Byla 3K-3-358/2014
Dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Vasarienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams E. Š., A. Š., L. Š. ir R. Š. dėl nuostolių atlyginimo ir atsakovų E. Š. ir A. Š. priešieškinį ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas yra gyvenamojo namo ( - ) savininkas. Šio namo bute Nr. 7 nuo 1995 m. nesudarę nuomos sutarties gyvena atsakovai.

6Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų 695 395,50 Lt nuostoliams atlyginti. Ieškovas teigė, kad atsakovai savavališkai įsikėlė į butą ir vengia iš jo išsikraustyti. Tai pažeidžia jo, kaip savininko, teisę savo nuožiūra naudoti butą bei tinkamai įgyvendinti socialinio būsto nuomos funkciją. Ieškovas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovų veiksmų jis patyrė nuostolius, t. y. 2000–2011 m. laikotarpiu negavo 695 395,50 Lt buto nuomos mokesčio. Nesant pagrindo solidariai taikyti deliktinės atsakomybės, ši suma galėtų būti priteisiama taikant nepagrįsto praturtėjimo institutą.

7Atsakovai pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad jų šeima gyveno bute ( - ). Nusprendus šį namą nugriauti, atsakovams buvo suteiktas manevrinis butas ( - ). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius 1990 m. vasario 28 d. išdavė atsakovui E. Š. garantinį raštą, kad jam su šeima bus suteiktas butas ( - ). 1991 m. lapkričio 27 d., 1992 m. rugsėjo 3 d. atsakovė A. Š. pateikė prašymus pirkti šį butą avansu; 1992 m. rugsėjo 10 d. buvo sumokėta buto kaina. Vilniaus miesto valdyba 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V nusprendė butą ( - ) išnuomoti atsakovams; vėlesni administraciniai aktai, kuriais nurodytą potvarkį buvo bandoma panaikinti, pripažinti netekusiais galios, teismų pripažinti negaliojančiais. 1997 m. ieškovas nusprendė remontuoti ( - ) esantį namą gyventojų lėšomis; atsakovai buto remontui išleido 207 389,63 Lt, kartu su kitais gyventojais į namo remontą investavo 54 548,74 Lt. Atsakovų nuomone, tokios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti 1992 m. ieškovo ir atsakovų E. Š. ir A. Š. sudarytą buto pirkimo–pardavimo sutartį galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies ir 6.309 straipsnio 1 dalies pagrindais.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

10Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1989 m. sausio 11 d. sprendimu Nr. 8 patvirtintas gyvenamųjų patalpų, numatomų griauti ar kapitališkai remontuoti, sąrašas; į jį pateko ir namas ( - ), kuriame gyveno atsakovų šeima. Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius 1990 m. vasario 28 d. garantiniu raštu Nr. 14 atsakovui E. Š. ir jo šeimai (sutuoktinei A. Š., sūnui L. Š., dukteriai R. Š., uošve, o vėliau senele įvardytai V. B.) kapitalinio remonto laikui suteikė iš manevrinio butų fondo butą ( - ). Šiuo raštu ieškovas kartu įsipareigojo pasibaigus kapitaliniam remontui suteikti atsakovams butą ( - ), į kurį persikėlus buvo privalu atlaisvinti manevrinį butą. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V nutarta kapitališkai suremontuotame name ( - ) išnuomoti butą ir atsakovams; potvarkio priedėlis patvirtina, kad garantinio rašto pagrindu atsakovas E. Š. ir jo šeima iškeldinama iš manevrinio buto, išnuomojant jiems ginčo butą. Nors vėlesniais administraciniais aktais ieškovas pripažino negaliojančiais potvarkio Nr. 762V dalį dėl butų nuomos, teismai juos panaikino. Teismas pažymėjo, kad, nors nebuvo sudaryta rašytinės nuomos sutarties su atsakovais, teismai savo sprendimuose yra pasisakę dėl ieškovo garantiniu raštu prisiimtų įsipareigojimų vykdymo privalomumo bei nuomos santykių įforminimo, nurodydami, jog tokie ieškovo prisiimti įsipareigojimai atsakovams jį saisto, sukelia teisinius padarinius ir tik garantinio rašto nuginčijimas teisme galėtų tai paneigti.

11Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė A. Š. 1991 m. lapkričio 27 d. pareiškimu Vilniaus miesto valdybai siekė įsigyti butą ( - ). 1992 m. rugsėjo 3 d. pareiškimu Senamiesčio privatizavimo tarnybai atsakovė A. Š. prašė leisti išsipirkti butą avansu. 1992 m. rugsėjo 4 d. mokėjimo pranešime Senamiesčio seniūnija butą įkainojo 81 397 rublių suma, kuri prieš pasirašant pirkimo–pardavimo sutartį turėtų būti įmokėta į seniūnijos sąskaitą; 1992 m. rugsėjo mėn. atsakovė A. Š. sumokėjo nurodytą sumą, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Teismo nuomone, negalima prielaida, kad atsakovai neteisėtai naudojasi butu. Ieškovas nesikreipė į teismą garantiniam raštui nuginčyti. Tarp šalių buvo susiklostę nuomos teisiniai santykiai dėl buto ( - ); šį namą paskyrus kapitališkai remontuoti, nuomotojas įsipareigojo laikinai apgyvendinti atsakovų šeimą manevrinės paskirties būste, o suremontavus pastatą ( - ), butą Nr. 7 suteikti atsakovams; taigi, atsakovai apsigyveno bute būtent garantinio rašto ir atitinkamo valdybos potvarkio pagrindu, visą šį laiką ieškovas nekvestionavo gyvenimo bute, o atsakovai siekė įteisinti gyvenimą jame – kreipėsi dėl nuomos sutarties sudarymo, išreiškė norą jį privatizuoti. Teismo nuomone, nėra visų būtinųjų elementų atsakovų deliktinei atsakomybei atsirasti: nei atsakovų veiksmų neteisėtumo, nei jų kaltės dėl kurių nors ieškovo negautų pajamų, nei priežastinio jų veiksmų ir ieškovo negautos materialinės naudos ryšio, nei žalos ieškovui fakto, dydžio. Teismas nurodė, kad negalima remtis ir nepagrįsto praturtėjimo institutu. Teismas nevertino ieškovo argumento, kad atsakovai neįvykdė vienos garantijoje nustatytų sąlygų – neatlaisvino manevrinio buto (jame liko gyventi jų šeimos narys), nes šie teiginiai neįrodyti, be to, ieškovas neįvardijo konkretaus asmens, likusio manevriniame bute, jo giminystės ryšio su atsakovais, pagrindo apsigyventi šiame bute, nepaaiškino savo veiksmų nesiimant iškeldinti to asmens ir pan.

12Teismas nepripažino pagrįstu atsakovų priešieškinio, nes jų nurodomos CK 6.309 straipsnio 1, 3 dalių, 1.93 straipsnio 4 dalies normos netaikytinos šalių santykiams, susiklosčiusiems iki šių normų priėmimo. Atsakovė siekė privatizuoti patalpas tuo metu galiojusiame Butų privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka, todėl atitinkamų teisių atsiradimas (įgijimas) ar jų patvirtinimas teismo sprendimu galimas šio, o ne dabar galiojančių įstatymų pagrindu. Teismas, remdamasis Butų privatizavimo įstatymu ir jo įgyvendinamaisiais teisės aktais, sprendė, kad vien prašymo ir apskaičiuotos kainos sumokėjimo akivaizdžiai nepakako privatizavimo sutarčiai sudaryti.

13A. Š., E. Š. ir V. B. privalomo susitarimo į bylą nepateikta, atsakovai nebuvo sudarę ir privalomosios sutarties su Kultūros paveldo inspekcija (Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Teismas nepasisakė dėl šių sąlygų, nes laikė, kad privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Atmetęs priešieškinį, teismas nepasisakė dėl ieškinio senaties taikymo priešieškiniui.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu atmetė ieškovo apeliacinį skundą, o atsakovų tenkino, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas atsakovų priešieškinis, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą – priešieškinį tenkino, konstatavo, kad 1992 metais atsakovai pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nuosavybės teise įgijo (privatizavo) butą ( - ); kitą Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą.

15Kolegija dėl ieškovo reikalavimo nurodė, kad ieškovas neįrodė atsakovų veiksmų (neveikimo). Byloje nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, kad atsakovai bute apsigyveno ieškovo sprendimų pagrindu, ieškovas apie atsakovų naudojimąsi butu žinojo, leido prisidėti prie namo ir buto remonto, ilgą laiką nereiškė jiems pretenzijų, nereikalavo mokėti nuomos mokesčio. Dėl to negalima daryti išvados, kad atsakovai savavališkai užėmė butą ir nepagrįstai vengia jį atlaisvinti.

16Kolegija pažymėjo, kad garantinio rašto negalima ex officio pripažinti niekiniu, nes: 1) bendrosios kompetencijos ir administraciniai teismai, spręsdami bylas, susijusias su Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V, kurio pagrindas ir buvo garantinis raštas, neįžvelgė rašto niekinio pobūdžio, o ieškovas nereiškė savarankiško reikalavimo pripažinti jį negaliojančiu; 2) garantinis raštas akivaizdžiai nepažeidė tuo metu galiojusių Butų kodekso normų; tai, kad šio Kodekso 90 straipsnis Seimo kontrolieriaus 1997 m. gruodžio 5 d. išvadoje aiškinamas kitaip, teismo neįpareigoja, nes teisės aktų aiškinimas ir taikymas sprendžiant šalių ginčą yra teismo prerogatyva; 3) ieškovui tenka pareiga įrodyti, kad garantinis raštas išduotas nesant tam priimtų kompetentingos institucijos sprendimų, o ne atsakovams, neigiantiems tokį argumentą.

17Kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra sąlygų nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti. Bylos aplinkybės patvirtina, kad atsakovai bute apsigyveno ieškovo sprendimų pagrindu ir su ieškovo žinia. Nuo 1995 m. iki pat 2011 m. ieškovas nereikalavo iš atsakovų mokėti nuomos mokesčio, toks reikalavimas nebuvo pareikštas ir 2007 m., kai namas, kuriame yra butas, formaliai pripažintas tinkamu naudoti. Taigi ieškovas veikė savo rizika, o atsakovų nesąžiningumo šioje situacijoje negalima konstatuoti. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad teismuose spręstas ne vienas ginčas, susijęs su namo ( - ) gyventojų, kuriems butai suteikti iš esmės tapačiomis aplinkybėmis, teisine padėtimi. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad asmenų gyvenimas šiame name buvo teisėtas (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. G. L. ir kt., bylos Nr. 2-2283-464/201; Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 15 d. sprendimas civilinėje byloje G. N. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 2-4918-910/2012).

18Dėl atsakovų priešieškinio reikalavimo kolegija pažymėjo, kad atsakovai iš esmės reiškia reikalavimą pripažinti, jog butas buvo privatizuotas, o ieškovas nepagrįstai vengia įforminti buto nuosavybės teisės perėjimą. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė sąlygų, nustatytų Butų privatizavimo įstatyme, kurių pagrindu galima konstatuoti teisės privatizuoti butą įgijimą. Konstatavimui, kad atsakovai įgijo privatizavimo teisę, būtina įvertinti, jog butas ir atsakovai atitiko tuomečio Butų privatizavimo įstatymo nustatytas sąlygas ir atliko būtinus šiame įstatyme numatytus veiksmus. Kolegija pripažino, kad butas buvo tinkamas privatizavimo objektas; tai, kad prašymų privatizuoti pateikimo metu (1991 m., 1992 m.) atsakovai bute negyveno, bet apgyvendinimas jame buvo garantuotas dar 1990 m., kolegijos įsitikinimu, leidžia atsakovus laikyti tinkamais privatizavimo subjektais. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai nepateikė duomenų, jog buvo sudarytas jų rašytinis susitarimas dėl to, kieno vardu bus privatizuojamas butas, be to, nepasirašyta sutartis su Kultūros paveldo inspekcija. Kolegijos vertinimu, tai nesudaro pagrindo pripažinti, kad atsakovai neįgijo privatizavimo teisės, nes sutartis su Kultūros paveldo inspekcija sudaroma siekiant užtikrinti pastatų istorinės, kultūrinės ir architektūrinės vertės išsaugojimą bei jos atkūrimą, o namo, kuriame yra ginčo butas, 2007 m. sausio 8 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte esantis Kultūros paveldo departamento darbuotojos parašas leidžia spręsti, jog namo kapitalinis remontas, prie kurio buvo leista prisidėti ir ieškovams, vyko nepažeidžiant kultūros paveldo apsaugos reikalavimų; be to, nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad buvo atsakovų ginčų prašymų privatizuoti padavimo metu, tokių ginčų nėra ir dabar. Šių aplinkybių vertinimas kaip užkertantis kelią atsakovams įgyti teisę būtų formalus ir neatitiktų bendrųjų teisės principų. Dėl to kolegija konstatavo, kad atsakovai įgijo teisę privatizuoti butą, ją įgyvendino 1992 m. sumokėdami buto kainą. Tokios aplinkybės atitinka CK 1.93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią teismui pripažinti sandorį galiojančiu, kai viena iš šalių vengia jį įforminti notarine tvarka. Priešieškinio reikalavimui kolegija ieškinio senaties netaikė, nes atsakovai aktyviai rūpinosi ir gynė savo teises kartu su kitais asmenimis teismuose ginčydami ieškovo sprendimus dėl Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 762V panaikinimo (pripažinimo negaliojančiu); galutiniai teismų sprendimai šiose bylose buvo priimti 2000 m. vasario 21 d. ir 2001 m. birželio 20 d.; 2008 m. pareiškė ieškovui priešieškinį dėl įpareigojimo sudaryti ginčo buto nuomos sutartį. Dėl to kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas priešieškinis, ir dėl šios dalies priėmė naują sprendimą.

19III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

20Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą, Vilniaus apygardos teismo 2012 m. liepos 2 d. sprendimo dalį, kuria atmestas Vilniaus miesto savivaldybės ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovų 695 395,50 Lt nuostoliams atlyginti; atsakovų priešieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

211. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą priešieškinio reikalavimams, nurodydamas, jog atsakovai aktyviai rūpinosi ir gynė savo teises. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, kartu ir pirmosios instancijos, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį; nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2007, išaiškino, kad ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti, kad jo teisės privatizuoti butą yra pažeistos. Atsakovai teigia, kad jie sumokėjo buto kainą dar 1992 m, todėl apie savo teisių pažeidimą sužinojo būtent tuomet, kai nebuvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Be to, 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762 V nutarta išnuomoti butus šeimoms kapitališkai suremontuotame name, todėl atsakovai turėjo suprasti, kad buto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta. Atsakovai kreipėsi su reikalavimu sudaryti buto nuomos sutartį, ir tik 2012 m. vasario 20 d. pareiškė reikalavimą pripažinti pirkimo–pardavimo sandorį pripažinimo sudarytu. Dėl to laikytina, kad atsakovai, į teismą kreipdamiesi po 20 metų nuo jų teisės sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį pažeidimo, praleido ieškinio senatį. Apeliacinės instancijos teismo nurodytas argumentas, kad atsakovai ginčijo Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkį Nr. 762V, reiškė ieškinį dėl buto nuomos sutarties sudarymo, nesudaro pagrindo kitaip vertinti ieškinio senaties termino, nes ginčai dėl šio potvarkio panaikinimo teisėtumo nesusiję su atsakovų reikalavimu nagrinėjamoje byloje; reikalavimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybę sudaryti nuomos sutartį (Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-405-631/2012). Atsakovai pareiškė reikalavimą sudaryti nuomos sutartį 2008 m. rugsėjo mėn., o reikalavimą pripažinti galiojančia 1992 m. sudarytą ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį – tik 2012 m. vasario 20 d. Kasatoriaus įsitikinimu, atsakovai gynė savo pažeistas teises reikšdami reikalavimus, nesusijusius su reikalavimais nagrinėjamoje byloje, todėl tokios aplinkybės negali būti pripažįstamos ieškinio senaties termino nutraukimo ar sustabdymo pagrindais. Atsakovai nereiškė prašymo atnaujinti ieškinio senatį, todėl laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas bei proceso dispozityvumo principą. Be to, esminiu pagrindu pirkimo–pardavimo sutarčiai pripažinti sudaryta teismas laikė mokėjimą už butą, tačiau jo tikrumas nebuvo tinkamai įvertintas.

222. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo Butų privatizavimo įstatyme nustatytas būtinąsias sąlygas. Kasatoriaus nuomone, atsakovai teisę privatizuoti įgytų tik esant Butų privatizavimo įstatyme nustatytų sąlygų visumai, tačiau jie nepateikė įrodymų, kad butas buvo tinkamas privatizavimo objektas, jie – tinkami subjektai, jog buvo atlikti būtini teisės aktuose nurodyti veiksmai. Atsakovų pateikti pareiškimai privatizuoti butą negali būti laikomi pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo pagrindu. Pateiktas mokėjimo kvitas, netgi tuo atveju, jei būtų nustatyta, jog pinigai buvo pervesti į Senamiesčio seniūnijos sąskaitą (tai byloje nenustatyta), nebūtų tinkamas (pakankamas) pagrindas pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta. Vien atsakovų valios išreiškimas nelaikytinas pagrindu pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, ji gali atsirasti ir būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka. Tam turi būti nustatytos šios sąlygos: atitinkamas butas yra gyvenamoji patalpa, kuri gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (šio įstatymo 4 straipsnis); asmuo šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (šio įstatymo 1, 5,10,11 ir kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog atsakovai neatliko Butų privatizavimo įstatyme nustatytų būtinų veiksmų, pagrįstai nenagrinėjo kitų sąlygų egzistavimo ir priešieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo pripažino, kad butą galima konstatuoti buvus privatizavimo objektu, atsakovus – tinkamu subjektu, kad atsakovai atliko būtinus veiksmus. Buto Vilniaus senamiestyje pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta tik sudarius sutartį su Kultūros paveldo inspekcija, tačiau atsakovai tokios nesudarė. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo rėmėsi butas pripažinimo tinkamu naudoti akte esančiu Kultūros paveldo departamento darbuotojo parašu, nes jis namo tinkamu naudoti pripažinimo aktas paneigia aiškiai nustatyto reikalavimo laikytis įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl notariškai patvirtinto šalių susitarimo. Ši įstatymo nuostata įsakmi, todėl, nesant duomenų apie tokį šalių susitarimą, negalima konstatuoti valios privatizuoti butą tinkamo išreiškimo. Kasatorius nesutinka su teismo argumentu, kad atsakovai teisę privatizuoti įgyvendino sumokėdami Senamiesčio seniūnijos nurodytą buto kainą. Darydamas tokią išvadą, teismas neįvertino seniūnijos teisių, turėtų privatizavimo procese, menamai sumokėtos kainos apskaičiavimo pagrįstumo. Butų privatizavimo įstatymo įgyvendinamuoju Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtintos Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės (toliau – Taisyklės), pagal kurių 6 punktą, įkainojant gyvenamuosius butus, taikoma kaina už vieną kvadratinį metrą bendrojo (naudingojo) ploto; buto bendrąjį (naudingąjį) plotą sudaro kambarių, virtuvės, koridorių, tualeto, vonios, taip pat kūrybinių dirbtuvių ir kitų patalpų, turinčių su butais bendrą funkcinį ryšį, plotas. Nagrinėjamu atveju į bylą pateiktas mokėjimo pranešimas, kuriame nurodytas tik buto adresas, tačiau nėra kitų buto duomenų – nenurodytas buto plotas, neaiškus kainos apskaičiavimas, taikyti indeksai. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad Taisyklių 12.4. punkte numatytas mokėjimas avansu, kai iš karto sumokama ne mažiau kaip 50 procentų arba visa gyvenamojo namo, buto orientacinė (vidutinė) kaina pinigais pagal Butų privatizavimo tarnybos išduotą mokėjimo pranešimą. Orientacinę (vidutinę) gyvenamojo namo, buto kainą nustato Butų privatizavimo tarnyba. Ši kaina turi būti lygi vidutinei atitinkamo tipo ir dydžio jau privatizuotų gyvenamųjų patalpų pardavimo kainai (netaikant nuolaidų dėl lengvatų). Nagrinėjamu atveju ignoruota taisyklė, kad galutinė parduodamo buto kaina apskaičiuojama nustatyta tvarka, ir iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dienos pirkėjas turi apmokėti visą gyvenamojo namo, buto kainą pagal Butų privatizavimo tarnybos išduotą patikslintą mokėjimo pranešimą, kuriame banko įstaigai nurodoma arba pirkėjo privaloma sumokėti papildoma suma, arba banko įstaigos pirkėjui grąžinama suma. Apeliacinės instancijos teismas, nesant įrodymų, kad galutinai atsiskaityta už butą, priėmė sprendimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta.

233. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino bei taikė CK 1.93 straipsnio 4 dalį – be pagrindo pripažino, kad atsakovai įvykdė sandorį. Atsakovai ne tik neturėjo teisės privatizuoti ginčo buto, bet ir neatliko būtinų veiksmų, be to, neįrodė, jog, sumokėjus kainą, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaryta būtent dėl kasatoriaus kaltės. Atsakovai neįrodė, kad kasatorius atsisakė sudaryti sutartį. Kasatoriaus nuomone, atsakovai turi nurodyti, kuo pasireiškė jo vengimas įforminti sutartį notarine tvarka. Vien ta aplinkybė, kad atsakovai galbūt sumokėjo buto kainą, negali būti vertinama kaip pagrindas pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį sudaryta, nes šalys nesusitarė dėl esminių buto privatizavimo sutarties sąlygų, todėl nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį.

244. Kasatorius pažymi, kad teismai, darydami išvadą, jog atsakovai bute gyveno teisėtai, tinkamai netyrė ir nevertino argumentų, pagrindžiančių garantinio rašto neteisėtumą, todėl netinkamai taikė CK 1.78, 1.80 straipsnio normas. Kasatoriaus įsitikinimu, garantinis raštas niekinis, nes jį išduodant buvo pažeistos imperatyviosios tuo metu galiojusios normos, disponavimo savivaldybės turtu tvarka ir esminiai principai. Butų kodekso 82 straipsnyje buvo nustatyta gyvenamųjų patalpų piliečiams suteikimo tvarka dėl gyvenamojo namo kapitalinio remonto: kai valstybinio ar visuomeninio butų fondo gyvenamasis namas kapitališkai remontuojamas, jeigu remontuoti negalima neiškeliant nuomininko, nuomotojas privalo suteikti nuomininkui ir jo šeimos nariams kapitalinio remonto laikui kitą gyvenamąją patalpą, nenutraukdamas remontuojamos patalpos nuomos sutarties; baigus remontą ir valstybinei komisijai priėmus namą, nuomininkas turi teisę nustatyta tvarka persikelti tik į tą pačią gyvenamąją patalpą. Butų kodekso 90 straipsnyje nustatyti atvejai, kai asmenims suteikiama kita gyvenamoji patalpa, t. y. kai namas, kuriame yra gyvenamoji patalpa, turi būti nugriautas; namui (gyvenamajai patalpai) gresia pavojus sugriūti; namas (gyvenamoji patalpa) turi būti pertvarkytas į negyvenamąjį. Tačiau nei šiame, nei kitame straipsniuose nenurodyta, kad asmenims suteikiamas manevrinio fondo butas ir teisė į kitą, renovuojamą gyvenamąją patalpą. Taigi, išduotas garantinis raštas pažeidė ne tik šias imperatyviąsias normas, bet ir savivaldybės turto valdymą, naudojimą bei disponavimą reglamentuojančias normas – raštas išduotas nesilaikant viešosios teisės principo, pažeidžiant teisės aktuose nustatytus atvejus ir būdus. Teismai tinkamai nevertino į bylą pateikto Vilniaus apskrities archyvo 2012 m. sausio 5 d. atsakymo, kuriame nurodyta, kad Vilniaus miesto LDT vykdomojo komiteto, Vilniaus miesto Tarybų rajono LDT vykdomojo komiteto dokumentų fonduose sprendimai dėl E. Š. iškeldinimo iš kapitališkai remontuojamo buto ( - ) nerasti. Ši aplinkybė itin svarbi, nes pagrindžia, kad nėra duomenų, patvirtinančių garantiniame rašte nurodytas aplinkybes, t. y. nėra dokumentų, kurių pagrindu garantinis raštas galėjo būti išduotas, taigi abejotina, ar raštas išduotas teisėtai, ar atsakovams suteiktas būtent butas ( - ). Teismai nusprendė, kad atsakovai bute gyvena teisėtai nesant dokumentų, kurių pagrindu garantinis raštas atsirado. Nesant tokių dokumentų, garantinis raštas pripažintinas niekiniu ex officio. Be to, teismų neištirta ir neįvertinta Seimo kontrolieriaus 1997 m. gruodžio 5 d. išvada, kurioje konstatuota, jog Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius, išduodamas garantinius raštus apgyvendinti po kapitalinio remonto ( - ) nuomininkus (tarp jų ir atsakovus), kurie buvo iškeldinti iš kitų namų, pažeidė teisės aktų reikalavimus. Garantiniame rašte buvo nurodyta privalomoji sąlyga, kad E. Š., persikeldamas su šeima į butą ( - ), privalo atlaisvinti manevrinį butą. Tokią pareigą jis pažeidė, nes manevriniame bute dar 2004 m. gyveno M. A. B. Namo ( - ) kapitalinis remontas buvo baigtas tik 2007 m. (2007 m. sausio 9 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas), tačiau atsakovai į jį įsikraustė nesilaikydami garantiniame rašte nurodytų sąlygų, t. y. 1995 m.

255. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias nuostolių atlyginimo ir nepagrįsto praturtėjimo institutus. Teismas abstrakčiai pasisakė, kad nėra pagrindo remtis nepagrįsto praturtėjimo normomis, tačiau šio argumento nepagrindė. Nustačius, kad deliktinės atsakomybės nuostatos šiuo atveju nėra tinkamas teisinis reikalavimo pagrindas, taikytinas nepagrįsto praturtėjimo institutas. Nagrinėjamu atveju atsakovai nepagrįstai sutaupė kasatoriaus sąskaita, t. y. 16 metų gyveno bute nemokėdami nuomos mokesčio. Dėl to siekiant pašalinti atsakovų nepagrįstą praturtėjimą, kasatoriaus ieškinys tenkintinas, iš atsakovų priteisiant 695 395,50 Lt nuomos mokesčio.

26Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

271. Atsakovai pažymi, kad buto skyrimo garantiniu raštu, apmokėjimo už jį priėmimo–perdavimo metu galiojo 1964 m. CK, o sandoris pripažintas galiojant naujojo CK normoms. Nagrinėjamai situacijai taikytina 1964 m. CK 58 straipsnio 5 dalis, analogiška nuostata nustatyta ir CK 6.309 straipsnio 3 dalyje. Vertinant buvusį buto statusą ir tai, kad sandorio šalys fiziniai asmenys ir savivaldybės institucija, sudaryto sandorio teisėtumą apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino ir sandorio sudarymo metu galiojusio Butų privatizavimo įstatymo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai įgijo privatizavimo teisę, nes butas ir atsakovai atitiko šiame įstatyme nustatytas sąlygas, taip pat atliko būtinus šiame įstatyme numatytus veiksmus. Atsakovai teigia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas laikėsi įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Atsakovai pateikė ir buto kainos apskaičiavimą, ir apskaičiuotos kainos sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, todėl mano, kad kasatorius argumentų dėl neteisingai apskaičiuotos buto kainos grindžia tik pamąstymais, bet ne leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Atsakovai pažymi, kad jie, daugiau nei prieš dvidešimt metų sumokėję nustatytą mokestį už butą, dėjo pastangas sudaryti jo pirkimo–pardavimo sutartį, ėmėsi aktyvių veiksmų buto renovacijai: investavo į butą lėšas, rengė būtiną projektinę dokumentaciją, kontroliavo renovacijos darbų eigą, dalyvavo pripažįstant tinkamu naudoti, be to nuo 1995 m. butą išlaiko, bandė ginčą išspręsti ne per teismą. Atsakovams pateikus įrodymus, kad faktiškai atliko visus reikiamus veiksmus butui išsipirkti (pateikė prašymą pirkti butą, avansu sumokėjo nurodytą sumą, savo lėšomis prisidėjo prie buto renovacijos, dalyvavo ir užtikrino buto (ir viso gyvenamojo namo) pripažinimą tinkamu naudoti), o kasatoriui atitinkamai nesiėmus aktyvių veiksmų, nepranešus apie sutarties pasirašymo laiką, vietą, vengus investuoti renovacijai reikiamus pinigus, delsus butą pripažinti tinkamu naudoti, sutartis nebuvo sudaryta. Atsakovai mano, kad teismai tinkamai vertino šalių veiksmus ir teisingai jiems taikė teisės normas. Dėl šalių rašytinio susitarimo privatizuoti vieno asmens vardu butą atsakovai nurodo, kad sandorio sudarymo metu jie buvo sutuoktiniai, ginčo tarp jų nebuvo nei tuo metu, nei yra dabar. Pagal Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalį turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus, todėl atsakovai konstatuoja, kad susitarimas šiai bylai reikšmės neturi, o „popierinio“ susitarimo buvimas ar nebuvimas nesudaro pakankamo pagrindo atmesti priešieškinį. Reikalavimas sudaryti sutartį su Kultūros paveldo inspekcija atsakovams paduodant prašymą leisti privatizuoti butą nebuvo nustatytas. Be to, toks įstatymo reikalavimas nustatytas siekiant išsaugoti bei atkurti pastatų istorinę, kultūrinę ir architektūrinę vertę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad atsakovai tinkamai atliko šias pareigas.

282. Atsakovai pažymi, kad kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje ir nagrinėjamoje byloje skiriasi faktinės aplinkybės, todėl išaiškinimai neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Atsakovai, remdamiesi išaiškinimais dėl ieškinio senaties instituto ir jo taikymo, padarytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012, 2010 m. spalio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2010, pažymi, kad laikotarpiu nuo gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti iki jie kreipėsi su prašymu sudaryti buto pirkimo–pardavimo sutartį ir gavo neigiamą atsakymą, jie neturėjo realaus pagrindo sužinoti, jog ši institucija siekia pažeisti jų teises į buto privatizavimą. Kasatorius klausimą apie tai, kad garantinis raštas niekinis, pradėjo kelti po dvidešimties metų nuo jo išdavimo, kai jis sukėlė teisinių padarinių, todėl garantinio rašto teisėtumas vertintinas civilinių santykių stabilumo, teisinio rezultatyvumo aspektais. Atsakovai pažymi, kad jie aktyviai rūpinosi ir gynė savo teises atsiradus pažeidimų. Atsakovai nesutinka su kasacinio skundo teiginiu, kad jų teisės buvo pažeistos jau 1992 m., kai jie avansu sumokėjo už butą lėšas, ir teigia, kad tuo metu visame name buvo atliekamas kapitalinis remontas, todėl jie laukė, kol butas taps pirkimo–pardavimo sutarties objektu. Nepagrįstas reikalavimas taikyti senatį nuo 1995 m., t. y. kai buvo priimtas Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkis Nr. 762V „Dėl butų išnuomojimo kapitališkai suremontuotame name ( - )“, nes atsakovai pagrįstai laikė, jog pirmas žingsnis į buto privatizavimą yra nuomos sutarties dėl buto sudarymas. Atsakovams tapo žinoma, kad jų teisės pažeistos, tik tada, kai privatizavimo dalykas (butas) buvo pripažintas tinkamu naudoti ir buvo atsisakyta sudaryti dėl jo pirkimo– pardavimo sutartį.

293. Atsakovai pažymi, kad garantinio rašto teisėtumo klausimą kasatorius pradėjo kelti po dvidešimties metų. Per tą laiką jis sukėlė teisinių padarinių: apskaičiuota ir sumokėta buto kaina, butas buvo suteiktas potvarkiu, faktiškai perduotas atsakovams, priimtas naudoti, į buto renovaciją investuoti atsakovų pinigai. Kasatorius, prašydamas pripažinti garantinį raštą negaliojančiu, neprašo panaikinti jo teisinių padarinių, o tai reiškia, kad ir pripažinus jį niekiniu liks sumokėta buto kaina, potvarkis, leidimas investuoti į butą gyventojų lėšas ir kt. Atsakovai pažymi, kad dėl potvarkio, išleisto garantinio rašto pagrindu, teisėtumo pasisakyta nagrinėjant kitus ginčus. Argumentai dėl garantinio rašto neatitikties imperatyviosioms teisės normoms atmestini kaip neįrodyti. Kasatorius, reikšdamas reikalavimą pripažinti garantinį raštą niekiniu, netinkamai vertina patį raštą. Jis yra viešojo administravimo subjekto individualus aktas, priimtas vykdant administracinę procedūrą, todėl turi būti vertinamas administracinėje teisenoje nustatyta tvarka ir terminais. Sandorio negaliojimo pagrindai individualiam administraciniam aktui netaikytini.

30Teisėjų kolegija

konstatuoja:

31IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

32Dėl apsigyvenimo savivaldybei priklausančiame bute teisėtumo

33Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriaus ieškinio reikalavimo priteisti solidariai iš atsakovų 695 395,50 Lt sumą taikant civilinės atsakomybės ar nepagrįsto praturtėjimo institutus faktinis pagrindas yra ieškovo įrodinėjamas atsakovų savavališkas ginčo buto užėmimas ir vengimas jį atlaisvinti. Taigi, ieškinio nagrinėjimo dalykas – atsakovų apsigyvenimo ginčo bute teisėtumo klausimas, jų naudojimosi ginčo butu teisinis kvalifikavimas bei iš šio turinčio juridinę reikšmę fakto atsiradusių prievolių nustatymas.

34Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina tai, kad asmenų teisės į būstą teisinis reglamentavimas istoriškai keitėsi. Priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo, keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį turėti būstą. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos lemia tai, kad teisė į būstą yra daugialypė teisė, kuri gali būti įgyvendinama dvejopai: kaip daiktinė, absoliuti teisė (pvz., teisė į būstą įgyvendinama įgyjant nuosavybės teisę į gyvenamąjį plotą, paveldint ir kt.) ir kaip prievolinė, santykinė teisė (komercinė būsto nuoma, socialinio būsto nuoma ir kt.). Teisės į būstą santykinis prievolinis pobūdis kinta ir neretai jis iš santykinio gali pasikeisti į daiktinį, absoliutų teisės įgyvendinimo pobūdį. Pavyzdžiui, butų privatizavimo proceso metu, jeigu jame dalyvavo būsto nuomininkas ir jo šeimos nariai, tai jų teisė į būstą iš prievolinės teisės tapo daiktinė ir prievolinė teisė pasibaigė. Dėl to nuomininkų teisės į būstą įgyvendinimas tapo skirtingas, priklausomai nuo to, pasinaudojo jie galimybe privatizuoti nuomojamą būstą ar ne. Tie asmenys, kurie nepasinaudojo Butų privatizavimo įstatymo nustatyta galimybe pakeisti teisės į būstą įgyvendinimo pobūdį (ir kurie šiuo metu neturi teisės lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti nuomojamų patalpų), jų teisė į būstą liko prievolinė, santykinė teisė, o tų, kurie šia galimybe pasinaudojo, teisė į būstą tapo grindžiama nuosavybės (absoliučiais, daiktiniais) teisiniais santykiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R., bylos Nr. 3K-7-110/2012).

35Nagrinėjamoje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, teikiančios pagrindą išvadai, kad tarp kasatoriaus ir atsakovo iki 1992 m. rugsėjo mėn. 10 d. buvo susiklostę gyvenamosios patalpos nuomos prievoliniai teisiniai santykiai, kurių turinys keitėsi. Teismų sprendimais konstatuota, kad atsakovai buvo buto ( - ) nuomininkai. Nusprendus namą, kuriame yra šis butas, nugriauti, atsakovams buvo suteiktas manevrinis butas, esantis ( - ). Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Butų skirstymo skyrius 1990 m. vasario 28 d. išdavė atsakovui E. Š. garantinį raštą, kad jam su šeima bus suteiktas ginčo butas, esantis ( - ). Garantinio rašto pagrindu priimtu Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 762V buvo nutarta šį butą atsakovams išnuomoti. Į ginčo butą atsakovai įsikraustė 1995 m. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos pasitarime, įvykusiame

361997 m. kovo 3 d., buvo pritarta pasiūlymui remontuoti gyvenamąjį namą ( - ) gyventojų lėšomis; atsakovai investavo lėšas į ginčo buto remontą, taip pat su kitais gyventojais prisidėjo prie namo kapitalinio remonto. Kasatoriaus priimti teisės aktai, kuriais buvo siekta panaikinti ar pripažinti netekusiu galios 1995 m. kovo 23 d. potvarkį Nr. 762V bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų buvo pripažinti negaliojančiais. Išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad atsakovai ginčo bute apsigyveno ieškovo sprendimų pagrindu, ieškovas apie atsakovų naudojimąsi butu žinojo, leido prisidėti prie namo ir buto remonto savo lėšomis, ilgą laiką nereiškė atsakovams jokių pretenzijų, nereikalavo mokėti nuomos mokesčio, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad atsakovai savavališkai užėmė ginčo butą ir nepagrįstai vengia jį atlaisvinti.

37Teismų nustatytų bylos aplinkybių kontekste kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo santykių atsiradimo metu galiojo Butų kodeksas, kurio 82 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog tais atvejais, kai gyvenamasis namas kapitališkai remontuojamas, jeigu remontuoti negalima neiškeliant nuomininko, nuomotojas privalo suteikti nuomininkui ir jo šeimos nariams kapitalinio remonto laikui kitą gyvenamąją patalpą, nenutraukdamas remontuojamos patalpos nuomos sutarties. To paties straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai nuomininko ir jo šeimos narių turima gyvenamoji patalpa dėl kapitalinio remonto negali būti išsaugota, nuomininkui ir jo šeimos nariams turi būti suteikta kita tinkamai įrengta patalpa prieš pradedant kapitalinį remontą. Butų kodekso 90 straipsnyje buvo nustatyta, kad tais atvejais, kai namas, kuriame yra gyvenamoji patalpa, turi būti nugriautas, piliečiai iškeldinami iš šių namų suteikiant kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą. Taigi, tiek gyvenamojo namo kapitalinio remonto, tiek nugriovimo ar pertvarkymo į negyvenamąjį atvejais galiojęs teisinis reglamentavimas užtikrino nuomininko ir jo šeimos narių teisę į būstą ir garantavo nuomos santykių tęstinumą. Kasatoriaus teigimu, Butų kodekse nenustatyta, kad asmenims suteikiamas manevrinio fondo butas, ir teisė į kitą renovuojamą – kapitališkai remontuojamą gyvenamąją patalpą, todėl atsakovams išduotas garantinis raštas yra niekinis. Pasisakydama dėl šių kasatoriaus argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad pagal vėliau patvirtintą teisinį reglamentavimą nustatyta, jog savivaldybių manevrinis butų fondas yra gyvenamieji namai, butai, kambariai, skirti piliečiams laikinai apgyvendinti atliekant gyvenamųjų namų kapitalinį remontą, juos rekonstruojant, modernizuojant, taip pat likviduojant stichinių ir kitų nelaimių padarinius (Vyriausybės 1992 m. rugsėjo 25 d. nutarimu Nr. 704 patvirtintos Savivaldybių manevrinio butų fondo sudarymo ir naudojimo tvarkos 1 dalis). Taigi, manevrinio butų fondo paskirtis – užtikrinti laikinas gyvenimo sąlygas tiems asmenims, kurių naudojami gyvenamieji būstai dėl tam tikrų priežasčių tampa nenaudojamais pagal paskirtį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad namą, kuriame buvo atsakovų nuomotas butas, nuspręsta nugriauti. Tokiu atveju atsakovai, remiantis Butų kodekso 90 straipsnio nuostatomis, turėjo būti iškeldinami iš šio namo suteikiant kitą tinkamai įrengtą gyvenamąją patalpą. Tačiau tai, kad jiems visų pirma buvo suteiktas butas manevrinio fondo bute, nes ginčo gyvenamoji patalpa, numatyta skirti atsakovų šeimai, buvo remontuojama, nereiškia, kad garantinis raštas, išduotas atsakovams dėl pirmiau nurodytų patalpų suteikimo, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad galiojusios Butų kodekso nuostatos bet kuriuo atveju, kai asmens nuomojamos patalpos dėl kapitalinio remonto tampa negalimomis naudoti pagal paskirtį arba tokios patalpos dėl namo nugriovimo apskritai neišlieka, garantavo asmens teisės į būstą išsaugojimą ir nuomos santykių tęstinumą, todėl namo nugriovimo atveju suteikimas laikinai gyventi buto, priklausančio manevriniam fondui, kol bus tinkamai įrengta kita gyvenamoji patalpa, įstatymo imperatyviosioms normoms neprieštaravo ir atitiko tikruosius įstatymų leidėjo ketinimus.

38Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovų apsigyvenimas ginčo bute yra teisėtas, pagrįsta, todėl skundžiamu sprendimu apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog, nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė jiems negali būti taikoma.

39Dėl buto pripažinimo privatizuotu

40Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovų reikalavimas pripažinti, kad 1992 m. buvo sudaryta ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartis, iš esmės reiškia reikalavimą pripažinti, jog butas buvo privatizuotas, o ieškovas nepagrįstai vengė įforminti buto nuosavybės teisės perėjimą.

41Kasacinis skundas dėl teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad atsakovai pirkimo– pardavimo sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į ginčo butą, grindžiamas netinkamu Butų privatizavimo įstatymo nuostatų aiškinimu bei nukrypimu nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos panašaus pobūdžio bylose.

42Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu ir taikymu, ne kartą konstatuota, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. A. Ž. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-118/2009; kt.). Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu ir turi būti įgyvendinama laikantis nustatytų reikalavimų. Nagrinėjamu atveju toks teisės aktas yra 1991 m. gegužės 28 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas. Šiame įstatyme įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamas valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamąsias patalpas. Įstatyme ir jį detalizuojančiuose teisės aktuose buvo nustatyta nurodytų gyvenamųjų patalpų privatizavimo (pirkimo–pardavimo) tvarka, taip pat sąlygos, kokios gyvenamosios patalpos pagal šį įstatymą gali būti perkamos, kas turi teisę jas pirkti. Butų privatizavimo įstatymas galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206).

43Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl to, turėjo asmuo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą ar ne, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11, kiti straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bylos Nr. 3K-3-548/2009; 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-240/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismas šiais kasacinio teismo išaiškinimais rėmėsi ir nustatinėjo pirmiau nurodytas aplinkybes.

44Pažymėtina tai, kad minėta kasacinio teismo praktika yra suformuota civilinėse bylose, kuriose buvo sprendžiama dėl asmenų teisės leisti jiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti su jais sudaryti butų pirkimo–pardavimo sutartis. Nagrinėjamu atveju atsakovai prašė pripažinti ginčo gyvenamąsias patalpas privatizuotomis, todėl kolegija pripažįsta, kad nors tokiu atveju, kai buto pirkimo–pardavimo sutartis notariškai nebuvo įforminta, į bylos nagrinėjimo dalyką taip pat patenka jau minėtoje kasacinio teismo praktikoje nurodytų aplinkybių nustatymas, tačiau šių bylų ir nagrinėjamos bylos aplinkybės vis dėlto nėra tapačios. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir nagrinėjamos bylos aplinkybes vertino Butų privatizavimo įstatymo nuostatų bei jose įtvirtintų įstatymų leidėjo tikslų kontekste.

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. R. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-548/2009). Nagrinėjamos bylos atveju bylai reikšmingos aplinkybės yra labai individualios, nes prašymų privatizuoti pateikimo metu – 1991 m., 1992 m. atsakovai ginčo bute negyveno dėl to, kad butas nebuvo suremontuotas, tačiau apgyvendinimas jame buvo garantuotas dar 1990 m., todėl apeliacinės instancijos teismas pripažino atsakovus tinkamais privatizavimo subjektais ir konstatavo, kad priešingu atveju, laukiant, kol su atsakovais bus sudaryta ginčo buto nuomos sutartis, kai vyko namo, kuriame yra šis butas, kapitalinis remontas, būtų nepagrįstai paneigta atsakovų teisė į gyvenamosios patalpos įgijimą nuosavybėn, kuri tuo metu buvo laiduojama absoliučiai didžiajai daliai piliečių. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks susiklosčiusios situacijos vertinimas atitinka pirmiau pateiktą kasacinio teismo praktiką, grindžiamą būtinumu vertinti konkrečios situacijos individualias aplinkybes ir vadovautis bendraisiais teisės principais.

46Pažymėtina ir tai, kad butų privatizavimo procesas buvo naujas socialinis ekonominis reiškinys, kurioje pradžioje buvo įvairių procedūrinių netikslumų, apie ką yra pažymėta ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-538/2012; kt.). Byloje nėra nustatytos jokios aplinkybės, kurios leistų spręsti, kad dėl susiklosčiusios situacijos, susijusios su atsakovų apgyvendinimu ginčo bute bei privatizavimo procedūrų formaliųjų reikalavimų neužbaigimu, būtų kalti atsakovai. Jau minėta, kad atsakovai ginčo bute apsigyveno teisėtai, įgijo teisę šį butą privatizuoti ir šią teisę atsakovai įgyvendino, kai sumokėjo Vilniaus miesto Senamiesčio seniūnijos nurodytą buto kainą. Seniūnija, nurodydama sumokėti kainą ir priimdama mokėjimą, patvirtino ir įgyvendino valią dėl privatizavimo sandorio sudarymo. Tokios aplinkybės atitinka CK 1.93 straipsnio 4 dalį, leidžiančią teismui pripažinti sandorį galiojančiu, kai viena iš šalių vengia jį įforminti notarine tvarka.

47Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat valstybės valdžią įgyvendinančių bei kitų valstybės ir savivaldybės institucijų pareigą laikytis valstybės prisiimtų įsipareigojimų. Šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovai, kurių teisė į ginčo gyvenamąją patalpą buvo garantuota kompetentingų institucijų sprendimais, turėjo teisėtus lūkesčius pasinaudoti specialaus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavusio Butų privatizavimo įstatymo suteikta teise Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, todėl atsakovams, kreipusis į privatizavimo tarnybą, Senamiesčio seniūnijai įkainojus butą ir šiems sumokėjus nurodytą buto kainą, neturėjo atitekti rizika dėl administracinių subjektų neveikimo. Pažymėtina ir tai, kad kasatorius neginčija fakto, jog namas, kuriame yra ginčo butas, paties kasatoriaus leidimu buvo suremontuotas namo gyventojų asmeninėmis lėšomis.

48Vienas iš kasatoriaus argumentų yra tas, kad ginčo buto Vilniaus senamiestyje pirkimo–pardavimo sutartis galėjo būti sudaryta tik sudarius sutartį su Kultūros paveldo inspekcija, tačiau atsakovai tokios nesudarė, todėl, nesant duomenų apie tokį šalių susitarimą, negalima konstatuoti valios privatizuoti butą tinkamo išreiškimo. Pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismas analizavo ir vertino tokios sutarties, kaip buto privatizavimo sąlygos, reikšmę bei konstatavo, jog sutarties su Kultūros paveldo inspekcija sudarymo tikslas buvo užtikrinti pastatų istorinės, kultūrinės ir architektūrinės vertės išsaugojimą bei jos atkūrimą. Teismas pažymėjo, kad namo, kuriame yra ginčo butas, 2007 m. sausio 8 d. pripažinimo tinkamu naudoti akte esantis Kultūros paveldo departamento darbuotojos parašas leidžia spręsti, kad namo kapitalinis remontas, prie kurio buvo leista prisidėti ir ieškovams, vyko nepažeidžiant kultūros paveldo apsaugos reikalavimų. Be to, atsakovų pareiga užtikrinti paveldo apsaugą kyla ir iš dabar galiojančių įstatymų (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 39 dalis, 14 straipsnis). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies tikslus, kuriais siekiama įgyvendinti konstitucinę kultūros paveldo apsaugos nuostatą, ir teisingai pažymėjo, kad atsakovų pareiga užtikrinti paveldo apsaugą kyla iš dabar galiojančių įstatymų, kuriais įgyvendinama valstybės politika šioje srityje, todėl vien tai, kad susiklosčiusioje situacijoje nebuvo įvykdytos tam tikros procedūros, savaime nepaneigia atsakovų teisės privatizuoti ginčo butą.

49Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamos bylos ir bylų, kuriose kasacinio teismo suformuota teisės taikymo bei aiškinimo praktika remiasi kasatorius, aplinkybės nėra tapačios, todėl kasatoriaus nurodyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamu sprendimu nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Konstitucinis Teismas yra suformulavęs maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas savo doktrinoje jos pagrindimą sieja su teisingumo principu ir vienodos, nuoseklios teismų praktikos poreikiu (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Taigi, vienas iš kriterijų, lemiančių precedento taikytinumą, yra bylų analogiškumas, kurio esmė – precedente įtvirtinto teisės aiškinimo turinio identifikavimas. Jau minėta, kad kasacinio teismo praktika, kuria remiasi kasatorius, yra suformuota bylose, kuriose buvo reiškiami reikalavimai leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti su jais sudaryti butų pirkimo–pardavimo sutartis. Esminis nagrinėjamos bylos skirtumas yra tas, kad atsakovai įrodinėjo jau esą įvykdę pirkėjo pareigą, kylančią iš pirkimo–pardavimo sutarties (sumokėję perkamo daikto kainą, kurią pardavėjas priėmė), todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai taikė ir aiškino Butų privatizavimo normas šios konkrečios bylos aplinkybių kontekste.

50Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

51Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl kitų kasacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties instituto normų taikymu, kasaciniam teismui nėra teisinio pagrindo pasisakyti, nes kasacinio nagrinėjimo dalykas nesuformuluotas išsamiais teisiniais argumentais (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl jie atmestini.

52Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo jį naikinti arba pakeisti kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

53Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

54Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 5,59 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi šių išlaidų suma yra mažesnė už teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1k-355 nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, tai jos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

55Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

56Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

57Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas yra gyvenamojo namo ( - ) savininkas. Šio namo bute Nr. 7 nuo 1995... 6. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų... 7. Atsakovai pateikė priešieškinį, kuriame nurodė, kad jų šeima gyveno bute... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. liepos 2 d. sprendimu ieškinį ir... 10. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto vykdomojo komiteto 1989 m. sausio 11 d.... 11. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė A. Š. 1991 m. lapkričio 27 d.... 12. Teismas nepripažino pagrįstu atsakovų priešieškinio, nes jų nurodomos CK... 13. A. Š., E. Š. ir V. B. privalomo susitarimo į bylą nepateikta, atsakovai... 14. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013... 15. Kolegija dėl ieškovo reikalavimo nurodė, kad ieškovas neįrodė atsakovų... 16. Kolegija pažymėjo, kad garantinio rašto negalima ex officio pripažinti... 17. Kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra sąlygų nepagrįsto praturtėjimo... 18. Dėl atsakovų priešieškinio reikalavimo kolegija pažymėjo, kad atsakovai... 19. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 20. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 21. 1. Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo... 22. 2. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo Butų... 23. 3. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino... 24. 4. Kasatorius pažymi, kad teismai, darydami išvadą, jog atsakovai bute... 25. 5. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai netinkamai taikė teisės normas,... 26. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai prašo ieškovo kasacinį skundą... 27. 1. Atsakovai pažymi, kad buto skyrimo garantiniu raštu, apmokėjimo už jį... 28. 2. Atsakovai pažymi, kad kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo... 29. 3. Atsakovai pažymi, kad garantinio rašto teisėtumo klausimą kasatorius... 30. Teisėjų kolegija... 31. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 32. Dėl apsigyvenimo savivaldybei priklausančiame bute teisėtumo... 33. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad kasatoriaus ieškinio... 34. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina tai, kad asmenų teisės... 35. Nagrinėjamoje byloje nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės,... 36. 1997 m. kovo 3 d., buvo pritarta pasiūlymui remontuoti gyvenamąjį namą ( -... 37. Teismų nustatytų bylos aplinkybių kontekste kasacinio teismo teisėjų... 38. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovų apsigyvenimas ginčo... 39. Dėl buto pripažinimo privatizuotu... 40. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovų reikalavimas... 41. Kasacinis skundas dėl teismo sprendimo dalies, kuria pripažinta, kad... 42. Kasacinio teismo praktikoje, susijusioje su turto privatizavimą... 43. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant dėl to, turėjo asmuo... 44. Pažymėtina tai, kad minėta kasacinio teismo praktika yra suformuota... 45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad,... 46. Pažymėtina ir tai, kad butų privatizavimo procesas buvo naujas socialinis... 47. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas suponuoja valstybės, taip pat... 48. Vienas iš kasatoriaus argumentų yra tas, kad ginčo buto Vilniaus... 49. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 50. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų... 51. Teisėjų kolegija sprendžia, kad dėl kitų kasacinio skundo argumentų,... 52. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo... 53. Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo ... 54. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 5,59 Lt bylinėjimosi išlaidų,... 55. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 56. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013... 57. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...