Byla 2A-66/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Violetai Drėmienei, dalyvaujant ieškovui R. D. , jo atstovei advokatei Aušrai Žukienei, atsakovo Lietuvos valstybės atstovams: Generalinės prokuratūros atstovei prokurorei Ritai Dabužinskienei, Teisingumo ministerijos atstovei Margaritai Šakalytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. D. ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-62-44/2007 pagal ieškovo R. D. ieškinį Lietuvos valstybei, atstovaujamai Teisingumo ministerijos ir Generalinės prokuratūros, dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais, atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovas R. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės turtinę žalą: 3 800 Lt gynybos išlaidų, 1 076,42 Lt kelionės išlaidų į ikiteisminio tyrimo įstaigas ir teismus, 176 196,02 Lt negauto darbo užmokesčio Švedijoje, taip pat 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Ieškovo įsitikinimu, žala jam buvo padaryta dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro bei teismo veiksmų, t.y. dėl neteisėtai iškeltos baudžiamosios bylos, nepagrįsto kaltinimo, neteisėtai paskirtos kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti ir per ilgo bylos proceso.

4Nurodė, kad jis (R. D. ) dirbo Kelmės rajono Viešosios policijos viešosios tvarkos poskyryje inspektoriumi ir 2000 m. birželio 12 d., apie 0 val. 30 min., gavus iškvietimą, atvyko į įvykio vietą Vadeikio g. Nr. 1-6, Kelmėje, kur įvyko konfliktas su ten gyvenančiu buvusiu komisaru A. G. . Jis (A. G. ) įvykio vietoje elgėsi keistai, agresyviai, keikėsi, puolė jį (R. D. ) mušti, išplėšė iš švarko jo (R. D. ) sagą, nuplėšė kaklaraištį, ir vis siekė pats save susižaloti, susikruvinti, šaukdamas, kad tai bus įrodymai susidorojant su juo (R. D. ). Baudžiamoji byla buvo iškelta 2000 m. liepos 17 d., remiantis A. G. skundu dėl jam (A. G. ) padaryto kūno sužalojimo ir tarnybinių įgaliojimų viršijimo. Jam (ieškovui) buvo paskirta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, pareikštas civilinis ieškinys 8 66,40 Lt sumai ir areštuotas turtas. 2000 m. spalio 16 d. baudžiamoji byla buvo perduota teismui, iš ten grąžinta tyrimui papildyti. 2003 m. liepos 7 d. Raseinių rajono apylinkės teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatęs, kad jis (R. D. ) nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendis buvo skundžiamas apeliacine ir kasacine tvarka. Ieškovas nurodė, kad baudžiamoji byla buvo nagrinėjama beveik 4 metus ir šiuo laikotarpiu jis (ieškovas) turėjo įrodinėti savo nekaltumą, daug kartų vyko šaukimas į teismus ir ikiteisminio tyrimo įstaigas, dėl to patyrė 1 076,42 Lt kelionės išlaidų bei 3 800 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Ieškovo įsitikinimu, nepagrįsti kaltinimai baudžiamojoje byloje bei kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti iš gyvenamosios vietos paskyrimas, sutrukdė jam (R. D. ) 2000 m. lapkričio 15 d. išvykti pagal susitarimą į Švediją dirbti firmoje ,,Formsprak AB“ vairuotoju – apsaugos darbuotoju ir gauti kas mėnesį 10 000 Švedijos kronų darbo užmokestį. Dėl šių priežasčių jis (R. D. ) negavo nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. rugsėjo 21 d. 176 196,02 Lt darbo užmokesčio. Ši suma turi būti priteista iš valstybės. Be to, neteisėtu minėtos kardomosios priemonės paskyrimu buvo apribota jo (ieškovo) judėjimo laisvė, suvaržyta galimybė gyventi visavertį gyvenimą – išvykti atostogauti su šeima į užsienį, gauti darbą Lietuvoje.

5Ieškovas teigė, kad dėl neteisėtų ir nekvalifikuotų ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismo veiksmų atliekant baudžiamąjį persekiojimą, jų neoperatyvumo tiriant bylą, netinkamo surinktų įrodymų vertinimo, šališkų išvadų, jis (ieškovas) patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, neteko draugų, pažįstamų, buvo pažeminta jo garbė ir orumas, geras vardas. Po 2000 m. rugsėjo 19 d. apklausos prokuratūroje ypač pablogėjo jo (apelianto) sveikata, dėl ko 2000 m. rugsėjo 20 d., dirbdamas ūkio darbus, nukrito nuo pastolių, susižalojo ir dėl to 2000 m. spalio 31 d. buvo pripažintas netinkamas tarnybai vidaus reikalų sistemoje. Taip patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 100 000 Lt suma. Taip pat prašė priteisti ir bylinėjimosi išlaidas: 161,30 Lt išlaidų kelionei į Šiaulių apygardos teismą, 20 Lt už procesinių dokumentų vertimą iš švedų kalbos į lietuvių kalbą ir 34,40 Lt išlaidų, patirtų dėl baudžiamosios bylos dokumentų kopijavimo.

6Šiaulių apygardos teismas ieškovo R. D. ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš Lietuvos valstybės 4 807,05 Lt turtinei žalai atlyginti, 3,85 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 85,50 Lt atstovavimo teisme išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

7Dėl žalos, patirtos tiriant baudžiamąją bylą ir ją nagrinėjant teismuose

8Teismas tenkino ieškovo reikalavimą dalyje dėl turtinės žalos tuo pagrindu, kad R. D. dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo buvo išteisintas, o žmogaus teisė, kaip teigė teismas, į jo neliečiamumą ir nekaltumą yra absoliuti ir šios teisės negalima niekam pažeisti. Teismas padarė išvadą, kad, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalimi, valstybė privalo atlyginti ieškovui materialinę žalą – 4 807,05 Lt, kurią sudaro 3800 Lt išlaidų gynybai ir 1007,05 Lt išlaidų kelionėms į prokuratūrą ir teismus. Likusią ieškinio dalį teismas atmetė, kaip neįrodytą ir nepagrįstą (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 263 str. 2d.).

9Dėl ieškovo negauto darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo

10Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog dėl baudžiamosios bylos Nr. 67-2-009-2000 iškėlimo, jos tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teisėjų neteisėti veiksmai. Teismas teigė, jog pagrindas palikti galioti tokio ilgo laiko tarpo kardomąją priemonę - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, buvo nutarimo skirti kardomąją priemonę neskundimas bei tai, kad aukštesnės instancijos teismai nenustatė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, teismai, atlikdami procesinius veiksmus, juos padarė neteisėtai, tai yra pažeisdami įstatymą. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo reikalavimą priteisti iš valstybės 100 000 Lt dydžio neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą (CK 6.272 str. 3 d., CPK 265str. 1 d.).

11Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl negautų 176 196,02 Lt darbo pajamų Švedijoje nuo 2000 m. lapkričio 15 d. iki 2004 m. rugsėjo 21, nes ieškovas nepateikė įrodymų, įrodančių jo realų siekį įsidarbinti jo nurodomoje Švedijos firmoje: į Švedijos ambasadą Lietuvoje dėl vizos ir leidimo dirbti nuolatinį darbą minėtoje valstybėje nesikreipė ir jų negavo, į Švediją pas darbdavį susitarti dėl įsidarbinimo ir būtinųjų darbo sąlygų nenuvyko. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas D. Č. bei pažymos (b.l. 40, 42).

12Dėl bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidų priteisimo

13Teismas, patenkinęs dalį ieškinio, priteisė ieškovui iš valstybės 3,85 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidų (225,70 Lt x 1,71 procentų) ir 85,50 Lt atstovavimo išlaidų (5 000 Lt x 1,71procentų), vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatomis.

14Apeliaciniu skundu ieškovas R. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai ir priteisti iš valstybės 181 135,09 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia šiais argumentais:

151. Teismas pažeidė CK 6.272 straipsnio reikalavimus, netinkamai juos taikė ir išaiškino, dėl to nepagrįstai priteisė tik dalį reikalautos sumos – 4 807,05 Lt turtinei žalai atlyginti.

162. Teismas nepasisakė dėl kardomosios priemonės taikymo tikslingumo. Apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, kad pagrindas palikti galioti tokį ilgą laiką kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, buvo nutarimo skirti kardomąją priemonę neskundimas bei tai, kad aukštesnės instancijos teismai nenustatė, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai ar teismai baudžiamojoje byloje atlikdami procesinius veiksmus, juos padarė neteisėtai, tai yra pažeisdami įstatymą, teigdamas, kad jis (apelaintas) neįrodinėjo aplinkybės, kad pareigūnai, skirdami kardomąją priemonę, pažeidė tuo metu galiojusio BPK reikalavimus, nustatytus kardomosioms priemonėms skirti, o dėl būtinybės skirti tokią kardomąją priemonę. BPK normos numato, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Kardomosios priemonės paskyrimui turi būti pagrindas ir pakankamai duomenų, leidžiančių manyti, kad įtariamasis darys naujas nusikalstamas veikas, bėgs, slėpsis ar kitaip trukdys bylos tyrimui. BPK nenumatyta, kad įtariamajam pareiškus kaltinimą yra būtina ar privaloma paskirti vienos ar kitos rūšies kardomąją priemonę. Apeliantas teigia, jog baudžiamojoje byloje surinkti rašytiniai duomenys patvirtina, kad buvo kviečiamas atvykti į ikiteisminio tyrimo instituciją 48 kartus ir nurodymus vykdė, todėl skirti kardomąją priemonę nebuvo teisinio pagrindo (BPK 95 str., 1961 m. įstatymo redakcija). Apelianto įsitikinimu, paskirta be teisinio pagrindo ir du metus nepanaikinta kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti, varžė jo judėjimo laisvę, dėl ko jis negalėjo gauti geriau apmokamo darbo Lietuvoje ir Švedijoje, tinkamai išlaikyti šeimą ir taip įgyvendinti Lietuvos Konstitucijos 32 ir 48 straipsniuose numatytas teises. Apelianto įsitikinimu, dėl nepagrįstai paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimo, atsirado turtinė ir neturtinė žala, kurią įvertina 181 135,09 Lt.

174. Teismo išvados, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad realiai siekė įsidarbinti Švedijos firmoje – nesikreipė į Švedijos ambasadą Lietuvoje, kad gauti vizą` ir leidimą dirbti nuolatinį darbą šioje valstybėje, nenuvyko į Švediją pas darbdavį susitarti dėl įsidarbinimo ir būtinųjų darbo sąlygų, nepagrįstos, prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams bei prasilenkia su realia situacija ir gyvenimiška logika. Apeliantas teigia, jog 2000 m. spalio 12 d. paskyrus jam kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti, ikiteisminio tyrimo pareigūnas paaiškino, kad niekur negalima išvykti iš gyvenamosios vietos daugiau kaip kelioms dienoms, nepranešus apie tai bylą pareigūnui ir negavus atskiro jo leidimo. Todėl kreipimasis į Švedijos ambasadą, dokumentų tvarkymas dėl vizos ir vykimas į Švediją tartis dėl darbo gavimo, būtų buvęs beprasmis pinigų išleidimas.

185. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 100 000 Lt neturtinės žalos priteisimo, ir tuo pažeidė Lietuvos Konstitucijos 29 ir 30 straipsnių nuostatas, Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje įtvirtintus diskriminacijos draudimo (nediskriminacijos) ir lygiateisiškumo principus. Teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.272 straipsnio nuostatomis, Europos žmogaus teisių teismo taikomomis žalos atlyginimo normomis, nemotyvavo sprendimo šioje dalyje ir nepasisakė dėl kokių aplinkybių atmestinas reikalavimas priteisti 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Teismas neįvertino byloje esančio įrodymo, jog Šiaulių laikraštis „Šiaulių kraštas“ 2004 m. kovo 1 d. išspausdino straipsnį „Prieš policininkus – su teisybe“, kuriame viešai buvo paskelbti jo (apelianto) vardas ir pavardė. Apeliantas teigia, jog giminės, artimieji, pažįstami, kaimynai, perskaitę straipsnį, jį įvairiai komentavo, kiti pradėjo vengti, nepasitikėti, dėl to teko praleisti daugiau laiko namuose, vengti eiti į visuomenę. Dėl baudžiamosios bylos iškėlimo ir tyrimo, trukusio ketverius metus, dėl patirtų išgyvenimų, neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų, nuolat gyveno baimėje, jautėsi nesaugiai ir tai sukėlė dvasinį sukrėtimą, depresiją, jis (apeliantas) tapo nervingas, pradėjo nesutarti šeimoje, juto pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą. Dėl iškeltos baudžiamosios bylos, užsigalvojęs, nukrito nuo pastolių ir susižalojo galvą. Kiekvieną kartą, einant pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, jaudindavosi, jam (apeliantui) pakildavo kraujospūdis.

19Apelianto įsitikinimu, prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos suma nėra didelė, lyginant su jo patirtais išgyvenimais, neprieštarauja CK 6.272 straipsnio nuostatoms, Lietuvos teismų ir Europos žmogaus teisių teismo šiuo klausimu formuojamai praktikai.

20Apeliaciniu skundu atsakovo Lietuvos valstybės atsakovas Generalinė prokuratūra prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 2 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo ieškinys ir priimti naują sprendimą – R. D. ieškinį šioje dalyje atmesti. Teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą grindžia šiais argumentais:

211. Teismas netinkamai taikė CK 6.272 straipsnio reikalavimus, pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas, ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

222. Teismas, tenkindamas ieškinį dalyje ir priteisdamas iš Lietuvos valstybės 4 807,05 Lt materialinei žalai atlyginti, sprendimo šioje dalyje nemotyvavo ir nepagrindė CK 6.272 straipsnio 1 dalimi, nenustatė būtinų atsakomybės sąlygų – ikiteisminio tyrimo pareigūnų, teisėjo, ar teismo neteisėtų veiksmų, žalos bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios turtinės žalos.

233. Teismo padarytos išvados vienu ir tuo pačiu klausimu yra prieštaringos. Atmesdamas dalį ieškovo reikalavimų dėl negauto darbo užmokesčio ir neturtinės žalos atlyginimo, teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, jos tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisėjų kaltė, kad instancine tvarka nebuvo nustatytas procesinių veiksmų neteisėtumas, įstatymų pažeidimai, todėl šiuo atveju neatsirado civilinė atsakomybė valstybei.

244. Nepagrįstas teismo sprendimas dalyje dėl teisinės pagalbos ir kelionės išlaidų, patirtų baudžiamojo proceso, atlyginimo, nes ši sprendimo dalis tinkamai nemotyvuota. Teismas nenurodė, kokie buvo padaryti įstatymo pažeidimai, dėl kurių atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ar teismo veiksmai vertintini kaip neteisėti, nuo kurio momento jie tapo nepagrįsti, kaip ieškovui buvo padaryta žala. Teismas, neįvertinęs, visų byloje surinktų įrodymų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177, 185 str.), nemotyvuodamas šios sprendimo dalies pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies nuostatas. Apelianto įsitikinimu, šiuo atveju kelionės ir pagalbos išlaidos neatlygintinos, nes teismas pripažino, kad nėra visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, kadangi nėra neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros, pareigūnų ir teismo veiksmų. Taigi teismas be pagrindo taikė CK 6.272 straipsnį ir priteisė iš valstybės 4 807,05 Lt turtinei žalai atlyginti.

25Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Generalinė prokuratūra prašo ieškovo R. D. apeliacinį skundą atmesti. Atstovo įsitikinimu teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas R. D. neįrodė, jog dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, jos (bylos) tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo yra ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ir teisėjų kaltė. Aukštesnės instancijos teismai nenustatė apelianto ginčijamų procesinių veiksmų neteisėtumo ir pareigūnų padarytų įstatymų pažeidimų – neteisėtų veiksmų, todėl valstybei neatsirado pareiga atlyginti apelianto reikalaujamą turtinę ir neturtinę žalą. Teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavus dėl negauto darbo užmokesčio ir neturtinės žalos atlyginimo. Apelianto argumentas, kad turtinė ir neturtinė žala atsirado dėl nepagrįstai paskirtos kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimo – nepagrįstas. Baudžiamojoje byloje surinkti duomenys neigiamai charakterizavo R. D. , jokių aplinkybių, kurios leistų neskirti kardomosios priemonės kaltinamajam nebuvo nustatyta, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į 1961 metų redakcijos BPK 95, 98, 99, 100 straipsnių nuostatas, bei į tai, kad ieškovas baudžiamojo proceso metu siekė išvykti iš Lietuvos, daroma išvada, kad kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti R. D. buvo parinkta pagrįstai, laikantis įstatyme nustatytų reikalavimų. R. D. su parinkta kardomąja priemone sutiko, jos neskundė BPK numatyta tvarka. Parinktos kardomosios priemonės neteisėtumas nėra konstatuotas įstatymų numatyta tvarka. Byloje nėra objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad prieš ieškovą ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo metu buvo atlikti neteisėti veiksmai. Teisėsaugos institucijų neteisėtumas turi būti konstatuotas įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje tokių faktų nenustatyta, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš valstybės turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą yra nepagrįstas. Ieškovo pateikti įrodymai apie patirtą turtinę ir neturtinę žalą kelia abejonių, nes nepatvirtina atlygintinos žalos dydžio. Tyrimas baudžiamojoje byloje buvo atliekamas teisėtai, laikantis tuo metu galiojusio BPK nuostatų, todėl taip pat nėra pagrindo tenkinti reikalavimą dėl advokato išlaidų atlyginimo. Civilinėje byloje esantys paskaičiavimai apie patirtas kelionės išlaidas – 1 076,42 Lt sumai per laikotarpį nuo 2000 m. rugsėjo 19 d. iki 2004 m. rugsėjo 21 d. nepatvirtina, kad buvo vykstama automobiliais tardymo veiksmų atlikimui ir į teismą, kad tuo tikslu buvo perkami degalai tokie, kokie nurodyti pateiktuose prieduose. Dalis duomenų apie nurodytas patirtas kelionės išlaidas, susijusias su baudžiamuoju procesu, yra nepagrįstos ir paneigiamos baudžiamosios bylos Nr. 67-2-009-2000 medžiaga, t.y. teismo posėdžių, kuriuos nurodo apeliantas: 2002 m. gegužės 27 d., 2002 m. gruodžio 4 d., 2003 m. birželio 25 d., 2003 m. birželio 30 d., 2003 m. spalio 17 d. – nebuvo. Apeliantas (ieškovas) nepateikė įrodymų ir apie darbinių santykių realumą, nes tuo metu galioję įstatymai, vykstant darbui į užsienį reikalavo atitinkamų leidimų, tiek leidžiančių įvažiuoti į Švediją, tiek leidžiančių ten dirbti. Taigi apeliantas R. D. , reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, nepagrindė tokio reikalavimo įrodymais.

26Atsiliepimu į ieškovo R. D. ir atsakovo atstovo Generalinės prokuratūros apeliacinius skundus kitas atsakovo – valstybės atstovas Teisingumo ministerija sutinka su atsakovo atstovo Generalinės prokuratūros apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir prašo šio atsakovo atstovo apeliacinį skundą patenkinti, o ieškovo R. D. apeliacinį skundą atmesti.

27Atsiliepimu į atsakovo atstovo Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą ieškovas R. D. prašo šio atstovo apeliacinį skundą atmesti. Savo apeliacinį skundą R. D. palaiko, teigdamas, kad Šiaulių apygardos teismo sprendimu pripažinus jo (ieškovo) teisę į 4 807,05 Lt turtinės žalos atlyginimą, jo (ieškovo) padėtis privalo būti atkurta visiškai.

28Ieškovo R. D. apeliacinis skundas nepatenkinamas.

29Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Generalinės prokuratūros apeliacinis skundas patenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas: sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovo R. D. reikalavimas, panaikinama, ir ieškinys šioje dalyje atmetamas. Kita teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

30Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai (CPK 320 str. 1 d.), tai apeliacinės instancijos teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (CPK 263 str.), o taip pat, neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.).

31Byloje nustatytos aplinkybės: apeliantas R. D. buvo kaltinamas padaręs nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 287 straipsnio 1 dalyje (tarnybinių įgaliojimų viršijimu, 1998 m. vasario 3 d. įstatymo Nr. VIII-617 redakcija), t.y. tuo, kad dirbdamas Kelmės rajono policijos komisariato budėtoju grupės inspektoriumi, 2002 m. birželio 11 d., apie 24 val., tarnybos metu, asmeniniais tikslais, keršydamas A. G. už 1995 m. liepos 25 d. atliktą tarnybinį patikrinimą, dėl ko jam (R. D. ) nebuvo padidintas darbo užmokesčio koeficientas ir vienerius metus negavo premijų už darbo rezultatus, t.p. už principingumą, per didelę kontrolę ir reiklumą ir pan., viršydamas Policijos įstatymo 34 straipsnio 3 punktu, 43 straipsnio 2 ir 3 punktais ir vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. 418 ,,Dėl Respublikos policijos įstaigų budėtojų dalių laikinosios darbo instrukcijos 3.2.2.3 ir 3.2.2.9 punktais jam suteiktas tarnybos teises, Kelmės m., Vadeikio g. 1-o namo 1-oje laiptinėje, neteisėtai sulaikė nukentėjusįjį A. G. ir šioje vietoje, o vėliau ir tarnybiniame automobilyje bei Kelmės rajono policijos komisariato teritorijoje pavartojo A. G. atžvilgiu smurtą, padarydamas jam (A. G. ) lengvą kūno sužalojimą, sukėlusį trumpalaikį sveikatos sutrikimą, tyčiojosi iš nukentėjusiojo, žodžiais įžeidė jo garbę, suplėšė marškinius, padarydamas nukentėjusiajam 70 Lt turtinę žalą, ir visais šiais veiksmais diskreditavo policijos pareigūno vardą ir padarė didelę žalą valstybės interesams bei šiurkščiai pažeidė nukentėjusiojo konstitucines teises ir laisves, padarė jam didelę fizinę, turtinę ir neturtinę žalą.

322003 m. liepos 7 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu R. D. dėl šio jam inkriminuoto nusikaltimo – išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 2002 m. kovo 14 d. įstatymo Nr. IX-785, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija). Šiaulių apygardos teismas 2004 m. vasario 12 d. nutartimi šio nuosprendžio nepakeitė (Baudžiamoji byla Nr. 67-2-009-2000, t. 4, b. l. 99-109, 214-222). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė nukentėjusiojo A. G. ir Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinius skundus (Baudžiamoji byla, b. l. 264-267).

33Asmens teisė į reikalavimo patenkinimą siejama su materialinio teisinio pobūdžio aplinkybėmis, ieškovo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo fakto pagrindimu bylos nagrinėjimo iš esmės procese. Būtinybę šalims įrodyti teisės pažeidimo faktą įtvirtina CPK normų visetas (CPK 5 str. 1 d., 12, 17 str., 135 str. 1 d. 2, 3 4 p., 176, 178 str. ir t.t.). Teismo pareiga – ištirti ir įvertinti visas bylos aplinkybes, tinkamai taikyti ir aiškinti teisę ir konstatuoti ar paneigti ieškovo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (CPK 6, 177, 185 str.). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas dalį ieškovo R. D. reikalavimo ir priteisdamas jam iš valstybės 4 807,05 Lt turtinei žalai atlyginti, 3,85 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 85,50 Lt atstovavimo teisme išlaidų, netinkamai aiškino ir taikė ginčui taikytinas materialinės teisės normas. Teismas, priteisdamas dalį apelianto reikalaujamos turinės žalos, apsiribojo vienintelės sąlygos – apelianto reikalaujamos žalos dydžio – vertinimu, o valstybės pareigą atlyginti apeliantui turtinę žalą kildino iš CK 6.272 straipsnio 1 dalies nuostatos ir ją (pareigą) siejo su žmogaus absoliučios teisės į neliečiamumą ir nekaltumą pažeidimu. Dėl šio teiginio plačiau nepasisakė, valstybės pareigūnų (prokurorų, teismo) veiksmų, tiriant ir nagrinėjant baudžiamąją bylą nevertino. Nors teismas tiesiogiai nenurodė, tačiau iš minėtos sprendimo dalies turinio galima spręsti, kad teismas apelianto (ieškovo) teisę į žalos atlyginimą siejo tik su jo (apelianto) išteisinimu, nes kitoje sprendimo dalyje, netenkindamas ieškovo reikalavimo priteisti negautą darbo užmokestį ir neturtinę žalą, pirmosios instancijos teismas jau vertino baudžiamosios bylos iškėlimo ir procesinės prievartos priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti iš gyvenamosios vietos paskyrimo R. D. teisėtumą ir dėl to pasisakė.

34Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų (neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo<...>) reglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Kartu su šiuo straipsniu taikytina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – Konvencija), Lietuvoje įsigaliojusi 1995 m. birželio 20 d., galiojusi apeliantui (ieškovui) procesinės prievartos priemonių taikymo metu (CK 1.13 str., Tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 1 ir 2 d.). Valstybės pareiga atlyginti tokio pobūdžio neturinę žalą atsiranda tik tuo atveju, jei ji padaryta neteisėtais (priimtais pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką) minėtų pareigūnų veiksmais (procesiniais teisiniais aktais), kuriais remiantis taikomos procesinės prievartos priemonės baudžiamojo proceso srityje ir esant kitom dviem sąlygom – žalai ir priežastiniam ryšiui.

35Kaip jau minėta, 2003 m. liepos 7 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu R. D. , kaltintas nusikaltimo, numatyto BK 287 straipsnio 1 dalyje, - išteisintas, nustačius, kad jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.). Lietuvos Aukščiausias Teismas yra ne kartą nurodęs, kad baudžiamosios bylos nutraukimas ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nereiškia iki tol buvusių baudžiamųjų procesinių sprendimų neteisėtumo, jeigu jie buvo priimti laikantis procesinių normų. Išteisinamasis teismo nuosprendis reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taikytos procesinės prievartos priemonės buvo neteisėti (LAT Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2001 m. sausio 29 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-34, 2003 m. spalio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-895, 2006 m. vasario 27 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-150, 2006 m. birželio 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-182, 2007 m. balandžio 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-169/2007 ir kt.).

36Iš Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas išteisino R. D. dėl jo kaltės įrodymų nepakankamumo (Baudžiamoji byla, t. 4, b. l. 99-209). Baudžiamojo proceso kodekso 76 straipsnis (1991 m. gruodžio 10 d. įstatymo, įsigaliojusio 1992 m. sausio 1 d., ir 2001 m. rugsėjo 11 d. įstatymo, įsigaliojusio 2001 m. spalio 15 d., redakcija) nustatė pareigą teismui prokurorui, tardytojui ir kvotėjui vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Skirtingose baudžiamojo proceso stadijose (iškeliant baudžiamąją bylą, skiriant kardomąją priemonę, patraukiant asmenį kaltinamuoju, priimant galutinį sprendimą) įrodymų pakankamumas gali būti įvertinamas skirtingai, atsižvelgiant į atitinkamus baudžiamojo proceso stadijos uždavinius. Kadangi įrodymų vertinimo procesas siejamas su subjektyviais kriterijais, todėl įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūnų, nagrinėjusių baudžiamąją bylą ikiteisminio tyrimo stadijoje (ginčijamu laikotarpiu tai buvo parengtinio tardymo stadija) veiksmų kaip neteisėtų. Teismas galutinio įrodymų vertinimo rezultate išteisino apeliantą ir taip, reabilituodamas jį, įvykdė teisingumą. Taip pat panaikino kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš gyvenamosios vietos. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto valstybės atstovo Generalinės prokuratūros teiginiu, kad dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo asmuo neįgyja absoliučios teisės į žalos atlyginimą, jei nėra kitų tam būtinų įstatyme nustatytų sąlygų. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė R. D. 4807,05 Lt turtinei žalai atlyginti ir su tuo susijusias bylinėjimosi išlaidas.

37Apeliantas R. D. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo sumažino jo reikalaujamą sumą turtinei žalai atlyginti ir nepatenkino reikalavimo priteisti neturtinę žalą. Tačiau teisėjų kolegija teisgia, kad, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas be jokių teisinio ir faktinio pagrindų pritiesė apeliantui dalį jo reikalautos sumos. Byloje nėra pagrindo tenkinti ir kitus apelianto reikalavimus, t.y. priteisti iš valstybės teismo nepriteistą turtinę ir neturtinę žalą.

38Apeliantas R. D. teigia, kad pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti – nepagrįstas baudžiamosios bylos iškėlimas ir kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti iš gyvenamosios vietos paskyrimas, per ilgas jos (kardomosios priemonės) galiojimas, o taip pat per ilgai užsitęsęs baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo procesas, sukliudę jam (apeliantui) įsidarbinti Švedijoje esančioje firmoje, gaunant kas mėnesį po 10 000 Švedijos kronų darbo užmokestį, o taip pat ir Lietuvoje.

39Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu taikant procesines prievartos priemones (nagrinėjamu atveju – paskiriant kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti) buvo įvykdyti neteisėti veiksmai, kurie (neteisėti veiksmai) nustatyti įstatymų nustatyta tvarka atitinkamu procesiniu sprendimu. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės, turi būti įvertintas atsakovo pareigūnų minėtų veiksmų, o taip pat ir apelianto teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią terminą realizavimo atitikimas Baudžiamojo proceso kodekso normoms ir Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

40Ginčijamų procesinių veiksmų: baudžiamosios bylos iškėlimo ir procesinės prievartos priemonės taikymo metu galiojo 1961 m. birželio 26 d. redakcijos BPK su atitinkamų straipsnių redakcijos pakeitimais, kuriame reglamentuota kvotos, parengtinio tardymo organų, prokuratūros ir teismo veikla, įgyvendinant šio kodekso uždavinį – greitą ir išsamų nusikaltimų išaiškinimą ir tinkamą įstatymo pritaikymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteistas, o taip pat piliečių teisių ir laisvių, visuomenės bei valstybės interesų apsaugą ir t.t., iškeliant tiriant ir nagrinėjant baudžiamąsias bylas (2 str.). Jo (BPK) galiojimas baigėsi 2003 m. gegužės 1 d., įsigaliojus 2002 m. kovo 14 d. BPK. Pagal ginčo santykių metu galiojusį BPK, tam, kad pradėti parengtinį tyrimą, buvo būtina baudžiamojo proceso stadija – baudžiamosios bylos iškėlimas (BPK 3, 125 str.). Baudžiamosios bylos iškėlimo vados ir pagrindai nustatyti BPK 125 straipsnyje. Baudžiamąją bylą 2000 m. liepos 17 d. iškėlė Kelmės rajono prokuratūros prokuroras pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 116 straipsnio 2 dalyje (tyčinis lengvas kūno sužalojimas, sukėlęs trumpalaikį sveikatos sutrikimą), remdamasis Kelmės rajono policijos komisariato R. D. tarnybiniu pranešimu ir piliečio A. G. pareiškimu (Baudžiamoji byla, t. 1, b.l. 1). Baudžiamojoje byloje buvo duomenys apie galimai padarytą nusikaltimą (tarnybiniai pranešimai, paaiškinimai, teismo medicininės ekspertizės aktas ir kt., Baudžiamoji byla, t. 1, b. l. 3-30). Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, daro išvadą, kad baudžiamajai bylai iškelti buvo pagrindas ir vada, nustatyta BK 125 straipsnio 1 dalies 1 punkte, taigi buvo pagrindas ir parengtiniam tyrimui (BPK nustatytiems procesiniams veiksmams) atlikti. Nei teismo nuosprendyje, nei aukštesnės instancijos teismų nutartyse, revizavusiose šį nuosprendį, nekonstatuotas tokio procesinio veiksmo neteisėtumas.

41Byloje taip pat svarbu nustatyti, ar procesinė prievartos priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo paskirta laikantis įstatymo reikalavimų, ar ja (privartos priemone) nebuvo pažeistos ir suvaržytos apelianto teisės ir laisvės. Procesinės prievartos priemonių tikslas – užtikrinti tinkamą proceso eigą baudžiamojoje byloje ir ištirti nusikaltimą. Įstatymo nustatyti galimi laisvės ribojimo ir kitų procesinės prievartos priemonių taikymo pagrindai ir tvarka siejami su teisingumo vykdymu baudžiamojoje byloje nuo jos iškėlimo iki nuosprendžio (nutarties) priėmimo. Tai ne bausmė už padarytą nusikalstamą veiką, o tik procesinis veiksmas, kuriam atlikti numatytos materialinės ir procesinės sąlygos. Skiriant tokias priemones, asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas. Atsižvelgiama tik į tikėtinumą, kad įtariamasis (kaltinamasis) vengs tardymo ir teismo, trukdys nustatyti tiesą ir panašiai. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti apeliantui buvo paskirta 2000 m. spalio 12 d., patraukus R. D. kaltinamuoju, pareiškiant jam kaltinimą pagal BK 287 straipsnio 2 dalį (tarnybinių įgaliojimų viršijimas, padarytas savanaudiškais tikslais ir sukėlęs didelę žalą valstybės interesams ar kitiems asmenims) (Baudžiamoji byla, t. 1, b. l. 243-249). Tokios kardomosios priemonės paskyrimo tvarką reglamentavo BPK 95 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis, 99 straipsnio 1 dalis ir 100 straipsnis, ir ji (tvarka), teisėjų kolegijos įsitikinimu, nebuvo pažeista. Kardomoji priemonė skirta procesiniu sprendimu, kurio neteisėtumas instancine tvarka nekonstatuotas. Byloje nustatyta, kad švelniausia kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti apeliantui buvo skirta siekiant užtikrinti jo dalyvavimą baudžiamajame procese, įvertinus R. D. padarytą nusikaltimą (nusikaltimas nepriskirtas prie sunkių nusikaltimų, BK 8-1 str.), ir kitas aplinkybes (turi nuolatinę gyvenamąją vietą, darbą, šeimą). Apeliantas nutarimo paskirti rašytinį pasižadėjimą neišvykti neskundė, jo panaikinti ar pakeisti šią kardomąją priemonę neprašė. Galimybę apskųsti prokuroro procesinius veiksmus numatė BPK 244 straipsnis (1998 m. balandžio 16 d. įstatymo redakcija su vėlesniais pakeitimais). Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė BPK 109-1 straipsnį, nes šis straipsnis reglamentuoja kardomosios priemonės suėmimo, o ne rašytinio pasižadėjimo neišvykti apskundimo teisę ir tvarką. Apeliantas pripažino, kad kardomosios priemonė neskundė, baimindamasis griežtesnės kardomosios priemonės paskyrimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas per visą kardomosios priemonės galiojimo laiką (3 metai 4 mėnesiai) net neprašė šią kardomąją priemonę panaikinti ar pakeisti, nors tokią galimybę numatė BPK 112 straipsnis. Be to, pačiame rašytiniame pasižadėjime neišvykti, kurį pasirašė R. D. , nurodytas apribojimas nepasišalinti iš gyvenamosios vietos ar laikino buvimo vietos atitinkamai be prokuroro, teismo leidimo. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose R. D. nepateikė įrodymų, kad per trejus metus ir keturis mėnesius (kardomosios priemonės galiojimo laikotarpis) jis bent kartą kreipėsi į baudžiamąją bylą tyrusį pareigūną, ar teismą, prašydamas leidimo išvykti iš gyvenamosios vietos dėl darbo paieškos ar kitų svarbių priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, apeliantui prašant, sudarė galimybę pateikti papildomus įrodymus apie jo paties veiksmus, susijusius su reikalavimu panaikinti kardomąją priemonę ar leidimu išvykti iš gyvenamosios vietos, tačiau tokie įrodymai, nebuvo pateikti. Jo (apelianto) pateikti skundai, rašyti aukštesnės instancijos prokurorams, nesusiję su kardomosios priemonės panaikinimu ar draudimu išvykti iš gyvenamosios vietos – šie skundai yra tik dėl prokuroro nušalinimo, kaltinant prokurorą šališkumu ir neobjektyvumu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepateikė įrodymų, kad trejus metus ir keturis mėnesius galiojusi kardomoji priemonė buvo neteisėta ir sukėlė jam kokius tai nepatogumus (CPK 178 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. D. neįrodė pagrįstų ketinimų įsidarbinti vienoje iš Švedijos firmų. Iš byloje esančios ,,Formspark AB“ 2005 m. vasario 26 d. ir 2005 m. birželio 13 d. pažymų kopijų matyti tik tai, kad R. D. nuo 2000 m. lapkričio 15 d. (tuo metu kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti jau buvo paskirta) buvo susitaręs dėl priėmimo į darbą vairuotoju apsaugos darbuotoju, tačiau būtų priimtas, jei jo darbas būtų patenkinamas ir gauta speciali viza su darbo leidimu. Pažymėta, kad R. D. į Švediją nebuvo nuvykęs (b. l. 39-42). Kaip matyti, minėti dokumentai išrašyti tik 2005 metais, tai yra pasibaigus procesui baudžiamojoje byloje. Jokių dokumentų, patvirtinančių šalių susitarimą dėl galimų darbo santykių Švedijoje, išrašytų dar baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu, apeliantas nepateikė. Taip pat nėra įrodymų, kad apeliantas tokius dokumentus teikė baudžiamąją bylą tyrusiam prokurorui ar teismui ir, kad šie pareigūnai kliudė apeliantui realizuoti jo teisę į darbą ir gauti jo (apelianto) nurodytas darbo pajamas. Iš visų šių bylos aplinkybių teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad apeliantui įsidarbinti minėtoje Švedijos firmoje trukdė ne kardomosios priemonės rašytinio pasižadėjimo neišvykti paskyrimas ar kiti neteisėti prokuroro ar teismo veiksmai, o paties apelianto nepagrįstas neveikimas, jo nerūpestingumas.

42Nepagrįstas apelianto teiginys, kad kardomoji priemonė buvo kliūtis išvykti atostogauti į užsienį, įsidarbinti Lietuvoje, nes įrodymų, patvirtinančių tokius ketinimus ir priežastinio ryšio tarp kardomosios priemonės ir ketinimų neįgyvendinimo, apeliantas neįrodė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose (CPK 178 str.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad kardomosios priemonės paskyrimo neteisėtumas ir apelianto teisių dėl jos (kardomosios priemonės) suvaržymas neįrodytas. Todėl apeliantui neatsirado teisė į žalos atlyginamą.

43Dėl asmens teisės į įmanomai trumpiausią bylos išnagrinėjimą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu

44Apeliantas, skųsdamasis, kad baudžiamasis procesas buvo pernelyg ilgas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo nurodytų aplinkybių, kad per ilgas bylos tyrimo procesas sukėlė jam (apeliantui) fizinius ir dvasinius išgyvenimus, dėl šio proceso patyrė kūno sužalojimą ir kitus nepatogumus. Teisėjų kolegija teigia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad šios apelianto nurodytos aplinkybės neįrodytos. Apeliantas jų nepagrindė ir apeliacinės instancijos teisme.

45Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliu – EŽTT) vertina baudžiamojo proceso stadijas kaip visumą, o proceso trukmei reikšmingą laikotarpį pripažįstą nuo oficialios institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiklą iki sprendimo procese priėmimo. EŽTT yra pažymėjęs, kad bylos proceso ilgumo pagrįstumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir Teismo praktikoje apibrėžtus kriterijus: konkrečios bylos sudėtingumą, asmens (įtariamojo) bei valdžios institucijų elgesį nagrinėjant bylą ir kt. bylai reikšmingas aplinkybes (EŽTT 2001 m. lapkričio 13 d. byla Nr. 55479/00 Šleževičius prieš Lietuva; 2003 m. gruodžio 11 d. byla Nr. 70661/01 Girdauskas prieš Lietuvą). Tokios teisminės praktiko laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėse bylose Nr. 3K-3-895/2003 (2003 m. spalio 1 d. M. B. v. Teisingumo ministerija ir Generalinė prokuratūra) ir Nr. 3K-7-7/2007 (A. N. v. Lietuvos valstybė) ir kt.

46Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, tyrimą atlikusių pareigūnų, bylą nagrinėjusių teismų, paties apelianto veiksmus, prieina prie išvados, kad procesas baudžiamojoje byloje nepripažintinas nepateisinamai ilgu. Baudžiamoji byla iškelta 2000 m. liepos 17 d., o procesas byloje užbaigtas 2004 m. rugsėjo 31 d., Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus galutinę nutartį (Baudžiamoji byla, t. 4, b. l. 264-267). Bendras bylos proceso terminas – 4 metai 2 mėnesiai ir 14 dienų. Iš kaltinimo esmės bei parengtinio tardymo eigos, įrodinėjimo proceso, atliktų procesinių veiksmų, liudytojų parodymų prieštaringumo, paties apelianto daugkartinės apklausos akivaizdu, kad baudžiamoji byla pakankamai sudėtinga. Kaltinimas pagal BK 287 straipsnio 2 dalį R. D. pareikštas 2000 m. spalio 12 d. Vadovaujantis EŽTT praktika, šis momentas – oficialios institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiklą, reikšmingas vertinant proceso trukmę. Skaičiuojant nuo šio momento, laikytina, kad byla dėl apeliantui pareikštų įtarimų buvo nagrinėjama 3 metus 11 mėnesių ir 19 dienų. Parengtinis tardymas byloje buvo baigtas 2000 m. spalio 23 d., t.y. per tris mėnesius, nepažeidus BPK 150 straipsnio reikalavimų (terminas buvo pratęstas vienam mėnesiui). Teismui teisti R. D. atiduotas 2000 lapkričio 7 d., byla pradėta nagrinėti 2000 m. lapkričio 21 d. ir baigta nagrinėti 2001 m. gruodžio 21 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi grąžinti bylą tardymui papildyti. Šią nutartį Lietuvos apeliaciniam teismui skundė nukentėjusysis A. G. , o apeliacinio teismo nutartį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui – R. D. . Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, jos nagrinėjimas buvo atidėtas keletą kartų dėl A. G. bei apelianto R. D. ir jo advokatės prašymų. Be to, teismas skyrė R. D. ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę, kurios prašė R. D. gynėja. Ekspertizė buvo paskirta. Visos šios aplinkybės įrodo, kad teisminis procesas užsitęsė dėl objektyvių priežasčių, kurias įtakojo ir pats R. D. (prašymai teismui atidėti bylos nagrinėjimą, prašymas skirti ekspertizę ir jos paskyrimas, kasacinio skundo padavimas). Apeliantas nenurodo duomenų, iš kurių galima būtų daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vilkino apskustų teismo sprendimų nagrinėjimą. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad grąžinus bylą tardymui papildyti 2002 m. liepos 11 d., parengtinis tardymas buvo atliekamas pakankamai intensyviai ir baigtas 2002 m. spalio 16 d. Raseinių rajono apylinkės teismas priėmė nutartį atiduoti kaltinamąjį teismui 2002 m. lapkričio 20 d. ir bylą skyrė nagrinėti 2002 m. gruodžio 6 d., t.y. teismas veikė pakankamai operatyviai (Baudžiamoji byla, t..3, b. l. 166). Byla išnagrinėta 2003 m. liepos 7 d., priimant išteisinamąjį nuosprendį (Baudžiamoji byla t. 4, b. l. 99). Vertinant teismo proceso eigą, matyti, kad jis nebuvo vilkinamas: bylos nagrinėjimas buvo atidedamas du kartus prašant R. D. advokatei (jai neatvykus į teismo posėdį), neatvykus liudytojams, prašant nukentėjusiajam, iškilus problemai dėl galimybės advokatams atstovauti teisiamąjį ir nukentėjusįjį; (teismas dėl to priėmė nutartį Advokatų tarybai); R. D. ir jo advokatei pareiškus nušalinimą valstybinį kaltinimą palaikančiai prokurorei. Kaip matyti, bylos proceso eigai turėjo įtakos ir paties R. D. bei jo advokatės veiksmai. Atsižvelgiant į bylos apimtį ir jos sudėtingumą, teisėjų kolegija pripažįsta, kad apylinkės teisme byla išnagrinėta per pakankamai trumpą laiką. Išteisinamasis nuosprendis buvo paskųstas apeliacine ir kasacine tvarka ir nebuvo pakeistas. Teisėjų kolegija nenustatė, o ir R. D. nepateikė įrodymų, kad šie teismai (Šiaulių apygardos ir Lietuvos Aukščiausiasis teismai) vilkino bylos nagrinėjimą.

47Taigi įvertinusi bylos sudėtingumą, jos apimtį, bylos proceso eigą, atliktų procesinių veiksmų kiekį, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamosios bylos tyrimo procesas buvo intensyvus ir nebuvo nepateisinamai ilgas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies požiūriu. Apeliantas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose nepateikė įrodymų, pagrindžiančių nurodytą tariamą jo teisių pažeidimą.

48Apeliantas neįrodė, kad 2000 m. rugsėjo 20 d., apie 21 val. patyrė fizinę traumą (galvos smegenų sumušimą su kraujo išsiliejimu į voratinklinius smegenų dangalus) dėl parengtinio tyrimo pareigūnų kaltės. Byloje nustatyta, kad apeliantas susižalojo buityje, nukritęs nuo pastolių, pats būdamas neatsargus. Priežastinio ryšio tarp jo sužalojimo ir parengtinio tyrimo pareigūnų veiksmų nėra, todėl šio susižalojimo nėra pagrindo priskirti neturtinei žalai, kaip patirtai dėl minėtų pareigūnų veiksmų. Apeliantas nepateikė įrodymų ir dėl kitų jo (apelianto) susirgimų tiesioginio ryšio su pareigūnų, atlikusių baudžiamosios bylos tyrimą ir nagrinėjimą teisme, veiksmais.

49Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad dvasinius išgyvenimus jis patyrė dėl neteisingos informacijos apie įvykį paskleidimo ir jo asmens duomenų paviešinimo žiniasklaidoje – 2004 m. kovo 1 d. Šiaulių regioniniame laikraštyje ,,Šiaulių kraštas“ straipsnyje ,,Prieš policininkus – su teisybe“. Kadangi apeliacinio proceso paskirtis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinio nagrinėjimo ribos negali būti platesnės už bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribas. Dėl šios priežasties apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.). Nors 2007 m. balandžio 18 d. teismo posėdyje ieškovas R. D. pateikė teismui minėto laikraščio straipsnį, nurodydamas, kad čia paskleistos apie jį melagingos žinios, tačiau patikslinto ieškinio nepadavė, o 2006 m. birželio 21 d. teismui pateiktame ieškinyje dėl žalos atlyginimo šios žalos tokiu apeliaciniame skunde nurodytu faktiniu pagrindu negrinė. Todėl šios naujai nurodytos aplinkybės teisėjų kolegija nevertina. Be to, apeliacinės instancijos teisme apeliantas ir jo atstovė nurodė, kad dėl šio fakto, ginant asmens garbę ir orumą, yra iškelta ir nagrinėjama kita civilinė byla.

50Nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir apelianto nurodytu Konvencijos 14 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 29 ir 30 straipsnių pagrindais. Konvencijos 14 straipsnyje ir Konstitucijos 29 straipsnyje draudžiama žmogaus teisių ir laisvių diskriminacija dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Konstitucijos 30 straipsnis įtvirtina asmens teisę kreiptis į teismą ir nustato, kad asmeniui neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymai. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad buvo savavališkai atimtos ar apribotos Konvencijos 14 ir Konstitucijos 29 straipsniuose apibrėžtos teisės ir pažeista jo teisė kreiptis į teismą. Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas sureguliuotas įstatymu – Civiliniu kodeksu, todėl ir Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies pažeidimo nėra.

51Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė žalos (turtinės ir neturtinės), ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismų neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio. Apeliantas teisus, teigdamas, kad skolininko kaltė preziumuojama (6.248 ir 6.272 str) ir jos įrodinėti nereikia, tačiau, kaip jau minėta, civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnį atsirasti būtinos ir kitos sąlygos (neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšis), kurias privalo įrodyti ieškovas (apeliantas) (CK 6.250, 6. 246, 6.247, 6.248 , 6.249 str.).

52Dėl šių priežasčių tenkinti R. D. apeliacinį skundą ir naikinti šioje dalyje teismo sprendimą nėra pagrindo.

53Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

54Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 2 d. sprendimą pakeisti.

55Teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas R. D. ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteista jam (R. D. ) iš Lietuvos valstybės 4 807,05 Lt turtinei žalai atlyginti (3 800 Lt gynybos išlaidų ir 1 007,05 Lt kelionės išlaidų) bei 89,35 Lt bylinėjimosi ir atstovavimo teisme išlaidų, panaikinti ir R. D. ieškinį šioje dalyje nepatenkinti.

56Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovas R. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš... 4. Nurodė, kad jis (R. D. ) dirbo Kelmės rajono Viešosios policijos viešosios... 5. Ieškovas teigė, kad dėl neteisėtų ir nekvalifikuotų ikiteisminio tyrimo... 6. Šiaulių apygardos teismas ieškovo R. D. ieškinį tenkino iš dalies –... 7. Dėl žalos, patirtos tiriant baudžiamąją bylą ir ją nagrinėjant... 8. Teismas tenkino ieškovo reikalavimą dalyje dėl turtinės žalos tuo... 9. Dėl ieškovo negauto darbo užmokesčio ir neturtinės žalos priteisimo... 10. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog dėl baudžiamosios bylos Nr.... 11. Teismas atmetė ieškovo reikalavimą dėl negautų 176 196,02 Lt darbo pajamų... 12. Dėl bylinėjimosi ir atstovavimo išlaidų priteisimo... 13. Teismas, patenkinęs dalį ieškinio, priteisė ieškovui iš valstybės 3,85... 14. Apeliaciniu skundu ieškovas R. D. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo... 15. 1. Teismas pažeidė CK 6.272 straipsnio reikalavimus, netinkamai juos taikė... 16. 2. Teismas nepasisakė dėl kardomosios priemonės taikymo tikslingumo.... 17. 4. Teismo išvados, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad realiai siekė... 18. 5. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl 100 000 Lt... 19. Apelianto įsitikinimu, prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos... 20. Apeliaciniu skundu atsakovo Lietuvos valstybės atsakovas Generalinė... 21. 1. Teismas netinkamai taikė CK 6.272 straipsnio reikalavimus, pažeidė CPK... 22. 2. Teismas, tenkindamas ieškinį dalyje ir priteisdamas iš Lietuvos... 23. 3. Teismo padarytos išvados vienu ir tuo pačiu klausimu yra prieštaringos.... 24. 4. Nepagrįstas teismo sprendimas dalyje dėl teisinės pagalbos ir kelionės... 25. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovo Lietuvos valstybės... 26. Atsiliepimu į ieškovo R. D. ir atsakovo atstovo Generalinės prokuratūros... 27. Atsiliepimu į atsakovo atstovo Generalinės prokuratūros apeliacinį skundą... 28. Ieškovo R. D. apeliacinis skundas nepatenkinamas.... 29. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Generalinės prokuratūros apeliacinis... 30. Kadangi bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo... 31. Byloje nustatytos aplinkybės: apeliantas R. D. buvo kaltinamas padaręs... 32. 2003 m. liepos 7 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu R. D. dėl... 33. Asmens teisė į reikalavimo patenkinimą siejama su materialinio teisinio... 34. Atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų,... 35. Kaip jau minėta, 2003 m. liepos 7 d. Raseinių rajono apylinkės teismo... 36. Iš Raseinių rajono apylinkės teismo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas... 37. Apeliantas R. D. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo... 38. Apeliantas R. D. teigia, kad pagrindas civilinei atsakomybei atsirasti –... 39. Teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tuo atveju, jeigu taikant procesines... 40. Ginčijamų procesinių veiksmų: baudžiamosios bylos iškėlimo ir... 41. Byloje taip pat svarbu nustatyti, ar procesinė prievartos priemonė rašytinis... 42. Nepagrįstas apelianto teiginys, kad kardomoji priemonė buvo kliūtis išvykti... 43. Dėl asmens teisės į įmanomai trumpiausią bylos išnagrinėjimą... 44. Apeliantas, skųsdamasis, kad baudžiamasis procesas buvo pernelyg ilgas,... 45. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliu – EŽTT) vertina baudžiamojo proceso... 46. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą,... 47. Taigi įvertinusi bylos sudėtingumą, jos apimtį, bylos proceso eigą,... 48. Apeliantas neįrodė, kad 2000 m. rugsėjo 20 d., apie 21 val. patyrė fizinę... 49. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad dvasinius išgyvenimus jis patyrė... 50. Nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir apelianto nurodytu Konvencijos... 51. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas ieškinio, padarė pagrįstą... 52. Dėl šių priežasčių tenkinti R. D. apeliacinį skundą ir naikinti šioje... 53. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 54. Šiaulių apygardos teismo 2007 m. gegužės 2 d. sprendimą pakeisti.... 55. Teismo sprendimo dalį, kuria patenkintas R. D. ieškinys dėl turtinės žalos... 56. Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą....