Byla 2A-2238-258/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ritos Kisielienės,

2kolegijos teisėjų Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, Vido Stankevičiaus,

3apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo If P&C Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė.

4Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

5I. Ginčo esmė

6Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės 6 857,37 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-10-26 draudimo sutarties su V. M. pagrindu apdraudė transporto priemonę SAAB 9-5, valst. Nr.( - ), transporto priemonės draudimu. 2009-06-02 apie 5:20 val. Kaune, Kleboniškio g., įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta transporto priemonė. Eismo įvykis įvyko dėl to, kad automobilio vairuotoja nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai staiga į kelią išbėgo stirna. 2009-06-02 eismo įvykį draudikas pripažino draudiminiu ir draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 6857,31 Lt draudimo išmoką. Išmokėjęs draudimo išmoką ieškovas įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos padarymo asmenį – atsakovę, nes už nuostolius, atsiradusius dėl 2009 m. birželio 2 d. eismo įvykio, atsakinga Lietuvos Respublika, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, kuri turi pareigą rūpintis, kad laukiniai gyvūnai nedarytų žalos. Nagrinėjamu atveju pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d., numatanti naminių gyvūnų savininkų atsakomybę. Sistemiškai bei lingvistiškai aiškinant CK 6.267 str. 2 d. bei remiantis bendraisiais protingumo, teisingumo bei nediskriminavimo principais tokiu atveju, kaip nagrinėjamas, laukiniam gyvūnui padarius žalą transporto priemonei ir nenustačius transporto priemonės valdytojo kaltės, atsakovas privalo atlyginti žalai pilnai (kaltė bei veiksmų neteisėtumas neturi būti nustatinėjami, kaltės prezumpcija yra ir neteisėtų veiksmų prezumpcija). Taigi, taikytina griežtoji civilinė atsakomybė. Nustatytos byloje aplinkybės neatitinka nenugalimos jėgos kriterijų visumos, nes atsakovas neįrodė, kad valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, negalėjo protingai numatyti stirnos išbėgimo į kelią galimybės, ar kad ji to negalėjo kontroliuoti ar užkirsti tam kelią. Byloje nėra nustatyta ir jokių tyčinių ar didelio neatsargumo transporto priemonės vairuotojo veiksmų, todėl nėra aplinkybių, kurios atleistų atsakovą nuo atsakomybės.

7Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2009-06-02 nutarimas atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną E. M. atžvilgiu neturi teisinės reikšmės šioje byloje, nes neįrodo, kad vairuotojui, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojui, negalėjo būti taikoma civilinė atsakomybė ir dėl įvykio nėra vairuotojo kaltės pagal civilinės teisės normas. Ieškovas nenurodė, kokius teisės aktus pažeidė ir kokių veiksmų neatliko atsakovė, taip pažeisdama imperatyvias įstatymų normas. Ar gyvūno išbėgimas į kelią yra nenugalima jėga, ar ne, reikia spręsti kiekvienu atveju konkrečiai įvertinus gyvūno rūšį, populiacijos mastą ir kt. Stirnų populiacijos gausa reguliuojama pakankamai, todėl nėra jokių teisinių prielaidų teigti, kad buvo kokie nors neteisėti valstybės veiksmai. Ieškovas iš esmės netinkamai interpretuoja teisės aktus ir kildina valstybės atsakomybę iš pareigos užtikrinti, kad laukinis gyvūnas nepatektų į kelio važiuojamąją dalį, nes tai reikštų, kad yra reikalaujama iš valstybės neįmanomo dalyko. Iš ieškovo pateiktų dokumentų kyla abejonė, ar draudikas įsitikino ir elgėsi rūpestingai, atidžiai atlygindamas žalą, nes byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių, kad draudikas įsitikino, jog eismo įvykio metu buvo padaryta būtent tokia žala. Be to, iš pateiktos policijos įvykio vietos schemos darytina išvada, kad ir pati vairuotoja buvo nerūpestinga, ir tai yra papildomas pagrindas atmesti ieškinį. Valstybė negalėjo numatyti stirnos išbėgimo įvykio vietoje, nes ta vieta nėra avaringa. Tai buvo vienintelis panašaus pobūdžio įvykis nagrinėjamoje kelio atkarpoje, todėl valstybė neprivalėjo imtis kažkokių papildomų priemonių, siekdama užkirsti kelią žvėries išbėgimui toje vietoje.

8Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė nurodė, kad policijos pareigūnai netyrė vairuotojos E. M. kaltės dėl įvykusio eismo įvykio, tačiau iš kelių policijos pateiktų dokumentų matyti, kad kelyje, kuriame įvyko eismo įvykis, galiojo įspėjamasis kelio ženklas Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, transporto priemonės vairuotoja gyvena netoli eismo įvykio vietos, taigi jai buvo žinomos eismo sąlygos toje vietoje. Atsižvelgiant į tai, transporto priemonės vairuotoja turėjo numatyti ir įvertinti vairavimo sąlygas. Nustačius vairuotojos kaltę, vadovaujantis LR CK 6.253 str. 1 d. civilinė atsakomybė atsakovės atžvilgiu neturėtų būti taikoma.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad ieškovo žalą sukėlė laukinio žvėries – stirnos –išbėgimas į kelią, sąlygojęs eismo įvykį. Kadangi, pagal Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d. laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, nagrinėjo valstybės deliktinės atsakomybės klausimą pagal LR CK 6.267 str. 1 d. Teismas konstatavo, kad eismo įvykis įvyko ne dėl nenugalimos jėgos, ieškovas neįrodė, kad įvykis kilo dėl valstybės tyčios ar didelio neatsargumo, todėl laikė, kad yra pagrindas taikyti CK 6.267 str. 1 d. numatytą atleidimo nuo atsakomybės sąlygą. Pažymėjo, kad nors byloje ir nėra duomenų apie nagrinėjamos kelio atkarpos avaringumą, valstybė, būdama rūpestinga Lietuvos kelių bei laukinių gyvūnų savininkė, veikdama per Kauno miesto savivaldybę, visgi įrengė ženklą „Laukiniai gyvūnai“, įspėjantį apie laukinius gyvūnus miške. Be to, pati liudytoja pažymėjo, kad miške tam tikroje vietoje, t.y. vandentiekio pusėje, buvo pastatytos apsauginės tvorelės, ir ši aplinkybė tik patvirtina, kad atsakovė ėmėsi visų įmanomų priemonių, kurių tikslas apsaugoti ne tik važiuojančius transporto priemonėmis asmenis, tačiau ir jai nuosavybės teise priklausančius laukinius gyvūnus. Byloje taip pat nepateikta įrodymų apie netinkamą stirnų populiacijos reguliavimą kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį tenkinti pilnai; priteisti ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, jog CK 6.267 str. 1 d įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, t.y. laukinio žvėries galimumo valdyti faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) padarytos žalos priežastinis ryšys su įvykiu, kuriame dalyvavo laukinis žvėris. Kaltė šiuo atveju formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Netgi jei šioje byloje turėtų būti įrodinėjami neteisėti veiksmai, tai nepašalina atsakovės atsakomybės. Teisei prieštaraujantis veikimas ar neveikimas bendrosios žalos atlyginimo prievolės prasme yra pats žalos padarymo faktas, kadangi įstatymai neleidžia daryti žalos. Rūpestingas ir apdairus savininkas turėjo reaguoti į kelyje vykusius eismo įvykius ir jų skaičių bei imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias. Apeliantas nesutiko su teismo argumentu, kad atsakovė ėmėsi pozityvių veiksmų žalai dėl laukinių gyvūnų patekimo į kelią užkirsti. Ši teismo išvada nėra paremta jokiais įrodymais bei teisiniais argumentais ir be jokio teisinio pagrindo perkelta pareiga ieškovui paneigti šias aplinkybes. Iš bylos medžiagos matyti, kad eismo įvykio vietoje buvusios priemonės nebuvo efektyvios, kadangi nesutrukdė transporto priemonės ir stirnos susidūrimui, o byloje esantys netiesioginiai įrodymai dėl atitvarų nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovas, būdamas laukinės gyvūnijos savininku, ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad būtų išvengta panašių eismo įvykių. Apeliantas pažymėjo, kad žalos atlyginimo valstybei klausimas nėra keliamas ir analizuojamas. Todėl CK 6.270 str. 1 d. nurodytas aplinkybes (nenugalimą jėgą, nukentėjusiojo tyčią ar didelį neatsargumą) turi įrodyti atsakovė, nes tokia pareiga jai priskirta LR CK 6.267 str. 1 d. pagrindu.

13Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama LR Aplinkos ministerijos, prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą. Nurodė, kad apelianto pateiktas aiškinimas iškreipia civilinės deliktinės griežtosios atsakomybės CK įtvirtintą sampratą: atsakomybę siejant tik su faktu, nėra aišku, kaip deliktinė atsakomybė gali būti taikoma nesant priešingų teisei, neteisėtų atsakovo veiksmų. Žalos faktas pats savaime nepreziumuoja neteisėtų, priešingų teisei veiksmų ir negali reikšti, kad automatiškai yra neteisėti veiksmai ar tuo labiau kaltas (atsakingas) už žalos atsiradimą konkretus asmuo, todėl visais atvejais neteisėtumą turi įrodyti ieškovas, reikšdamas ieškinį. Nėra aišku, kaip apeliantas įžvelgia valstybės kaltę bei priežastinį ryšį tarp atsiradusios žalos, kai nagrinėjamas kelias priklauso savivaldybei ir būtent jai tesės aktai numato pareigą užtikrinti saugias eismo sąlygas. Apelianto argumentai, susiję su galimybe suvaldyti stirnų populiaciją, prieštarauja mokslininkų atliktiems tyrimams, stebėjimams, logikos dėsniams, o argumentai, kad valstybė neatlieka ar netinkamai atlieka pareigą valdyti laukinių gyvūnų populiaciją, nepagrįsti jokiais dokumentais ar kitais leistinais įrodymais. Atsakovės į bylą pateikti duomenys apie galimų sumedžioti stirnų limitus rodo, kad stirnų populiacijos gausa reguliuojama pakankamai. Apelianto nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civ. b. Nr. 3K-3-509/2009 bylos, kurioje priimta 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, t.y. skiriasi keliai, kuriuose įvyko eismo įvykiai, svarba, intensyvumas, dislokacija, gyvūno rūšis, įvykių skaičius.

14Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog byloje būtina analizuoti atsakovės Lietuvos Respublikos neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo) buvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007-11-06 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-469/2007 išaiškino, kad atsakomybės už turtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų veiksmų, būtinąsias sąlygas reglamentuoja CK 6.271, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniai. Taigi, ieškovas, siekdamas žalos atlyginimo iš valstybės, turi pagrįsti civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio – buvimą. Ieškovui neįrodžius valstybės tyčios ar didelio neatsargumo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 6.267 str. 1 d. numatytą atleidimo nuo atsakomybės sąlygą. Įspėjamojo kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ įrengimas yra pakankama eismo saugumo užtikrinimo priemonė, nes Kleboniškių gatvė nėra autostrada, eismas šioje gatvėje nėra intensyvus, stirnų pasitaiko retai, atsakingi pareigūnai nuolat analizuoja duomenis apie eismo įvykius, tačiau siūlymų dėl būtinybės Kleboniškio gatvėje įrengti ar taikyti papildomas eismo saugumo užtikrinimo priemones nuo laukinių žvėrių nebuvo gauta. Be to, pastatyti kelio užtvarus išilgai Kleboniškio gatvės nėra nei būtinybės, nei galimybės, nes Kleboniškio parkas yra rekreacinė Kauno miesto savivaldybės teritorija, o užtvarų pastatymas apribotų parko lankytojų judėjimą. Savivaldybė pažymėjo, kad tiesioginę įtaką ieškovo nurodomos žalos atsiradimui ir jos dydžiui turi pačios vairuotojos kaltė dėl eismo įvykio, tačiau to policijos pareigūnai net netyrė.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

17Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino If P&C Insurance AS ieškinio reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo.

18Byloje nustatyta, kad 2008-10-06 draudimo sutarties pagrindu tarp If draudimas ir V. M. transporto priemonių draudimu buvo apdraustas automobilis SAAB 9-5, valst. Nr.( - ) (t. 1, b.l. 83-84). 2009-06-02 apie 5 val. 20 min. E. M. vairuojant E. M. apdraustą transporto priemonę, į važiuojamąją Kleboniškio gatvės, esančios Kaune, dalį išbėgo stirna. Dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu transporto priemonė 9-5, valst. Nr. .( - ) buvo apgadinta (t. 1, b.l. 77-82; 85). Ieškovas minėtą eismo įvykį įvertino kaip draudiminį ir išmokėjo draudimo išmoką (t. 1, b.l. 100). Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2009 m. birželio 2 d. priėmė nutarimą atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną E. M. atžvilgiu, konstatavusi, kad E. M. veiksmuose kelių eismo taisyklių pažeidimų neįžvelgta, todėl administracinė atsakomybė netaikytina (t. 1, b.l. 77).

19Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, nesutinka, jog ji yra tinkama atsakovė šioje byloje. Mano, jog ja turėtų būti Kauno miesto savivaldybė.

20Teisėjų kolegija laiko, kad pirmos instancijos teismas nepažeidė teisės normų, atsakove nurodęs Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos, nes nors Kleboniškio gatvė Kaune, kur įvyko eismo įvykis, priklauso Kauno miesto savivaldybei, tačiau ieškinys reiškiamas dėl laukinio žvėries padarytos žalos. O laukiniai žvėrys, remiantis LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str. 1 d., nuosavybės teise priklauso valstybei. Vadinasi, valstybė, veikdama per savivaldybę, turi rūpintis, kad laukiniai žvėrys keliuose nesukeltų eismo įvykių ir dėl jų neatsirastų žala. Žalai dėl laukinio žvėries išbėgimo į kelią atsiradus, turi būti sprendžiamas valstybės atsakomybės klausimas.

21Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 str. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009-03-24 ir 2009-11-23 nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009 konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas, ir nurodė, kad CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Kasacinis teismas analogišką bylą išnagrinėjo 2011-10-04 ir nurodė, kad kaip precedentu vadovautinasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, ir konstatavo, kad valstybės civilinei atsakomybei už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą taikyti nustatytinos visos CK 6.246–6.249 str. įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Atsižvelgiant į tai, vadovautinasi vėliausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pagal kurią už stirnos, kaip laukinio gyvūno (laukinio žvėries), eismo įvykio metu padarytą žalą valstybė, būdama šio laukinio gyvūno savininke, privalėtų atsakyti, tačiau tik nustačius visas būtinas jos civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad valstybei šiuo atveju taikytina griežtoji civilinė atsakomybė (be kaltės).

22Ieškovas mano, kad Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus (neteisėtas neveikimas), nesiėmusi pakankamų priemonių užkirsti kelią laukinio gyvūno išbėgimui ir žalos atsiradimui. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovės veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas. Iš eismo įvykio schemos matyti, kad kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, galiojo įspėjamasis ženklas „Žvėrys“ (t.1, b.l. 81). Vadinasi, priemonių, įspėjančių vairuotojus apie galimą žvėrių išbėgimą į kelią, buvo imtasi. Remiantis Kauno miesto savivaldybės paaiškinimais, pastatyti kelio užtvarus išilgai visos Kleboniškio gatvės nėra nei galimybės, nei būtinybės, atsižvelgiant į tai, kad Kleboniškio miško parkas yra rekreacinė Kauno miesto savivaldybės teritorija ir užtvarų pastatymas apribotų parko lankytojų judėjimą. Be to, ir laukinių žvėrių, į parką atbėgančių iš toliau esančių miškų, gausiai gyventojų lankomame parke, pasitaiko retai. Ieškovas nepateikė duomenų apie kelio atkarpos, kurioje, įvyko eismo įvykis, avaringumą, duomenų, kad toje kelio dalyje, kurioje įvyko eismo įvykis, atsakovas privalėjo įrengti užtvarus, garso barjerus, žvėris atbaidančių kvapų priemones ir pan. Tai pat ieškovas nepaneigė, jog stirnų populiacija yra reguliuojama, nes jų sumedžiojimo limitus nustato Aplinkos ministerijos rajono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus įsakymu sudaryta rajono (savivaldybės) medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisija. Svarbu pažymėti ir tai, kad sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką bei ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti, nes akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi.

23Tiek jau nurodytos priemonės, tiek priimti teisės aktai: LR Laukinės gyvūnijos įstatymas, LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, LR Kelių įstatymas, Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas LR Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155, 2000-06-27 LR aplinkos ministro įsakymu patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, nustatančias medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą ir kt., rodo, kad valstybė ėmėsi pozityvių veiksmų, reglamentuojant laukinę gyvūniją bei nustatant reikalavimus eismo dalyviams. Teisėjų kolegija laiko, kad ir pats vairuotojas, valdydamas automobilį, kaip padidinto pavojaus šaltinį, privalo elgtis atidžiai ir rūpestingai, pasirinkti saugų greitį, atsižvelgti į eismo sąlygas, vietovę ir pan. Nagrinėjamu atveju A. M. automobilį vairavo 60 km/h -70 km/h greičiu, kai leistinas greitis yra 70 km/h (t. 1, b.l. 79, 182). Visgi iš bylos duomenų matyti, kad ji važiavo anksti ryte, miškingoje vietoje, galiojant apie laukinius žvėris įspėjančiam kelio ženklui, todėl turėjo būti itin atidi ir pasirinkti saugų greitį. Aplinkybė, kad vairuotoja, pasirinkusi 60km/h -70 km/h greitį nepažeidė kelių eismo taisyklių, nereiškia, kad toks greitis buvo saugus ir nepanaikina visų eismo dalyvių bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, maksimaliai prisiderinant prie konkrečių vairavimo sąlygų ir pasirenkant kiek įmanoma saugesnį greitį, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių. Įvertinus aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad valstybės pareigos atlyginti žalą be kaltės neatsiranda. Kitoks aiškinimas neatitiktų protingumo ir sąžiningumo principų, nes valstybei negalima nustatyti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės).

24Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės neteisėtais veiksmais buvo apelianto pareiga (CPK 12 str., 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šios savo pareigos apeliantas neįgyvendino, todėl byloje duomenų teisiškai reikšmingam priežastiniam atsakovo veiksmų (neveikimo) ir ieškovo nuostolių ryšiui konstatuoti nepakanka (CK 6.247 str.).

25Teisėjų kolegija, konstatavus, kad valstybės civilinei atsakomybei už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą taikyti nustatytinos visos CK 6.246–6.249 str. įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos, plačiau neanalizuoja apelianto argumentų dėl pareigos atsakovei įrodyti CK 6.270 str. 1 d. numatytas aplinkybes (nenugalimą jėgą, nukentėjusiojo tyčią ar didelį neatsargumą), nes tokia pareiga jai priskirta LR CK 6.267 str. 1 d. pagrindu. Remiantis naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tuomet, kai yra sprendžiamas ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo, o atsakovo atsakomybė yra grindžiama CK 6.267 str. 1 d. pažeidimu, šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės nėra taikoma. Vadinasi, turi būti įrodinėjamos sąlygos atsakomybei kilti, o ne mėginama paneigti atsakomybę be katės, t.y. CK 6.270 str. 1 d. nagrinėjamu atveju iš viso neturėtų būti taikoma. Nors pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, taikė CK 6.270 str. 1 d., toks netinkamas teisės normos taikymas neturėjo didelės reikšmės ginčo išnagrinėjimui, nes ginčas iš esmės išspręstas teisingai.

26Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareikštą ieškinį, o apeliacinio skundo argumentai, susiję su netinkamu CK 6.270 str. 1 d. normos taikymu, aptariamame kontekste nėra teisiškai reikšmingi.

27Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

Nutarė

28Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos teisėjų Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, Vido Stankevičiaus,... 3. apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo If P&C... 4. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 5. I. Ginčo esmė... 6. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš... 7. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo... 8. Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė nurodė, kad policijos pareigūnai... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės... 13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama... 14. Trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą... 15. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 16. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 18. Byloje nustatyta, kad 2008-10-06 draudimo sutarties pagrindu tarp If draudimas... 19. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Aplinkos... 20. Teisėjų kolegija laiko, kad pirmos instancijos teismas nepažeidė teisės... 21. Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas... 22. Ieškovas mano, kad Lietuvos valstybė atliko neteisėtus veiksmus (neteisėtas... 23. Tiek jau nurodytos priemonės, tiek priimti teisės aktai: LR Laukinės... 24. Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės neteisėtais veiksmais buvo... 25. Teisėjų kolegija, konstatavus, kad valstybės civilinei atsakomybei už... 26. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 27. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str.... 28. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti...