Byla 2A-494-798/2016
Dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atsakovei akcinei bendrovei DNB bankas, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Spausk”, G. K., T. K., T. V

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Žirono teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovių A. K. ir A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių A. K., A. V. ieškinį dėl laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atsakovei akcinei bendrovei DNB bankas, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Spausk”, G. K., T. K., T. V..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4ieškovės A. K. ir A. V. ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis tarp ieškovės A. K. ir atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) DNB bankas sudarytas 2009-10-07 laidavimo sutartis: Nr.129-09L, Nr.131-09L ir Nr.130-09L; 2) pripažinti negaliojančiomis tarp ieškovės A. V. ir atsakovės AB DNB bankas 2009-10-07 sudarytas laidavimo sutartis: Nr.126-09L, Nr.128-09L, ir Nr.127-09L; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5Įrodinėjo, jog ginčo laidavimo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis, nes jos buvo sudarytos dėl atsakovės taikyto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, kadangi ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos praėjus keliems metams po kreditavimo sutarčių sudarymo, jokios derybos dėl laidavimo sutarčių ir jų turinio nei su ieškovėmis, nei su bendrove nevyko; sutartys sudarytos naudojant banko standartinę formą; nei vienoje iš laidavimo sutarčių nebuvo nurodytas ieškovių, kaip laiduotojų, prisiimamų įsipareigojimų dydis ar kreditų grąžinimo terminai. Ginčo laidavimo sutartys buvo sudarytos ieškovėms iš esmės suklydus, kadangi ieškovės nėra profesionalūs verslo finansavimo rinkos dalyviai, todėl atsakovei pasiūlius sudaryti ginčo laidavimo sutartis, ieškovės vadovavosi atsakovės pateikta informacija apie sandorių turinį ir pasekmes. Ieškovės nežinojo ir nesuvokė ginčo laidavimo sandorio pasekmių savo turtiniams interesams. Manė, jog atsakovė, sudarydama laidavimo sutartis su ieškovėmis, nesilaikė atsakingo skolinimo standartų (t. I, b. l. 1 – 15).

6Atsakovė AB DNB bankas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

7Nurodė, jog ieškinyje dėstomi argumentai nenuoseklūs ir prieštaringi. Vilniaus apygardos teismas 2013-08-06 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3831-661/2013 ginčijamų laidavimo sutarčių pagrindu priteisė skolą solidariai iš atsakovų A. K., A. V., G. K., T. K. ir T. V. AB DND banko naudai. Šioje byloje ieškovės laidavimo sutarčių neginčijo. Pažymėjo, kad ieškovės laidavimus patvirtino parašais visuose susitarimuose, keičiančiuose kredito sutarčių sąlygas, be to laisva valia 2012-09-21 prašymu kreipėsi į atsakovę, prašydamos nurodyti banko sąskaitą, į kurią galėtų atlikti dalinius mokėjimus UAB „Spausk“ skolai pagal kredito sutartis dengti ir iš dalies UAB „Spausk“ skolą sumažino.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovių A. K. ir A. V. atsakovės AB DNB bankas naudai po 525,66 Eur bylinėjimosi išlaidų.

9Nustatė, jog ieškovės ginčo laidavimo sutartis siekia nuginčyti remiantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio 1 dalimi. Ekonominio spaudimo ir banko darbuotojų grasinimų realumą įrodinėjo aplinkybėmis, kad: laidavimo sutartys buvo sudarytos praėjus keleriems metams po pagrindinių kreditavimo sutarčių sudarymo; jokios derybos su ieškovėmis dėl sutarčių nevyko, sutartys sudarytos panaudojant standartinę banko formą, sutartyse nenurodytas ieškovių prisiimamų įsipareigojimų dydis ir kreditų gražinimo terminai, banko darbuotojai apsiribojo paaiškinimu; ieškovėms niekas negresia, nes prievolių pagal kreditavimo sutartis įvykdymas yra garantuotas įkeičiamu turtu bei akcininkų laidavimais. Su šiais ieškovių argumentais teismas nesutiko, nes laidavimo sutartys buvo sudarytos 2009 m. spalio 7 d. vieną prievolių užtikrinimo priemonę - T. Č. laidavimą - pakeičiant ieškovių laidavimu ir, kaip teisme nurodė liudytoju apklaustas banko darbuotojas V. M., šie sutarčių ir iš jų skolininkui kylančių užtikrinimo priemonių pakeitimai buvo įvykdyti būtent bendrovės akcininkų ieškovių sutuoktinių iniciatyva, nes T. Č. (vienas iš laiduotojų) ruošėsi išvykti iš Lietuvos.

10Taip pat, ieškovių teigimu, ekonominis spaudimas pasireiškė tuo, jog atsakovė galėjo nutraukti bendrovės finansavimą, nes kredito sutartyse buvo numatyta galimybė pareikalauti gražinti visą kreditą, todėl atsakovė iš karto grasino nepratęsti pakankamai trumpų kredito gražinimo terminų, kuomet bendrovės veikla iš esmės priklausė nuo atsakovės teikiamo finansavimo, o tokio finansavimo sutrikimas, atsižvelgiant į ekonominę krizę, būtų lėmęs UAB „Spausk“ bankrotą ir ieškovių bei jų sutuoktinių investuotų lėšų praradimą. Teismo vertinimu, šiais teiginiais iš esmės pačios ieškovės patvirtino, jog jos ir jų sutuoktiniai buvo investavę į verslą, kurio apyvartinės lėšos buvo paskolintos pagal ginčo kreditavimo sutartis, o tai jau savaime suponuoja didelę tokio verslo riziką. Ieškovių sutuoktiniai, būdami verslininkais ir trečiojo asmens akcininkais, žinojo ar turėjo žinoti apie tokio verslo rizikas, todėl akivaizdu, kad ieškovės, kaip trečiojo asmens akcininkų sutuoktinės, turėjo visas galimybes laisvai apsispręsti, sudaryti laidavimo sutartį ar nesudaryti. Aplinkybė, kad laidavimo sutartyse nebuvo nurodyti jų įsipareigojimų dydžiai taip pat nesudarė teismui pagrindo pripažinti, jog ieškovių teisės buvo kaip nors pažeistos, nes visi skolininko įsipareigojimai pagal kreditavimo sutartis buvo pasirašyti ieškovių sutuoktinių, o po laidavimo sutarčių pasirašymo jos buvo supažindintos pasirašytinai su visais vėlesniais susitarimais, kuriais buvo keičiami šalių įsipareigojimai ir kreditų gražinimo terminai. Konstatavo, kad ieškovėms jų prisiimti įsipareigojimai turėjo būti aiškūs. Trečiojo asmens ir atsakovės pasirašytų susitarimų, kuriais buvo atidedami kredito gražinimo terminai, keičiamos kitos kredito sutarčių sąlygos, įrodė lanksčią atsakovės poziciją, siekiant sudaryti bendrovei sąlygas tinkamai įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Tai, kad kreditorė (atsakovė) reikalauja skolos gražinimo nustatytais terminais ir nurodo nutrauksianti sutartį, jeigu įsipareigojimai nebus vykdomi iš skolininko pusės, yra teisėti kreditorės veiksmai, kurie nelaikytini grasinimu ar ekonominiu spaudimu ar realiu grasinimu, kaip tokio grasinimo sąvoka apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje.

11Teismas byloje nenustatė, kad vienos bendrovės prievolių pagal ginčo kreditavimo sutartis užtikrinimo priemonės T. Č. laidavimo pakeitimas ieškovių bendrovės akcininkų sutuoktinių laidavimu galima būtų vertinti kaip atsakovo darbuotojų padarytus įstatymo draudžiamus veiksmus, padarius neteisėtą poveikį, kuris būtų lėmęs tai, jog ieškovės prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartis. Byloje nustatytos priešingos aplinkybės, t. y. laidavimo sutartį šalys sudarė savanoriškai ir tai atitiko abiejų šalių interesus: ieškovės ir jų sutuoktiniai, kaip akcininkai, buvo suinteresuoti normalia trečiojo asmens ūkine - finansine veikla, o atsakovė – užtikrinti kreditų suteiktų pagal ginčo kreditavimo sutartis grąžinimą.

12Ieškovės savo reikalavimus taip pat grindė CK 1.90 straipsnio nuostatomis ir teigė, kad ginčo laidavimo sutartis pasirašė suklydusios, kadangi jos nėra profesionalios verslo finansavimo rinkos dalyvės, todėl rėmėsi tik atsakovės suteikta informacija. Teismas nesutiko su ieškovių argumentais, jog laidavimo sutartys buvo sudaromos tik kaip fakultatyvus ir iš esmės papildomas reikalavimas; kredito sutartys jau užtikrintos kitomis prievolių užtikrinimo priemonėmis, kurių pilnai pakanka prievolių įvykdymui, be to laidavimo sutartyse nebuvo nurodytas kreditavimo sutartimi bendrovės (pagrindinio skolininko) įsipareigojimų dydis; ieškovės, žinodamos tikrąją laidavimo sutarčių prasmę ir neveikiamos savanaudiškų ir nesąžiningų banko veiksmų nebūtų sudarę laidavimo sutarčių. Vertinant aplinkybes, susijusias su asmens galėjimu tinkamai įvertinti laidavimo sutarties esmę ir pagrindus, pažymėjo, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus. Konstatavo, jog ginčo laidavimo sutarčių tekstas yra aiškus, jame ieškovių įsipareigojimai taip pat išdėstyti aiškiai ir suprantamai taip, kad kiekvienas apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo suvokti galimas jos pasirašymo pasekmes tuo atveju jei bendrovė neįvykdys savo įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartis. Be to, viena iš ieškovių A. K. yra profesionali teisininkė (notarė), kita buvo bendrovės darbuotoja, abi ieškovės yra akcininkų, investavusių į bendrovės verslą, sutuoktinės. Ieškovės buvo supažindinamos su visais pagrindinių kreditavimo sutarčių pakeitimais, pasirašytais nuo 2009 m. spalio 7 d.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

13Apeliaciniu skundu apeliantės A. K. ir A. V. prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo šiuos nesutikimo su skundžiamu sprendimu argumentus:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovių reikalavimą pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis, nes jos buvo sudarytos dėl atsakovės taikyto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo.
    1. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos bendrovės akcininkų iniciatyva, vieną kreditavimo sutarčių vykdymo užtikrinimo priemonę - T. Č. laidavimą pakeičiant ieškovių laidavimu. Teismas ignoravo šias ieškovių nurodytas ir į bylą pateiktais dokumentais pagrįstas aplinkybes: 1) T. Č. už kreditavimo sutarčių įvykdymą buvo garantavęs ne tik tarp jo ir atsakovės sudaryta laidavimo sutartimi, bet ir jam priklausančio turto hipoteka. Pažymėjo, kad šio nekilnojamojo turto įkeitimas buvo atliktas prieš pat, kai atsakovė atsisakė T. Č. laidavimo; 2) Net nevertinant bendrovės akcininkų pateiktų asmeninių laidavimų, bendrovės prievolėms pagal kreditavimo sutartis užtikrinti buvo įkeista beveik dvigubai daugiau turto, nei bendrovės atsakovei negrąžinti kreditai (laidavimo sutarčių dienai bendrovė buvo negrąžinusi kreditų 3 957 436,86 Lt sumai, o iki ginčijamų laidavimo sutarčių pasirašymo buvo įkeista turto, kurio vertė pagal nepriklausomų ekspertų nustatytus įvertinimus arba šalių susitarimu nustatytą įvertinimą buvo 6 905 897 Lt); 3) Laidavimo sutarčių sudarymo metu bendrovė tinkamai vykdė visas kreditavimo sutartis. Pažymėjo, jog būtent papildomas turto įkeitimas bei tas faktas, kad bendrovės prievolių įvykdymas buvo užtikrintas beveik dvigubai didesne įkeisto turto verte, lėmė tai, kad atsakovė sutiko atsisakyti vieno iš akcininkų, planavusio išvykti į užsienį laidavimo.
    2. Paprastai laidavimo sutartys pasirašomos kartu su sutartimi, iš kurios kyla pagrindinė prievolė, tuo tarpu ginčijamos laidavimo sutartys buvo sudarytos 2009 m. spalio 7 d., praėjus keleriems metams po kreditavimo sutarčių sudarymo. Mano, kad ši aplinkybė patvirtina, jog atsakovės poreikis užsitikrinti papildomą laidavimą atsirado ne iš karto sudarant skirtingas kreditavimo sutartis, o laidavimo sutartys sudarytos tik atsakovei aktyviai grasinant ir spaudžiant ieškoves sudaryti ginčo sutartis po kelerių metų nuo kreditavimo sutarčių sudarymo. Be to jokios derybos dėl laidavimo sutarčių ir jų turinio nei su ieškovėmis, nei su bendrove nevyko. Visos ginčo sutartys sudarytos naudojant standartinę formą - laidavimo sutartyse skiriasi tik laiduotojo duomenys ir sutarties, už kurios įvykdymą laiduojama, pavadinimas. Nei vienoje iš laidavimo sutarčių nebuvo nurodytas ieškovių, kaip laiduotojų, prisiimamų įsipareigojimų dydis ar kreditų grąžinimo terminai. Bankas apsiribojo paaiškinimu, kad laiduotojoms niekas negresia, nes bendrovės įsipareigojimai pagal kreditavimo sutartis yra užtikrinti turto įkeitimais bei akcininkų laidavimais. Prieš pasirašant laidavimo sutartis nebuvo nei padidintas kreditavimas, nei pratęsti kredito grąžinimo terminai, t. y. jokios naudos bendrovė dėl papildomų jos prievolių užtikrinimo negavo.
    3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovės „turėjo visas galimybes laisvai apsispręsti, ar sudaryti laidavimo sutartis“, ieškovėms pagal laidavimo sutartis prisiimami įsipareigojimai buvo visiškai aiškūs ir šios sutartys buvo pasirašytos ne dėl atsakovės taikyto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo, o atsakovei „siekiant sudaryti bendrovei sąlygas tinkamai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus“. Apeliančių nuomone, ginčijamos laidavimo sutartys buvo pasirašytos tik dėl atsakovės spaudimo ir grasinimo panaudoti ekonominio spaudimo priemones, t. y. jeigu ieškovės būtų atsisakiusios sudaryti laidavimo sutartis, atsakovė būtų nutraukusi bendrovės finansavimą, dėl ko kiltų neigiamos pasekmės.
    4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl ieškovių argumento, jog laidavimo sutarčių sudarymas ieškovėms yra akivaizdžiai nenaudingas. Nurodo, kad ginčo laidavimo sutarčių sudarymo metu bendrovė tinkamai vykdė visas kreditavimo sutartis. Be bendrovės akcininkų (T. V., G. K. ir T. K.) pateiktų asmeninių laidavimų, bendrovės prievolėms pagal kreditavimo sutartis užtikrinti buvo įkeista beveik dvigubai daugiau turto, nei negrąžinti kreditai. Ginčijamos laidavimo sutartys yra neatlygintinės. Nėra įprasta praktika, kai už bendrovės įsipareigojimus laiduoja ne jų akcininkai, o tiesiogiai su bendrove nesusiję asmenys - akcininkų sutuoktiniai. Ieškovės niekaip nebuvo susijusios su bendrovės veikla, jos nekontroliavo ir jos valdyme nedalyvavo, jokių pajamų iš bendrovės jos negavo. Nebuvo sudaryti kreditavimo sutarčių pakeitimai, kuriais buvo atidėtas kreditų grąžinimo terminas ar keičiamos kitos kreditavimo sutarčių sąlygos.
    5. Sudarant laidavimo sutartis buvo pažeistas kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros užtikrinimo principas. Kadangi atsakovė yra stipresnioji šalis (laidavimo sutartys buvo standartinės formos), todėl tenkinus ieškinį būtų apgintos silpnesniosios šalies teisės.
    6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad laidavimo sutarčių sudarymą negalima vertinti „kaip atsakovų darbuotojų padarytus įstatymų draudžiamus veiksmus, padarius neteisėtą poveikį, kuris būtų lėmęs tai jog ieškovės prieš savo valią ir sau nenaudingomis sąlygomis sudarė laidavimo sutartis“. Mano, jog visiškas laidavimo sutartis sudariusių ieškovių interesų ignoravimas, sutarties šalių interesų pusiausvyros pažeidimas, neadekvatus prisiimamų įsipareigojimų ir turimo turto santykis, ieškovių ekonominio intereso sudaryti laidavimo sutartis nebuvimas turėjo būti teismo įvertinti kaip atsakovo nepateisinami ir neteisėti veiksmai. Nesant atsakovės ekonominio spaudimo ir grasinimų, ieškovės nebūtų sutikusios sudaryti laidavimo sutarčių, nes jos nesuteikė jokios ekonominės naudos, bet ir yra žalingos jų turtiniams interesams.
  2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovių reikalavimą pripažinti laidavimo sutartis negaliojančiomis, nes jos buvo sudarytos ieškovėms iš esmės suklydus.
    1. Ieškovės nėra profesionalūs verslo finansavimo rinkos dalyviai. Atsakovei pasiūlius sudaryti laidavimo sutartis, ieškovės rėmėsi atsakovės pateikta informacija apie sandorių turinį ir pasekmes. Žinodamos tikrąją laidavimo sutarčių prasmę ir neveikiamos savanaudiškų, nesąžiningų atsakovės interesų, niekada nebūtų sudariusios laidavimo sutarčių. Teismas neatsižvelgė ir į aukščiau nurodytas laidavimo sutarčių sudarymo aplinkybės (laidavimo sutartyse nebuvo nurodytas prisiimamų įsipareigojimų dydis, jos sudarytos pagal banko standartinę formą, ieškovės nedisponavo pilna informacija apie bendrovės vykdomą veiklą ir pan.).
    2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai didelę reikšmę suteikė tam faktui, kad A. V. dirbo Bendrovėje (ji buvo paprasta pardavėja), bei faktui, kad A. K. yra notarė.
    3. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl ieškovių argumentų dėl to, kad atsakovė nesilaikė atsakingo skolinimo standartų bei Bankų įstatymo reikalavimų. Bankui taikomi aukštesni atidumo, protingumo ir rūpestingumo standartai, todėl atsakovė privalėjo kontroliuoti pateikiamus dokumentus ir jam teko pareiga supažindinti klientus su sutarties sąlygomis bei atsakomybė už šios pareigos netinkamą vykdymą. Atsakovė nederino laidavimo sutarčių sąlygų su laiduotojais, nevykdė pareigos tinkamai jas išaiškinti.
    4. Ieškovės rėmėsi atsakovės pateikiama informacija apie sandorių turinį ir pasekmes, t. y. ieškovės dėl atsakovės pateikto vertinimo net nemanė, kad yra pagrindas su kažkuo dar konsultuotis dėl teikiamų pasirašyti sutarčių (t. III, b. l. 4 – 15).

14Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB DNB bankas prašo atmesti ieškovių apeliacinį skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

  1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ginčo sutarčių sudarymą sąlygojo vienos prievolių užtikrinimo prievolės pakeitimas kita, t. y. T. Č. laidavimas pakeistas ieškovių laidavimais. Laidavimo sutartys buvo sudarytos esant šalių susitarimui, o ne atsakovei pareikalavus. Ieškovėms atsisakiusi pasirašyti laidavimo sutartis, atsakovė nebūtų atsisakiusi T. Č. laidavimo.
  2. Tiek ieškovė, tiek ir UAB „Spausk“ laisva valia galėjo nuspręsti sudaryti laidavimo sandorius ar nesudaryti, tęsti kreditavimą pas atsakovę ar netęsti. Be to laidavimo sandorius ieškovės patvirtino savo parašais, todėl CK 1.79 straipsnio 1 dalies pagrindu neteko teisės jas ginčyti.
  3. Ieškovės nebuvo ekonomiškai priklausomos nuo atsakovės, todėl atsakovė negalėjo joms daryti jokio ekonominio spaudimo.
  4. UAB „Spausk“ nesikreipė į kitus bankus dėl refinansavimo.
  5. Pažymėjo, kad po laidavimo sutarčių pasirašymo buvo keičiamos sutarčių, už kurių prievoles laiduota, sąlygos – pratęsti mokėjimo terminai, pakeistos įmokų dalys ir kt.
  6. Mano, jog apeliacinio skundo argumentas, jog ieškovės nebuvo finansiškai pajėgios užtikrinti prievolių įvykdymą, yra nepagrįstas, nes laiduotojo finansinė padėtis gali keistis.
  7. Ieškovės neįrodė, kad suklydimas buvo esminis.
  8. Ieškovės nuo laidavimo sutarčių sudarymo momento iki Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3831-661/2013 įsiteisėjimo, laidavimo sandorių neginčijo. Mano, jog kreipimasis į teismą praėjus penkeriems metams po ginčo laidavimo sutarčių pasirašymo ir po to, kai atsakovė kreipėsi į teismą dėl prievolių, užtikrintų laidavimu, nevykdymo, suponuoja išvadą, kad ieškovės siekia išvengti atsakomybės pagal laidavimo sutartis (t. III, b. l. 28 – 34).

15IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Dėl faktinių aplinkybių

17Atsakovė AB DNB bankas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Spausk“ sudarė 2005 m. spalio 1 d. kredito linijos sutartį Nr. 3214-05IV, kurios pagrindu UAB „Spausk“ apyvartinėms lėšoms, reikalingoms verslui užtikrinti, suteikė 55 027 Eur kredito linijos limitą iki 2007 m. birželio 30 d. (t. I, b. l. 29, 37). Šios sutarties įvykdymas buvo užtikrintas 2005 m. liepos 1 d. laidavimo sutartimis, sudarytomis tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, UAB „Spausk“ akcininkų T. V. ir G. K. bei įkeičiant bendrovės prekių atsargas, kurių vertė negalėjo būti mažesnė nei 90 000 Lt.

18Atsakovė AB DNB bankas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Spausk“ sudarė 2006 m. birželio 28 d. susitarimą Nr. 2880 – 06 IV, kurio pagrindu kredito limito suma buvo padidinta iki 199 837,81 Eur; papildomai kredito limito grąžinimas buvo užtikrintas tarp trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, T. K. ir atsakovės sudaryta 2006 m. birželio 28 d. laidavimo sutartimi. (t. I, b. l.38 - 40)

19Atsakovė AB DNB bankas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Spausk“ sudarė 2007 m. vasario 2 d. susitarimą, pagal kurį kredito limito suma padidinta iki 477 873,03 Eur, o kredito limito grąžinimo terminas pratęstas iki 2008 m. birželio 30 d.; papildomai kredito limito grąžinimas buvo užtikrintas 2007 m. vasario 2 d. UAB „Spausk“ akcininko T. Č. ir atsakovės sudaryta laidavimo sutartimi bei sudaryti trys hipotekos lakštai, įkeičiant du žemės sklypus ir sodo pastatą, priklausančius M. J. K. (t. I, b. l. 41 - 44).

20Vėlesniais susitarimais buvo keičiami kredito linijos limito suma ir terminai, pateikiamos papildomos kredito gražinimo užtikrinimo priemonės: 1) 2008 m. sausio 31 d. susitarimu kredito linijos limito suma padidinta iki 883 373,03 Eur, o kredito gražinimo terminas nukeltas iki 2009 m. sausio 31 d.; kredito gražinimas užtikrintas įkeičiant T. Č. nekilnojamąjį turtą esantį ( - ), bei T. V. nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ) (t. I, b. l. 45 - 48); 2) 2009 m. liepos 1 d. susitarimu nustatytas kredito linijos limito sumos sumažinimo grafikas, pagal kurį kredito limitas turėjo būti mažinamas, o visi kreditai gražinti iki 2010 m. sausio 31 d., kada turėjo baigtis kredito linijos limito galiojimas (t. I, b. l. 49 - 52); 3) 2009 m. rugpjūčio 25 d. susitarimu atsakovei papildomai įkeistas T. Č. nekilnojamasis turtas žemės sklypas, esantis ( - ) bei žemės sklypas ( - ) (t. I, b. l. 53 - 55); 4) 2009 m. spalio 7 d. susitarimu sutartis papildyta 10.14 ir 10.15 punktais, įforminančiais A. K. ir A. V. laidavimą, pakeičiant T. Č. laidavimą (t. I, b. l. 56 - 59); 5) 2010 m. kovo 4 d. susitarimu sutartis pakeista, sumažinant kredito sumą iki 782 079,78 Eur, jo galutinio gražinimo terminą nukeliant į 2011 m. vasario 28 d. bei paliekant galioti ankstesnės prievolių pagal sutartį užtikrinimo priemonės (t. I, b. l. 60 - 82).

21Atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Spausk“ sudarė dar vieną 2007 m. birželio 13 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-4263 (t. I, b. l. 83 - 93), kurios pagrindu UAB „Spausk“ buvo suteiktas 1 080 000 Lt kreditas patalpų (parduotuvės) esančių ( - ), įsigijimui, kredito gražinimo terminas 2017 m. gegužės 31 d. Šios kreditavimo sutarties įvykdymas buvo užtikrintas atsakovės ir T. V., G. K., T. K. bei T. Č. sudarytomis 2007 m. birželio 13 d. laidavimo sutartimis bei nekilnojamojo turto hipoteka, kuria bankui buvo įkeistas už kreditą nupirktas nekilnojamasis turtas negyvenamoji patalpa - parduotuvė, esanti ( - ).

22Dėl 2007 m. birželio 13 d. kreditavimo sutarties buvo sudaryti šie susitarimai: 1) 2010 m. lapkričio 10 d. susitarimu UAB „Spausk“ prisiėmė papildomus įsipareigojimus: negražinti skolos akcininkams ir nemokėti dividendų kol nebus gražintas kredito likutis susitarimo datai sudaręs 792 660,46 Lt. (t. I, b. l. 98 - 104); 2) 2011 m. kovo 17 d. susitarimu pakeisti tarpiniai kredito gražinimo terminai (t. I, b. l. 105 - 110).

23Atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „Spausk“ sudarė 2007 m. liepos 27 d. overdrafto (sąskaitos kreditavimo) sutartį Nr. K-2400-2007-556, pagal kurią bendrovei apyvartinėms lėšoms papildyti buvo suteiktas 300 000 Lt dydžio overdrafto limitas iki 2008 m. liepos 31 d., jos įvykdymą užtikrinant tarp atsakovės ir T. V., G. K., T. K. ir T. Č. sudarytomis 2007 m. liepos 27 d. laidavimo sutartimis (t. I, b. l. 111 – 119).

24Dėl 2007 m. liepos 27 d. overdrafto (sąskaitos kreditavimo) sutarties buvo sudaryti šie susitarimai: 1) 2007 m. lapkričio 29 d. susitarimu nustatytas overdrafto limitas laikotarpiui nuo 2007-11-30 iki 2007-12-10 buvo padidintas iki 500 000 Lt (nuo 2007-12-10 overdrafto limitas - 300 000 Lt) (t. I, b. l. 120,121); 2) 2008 m. liepos 31 d. susitarimu nustatytas overdrafto limitas buvo sumažintas iki 260 000 Lt pratęsiant grąžinimo terminą iki 2009-07-31 (t. I, b. l. 122 – 124); 3) 2009 m. liepos 29 d. susitarimu nustatytas overdrafto limitas buvo sumažintas iki 200 000 Lt, pratęsiant grąžinimo terminą iki 2010-07-28. (t. I, b. l. 125 - 127); 4) 2009 m. spalio 7 d. susitarimu T. Č. laidavimas pagal overdrafto sutartį pakeistas A. K. ir A. V. laidavimu (t. I, b. l. 128 - 131); 5) 2010 m. rugpjūčio 18 d. (t. I, b. l. 132 - 134) nustatytas naujas overdrafto galiojimo terminas – 2011 m. liepos 28 d.; 6) 2011 m. kovo 17 d. nustatytas naujas overdrafto galiojimo terminas – 2012 m. kovo 31 d. (t. I, b. l. 136 - 139).

25Vykdydamos papildomus susitarimus prie kredito sutarčių ir overdrafto sutarties ieškovės pasirašė šias laidavimo sutartis: 1) A. K. - 2009 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. 129-09L, o A. V. - 2009 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. 126-09L, kuriomis ieškovės, kaip laiduotojos, prisiėmė įsipareigojimus solidariai atsakyti visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų atsakovei jeigu skolininkas (UAB „Spausk“) nevykdys visų, dalies arba vykdys netinkamai savo prievoles pagal 2005 m. liepos 1 d. kredito linijos sutartį Nr. 3214-05IV su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais (t. I, b. l. 17 - 20); 2) A. K. - 2009 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. 131-09L, o A. V. - 2009 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. 128-09L, kuriomis ieškovės kaip laiduotojos prisiėmė įsipareigojimus solidariai atsakyti visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, jeigu UAB „Spausk“ nevykdys visų, dalies arba vykdys netinkamai prievoles pagal 2007 m. birželio 13 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-426 su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais (t. I, b. l. 21 - 24); 3) A. K. 2009 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. 130-09L, o A. V. - 2009 m. spalio 7 d. laidavimo sutartį Nr. 127-09L, kuriomis ieškovės kaip laiduotojos prisiėmė įsipareigojimus solidariai atsakyti visu savo turtu, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų, jeigu UAB „Spausk“) nevykdys visų, dalies arba vykdys netinkamai prievoles pagal 2007 m. liepos 27 d. overdrafto (sąskaitos kreditavimo) sutartį Nr. K-2400-2007-556, su visais vėlesniais pakeitimais ir papildymais (t. I, b. l. 25 - 28).

26Dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo

27Apeliantės teigia, jog yra visos sąlygos pripažinti negaliojančiomis 2009 m. spalio 7 d. laidavimo sutartis: Nr.129-09L, Nr.131-09L ir Nr.130-09L; ir Nr.126-09L, Nr.128-09L, ir Nr.127-09L dėl atsakovės taikyto ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo.

28CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo negaliojančiu pagrindas – sandorio, sudaryto dėl ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo panaudoti tokį spaudimą, negaliojimas. Šio straipsnio 4 dalyje realus grasinimas yra laikomas kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad sandoriui kaip sudarytam dėl ekonominio spaudimo pripažinti negaliojančiu konkrečioje byloje turi būti nustatomos šios faktinės aplinkybės: a) kitas asmuo reikalavo sudaryti sutartį; b) grasino ekonominiais padariniais, kurių atsiradimas priklausė nuo jo nesąžiningų veiksmų; c) sandoris sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis jį sudariusiam asmeniui sąlygomis; d) nesant ekonominio spaudimo, sandoris nebūtų sudarytas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-378/2005; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-574/2006).

29Apeliantės teiginius, kad ginčo sutartys buvo sudarytos atsakovei aktyviai grasinant ir spaudžiant įrodinėja šiomis aplinkybėmis: a) visos laidavimo sutartys buvo sudarytos vieną dieną (2009 m. spalio 7 d.), b) ginčijamos sutartys sudarytos ne kartu su pagrindine kreditavimo sutartimi, o praėjus keleriems metams po kreditavimo sutarčių sudarymo, c) jokios derybos dėl laidavimo sutarčių sudarymo tarp šalių nevyko, d) laidavimo sutartyse nenurodyti ieškovių, kaip laiduotojų, prisiimamų įsipareigojimų dydis ar kreditų grąžinimo terminai, e) prieš pasirašant laidavimo sutartis nebuvo keičiamos kreditavimo sutarties sąlygos.

30Bylos duomenimis 2005 m. liepos 1 d. kredito linijos sutarties Nr. 3214-05IV įvykdymas buvo užtikrintas 2005-07-01 laidavimo sutartimis, sudarytomis tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, UAB „Spausk“ akcininkų T. V. ir G. K.. Papildomai kredito limito grąžinimas buvo užtikrintas UAB „Spausk“ akcininko T. Č. 2007m. vasario 2 d. laidavimo sutartimi ir hipoteka.

31Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi, prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje numatytais būdais. Įstatyme pateiktas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, todėl šalys laisvos nusistatyti imperatyviosioms įstatymų normoms neprieštaraujančius prievolių užtikrinimo būdus.

32Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė spaudė ieškoves sudaryti ginčo sandorius. Nagrinėjamu atveju UAB „Spausk“ (kredito gavėjo) akcininkai (laiduotojai) buvo iniciatoriai pakeisti kreditavimo sutarties sąlygas, t. y. vieną prievolių užtikrinimo prievolę pakeisti kita. Šio sprendimo priėmimą sąlygojo aplinkybės, jog T. Č. nebuvo UAB „Spausk“ akcininku ir ruošėsi išvykti iš Lietuvos. Todėl 2009 m. spalio 7 d. susitarimais buvo atsisakyta T. Č. laidavimo, vietoj jo įforminant A. K. ir A. V. laidavimo sutartis (t. I, b. l. 56 – 59, 94 – 97), taip pat T. Č. laidavimas pagal overdrafto sutartį pakeistas A. K. ir A. V. laidavimu (t. I, b. l. 128 - 131).

33Civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, ar jiems sudaryti konkrečią sutartį ir kokiomis sąlygomis (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas (CK 6.76 straipsnis), tad laiduotojas, turi įvertinti savo atsakomybės riziką.

34Apeliantės argumentai, kad joms atsisakius pasirašyti ginčo laidavimo sutartis atsakovė grasino nepratęsti kreditų grąžinimo terminų, kas būtų lėmę UAB „Spausk“ veiklos sutrikimą (bankrotą), nes bendrovės veikla buvo finansuojama tik iš kredito lėšų ir akcininkų asmeninių įnašų, atmestini, kadangi kreditavimo santykiai savo esme visada yra siejami su tam tikra ne tik kredito davėjo, kuris vertina kliento finansines galimybes, bet ir kredito gavėjo, ir asmenų, kurie imasi užtikrinti kredito grąžinimą (laidavimas, garantija, hipoteka ir t. t.) rizika. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovių sutuoktiniai, būdami verslininkais ir UAB „Spausk“ akcininkais, žinojo ar turėjo žinoti apie savo vykdomo verslo rizikas ir turėjo visas galimybes laisvai apsispręsti pakeisti vieną prievolių užtikrinimo prievolę kita ar nepakeisti. Teisėjų kolegijos vertinimu, ne atsakovės spaudimas, o UAB „Spausk“ akcininkų ir ieškovių sutuoktinių suinteresuotumas (interesas) tęsti kreditavimo teisinius santykius sąlygojo jų apsisprendimą į kreditavimo teisnius santykius įtraukti savo sutuoktines, pakeičiant laiduotoją T. Č. laiduotojomis A. K. ir A. V..

35Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nėra įprasta praktika, kai už bendrovės įsipareigojimus laiduoja ne jų akcininkai, o tiesiogiai su bendrove nesusiję asmenys - akcininkų sutuoktiniai. Kreditavimo sutarys buvo sudarytos šeimos interesais – ieškovių sutuoktiniai G. K. ir T. V. vertėsi prabangių drabužių prekyba, kreditas gautas ir panaudotas UAB „Spausk“ veiklai finansuoti, t. y. šeimos poreikius tenkinti, taip pat apeliantės laidavimo sutartis su atsakove sudarė asmeniškai.

36Apeliantės nurodo, jog prieš pasirašant laidavimo sutartis nebuvo keičiamos kreditavimo sutarties sąlygos. Tačiau atsakovė paaiškino, jog po laidavimo sutarčių pasirašymo apeliantės buvo supažindintos pasirašytinai su vėlesniais susitarimais, kurias buvo keičiami šalių įsipareigojimai ir kreditų grąžinimo terminai. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, G. K. patvirtino, jog po laidavimo sutarčių pasirašymo buvo keičiamos sutarčių, už kurių prievoles laiduota, sąlygos – pratęsti mokėjimo terminai, pakeistos įmokų dalys ir kt. Tai reiškia, kad po laidavimų pakeitimo (iš T. Č. į ieškoves) atsakovė sudarė apeliantėms galimybę žinoti apie visus sutarčių pakeitimus, atliktus tiek prieš laidavimo sandorių sudarymą, tiek ir po jų sudarymo.

37Dėl suklydimo sudaryto sandorio ir apgaulės

38CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Dėl suklydimo sudarytą sandorį teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu nustatomos dvi sąlygos: pirma, turi būti konstatuotas suklydimo faktas; antra, turi būti nustatyta, kad suklydimas buvo esminis. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015).

39Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015).

40Asmuo, būdamas protingas ir atidus, turi suvokti, kad laidavimo sutarties sudarymas gali sukelti tam tikrus teisinius padarinius. Kilus abejonėms dėl sudaromo sandorio esmės, pagrindinių sąlygų, kitos šalies įsipareigojimų ir pan., asmuo turi imtis priemonių šioms abejonėms pašalinti: kreiptis į teisininkus, kitus konkrečios srities specialistus, be to, gali atsisakyti sudaryti sutartį, kuri jam yra akivaizdžiai nenaudinga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2014).

41Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė A. K. yra notarė, t. y. turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, o kita ieškovė buvo UAB „Spausk“ darbuotoja. Ieškovė A. K. laidavimo sandorių sudarymo metu buvo 41 metų amžiaus, o A. V. – 33 metų amžiaus. Atsakovės suteiktas kreditas buvo apeliančių šeimų poreikiams tenkinti. Ginčo laidavimo sandorius ieškovės sudarė asmeniškai ir patvirtino savo parašais. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių aplinkybes, jog apeliantės kreipėsi į atsakovę dėl informacijos apie UAB „Spausk“ kreditingumą (riziką) suteikimo (CPK 178 straipsnis).

42Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog prieš sudarydamas sutartį dėl finansinių paslaugų teikimo, bankas privalo suteikti klientui išsamią informaciją apie finansinių paslaugų teikimo sąlygas, paslaugų kainą, paslaugų teikimo terminus, galimus padarinius bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Šią pareigą bankas neabejotinai turi vykdyti, tačiau šios pareigos vykdymas neeliminuoja kitos sandorio šalies (laiduotojo) pareigos tinkamai įvertinti sudaromo sandorio esmę ir įvertinti sukeliamas teisines pasekmes.

43Nagrinėjamojoje byloje apeliantės pripažino aplinkybę, jog prieš sudarant ginčo 2009 m. spalio 7 d. laidavimo sutartis savo teisėmis ir pareigomis nesirūpino. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovės elgėsi neapdairiai ir neatidžiai, o taip veikdamos prisiėmė ir galimus neigiamus savo veiksmų padarinius

44Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3831-661/2013 priteisė solidariai iš A. V., T. V., G. K., A. K. ir T. K. AB DNB bankas naudai negrąžinto kredito, palūkanų ir delspinigių sumas pagal kreditavimo sutartį Nr. 3214-05IV su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, pagal kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-426 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, pagal overdrafto sutartį su vėlesniais pakeitimais ir papildymais. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1264/2014 paliko Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutinį sprendimą nepakeistą.

45Sutiktina su atsakove, jog aplinkybė, jog ieškovės į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu dėl 2009 m. spalio 7 d. laidavimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis kreipėsi 2014 m. spalio 8 d., t. y. po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 6 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-3831-661/2013 pasisakė dėl prievolių, ieškovių prisiimtų pagal laidavimo sandorius, vykdymo, suponuoja išvadą, kad ieškovės veikė ne aktyviai tiek prieš sudarant ginčo laidavimo sandorius, tiek po jų sudarymo, nesiekė nuginčyti laidavimo sandorių.

46Laiduotojai, laiduodami už kredito gavėjo prievoles, nelaikytini finansinių paslaugų gavėjais (nėra finansų įstaigos klientai arba tarpusavyje susijusi klientų grupė), todėl šiuo atveju netaikytinas Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnyje numatytas reikalavimas finansų įstaigai prieš sudarant sutartį įvertinti kliento galimybes vykdyti finansinius įsipareigojimus. Teismo vertinimu, apeliantės nepagrįstai sutapatina laiduotojo ir banko kliento teisinį statusą. Bylos duomenys patvirtina, kad bankas tinkamai įvertino UAB „Spausk“ (kredito gavėjo) galimybes vykdyti kredito sutartį; kredito sutarties vykdymas buvo užtikrintas kredito rizikos mažinimo priemonėmis, tokiomis kaip didelės vertės nekilnojamojo turto hipoteka, įkeitimu, laidavimu. Todėl atmestini apeliacinio skundo teiginiai, jog atsakovė, prieš sudarydama ginčo laidavimo sandorius turėjo įvertinti apeliančių ekonominį pajėgumą ar galimybes už UAB „Spausk“ įvykdyti kreditavimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus.

47Kaip jau minėta, viena iš apeliančių, A. K. yra notarė. Tai reiškia, kad ji turėjo patirties įvertinti su verslu susijusius sandorius. Be to, laidavimo sutartys nėra specifinės, tik su bankais sudaromos; tai civiliniams santykiams įprastos, dažnai sudarinėjamos sutartys, kurių esmei suprasti nereikia specialių finansinių, investavimo ar panašių žinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702/2013). Taigi, apeliantė A. K. akivaizdžiai turėjo galimybę racionaliai ir protingai apmąstyti bei įvertinti laidavimo sutarties esmę, jos pasekmes bei prisiimamą riziką.

48Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013). Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nustatytos aplinkybės neleidžia spręsti, kad apeliantės dėl savo amžiaus, sveikatos ar kitų savybių (pvz., valios trūkumų) galėjo suklysti dėl sudaromų sandorių esmės ar buvo apgautos. Teismas nenustatė, kad atsakovė būtų pažeidusi kokius nors jos veiklai keliamus reikalavimus, o apeliantės, susijusios artimais šeiminiais ryšiais su UAB „Spausk“ akcininkais, turėjo galimybę įvertinti, ar bus įvykdytos visos sąlygos bei apsvarstyti laidavimo sutarties sudarymo neigiamas pasekmes savo turtinei padėčiai, ir, esant abejonėms dėl tokio sandorio tikslingumo, sandorio atsisakyti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovių ginčijamos su atsakove sudarytos laidavimo sutartys negali būti priskirtos prie sandorių, turinčių valios trūkumų pagal CK 1.91 straipsnio nuostatas, ar pripažintos negaliojančiomis CK 1.90 straipsnio pagrindu.

49Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, priėmė teisėtą ir pagrįstą ir sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

50Dėl bylinėjimosi išlaidų

51Atsakovė AB DNB bankas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 484 Eur išlaidų, kurias pagrįsti pateikė rašytinius įrodymus (t. III, b. l. 57). Pagal Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, naują redakciją, įsigaliojusią nuo 2015-03-20 (toliau – Rekomendacijos), 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Atsiliepimas į apeliacinį skundą gautas 2015 m. gruodžio 12 d. (t. III, b. l. 28). Maksimalus užmokestis už advokato suteiktą teisinę pagalbą nagrinėjamojoje byloje sudaro 928,07 Eur sumą.

52Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų tęstinumą, atsakovės advokato darbo laiko sąnaudas ir į tai, kad prašoma priteisti 484 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus dydžio, spręstina iš apeliančių lygiomis dalimis atsakovės naudai priteisti 484 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

53Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

54Palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą nepakeistą.

55Priteisti iš ieškovių A. K. (a. k. ( - )) ir A. V. (a. k. ( - )) atsakovės AB DNB bankas (j. a. k. 112029270) naudai po 242,00 Eur iš kiekvienos ieškovės bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. ieškovės A. K. ir A. V. ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis... 5. Įrodinėjo, jog ginčo laidavimo sutartys turi būti pripažintos... 6. Atsakovė AB DNB bankas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti ir... 7. Nurodė, jog ieškinyje dėstomi argumentai nenuoseklūs ir prieštaringi.... 8. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė;... 9. Nustatė, jog ieškovės ginčo laidavimo sutartis siekia nuginčyti remiantis... 10. Taip pat, ieškovių teigimu, ekonominis spaudimas pasireiškė tuo, jog... 11. Teismas byloje nenustatė, kad vienos bendrovės prievolių pagal ginčo... 12. Ieškovės savo reikalavimus taip pat grindė CK 1.90 straipsnio nuostatomis ir... 13. Apeliaciniu skundu apeliantės A. K. ir A. V. prašo Vilniaus apygardos teismo... 14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AB DNB bankas prašo atmesti... 15. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 16. Dėl faktinių aplinkybių... 17. Atsakovė AB DNB bankas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų... 18. Atsakovė AB DNB bankas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų... 19. Atsakovė AB DNB bankas ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų... 20. Vėlesniais susitarimais buvo keičiami kredito linijos limito suma ir... 21. Atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų,... 22. Dėl 2007 m. birželio 13 d. kreditavimo sutarties buvo sudaryti šie... 23. Atsakovė ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų,... 24. Dėl 2007 m. liepos 27 d. overdrafto (sąskaitos kreditavimo) sutarties buvo... 25. Vykdydamos papildomus susitarimus prie kredito sutarčių ir overdrafto... 26. Dėl ekonominio spaudimo ir realaus grasinimo... 27. Apeliantės teigia, jog yra visos sąlygos pripažinti negaliojančiomis 2009... 28. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatytas savarankiškas sandorių pripažinimo... 29. Apeliantės teiginius, kad ginčo sutartys buvo sudarytos atsakovei aktyviai... 30. Bylos duomenimis 2005 m. liepos 1 d. kredito linijos sutarties Nr. 3214-05IV... 31. Vadovaujantis CK 6.70 straipsnio 1 dalimi, prievolių įvykdymas gali būti... 32. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė spaudė ieškoves... 33. Civilinių teisinių santykių subjektai patys sprendžia, ar jiems sudaryti... 34. Apeliantės argumentai, kad joms atsisakius pasirašyti ginčo laidavimo... 35. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad nėra įprasta praktika, kai už... 36. Apeliantės nurodo, jog prieš pasirašant laidavimo sutartis nebuvo keičiamos... 37. Dėl suklydimo sudaryto sandorio ir apgaulės... 38. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas... 39. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies,... 40. Asmuo, būdamas protingas ir atidus, turi suvokti, kad laidavimo sutarties... 41. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovė A. K. yra notarė, t. y.... 42. Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog prieš sudarydamas... 43. Nagrinėjamojoje byloje apeliantės pripažino aplinkybę, jog prieš sudarant... 44. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, jog Vilniaus apygardos... 45. Sutiktina su atsakove, jog aplinkybė, jog ieškovės į Vilniaus apygardos... 46. Laiduotojai, laiduodami už kredito gavėjo prievoles, nelaikytini finansinių... 47. Kaip jau minėta, viena iš apeliančių, A. K. yra notarė. Tai reiškia, kad... 48. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien ta aplinkybė, jog teismai,... 49. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 50. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 51. Atsakovė AB DNB bankas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą... 52. Atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų tęstinumą,... 53. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 54. Palikti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. sprendimą nepakeistą.... 55. Priteisti iš ieškovių A. K. (a. k. ( - )) ir A. V. (a. k. ( - )) atsakovės...