Byla e2A-1519-613/2017
Dėl skolos už vartojimo kreditą, palūkanų, delspinigių, bylinėjimosi išlaidų ir procesinių palūkanų priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės ir Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. R. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017-06-06 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės DNB banko ieškinį atsakovams A. R. ir A. R. dėl skolos už vartojimo kreditą, palūkanų, delspinigių, bylinėjimosi išlaidų ir procesinių palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašė priteisti solidariai iš atsakovų:
    1. 4 052,88 Eur pradelstą negrąžintą vartojimo kreditą, 3 914,20 Eur nesumokėtas palūkanas ir 501,41 Eur delspinigių;
    2. 21,15 procentų dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 4 052,88 Eur nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
    3. Bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, jog 2011-03-22 A. R. ir A. R. su akcine bendrove (toliau – AB) DNB baku sudarė Kreditavimo sutartį Nr. 4700-2011-19, pagal ją ieškovė suteikė atsakovams 16 493,03 Lt vartojimo kreditą. Vartojimo kredito galutinis grąžinimo terminas buvo 2016-02-26.
  3. Atsakovai kredito sutarties nesilaikė ir nuo 2012-03-27 laiku nemokėjo nei kredito, nei palūkanų už naudojimąsi kreditu, todėl 2016-12-19 pradelsta negrąžinta vartojimo kredito dalis sudarė 4 052,88 Eur, o nesumokėtų palūkanų suma – 3 914,20 Eur.
  4. Ieškovė nurodė, jog Kreditavimo sutartyje šalys susitarė (sutarties 23 punktas), jog už laiku nesumokėtas palūkanas vartojimo kredito gavėjai (atsakovai) įsipareigoja už kiekvieną pradelstą dieną mokėti ieškovei 0,07 proc. dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos, todėl ieškovė apskaičiavo 501,41 Eur delspinigių. Pažymi, jog delspinigiams taikė įstatymo nustatytą sutrumpintą senaties terminą.
  5. Remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 15 punktu, Kreditavimo sutarties specialiosios dalies 5.1 punktu ieškovė nurodė, jog iš atsakovų priteistinos 21,15 proc. dydžio procesinės palūkanos, jos priteistinos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kretingos rajono apylinkės teismas 2017-06-06 sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė:
    1. solidariai iš atsakovų A. R. ir A. R. 4 052,88 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 3 914,20 Eur palūkanas ir 501,41 Eur delspinigius;
    2. 21,15 proc. dydžio palūkanas nuo 4 052,88 Eur sumos nuo 2016-12-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
    3. Bylinėjimosi išlaidas.
  2. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs, jog ginčo byloje dėl negrąžinto kredito dydžio nėra, solidariai iš atsakovų priteisė ieškovei 4 052,88 Eur dydžio negrąžintą vartojimo kredito dalį.
  3. Nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl tarp šalių sudarytos Kreditavimo sutarties 5.1 punkte numatytų 14,10 proc. mokėjimo palūkanų priteisimo, pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo 2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga ir, atsižvelgęs į tai, jog sutartinių įsipareigojimų atsakovai nesilaikė ilgą laiką, sprendė, jog yra pagrindas priteisti ieškovės prašomas 3 914,20 Eur palūkanas.
  4. Nagrinėdamas ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovai ilgą laiką nevykdydami Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų turėjo tikėtis neigiamų pasekmių, todėl priteisė iš atsakovų 501,41 Eur delspinigių.
  5. Spręsdamas dėl priteistinų procesinių palūkanų dydžio pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog dėl tokio, t. y. dėl 21,15 proc., palūkanų dydžio šalys susitarė sudarydamos Kreditavimo sutartį, atsakovai tinkamai nevykdė Kreditavimo sutarties, todėl nėra pagrindo mažinti palūkanas iki atsakovės A. R. prašomo 14,10 proc. dydžio.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Teisme gautas atsakovės A. R. (toliau – apeliantė) apeliacinis skundas. Apeliantė prašo:
    1. Kretingos rajono apylinkės teismo 2017-06-06 sprendimą pakeisti ir ieškinį tenkinti iš dalies – priteisti ieškovei AB DNB bankui solidariai iš atsakovo A. R. ir apeliantės A. R. 4 052,88 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 2 000 Eur nesumokėtų palūkanų ir 180 Eur delspinigių; 14,10 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojamas nuo 4 052,88 Eur nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmesti; sumažinti (arba nepriteisti) priteistas iš apeliantės ieškovei bylinėjimosi išlaidas, t. y. 95,50 Eur žyminį mokestį ir 302,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti;
    2. priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės valstybės naudai, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, tuo atveju, jeigu bus tenkintas apeliacinis skundas.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, nesigilindamas į individualią situaciją, t. y. tarp atsakovų susiklosčiusius santykius, apeliantės amžių, sveikatos būklę, galimybę susirasti darbą, gaunamas pajamas ir pan.
    2. Atsakovų nesumokėtų ir ieškovo apskaičiuotų palūkanų suma yra 3 914,20 Eur, tai sudaro 96,58 proc. 4 052,88 Eur negrąžintos kredito dalies, todėl tokia palūkanų suma laikytina neprotingai didele ir nesąžininga atsakovų atžvilgiu, todėl mažintina.
    3. Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustato, jog teismas, įvertinęs šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, kreditoriaus išlaidas, vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, gali sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Vartojimo kredito įstatymo nuostatų nagrinėjamu atveju.
    4. Teismas nevertino, ar kredito sutartis šiuo atveju nelaikytina vartojimo sutartimi.
    5. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas iš atsakovų 21,15 proc. procesines palūkanas bei 501,41 Eur delspinigius, nukrypo nuo Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies.
    6. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, neatsižvelgė į tai, jog ieškovės atstovas teismo posėdžiuose nedalyvavo, nebuvo aktyvus bylos nagrinėjimo metu, jo bylinėjimosi išlaidos yra daug didesnės negu atsakovės atstovo, be to, byla nėra sudėtinga, rengtas ieškinys yra tipinis.
  3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
  4. Kretingos rajono apylinkės teismo 2017-07-11 nutartimi pradinė ieškovė AB DNB bankas pakeista nauju ieškovu Lindorff Oy, veikiančiu per Lindorff Oy filialą Lietuvoje.

5Teismas konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
  3. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių sudaryta Kreditavimo sutartis kvalifikuotina vartojimo sutartimi. Kasacinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip vartojimo kredito sutartis tada, kai ji atitinka ne tik tokiai sutarčių rūšiai, bet ir bendruosius vartojimo sutartims keliamus reikalavimus. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (CK 1.39 straipsnio 1 dalis; Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 14 dalis). Remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties apibrėžtimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-22 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2009; 2011-10-18 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012-04-27 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, jog Kreditavimo sutarties šalys yra verslininkas (AB DNB bankas) ir fiziniai asmenys (atsakovas ir apeliantė), į tai, kad atsakovas ir apeliantė vartojimo kreditą ėmė savo šeimos poreikiams tenkinti, t. y. ne verslo tikslais, konstatuotina, jog tarp šalių sudaryta Kreditavimo sutartis yra vartojimo.
  4. Apeliantė apeliaciniame skunde vadovaujasi Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, t. y. šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, 21 straipsnio 3 dalimi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Vartojimo kredito sutartis nagrinėjamu atveju yra sudaryta 2011-03-22, o Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011-04-01, t. y. jau po Vartojimo kredito sutarties sudarymo. Vartojimo kredito įstatymo 41 straipsnis nustato, jog šio įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011-04-11, išskyrus šio įstatymo 12, 13, 14 straipsnių nuostatas, 18 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl vartojimo kredito gavėjui periodiškai teikiamos šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos informacijos ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios taikomos iki 2011-04-01 sudarytoms neterminuotoms vartojimo kredito sutartims. Atsižvelgdama į tai, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių Kreditavimo sutartis sudaryta iki įsigaliojant Vartojimo kredito įstatymui, ir vadovaudamasi Vartojimo kredito įstatymo 41 straipsniu, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su nesivadovavimu Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis nagrinėjant šalių ginčą pirmosios instancijos teisme.
  5. Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog nesumokėtų ir ieškovės apskaičiuotų palūkanų norma yra 3 914,20 Eur, tai sudaro 96,58 proc. 4 052,88 Eur negrąžintos kredito dalies, todėl tokia palūkanų suma laikytina neprotingai didele ir nesąžininga atsakovų atžvilgiu, todėl mažintina.
  6. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, jog ieškovės apskaičiuota 3 914,20 Eur suma yra pelno palūkanos, t. y. šalių sutartimi susitartas mokestis už naudojimąsi vartojimo kreditu (ieškovės pinigais) (Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 5.1 punktas). Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-05-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007-09-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-02-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-29-248/2016).
  7. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog atsižvelgiant į tai, kad, mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.). Atsižvelgdama į tai, jog apeliantė nebuvo inicijavusi sutarties keitimo (CK 6.223 straipsnis), taip pat neįrodinėjo ieškovės perdėto pranašumo ir (ar) aplinkybių, jog ieškovė būtų nesąžiningai pasinaudojusi tuo, kad kita šalis nuo jos priklauso, turi ekonominių sunkumų, neatidėliotinų poreikių, yra ekonomiškai silpna, neinformuota, nepatyrusi, veikia neapdairiai, neturi derybų patirties (CK 6.228 straipsnis), Kreditavimo sutartis tarp šalių sudaryta laisva valia, šalims sutartį suprantant ir išreiškiant norą šią sutartį sudaryti, į tai, jog byloje nėra duomenų apie tai, jog apeliantė, matydama minimalias savo galimybes Kreditavimo sutartį vykdyti, būtų kreipusis į ieškovę bei siekusi jai priimtinų sutarties vykdymo sąlygų, teisėjų kolegija neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo mažinti ieškovės apskaičiuotas pelno palūkanas, kurios sudaro 3 914,20 Eur, dėl to atmestinas apeliantės argumentas, jog apskaičiuotos pelno palūkanos nagrinėjamu atveju yra neprotingai didelės ir nesąžiningos atsakovų atžvilgiu.
  8. Apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteistomis 21,15 proc. procesinėmis palūkanomis bei 501,41 Eur delspinigiais, prašo procesines palūkanas sumažinti iki 14,10 proc., delspinigius iki 180 Eur.
  9. Bendroji taisyklė dėl netesybų mažinimo yra ta, kad šalių susitarimas dėl netesybų yra galiojantis ir vykdytinas, tačiau jeigu netesybos yra akivaizdžiai per didelės, neproporcingos, jų dydis prieštarauja protingumo, sąžiningumo principams, sąžiningai verslo praktikai ir suteikia galimybę nepagrįstai praturtėti vienai šaliai bei pažeidžia teisėtus kitos šalies interesus, jos gali būti sumažintos iki protingos sumos. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu netesybos aiškiai per didelės (neprotingai didelės) arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad teismas turi ne tik teisę, bet ir pareigą kontroliuoti, ar nustatomos netesybos nėra neprotingai didelės (2013-01-08 Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1).
  10. Netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra prievolių užtikrinimo būdas, skatinantis skolininką įvykdyti prievolę (CK 6.70, 6.71 straipsniai), taip pat sutartinės civilinės atsakomybės forma (CK 6.256 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi teismų praktika, pažymi, kad šalių sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurių jam nereikia įrodinėti, kai skolininkas neįvykdo ar netinkamai įvykdo sutartinę prievolę (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-12 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-367/2006; 2007-10-12 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2007-11-19 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008-08-25 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.). Taigi šalių sutartyje sulygtos netesybos yra jų suderinta valia nustatyta sutarties sąlyga, kuri saisto šalis tuo atveju, jeigu sutartis neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma. Vadinasi, jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis), tačiau teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-03-05 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-85/2007; 2007-10-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2007-11-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008-08-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; 2010-11-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; kt.).
  11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, nurodytą teismų praktiką, į tai, jog šalys susitarė, jog praleidę sutartyje nustatytus kredito sugrąžinimo terminus už laiku nesugrąžintą kredito sumą atsakovai įsipareigojo papildomai prie sutarties specialiojoje dalyje nustatytų palūkanų mokėti ieškovei papildomas palūkanas nuo laiku negrąžintos kredito sumos, kurių dydis yra 50 proc. sutarties specialiojoje dalyje nustatytų metų palūkanų dydžio (Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 15 punktas), t. y. 21,15 proc. dydžio palūkanas, sprendžia, jog nustatytas 21,15 proc. kompensacinių palūkanų dydis nagrinėjamu atveju neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Kadangi Kreditavimo sutarties Specialiosios dalies 5.1 punkte nustatytas 14,10 proc. metinių palūkanų dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, šis dydis padengia ieškovės realius patirtus nuostolius, be to, atsižvelgtina į tai, jog nagrinėjamu atveju apeliantė yra vartotoja, t. y. silpnesnė sutarties šalis, į apeliantės amžių (64 metai), jos gaunamas pajamas, įvertinus jos galimybes susirasti darbą, kompensacinių palūkanų dydis nuo 21,15 proc. mažintinas iki 14,10 proc.
  12. Nors, kaip minėta, nagrinėjamu atveju netaikytinas Vartojimo kredito įstatymas, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, tikslinga šio įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą netesybų dydį laikyti orientaciniu kriterijumi sprendžiant dėl priteistino delspinigių dydžio nagrinėjamu atveju. Taigi, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, teisėjų kolegija mano, kad 0,05 proc. dydžio delspinigiai, skaičiuotini nuo 3 914,20 Eur nesumokėtų palūkanų, nagrinėjamu atveju atitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, nepažeistų šalių interesų pusiausvyros, todėl ieškovės prašoma priteisti delspinigių suma nuo 501,41 Eur mažintina iki 352,28 Eur (3 914,20 Eur x 0,05 proc. x 180 d.).
  13. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, netinkamai taikė palūkanas ir netesybas reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas), ieškinys tenkintinas iš dalies – ieškovei iš atsakovų priteistina 4 052,88 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 3 914,20 Eur palūkanos, 14,10 proc. dydžio palūkanos nuo 4052,88 Eur sumos nuo 2016-12-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 352,28 Eur delspinigiai.

7Bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymas

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovė ieškiniu buvo pareiškusi 4 turtinius reikalavimus, reikalavimai priteisti negrąžintą kredito sumą bei priteisti 3 914,20 Eur pelno palūkanas patenkinti visiškai, reikalavimas priteisti 501,41 Eur delspinigius sumažintas iki 352,28 Eur, reikalavimas priteisti 21,15 proc. procesines palūkanas sumažintas iki 14,10 proc., taigi laikytina, jog patenkinta 84 proc. ieškinio reikalavimų. Ieškovė pateikdama ieškinį sumokėjo 191 Eur žyminį mokestį bei pateikė duomenis apie patirtas 605 Eur išlaidas advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliante, jog šios išlaidos yra nepagrįstos, neproporcingai didelės ir pan. Šis bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatyto maksimalaus bylinėjimosi išlaidų priteistino dydžio, teismo vertinimu, nėra per didelis. Atsižvelgiant į tai, jog patenkinta 84 proc. ieškinio reikalavimų, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovo ir apeliantės lygiomis dalimis priteistina po 80,22 Eur (191 Eur x 84 proc. : 2) žyminio mokesčio bei po 254,10 Eur (605 Eur x 84 proc. : 2) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
  2. Apeliantė A. R. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės į valstybės biudžetą bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė duomenų, pagrindžiančių bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas, todėl klausimas dėl bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų priteisimo iš ieškovės į valstybės biudžetą nespręstinas.
  1. Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Apeliantei buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, 2017-11-02 apeliacinės instancijos teisme gauta 2017-11-02 valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-10390, t. y. teismo sprendimo priėmimo stadijoje, teismui išnagrinėjus bylą iš esmės, todėl atsisakytina priimti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017-11-02 pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-10390, pažyma grąžintina ją pateikusiam asmeniui.

8Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

9Kretingos rajono apylinkės teismo 2017-06-06 sprendimą pakeisti, rezoliucinę dalį išdėstant taip:

10„Ieškinį tenkinti iš dalies.

11Priteisti solidariai iš atsakovų A. R., asmens kodas ( - ) ir A. R., asmens kodas ( - ) ieškovui Lindorff Oy, juridinio asmens kodas 014351-4, veikiančiam per Lindor Oy filialą, juridinio asmens kodas 111882842, 4 052,88 Eur negrąžinto vartojimo kredito, 3 914,20 Eur palūkanas, 352,28 Eur delspinigius, 14,10 proc. dydžio palūkanas nuo 4 052,88 Eur sumos nuo 2016-12-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

12Priteisti iš atsakovo A. R. ieškovui Lindorff Oy, veikiančiam per Lindor Oy filialą, 80,22 Eur žyminį mokestį ir 254,10 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

13Priteisti iš atsakovės A. R. ieškovui Lindorff Oy, veikiančiam per Lindor Oy filialą, 80,22 Eur žyminį mokestį ir 254,10 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.“

14Atsisakyti priimti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus 2017-11-02 pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų Nr. NTP-7-10390, pažymą grąžinti ją pateikusiam asmeniui.

Proceso dalyviai
Ryšiai