Byla 2A-162-577/2019
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl žalos atlyginimo.

2Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3I.

4Ginčo esmė

51.

6ieškovas S. A. ieškiniu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 28 387,03 Eur turtinės žalos, 1 000 000 Eur neturtinės žalos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas; nurodė, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokurorai neįvykdė įstatyme numatytų pareigų, netinkamai pritaikė įstatymą, netinkamai įvertino tyrimo metu surinktus duomenis ir priėmė nepagrįstą sprendimą patraukti ieškovą baudžiamojon atsakomybėn, todėl ieškovas buvo išteisintas. Akcentavo, kad ikiteisminio tyrimo procesas truko pernelyg ilgai, jam nepagrįstai buvo taikytos privartos priemonės (sulaikymas, kardomosios priemonės – suėmimas, namų areštas).

71.1. 2010 m. lapkričio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (byla Nr. 10-101757-10) dėl N. Š. nužudymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 straipsnio 1 dalį; galutinis pranešimas dėl įtarimų padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 2 dalies 6 ir 9 punktuose, 180 straipsnio 1 dalyje, ieškovui buvo įteiktas 2011 m. lapkričio 3 d. 2011 m. lapkričio 8 d. Vilniaus apygardos prokuratūra surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo ieškovas buvo kaltinamas sunkių nusikaltimų padarymu – N. Š. nužudymu ir svetimo turto pagrobimu, pagal LR BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 180 straipsnio 1 dalį. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu procesiniai veiksmai (įvykio vietos, lavono apžiūros, tyrimai, liudytojų apklausos) buvo atlikti iš esmės iki 2011 m. kovo 5 d., anot ieškovo, ikiteisminis tyrimas užtruko pernelyg ilgai.

81.2. Nuo 2011 m. vasario 17 d. ieškovas buvo sulaikytas dėl jam pareikštų įtarimų padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, 180 straipsnio 1 dalyje, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, kuri vėliau kelis kartus buvo tęsiama (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartis, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartis). Neteisėto nuosprendžio pagrindu ieškovas atlikinėjo bausmę nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2015 m. vasario 25 d., todėl teigė, kad įkalinimo įstaigoje buvo laikomas neteisėtai 233 dienas, t. y. daugiau kaip 7 mėnesius.

91.3. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr. 1-138/2012, 2012 m. spalio 1 d. nuosprendžiu ieškovą išteisino ir panaikino ieškovui paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš šalies. Lietuvos apeliacinis teismas Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą patenkino ir 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu ieškovą pripažino kaltu pagal LR BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir nuteisė laisvės atėmimu 15 metų, pripažino kaltu pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteisė laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams bei paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 15 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nepašalinus visų byloje esančių abejonių. Minėtu procesiniu sprendimu ieškovas buvo paleistas iš pataisos namų. Nagrinėdamas bylą iš naujo Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-428-396/2015 konstatavo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-138/2012 teisėtumą bei Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmetė.

101.4. Reikalavimą dėl 28 387,03 Eur turtinės žalos priteisimo argumentavo tuo, kad viso proceso metu jis patyrė 10 936,59 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, kurios laikytinos turtinės žalos sudėtine dalimi. Be to, iki 2011 m. vasario 17 d. kardomosios priemonės suėmimo paskyrimo dirbo UAB „( - )“ kasininko-kontrolieriaus pareigose. Dėl to, kad ieškovui nuo 2011 m. vasario 17 d. iki 2015 m. vasario 25 d., t. y. 48 mėnesius, neteisėtai buvo apribota laisvė, jis negalėjo dirbti ir užsidirbti pajamų sau ir savo šeimai, jis negavo 18 878,59 Eur darbo užmokesčio, tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2012 m. rugpjūčio 30 d. gavo nedarbo draudimo išmoką – 1 428, 15 Eur dydžio, todėl neturtinės žalos dydį vertino 17 450,44 Eur.

111.5.Taip pat ieškovas prašė priteisti 1 000 000 Eur neturtinę žalą; nurodė, kad dėl neteisėtų teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmų jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimus, prarado pasitikėjimą teisėsaugos pareigūnais, neteko draugų, nukentėjo ieškovo reputacija. Taikytos kardomosios priemonės – suėmimo metu buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime visiems žinomomis žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, todėl visa tai atsiliepė ieškovo sveikatai.

122.

13Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad ieškovas neįrodė būtinųjų šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygų: pareigūnų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir žalos. Ieškovas nepagrįstai vertina savo išteisinimą kaip pagrindą tenkinti pareikštą ieškinį, nes kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog išteisinamasis nuosprendis yra visiškas asmens reabilitavimas baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju procesu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Pažymėjo, jog nei viename iš teismo procesinių sprendimų nėra konstatuota ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro neteisėtų veiksmų ar ikiteisminio tyrimo atlikimo, pažeidžiant BPK reikalavimus. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagrįstai ir buvo pakankamas pagrindas įteikti ieškovui pranešimus apie įtarimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir 180 straipsnio 1 dalį. Atsakovo atstovo teigimu, ieškovo atveju ikiteisminis tyrimas atliktas nepažeidžiant terminų, procesas nebuvo vilkinamas, buvo būtina surinkti ir įvertinti tyrimo metu gautus duomenis ir priimti galutinį procesinį sprendimą, todėl ieškovo argumentus, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas nepateisinamai ilgai, prašė atmesti kaip nepagrįstus. Ieškovo atžvilgiu baudžiamasis procesas prasidėjo nuo 2011 m. vasario 17 d. pranešimo apie įtarimą įteikimo, nes būtent nuo šio veiksmo ieškovas patyrė baudžiamojo proceso poveikį, byla perduota teismui 2011 m. lapkričio 8 d., galutinis sprendimas byloje priimtas 2012 m. spalio 1 d.. 9 mėn. ikiteisminio tyrimo trukmė nelaikytina per ilga, ikiteisminis tyrimas nebuvo vilkinamas ar atliekamas nekvalifikuotai; Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 16 d. ir 2011 m. lapkričio 17 d. nutartyse pažymėjo, kad byla laikytina ypač sudėtinga ir didelės apimties. Atsakovas nurodė, kad nesant įrodytų ikiteisminio tyrimų pareigūnų ar prokurorų veiksmų neteisėtumo, nėra pagrindo valstybės atsakomybei atsirasti. Taip pat nesant neteisėtų veiksmų, objektyviai negali atsirasti jokia žala, ji negali būti atlyginama. Pažymėjo, jog Aukščiausiasis Teismas panaikino apkaltinamąjį nuosprendį dėl to, kad turėjo būti atliktas papildomas reikšmingų aplinkybių tyrimas ir atitinkamai priimtas naujas sprendimas. Net ir darant išvadą, kad 2014 m. birželio 27 d. apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nepagrįstai, kas sudarė pagrindą jį panaikinti, nuosprendžio priėmimo laikyti neteisėtu veiksmu CK 6.272 str. nuostatų prasme negalima. Akcentavo ir tai, kad baudžiamojoje byloje turėtų advokato išlaidų kaip žalos atlyginimas būtų įmanomas tik konstatavus viso baudžiamojo proceso ar visų veiksmų, dėl kurių ieškovui buvo būtinas gynėjas, neteisėtumas. Ieškovo prašymas atlyginti 1 000 000 Eur dydžio neturtinę žalą pagrįstas deklaratyviais teiginiais, o ne faktiniais duomenimis, baudžiamojo proceso trukmė adekvati bylos pobūdžiui, sudėtingumui ir apimčiai, todėl ieškovo reikalavimai nepagrįsti ir atmestini.

143.

15Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į ieškinį su ieškovo reikalavimais nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai yra valstybėje ir visuomenėje būtina teisėta veikla. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai vykdė savo tiesiogines pareigas, jokių pažeidimų nenustatyta; teisme buvo įvertinta visa duomenų visuma, tačiau dėl ieškovo išteisinimo nėra ikiteisminio tyrimo pareigūnų nerūpestingumo ar kitų pareigų pažeidimo. Nesutiko, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas truko nepateisinamai ilgai. Akcentavo, kad ieškovas iš uždarosios akcinės bendrovės ( - ), kurioje dirbo laikotarpiu nuo 1995 m. iki 2011 m. gruodžio 12 d. kasininko – kontrolieriaus pareigose, buvo atleistas pačiam prašant pagal LR Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį, todėl nesutiko su ieškovo prašomu turtinės žalos dydžiu, prašė ieškinį atmesti.

164.

17Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į ieškinį nurodė, jog nagrinėjamoje byloje baudžiamasis procesas nuo ieškovui įtarimo pareiškimo iki jo išteisinimo truko 4 metus, tačiau baudžiamoji byla buvo ypač sudėtinga ir didelės apimties, buvo atlikta daug ikiteisminio tyrimo veiksmų, daug atlikta specialiųjų tyrimų (ekspertizių), apklausta daug liudytojų. Atsižvelgiant į bendrą proceso ir atskirų stadijų trukmę, procesinių delsimų nebuvimą, priežastis, dėl kurių užtruko teisminis bylos nagrinėjimas (sprendimų teisėtumo kontrolė), įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas nebuvo pažeistas. Dėl ieškovo prašomų 10 936,59 Eur baudžiamojo proceso išlaidų atlyginimo atstovas nurodė, jog pagal LAT praktiką, kai išteisinto asmens patirtos dėl baudžiamojo proceso išlaidos neatlygintos baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka ir asmuo kreipiasi su civiliniu ieškiniu valstybei, pažeidusiai pozityviąsias pareigas, tokios išlaidos gali būti turtinės žalos sudėtinė dalis. Tačiau šių išlaidų atlyginimas priteisiamas, jeigu teismas konstatuoja teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtus veiksmus, kurie buvo nors ne vienintelė, bet pakankama priežastis tokioms išlaidoms atsirasti. Jeigu teismas ir nuspręstų tenkinti ieškovo ieškinį ir priteisti baudžiamojo proceso išlaidas, jos galėtų būti priteistos tik už konkretų galimai neteisėtų valdžios institucijų veiksnių laikotarpį. Ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo laikė nepagrįstu ir prašė jį atmesti.

18II.

19Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

205.

21Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

225.1. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už pareigūnų veiksmus vertintina, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta faktinių duomenų, leidžiančių įtarti ieškovą nusikalstamos veikos padarymu bei vykdyti jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą. Ieškovui skirta kardomoji priemonė (suėmimas) teismo buvo pripažinta pagrįsta ir teisėta. Baudžiamojo proceso tikslas yra patikrinti įtarimą, pagrįstą įtarimą pagrindžiantys faktai neturi būti tokio paties lygmens, kaip būtina apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Spręsti apie aplinkybių ir duomenų, reikalingų vienam ar kitam procesiniam sprendimui priimti, pakankamumą yra išimtinė ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio prokuroro diskrecija. Tai, kad tyrimą kontroliuojantis prokuroras, būdamas savo srities profesionalas, pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis padarė išvadą, jog ieškovas gali būti apkaltintas kaltinamajame akte nurodytų nusikalstamų veikų padarymu, savaime nėra neteisėta, net jeigu bylą išnagrinėję teismai padarė kitokią teisinę išvadą, išsamiai išnagrinėję ir įvertinę byloje surinktus įrodymus.

235.2. Įvertinęs bylos medžiagą pirmos instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo teiginiai, jog vien išteisinamasis nuosprendis pagrindžia viso ikiteisminio proceso nuo jo pradžios neteisėtumą ieškovo atžvilgiu, yra nepagrįsti nei pagal aukštesnių teismų vystomą praktiką, nei bylos faktiniais duomenimis. Nustatęs, kad ikiteisminis tyrimas vyko 9 mėn., o pagal BPK 176 straipsnio 1 dalies 3 punktą ikiteisminis tyrimas dėl labai sunkių nusikaltimų turi būti užbaigiamas per 9 mėnesius; šis terminas dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties ar kitų svarbių aplinkybių gali būti pratęstas aukštesniojo prokuroro, sprendė, kad ikiteisminio tyrimo trukmė nelaikytina per ilga. Kad byla yra sudėtinga ir didelės apimties, konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje ir 2011 m. lapkričio 17 d. nutartyje, kuria ieškovui buvo pratęstas suėmimo terminas. Todėl padarė išvadą, kad ieškovas nepilnus metus trukusį ikiteisminį tyrimą nepagrįstai traktuoja kaip pernelyg ilgai užsitęsusį. Pažymėjo, jog ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas ieškovo atžvilgiu vyko esant nereikalingam delsimui.

245.3. Teismas akcentavo, kad bylą nagrinėję teismai išteisino ieškovą dėl kitokio įrodymų vertinimo. Teismų procesiniuose sprendimuose (nuosprendyje, nutartyje) nėra konstatuotos aplinkybės, kurios nagrinėjamos civilinės bylos prasme leistų konstatuoti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmus ar klaidas, turėjusias esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Šiuo atveju civilinėje byloje taip pat nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ar kitas įstatymuose jiems nustatytas pareigas. Įvertinęs teismų procesinių sprendimų turinį padarė išvadą, kad šiuo atveju vien ieškovo išteisinimas savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, kurie ieškovo siejami su visu ikiteisminio tyrimo procesu. Ieškovas neįrodžius ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų neteisėtų veiksmų (CPK 178, 185 str.), sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų neteisėtų veiksmų, neteisėto neveikimo ar nevykdymo bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, t. y. pirmosios iš sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti (CK 6.263 str. 1 d.).

255.4. Pažymėjo, kad neturtinės žalos faktą ieškovas grindė abstraktaus pobūdžio argumentais, tik deklaratyviai nurodydamas, kad dėl jo įvardintų neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. Ieškovas neįvardijo konkrečių aplinkybių ir faktų, pagrindžiančių jo nurodytus išgyvenimus, patirtus nepatogumus, suvaržymus. Padarė išvadą, kad ieškovo argumentai, nepagrįsti konkrečiais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti. Taip pat nurodė, kad ieškovas neįrodė prašomos priteisti neturtinės žalos fakto, neįvardijo ir nepagrindė jos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų ir konkrečių aplinkybių. Sprendė, kad ieškovo pateiktų įrodymų nepakanka ir priežastiniam ryšiui tarp įvardytų kaip neteisėtų pareigūnų veiksmų bei reikalaujamos neturtinės žalos dydžiui pagrįsti.

265.5. Įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad ieškovas dėl tam tikrų konkrečių neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmų ar šių neteisėtų veiksmų visumos patyrė šioje byloje prašomą priteisti turtinę žalą (CPK 185 str.). Ieškovo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo taip pat laikė neįrodytu.

27III.

28Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

296.

30Atsakovas S. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

316.1. Pirmos instancijos teismas apeliantą išteisino, neįrodžius jo dalyvavimo jam inkriminuotų nusikaltimų padarymu; ieškovas išteisintas reabilituojančiais pagrindais. Tuo pačiu nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismas baudžiamąją bylą perdavė prokurorui kalto asmens nustatymui. Pažymėjo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas vertindami tuos pačius duomenis byloje padarė skirtingas ir visiškai priešingas išvadas; pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovas nekaltas, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad ieškovas kaltas. Akivaizdu, kad viena iš teismų išvadų klaidinga, neteisinga, padaryta nesilaikant bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, nesilaikant tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ir neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui, padaryta pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles. Be to, Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nepašalinus visų byloje esančių abejonių, tokiu būdu pažeidė BPK 20 str. 5 d., 331 str. 2 d. nuostatas. Apelianto įsitikinimu, šie pažeidimai – neteisėti veiksmai, nes kiekvienas teisės pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, todėl negali sutikti su pirmos instancijos išvada, kad neįrodė pareigūnų (teismo) neteisėtų veiksmų.

326.2. Visumoje procesas apelianto atžvilgiu užtruko daugiau nei ketverius metus; tokia proceso trukmė, atsižvelgiant į taikytas procesines prievartos priemones, ilgą laiko tarpą buvimas nežinioje pagal EŽTT standartus laikytina per ilga, net jei byla ir labai sudėtinga.

336.3. Nesutinka su pirmos instancijos išvada, kad apeliantas neįrodė žalos dydžio; turtinės žalos dydį ieškovas grindė rašytiniais įrodymais, prieš jį nukreipto baudžiamojo proceso metu patirtomis ir dokumentais pagrįstomis išlaidomis. Neturtinės žalos dydį grindė irgi rašytiniais įrodymais apie sveikatos būklės pablogėjimą, be to grindė įstatyme įtvirtintais kriterijais, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais. Patirta žala prieš ieškovą nukreipto baudžiamojo proceso pasekmė, tiesioginiame priežastiniame ryšyje su neteisėtais pareigūnų (teismo) veiksmais. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis patvirtina apelianto teiginius apie prieš jį nukreipto baudžiamojo proceso neteisėtumą, nesąžiningumą ir pan.

347. Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:

357.1. pirmos instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog bylą nagrinėję teismai išteisino ieškovą dėl kitokio įrodymų vertinimo; teismų procesiniuose dokumentuose nėra konstatuota aplinkybių, kurios nagrinėjamos civilinės bylos prasme leistų konstatuoti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmus ar klaidas, turėjusias esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui. Vertinant teismų sprendimų turinį darytina išvada, kad šiuo atveju vien ieškovo išteisinimas savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, kurie ieškovo buvo siejami su visu ikiteisminio tyrimo procesu. Ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokurorų neteisėtų veiksmų.

367.2. Nesutinka su apelianto argumentais dėl pernelyg ilgo baudžiamojo proceso. Mano, kad baudžiamojo proceso trukmė pateisinama bylos sudėtingumu; ieškovas nepateikė įrodymų, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jo atžvilgiu vyko esant nereikalingam delsimui.

377.3. Pirmos instancijos teismui nenustačius pagrindo konstatuoti neteisėtus veiksmus, pagrįstai buvo atmesti ieškovo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

388.

39Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nesutikimą su apeliaciniu skundu grindė šias argumentais:

408.1. Teisingumo ministerijos nuomone, teismai veikė atidžiai ir rūpestingai. Teisėjo ar teismo veiksmų neteisėtumas gali būti nustatytas tik tuo atveju, kai padaryta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kuriu kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti. Aplinkybė, kad dviejų instancijų teismai (Vilniaus apygardos teismas ir Lietuvos apeliacinis teismas) priėjo skirtingos išvados dėl ieškovo kaltės, nesudaro pagrindo spręsti dėl neteisėtų veiksmų.

418.2. Nepaisant to, kad kiekvienas asmuo turi teisę į greitą procesą, vis dėlto būtina akcentuoti, kad bet koks procesas, norint, kad jis baigtųsi teisingo sprendimo priėmimu, reikalauja atitinkamo laiko. Kiekvienoje byloje susiduriama su dviem konkuruojančiais interesais: asmens teise į greitą procesą ir poreikiu priimti teisingą sprendimą, kuris neįmanomas be visapusiško ir objektyvaus bylos duomenų ištyrimo ir (ar) išnagrinėjimo. Ieškant pusiausvyros tarp šių interesų, reikia turėti omenyje, kad asmens teisė į greitą procesą yra tik teisės į teisingą teismą dalis, kurios visapusiškas, o ne vien tik minėtu aspektu užtikrinimas suponuoja tikro, o ne tariamo teisingumo įvykdymą byloje. Dėl šios priežasties galima pateisinti ilgesnį, bet teisingesnį procesą. Teisingumo ministerijos nuomone, atsižvelgiant į bendrą proceso ir atskirų stadijų trukmę, procesinių delsimų nebuvimą, priežastis, dėl kurių užtruko teisminis bylos nagrinėjimas (sprendimų teisėtumo kontrolė), įmanomai trumpiausio laiko reikalavimas nebuvo pažeistas.

428.3. Apeliantas valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų neįrodė, todėl apelianto nurodyti motyvai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris, Teisingumo ministerijos nuomone, yra pagrįstas ir teisėtas.

439. Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovo S. A. apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus mieto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-4218-734/2018 palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindė šiais argumentais:

449.1. pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti vien dėl to, kad asmuo buvo išteisintas, o aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, 2015-10-23 nutartimi konstatavo Vilniaus apygardos teismo 2012-10-01 nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, kuriuo S. A. buvo išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų veikų, numatytų LR BK 129 str. 2 d. 6 ir 9 p. ir 180 str. 1 d., požymių, visų pirma reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, jog su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti.

459.2. Apeliantas nepagrįstai kaip neteisėtus veiksmus vertina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-07-17 nutartyje konstatuotus apeliacinės instancijos teismo, kuris S. A. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, LR BPK 20 str. 5 d., 331 str. 2 d. nuostatų pažeidimus. LAT nutartyje pažymėjo, kad esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį negalima, todėl konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka LR BPK reikalavimų; teismo manymu, turėjo būti atliktas papildomas reikšmingų aplinkybių tyrimas ir atitinkamai priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, net ir darant išvadą, kad 2014-06-27 apeliacinės instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas nepagrįstai, kas sudarė pagrindą jį panaikinti, tačiau jo priėmimą laikyti neteisėtu veiksmu LR CK 6.272 str. prasme negalima.

469.3. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jo atžvilgiu vyko esant nereikalingam delsimui. Teismas išsamiai ištyręs bylos medžiagą pagrįstai konstatavo, kad 9 mėnesius trukęs ikiteisminis tyrimas atitinka LR BPK reikalavimus ir jo trukmė nelaikytina per ilga. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti procesinio delsimo nagrinėjant bylą teisme, kadangi ji laikytina ypač sudėtinga ir didelės apimties. Teismų praktikoje pripažįstama, kad procesinis delsimas gali būti konstatuotas, kai yra laikotarpių, kai atsakingos procesą organizuojančios institucijos proceso neorganizuoja arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė yra per ilga; nagrinėjamu atveju teisminio bylos nagrinėjimo procesas buvo organizuojamas tinkamai, o abstraktus apelianto rėmimasis proceso trukme neįrodo proceso vilkinimo ir delsimo, tuo pačiu ir neteisėtų veiksmų, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl pernelyg ilgo proceso laikytini visiškai nepagrįstais.

479.4. Pirmos instancijos teismas aiškiai konstatavo aplinkybes, dėl kurių nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei atsirasti – tai yra, kad ieškovas neįrodė ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei prokuroro neteisėtų veiksmų. Neįrodžius bent vienos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas negalimas. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė prašomos priteisti neturtinės žalos fakto, neįvardijo ir nepagrindė jos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų ir konkrečių aplinkybių, o neturtinės žalos faktą grindė abstraktaus pobūdžio argumentais, tik deklaratyviai nurodydamas, kad dėl jo įvardintų neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan.

48IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

4910.

50Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis civilinio proceso kodekse (toliau CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

5111.

52Byloje nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas (byla Nr. 10-101757-10) dėl N. Š. nužudymo pagal LR BK 129 straipsnio 1 dalį. 2011 m. vasario 17 d. ieškovas S. A. buvo sulaikytas dėl jam pareikštų įtarimų padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktuose, 180 straipsnio 1 dalyje, jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas trims mėnesiams, kuri vėliau buvo tęsiama. Ikiteisminio tyrimo metu ieškovas buvo suimtas nuo 2011 m. vasario 17 d. iki 2011 m. lapkričio 18 d, vėliau ieškovui buvo paskirta kardomoji priemonė – namų areštas 6 mėnesiams. Galutinis pranešimas dėl įtarimų padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 2 dalies 6 ir 9 punktuose, 180 straipsnio 1 dalyje, ieškovui įteiktas 2011 m. lapkričio 3 d. 2011 m. lapkričio 8 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas, kuriuo ieškovas buvo kaltinamas sunkių nusikaltimų padarymu – N. Š. nužudymu ir svetimo turto pagrobimu pagal LR BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus, 180 straipsnio 1 dalį; byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 1 d. nuosprendžiu ieškovą išteisino ir panaikino ieškovui paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti iš šalies. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą, 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžiu ieškovą pripažino kaltu pagal LR BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 9 punktus ir nuteisė laisvės atėmimu 15 metų; pripažino kaltu pagal LR BK 180 straipsnio 1 dalį ir nuteisė laisvės atėmimu 3 metams ir 6 mėnesiams; paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 15 metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Ieškovas kreipėsi su kasaciniu skundu dėl nuosprendžio panaikinimo į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą; jo prašymai sustabdyti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendžio vykdymą iki byla bus išspręsta kasaciniame teisme 2014 m. liepos 17 d. nutartimi bei 2014m. rugpjūčio 8 d. nutartimi buvo atmesti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. vasario 24 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 27 d. nuosprendį panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nepašalinus visų byloje esančių abejonių; šiuo procesiniu sprendimu ieškovas buvo paleistas iš pataisos namų. Bausmę ieškovas atlikinėjo nuo 2014 m. liepos 8 d. iki 2015 m. vasario 25 d., t.y. 233 dienas. Nagrinėdamas bylą iš naujo Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 23 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-428-396/2015 konstatavo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 1 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-138/2012 teisėtumą bei Vilniaus apygardos prokuratūros apeliacinį skundą atmetė.

5312.

54Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas CK 6.272 str. pagrindu priteisti iš Lietuvos valstybės 28 387,03 Eur turtinės žalos, 1 000 000 Eur neturtinės žalos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti pirmos instancijos teismo 2018-02-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: a/ apeliantas nesutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad jis neįrodė pareigūnų (teismo) veiksmų neteisėtumo fakto. Akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. liepos 17 d. nutartyje konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį nepašalinus visų byloje esančių abejonių, tokiu būdu pažeidė LR BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šie pažeidimai ir yra neteisėti veiksmai, nes kiekvienas (bet koks) teisės (įstatymo) pažeidimas yra neteisėtas veiksmas; b/ baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu užtruko daugiau nei ketverius metus; apelianto teigimu, tokia proceso trukmė, atsižvelgiant į taikytas procesines prievartos priemones, ilgą laiko tarpą buvimą nežinioje, pagal EŽTT standartus laikytina per ilga, net jei byla ir labai sudėtinga; c/ nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neįrodė žalos dydžio.

5513.

56Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo kitų asmenų neteisėto kėsinimosi, bet ir jokiu būdu neleisti, kad į jas neteisėtai kėsintųsi, jas pažeistų pačios valstybės institucijos ar pareigūnai. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos srityje ypatinga reikšmė tenka žalos atlyginimo institutui. Vienas iš šiame institute nustatytų žalos atlyginimo atvejų yra specialiai reglamentuojamas žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų pareigūnų veiksmais, atlyginimas. Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Taikant šią teisės normą kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; ir kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012 ir kt.).

5714.

58Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas taip pat yra išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. P. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. G. ir kt. v. Lietuvos Respublika ir kt., bylos Nr. 3K-3-4/2014; kt.).

5915. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog apeliantas neįrodė valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų. Anot apelianto, Lietuvos apeliacinis teismas atliko netesėtus veiksmus, t.y. priėmė nepagrįstą teismo sprendimą, kuriuo apeliantas buvo nuteistas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

6015.1. Visų pirma akcentuotina tai, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų vertinimas netapatus tų pačių veiksmų vertinimui (vien tik) baudžiamojo proceso požiūriu. Neteisėtais veiksmais kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais (veiksmais) pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų požiūriu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą. Taigi, asmens veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010, 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-487-915/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015).

6115.2. Teisėjų kolegija, susipažinusi su civilinės bei prie jos prijungtos baudžiamosios bylos medžiaga, neturi pagrindo nepritarti pirmos instancijos teismo išvadai, kad ieškovo atžvilgiu ikiteisminis tyrimas pradėtas ir atliktas pagrįstai, vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimais. Pagal LR BPK 168 straipsnio 1 dalies nuostatas ikiteisminį tyrimą atsisakoma pradėti tik tuo atveju, jei nurodyti duomenys apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios LR BPK 3 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės. Nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta, o priešingai, buvo surinkta duomenų, leidžiančių įtarti S. A. nusikalstamos veikos padarymu bei vykdyti jo atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą, taikyti suėmimą ir kitas kardomąsias priemones.

6215.3. Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad visos ieškovo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu taikytos kardomosios priemonės ir kitos procesinės prievartos priemonės buvo teisėtos ir proporcingos bei taikytos laikantis baudžiamojo proceso reikalavimų, juo labiau, kad ieškovas nenurodė jokių pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą. Skiriant procesines prievartos priemones, parenkant jų rūšį ir jas taikant buvo atsižvelgiama tiek į ikiteisminio tyrimo eigą ir jo atlikimo metu surinktus duomenis, tiek ir į ieškovo asmenybę, jo sveikatos būklę, visuomeninę ir šeimyninę padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokių duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmai ieškovo atžvilgiu taikant procesinės prievartos priemones neatitiko įstatyme numatytos pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, nėra. Atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo, kaip baudžiamojo proceso stadijos, specifiką, į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai įtarti, jog ieškovas galėjo būti susijęs su jam inkriminuojamos veikos (nužudymo) padarymu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmai ieškovo atžvilgiu taikant procesinės prievartos priemones neatitiko įstatyme numatytos pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai.

6315.4. Todėl sutiktina su pirmos instancijos išvadomis, kad teismų procesiniuose sprendimuose (nuosprendyje, nutartyje) nėra nustatytos aplinkybės, kurios civilinės bylos prasme leistų konstatuoti neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokurorų veiksmus ir klaidas, turėjusias esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, taip pat nenustatyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai netinkamai vykdė bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai ar kitas įstatymuose jiems nustatytas pareigas.

6415.5. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ikiteisminis tyrimas ir baudžiamojo persekiojimo veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti vien dėl to, kad asmuo buvo išteisintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2014). Todėl aplinkybė, kad Lietuvos apeliacinis teismas, antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, 2015-10-23 nutartimi konstatavo Vilniaus apygardos teismo 2012-10-01 nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, kuriuo S. A. buvo išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimų veikų, numatytų LR BK 129 str. 2 d. 6 ir 9 p. ir 180 str. 1 d., požymių, visų pirma reiškia asmens reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, jog su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).

6515.6. Akcentuotina tai, kad baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus patikrinti bei įvertinti yra išimtinė teismo teisė bei pareiga, nustatyta LR BPK 20 straipsnyje. Teismo atliktas kitoks įrodymų nei prokuroro faktinių duomenų vertinimas savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas. LR BPK įtvirtintos tik įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos. Vadovaujantis teismų praktika, skirtingose baudžiamojo proceso stadijose (pradedant ikiteisminį tyrimą, pateikiant pranešimą apie įtarimą, skiriant kardomąją priemonę, priimant galutinį sprendimą) įrodymų pakankamumas gali būti įvertinamas skirtingai, atsižvelgiant į atitinkamus baudžiamojo proceso stadijos uždavinius (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-01-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-66/2008).

6615.7. Taigi, kaip jau minėta, teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis ieškovo atžvilgiu nereiškia, kad teismo atliktas kitoks įrodymų vertinimas savaime yra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas ir suponuoja išvadą, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista įstatyme nustatyta bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai tiriant bei vertinant įrodymus baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572-969/2015).

6715.8. Apeliantas kaip neteisėtus veiksmus vertina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-07-17 nutartyje konstatuotus apeliacinės instancijos teismo, kuris S. A. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, LR BPK 20 str. 5 d., 331 str. 2 d. nuostatų pažeidimus. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2014-07-17 nutartimi panaikindamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka ir pažymėjo, kad priimti apkaltinamąjį nuosprendį negalima dėl nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, todėl konstatavo, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendis neatitinka LR BPK reikalavimų. Vėlgi pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nepaliko galioti išteisinamojo pirmosios instancijos teismo 2012-10-01 nuosprendžio, o sprendė, kad atitinkamam sprendimui dėl kaltinamojo (ne)kaltumo priimti reikalingas dar papildomas reikšmingų aplinkybių tyrimas, todėl procesas nebuvo užbaigtas kasacinės instancijos teisme. Šios aplinkybes suponuoja išvadą, kad 2014-06-27 apeliacinės instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio panaikinimą sąlygojo ne teismo padarytos akivaizdžios ir šiurkščios teisės taikymo ir aiškinimo klaidos, o kitoks įrodymų vertinimas, kuris lėmė išvadą dėl nuosprendžio pagrįstumo nepakankamumo, tačiau jo priėmimą laikyti neteisėtu veiksmu LR CK 6.272 str. nuostatu kontekste pagrindo nėra. Juolab, kad prokuroro apeliacinis skundas Lietuvos apeliacinio teismo 2015-10-23 nutartimi buvo atmestas dėl to, kad antrą kartą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taip ir nebuvo pašalintos abejonės dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. teismas konstatavo neginčijamų apelianto kaltės įrodymų trūkumą.

6815.9. Vadovaujantis LR BPK 20 str. nuostatomis teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymų nuostatomis ir nors teisėjo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, kuris formuojasi laikantis procesinių taisyklių bei materialinės teisės normų, tačiau vertinant įrodymus konkrečioje byloje pagal savo vidinį įsitikinimą vis tiek egzistuoja subjektyvus elementas, priklausantis nuo kiekvieno teisėjo kaip asmenybės bei savo srities profesionalo individualių savybių. Kaip jau minėta, išteisinamasis nuosprendis priimtas remiantis baudžiamajame procese, skirtingai nei civiliniame procese, taikomu įrodymų vertinimo principu. Baudžiamajame procese įrodymai, galintys kelti mažiausią abejonę teisiamojo kaltumu, turi būti vertinami teisiamojo naudai. Tuo tarpu civiliniame procese teismai vadovaujasi tikėtinumo taisykle, kai remiantis pateiktais įrodymais teismai gali padaryti išvadas, jog atsižvelgiant į įrodymų visumą labiau tikėtina faktą buvus, nei jo nebuvus. Todėl iš esmės išteisinamasis nuosprendis byloje priimtas nesurinkus neabejotinai apelianto kaltę patvirtinančių įrodymų, nėra pagrindu teigti, jog ikiteisminio tyrimo medžiagos atidavimo teismui, nuteisimo veiksmai jo atžvilgiu buvo neteisėti. Dėl šios priežasties negalima teigti, kad nagrinėjęs bylą vienos grandies teismas, kitaip įvertinęs esamus įrodymus byloje negu kitos instancijos teismas, atliko neteisėtus veiksmus ar pažeidė procesines ar materialines teisės normas. Apelianto argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti.

6916.

70Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami Baudžiamojo proceso kodekse. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje.

7116.1. Asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų valstybės institucijų ir jų pareigūnų pareigą veikti atsakingai, stropiai ir operatyviai, kad procesas vyktų be nereikalingo delsimo. Valstybės institucijų, jų pareigūnų pareigos baudžiamojo proceso metu nustatytos BPK 2 ir kituose straipsniuose. Bendroji rūpestingumo pareiga įtvirtinta CK 6.263 straipsnio 1 dalyje. Įpareigojant atitinkamas valstybės institucijas, jų pareigūnus išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką, siekiama apsaugoti proceso šalis nuo proceso vilkinimo, kuris lemia ilgesnį, negu tai neišvengiama, asmens netikrumą dėl savo likimo, kiek tai susiję su proceso baigtimi.

7216.2. EŽTT pabrėžta, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai besitęsiančios netikrumo būsenos ypač svarbus baudžiamajame procese, kai sprendžiamas asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas (pvz., Stögmüller v. Austria, no. 1602/62, judgment of 10 November 1969, § 5). Užtikrinant, kad asmens, dėl kurio vyksta baudžiamasis procesas, netikrumo dėl savo likimo būsena būtų kiek įmanoma greičiau nutraukta, išsprendžiant jam pareikštų baudžiamųjų kaltinimų klausimą (atitinkamai ir su tuo susijusių civilinių teisių ir pareigų klausimą), įgyvendinamas tiek asmens, tiek bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas. Baudžiamasis procesas vertinamas kaip jo stadijų visuma, todėl reikalavimas baudžiamąjį procesą atlikti per įmanomai trumpesnį laiką reiškia laiką nuo oficialaus kompetentingos institucijos pranešimo asmeniui apie įtarimą, kad jis padarė nusikalstamą veiką, iki galutinio sprendimo dėl pareikšto kaltinimo priėmimo (pvz., Kravtas v. Lithuania, no. 12717/06, judgment of 18 January 2011, § 35).

7316.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT jurisprudenciją, laikomasi nuostatos, kad proceso delsimu gali būti pripažintas toks laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; kt.; taip pat žr., pvz., Girdauskas v. Lithuania, no. 70661/01, judgment of 11 December 2003; Oblov v. Russia, no. 22674/02, judgment of 15 January 2009). Pažymėtina, kad situacija, kai baudžiamojoje byloje ilgesnį laiką neatliekami jokie procesiniai veiksmai, EŽTT praktikoje vadinama sunkiausia procesinio delsimo forma (Schumacher c. Luxembourg, no. 63286/00, 25 Novembre 2003).

7416.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje G. L. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; kt.; taip pat žr., pvz., Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, judgment of 10 October 2000, § 60; Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, judgment of 20 January 2009).

7516.5. Kartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-7/2007; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje J. R. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-75/2010; kt.).

7616.6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl N. Š. nužudymo pagal LR BK 129 straipsnio 1 dalį buvo pradėtas 2010 m. lapkričio 27 d.; baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu prasidėjo 2011 m. vasario 17 d., kai jis buvo laikinai sulaikytas, jam buvo taikyto kardomosios priemonės. Galutinis pranešimas dėl įtarimų padarius nusikaltimus, numatytus LR BK 2 dalies 6 ir 9 punktuose, 180 straipsnio 1 dalyje, ieškovui įteiktas 2011 m. lapkričio 3 d., 2011 m. lapkričio 8 d. buvo surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Taigi, ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu truko 9 mėnesius. Pagal BPK 176 str. 1 d. 3 p. ikiteisminis tyrimas dėl labai sunkių nusikaltimų turi būti užbaigiamas per 9 mėnesius; šis terminas dėl bylos sudėtingumo, didelės apimties gali būti pratęstas aukštesniojo prokuroro. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas atliktas laikantis BK nustatytų reikalavimų; aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai dėl nepateisinamo delsimo, nėra. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2011-08-16, 2011-11-17 nutartyse yra konstatavęs, kad byla itin sudėtinga, didelės apimties. Esant nustatytam, teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo išvadai, kad aptariamu atveju nepilnus metus trukusį ikiteisminį tyrimą nėra pagrindo traktuoti kaip pernelyg ilgai užsitęsusį.

7716.7. Baudžiamoji byla buvo gauta Vilniaus apygardos teisme 2011-11-09, 2011-12-20 ji paskirta nagrinėjimui, iki nuosprendžio priėmimo organizuoti aštuoni posėdžiai – 2012-01-19, 2012-04-12, 19, 25, 2012-06-11, 2012-06-18, 2012-08-24; 2012-10-01 priimtas nuosprendis. 2012-10-19 buvo pateiktas apeliacinis skundas. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, posėdžiai vyko 2012-12-06, 2013-01-30 (gauta telefono išklotinių analizė, pateikti duomenys apie ieškovo dukros mokymosi išlaidas ir jų apmokėjimą), 2013-05-03, 2013-06-19 skirta ekspertizė (atlikta ir gauta teisme 2013-12-31), 2014-01-17 ieškovas pateikė specialisto išvadą, dėl ko 2014-01-30 posėdyje buvo nutarta apklausti ekspertus, 2014-05-15 vykusiame posėdyje apklausti ekspertai, 2014-06-27 buvo priimtas teismo procesinis sprendimas. 2014-07-27 – pateiktas kasacinis skundas, kuris buvo priimtas 2014-07-17. 2014-12-09 byla paskirta nagrinėti kasacine tvarka, 2015-01-20 įvyko žodinis bylos nagrinėjimas, 2015-02-24 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį dėl bylos grąžinimo naujam nagrinėjimui; apeliantas S. A. buvo paleistas į laisvę. 2015-03-05 byla paskirta nagrinėti Apeliaciniame teisme, 2015-04-09 posėdžio metu buvo apklausiamas įslaptintas liudytojas, 2015-06-03 apklausti ekspertai ir išklausytos baigiamosios kalbos, 2015-09-10 atsikirtimai ir baigiamasis žodis, 2015-10-23 paskelbta nutartis. Bylos sudėtingumas (faktiniai ir teisiniai aspektai) ir apimtis, teisminio tyrimo metu atlikti veiksmai (posėdžių skaičius, ekspertizių skyrimas, liudytojų ekspertų apklausa, papildomų dokumentų išreikalavimas ir t.t.), atliktų veiksmų intensyvumas, teisminio bylos nagrinėjimo eiga suponuoja išvadą, kad teisminio bylos nagrinėjimo procesas buvo organizuojamas tinkamai; nenustačius laikotarpio, kuriuo būtų neatliekami jokie procesiniai veiksmai, pernelyg ilgos trukmės tam tikrų veiksmų atlikimo, spręsti dėl nepateisinamo proceso vilkinimo ir delsimo pagrindo nėra.

7816.8. Primintina, jog neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neveikimas yra tada, kai valdžios institucijos tarnautojui, pareigūnui nustatyta pareiga ką nors atlikti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, tačiau jis tos pareigos nevykdo. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. U. ir kt. v. D. N. ir kt., bylos Nr. 3K-3-91/2010). Kartu turi būti įvertinta, ar viešosios valdžios institucijos nepažeidė bendrosios rūpestingumo pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-528-706/2016, 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-406-378/2017).

7916.9. Reziumuojant išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nenustačius be pagrindo uždelsto ikiteisminio tyrimo proceso, baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme, spręsti, jog dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų nepakankamai atidžiai ir rūpestingai organizuoto bei atlikto ikiteisminio tyrimo ir nepagrįstai uždelsto baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pažeista tiek nacionalinės teisės, tiek Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies garantuota apelianto (ieškovo) teisė, kad jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas būtų išspręstas per kiek įmanoma trumpiausią laiką, nustatyti neteisėtus baudžiamojo proceso trukmės atžvilgiu valstybės institucijų veiksmus (neveikimą) pagrindo nėra (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

8017. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog kad neįrodžius bent vienos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas negalimas. Priešingai nei nurodo apeliantas, teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė prašomos priteisti neturtinės žalos fakto, neįvardijo ir nepagrindė jos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų ir konkrečių aplinkybių, o neturtinės žalos faktą grindė abstraktaus pobūdžio argumentais, tik deklaratyviai nurodydamas, kad dėl jo įvardintų neteisėtų pareigūnų veiksmų patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pan. (CPK 178 str.).

8118. Pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė jokių pagrįstų argumentų dėl skundžiamo sprendimo neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo, o tik išdėstė analogišką ieškinyje nurodytai savo poziciją. Vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis, nėra pagrindas spręsti, kad šioje civilinėje byloje pirmos instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės ar procesinės teisės normas, t.y. netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ar pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.

8219. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

8320.

84Apibendrinus išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas nepažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normų ir naikinti jį apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

85Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Nutarė

86Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3. I.... 4. Ginčo esmė... 5. 1.... 6. ieškovas S. A. ieškiniu prašė priteisti iš Lietuvos valstybės 28 387,03... 7. 1.1. 2010 m. lapkričio 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiajame policijos... 8. 1.2. Nuo 2011 m. vasario 17 d. ieškovas buvo sulaikytas dėl jam pareikštų... 9. 1.3. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Nr.... 10. 1.4. Reikalavimą dėl 28 387,03 Eur turtinės žalos priteisimo argumentavo... 11. 1.5.Taip pat ieškovas prašė priteisti 1 000 000 Eur neturtinę žalą;... 12. 2.... 13. Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos generalinė... 14. 3.... 15. Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiasis... 16. 4.... 17. Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo... 18. II.... 19. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 20. 5.... 21. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį... 22. 5.1. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl valstybės... 23. 5.2. Įvertinęs bylos medžiagą pirmos instancijos teismas konstatavo, kad... 24. 5.3. Teismas akcentavo, kad bylą nagrinėję teismai išteisino ieškovą dėl... 25. 5.4. Pažymėjo, kad neturtinės žalos faktą ieškovas grindė abstraktaus... 26. 5.5. Įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo... 27. III.... 28. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 29. 6.... 30. Atsakovas S. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 31. 6.1. Pirmos instancijos teismas apeliantą išteisino, neįrodžius jo... 32. 6.2. Visumoje procesas apelianto atžvilgiu užtruko daugiau nei ketverius... 33. 6.3. Nesutinka su pirmos instancijos išvada, kad apeliantas neįrodė žalos... 34. 7. Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujantis Vilniaus apskrities... 35. 7.1. pirmos instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog bylą nagrinėję... 36. 7.2. Nesutinka su apelianto argumentais dėl pernelyg ilgo baudžiamojo... 37. 7.3. Pirmos instancijos teismui nenustačius pagrindo konstatuoti neteisėtus... 38. 8.... 39. Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos teisingumo... 40. 8.1. Teisingumo ministerijos nuomone, teismai veikė atidžiai ir rūpestingai.... 41. 8.2. Nepaisant to, kad kiekvienas asmuo turi teisę į greitą procesą, vis... 42. 8.3. Apeliantas valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų neįrodė, todėl... 43. 9. Atsakovui Lietuvos Respublikai atstovaujanti Lietuvos Respublikos... 44. 9.1. pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai nurodė, kad... 45. 9.2. Apeliantas nepagrįstai kaip neteisėtus veiksmus vertina Lietuvos... 46. 9.3. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ikiteisminis tyrimas ir... 47. 9.4. Pirmos instancijos teismas aiškiai konstatavo aplinkybes, dėl kurių... 48. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 49. 10.... 50. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis civilinio proceso kodekse (toliau... 51. 11.... 52. Byloje nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 27 d. Vilniaus apskrities... 53. 12.... 54. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas CK 6.272 str. pagrindu... 55. 13.... 56. Valstybė ne tik turi užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių apsaugą nuo... 57. 14.... 58. Kasacinio teismo praktikoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas taip pat yra... 59. 15. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog... 60. 15.1. Visų pirma akcentuotina tai, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės... 61. 15.2. Teisėjų kolegija, susipažinusi su civilinės bei prie jos prijungtos... 62. 15.3. Įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro... 63. 15.4. Todėl sutiktina su pirmos instancijos išvadomis, kad teismų... 64. 15.5. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad ikiteisminis tyrimas ir... 65. 15.6. Akcentuotina tai, kad baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus... 66. 15.7. Taigi, kaip jau minėta, teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis... 67. 15.8. Apeliantas kaip neteisėtus veiksmus vertina Lietuvos Aukščiausiojo... 68. 15.9. Vadovaujantis LR BPK 20 str. nuostatomis teisėjai įrodymus įvertina... 69. 16.... 70. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens... 71. 16.1. Asmens teisė į įmanomai trumpiausią procesą suponuoja atitinkamų... 72. 16.2. EŽTT pabrėžta, kad siekis apsaugoti asmenį nuo pernelyg ilgai... 73. 16.3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, atsižvelgiant į EŽTT... 74. 16.4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista... 75. 16.5. Kartu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad... 76. 16.6. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas dėl N. Š.... 77. 16.7. Baudžiamoji byla buvo gauta Vilniaus apygardos teisme 2011-11-09,... 78. 16.8. Primintina, jog neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet... 79. 16.9. Reziumuojant išdėstytą, apeliacinės instancijos teismo kolegija,... 80. 17. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog kad neįrodžius bent... 81. 18. Pažymėtina, kad apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės nepateikė... 82. 19. Kiti šalių argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl... 83. 20.... 84. Apibendrinus išdėstytus motyvus darytina išvada, kad Vilniaus miesto... 85. Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1... 86. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 22 d. sprendimą palikti...