Byla e2-1272-157/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-683-555/2017 pagal pareiškėjos prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Daivinga“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo L. M

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Daivinga“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės ,,Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-683-555/2017 pagal pareiškėjos prašymą pripažinti uždarosios akcinės bendrovės „Daivinga“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo L. M..

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 6 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei „Daivinga“ (toliau – UAB ,,Daivinga“) iškelta bankroto byla; teismo 2016 m. liepos 4 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditoriai ir jų finansiniai reikalavimai, kurie patikslinti teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartimi – aštuoni kreditoriai su 15 340,33 Eur reikalavimu; teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. BUAB „Daivinga“ bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ (toliau – UAB ,,Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“, bankroto administratorė) 2017 m. sausio 6 d. kreipėsi į teismą, prašydama UAB „Daivinga“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad įmonės nemokumą nulėmė sąmoningas, nesąžiningas ir neteisėtas įmonės akcininko ir vadovo L. M. elgesys (neveikimas) valdant bendrovę. Teigė, kad įmonė nuo 2007 m. neatsiskaitė su kreditoriais, veikė nuostolingai ir blogino savo turtinę padėtį, o nuo 2010 m. visiškai sustabdė savo veiklą, atleido darbuotojus ir nebeteikė finansinių ataskaitų Juridinių asmenų registrui, o bendrovei turint didelių finansinių sunkumų buvęs vadovas nesiėmė priemonių bendrovės finansinės padėties gerinimui ar kreditorių įsipareigojimų mažinimui ir visiškai apleido bendrovę. Taip pat nurodė, kad nebuvo perduotas visas bendrovės turtas. Įmonės 2011 m. balanse nurodyta, kad ilgalaikio jos turėto turto vertė yra 1 903,09 Eur, o trumpalaikio turto 45 221,27 Eur, iš kurio atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys – 36 928,87 Eur. Bendrovės vardu buvo registruotos trys transporto priemonės, tačiau 2016 m. gegužės 20 d. priėmimo–perdavimo aktu buvo perduota turto vos už 13 816,99 Eur, o 2016 m. spalio 31 d. prekių perdavimo aktu perduota turto už 15 499,98 Eur (neskaičiuojant PVM), maža to, turtas yra nuvertėjęs ir nusidėvėjęs. Neperduotų atsargų vertė sudaro 7 611,90 Eur, neperduoto ilgalaikio turto vertė 1 903,09 Eur, balanse įrašyti pinigai ir pinigų ekvivalentai (3 235,35 Eur). Taip pat nebuvo perduoti ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme (toliau – ĮBĮ) numatyti bendrovės dokumentai. Įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkyta netinkamai, o bendrovės vadovas savo pareigų nevykdė, bendrovės turto ir įsipareigojimų apskaita nesirūpino, dokumentų neišsaugojo, aplaidžiai vedė apskaitą, dėl ko nėra galimybės visiškai nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teigė, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose nurodyti požymiai, kuriems esant įmonės bankrotas pripažintinas tyčiniu.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. gegužės 18 d. nutartimi netenkino bankroto administratorės prašymo ir nepripažino BUAB „Daivinga“ bankroto tyčiniu.
  2. Teismas nustatė, kad bendrovė faktiškai nemokia tapo jau 2008 m., tačiau aplinkybės, kada konkrečiai vadovui atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjamai bylai nereikšmingos, nes byloje nėra sprendžiamas UAB „Daivinga“ vadovo ir akcininko L. M. civilinės atsakomybės klausimas.
  3. Nenustačius, kad, buvusio bendrovės vadovo ir akcininko tolimesni veiksmai, bendrovei nuo 2008 m. tapus faktiškai nemokia, būtų sąmoningai nukreipti į nemokios bendrovės padėties esminį pabloginimą ar kitų aplinkybių, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius, vien prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas, teismo vertinimu, nėra pakankamas pagrindas UAB „Daivinga“ bankrotą pripažinti tyčiniu (CPK 185 straipsnis).
  4. Teismas pažymėjo, kad pagal suformuotą teismų praktiką, vien įmonės turto ir dokumentų neperdavimo administratorei faktas nesuteikia pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu. Tyčinį bankrotą kvalifikuojantis kriterijus yra sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas (slėpimas, praradimas). Šioje byloje teismas sutiko, kad įmonės dokumentų nepateikimas bankroto administratorei apsunkino jos galimybes įvertinti bendrovės sandorius bei finansinę veiklą, tačiau vien ši aplinkybė, byloje nesant kitų įrodymų, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvęs bendrovės vadovas ir akcininkas sąmoningai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su bendrovės valdymu, sudarė nuostolingus sandorius, apgaulingai tvarkė bendrovės buhalteriją, ar bendrovę valdė priešingai jos interesams bei įstatymams, tyčia paslėpė ar sunaikino bendrovės dokumentus ir tokiu būdu sąmoningai įmonę privedė prie bankroto.
  5. Teismas nustatė, kad UAB „Daivinga“ buhalterinę apskaitą iki 2012 m. vedė UAB „Jūsų auditorius“. Nauja sutartis su UAB „Jūsų auditorius“ pasirašyta nebuvo, nebuvo kreiptasi ir dėl dokumentų iš buhalterinę apskaitą vykdžius bendrovės atsiėmimo. Buvęs UAB „Daivinga“ vadovas L. M. kreipėsi į UAB „Jūsų auditorius“ su 2016 m. kovo 1 d. prašymu, kuriame reikalavo perduoti turimus bendrovės dokumentus, tačiau į prašymą atsakyta nebuvo. Šie duomenys yra pateikti BUAB „Daivinga“ byloje, todėl turėjo būti žinomi ir bankroto administratorei. Teismas nenustatė, kad bankroto administratorė būtų kreipusis į UAB „Jūsų auditorius“ dėl bendrovės turimų dokumentų atsiėmimo, ar kad būtų pateikti kiti įrodymai apie bendrovės dokumentų buvimo vietą. Be to, iš UAB „Daivinga“ bankroto bylos medžiagos matyti, jog bankroto administratorė klausimo dėl neperduotų įmonės dokumentų ar likusio turto išreikalavimo iš įmonės valdymo organų niekada nekėlė, t. y. neprašė išduoti vykdomojo rašto dėl nutarties vykdymo ar skirti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte numatytą baudą. Pažymėjo, kad administratorė teikė prašymus dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo (tikslinimo), įmonės pripažinimo bankrutavusia ir pan., t. y. turėjo galimybę vykdyti bankroto procedūras ir be pateiktų dokumentų ir turto.
  6. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, prašyme nurodytos aplinkybes, nesant patvirtinančių įrodymų apie tai, kad buvęs bendrovės vadovas neperdavė ar vengė perduoti bendrovės dokumentus ir likusį turtą, siekdamas išvengti ĮBĮ numatytų pareigų vykdymo bei atsakomybės, galinčios kilti dėl bendrovės tapimo nemokia, nėra pakankamos pripažinti BUAB „Daivinga“ bankrotą tyčiniu (CPK 185 straipsnis).
  7. Teismas nurodė ir tai, kad UAB „Daivinga“ per laikotarpį nuo 2012 m. vasario 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d. visiškai įvykdė finansinius įsipareigojimus kreditoriui AB DNB bankui, kurie 2012 m. sausio 20 d. duomenimis sudarė 7 006,67 Eur, t.y. dar iki 2012 m. atliko atsiskaitymus.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Bankroto administratorė atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškimą tenkinti ir BUAB „Daivinga" bankrotą pripažinti tyčiniu.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas teisingai nustatė, kad UAB „Daivinga“ faktiškai nemokia tapo jau 2008 m., tačiau visiškai nepagrįstai nurodė, jog nenustačius buvusio bendrovės vadovo tolimesnių veiksmų, sąmoningai nukreiptų į nemokios bendrovės turtinės padėties esminį pabloginimą ar kitų aplinkybių, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius, vien nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nėra pakankamas pagrindas bankrotą pripažinti tyčiniu. Administratorės nuomone, tokios pozicija yra nepagrįsta, nes prieštarauja byloje surinktai medžiagai ir kasacinio teismo formuojamai praktikai – jeigu L. M. būtų laiku kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turimo turto būtų pakakę bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, tačiau per laikotarpį nuo įmonės faktinio nemokumo pradžios iki bankroto bylos iškėlimo jos trumpalaikis turtas (medžiagos, drabužiai ir pan.) nuvertėjo, o jo pardavimo galimybės ir kainos šiuo metu yra labai žemos. L. M., būdamas įmonės UAB „Daivinga“ vadovu, privalėjo elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus bei kitus teisės aktus, tačiau savo veiksmais netinkamai atliko vadovo funkcijas, t. y. nesiėmė priemonių įmonės prastėjančiai finansinei padėčiai pagerinti ir neįvykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nesikreipiant į teismą buvo didinami įmonės nuostoliai (dėl papildomų palūkanų, delspinigių skaičiavimo ir kt.) ir mažinamas įmonės turtas (dėl trumpalaikio turto visiško nusidėvėjimo), todėl egzistuoja tyčinio bankroto požymis, numatytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte.
    2. Teismas vertino faktą, kad bankrutavusios įmonės buhalterinę apskaitą UAB „Jūsų auditorius“ tvarkė iki 2012 m., tačiau nepasisakė dėl to, jog keturis metus iki bankroto bylos iškėlimo jokie teisės aktuose numatyti veiksmai, susiję su tinkamu įmonės apskaitos vykdymu, atlikti nebuvo. Pridedamas UAB „Jūsų auditoriaus“ 2017 m. sausio 26 d. atsakymas bankroto administratorei, kuriame nurodoma, kad sutartis dėl buhalterinių paslaugų teikimo buvo nutraukta 2012 m., tačiau L. M. ignoravo pranešimus dėl bendrovės dokumentų atsiėmimo. Ši įmonė taip pat patvirtino, kad įmonės dokumentais nedisponuoja. Gi už įmonės dokumentų saugojimą ir apskaitą atsakingas įmonės vadovas, todėl dėl L. M. kaltės ir sąmoningo neveikimo (ne dėl objektyvių priežasčių ir ne dėl kitų asmenų neteisėtų veikų) dokumentai nebuvo išsaugoti ir nėra perduoti bankroto administratorei. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad UAB „Jūsų auditorius“ savo žinioje turėjo tik buhalterinės apskaitos dokumentus, kurie yra reikalingi apskaitai, tačiau bendrovės vadovas turėjo išsaugoti visus kitus likusius ir neperduotus įmonės dokumentus (steigimo dokumentus, sutartis, darbo sutartis, pretenzijas, žiniaraščius ir t. t.). Teismas nepasisakė dėl šių aplinkybių, pagrindžiančių vadovo neteisėtą elgesį.
    3. Aplinkybė, kad buvęs įmonės vadovas neperdavė jokių bendrovės finansinių apskaitos dokumentų leidžia teigti, jog L. M. galimai pasisavino bendrovės pinigines lėšas ir kitą balansinį turtą, nesirūpino bendrovės turto ir įsipareigojimų apskaita, aplaidžiai ją vedė, sąmoningai neišsaugojo šių dokumentų ir / ar sudarė įmonei ir jos kreditoriams žalingus sandorius.
  1. Suinteresuotas asmuo L. M. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame prašo atskirąjį skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą.
  2. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nenustačius, jog buvusio bendrovės vadovo ir akcininko veiksmai buvo sąmoningai nukreipti į nemokios bendrovės padėties esminį pabloginimą ar kitų aplinkybių, teikiančių pagrindą teismui konstatuoti tyčinio bankroto požymius, vien prievolės kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas BUAB „Daivinga“ bankrotą pripažinti tyčiniu.
    2. Iš pateiktų UAB „Daivinga“ finansinių dokumentų matyti, kad bendrovės nuostoliai, lyginant su 2008 m., buvo sumažinti daugiau kaip tris kartus, kas patvirtina, jog buvo imtasi priemonių bendrovės finansinės padėties gerinimui, nors dėl sunkios ekonominės padėties, jos nepasiteisino. Bankroto administratorė, reikšdama teismui prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčinių ir atskirąjį skundą, neatsižvelgė į tai, kad 2012 m. UAB „Daivinga“ įvykdė 7 006,67 Eur įsipareigojimus AB DNB bankui. Iš su atsiliepimu į atskirąjį skundą teikiamų naujų įrodymų (prekių perdavimų bankroto administratorei aktų) matyti, kad šiuo metu įmonėje yra turto už 32 163,41 Eur be PVM.
    3. Iš į bylą pateiktų BUAB „Daivinga“ finansinių duomenų matyti, kad bendrovė 2012 m. vykdė savo prievoles bankui bei pardavinėjo produkciją. Akivaizdu, kad trečiasis asmuo, būdamas administracijos vadovu, stengėsi atsiskaityti su įmonės kreditoriais, o bankrotą lėmė ne tyčiniai vadovo veiksmai, o verslo nesėkmė.
    4. Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo trečiuoju asmeniu įtraukta UAB „Jūsų auditas“. Minėtoje byloje nėra įrodymų, kad L. M. būtų buvę siųsti pranešimai dėl dokumentų atsiėmimo. Iš prie šio atsiliepimo pridedamo elektroninio laiško matyti, kad L. M. yra kreipęsis į UAB „Jūsų auditas“ dėl tokių pranešimų siuntimo įrodymo, tačiau atsakymo negavo. Nepaisant to, net jei dokumentai nebuvo atsiimti, kaip nurodoma 2017 m. sausio 26 d. rašte, jie turi būti UAB „Jūsų auditorius“ žinioje, o bankroto administratorė galėtų juos gauti, tačiau nėra duomenų, kad būtų bandžiusi tą daryti. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nurodytos aplinkybes, nesant patvirtinančių įrodymų apie tai, kad buvęs bendrovės vadovas neperdavė ar vengė perduoti bendrovės dokumentus ir likusį turtą, siekdamas išvengti ĮBĮ numatytų pareigų vykdymo bei atsakomybės, galinčios kilti dėl bendrovės tapimo nemokia, nėra pakankamos pripažinti UAB „Daivinga“ bankrotą tyčiniu.
    5. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Daivinga“ buhalterinę apskaitą tvarkė UAB „Jūsų auditas“, o bankroto administratorė nepateikė įrodymų, kad apskaita tvarkyta netinkamai ar apgaulingai, taip pat, jog direktoriaus ar finansininko atžvilgiu būtų buvęs priimtas teismo nuosprendis ar pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamos veikos požymius, nurodytus BK 222 ar 223 straipsniuose.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas, – apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 dalis, 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Todėl BUAB „UAB „Daivinga“ bankroto administratorės atskirasis skundas nagrinėjamas neperžengiant jo ribų.
  2. Apeliacijos dalyką sudaro Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutarties, kuria atsisakyta pripažinti atsakovės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktų pagrindais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

5Dėl byloje taikytinų teisės normų ir su jų išaiškinimu bei pritaikymu susijusių teismų praktikos išaiškinimų

  1. Prieš pradėdamas nagrinėti pareiškėjos atskirąjį skundą teismas pažymi, kad pagal CPK 3 straipsnio 1 dalį aiškindamas ir taikydamas įstatymus, kitus teisės aktus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, o pagal teismų praktikoje vienareikšmiai suformuluotus nurodymus – tai atlikdamas, privalo remtis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių visetu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.). Toliau teismas nurodo nagrinėjamoje byloje aktualias taikytinas įstatymo normas ir teismų praktikos nuostatas.
  2. Teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad pagal ĮBĮ normas bankrotas yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1463-823/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1254-381/2017; etc.).
  3. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, kad pagal civilinio proceso įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK XIII skyriaus normos) teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; atskiro įrodymo įrodomąją reikšmę teismas turi įvertinti įrodymų viseto kontekste ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011 etc.). Šiame kontekste paminėtina taip pat ir tai, kad vertinant konkrečių įrodymų sąsajumą su byla tyčinio bankroto atveju, teismas nėra saistomas dispozityvumo principo, todėl nustatydamas teisinį pagrindą turi teisę nesilaikyti šalių pareikštų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).
  4. Kaip žinoma, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus; pagal ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalį esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra nurodytos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tai paneigti privalo su tuo nesutinkantys asmenys. Taigi esant nors vienam iš šiame ĮBĮ straipsnio nurodytų požymių, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1128/2014 etc.).
  5. Kaip jau minėta, šioje byloje bankroto administratorė, tiek teikdama minimą prašymą teisimui, tiek ir atskirajame skunde, vadovaudamasi ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose nurodytomis normomis teigia, kad surinkti įrodymai patvirtina BUAB ,,Daivinga“ tyčinį bankrotą.
  6. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą tyčinis bankrotas konstatuojamas tada, kai įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, o pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą – tada, kai teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas.
  7. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje teismo nutartyje, tokiose bylose nėra būtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004 etc.). Kiekvienu konkrečiu atveju būtina įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2014); turi būti nustatyta požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, jog įmonės vadovų / akcininkų veiksmai privedė šią prie bankroto. Taigi neturi būti įrodyta šių asmenų tyčia, kaip kaltės forma, nes tam konstatuoti pakanka nustatyti, kad pastarieji sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus ir dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Būtent konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma (įmonės vadovo / akcininkų veiksmų / neveikimo, priimtų sprendimų, sudarytų sandorių ir kt.) – tam tikrų veiksmų nuosekli eiga, jų sistema objektyviai patvirtinanti blogą įmonės valdymą ir suteikia pagrindą spręsti dėl kryptingo, sąmoningo įmonės vedimo prie bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013).
  8. Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu pažymėti ir tai, kad kasacinis teismas, aiškindamas tyčinio bankroto požymius, yra pažymėjęs ir tai, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Tačiau savaime aplinkybė, kad įmonės finansinė padėtis pablogėjo ir įmonė tapo galbūt nemoki, nereiškia tyčinio bankroto. Juolab jeigu įmonė, pablogėjus finansinei padėčiai, dar kelerius metus vykdė ūkinę komercinę veiklą, jos kreditoriai neinicijavo įmonei bankroto procedūrų. Be to, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vien ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos pažeidimo konstatavimas negali būti pakankamas tyčiniam bankrotui preziumuoti, nes pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo visų pirma siejama su asmenine atsakomybe atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl laiku neįvykdytos prievolės padidėjus kreditorių reikalavimams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-194-313/2017; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, pvz., sudarydamas nuostolingus sandorius, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2012).
  9. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui; kad jis ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas bendrovei (CK 2.87 straipsnio 1–6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su bendrovės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, kuriuo remiantis galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Tai taip pat gali būti kliūtimi identifikuoti tikrąsias bendrovės bankroto priežastis. Netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad teismo paskirtam bendrovės bankroto administratoriui valdymo organai be svarbių priežasčių neperdavė reikšmingų apskaitos dokumentų ar turto (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1–2 punktai, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-217-381/2015). Toliau apeliacinis teismas nagrinėja atskirojo skundo argumentus ir sprendžia dėl skundžiamos teismo nutarties teisėtumo bei pagrįstumo.

6Dėl atskirojo skundo argumentų

  1. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose nurodytų požymių, todėl atsisakė BUAB ,,Daivinga” bankrotą pripažinti tyčiniu. Apeliantė BUAB ,,Daivinga”, atskirajame skunde nesutikdama su paminėtomis teismo išvadomis, teigia, kad teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, o būtent tai, jog vadovui laiku nesikreipus dėl bankroto bylos iškėlimo įmonė bei jos kreditoriai patyrė nuostolius – nuvertėjo bei prarado paklausą trumpalaikis turtas, todėl nepagrįstai konstatavo, jog neįrodytas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas požymis; kad teismas nepagrįstai įrodinėjimo perkėlė administratorei, būtent buvęs vadovas privalėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius tinkamą savo pareigų atlikimą, o aplinkybė, kad jis neperdavė jokių bendrovės finansinių apskaitos dokumentų, priešingai nei sprendė teismas, leidžia teigti, jog buvęs vadovas galimai pasisavino bendrovės pinigines lėšas ir kitą balansinį turtą, nesirūpino bendrovės turto ir įsipareigojimų apskaita, aplaidžiai ją vedė, sąmoningai neišsaugojo šių dokumentų ir / ar sudarė įmonei ir jos kreditoriams žalingus sandorius.
  2. Apeliacinis teismas, įvertinęs tiek bylos medžiagą, tiek atskirajame skunde bei atsiliepime į jį pateiktus argumentus bei naujus rašytinius įrodymus, kurie prijungiami prie bylos medžiagos ir bus įvertinti toliau šioje nutartyje (CPK 314 straipsniai), sutinka su apeliante, jog teismas neišyrė ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualias ĮBĮ nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog neegzistuoja priežastinis ryšys tarp byloje nustatytų buvusio bendrovės vadovo bei akcininko neteisėtų veiksmų (bankroto bylos vadovaujamai įmonei neinicijavimas; buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimas) ir UAB ,,Daivinga” finansinės padėties esminio pabloginimo.
  3. Visų pirma pažymėtina tai, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino į bylą pateiktus įrodymus – finansinės atskaitomybės dokumentus, viešai prieinamus duomenis tiek Teismų informacinėje sistemoje LITEKO, tiek VĮ Registrų centro duomenų bazėje, ir padarė pagrįstą išvadą, kad dar 2008 m. UAB ,,Daivinga“ tapo faktiškai nemokia (2008 m. pradelsti įsipareigojimai kreditoriams viršijo pusę į balansą įrašytos turto vertės; 2010 m. atleisti visi darbuotojai; iki 2011 m., kuomet buvo sustabdyta įmonės veikla, įmonės finansinė padėtis iš esmės nepasikeitė; didžioji dalis skolų susidarė 2008–2009 m. etc.). Tačiau, sutiktina su apeliante, kad laikytina nepagrįsta teismo išvada, jog iš įrodymų, pateiktų į bylą, negalima spręsti, jog ir įmonei tapus faktiškai nemokia jos vadovas bei akcininkas ėmėsi veiksmų, kurie būtų sąmoningai nukreipti į nemokios bendrovės padėties esminį pabloginimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, bankroto bylą nagrinėjančio teismo 2016 m. liepos 4 d. bei rugsėjo 26 d. nutartimis patvirtinti 8 kreditorių 15 340,33 Eur finansiniai reikalavimai, iš jų 5 930,64 Eur skola VSDFV bei 4 859,54 Eur skola VMI, kaip matyti iš bankroto administratorės kartu su prašymu patvirtinti kreditorius ir jų finansinius reikalavimus pridėtų rašytinių įrodymų, tiek paminėtos kreditorės, tiek kiti kreditoriai nurodė, kad skolą, be kita ko, sudaro ir delspinigiai, palūkanos. Taigi paminėtos aplinkybės, priešingai nei sprendė teismas, rodo, kad būtent dėl įmonės vadovo, kuris yra ir vienintelis akcininkas, neveikimo kreditoriai ne tik neatgavo skolų (negalėjo naudotis savo pinigais), bet skaičiavo delspinigius, tai yra jų patiriami nuostoliai (bylos medžiaga rodo, kad finansiniai reikalavimai nebus padengti) tik išaugo (CPK 185 straipsnis).
  4. Antra, teismas taip pat sutinka su apeliantės skunde nurodyta aplinkybe, kad teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, susijusių įmonei priklausančio turto realizavimo galimybėmis. Kaip minėta, atsakovės veikla buvo susijusi su apatinių darbužių siuvimu, o didžiąją dalį jos turto, kuris 2016 m. gegužės 20 d. priėmimo–perdavimo aktu perduotas bankroto administratoriui, sudarė trumpalaikis turtas – medžiagos, drabužiai etc.. Minėtas turtas bankroto administratoriui perduotas praėjus daugiau nei ketveriems metams po įmonės veiklos sustabdymo, todėl laikytini visiškai pagrįstais apeliantės argumentai, kad atsižvelgiant šio turto pobūdį, jo vertė lyginant su buvusia 2008 m. neabejotinai sumažėjo, o taip pat sumažėjo jo paklausa, t. y. ir galimybė jį realizuoti kuo įmanoma didesne kaina.
  5. Trečia, kaip minėta, įmonės vadovui ir vieninteliam akcininkui, yra / turi būti žinoma, kad jis vienvaldiškai veikęs įmonės vardu, turėjo pareigą ex officio veikti išimtinai įmonės interesais, rūpestingai, sąžiningai, kvalifikuotai, jai atstovauti, atsakyti užjos kasdienės veiklos organizavimą, daryti viską, kas nuo jo priklauso, jog ši veiktų pagal įstatuose įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus reikalavimus (CK 2.87 straipsnio 1, 2 dalys, etc.) – turėjo būti žinomi jo veiksmai, kuomet įmonės finansiniai įsipareigojimai kreditoriams tampa didesni nei pusė įmonės turimo turto ir, kai ilgą laiką iš veiklos negaunamos pajamas, o juo labiau – kai ji iš viso sustabdoma. Todėl, priešingai nei sprendė teismas, šiuo atveju toks vadovo neveikimas, nepriklausomai nuo to, jog po 2008 m. įmonės įsipareigojimai kreditoriams nedidėjo, tačiau veikla iš esmės nebuvo vykdoma, – vertintinas ne kaip kitaip kaip akivaizdžiai netinkamas įmonės valdymas / jos nevaldymas, sukėlęs žalą ne tik jai pačiai, bet ir jos kreditoriams, o suinteresuoto asmens atsiliepime į skundą nurodytas faktas, kad įmonė 2012 m. atsiskaitė su vienu iš kreditorių – AB DNB banku, šių aplinkybių taip pat nepaneigia (CPK 185 straipsnis).
  6. Ketvirta, kaip minėta, teismas, įvertinęs tai, kad iki 2012 m. įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė UAB ,,Jūsų auditorius“; kad buvęs vadovas kreipėsi į pastarąją dėl dokumentų grąžinimo; kad atsakymo į šį prašymą negavo; kad bankroto administratorė nesikreipė dėl paminėtų dokumentų išreikalavimo ar vykdomojo rašto išdavimo; kad bankroto administratorė galėjo ir vykdė jai pavestas funkcijas; kad jai buvo perduota didžioji įmonės turto dalis – sprendė, jog nepriklausomai nuo to, kad dalis dokumentų nebuvo perduoti, bankroto procesas yra vykdomas. Taip pat pažymėjo, kad bankroto administratorė nepateikė įrodymų, jog dokumentai būtų neperduoti ar prarasti specialiai, siekiant šį procesą apsunkinti. Nagrinėjamu atveju pažymėtina tai, kad nors teismas teisingai nustatė, jog ir nesant perduotiems visiems įmonės buhalterinės apskaitos dokumentams ĮBĮ numatytos bankroto procedūros yra atliekamos, tačiau, kaip minėta, buhalterinės apskaitos dokumentai yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas – vien ši aplinkybė patvirtina faktą, kad neužtikrinus apskaitos dokumentų išsaugojimo, tai yra vadovui neįvykdžius savo įstatyminės pareigos, neabejotinai buvo apsunkintas įmonės bankroto procesas, galimybė nustatyti ne tik komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą, bet ir jos kreditorinių įsipareigojimų dydį.
  7. Penkta, kaip minėta, nepriklausomai nuo to, kad įmonė buvo sudariusi sutartį dėl buhalterinių paslaugų teikimo, ši aplinkybė neeliminuoja BAĮ 27 straipsnio 1, 2 dalys įtvirtintų vadovo pareigų, susijusių su apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimu. Taip pat pažymėtina ir tai, kad iš apeliantės su atskiruoju skundu pateikto rašytinio įrodymo – UAB ,,Jūsų auditorius“ raštas, kuris, kaip minėta kartu su kitais šalių pateiktais dokumentais prijungtas prie bylos, patvirtina, jog priešingai nei sprendė teismas, būtent įmonės administracijos vadovas nereagavo į buhalterines paslaugas teikusios įmonės raginimus atsiimti dokumentus. Kaip minėta, tinkamas buhalterinės apskaitos neorganizavimas teismų praktikoje pripažintinas kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016), todėl priešingai nei sprendė teismas, aptariamos įmonės vadovo pareigos nevykdymas, šį faktą vertinant kartu su byloje nustatytų faktinių aplinkybių visetu, rodančiu visišką įmonės nevaldymą, suteikia pagrindą konstatuoti bankrotą esant tyčiniu. Be to, sutiktina su apeliante, jog minėtam subjektui buvo perduoti tik buhalterinės apskaitos dokumentai, kiti likę dokumentai – įmonės steigimo, darbo sutartys, žiniaraščiai etc., privalėjo būti vadovo žinioje, tačiau ir šie dokumentai administratorei nebuvo perduoti. Taigi, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, esant pirmiau nurodytoms faktinėms aplinkybėms darytina išvada, kad dokumentų ir turto neperdavimas, bankroto bylos neiniciavimas nagrinėjamu atveju laikytini kaip tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių, numatytų ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose, visuma (CPK 185 straipsnis).
  8. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas patenkinti bankroto administratoriaus prašymą atsakovės bankrotą pripažinti tyčiniu, netinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines taisykles, tyčinį bankrotą reglamentuojančias teisės normas, be pagrindo nekonstatavo šių įmonės tyčinio bankroto požymių ir nepatenkino bankroto administratoriaus reikalavimo, todėl teismo nutartis naikinama (CPK 178, 185 straipsniai, 329 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis).
  9. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje situacijoje nustatęs tyčinį bankrotą kvalifikuojančius požymius, klausimą išsprendžia iš esmės – UAB „Daivinga“ bankrotą pripažįsta tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai).

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 2 punktu,

Nutarė

8panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartį ir klausimą išspęsti iš esmės – pripažinti uždarosios akcinės bendrovės ,,Daivinga“ (j. a. k. 135668380), bankrotą tyčiniu.

9Įpareigoti bankroto administratorę uždarąja akcinę bendrovę „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“ vykdyti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.

10Ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties paskelbimo šios nutarties kopiją išsiųsti prokurorui, Juridinių asmenų registrui ir Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Proceso dalyviai
Ryšiai