Byla 2A-2942-577/2015
Dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Liudos Uckienės ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. A. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovė A. A. kreipėsi į teismą ir vadovaudamasi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. bei Butų privatizavimo įstatymo 1 str., 2 str., 4 str., prašė pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), unikalus Nr. ( - ), pagal LR Butų privatizavimo įstatymą. Nurodė, kad nuo 1988 m. gyvena bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje, esančioje ( - ), kuri ankščiau priklausė Valstybiniam gamybiniam susivienijimui „Sigma“ ir buvo naudojama darbuotojams apgyvendinti. Minėtas butas bendrabutyje jai buvo paskirtas darbovietės, t.y. susivienijimui priklausančio Valstybinio informacinės technologijos instituto, sprendimu. Teigia 1993-09-29 pateikusi VĮ „Sigma“ administracijos privatizavimo komisijai prašymą dėl patalpos privatizavimo, taip pat prašiusi skirti papildomą laisvą patalpą bei leidimo ją privatizuoti. Kadangi iš pradžių įmonės administracija nerado galimybės skirti papildomą patalpą, vėliau žadėjo ieškoti galimybių pagerinti ieškovės gyvenimo sąlygas bei pakeisti nuomojamą kambarį į didesnį ir leisti jį privatizuoti, todėl ieškovės nuomojamo kambario privatizavimo klausimas buvo atidėliojamas vėlesniam laikui, taip pat nebuvo skirtos papildomos patalpos arba turimos patalpos pakeistos į geresnes. Ieškovė liko neprivatizavusi nuomojamo kambario, kuris vėliau buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei. Šiuo metu butu ieškovė naudojasi pagal 2009-02-02 su SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudarytą Gyvenamųjų patalpų (bendrabučio) nuomos sutartį. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl buto privatizavimo, tačiau 2009-06-22 raštu ieškovės prašymą atsisakyta patenkinti. Dublike į pradinį atsiliepimą ieškovė pažymėjo, kad ginčo kambarys ieškovei buvo suteiktas terminuotos nuomos pagrindais darbo minėtoje įmonėje laikotarpiui. Kadangi pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 108 str., dėl etatų mažinimo atleisti darbuotojai galėjo būti iškeldinti tik suteikiant kitą gyvenamąją patalpą, o VĮ „Sigma“ kitų patalpų pasiūlyti negalėjo, todėl, pasak ieškovės, terminuotos nuomos santykiai transformavosi į neterminuotos nuomos santykius.

5Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, o nusprendus bylą nagrinėti iš esmės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad įrodymų, jog ieškovės prašymas leisti privatizuoti kambarį buvo gautas, užregistruotas ir nagrinėtas, nėra. Iš ieškovės nurodytų aplinkybių daro išvadą, kad ieškovės netenkino esama gyvenamoji patalpa ir iš esmės privatizavimas neįvyko. Atsakovo įsitikinimu, tarp ieškovės ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu privatizavimo procese, nesusiklostė teisiniai santykiai dėl buto privatizavimo. Tvirtina, kad nėra duomenų, kada ieškovei buvo suteiktas butas, ar buvo sudaryta gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, ar butas buvo suteiktas terminuotai ar neterminuotai, kokiu pagrindu ji gyveno ginčo bute nuo 1991-06-07, kai buvo atleista iš darbo, todėl nėra aišku, ar gyvenamoji patalpa apskritai buvo tinkamas privatizavimo objektas. Atsakovo įsitikinimu, ieškovė neveikė taip, kaip turėtų elgtis atidus ir rūpestingas subjektas, todėl ginčo butas neprivatizuotas dėl pačios ieškovės kaltės. Teigia, kad ieškovė nenurodo nei vieno valstybės institucijos, atsakingos už gyvenamųjų patalpų privatizavimą, pažeidimo. Kadangi prašymą dėl buto privatizavimo ieškovė pateikė VĮ „Vilniaus Sigma“, kuri neva neatliko būtinų veiksmų, mano, kad būtent šio subjekto veiksmai turėjo būti skundžiami teismui (BPĮ 8 str.). Pasak atsakovo, ieškovės abejingumas ir ilgas neveikimas negali būti pateisinamas, mano, kad yra pagrindas taikyti 3 metų ieškinio senatį (pagal tuo metu galiojusio CK 83 str., 84 str.), nes ieškovė nuo 1993-09-29 visą laiką žinojo, kad butas nėra privatizuotas, privatizavimo procedūra nevyksta, tačiau jokių veiksmų nesiėmė ir tik 2014 m., t.y. po 21 metų, nusprendė kreiptis į teismą. Kadangi 1998-07-01 pasibaigė Buto privatizavimo įstatymo galiojimas, daro išvadą, kad pasibaigė ir laikotarpis, per kurį asmenys turėjo teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas (b. l. 73-80).

6II.

7Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį atmetė. Ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad tarp ieškovės ir valstybės institucijos, įgaliotos veikti valstybės vardu butų privatizavimo procese, nesusiklostė ginčo buto ( - ), privatizavimo teisiniai santykiai. Pažymėjo, jog privatizavimą vykdė VĮ „Vilniaus sigma“, kurios atsakymo dėl buto privatizavimo ieškovė nesulaukė. Atkreipė dėmesį, jog liudytoja R. R. teismo posėdžio metu nurodė, jog ieškovei nebuvo leista išsipirkti buto, nes ji jau nebuvo VĮ „Sigma“ darbuotoja. Taip pat teismas iš byloje nustatytų aplinkybių padarė išvadą, jog pati ieškovė nepagrįstai ilgai delsė tvarkyti atitinkamus klausimus, susijusius su ginčo buto privatizavimu, t. y. tik 2009 m. kreipėsi į savivaldybę, o 2014 m. į teismą. Tokį ieškovės neveikimą traktavo kaip bendrųjų rūpestingumo ir apdairumo reikalavimų pažeidimą. Atsižvelgęs į tai, jog į bylą nepateikta įrodymų, patvirtinančių butų privatizavimą įgaliotos vykdyti institucijos kaltę dėl trukdymo ieškovei per įstatymo nustatytą terminą realizuoti savo teisę privatizuoti nuomojamą butą, teismas konstatavo, jog ši teisė nebuvo realizuota dėl pačios ieškovės neveikimo ir nepateisinamo pasyvumo. Taip pat teismas sutiko su atsakovės argumentu, kad ieškovė yra praleidusi 1964 m. CK 84 str. 1 d. nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ginti jos nurodomą pažeistą teisę privatizuoti butą ( - ), lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą, todėl ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu. Nustatė, kad ieškovei 2009 m. tapo aišku, kad be teismo ji negalės privatizuoti buto. Įvertinęs tai, kad Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas nustojo galios 1998-01-01, teismas konstatavo, kad nuo 1998-01-01 ieškovė bet kuriuo atveju turėjo suvokti, kad jos teisė privatizuoti butą ( - ), yra pažeista. Aplinkybė, kad ieškovė neturi pati teisinių žinių, sandorių sudarymo praktikos, turėjo šeimyninių problemų, teismo vertinimu, pati savaime nepakankama pateisinti tokio ilgo ieškovės neveikimo. Pagrindų atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą teismas nenustatė, o pati ieškovė to neprašė.

9III.

10Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Ieškovė A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą ir jos ieškinį patenkinti. Nurodė, kad 1993-07-15 įstatymu Nr. I-224 buvo pakeistas ir papildytas Butų privatizavimo įstatymas, praplėstas pagal šį įstatymą privatizavimo objektų sąrašas, papildant kambariais bendrabučiuose. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-09-03 nutarimu Nr. 680 nuomininkams, norintiems privatizuoti kambarius bendrabučiuose, buvo nustatytas terminas iki 1993-11-30 prašymams dėl privatizavimo paduoti. Dėl šių aplinkybių teismo argumentus, kad po 1992-01 mėn. pareiškę norą įsigyti būstą asmenys negalėjo pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka, neįgijo tokios specialiuoju įstatymu nustatytos teisės, laiko nepagrįstais. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pareiškimo dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo pateikimas įstatymo nustatytu terminu laikomas privatizuoti gyvenamąją patalpą siekiančio asmens pasinaudojimą teise privatizuoti gyvenamąją patalpą patvirtinančiu teisiniu veiksmu ir nuo šio veiksmo atlikimo susiklosto privatizavimo santykiai. Tai, kad tiesiogiai šie ieškovės santykiai susiklostė su VĮ „Vilniaus Sigma“, apeliantės manymu, nekeičia esmės, kadangi atsakovas perėmė nuosavybės ginčo patalpas, taip pat su jų privatizavimu susijusias visas teises ir pareigas. Taip pat apeliantė nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, ieškinio senaties termino pradžia siejama su tinkamos informacijos asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas, pateikimo momentu; be to, akcentuojama privatizavimą vykdančių institucijų pareiga užtikrinti tinkamą privatizavimo procedūros įgyvendinimą. Nurodė, kad ieškovei pateikus prašymą, VĮ „Vilniaus Sigma“ neatliko jai priskirtų veiksmų, t.y. neparengė inventorinės bylos, įkainojimo akto. Kita vertus, ši įmonė nepateikė informacijos, kad privatizavimą vykdančioje institucijoje priimtas sprendimas neleisti ieškovei privatizuoti gyvenamąją patalpą, iš ko galėtų spręsti, kad jos teisė pažeista. Teigia, kad ieškovė žodžiu buvo informuota, kad jos gyvenamosios patalpos privatizavimo klausimas nukeliamas vėlesniam laikui, ieškant galimybės su kambariu privatizuoti papildomą plotą iš bendro naudojimo patalpų. Pasak apeliantės, ji tikėjosi, kad nuomojamą kambarį galės privatizuoti vėliau ir tik nuo 2009-06-22 rašto, kuriuo atsisakyta leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas, gavimo turėjo galimybę sužinoti apie teisės pažeidimą. Dėl šios priežasties teismo išvadą dėl praleisto senaties termino laiko nepagrįsta. Taip pat mano, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog ieškovė neturi teisinių žinių ir patirties privatizavimo srityje, į ieškovės asmenines bei šeimines problemas, trukdžiusias rūpintis privatizavimo klausimais. Teigia, kad yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti. Prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

12Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-05-20 sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodė iš esmės tokius pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į ieškinį. Papildomai pažymėjo, kad byloje liko neįrodyta, kad ginčo patalpos tikrai buvo tinkamas privatizavimo objektas. Vadovaujantis Butų privatizavimo nuostatomis, privatizuoti buvo galima tik tokias gyvenamąsias patalpas, kuriose asmenys gyveno nuomos pagrindais, t.y. buvo sudarę nuomos sutartis. Esmine aplinkybe byloje atsakovas laiko tai, kad pati ieškovė dėl savo atidumo stokos ir nerūpestingumo nesidomėjo ir nesirūpino privatizavimo procesu, kilus neaiškumams nesikreipė į kompetentingus asmenis ar institucijas, žinodama/turėdama žinoti, kad patalpų privatizavimo procedūra nevyksta, nesusipažino su prašymo nagrinėjimo rezultatais, neskundė VĮ „Sigma“ veiksmų, todėl teismo išvadą, kad ieškovės teisė privatizuoti butą nebuvo realizuota dėl pačios ieškovės neveikimo ir nepateisinamo pasyvumo, laiko teisinga. Atkreipė dėmesį, kad viena iš būtinų sąlygų, norint privatizuoti butą jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, yra įrodyti, kad teisė, kurią norima įgyvendinti įstatymui nustojus galioti, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir buvo pažeista. Kadangi atsakovas ginčo buto savininku tapo tik 1999 m., kai Butų privatizavimo įstatymas jau buvo nustojęs galioti, atsakovo nuomone, nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę sudaryti ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat atsakovas mano, kad teismo sprendimas taikyti ieškinio senatį yra pagrįstas ir teisingas, nes byloje pakankami įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė nuo 1993-09-29 žinojo apie tai, kad butas nėra privatizuotas, kad privatizavimo procedūra nevyksta, tačiau jokių veiksmų nesiėmė, ir tik 2014 metais kreipėsi į teismą. Atkreipė dėmesį į liudytojos parodymus, kad ieškovės prašymas po pateikimo buvo netrukus išnagrinėtas, o su protokolu, kuriame nurodytas sprendimas, interesantai galėjo be jokių kliūčių susipažinti. Mano, kad ieškovei jau tuo metu buvo paaiškinta, kad jos prašymas dėl bendrabučio privatizavimo nebus tenkinamas.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

16Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

17Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas būtinas; dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodė visiškai jokių argumentų, dėl kurių prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliaciniame skunde ieškovė suformulavo nesutikimo su teismo sprendimu motyvus. Kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas bylą gali nagrinėti neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, o keisti (papildyti) apeliacinį skundą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, yra draudžiama (CPK 323 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, ieškovės prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas.

18Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė A. A. nuo 1987-08-03 iki 1991-06-07 dirbo Lietuvos gamybinio susivienijimo „Sigma“ Valstybiniame informacinės technologijos institute , o nuo 1988 m. jai buvo suteiktas kambarys bendrabutyje, adresu ( - ) (b. l. 16, 40-42). Gyventojų registro tarnybos duomenimis, šiuo adresu ieškovės gyvenamoji vieta deklaruota nuo 2009-02-19 (nuo 1988-09-19 iki 2009-02-18 – adresu ( - )) (b.l. 18). Ieškovė pateikė jos 1993-09-29 rašytą prašymą VĮ „Vilniaus Sigma“ direktoriui dėl leidimo privatizuoti bendrabučio kambarį adresu ( - ), ir izoliatorių (b.l. 15). Prašyme yra R. R. parašas bei pasirašymo data – 1993-09-29. AB „Vilniaus Sigma“ atsakydama į ieškovės atstovo paklausimą, 2010-09-17 rašte Nr. 90/792 patvirtino aplinkybes apie ieškovės darbą Lietuvos gamybinio susivienijimo „Sigma“ Valstybiniame informacijos institute, taip pat nurodė, jog nuo 1988 m. jai suteiktas kambarys bendrabutyje adresu ( - ), bei A. A. kreipimosi dėl kambario privatizavimo 1993 metais faktą. Atsakyme pažymėta, kad archyve privatizavimo dokumentai neišsaugoti (b.l. 16). Ginčo butas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn buvo perduotas 1999-12-01 priėmimo-perdavimo aktu Nr. 1658-01 pagal 1998-07-13 Vyriausybės nutarimą Nr. 870 (b. l. 9-11, 31-32). 2009-02-02 ieškovė su SĮ „Vilniaus miesto būstas“ sudarė Gyvenamųjų patalpų (bendrabučio) nuomos sutartį Nr. 1.40-BT09/0065, kuria ieškovei išnuomotos ginčo patalpos (b. l. 6-8, 12). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šnipiškių seniūnija, atsakydama į ieškovės 2009-06-18 prašymą dėl nuomojamų iš savivaldybės gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, 2009-06-22 rašte Nr. A6-4710(2.14.1.9-S16) nurodė, kad ieškovės prašymo patenkinti neturi pagrindo (b. l. 13-14).

19Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias ( - ), pagal LR Butų privatizavimo įstatymą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kurį grindžia iš esmės trimis argumentais: teismas nepagrįstai sprendė, jog 1) po 1992 m. sausio mėn. pareiškę norą įsigyti būstą asmenys negalėjo pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka ir neįgijo tokios specialiuoju įstatymu nustatytos teisės; 2) kad tarp ieškovės ir atsakovo nesusiklostė privatizavimo santykiai (kadangi ieškovė laiku pateikė pareiškimą dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo); 3) kad praleistas ieškinio senaties terminas, ar kad nebuvo pagrindo jo atnaujinti.

20Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.

21Visų pirma, apeliantė nepagrįstai teigia, kad ginčijamame teismo sprendime yra konstatuota, jog ieškovė, pareiškusi norą įsigyti būstą po 1992 m. sausio mėnesio, apskritai negalėjo pasinaudoti lengvatine privatizavimo tvarka. Tokios aplinkybės teismo sprendime nenurodytos, o cituojamos bendros įstatymo nuostatos nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškovės reikalavimai atmesti būtent dėl to, kad ieškovė pateikė prašymą po 1992 metų sausio mėnesio.

22Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp ieškovės ir atsakovo per Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminą iki 1998-07-01 nesusiklostė teisiniai santykiai dėl buto privatizavimo, kad ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių butų privatizavimą įgaliotos vykdyti institucijos kaltę dėl trukdymo ieškovei per įstatymo nustatytą terminą realizuoti savo teisę privatizuoti nuomojamą butą, taip pat sprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nesutikti su tokiomis išvadomis.

23Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2014). Butų privatizavimo įstatymui 1998-07-01 netekus galios, šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas.

24Sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti gyvenamąją patalpą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip gyvenamosios patalpos privatizavimo (pirkimo – pardavimo) subjektų, santykiai dėl privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2009-12-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2009-12-22nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2012-05-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2012; 2014-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2014; kt.).

25Taigi, pagal paminėtą teismų praktiką bei teisės aktų nuostatas, siekiant pripažinti teisę privatizuoti gyvenamąsias patalpas vien pareiškimo dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo įstatymo nustatytu terminu pateikimo nepakanka. Viena iš būtinų sąlygų, norint privatizuoti butą jau pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, yra įrodyti, kad teisė, kurią norima įgyvendinti įstatymui nustojus galioti, buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir buvo pažeista.

26Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numatė, kad pagal šį įstatymą pirkti gyvenamąjį namą, butą turi teisę asmenys, kurie iki 1989 m. lapkričio 3 d. nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa.

27Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ieškovės iniciatyva apklaustos liudytojos R. R., dalyvavusios privatizavimo komisijos darbe, paaiškinimus, jog ieškovei nebuvo leista išsipirkti buto, kadangi ji nebuvo VĮ „Sigma“ darbuotoja. Ieškovė priešingų įrodymų, t.y., kad butų privatizavimą įgaliota vykdyti institucija buvo priėmusi sprendimą leisti jai privatizuoti ginčo patalpas, nepateikė. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių ieškovės nurodytas aplinkybes apie įgaliotos institucijos sprendimą atidėti buto privatizavimo klausimo nagrinėjimą, ieškovė nenurodo kokiam terminui svarstymas buvo atidėtas, ar po šio termino ieškovė domėjosi tolesnėmis buto privatizavimo galimybėmis ir pan. Iš 1999-12-01 turto perdavimo akto matyti, kad savivaldybei buvo perduoti tik du šiame name esantys butai, todėl tikėtina, kad kitos patalpos iki šio termino jau buvo privatizuotos. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė po patalpų perdavimo savivaldybei domėjosi savo pareiškimo svarstymo eiga, reiškė papildomus prašymus ar skundus dėl institucijos neveikimo, ginčijo atsisakymą tenkinti jos prašymą, ar kitokiais veiksmais siekė įgyvendinti savo valią dėl buto privatizavimo.

28Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015).

29Taigi, šiuo atveju, faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovė neįrodė, jog ji buvo įgijusi teisę privatizuoti butą, t.y. kad egzistavo visos aukščiau nurodytos įstatyme įtvirtintos privatizavimo sąlygos, ir kad įstatymo galiojimo metu būsto privatizavimo proceso ieškovė negalėjo įgyvendinti dėl institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo.

30Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė daugiau kaip 15 metų nesirūpino savo subjektinės teisės įgyvendinimu, todėl, atsakovui prašant ir nesant svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė ir tuo pagrindu, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 ir 2 d.).

31CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-503-969/2015).

32Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina ieškovės nurodomą aplinkybę, kad iki 2009-06-18, kuomet ji kreipėsi į Šnipiškių seniūniją su prašymu dėl buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, nežinojo apie savo teisės pažeidimą. Ieškinyje esanti informacija, kad ieškovė kontaktavo su administracijos darbuotojais privatizavimo klausimais, leidžia daryti išvadą, kad ji galėjo ir turėjo sužinoti savo prašymo nagrinėjimo rezultatus. Be to, teismo posėdyje apklausta liudytoja R. R. nurodė, jog komisijos sprendimai buvo protokoluojami, su protokolais buvo leidžiama susipažinti. Apeliantė nurodo, kad ji žodžiu buvo informuota, jog privatizavimo klausimas nukeliamas vėlesniam laikui, ieškant galimybės su kambariu privatizuoti didesnį plotą, dėl ko ji tikėjosi, kad nuomojamą kambarį galės privatizuoti vėliau. Kaip minėta, ginčo patalpos Vilniaus miesto savivaldybei perduotos dar 1999 metais, todėl nesant jokių papildomų rašytinių VĮ „Vilniaus Sigma“ įsipareigojimų, sprendimų dėl patalpų privatizavimo, ieškovės argumentai dėl minėto lūkesčio ir pasikeitus patalpų savininkui, laikyti nepagrįstais. Nuo Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos iki ieškinio pateikimo praėjo daugiau nei 15, nuo buto perdavimo atsakovui - 14 metų. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai toks ilgas ieškovės neveikimas ginant savo teises nėra pateisinamas, ir kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame teismo sprendime, aplinkybė, kad ieškovė neturi teisinių žinių, sandorių sudarymo praktikos, turėjo šeimyninių problemų, teismo vertinimu, atsižvelgiant į tokį ilgą laikotarpį, nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

33Taigi, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o ieškovės apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

34Apeliacinio skundo argumentai, kurie šiame procesiniame sprendime nebuvo aptarti, laikytini neturinčiais esminės įtakos skundžiamo pirmos instancijos teismo sprendimo teisėtumui. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais ir pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

35Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

36Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovė A. A. kreipėsi į teismą ir vadovaudamasi Valstybės paramos... 5. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko,... 6. II.... 7. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 20 d. sprendimu ieškinį... 9. III.... 10. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Ieškovė A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 12. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių... 16. Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka... 17. Ieškovė apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.... 18. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė A. A. nuo 1987-08-03 iki 1991-06-07... 19. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jai teisę privatizuoti... 20. Su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.... 21. Visų pirma, apeliantė nepagrįstai teigia, kad ginčijamame teismo sprendime... 22. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp... 23. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą... 24. Sprendžiant klausimą, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą... 25. Taigi, pagal paminėtą teismų praktiką bei teisės aktų nuostatas, siekiant... 26. Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis numatė, kad pagal šį... 27. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į... 28. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo... 29. Taigi, šiuo atveju, faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad... 30. Taip pat bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė daugiau kaip 15 metų... 31. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio... 32. Apeliacinės instancijos teismas kritiškai vertina ieškovės nurodomą... 33. Taigi, konstatuotina, jog pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir... 34. Apeliacinio skundo argumentai, kurie šiame procesiniame sprendime nebuvo... 35. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1... 36. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti...