Byla e3K-3-101-611/2017
Dėl sandorio pakeitimo, prievolės dydžio nustatymo, vykdomojo įrašo panaikinimo; tretieji asmenys: L. T., V. P., Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė Virginija Jarienė, antstolis Arturas Bložė

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Donato Šerno,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės T. L. ieškinį atsakovei L. P. dėl sandorio pakeitimo, prievolės dydžio nustatymo, vykdomojo įrašo panaikinimo; tretieji asmenys: L. T., V. P., Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notarė Virginija Jarienė, antstolis Arturas Bložė.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmokų paskirstymą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.54 straipsnyje nustatytą tvarką, taip pat netesybų mažinimą (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovė prašė teismo: 1) pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis T. L. ir L. P. 2009 m. liepos 3 d. sudarytos paskolos sutarties 1 punkte ir 2012 m. lapkričio 26 d. sudaryto susitarimo 6 punkte įtvirtintas sąlygas, kuriomis nustatyta, kad ieškovė, vėluodama grąžinti paskolą atsakovei, turės mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo negrąžintos sumos, bei nurodyta, kad ieškovė, vėluodama grąžinti paskolą atsakovei, turės mokėti iki 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo negrąžintos sumos; 2) nustatyti, kad ieškovės neįvykdyta prievolė atsakovei 2014 m. gegužės 7 d. buvo 1 336,32 Eur negrąžintos skolos, 19,52 Eur palūkanų ir 28,51 Eur delspinigių, t. y. iš viso 1 384,35 Eur; 3) panaikinti Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notaro vykdomąjį įrašą dėl 22 500 Lt (6516,45 Eur); 4) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  3. Ieškovė nurodė, kad sutarties sudarymo metu atsakovė ją patikino, jog netesybų iš jos nereikalaus, ir sutiko, kad paskola būtų grąžinama dalimis, todėl jos sumokėtos pašto perlaidomis 12 120 Lt (3510,19 Eur) įmokos atsakovės nurodytiems asmenims turi būti laikomos skolos grąžinimu. Atsakovė turėtų būti vertinama kaip verslininkė, iš paskolos sutarčių siekianti ir gaunanti komercinės naudos, o ieškovė – vartotoja, nes pasiskolino lėšų asmeniniams ir šeimos poreikiams tenkinti. Sutartyje nustatyti 0,5 proc. delspinigiai vertintini kaip neprotingai didelis netesybų dydis – 182,5 proc. per metus, jų mokėjimas sukėlė ieškovei itin neigiamas pasekmes. Atsakovė buvo nesąžininga, nes penkerius metus nereikalavo iš ieškovės sumokėti delspinigius.
  4. Atsakovė nurodė, kad paskolos sutartyje nebuvo nustatytos palūkanos, dviejų mėnesių paskolos grąžinimo terminas buvo labai trumpas, todėl nustatyti 0,5 proc. delspinigiai yra protingo dydžio. Atsižvelgiant į nustatytą įstatyme mokėjimų eiliškumą, ieškovė sumokėjo tik delspinigius, kurie negali būti mažinami. 2012 m. lapkričio 26 d. sudarydamos susitarimą, šalys konstatavo, kad kreditorės suteikta skolininkei 8000 Lt (2316,96 Eur) paskola nėra grąžinta.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino nesąžiningomis ir negaliojančiomis T. L. ir L. P. 2009 m. liepos 3 d. sudarytos paskolos sutarties 1 punkte ir 2012 m. lapkričio 26 d. sudaryto susitarimo 6 punkte nustatytas sąlygas, kad ieškovė, vėluodama grąžinti paskolą atsakovei, turi mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo negrąžintos sumos; nustatė, kad T. L., vėluodama grąžinti paskolą L. P., turi mokėti 0,05 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną nuo negrąžintos sumos, taip pat konstatavo, kad 2012 m. lapkričio 26 d. T. L. negrąžinta skolos ir delspinigių suma buvo 1754,95 Lt (508,27 Eur); taip pat nustatė, kad T. L. neįvykdyta prievolė L. P. 2014 m. gegužės 7 d. buvo 2256,65 Eur negrąžintos skolos pagal 2012 m. lapkričio 26 d. susitarimą, ir iš dalies panaikino Kauno miesto 4-ojo notaro biuro notaro vykdomąjį įrašą dėl 22 500 Lt (6516,45 Eur), nurodydamas, kad T. L. neįvykdyta prievolė L. P. 2014 m. gegužės 7 d. buvo 2256,65 Eur; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.
  2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 m. liepos 3 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė pasiskolino iš atsakovės 8000 Lt (2316,96 Eur), įkeisdama ieškovei nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini), o 2012 m. lapkričio 26 d. susitarimu paskolos suma padidinta iki 15 000 Lt (4344,30 Eur). Ieškovės prievolei įvykdyti buvo pritaikyta dar viena prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė – netesybos. Pagal 2009 m. liepos 3 d. sutartį ieškovė paskolą privalėjo grąžinti iki 2009 m. rugsėjo 3 d., o jos negrąžinusi, mokėti 0,5 proc. dydžio delspinigius (40 Lt (11,58 Eur) už kiekvieną pavėluotą dieną. Nuo 2012 m. lapkričio 26 d. susitarimo sudarymo delspinigių dydis sudarė 75 Lt (21,72 Eur) už dieną. 2009 m. rugsėjo 10 d. ieškovė buvo uždelsusi atsiskaityti 7 dienas, todėl 2009 m. rugsėjo 10 d. sumokėjo 240 Lt (69,51 Eur) įmoką.
  3. Teismas, įvertinęs paskolos sutartyje nustatytą 0,5 proc. delspinigių už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną normą, pateiktus įrodymus, pagrindžiančius ieškovės sumokėtas sumas ir įmokų sumokėjimo eiliškumo teisinį reglamentavimą, sprendė, jog nebuvo pagrindo teigti, kad ieškovė tiek iki 2012 m. lapkričio 26 d. susitarimo sudarymo, tiek ir po jo sutartyje ir susitarime nurodytomis sąlygomis būtų apmokėjusi bent dalį paskolos. Be to, 2012 m. lapkričio 26 d. susitarimo 1 punkte šalys konstatavo faktą, kad negrąžinta paskola buvo 8000 Lt (2316,96 Eur), t. y. šiuo susitarimu ieškovė pripažino, kad nebuvo sumokėjusi jokios paskolos dalies.
  4. Teismas ieškovės teiginius, kad ji su atsakove buvo sudariusios žodinį susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų, pripažino nepagrįstais jokiais įrodymais. Pagal CK 6.183 straipsnio 3 dalį notarinės formos sutartis gali būti nutraukta, pakeista ar papildyta tik notarine forma, todėl teismas atmetė ieškovės argumentus dėl sutarties sąlygų pakeitimo žodinio šalių susitarimo pagrindu.
  5. Teismas sprendė, kad atsakovė, prieš sudarydama sutartį su ieškove, jau ir anksčiau buvo paskolinusi pinigų kitiems fiziniams asmenims, paskola ieškovei buvo suteikta atsakovės nurodytomis jai ypač naudingomis sąlygomis, nustatytas trumpas skolos grąžinimo laikotarpis, sąlyginai nedidelės sumos grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas ieškovės nekilnojamasis turtas, ieškovei atvykus į atsakovės gyvenamąją vietą, sutartis buvo sudaryta atsakovės pasiūlytame notaro biure, t. y. atsakovė turėjo sandorių dėl paskolų sudarymo patirties, todėl teismas pripažino ją stipresniąja paskolos sutarties šalimi.
  6. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad iki vykdomojo įrašo išdavimo ieškovė sumokėjo atsakovei 12 120 Lt (3510,19 Eur), o vykdomajame įraše nurodyta priverstinio išieškojimo suma nurodyti 22 500 Lt (6516,45 Eur), bendras ieškovės prievolės dydis atsakovei būtų 34 650 Lt (10 035,33 Eur), bendra paskolos suma – 15 000 Lt (4344,30 Eur), konstatavo, kad delspinigiai sudarė 130 proc. atsakovės paskolintos sumos. Įvertinęs tai, kad prievolės įvykdymas buvo užtikrintas buto, kurio vertė viršijo paskolintos sumos dydį, įkeitimu, teismas konstatavo, kad šalių sutartų ir nutartų išieškoti iš skolininkės (ieškovės) delspinigių dydis buvo aiškiai nepagrįstas. Šalys pasirinko aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas, kurių dydis buvo nustatytas stipresniosios sutarties šalies iniciatyva, todėl jas sumažino.
  7. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad paskolinta pinigų suma geruoju per šalių nustatytą terminą nebuvo grąžinta, buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, į tai, kad ieškovės prievolės įvykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto, kurio vertės pakako skolai padengti, įkeitimu, darė išvadą, kad teisinga, protinga ir sąžininga šalių sutartų delspinigių dydį mažinti dešimčia kartų, t. y. nuo 0,5 proc. iki 0,05 proc., atitinkamai perskaičiuojant išieškotinų sumų dydį. Perskaičiavęs ieškovės sumokėtas sumas, atsižvelgdamas į 0,05 proc. dydžio delspinigius, teismas konstatavo, kad 2012 m. lapkričio 26 d. ieškovės negrąžinta skolos ir delspinigių suma sudarė 1754,95 Lt (508,27 Eur).
  8. Nors ieškovė nebuvo pareiškusi reikalavimo pakeisti susitarimą dėl išieškotinos sumos dydžio konstatavimo, tačiau, teismo nuomone, sprendžiant ieškovės reikalavimą dėl delspinigių sumažinimo ir sutarties pakeitimo, nebuvo būtina atskirai formuluoti šį reikalavimą, nes jis savaime pateko į bylos nagrinėjimo ribas.
  9. Ieškovei papildomu susitarimu pasiskolinus dar 7000 Lt (2027,34 Eur), ieškovė visą skolą pagal 2012 m. lapkričio 26 d. susitarimą privalėjo grąžinti atsakovei iki 2013 m. vasario 26 d., o šios sumos negrąžinus, mokėti ne tik delspinigius, bet ir CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas 5 proc. dydžio metines palūkanas. Įvertinęs ieškovės įmokas, sumokėtas iki vykdomojo įrašo išdavimo dienos 2014 m. gegužės 17 d., skaičiuojant 5 procentų metines palūkanas ir 0,05 proc. delspinigius už dieną, teismas nustatė, kad ieškovės neįvykdyta prievolė atsakovei vykdomojo įrašo išdavimo dieną sudarė 7791,77 Lt (2256,65 Eur), t. y. 7294,58 Lt (2112,66 Eur) skola, 106,93 Lt (30,97 Eur) palūkanos, 390,26 Lt (113,03 Eur) delspinigiai, todėl atitinkamai iš dalies panaikino ir atsakovės naudai išduotą vykdomąjį įrašą.
  10. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 6 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą paliko iš esmės nepakeistą, patikslino jo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
  11. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovę pripažino stipresniąja paskolos sutarties šalimi, teisingai atsižvelgė į tai, kad nors visa paskolos suma nustatytu laiku nebuvo grąžinta, tačiau ieškovė reguliariai kas mėnesį mokėjo atsakovei iš pradžių po 240 Lt (69,51 Eur), vėliau – po 300 Lt (86,89 Eur), atsakovė ilgą laiką nereikalavo grąžinti visos paskolos sumos ir visų sutartyje nustatytų netesybų, ir tik vėliau pradėjo priverstinį skolos išieškojimą, kuris užtikrintas nekilnojamojo turto – buto, kurio vertės pakanka skolai padengti, įkeitimu, todėl toks išieškojimas gali sukelti itin neigimas pasekmes, nes tai vienintelis jos būstas, o pati ieškovė gauna itin mažas pajamas. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas įvertino visus reikšmingus veiksnius ir padarė pagrįstą išvadą, kad netesybos turi būti mažinamos iki 0,05 proc. dydžio.
  12. Kolegija atmetė atsakovės apeliacinio skundo argumentą, kad ji pati jau buvo sumažinusi netesybų dydį, motyvavo, kad pagal notaro padarytą vykdomąjį įrašą atsakovė reikalavo ne netesybų, bet vykdomajame įraše nurodytos skolos su delspinigiais, o įvertinus jau ieškovės sumokėtas sumas tai sudarė pirmosios instancijos teismo nustatytą netesybų dydį. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šalys 2012 m. lapkričio 26 d. susitarimo 7 punkte susitarė dėl 22 500 Lt (6516,45 Eur) maksimalios hipotekos dydžio ir šia suma buvo užtikrintas kreditorės pagrindinis reikalavimas (suteiktos paskolos dydis) bei patirti nuostoliai dėl suteiktos paskolos įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, priverstinio paskolos išieškojimo išlaidos, kiti su tuo susiję mokėjimai. Ši susitarimo sąlyga netiesiogiai patvirtino, kad pirmosios instancijos teismui nustačius negrąžintos skolos dydį su sumažintu netesybų dydžiu – 2256,65 Eur (7791,77 Lt), įvertinus ieškovės jau sumokėtus 12 120 Lt (3510,19 Eur), tik nežymiai nukrypta nuo šiuo susitarimu nustatytos maksimalios (t. y. didžiausios) įkeitimu užtikrintos įsipareigojimų sumos.
  13. Tuo atveju, kai skolininkas geruoju sumoka kreditoriui sutartyje nustatytas netesybas, turi būti taikomos CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis įtvirtinta, kad sumokėtos netesybos negali būti mažinamos, tačiau šios nuostatos netaikytinos, kai, skolininkui atsisakius mokėti netesybas, kyla ginčas dėl jų dydžio, ir teismas, spręsdamas tokį ginčą, patikrina, ar šalių susitarimas dėl netesybų iš esmės nepažeidžia jų interesų pusiausvyros, ar netesybos nėra aiškiai per didelės ir pan. Teismui pradėjus nagrinėti šalių ginčą dėl netesybų dydžio, netesybų priverstinis išieškojimas tuo metu, kai civilinėje byloje dėl šių netesybų dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, negali būti pripažintas netesybų sumokėjimu pagal CK 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007).
  14. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad hipotekos kreditoriui pareiškus reikalavimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto skolininkė turėjo teisę reikšti ieškinį, ginčydama hipoteka užtikrintos prievolės dydį, t. y. ir netesybų dydį. Ieškovė mokėdama įmokas pašto perlaidomis nebuvo nurodžiusi, kad tai delspinigių mokėjimas, o ieškinio pareiškimas, kuriuo ginčijamas skolos ir delspinigių dydis, patvirtina, kad tarp šalių kilo ginčas dėl sumokėtų įmokų paskirties ir netesybų mokėjimo bei jų dydžio.
  15. Nagrinėjamos bylos ginčo esmę sudarė sutarties sąlygų, nustatančių netesybų dydį, keitimas, todėl, išsprendus ginčą dėl netesybų dydžio bei nustačius sąžiningą ir protingą jų dydį, tai neabejotinai turėjo įtakos ir neįvykdytos prievolės pagal abu ginčijamus susitarimus apimčiai. Pakeitus sutarties šalių susitarimus dėl delspinigių ir esant ieškovės pareikštam reikalavimui nustatyti neįvykdytos prievolės dydį, tarpinės skolos dydžio pagal pirmąjį šalių susitarimą – 2009 m. liepos 3 d. paskolos sutartį – nustatymas neviršija pareikštų reikalavimų ribų, o atskiras reikalavimas dėl 2011 m. lapkričio 26 d. susitarimo 1 punkto, kuriame buvo nurodytas kitoks ankstesnės negrąžintos paskolos dydis (8000 Lt (2316,96 Eur), keitimo (skolos dydžio nustatymo) nėra būtinas, nes jis savaime pateko į ginčo ribas.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 6 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias įmokų paskirstymą (CK 6.54 straipsnį). Kitokios įmokų paskirstymo tvarkos ginčo šalys nenustatė, todėl kasatorė, vykdydama paskolos sutartį, vadovavosi būtent CK 6.54 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta įmokų paskirstymo tvarka. Ieškovė, atlikdama mokėjimus, taip pat pripažindama, kad buvo negrąžinusi pagrindinės skolos, nenurodė kitokios jų mokėjimo paskirties, todėl teismai turėjo taikyti CK 6.54 straipsnyje nustatytą įmokų mokėjimo paskirstymo tvarką. Šalių nustatyta įmokų paskirstymo tvarka negali būti vienašališkai pakeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010).
    2. Tai, kad ieškovė mokėjo delspinigius, o ne grąžino skolą, patvirtino šalių konkliudentiniai veiksmai vykdant paskolos sutarties 2 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad ieškovė turi teisę, o atsakovė privalo priimti grąžinamą skolą prieš nustatytą terminą; atsakovė (kreditorė), priimdama iš skolininkės visišką prievolės įvykdymą arba jos įvykdymą dalimis, privalo duoti skolininkui notaro patvirtintą pakvitavimą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė patvirtino, kad negalėdama laiku grąžinti paskolos, t. y. sutartu laiku įvykdyti prievolės, su kasatore susitarė, kad mokės sulygtas netesybas, šias ir mokėjo iki susitarimo sudarymo.
    3. Bylą nagrinėję teismai, sumažinę nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. sausio 15 d. ieškovės geranoriškai sumokėtas netesybas, sprendimą motyvavo nepagrįstai pripažindami kasatorę stipresniąja paskolos sutarties šalimi bei nepagrįstai remdamiesi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bei šalių interesų pusiausvyros principais, neatsižvelgė į CK 6.73 straipsnio 2 dalį ir 6.258 straipsnio 3 dalį, draudžiančias mažinti jau sumokėtas netesybas.
    4. Ieškovė daugiau kaip trejus metus geranoriškai mokėjo netesybas, kasatorė priverstinį skolos išieškojimą inicijavo tik 2014 metais ieškovei nustojus mokėti netesybas, o ieškovė inicijavo ginčą teisme siekdama išvengti prievolės grąžinti skolą. Dėl to teismai turėjo įvertinti ir pačios ieškovės nesąžiningą elgesį tiek pasirašant notariškai patvirtintą susitarimą, tiek vėliau teisme teikiant paaiškinimus.
    5. Kasatorė netesybų dydį ieškovės prašymu jau buvo sumažinusi, ieškovė nuo 2010 m. rugsėjo 10 d. iki 2014 m. sausio 15 d. netesybas mokėjo savo noru, 2012 m. lapkričio 26 d. patvirtino, jog mokėjimai buvo skirti netesyboms dengti, ieškinį pareiškė tik tuomet, kai jai nebemokant sutarto dydžio netesybų, kasatorė pradėjo priverstinį skolos išieškojimą. Be to, pagal teismų praktiką geruoju sumokėtos netesybos nėra mažinamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2005).
    6. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, sumažindami netesybas, pažeidė šalių laisvės principą. Ieškovė buvo laisva spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokiomis sąlygomis ją sudaryti. Šalims pagal sutartį susitarus dėl netesybų, susijusių su prievolės neįvykdymu, skolininkui atsirado pareiga mokėti sutartas netesybas.
    7. Pirmosios instancijos teismas ieškovės paaiškinimus ir interesus nepagrįstai pripažino reikšmingesniais nei oficialųjį rašytinį įrodymą – notariškai patvirtintą susitarimą. Nors ieškovė byloje neginčijo susitarimo 1 punkto, nereiškė reikalavimų nei dėl jo pripažinimo negaliojančiu, nei dėl jo keitimo, tačiau teismai savo nuožiūra, peržengdami ieškinio reikalavimo ribas, pakeitė susitarimo 1 punktą.
  2. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Byloje sprendžiamas ginčas dėl delspinigių dydžio. Kol nenustatytas delspinigių dydis ir ieškovės kasatorei sumokėtų įmokų priskyrimo delspinigiams mokėti faktas, tol negalima daryti išvados, kad delspinigiai buvo sumokėti. Dėl to byloje negalėjo būti taikomas CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas mažinti netesybas.
    2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai procesiniuose sprendimuose detalizavo ieškovės sumokėtų įmokų paskirstymo tvarką, nepažeidė CK 6.54 straipsnio reikalavimų.
    3. Ieškiniu buvo prašoma sumažinti netesybas bei nustatyti ieškovės prievolės kasatorei dydį, t. y. prašoma pakeisti šalių susitarimus dėl netesybų dydžio ir nustatyti ieškovės neįvykdytos prievolės kasatorei dydį. Nors ieškovė neprašė panaikinti ar pakeisti susitarimo 1 punkto, tačiau netesybų sumažinimas ir ieškovės negrąžintos kasatorei paskolos dydžio nustatymas pateko į šios bylos nagrinėjimo dalyką.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įmokų paskirstymo tvarką, aiškinimo ir taikymo

  1. CK 6.54 straipsnio norma reglamentuoja įmokų paskirstymą, kai kreditorius jas gauna iš vykdančio prievoles skolininko. Pagal CK 6.54 straipsnio 1 dalį kreditoriaus gautos įmokos paskirstomos pagal šiame straipsnyje nustatytą tvarką, jeigu šalys nesusitarė kitaip, t. y. šalys tarpusavio sutartimi turi teisę susitarti dėl kitokio įmokų, gautų vykdant prievolę, paskirstymo, nei nustatyta minėtoje CK normoje. Tačiau nesant šalių susitarimo dėl įmokų paskirstymo, taikoma CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nustatyta įmokų paskirstymo tvarka. Šalių sutarta ar įstatymo nustatyta įmokų paskirstymo tvarka vienašališkai negali būti keičiama.
  2. Taigi, pirmiausia kreditoriaus iš skolininko gautos vykdant prievolę įmokos skiriamos atlyginti kreditoriaus turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu (CK 6.54 straipsnio 1 dalis); antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms pagal jų mokėjimo termino eiliškumą (CK 6.54 straipsnio 2 dalis); trečiąja eile įmokos skiriamos netesyboms mokėti (CK 6.54 straipsnio 3 dalis); ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti (CK 6.54 straipsnio 4 dalis). Pagal aptartą reglamentavimą iš gautų įmokų pagrindinė prievolė dengiama paskiausiai.
  3. Jeigu skolininkas nurodo kitokį įmokų paskirstymą, negu nustatyta CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse, tai kreditorius turi teisę atsisakyti priimti skolininko siūlomą įmoką (CK 6.54 straipsnio 5 dalis). Tai reiškia, kad jeigu skolininkas, nesant šalių sutarties, pasiūlo kitokį įmokų paskirstymą ir kreditorius su tuo sutinka, įskaitydamas lėšas pagal skolininko pasiūlytą įmokos paskirstymo eiliškumą, laikoma, kad šalys susitarė dėl kitokio įmokų paskirstymo. Tačiau, nepaisant to, kokį įmokos paskirstymo eiliškumą nurodo skolininkas, kreditorius, jeigu su tuo nesutinka, turi teisę paskirstyti įmokas pagal CK 6.54 straipsnio 1–4 dalyse nurodytą eiliškumą arba, jeigu šalys yra sudariusios susitarimą dėl įmokų paskirstymo, pagal sutartyje aptartą eiliškumą.
  4. Nagrinėjamoje byloje bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2009 m. liepos 3 d. sutartyje ir 2012 m. lapkričio 26 d. susitarime Nr. 1 dėl minėtos sutarties sąlygų pakeitimo šalys nebuvo susitarusio dėl ieškovės mokamų kasatorei įmokų paskirstymo eiliškumo, ieškovė kasatorei mokamose pašto perlaidose įmokų paskirstymo eiliškumo nenurodė, o kasatorė gautas iš ieškovės įmokas teisėtai skyrė netesyboms mokėti.

13Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių netesybų mažinimą, aiškinimo ir taikymo

  1. CK 6.73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė sumažinti netesybas tokiu atveju, jeigu nustatytos netesybos yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, tačiau tik tiek, kad netesybos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo. Tačiau netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos. CK 6.258 straipsnio 3 dalyje taip pat įtvirtinta teismo teisė sumažinti sutartines netesybas, jeigu jos (bauda, delspinigiai) yra neprotingai didelės, taip pat jeigu skolininkas įvykdė dalį prievolės, tačiau jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, sumą. Netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos.
  2. Kasacinis teismas, aiškindamas aptartas CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies normas, yra nurodęs, kad jeigu šalys sutartyje susitarė dėl tam tikro dydžio netesybų, tai sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo atveju skolininkas negali jo ginčyti, išskyrus atvejus, kai netesybos būtų neprotingos, akivaizdžiai per didelės, atsižvelgiant į konkrečios prievolės pobūdį, padarytą pažeidimą, jo padarinius, skolininko elgesį, prievolės sumą ir pan. Tokiems atvejams įstatymų leidėjo įtvirtinta teismo teisė mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
  3. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismas, nustatydamas, ar yra pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas pagrindas pripažinti netesybas neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti, ir spręsdamas, iki kokio dydžio jas mažinti, kiekvienu atveju turi vertinti konkrečios bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, ar nebuvo susitarimo taikyti išimtines arba alternatyvias netesybas, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.), vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ir siekti nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007; 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2008; kt.).
  4. Taigi, kasacinio teismo praktika dėl teismo teisės kontroliuoti sutartines netesybas ir jas mažinti yra pakankamai išplėtota, nuosekli. Aptartos CK normos tiesiogiai nustato teismo teisę mažinti netesybas. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, sumažindami netesybas, pažeidė šalių laisvės principą, yra teisiškai nepagrįsti. Be to, toks netesybų mažinimas negali būti vertinamas kaip šalių sutartimi nustatytos sąlygos, apibrėžiančios netesybų dydį, pakeitimu.
  5. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatų, kad netesybos nemažinamos, kai jos jau sumokėtos, savo jurisprudencijoje išaiškino, kad jų taikymas priklauso nuo to, kokiu pagrindu buvo įvykdytas skolininko įsipareigojimas sumokėti kreditoriui netesybas už prievolės įvykdymo termino pažeidimą, t. y. ar netesybos buvo sumokėtos geruoju, ar jos buvo išieškotos ne ginčo tvarka. Tuo atveju, kai skolininkas geruoju sumoka kreditoriui sutartyje nustatytas netesybas, taikomos CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriomis įtvirtinta, kad sumokėtos netesybos negali būti mažinamos. Jeigu skolininkas atsisako mokėti netesybas, tai rodo, kad šiuo klausimu tarp šalių kilo ginčas, kuris sprendžiamas ieškinio teisenos tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2732005).
  6. Kasacinis teismas pripažįsta, kad, teismui pradėjus nagrinėti šalių ginčą dėl netesybų (delspinigių) dydžio, netesybų priverstinis išieškojimas tuo metu, kai civilinėje byloje dėl šių netesybų dar nėra priimtas galutinis teismo sprendimas, negali būti pripažintas netesybų sumokėjimu CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007).
  7. Teisėjų kolegija, plėtodama aptartą kasacinio teismo praktiką, pažymi, kad situacija, kai skolininkas, sumokėjęs netesybas geruoju, sumokėtų netesybų dydį vėliau užginčija teisme, nesudaro pagrindo paneigti faktą, kad skolininkas netesybas sumokėjo geruoju, ir netaikyti CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies draudimo mažinti jau sumokėtas netesybas. Esminis šių normų (ne)taikymo momentas yra tas, kokia buvo skolininko valia mokant netesybas, o vėlesnis skolininko valios pasikeitimas nebeturi teisinės reikšmės.
  8. Taigi, nagrinėjamoje byloje teismai, konstatuodami faktą, kad ieškovės sumokėtos įmokos buvo skirtos netesyboms sumokėti, bei spręsdami, ar ieškovės sumokėtos netesybos atsižvelgiant į CK 6.73 straipsnio 2 dalies ir 6.258 straipsnio 3 dalies prasmę gali būti laikomos sumokėtomis, turėjo tirti ir vertinti, ar ieškovė netesybas sumokėjo geruoju, ar jos buvo išieškotos priverstine tvarka, nesant ieškovės valios.
  9. Tuo tarpu bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nustatę, kad ieškovė mokėdavo įmokas kasatorei pašto perlaidomis, nenurodydama jų paskirties kaip netesybų, o vėliau pareiškė teisme ieškinį dėl netesybų dydžio, sprendė, jog tarp šalių yra kilęs ginčas dėl sumokėtų įmokų paskirties ir netesybų mokėjimo bei jų dydžio, todėl nagrinėjamoje byloje netaikė CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtinto draudimo mažinti jau sumokėtas palūkanas. Tačiau teismai netyrė ir nevertino ieškovės valios sumokant netesybas. Ieškovės ir kasatorės 2012 m. lapkričio 26 d. susitarime Nr. 1 dėl 2009 m. liepos 3 d. paskolos sutarties sąlygų pakeitimo abi šalys savo parašais patvirtino, kad šio susitarimo sudarymo dieną ieškovės negrąžinta paskola sudarė 8000 Lt (2316,96 Eur), t. y. tiek, kiek buvo paskolinta 2009 m. liepos 3 d. sutartimi, nors ieškovė, prieš sudarydama šį susitarimą, jau buvo sumokėjusi didžiąją byloje minimų įmokų dalį. Teismai, spręsdami dėl ieškovės valios mokant netesybas, šių faktinių aplinkybių nevertino ir į jas neatsižvelgė. Minėtos aplinkybės yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenustato (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
  10. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, turėtų įvertinti visas faktines bylos aplinkybes, turinčias įtakos ir atspindinčias tikrąją ieškovės valią dėl sumokėtų netesybų, ir tik tuomet spręsti dėl jų mažinimo CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.
  11. Kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 13,47 Eur tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodytų ir ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

15Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

16Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Kauno apygardos teismui.

17Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai