Byla 3K-3-548/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dalyvaujant tretiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, AB „Miestprojektas“, D. Š., dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareiškimą suinteresuotiems asmenims V. Š., D. Š., Kauno miesto savivaldybei, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, AB „Miestprojektas“ dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės privatizuoti butą įgyvendinimo pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui.

5Ieškovas V. Š. prašė pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartį galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu. Jis nurodė, kad yra įvykdęs visas buto privatizavimo sąlygas, sumokėjęs už butą nustatytą kainą, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis notarine tvarka neįforminta ir neįregistruota nekilnojamojo turto registre.

6Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklauso Lietuvos Respublikai nuosavybės teise. Atsikirsdama į ieškinį, atsakovė prašė taikyti ieškinio senaties termino praleidimo teisines pasekmes.

7II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

8Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškovo ieškinį patenkino, atnaujino ieškinio senaties terminą ir pripažino buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį su V. Š. galiojančia, taip pat patenkino atsakovės pareiškimą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.

9Dėl pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ginčijamas butas priklauso nuosavybės teise Lietuvos Respublikai. Teismas pripažino įrodytu, kad namas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo sukurtas būtent kaip valstybinė nuosavybė. Teismas nurodė, kad atsakovės prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas sudarys pagrindą teisingai apibrėžti buto, esančio (duomenys neskelbtini), teisinį režimą, tuo tarpu jo nenustačius nebūtų aiškios ginčo dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties galiojimo šalys, tai užkirstų kelią teisingai išspręsti kilusį ginčą.

10Dėl ieškinio. Teismas nustatė, kad 1991 m. sausio 23 d. nuomos sutarties pagrindu Valstybinis projektavimo institutas „Miestprojektas“ (toliau – VPI „Miestprojektas“) išnuomojo ieškovui 1 kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini). Nuomos sutarties 2.4 punkte buvo įtvirtinta sąlyga, kad ieškovas, įsigaliojus Lietuvos Respublikoje atitinkamiems valstybinio turto privatizavimo įstatymams, įsigis šį butą nuosavybėn. Tuo metu butas priklausė Kauno miesto valdybai, o VPI „Miestprojektas“, vadovaujantis 1964 m. CK 99 straipsniu, jį valdė, naudojo bei disponavo juo turto patikėjimo teisėmis (butas buvo įtrauktas į įmonės balansą). Teismas nustatė, kad pagal Butų privatizavimo įstatymą ieškovas buvo tinkamas privatizavimo teisės įgyvendinimo subjektas, o ginčijamas butas buvo ir yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas, dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Ieškovas pasinaudojo teise privatizuoti butą atlikdamas šiai teisei įgyti būtinus veiksmus, kurių pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovės santykiai dėl ginčijamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai): ieškovas 1991 m. gruodžio 6 d. raštišku prašymu kreipėsi į VPI „Miestprojektas“, prašydamas parduoti jo nuomojamą butą; VPI „Miestprojektas“ 1991 m. gruodžio 11 d. bei 1991 m. gruodžio 20 d. pranešimais informavo ieškovą apie ketinamo įsigyti buto kainą bei mokėjimo būdus; 1991 m. gruodžio 31 d. VPI „Miestprojektas“ ir ieškovas sudarė Buto įkainojimo aktą Nr. 21, kuriuo buvo patvirtinta buto kaina ir jos mokėjimo tvarka; VPI „Miestprojektas“ nustatė, o ieškovas patvirtino, kad buto kaina yra 13 799 rubliai (grynaisiais – 1683 rubliai, investiciniais čekiais – 12 116 rublių); 1991 m. gruodžio 31 m. ieškovas sumokėjo VPI „Miestprojektas“ 1683 rublius grynaisiais, o 1992 m. kovo 5 d. iš savo investicinės sąskaitos nebalansinės dalies nurašė Kauno miesto butų privatizavimo tarnybai likusią sumą, perskaičiuotą litais, – 30,71 Lt. 1992 m. vasario 7 d. Valstybinis respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras (šiuo metu – VĮ Registrų centras) išdavė ieškovui buto techninės apskaitos bylą. Kauno miesto valdyba ieškovui 1992 m. gegužės 25 d. išdavė orderį Nr. 225, kurio pagrindu jam suteikta teisė apsigyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Teismas konstatavo, kad taip Kauno miesto valdyba patvirtino ieškovo teisę butą privatizuoti. Ieškovo teismui pateiktas jo, kaip privatizuojamo buto nuomininko, ir jo šeimos narių susitarimo nuorašas patvirtina, kad ieškovas yra įvykdęs ir šią esminę buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlygą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Teismas taip pat nustatė, kad Kauno miesto mero 1992 m. gruodžio 3 d. potvarkio pagrindu buvo įregistruota 5-oji butų savininkų bendrija, kuriai VPI „Miestprojektas“ perdavė gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), t. y. Kauno miesto valdyba perdavė bendrijai namą eksploatuoti, tačiau buto pirkimo–pardavimo sutarties su ieškovu nesudarė. 1993 m. kovo 1 d. buvo priimtas sprendimas likviduoti VPI „Miestprojektas“, 1993 m. rugpjūčio 13 d. ši įmonė buvo išregistruota iš registro. Iš nustatytų aplinkybių teismas padarė išvadą, kad ieškovas ir VPI „Miestprojektas“ susitarė dėl buto pirkimo–pardavimo sąlygų, o ieškovas jas visiškai įvykdė. Iš atsakovės pozicijos byloje teismas nustatė, kad ji ginčijamo buto pirkimo–pardavimo sandorio nepripažįsta ir atsisako jį sudaryti. Pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, tai teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Teismas nurodė, kad ieškovui išduotas orderis nepatvirtina orderio turėtojo ir subjekto, išdavusio orderį, sudarytos nuomos sutarties, nes 1992 m. gegužės 25 d. orderį išdavusiai Kauno miesto valdybai (savivaldybei) butas nuosavybės teise niekada nepriklausė (buvo valstybės nuosavybė), todėl savivaldybė negalėjo ir negali būti šio buto nuomotoja. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad orderį išdavęs asmuo per visą nurodytą laikotarpį nė karto nesikreipė į ieškovą dėl tokios nuomos sutarties sudarymo.

11Dėl ieškinio senaties. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Atsižvelgdamas į ieškovo nurodytas ir įrodymais pagrįstas aplinkybes (visišką atsiskaitymą už butą, sąžiningą buto valdymą, buvimą bendrijos nariu, įsitikinimą, kad, atlikus visus pirmiau nurodytus veiksmus, jis esąs teisėtas buto savininkas), taip pat į tai, kad privatizavimo procesas Lietuvos Respublikoje buvo vykdomas pirmą kartą, siekiantys butus privatizuoti piliečiai anksčiau nebuvo susidūrę nei su privatizavimo procesu, nei su jį reglamentuojančiais norminiais aktais, kurie nurodytu laikotarpiu buvo dažnai keičiami, teismas konstatavo, jog ieškovas galėjo sąžiningai klysti dėl buto priklausymo jam nuosavybės teise. Teismas nustatė, kad ieškovas, 2005 metų balandžio mėnesį sužinojęs, jog butas neįregistruotas kaip jo nuosavybė, savo teises gynė aktyviai – ne kartą kreipėsi tiek į Kauno miesto savivaldybės administraciją, tiek pakartotinai į VĮ Registrų centrą, o ginčo neišsprendus įstatymų nustatyta tvarka – į teismą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl yra atnaujintinas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

12Teismas taip pat pažymėjo, kad iš nustatytų aplinkybių akivaizdžiai matyti, jog ieškovas, kaip asmuo, siekiantis privatizuoti butą, visą nurodytą laikotarpį elgėsi sąžiningai. Tuo tarpu atsakovė ir trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė nevykdė Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 81 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo, kad valstybės turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Šie principai reiškia, kad turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, jis taip pat turi būti tausojamas ir racionaliai tvarkomas. Nei atsakovė, nei trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė, nei joms pavaldžios institucijos daugiau kaip keturiolika metų ginčijamu butu visiškai nesirūpino ir nesidomėjo, nesiėmė jokių veiksmų, kad šis būtų tinkamai įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Dėl to nagrinėjamu atveju ieškinio tenkinimas, teismo nuomone, visiškai atitinka ir CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus teisingumo ir sąžiningumo principus.

13Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 3 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas patikslinto ieškinio reikalavimas ir atnaujintas ieškinio senaties terminas, panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovo patikslintą ieškinį atmetė.

14Teisėjų kolegija nurodė, kad sandoriui pripažinti galiojančiu teismo tvarka pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį būtinos visos šios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė vengė užbaigti privatizavimo procedūrą ir sudaryti pirkimo–pardavimo sandorį. Byloje nustatyta, kad gyvenamoji patalpa galėjo būti privatizavimo objektas, ieškovas turėjo teisę privatizuoti ją pagal Butų privatizavimo įstatymą (apsigyveno teisėtai nuomos sutarties pagrindu), ieškovas išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise (pateikė prašymą leisti privatizuoti patalpas, sumokėjo pinigus), tačiau neatliko veiksmų ginčijamo buto nuosavybės teisei įgyti – notarine tvarka nesudarė buto pirkimo–pardavimo sutarties ir neįregistravo nekilnojamojo turto registre. Byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina ir tai, kad sutartis nebuvo sudaryta ir įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovės vengimo tai padaryti, bet dėl paties ieškovo neveikimo, nesiekiant įgyvendinti teisės įsigyti ginčo butą nuosavybėn. Dėl to vien ta aplinkybė, kad ieškovas 1992 metais sumokėjo pagal Butų privatizavimo įstatymą apskaičiuotas įmokas už nurodytą butą, negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas, nes šalys nesusitarė dėl kitų esminių ginčo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sąlygų. Be to, teisėjų kolegija nenustatė svarbių priežasčių praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti (teisėjų kolegija konstatavo, kad terminas praleistas, nes apmokėjimo už butą procedūra užbaigta 1992 m. kovo 5 d., o ieškovas į teismą kreipėsi 2008 m. spalio 7 d.). Ieškovo motyvus, kad jis buvo įsitikinęs, jog visiškai įvykdė buto privatizavimo procedūrą ir valdo ginčo butą nuosavybės teise, dėl to nesirūpino sutarties įforminimu notarine tvarka, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia rašytiniai įrodymai ir ieškovo paaiškinimas byloje: VPI „Miestprojektas“ pranešimuose ieškovui buvo išaiškinta teisė privatizuoti butą, nurodant įmokų už butą sumokėjimo bei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo eiliškumo tvarką; buto techninės apskaitos byloje, kurią turėjo ieškovas, nėra duomenų apie pirkimo–pardavimo sutarties registraciją ir turto savininką; teismo posėdyje apklaustas ieškovas patvirtino, kad buvo sudaroma viso namo butų notarinė sutartis, tačiau ieškovas tuo metu buvo išvykęs, jis butu pradėjo domėtis 2005 metais. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovas dėl savo paties neveiklumo neįgyvendino teisės privatizuoti butą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą butų privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta pagal šį įstatymą, jo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-189/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-224/2007). Teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, reikalinga vadinamoji juridinių faktų sudėtis. Teisėjų kolegija konstatavo, kad šioje byloje tokių faktų sudėtis nenustatyta, dėl to nėra pagrindo pripažinti, jog buvo pažeista ieškovo teisė, įgyta pagal Butų privatizavimo įstatymą šio galiojimo metu, kuri turi būti ginama teismo tvarka. Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, kai ieškovas nesiekė sudaryti buto pirkimo–pardavimo sandorio ir įforminti jo notarine tvarka, o kita sandorio šalis to nevengė, nėra pagrindo pripažinti ieškovo įvardyto sandorio galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes nėra teisinių šios normos taikymo sąlygų.

15III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

16Kasaciniu skundu ieškovas V. Š. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

171. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovės vengimo tai padaryti, bet dėl paties kasatoriaus neveikimo, todėl vien pinigų sumokėjimas negali būti vertinamas kaip sutarties sudarymas, yra nepagrįsta. Byloje nustatyti visi pagal įstatymus atlikti veiksmai butui privatizuoti: kasatoriaus kreipimasis dėl buto pardavimo, buto įkainojimo akto sudarymas, kainos sumokėjimas, buto techninės apskaitos bylos kasatoriui išdavimas. Kasatorius buvo įsitikinęs, kad, visiškai sumokėjęs už butą ir įvykdęs pirmiau nurodytus veiksmus, jis pagal Butų privatizavimo įstatymą tapo visateisiu buto savininku ir butas yra įregistruotas jo nuosavybėn. Be to, byloje yra pateiktas kasatoriaus, kaip privatizuojamo buto nuomininko, ir jo šeimos narių susitarimas dėl buto pirkimo, kuris yra būtina buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga. Taigi kasatorius įgijo subjektinę teisę, galiojant Butų privatizavimo įstatymui, privatizuoti ginčijamą butą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. Palangos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-395/2008). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorius bei valstybinis projektavimo institutas „Miestprojektas“ susitarė dėl buto pirkimo–pardavimo sąlygų, kurias kasatorius visiškai įvykdė.

182. Tai, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka, negali būti pagrindas atmesti ieškinį, nes jis pareikštas CK 1.93 straipsnio 4 dalies, kurioje reglamentuojami atvejai, kai sandoriai notarine tvarka neįforminti, pagrindu.

193. Apeliacinės instancijos teismo argumentas dėl paties kasatoriaus neveiklumo nepagrįstas bylos aplinkybėmis. Byloje nustatyta, kad apie tai, jog buto registracija iš viso neatlikta, kasatorius pirmą kartą sužinojo gavęs atsakymą iš VĮ Registrų centro tik 2005 m. balandžio 4 d. ir po to ne kartą kreipėsi dėl informacijos tiek į VĮ Registrų centrą, tiek į Kauno miesto savivaldybės administraciją, tačiau šių institucijų atsakymuose buto tik pažymima, kad Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisė į ginčijamą butą neįregistruota. Šias aplinkybes patvirtina byloje pateikti įrodymai, šalys jų neginčija. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad privatizavimo procesas Lietuvoje buvo vykdomas pirmą kartą, privatizavimą reglamentuojantys teisės aktai buvo dažnai keičiami, kasatorius, atlikęs pirmiau nurodytus buto privatizavimo veiksmus (visiškai sumokėjęs už butą, gavęs orderį, suteikiantį teisę gyventi bute, buto techninės apskaitos bylą, tapęs gyvenamojo namo butų savininkų bendrijos nariu, daugiau kaip keturiolika metų gyvendamas bute ir mokėdamas komunalinius mokesčius), galėjo sąžiningai klysti dėl šio buto priklausymo jam nuosavybės teise. 2005 metais sužinojęs, kad butas neįregistruotas kaip jo nuosavybė, kasatorius savo teises gynė aktyviai, todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis dėl savo paties neveiklumo neįgyvendino teisės privatizuoti butą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu, nepagrįsta. Pirmiau išdėstyti faktai patvirtina pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl ieškinio senaties atnaujinimo pagrįstumą.

204. Kasatorius su šeima, kurioje trys nepilnamečiai vaikai, turi šį vienintelį butą, laikytiną šeimos turtu. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, patvirtinančias kasatoriaus sąžiningą elgesį, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pagrįstai vadovavosi teisingumo ir sąžiningumo principais.

21Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

221. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką reikia nustatyti įstatyme nurodytas būtinas privatizavimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vilkpėdės seniūnija, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-189/2006; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-261/2006). Teismai nustatė, kad gyvenamoji patalpa galėjo būti privatizavimo objektas, kasatorius turėjo teisę ją privatizuoti, tačiau neatliko veiksmų buto nuosavybės teisei įgyti – notarine tvarka nesudarė buto pirkimo–pardavimo sutarties ir neįregistravo nekilnojamojo turto registre; be to, sutartis nebuvo įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovės vengimo tai padaryti, bet dėl paties kasatoriaus neveikimo. Teismas pagrįstai sprendė, kad vien ta aplinkybė, jog kasatorius 1992 metais sumokėjo įmokas už butą, negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas, nes šalys nesutarė dėl kitų esminių ginčijamo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sąlygų. Kasatoriaus teiginius, kad jis buvo įsitikinęs, jog visiškai įvykdė buto privatizavimo procedūrą ir valdo butą nuosavybės teise, apeliacinės instancijos teismo nuomone, paneigia bylos aplinkybės: VPI „Miestprojektas“ pranešimuose kasatoriui buvo išaiškinta teisė privatizuoti butą ir įmokų sumokėjimo bei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo eiliškumo tvarka, buto techninės apskaitos byloje nėra duomenų apie pirkimo–pardavimo sutarties registraciją ir turto savininką, be to, kasatorius teismo posėdyje patvirtino, kad tuo metu, kai buvo sudaroma viso namo butų notarinė sutartis, jis buvo išvykęs. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad sutartis nebuvo sudaryta ir įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovės vengimo tai padaryti, bet dėl paties ieškovo neveikimo, nesiekiant įgyvendinti teisės įsigyti ginčijamą butą nuosavybėn, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-440/2007).

232. Sprendžiant klausimą dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo, atsižvelgtina į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, suformuotą 2007 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. S. v. Pagėgių savivaldybė, Šilutės rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-581/2007, kurioje nurodyta, kad tam, jog galima būtų nuspręsti, yra pagrindas ginti teisę privatizuoti butą teismine tvarka ar ne, reikia nustatyti, ar nurodyta teisė buvo pažeista, t. y. ar asmuo siekė įgyvendinti šią teisę, tačiau negalėjo to padaryti dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Tiek nurodytoje, tiek nagrinėjamoje bylose nustatyta, kad ieškovas daug metų neatliko tokių veiksmų, kurie patvirtintų neabejotiną jo valią privatizuoti ginčo butą. Kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje konstatavo, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo sumokėjo pagal Butų privatizavimo įstatymą apskaičiuotas įmokas už butą, negali būti vertinama kaip sutarties sudarymas, nes šalys nesusitarė dėl kitų esminių buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutarties sąlygų; taigi esant nustatytoms aplinkybėms, kai asmuo nesiekė sudaryti buto pirkimo–pardavimo sandorio ir įforminti jo notarine tvarka, o kita sandorio šalis to nevengė, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, nes nėra teisinių šios normos taikymo sąlygų. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokių atsakovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo, kasatorius taip pat nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių negynė savo teisių, taigi darytina išvada, kad buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutartis nebuvo sudaryta ir įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovės vengimo tai padaryti, bet dėl paties kasatoriaus neveikimo, nesiekiant įgyvendinti teisės įsigyti butą nuosavybėn. Dėl tokios priežasties nėra pagrindo taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį.

243. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties terminas praleistas, o kasatorius nenurodė jokių svarbių nuo jo valios nepriklausančių termino praleidimo priežasčių, dėl kurių būtų galima šį terminą atnaujinti.

254. Su kasatoriaus nuomone dėl teisingumo ir protingumo principų taikymo negalima sutikti, nes apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad kasatorius nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių jis negalėjo laiku tinkamai apginti, jo manymu, pažeistos savo teisės kreipdamasis į teismą.

26Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą. Atsiliepime nurodyti tokie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

271. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė; ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu, laikantis Butų privatizavimo įstatyme nustatytų privatizavimo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, bylos Nr. 3K-3-261/2006). Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kasatorius neatliko visų jam pagal Butų privatizavimo įstatymą priskirtų veiksmų. Byloje nėra jokių įrodymų, kad po 1992 m. kovo 5 d., kai buvo sumokėtos įmokos už butą, kasatorius atliko kokius nors veiksmus, kuriais būtų siekęs sudaryti buto įsigijimo sandorį. Pažymėtina, kad iki 1998 m. liepos 1 d., kol visa apimtimi galiojo Butų privatizavimo įstatymas, kasatorius galėjo privatizuoti butą ne teismo tvarka.

282. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė šio termino praleidimo teisines pasekmes. Orderio ir buto techninės apskaitos bylos turėjimas bei mokesčių mokėjimas nepatvirtina nuosavybės teisės, priešingai, įrodo, kad butas kasatoriui buvo suteiktas nuomos pagrindais. Kasatoriaus klaidingas įsitikinimas, kad butą jis valdė nuosavybės teise, negali būti pateisintas ir butų privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų kaita, nes buto pirkimo–pardavimo sutarties notarinės formos reikalavimas buto įtvirtintas ne tik Butų privatizavimo įstatyme, bet ir 1964 m. CK 255 straipsnyje, taip pat 2000 m. CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

31Dėl sąlygų buto privatizavimo sutarčiai sudaryti tinkamo įvykdymo

32Kasatorius teigia, kad jis, atlikęs visus Butų privatizavimo įstatyme nustatytus veiksmus butui privatizuoti, iš esmės ne tik įgijo, bet ir įgyvendino teisę privatizuoti butą, todėl yra pagrindas buto pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį. Taigi šioje byloje keliama Butų privatizavimo įstatymo normų, nustatančių butų privatizavimo sąlygas ir tvarką, bei CK normų, reglamentuojančių sandorių formos ir galiojimo klausimus, kompleksinio aiškinimo ir taikymo problema. Šį teisės klausimą kasacinio teismo teisėjų kolegija analizuoja remdamasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

33Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu. Vienas iš tokių aktų yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Pagal teisėje galiojantį bendrąjį principą teisiniams santykiams taikomi tie įstatymai, kurie galioja tų santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo momentu. Šis principas reikšia ne tik tai, kad civiliniai įstatymai negalioja atgaline tvarka, bet ir tai, kad netekę galios įstatymai ar kiti teisės aktai negali būti taikomi vėliau atsiradusiems teisiniams santykiams. Taigi, pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia ir galimybė įgyti jame nurodytas teises tam tikromis įstatyme nustatytomis sąlygomis. Įstatymui nustojus galioti, galima įgyvendinti tik tą teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, jo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Atsakant į klausimą, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas, būtent: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) ginčijamas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatyme suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje T. B. v. Klaipėdos miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-324/2007, ir kt.).

34Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad egzistuoja pirmosios dvi pirmiau nurodytos buto privatizavimo sąlygos, dėl to nėra ginčo. Dėl trečiosios sąlygos buvimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai sprendė skirtingai. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kasatorius atliko visus Butų privatizavimo įstatyme nustatytus butui privatizuoti būtinus veiksmus (įvykdė visas buto pirkimo–pardavimo sąlygas): 1991 m. gruodžio 6 d. raštu kreipėsi į VPI „Miestprojektas“ dėl buto (duomenys neskelbtini) pardavimo; 1991 m. gruodžio 31 d. su VPI „Miestprojektas“ sudarė Buto įkainojimo aktą, kuriuo buvo patvirtinta buto kaina ir jos mokėjimo tvarka, 1991 m. gruodžio 31 d. ir 1992 m. kovo 5 d. atliktomis įmokomis visiškai atsiskaitė už butą (sumokėjo nustatytą kainą), be to, sudarė įstatymo reikalaujamą susitarimą, kieno iš šeimos narių vardu bus sudaroma privatizavimo sutartis ir kas taps buto savininku. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kasatorius įvykdė ne visus įstatymo reikalaujamus veiksmus: notarine tvarka nesudarė buto pirkimo–pardavimo sutarties ir neįregistravo turto registre. Darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vienodai nustatė aplinkybes, susijusias su kasatoriaus atliktais veiksmais buto privatizavimo procese, tik skirtingai tuos veiksmus vertino ir padarė skirtingas išvadas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal tuo metu galiojusias Butų privatizavimo įstatymo nuostatas asmuo, ketinantis privatizuoti nuomojamą butą, turėjo sudaryti notarine tvarka patvirtintą susitarimą su šeimos nariais dėl to, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku, paduoti pareiškimą butui įsigyti (5 straipsnis), įstatymo nustatyta tvarka atsiskaityti už perkamą butą (9 straipsnis). Visus šiuos veiksmus kasatorius atliko, tai nustatė tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad kasatorius nesudarė buto pirkimo–pardavimo sutarties ir neįregistravo savo nuosavybės teisių nekilnojamojo turto registre, negali būti pagrindas atmesti ieškinį šioje byloje, nes ieškinio reikalavimas suformuluotas pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį, t. y. kasatorius būtent ir prašo teismo, atsižvelgiant į tai, jog jis yra atlikęs visus buto privatizavimo sutarčiai sudaryti būtinus veiksmus, pripažinti buto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia.

35Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog kasatorius Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu atliko visus įstatyme nustatytus veiksmus butui privatizuoti, t. y. įvykdė visas sąlygas buto pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Buto pirkimo–pardavimo sutartis notarine tvarka nebuvo sudaryta, tačiau šis veiksmas yra ne vienašalis, kaip pirmiau nurodyti kasatoriaus atlikti veiksmai, bet dvišalis, t. y. jo atlikimas priklauso ne tik nuo pirkėjo, bet ir nuo pardavėjo valios. Kadangi ieškinys šioje byloje pareikštas CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu, tai sprendžiant kasatoriaus reikalavimą pripažinti sudaryta pirkimo–pardavimo sutartį būtina nustatyti šios CK normos taikymo sąlygas.

36CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu, ir tokiu atveju sandorio po to įforminti notarine tvarka nebereikia. Taigi šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis, kai teismas gali pripažinti galiojančiu sandorį, kuriam įstatymo nustatyta privaloma notarinė forma ir kuris sudarytas šios nesilaikant. Iš CK 1.93 straipsnio 4 dalies turinio matyti, jog tam, kad teismas galėtų pripažinti sandorį galiojančiu, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai arba iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. v. Pagėgių savivaldybė, Šilutės rajono savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-581/2007).

37Pirmosios instancijos teismas iš bylos aplinkybių nustatė, kad kasatorius savo kaip pirkėjo prievoles visiškai įvykdė, tuo tarpu atsakovė buto pirkimo–pardavimo sandorio nepripažįsta ir jį sudaryti atsisako, tai matyti iš jos pateiktų procesinių dokumentų turinio ir paaiškinimų teismo posėdžių metu. Taigi pirmosios instancijos teismas nustatė visas CK 1.93 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nurodyta norma šioje byloje negali būti taikoma, nes, viena vertus, buto pirkimo–pardavimo sutarties šalys nesusitarė dėl kitų esminių sutarties sąlygų, kita vertus, sutartis nebuvo sudaryta ir įforminta notarine tvarka ne dėl atsakovės vengimo tai padaryti, bet dėl paties kasatoriaus neveikimo, nesiekiant įgyvendinti teisės įsigyti butą nuosavybėn. Su tokia apeliacinės instancijos teismo argumentacija negalima sutikti. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas nenurodė, dėl kokių sutarties sąlygų nebuvo susitarta. Minėta, kad byloje nustatyti visi buto privatizavimo sutarčiai sudaryti būtini veiksmai, išskyrus sutarties sudarymą įstatymo nustatyta forma. Šias aplinkybes nustatė ir apeliacinės instancijos teismas, todėl šio teismo sprendimo teiginys, kad nebuvo susitarta dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų, nenurodant jokių konkrečių sąlygų, dėl kurių nebuvo susitarta, vertintinas kaip nemotyvuotas. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninių butų fondo privatizavimo taisyklių 19 punkte buvo nurodyta, kad miestų, rajonų valdybos, įmonės, įstaigos, organizacijos, suderinusios su valstybinėmis notarinėmis kontoromis (apylinkėse – su viršaičiais) ir inventorizavimo biurais, potvarkiu (įsakymu) nustato visų reikalingų pirkimo–pardavimo sutartims įforminti dokumentų parengimo tvarką. Taigi privatizavimo sutarties sudarymo iniciatyva priklausė ne pirkėjui, o pardavėjui, tuo tarpu byloje nenustatyta jokių aktyvių atsakovės ar jos įgaliotų asmenų veiksmų pirkimo–pardavimo sutarčiai įforminti įstatymo nustatyta tvarka. Kasacinio teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad atsakovės Lietuvos valstybės pozicija šioje byloje taip pat patvirtina nenorą sudaryti ginčijamo buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) sutartį. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažinti ginčijamo buto pirkimo–pardavimo sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį yra pagrįstas bylos faktinėmis aplinkybėmis ir tinkamai teisiškai argumentuotas, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad šioje byloje nėra pagrindo taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalį, netinkamai nustatė ir įvertino šiai teisės normai taikyti būtinas aplinkybes.

38Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo teisės normas aiškinti ir taikyti ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008). Vadovaujantis šiomis nuostatomis spręstinas ir ieškinio senaties termino klausimas šioje byloje. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atnaujinti ieškinio senaties terminą ir ieškinį patenkinti, pagrįstai atsižvelgė į šioje byloje nustatytų aplinkybių visumą, t. y. į tai, kad kasatorius visiškai atsiskaitė už butą, sąžiningai jį valdė, naudojosi ir išlaikė, buvo bendrijos nariu, o sužinojęs, jog butas neįregistruotas kaip jo nuosavybė, aktyviai gynė savo teises, tuo tarpu nei atsakovė, nei trečiasis asmuo daugiau kaip keturiolika metų ginčijamu butu visiškai nesirūpino ir nesidomėjo, nesiėmė jokių veiksmų, kad šis būtų tinkamai įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Apeliacinės instancijos teismas formaliai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgdamas nei į turto privatizavimo proceso ypatumus, nei į turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų tikslus, nei į tai, kad ieškovas atliko visus buto privatizavimo sutarčiai sudaryti būtinus veiksmus, elgėsi sąžiningai ir jo veiksmų pobūdis leidžia daryti išvadą, kad jis sąžiningai klydo dėl savo atliktų veiksmų teisinių pasekmių (nuosavybės teisės įgijimo). Pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įvertinus konkrečias šios bylos aplinkybes, yra pagrindas atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pripažintina pagrįsta.

39Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė atsikirtimus į kasacinio skundo argumentus grindžia atsiliepimuose į kasacinį skundą nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis. Pažymėtina, kad šioje byloje atsižvelgta į nurodytose kasacinio teismo nutartyse išdėstytus bendrojo pobūdžio išaiškinimus dėl teisės normų, reglamentuojančių privatizavimo procesą, taikymo. Kita vertus, atsakovo ir trečiojo asmens nurodytose nutartyse kasacinio teismo sprendimai dėl kiekvienoje konkrečioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio įvertinimo buvo priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų individualių kiekvienos bylos aplinkybių pagrindu, todėl negali būti taikomi šioje byloje, nes šios bylos ir atsiliepimuose nurodytų kasacinio teismo nagrinėtų bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi.

40Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė butų privatizavimą reglamentuojančias teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, padarė faktinėmis bylos aplinkybėmis pagrįstas išvadas, tinkamai taikė pirmiau nurodytas teisės normas, todėl paliktinas galioti šio teismo sprendimas.

41Patenkinus kasacinį skundą, kasatoriui iš atsakovės Lietuvos Respublikos priteistinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos kasaciniame teisme, – 131 Lt žyminio mokesčio už kasacinio skundo padavimą (CPK 93 straipsnis).

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

43Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimą.

44Priteisti ieškovui V. Š. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos Respublikos 131 Lt (vieną šimtą trisdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

45Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas klausimas dėl teisės privatizuoti butą įgyvendinimo... 5. Ieškovas V. Š. prašė pripažinti buto, esančio (duomenys... 6. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 7. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 8. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. gruodžio 10 d. sprendimu ieškovo... 9. Dėl pareiškimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad... 10. Dėl ieškinio. Teismas nustatė, kad 1991 m. sausio 23 d. nuomos... 11. Dėl ieškinio senaties. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad... 12. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš nustatytų aplinkybių akivaizdžiai... 13. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine... 14. Teisėjų kolegija nurodė, kad sandoriui pripažinti galiojančiu teismo... 15. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 16. Kasaciniu skundu ieškovas V. Š. prašo Kauno apygardos teismo Civilinių... 17. 1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pirkimo–pardavimo sutartis... 18. 2. Tai, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įforminta notarine... 19. 3. Apeliacinės instancijos teismo argumentas dėl paties kasatoriaus... 20. 4. Kasatorius su šeima, kurioje trys nepilnamečiai vaikai, turi šį... 21. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama... 22. 1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Lietuvos... 23. 2. Sprendžiant klausimą dėl CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymo,... 24. 3. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškinio senaties... 25. 4. Su kasatoriaus nuomone dėl teisingumo ir protingumo principų taikymo... 26. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Kauno miesto savivaldybė... 27. 1. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką asmens teisė privatizuoti... 28. 2. Apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs pagrindo ieškinio senaties... 29. Teisėjų kolegija... 30. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 31. Dėl sąlygų buto privatizavimo sutarčiai sudaryti tinkamo įvykdymo... 32. Kasatorius teigia, kad jis, atlikęs visus Butų privatizavimo įstatyme... 33. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą... 34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad egzistuoja pirmosios dvi pirmiau nurodytos... 35. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos... 36. CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu viena iš šalių visiškai ar... 37. Pirmosios instancijos teismas iš bylos aplinkybių nustatė, kad kasatorius... 38. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą... 39. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 40. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi nurodytais argumentais,... 41. Patenkinus kasacinį skundą, kasatoriui iš atsakovės Lietuvos Respublikos... 42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 43. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.... 44. Priteisti ieškovui V. Š. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės... 45. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...