujų aplinkybių, kurios nebūtų anksčiau patikrintos ir tirtos teismų atsakovas nenurodė. Atsakovo naujai į bylą pateikti tarpfilialiniai kasos pajamų orderiai patvirtina, kad mokėjimus bankui atliko asmeniškai L. M., o ne UAB „Daivinga“.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas bylą toliau nagrinėja apeliaciniu skundu apibrėžtose ribose.

13Dėl teismo šališkumo ir žodinio bylos nagrinėjimo Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes ignoravo savo priimtą protokolinę nutartį dėl trečiojo asmens UAB „Jūsų auditorius“ administracijos vadovo dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu ir bylą nagrinėjo nedalyvaujant trečiojo asmens atstovui. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jau buvo pareiškęs teisėjai nušalinimą tokiu pačiu pagrindu kaip nurodo apeliaciniame skunde, t. y. kad byla išnagrinėta nedalyvaujant trečiojo asmens atstovui, nors jo dalyvavimas pripažintas būtinu. Kauno apylinkės teismo pirmininko pavaduotoja 2017 m. spalio 19 d. nutartimi atsakovo prašymo dėl teisėjos nušalinimo netenkino. Įstatymas draudžia šią nutartį skųsti apeliacine tvarka, bet leidžia motyvus dėl to išdėstyti apeliaciniame skunde. Tačiau analizuodama skundo motyvus kolegija nenustatė, jog teismas, nagrinėdamas bylą nedalyvaujant trečiojo asmens atstovui, būtų buvęs šališkas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. rugsėjo 14 d. parengiamajame teismo posėdyje protokoline nutartimi pereita į bylos nagrinėjimą teismo posėdyje ir atmestas atsakovo prašymas dėl trečiojo asmens UAB „Jūsų auditorius“ vadovo dalyvavimo teismo posėdyje pripažinimo būtinu, bei patenkintas atsakovo prašymas išreikalauti iš trečiojo asmens rašytinius įrodymus. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas ne vieną kartą siuntė trečiajam asmeniui raštus dėl duomenų pateikimo (e. bylos 2 T., b. l. 150, 167, 186); 2017 m. spalio 23 d. nutartimi įpareigojo trečiąjį asmenį pateikti teismui UAB „Jūsų auditorius“ turimus BUAB „Daivinga“ buhalterinės apskaitos dokumentus, o negalinti to padaryti, pranešti teismui dokumentų nepateikimo priežastis (e. bylos 3 T., b. l. 1–2); 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi trečiojo asmens UAB „Jūsų auditorius“ vadovei paskyrė baudą už teismo įpareigojimų nevykdymą (e. bylos 3 T., b. l. 8–9). Taigi, pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių iš trečiojo asmens gauti nagrinėjamai bylai reikšmingus dokumentus ir jo atstovą iškviesti į posėdį, tačiau tai nepavyko. Todėl laikytini pagrįstais teismo veiksmai toliau nagrinėti bylą nedalyvaujant trečiojo asmens atstovui, nes priešingu atveju bylinėjimasis tęstųsi neapibrėžtą laiko tarpą, be to, kaip jau minėta, teismas nutartimi išsprendė klausimą dėl galimumo bylą nagrinėti nedalyvaujant trečiojo asmens atstovui. Toks klausimo sprendimas, kolegijos vertinimu, nerodo teismo šališkumo. Papildomai beje pažymėtina, kad atsakovui buvo išaiškinta, jog ir jis turi galimybę ir kitais būdais rinkti į bylą rašytinius įrodymus (2017 m. spalio 19 d. teismo posėdis). CPK 321 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklė – apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui neprivalomas. Teismų praktikoje įstatymu nustatyta teismo teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka aiškinama tokiu būdu, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Apeliantas apeliaciniame skunde išdėstė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tokį prašymą grindžia tuo, kad byloje yra įrodymai, patvirtinantys, jog įmonės vadovas L. M. ėmėsi visų priemonių siekdamas atgauti apskaitos dokumentus iš UAB „Jūsų auditorius“, tačiau jie nebuvo grąžinti. Apelianto teigimu, įrodymų, kad Buhalterinės apskaitos tvarkymo sutartis buvo nutraukta, o apskaitos dokumentai grąžinti L. M., ar kad juos sunaikino UAB „Jūsų auditorius“ byloje nėra, o šių aplinkybių ištyrimas yra būtinas, todėl byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, kadangi pirmosios instancijos teismas nesurinko visų įrodymų, reikalingų bylai teisingai išspręsti. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teisme proceso dalyviai jau yra davę paaiškinimus dėl bylos aplinkybių, taip pat įvertinus byloje surinktus rašytinius įrodymus, darytina išvada, kad šiuo konkrečiu atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios apeliacinių skundų nagrinėjimo apeliaciniame procese tvarkos. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad bylai reikšmingų esminių aplinkybių įvertinimas yra galimas rašytinio apeliacinio proceso tvarka, todėl apelianto prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

14Dėl naujų įrodymų prijungimo CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas nėra absoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Nagrinėjamu atveju atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus – tarpfilialinius kasos pajamų orderius, o 2018 m. balandžio 12 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus – Luminor banko raštus, ir visus šiuos įrodymus prašo prijungti prie bylos. Nurodo, kad šie dokumentai buvo gauti po skundžiamo sprendimo priėmimo ir jie patvirtina, jog atsakovas pinigus į banką įnešė ne kaip trečiasis asmuo, o kaip UAB „Daivinga“ direktorius. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad apelianto pateikti tarpfilialiniai kasos pajamų orderiai kaip tik patvirtina ieškovės įrodinėtas aplinkybes, kad mokėjimus bankui atliko asmeniškai L. M., o ne UAB „Daivinga“. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo pateiktų dokumentų turinį, konstatuoja jų ryšį su apeliacinio skundo argumentais ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl atsakovo pateiktus įrodymus priima (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad byloje pateikti nauji įrodymai buvo išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims, jokių prieštaravimų dėl jų priėmimo iki bylos nagrinėjimo pradžios nebuvo pateikta.

15Dėl vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir žalos dydžio, nepatenkintų finansinių reikalavimų apimtyje Įmonės vadovas privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas, esant Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Tam, kad būtų galima taikyti įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą (nuostolius), priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2009 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009, kt.). Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „Daivinga“ Juridinių asmenų registre įregistruota 2000 m. spalio 2 d. Nuo 2004 m. spalio 14 d. iki 2016 m. gegužės 10 d. UAB „Daivinga“ vadovu buvo atsakovas L. M.. Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi UAB „Daivinga“ iškėlė bankroto bylą. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1272-157/2017 UAB „Daivinga“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Ieškovė BUAB „Daivinga“ ieškinio reikalavimus atsakovui dėl 15 340,33 Eur priteisimo grindė tuo, jog įmonė dar nuo 2008 metų buvo nemoki, tačiau atsakovas pažeidė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir tai lėmė, kad įmonės kreditoriai patyrė žalą, kuri atitinka teismo patvirtintą įmonės kreditorių finansinių reikalavimų sumą. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo ieškovei priteisė šią sumą pilnai. Teismas sprendė, kad UAB „Daivinga“ pati negali patenkinti kreditorių finansinių reikalavimų, o ši žala atsirado dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kadangi jeigu būtų laiku kreiptasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, skolos kreditoriams nebūtų atsiradę ar išaugę ir egzistuotų galimybė su jais atsiskaityti. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė išvadą, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1272-157/2017 nustatytos aplinkybės dėl apelianto neteisėtais veiksmais padarytos žalos UAB „Daivinga“ kreditoriams turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje. CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra išsamiai pasisakęs ir suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017; kt.). Teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, kad šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-1272-157/2017, nustatinėdamas ar buvo pagrindas UAB „Daivinga“ bankrotą pripažinti tyčiniu, vertino atsakovo L. M. neteisėtus veiksmus neinicijuojant UAB „Daivinga“ bankroto bylos ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir įmonei atsiradusios žalos. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje padarė išvadą, kad UAB „Daivinga“ faktiškai nemokia tapo 2008 metais. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas sprendė, kad būtent dėl įmonės vadovo L. M., kuris buvo ir vienintelis akcininkas, neveikimo kreditoriai ne tik neatgavo skolų (negalėjo naudotis savo pinigais), bet skaičiavo delspinigius, t. y. jų patiriami nuostoliai tik išaugo. Teismas konstatavo, kad vadovo neveikimas (nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo), nepriklausomai nuo to, jog po 2008 metų įmonės įsipareigojimai kreditoriams nedidėjo, tačiau veikla iš esmės nebuvo vykdoma, vertintinas kaip akivaizdžiai netinkamas įmonės valdymas / jos nevaldymas, sukėlęs žalą ne tik jai pačiai, bet ir jos kreditoriams. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į anksčiau išdėstytas aplinkybes ir CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo praktiką, taip pat tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-1272-157/2017 atsakovo neteisėti veiksmai neinicijuojant UAB „Daivinga“ bankroto bylos buvo įrodinėjimo dalyku, bylose dalyvauja tie patys asmenys, konstatuoja, jog Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. e2-1272-157/2017 nustatytos aplinkybės dėl atsakovo neteisėtų veiksmų įgijo res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, o tai reiškia, kad šia nutartimi nustatytų faktų ir teisinių santykių revizuoti pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo (CPK 182 straipsnio 2 punktas, 279 straipsnio 4 dalis). Apeliantas neneigia minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nustatytų aplinkybių, kad jis nesikreipė dėl UAB „Daivinga“ bankroto bylos iškėlimo, taip pat neginčija teismo padarytos išvados, kad UAB „Daivinga“ faktiškai nemokia tapo 2008 metais. Apeliaciniame skunde apeliantas nesutinka, kad tokiais jo veiksmais įmonei buvo padaryta žala, kurią sudaro bankroto byloje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, t. y. apeliantas ginčija nesant priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir žalos. Apelianto teigimu, nepriklausomai nuo to ar jis būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo, nepatenkinti kreditorių reikalavimai būtų atsiradę tos pačios apimties, todėl teismui nebuvo pagrindo nepatenkintus kreditorių reikalavimus laikyti žala. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismui pripažįstant bankrotą tyčiniu, yra įvertinama įmonės veiklos visuma ir padaroma išvada, jog buvo kryptingai siekiama bankroto. Todėl galima preziumuoti, kad neatsiskaitymas su kreditoriais yra nulemtas būtent tų veiksmų, kurie privedė įmonę prie tyčinio bankroto. Vis dėlto prezumpcija, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai laikytini žala, kurią lėmė dėl tyčinio bankroto kalto asmens veiksmai, gali būti paneigta šiam asmeniui įrodžius, kad visi ar dalis nepatenkintų kreditorių reikalavimų būtų atsiradę net ir nesant tyčinio bankroto, t. y. nėra priežastiniu ryšiu susiję su veiksmais, lėmusiais tyčinio bankroto pripažinimą. Tokį įrodinėjimo naštos perkėlimą kaltam dėl tyčinio bankroto asmeniui, siekiančiam išvengti žalos atlyginimo, pateisina ir aplinkybė, kad šis asmuo geriausiai žino įmonės veiklos aplinkybes, jos finansinę padėtį iki ir po veiksmų, privedusių prie tyčinio bankroto, atlikimo, todėl būtent šis asmuo turi didesnę galimybę įrodyti sau naudingas aplinkybes nei kreditorius, reikalaujantis žalos atlyginimo (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Tačiau apeliantas bylos nagrinėjimo metu neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo naštos (kaip kad paminėta 24 nutarties punkte) ir nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių, kad kreditorių žala būtų kilusi ir jei nebūtų buvę jo neteisėtų veiksmų (privedimo prie bankroto tyčia). Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad UAB „Daivinga“ faktiškai nemokia tapo 2008 metais, kadangi jau tuo metu bendrovės pradelsti finansiniai įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1272-157/2017 taip pat konstatavo, kad būtent dėl įmonės vadovo L. M. neveikimo (bankroto bylos neinicijavimo) kreditoriai ne tik neatgavo skolų (negalėjo naudotis savo pinigais), bet skaičiavo delspinigius, t. y. jų patiriami nuostoliai tik išaugo. Nagrinėjamos bylos medžiaga taip pat patvirtina šias aplinkybes. Iš byloje esančių VMI ir VSDFV finansinių reikalavimų ir jų detalizavimo matyti, kad šių kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė laikotarpiu nuo 2008 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. spalio mėnesio ir dalį šių reikalavimų sudaro delspinigiai (e. bylos 1 T., b. l. 117–120, 133–135). Be to, byloje esantys vykdomieji dokumentai ir antstolių patvarkymai taip pat patvirtina, kad UAB „Daivinga“ skolos nuo 2008 metų tik didėjo, nes teismai priteisė iš UAB „Daivinga“ kreditoriams ne tik skolas, bet taip pat ir kitas su bylos nagrinėjimu susijusias sumas (žyminius mokesčius, išlaidas teisinei pagalbai, delspinigius), tarp jų ir procesines palūkanas (e. bylos 1 T., b. l. 109–116, 136–145). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju skolininkei UAB „Daivinga“ procesinių palūkanų skaičiavimas nutrauktas tik įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria bendrovei iškelta bankroto byla (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad buvęs bendrovės vadovas ir akcininkas L. M., matydamas, kad bendrovė yra nemoki ir jos mokumo nebus galima atkurti, dar 2008 metais turėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Daivinga“ iškėlimo. Apeliantas neįrodė, kad ėmėsi pakankamai veiksmų gerindamas bendrovės finansinę padėtį ir nėra kaltas dėl skolos susidarymo bei jos didėjimo. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad įmonės padėtis tik blogėjo, nes įsiskolinimas valstybei ir kitiems kreditoriams tik didėjo, 2008–2010 metais įmonės įsiskolinimai buvo didesni nei pusė į balansą įrašyto turto vertės, 2010 metais buvo atleisti visi bendrovės darbuotojai, o 2011 metais sustabdyta jos veikla. Įmonei sustabdžius veiklą jos turimas turtas nebuvo realizuotas, o per laikotarpį iki dalies įmonės turto perdavimo bankroto administratoriui (2016 m. gegužės 20 d., 2016 m. spalio 31 d., 2017 m. balandžio 2 d. perdavimo aktai; e. bylos 1 T., b. l. 31–35, 61–62; 2 T., b. l. 95-96), šio turto realizavimo galimybės sumažėjo lyginant su 2008 metais (kai įmonė tapo faktiškai nemokia) ar bent jau su 2011 metais (kai sustabdyta įmonės veikla). Apelianto nurodoma aplinkybė, kad bendrovė 2012 metais atsiskaitė su kreditore AB DNB bankas (šiuo metu AB Luminor bank), nepaneigia buvusio įmonės vadovo L. M. veiksmų netinkamai valdant bendrovę. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje yra įrodyti apelianto L. M. neteisėti veiksmai dėl kurių UAB „Daivinga“ ir jos kreditoriams atsirado žala bei priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1516-555/2016 patvirtinti 15 340,33 Eur BUAB „Daivinga“ kreditorių finansiniai reikalavimai susidarė 2008–2012 metais. Šie reikalavimai atsirado UAB „Daivinga“ vadovu ir įmonės akcininku būnant atsakovui L. M.. Kadangi 15 340,33 Eur finansiniai reikalavimai susidarė L. M. netinkamai valdant bendrovę, t. y. jeigu buvęs vadovas būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, skolos kreditoriams nebūtų atsiradusios ar išaugusios, ši suma laikytina apelianto neteisėtais veiksmais padaryta žala. Taip pat laikytini nepagrįstais atsakovo teiginiai, kad administratoriui pardavus jam perduotą turtą, gautų pinigų užteks atsiskaityti su visais kreditoriais. Nagrinėjamu atveju perduoto turto tiksli likutinė vertė nėra nustatyta, ir nėra aišku už kiek turtas bus parduotas (ar apskritai bus parduotas), o ir jį pardavus ar bus patenkinti kreditorių finansiniai reikalavimai ar bent dalis jų. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kaip nustatė perdavimo aktuose jo nurodytą turto vertę, todėl šios jo nurodytos vertės nebūtinai atitinka šiuo metu esančias tokio turto rinkos vertes, nes turto vertė turi būti nustatoma individualizuotai, t. y. atsižvelgiant į jo būklę, likvidumą ir pan. Be to pažymėtina, jog turto pardavimo kaina ir tvarka nustatoma, o pats turtas parduodamas ir atsiskaitoma su kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka, tam tarpe ir laikantis ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatų. Kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes ir bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog apeliantas L. M. neįvykdė savo pareigos UAB „Daivinga“ 2008 metais tapus nemokia kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir tokiu neteisėtu neveikimu bendrovei padarė 15 340,33 Eur žalą, kurią sudaro bankroto byloje patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai. Todėl egzistuojant priežastiniam ryšiui tarp apelianto neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, buvęs bendrovės vadovas L. M. privalo atsiradusią 15 340,33 Eur žalą atlyginti (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis).

16Dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui Ieškovė BUAB „Daivinga“ ieškinio reikalavimus atsakovui dėl 12 750,34 Eur priteisimo grindė tuo, jog buvęs bendrovės vadovas L. M. bankroto administratoriui perdavė ne visą įmonės turtą ir dokumentus. Ieškovės teigimu 12 750,34 Eur žalą sudaro 7 611,90 Eur neperduotų atsargų vertė, 1 903,09 Eur neperduoto ilgalaikio turto vertė ir 3 235,35 Eur neperduoti pinigai. Pirmosios instancijos teismas prašomą priteisti 12 750,34 Eur žalą laikė pagrįsta ir įrodyta, todėl iš jos atėmęs trečiojo asmens G. L. pagal taikos sutartį sumokėtus 4 500 Eur, iš atsakovo ieškovei priteisė 8 250,34 Eur. Apeliantas su tuo nesutinka ir apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovė nepagrįstai iš prašomos priteisti žalos sumos neatėmė 2017 m. balandžio 2 d. perdavimo aktu perduotų prekių vertės, taip pat neįvertino, kad vienas automobilis buvo priduotas į metalo laužą, o kiti yra nusidėvėję ir vertė neatitinka 2011 metų balanse nurodytos vertės. Taip pat, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas nevykdė pareigos atsiimti buhalterinės apskaitos dokumentus iš UAB „Jūsų auditorius“, bei išnagrinėjo bylą be įrodymų, kuriuos pats teismas buvo pareikalavęs. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnį juridinio asmens valdymo organai yra jo vadovas ir valdyba. Kauno apygardos teismas 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi, kuria iškelta UAB „Daivinga“ bankroto byla, valdymo organams nustatė 10 dienų nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos terminą, per kurį vadovas privalėjo perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis ir visus kitus įmonės dokumentus (e. bylos 1 T., b. l. 25–27). Kaip jau minėta, iškeliant įmonei bankroto bylą UAB „Daivinga“ vadovu ir vieninteliu akcininku buvo atsakovas L. M.. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas nustatytu terminu bankroto administratoriui perdavė UAB „Daivinga“ dokumentus ir likusį turtą. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi nutarė pareikalauti iš trečiojo asmens UAB „Jūsų auditorius“ informacijos apie UAB „Daivinga“ dokumentus (e. bylos 2 T., b. l. 150, 167, 186). 2017 m. spalio 23 d. nutartimi teismas pakartotinai įpareigojo trečiojo asmens UAB „Jūsų auditorius“ atstovę, įmonės vadovę V. Š. iki 2017 m. lapkričio 20 d. pateikti teismui UAB „Jūsų auditorius“ turimus BUAB „Daivinga“ buhalterinės apskaitos dokumentus popierine forma ir šių buhalterinių dokumentų skaitmeninį formatą, o jų neturint, ar negalint pateikti, iki nurodytos datos pranešti teismui prašomų dokumentų nepateikimo priežastis (e. bylos 3 T., b. l. 1–2). Nutartis trečiojo asmens atstovei vadovei V. Š. buvo įteikta tinkamai per elektroninių paslaugų portalą. Kadangi trečiasis asmuo nevykdė teismo įpareigojimo, 2017 m. lapkričio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas paskyrė UAB „Jūsų auditorius“ vadovei V. Š. 150 Eur baudą ir išaiškino, kad baudos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos pateikti teismo reikalaujamą rašytinį įrodymą (e. bylos 3 T., b. l. 8–9). Tačiau trečiasis asmuo nepateikė teismo prašytų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 29 d. teismo posėdžio metu protokoline nutartimi atsakovo prašymą dėl pakartotinio dokumentų išreikalavimo iš trečiojo asmens atmetė ir bylą išnagrinėjo. Teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pakartotinai reikalauti dokumentų, o ir pats atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad būtų reikalavęs pateikti dokumentus ar būtų bendravęs su trečiuoju asmeniu šiuo klausimu (2017 m. lapkričio 29 d. teismo posėdžio garso įrašo 13:33–14:53 min.). 2018 m. sausio 11 d. buvo išrašytas ir pateiktas vykdymui vykdomasis raštas dėl baudos išieškojimo iš trečiojo asmens UAB „Jūsų auditorius“ vadovės V. Š.. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1272-157/2017, kuri nagrinėjamoje byloje turi prejudicinę galią, sprendė, kad vadovui neužtikrinus apskaitos dokumentų išsaugojimo, buvo apsunkintas įmonės bankroto procesas, galimybė nustatyti ne tik komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, bet ir jos kreditorinių įsipareigojimų dydį. Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, jog nepriklausomai nuo to, kad įmonė buvo sudariusi sutartį dėl buhalterinių paslaugų teikimo, ši aplinkybė neeliminuoja Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtintų vadovo pareigų, susijusių su apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimu. UAB ,,Jūsų auditorius“ raštas patvirtina, jog būtent įmonės administracijos vadovas nereagavo į buhalterines paslaugas teikusios įmonės raginimus atsiimti dokumentus (CPK 185 straipsnis). Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad apeliantas nevykdė ĮBĮ ir Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi, kuria iškelta UAB „Daivinga“ bankroto byla, įpareigojimų perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus. Vien apelianto teiginiai, kad įmonės dokumentai yra pas UAB ,,Jūsų auditorius“, kuri UAB „Daivinga“ teikė buhalterines paslaugas, nepaneigia buvusio vadovo L. M. pareigos imtis veiksmų siekiant išsaugoti įmonės apskaitos dokumentus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad bankroto administratoriaus pateiktas UAB ,,Jūsų auditorius“ 2017 m. sausio 26 d. raštas Nr. 4-9346 (e. bylos 2 T., b. l. 31) patvirtina, jog būtent L. M., būdamas UAB „Daivinga“ vadovu, nereagavo į buhalterines paslaugas teikusios įmonės raginimus ir nevykdė savo pareigos atsiimti buhalterinės apskaitos dokumentus iš trečiojo asmens UAB „Jūsų auditorius“. Vis tik teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas ėmėsi veiksmų siekdamas nustatyti, kur yra UAB „Daivinga“ buhalterinės apskaitos dokumentai, t. y. ar įmonės dokumentai yra pas trečiąjį asmenį, tačiau jie buvo nepakankami, kad būtų surinkti ir pateikti visi įrodymai, kurių pagrindu būtų galima teisingai išspręsti klausimą dėl atsakovo L. M. civilinės atsakomybės sąlygų neperduodant bankroto administratoriui UAB „Daivinga“ dokumentų ir turto. Vien tik 150 Eur baudos skyrimas trečiojo asmens vadovei, nėra pakankama priemonė užtikrinti, jog į bylą būtų pateikti teismo reikalauti dokumentai, tuo labiau, kad vykdomasis raštas dėl baudos išieškojimo buvo išrašytas tik pirmosios instancijos teismui priėmus ginčijamą sprendimą. Tuo pačiu konstatuotina, kad nagrinėjama byla yra dispozityvi, todėl ir pačios bylos šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 42, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju, atsakovas neįrodė, kad dokumentų, jeigu jie iš tikrųjų yra pas UAB „Jūsų auditorius“, atsakovas negali atgauti. Taip pat, nors ieškovės byloje pateiktas UAB ,,Jūsų auditorius“ 2017 m. sausio 26 d. raštas Nr. 4-9346 įrodo buvusio UAB „Daivinga“ vadovo neveikimą nesirūpinant bendrovės dokumentų išsaugojimu, tačiau jame nėra nurodyta, kad UAB ,,Jūsų auditorius“ apskritai neturi šių dokumentų. Trečiojo asmens rašte nurodoma, kad buhalterinių paslaugų teikimo sutartis su ieškove buvo nutraukta 2012 metais ir tuo metu L. M. neatsiėmė įmonės buhalterinių dokumentų, o 2014 metais UAB „Daivinga“ vadovui buvo siųstas pranešimas dėl įmonės dokumentų atsiėmimo, tačiau L. M. į jį nereagavo. UAB ,,Jūsų auditorius“ rašte nenurodė, kas buvo padaryta su neatsiimtais ir pas trečiąjį asmenį tuo metu buvusiais UAB „Daivinga“ buhalterinės apskaitos dokumentais. Pažymėtina, kad įmonės administratorius privalo ir pats veikti taip, kad maksimaliai įmanomai užtikrintų pačios įmonės, o kartu ir visų kreditorių teisėtus interesus, vykdydamas bankroto procedūrą, nepažeistų kitų su bankrutuojančia įmone susijusių asmenų interesų. Taigi, bankroto administratorius taip pat turi pareigą imtis veiksmų surasti jo administruojamos įmonės dokumentus, kadangi tik pagal juos galima būtų tiksliai nustatyti įmonės ūkinę ir finansinę būklę, bei įvertinti jos turtą. Byloje nėra duomenų, ką konkrečiai padarė bankroto administratorius pats, siekdamas nustatyti tikslią įmonės dokumentų buvimo vietą. Kaip minėta nutarties 35–36 punktuose nėra atlikti visi veiksmai, kad būtų išreikalauti įmonės dokumentai, ir nėra nei paneigta, nei patvirtinta, jog tie dokumentai dar yra pas trečiąjį asmenį. Tą būtina atlikti, todėl byla grąžinama nagrinėti pirmosios instancijos teismui šioje dalyje, kad iš esmės išsiaiškintų šias aplinkybes. Bylą iš naujo nagrinėjantis teismas turėtų šalims pasiūlyti pateikti papildomus įrodymus dėl BUAB „Daivinga“ dokumentų buvimo vietos, išaiškinant, kad abi šalys turi įrodyti jų grindžiamas aplinkybes, taip pat apsvarstyti klausimą dėl pakartotinio kreipimosi į trečiąjį asmenį UAB ,,Jūsų auditorius“ dėl įrodymų išreikalavimo, jų nepateikus – pakartotinai svarstyti baudų skyrimo ir perdavimo jų išieškojimo priverstine tvarka klausimus, o trečiajam asmeniui ir toliau ignoruojant teismo reikalavimus – svarstyti ar tai nėra piktnaudžiavimo procesu atvejis ir skirti atitinkamas baudas šiuo pagrindu. Ir tik maksimaliai išnaudojus visas galimybes gauti/išreikalauti dokumentus, bylą dėl turto ir dokumentų neperdavimu padarytos žalos nagrinėti pagal turimą medžiagą.

17Dėl buvusio valdymo organo neteisėtų veiksmų neperdavus bendrovės turto Teisėjų kolegija iš paskutinio VĮ Registrų centrui pateikto UAB „Daivinga“ balanso už 2011 metus nustatė, kad bendrovė turėjo turto iš viso už 162 711 Lt (47 124,36 Eur). Šį turtą sudarė ilgalaikis materialus turtas – 6 571 Lt (1 903,09 Eur) ir trumpalaikis turtas, kurį sudarė atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 127 508 Lt (36 928,87 Eur), per vienerius metus gautinos sumos – 17 461 Lt (5 057,06 Eur), pinigai ir jų ekvivalentai – 11 171 Lt (3 235,35 Eur) (e. bylos 1 T., b. l. 19). Bankroto administratorius savo ieškinį grindė remdamasis būtent 2011 metų balanso duomenimis, o prašomos priteisti 12 750,34 Eur žalos dydį – neperduoto turto verte, teigdamas, jog šio turto atsakovė neišsaugojo, todėl būtent ji yra atsakinga už ieškovei padarytą žalą. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti įmonei padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tokiu atveju tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, taip pat būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi bendrovės vadovas. Pažymėtina, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu, taip pat apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, išsaugoti įmonės turtą ir duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį ir pan. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų teisingai nustatė, kad atsakovas netinkamai vykdė jam nustatytas pareigas, t. y. neužtikrino privalomos įmonės turto ir dokumentų apsaugos. Byloje taip pat nustatyta, kad už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų išsaugojimą bei jų perdavimą buvo atsakingas UAB „Daivinga“ vadovas L. M., kuris turėjo pareigą pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą, jo vertę. Į bylą pateikti dalies turto perdavimo aktai patvirtina, kad atsakovas bankroto administratoriui yra perdavęs tik dalį bendrovės turto, tačiau atsakovas nepateikė šio turto vertę patvirtinančių įrodymų, todėl darytina išvada, kad atsakovas dalies turto neišsaugojo. Taip pat teismui nepateikti įrodymai apie teisėtą administratoriui neperduoto turto perleidimą tretiesiems asmenims, kitokį jo realizavimą ir turto struktūrą. Remiantis nurodytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pažeidė savo pareigą išsaugoti ieškovės turtą ir dokumentus, kas sudaro pagrindą konstatuoti šioje byloje atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą), dėl kurių BUAB „Daivinga“ patyrė žalą. Byloje ieškovė žalos dydį grindė 2011 metų balanso duomenimis. Pagal 2011 metų balansą atsakovė prašė priteisti tik 12 750,34 Eur žalą, kurią sudaro 7 611,90 Eur atsargų vertė, 1 903,09 Eur ilgalaikio turto vertė ir 3 235,35 Eur pinigai. Apeliacinės instancijos teismas toliau pasisakys dėl kiekvienos 12 750,34 Eur sudarančios dalies atskirai, tuo pačiu akcentuodamas, jog būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti konkretų žalos dydį.

18Dėl žalos dydžio, bankroto administratoriui neperduotų pinigų apimtyje Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė 3 235,35 Eur, kurie yra nurodyti 2011 metų balanso 10 eilutėje. Nurodo, kad visi šie pinigai buvo panaudoti atsiskaitant su kreditore AB DnB banku, todėl jie negalėjo būti perduoti bankroto administratoriui. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto teiginiais. Bankroto administratorius, prašydamas priteisti 3 235,35 Eur žalą nurodė, kad buvęs bendrovės vadovas šių pinigų pagal 2011 metų balansą iškėlus UAB „Daivinga“ bankroto bylą administratoriui neperdavė. Teisėjų kolegija nustatė, kad paskutinio UAB „Daivinga“ 2011 metų balanso 10 eilutėje „Pinigai ir pinigų ekvivalentai“ yra įrašyta 3 235,35 Eur suma (e. bylos 1 T., b. l. 19). Apeliantas taip pat šios balanse nurodytos sumos neginčija ir neneigia, kad jos administratoriui neperdavė. Apelianto teigimu balansas neatitinka tikrosios situacijos, kadangi jame nurodytais pinigais buvo atsiskaityta su viena iš įmonės kreditorių, todėl šie pinigai nebeegzistuoja. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog UAB „Daivinga“ 2012 metais įvykdė prievolę ir sumokėjo AB DnB bankui 7 006,67 Eur (e. bylos 1 T., b. l. 196; 2 T., b. l. 116). Vis dėlto teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė, kad su kreditore atsiskaitė iš bendrovės 2011 metų balanse nurodytų pinigų. Atsakovo pateiktas Nepriklausomo auditoriaus atsakymas į paklausimą (e. bylos 2 T., b. l. 111–114) nepatvirtina apelianto nurodomų aplinkybių. Šiame atsakyme aiškiai nurodyta, kad jis yra tik informacinio pobūdžio ir parengtas L. M. užsakymu. Be to, auditorė atsakydama į L. M. suformuluotus klausimus rėmėsi tik pačio L. M. paaiškinimais ir vos keliais jo pateiktais dokumentais apie pervestas įmokas AB DNB bankui. Pati auditorė nurodo, kad mokėjimai buvo atlikti L. M. dengiant UAB „Daivinga“ įsiskolinimą. Teismo vertinimu, auditorės padaryta išvada, kad 3 235,35 Eur suma buvo panaudota banko skolos dengimui, negali būti vertinama kaip įrodanti apelianto teiginius, kadangi ji yra padaryta išimtinai remiantis L. M. paaiškinimais. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad nei apelianto pirmosios instancijos teismui pateikti AB DNB banko raštai dėl visiško atsiskaitymo su kreditore (e. bylos 1 T., b. l. 196; 2 T., b. l. 85, 115–117, 173), nei apeliacinės instancijos teismui pateikti banko raštai ir tarpfilialiniai kasos pajamų orderiai (e. bylos 3 T., b. l. 58–64, 87–88) nepatvirtina, kad su kreditore AB DNB banku buvo atsiskaityta iš UAB „Daivinga“ 2011 metų balanse nurodytų lėšų. Taip pat laikytini nepagrįstais apelianto teiginiai, kad jis pinigus kreditorei mokėjo kaip UAB „Daivinga“ vadovas, o kasos pajamų orderių grafoje „Mokėjimo paskirtis“ nėra nurodyta, kad prievolė vykdoma trečiojo asmens už UAB „Daivinga“. Iš paties apelianto pateiktų tarpfilialinių kasos pajamų orderių matyti, kad juose mokėtoju yra nurodytas L. M.. Teisėjų kolegija pažymi, jeigu L. M. būtų skolą mokėjęs kaip įmonės vadovas, laukelyje „Mokėtojas“ turėjo būti nurodyta UAB „Daivinga“, o tik pats orderis pasirašytas L. M. kaip bendrovės direktoriaus. Tokia tvarka rekvizitai nebuvo užpildyti. AB Luminor Bank (buvęs AB DNB bankas) 2018 m. kovo 27 d. raštas Nr. 19.25-L301/1495 (e. bylos 3 T., b. l. 88) taip pat patvirtina, kad apeliantas galėjo savo nuožiūra nurodyti, kas turi būti įrašyta laukelyje „Mokėtojas“. Tačiau jokių žymų, kad mokama už bendrovę jis nepadarė. Nagrinėjamu atveju mokėtoju yra nurodytas apeliantas kaip fizinis asmuo, o ne UAB „Daivinga“. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas neįrodė, kad atsiskaitymui su banku buvo panaudoti UAB „Daivinga“ pinigai nurodyti 2011 metų balanso 10 eilutėje. Iš rašytinių įrodymų nustačius, kad skolą bankui L. M. dengė kaip fizinis asmuo, kolegijos vertinimu yra labiau tikėtina, kad skola buvo mokama iš apelianto, o ne bendrovės lėšų, juo labiau apeliantas nėra pateikęs jokių įrodymų (pvz. kasos išlaidų orderio), patvirtinančių, jog 2011 metų balanso 10 eilutėje nurodyta pinigų suma jam iš bendrovės kasos grynais pinigais buvo išduota, kad jis apmokėtų jais bendrovės skolą bankui. Kadangi 2011 metų balanse nurodyta 3 235,35 Eur suma nėra perduota administratoriui, o apeliantas neįrodė, kad būtent šie pinigai buvo panaudoti atsiskaitant su viena iš kreditorių, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš apelianto, kaip bendrovei padarytą žalą.

19Dėl žalos dydžio, bankroto administratoriui neperduotų transporto priemonių (ilgalaikio turto) apimtyje Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė 1 903,09 Eur kaip patirtą žalą neperdavus bankroto administratoriui ilgalaikio įmonės turto. Apeliantas teigia, kad 2011 metų balanse įrašyta ilgalaikio turto vertė (1 903,09 Eur) neatitinka realybės, nes šį turtą sudaro trys automobiliai, iš kurių vienas yra priduotas į metalo laužą, o kitų dviejų vertė, atsižvelgus į jų nusidėvėjimą, yra lygi nuliui. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais apelianto teiginiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, jog 2011 metų balanse įmonės ilgalaikį turtą sudarė automobiliai. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs VĮ Registro centro Juridinių asmenų registro duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), nustatė, kad kartu su 2011 metų finansinės atskaitomybės dokumentais VĮ Registrų centrui buvo pateiktas ir jų paaiškinamasis raštas (e. bylos 3 T., b. l. 96–100). Šio rašto 3 skyriuje yra pateikta lentelė „Ilgalaikis materialusis turtas“, iš kurios matyti, kad 2011 metų balanse nurodytą 6 571 Lt (1 903,09 Eur) vertės ilgalaikį materialųjį turtą sudaro 5 971 Lt (1 729,32 Eur) vertės transporto priemonės ir 600 Lt (173,77 Eur) vertės kita įranga, prietaisai, įrankiai ir įrenginiai. Taigi, didžiąją dalį ieškovės prašomos priteisti 1 903,09 Eur neperduoto ilgalaikio turto vertės sudarė įmonei nuosavybės teise priklausančios transporto priemonės. Pirmosios instancijos teismas iš bylos duomenų teisingai nustatė, kad vienas iš trijų UAB „Daivinga“ priklausiusių automobilių buvo priduotas į metalo laužą 2008 metais (e. bylos 2 T., b. l. 121), tačiau neteisingai sprendė, kad jo vertė negali atsispindėti 2011 metų balanse. Iš byloje VĮ „Regitra“ išrašo (e. bylos 1 T., b. l. 60) matyti, kad visoms trims UAB „Daivinga“ priklausiusioms transporto priemonėms buvo įregistruoti apribojimai – draudžiama jas išregistruoti arba pakeisti savininką. Be to, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai patikrinęs VĮ „Regitra“ duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatė, kad visos trys transporto priemonės buvo išregistruotos tik 2014 m. rugsėjo 29 d. ir 2014 m. spalio 1 d. (e. bylos 3 T., b. l. 91–95). Dėl to labiau tikėtina, kad iš 2011 metų balanse nurodytos 6 571 Lt (1 903,09 Eur) ilgalaikio turto vertės net 5 971 Lt (1 729,32 Eur) sumą sudaro apelianto nurodytos trys transporto priemonės. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 1 903,09 Eur, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismui nustačius ilgalaikio turto sudėtį ir aplinkybę, kad viena jį sudaranti dalis neegzistuoja (viena transporto priemonė yra sunaikinta), turėtų būti nustatytos atskiros jo sudedamųjų dalių vertės, t. y. kiekvienos transporto priemonės vertė. Kadangi į bylą nėra pateikta tokių duomenų, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos nagrinėjimas iš esmės šioje dalyje apeliacinės instancijos teisme reikštų jos nagrinėjimą iš naujo, o po jos išsprendimo būtų suvaržyta šalių teisė į apeliaciją. Dėl to, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovės patikslintas ieškinys dėl 1 903,09 Eur žalos, kaip neperduoto bankroto administratoriui ilgalaikio įmonės turto, priteisimo naikintina ir šioje dalyje byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas ieškovės prašomos priteisti 1 903,09 Eur žalos pagrįstumą, turėtų pasiūlyti bylos šalims pateikti BUAB „Daivinga“ priklausiusių transporto priemonių vertes (šiuo metu 2011 metų balanse nurodyta bendra jų vertė – 5 971 Lt (1 729,32 Eur)), o nustačius automobilio, kurio sunaikinimą patvirtina byloje esantis pažymėjimas (e. bylos 2 T., b. l. 121) vertę, pasiūlyti ieškovės bankroto administratoriui šioje dalyje patikslinti reikalavimą (ar atsisakyti reikalavimo šioje dalyje) iš prašomos priteisti sumos atimant jau neegzistuojančios transporto priemonės vertę. To bankroto administratoriui nedarant, teismas atitinkamai turėtų spręsti klausimą dėl žalos dydžio koregavimo šioje dalyje. Atsakovas, savo ruožtu, turi teismui pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog jo minimų kitų dviejų transporto priemonių vertė, pasak jo, „lygi nuliui“. Pirmosios instancijos teismas taip pat turėtų aiškintis, kas būtent sudarė likusią 2011 metų balanse nurodytą 600 Lt (173,77 Eur) ilgalaikio turto vertę ir ar tarp bankroto administratoriui šiuo metu perduoto turto nėra šią sumą ar dalį jos sudarančio turto. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat reikėtų paprašyti šalių paaiškinti ar buvo imtasi kokių nors priemonių siekiant surasti BUAB „Daivinga“ priklausiusias transporto priemones (pvz., ar kreiptasi dėl ikiteisminio tyrimo dėl įmonės turto dingimo, pasisavinimo), jei ne – pasiaiškinti kodėl to bankroto administratorius nedarė, jei jo vertinimu šios transporto priemonės dar egzistavo ir turėjo vertę.

20Dėl žalos dydžio, bankroto administratoriui neperduotų atsargų apimtyje Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai priteisė 7 611,90 Eur žalą, kurią sudaro neperduotų bankroto administratoriui atsargų vertė. Apeliantas teigia, kad pagal tris perdavimo aktus bankroto administratoriui iš viso perdavė BUAB „Daivinga“ turto už 32 163,41 Eur, todėl neperduoto turto likutis pagal 2011 metų balansą turėtų būti 4 765,46 Eur. Tačiau bankroto administratorius nepagrįstai neatėmė iš prašomos priteisti žalos pagal trečią perdavimo aktą perduotų prekių vertės. Be to teismas neįvertino aplinkybių, kad 2012 metais UAB „Daivinga“ dar pardavinėjo produkciją. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su tokiais apelianto teiginiais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo atsakovo parengtais balansu ir pelno–nuostolių ataskaita už 2012 metus, kadangi jie yra sudaryti paties atsakovo tik jau nagrinėjant bylą ir nėra pagrįsti jokiais finansiniai dokumentais. Vis dėlto, sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybių apie 2012 metais UAB „Daivinga“ pardavinėtą produkciją. Iš atsakovo į bylą pateiktų PVM sąskaitų–faktūrų matyti, kad bendrovė 2012 m. kovo 22 d. ir 2012 m. gegužės 30 d. pardavė prekių T. Š. (e. bylos 2 T., b. l. 118–119), todėl sąskaitose nurodyta suma turėjo sumažėti 2011 metų balanso 7 eilutėje („atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys“) nurodyta suma. Kadangi minėtose PVM sąskaitose–faktūrose yra nurodomos dvi skirtingos sumos (viena atspausdinta, o kita prirašyta ranka), todėl bylą grąžinant nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismas turėtų išsiaiškinti, už kurią iš sąskaitose nurodomų sumų buvo parduotos bendrovės prekės ir tada spręsti dėl galimybės šiomis sumomis mažinti prašomos priteisti žalos už neperduotas atsargas dydį arba pasiūlyti ieškovės bankroto administratoriui šioje dalyje patikslinti savo reikalavimą. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos taip pat nustatė, kad apeliantas bankroto administratoriui perdavė bendrovei priklausančias atsargas pagal tris aktus: 2016 m. gegužės 20 d. priėmimo–perdavimo aktu Nr. 2016-05-20/1 už 47 707,29 Lt (13 816,99 Eur), 2016 m. spalio 31 d. prekių perdavimo aktu už 53 518,33 Lt (15 499,98 Eur), 2017 m. balandžio 2 d. prekių perdavimo aktu už 9 828,21 Lt (2 846,45 Eur) (e. bylos 1 T., b. l. 31–35, 62–62; 2 T., b. l. 95–96). Palyginus visus tris aktus matyti, kad jose nurodomos prekės yra panašios ir atitinka bendrovės vykdytą veiklą, išskyrus nurodytus pripučiamus čiužinius ir valtis, kurių paskirtis bendrovės vykdytoje veikloje nėra aiški. Vis dėlto byloje nustatyta, kad bankroto administratorius pagal pirmus du aktus (2016 m. gegužės 20 d. ir 2016 m. spalio 31 d.) perduotų prekių vertę atėmė iš prašomos priteisti žalos dydžio, tačiau pagal trečiąjį aktą (2017 m. balandžio 2 d.) to nepadarė nurodydamas, kad nėra aiški turto kilmė ir kaina. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie administratoriaus veiksmai, kai jis pagal du prekių perdavimo aktus pripažįsta, kad tos prekės priklausė įmonei ir neginčija jų kainos, o pagal trečiąjį prekių perdavimo aktą, kuriame nurodytos beveik identiškos prekės, šių kilmės ir kainos nepripažįsta, laikyti neadekvačiais. Pažymėtina, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas reiškia, jog pačios šalys turi pareigą įrodinėti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, kas šiuo atveju reiškia, kad būtent bankroto administratoriui tenka įrodinėjimo našta pagrįsti žalos dydį, bei aplinkybę, kodėl taip nevienodai vertino iš esmės identiškas situacijas dėl prekių perdavimo (CPK 12, 178 straipsniai). Dėl to nagrinėjamoje byloje ne tik atsakovas, bet ir ieškovės bankroto administratorius turi pareigą įrodyti savo teiginius, o pats teismas nei bankroto bylose, nei kitose bylose negali būti aktyvesnis už bankroto administratorių ar kitus byloje dalyvaujančius asmenis. Todėl šios aplinkybės turi būti kruopščiai ištirtos ir įvertintos bylą nagrinėjant iš naujo šioje dalyje. Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovui perdavus dalį bendrovės turto ir administratoriui jį priėmus, bankroto administratorius taip pat turėjo įvertinti šį perduotą turtą ir nustatyti jo vertę. Bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad pagal 2017 m. balandžio 2 d. aktą jam perduotos prekės nepriklauso BUAB „Daivinga“. Sutiktina, kad apeliantui neperdavus bendrovės dokumentų nėra galimybės pagal juos nustatyti perduoto turto vertės, tačiau teisėjų kolegijos nuomone, tokiu atveju turto vertė turėjo būti nustatyta pagal jo perdavimo metu buvusias tokio turto kainas. Bankroto administratorius nepateikė jokių duomenų, kad būtų įvertinęs jam perduotą turtą, o jo teiginiai, jog šiuo metu turtas yra nuvertėjęs ir jo vertė lygi nuliui yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais įrodymais. Teisėjų kolegija sutinka, kad atsakovas turi pagrįsti, kuo remiantis nurodė perdavimo aktuose nustatytas prekes ir jų kainas, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiejo administratoriui perduoto turto vertės nustatymą tik su įmonės dokumentais. Nagrinėjamu atveju negalint nustatyti perduoto turto vertės pagal įmonės dokumentus, turėjo būti vertinamos galimybės tokio turto kainą nustatyti kitais būdais (pvz. pagal perdavimo metu rinkoje buvusias kainas ar pan.). Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl 7 611,90 Eur žalos atlyginimo, kaip bankroto administratoriui neperduotos dalies trumpalaikio turto (atsargų), naikintina ir šioje dalyje byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas ieškovės prašomos priteisti 7 611,90 Eur žalos pagrįstumą, turėtų pasiūlyti bylos šalims pateikti papildomus įrodymus dėl bankroto administratoriui perduoto turto vertės nustatymo.

21Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija iš dalies tenkina atsakovo apeliacinį skundą: panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo L. M. ieškovei BUAB „Daivinga“, atstovaujamai bankroto administratorės UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, buvo priteista 9 514,99 Eur žalos atlyginimo, ir šį reikalavimą perduoda pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį teisėjų kolegija palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas dėl 9 514,99 Eur žalos atlyginimo taip pat turėtų atsižvelgti į trečiojo asmens pagal taikos sutartį sumokėtus 4 500 Eur. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad apeliantas L. M. patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su apeliacinio skundo ruošimu (e. bylos 3 T., b. l. 56). Taip pat apeliantas už apeliacinį skundą buvo sumokėjęs 200 Eur žyminio mokesčio, o likusios 331 Eur žyminio mokesčio dalies sumokėjimas buvo atidėtas iki civilinė byla bus išnagrinėta apeliacine tvarka (e. bylos 3 T., b. l. 65–67). Ieškovė BUAB „Daivinga“ patyrė 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą ruošimu (e. bylos 3 T., b. l. 79–80). Byla buvo vedama elektronine tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, nepatyrė. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad bylos dalis perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų paskirstymo klausimas nesprendžiamas ir kartu su grąžinama bylos dalimi, perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

22Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1, 4 punktais,

Nutarė

23Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo L. M. ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Daivinga buvo priteista 9 514,99 Eur žalos atlyginimo (neperduoto ilgalaikio turto bei neperduotų atsargų apimtyje), panaikinti ir šioje dalyje perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

24Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. Ginčo esmė... 5. Ginčas byloje kilęs dėl juridinio asmens vadovo civilinės atsakomybės,... 6. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino... 8. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9. Apeliaciniu skundu atsakovas L. M. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m.... 10. Teisėjų kolegija... 11. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas... 13. Dėl teismo šališkumo ir žodinio bylos nagrinėjimo Atsakovas apeliaciniame... 14. Dėl naujų įrodymų prijungimo CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų... 15. Dėl vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo ir žalos dydžio,... 16. Dėl dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui Ieškovė BUAB... 17. Dėl buvusio valdymo organo neteisėtų veiksmų neperdavus bendrovės... 18. Dėl žalos dydžio, bankroto administratoriui neperduotų pinigų... 19. Dėl žalos dydžio, bankroto administratoriui neperduotų transporto... 20. Dėl žalos dydžio, bankroto administratoriui neperduotų atsargų... 21. Dėl bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų Atsižvelgdama į šioje... 22. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 23. Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimo dalį, kuria iš... 24. Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 19 d. sprendimą... 25. Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....