Byla 3K-3-144-915/2018

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algio Norkūno ir Gedimino Sagačio,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. B. B. (M. B. B.), M. B. (M. B.), B. B. (B. B.), A. G., P. R. (P. R.), S. S. (S. S.), B. V. ir atsakovės akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. B. B., M. B., B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „ORLEN Lietuva“ dėl atlyginimo už išradimo naudojimą priteisimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl kreditoriaus teisės reikalauti kompensuojamųjų, įskaitant ir procesines, palūkanų, kai pagrindinis reikalavimas dėl piniginės prievolės vykdymo atsirado, iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK), ieškinio senaties termino taikymo reikalavimui dėl palūkanų priteisimo, teismo pareigos kvalifikuoti ginčo materialųjį teisinį santykį ir šios pareigos įvykdymo tinkamumo, žyminio mokesčio mokėjimo už savarankiškus reikalavimus, pareikštus vienu ieškiniu, už kuriuos skyrium mokėtinas maksimalus įstatyme nustatytas žyminis mokestis.
  2. Ieškovai pareiškė teisme ieškinį, prašydami:
    1. priteisti iš atsakovės atlyginimą už naudojimąsi patentuotu išradimu laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2010 metų: M. B. B. – 951 034,34 Eur (3 283 731,37 Lt), M. B. – 1 035 089,19 Eur (3 573 955,95 Lt), B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 1 050 837,98 Eur (3 628 333,37 Lt);
    2. priteisti iš atsakovės kompensuojamąsias palūkanas: M. B. B. – 430 608,52 Eur (1 486 805,10 Lt), M. B. – 468 666,80 Eur (1 618 212,74 Lt); B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 475 797,53 Eur (1 642 833,70 Lt);
    3. priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (toliau – ir procesinės palūkanos).
  3. Ieškovai savo reikalavimams pagrįsti nurodė, kad jie yra patentuoto išradimo ( - ) bendraautoriai. Toks pats išradimas buvo patentuotas ir Rusijos Federacijoje. Šalys 1994 m. rugsėjo 5 d. sudarė sutartį dėl pirmiau nurodyto išradimo naudojimo (toliau – ir Sutartis). Sutartyje nurodyta, kad išradimo valdytojais bus laikomi ieškovas M. B. B. ir atsakovė (anksčiau – AB „Mažeikių nafta“), o išradimo bendraautoriais – ieškovai, kuriems pareikalavus atsakovė privalės išmokėti lygiomis dalimis atlyginimą, lygų 25 procentams pelno, gauto panaudojus išradimą per visą patento galiojimo laiką. Išradimas buvo įdiegtas 1994 metų rudenį–žiemą. Atsakovė gera valia sumokėjo atlyginimą tik už 1995 metus, vėliau atsisakė mokėti ieškovams atlyginimą už naudojimąsi patentuotu išradimu.
  4. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu tenkino ieškinio dalį dėl atlyginimo už laikotarpį nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. priteisimo: priteisė M. B. B. – 771 433,91 Eur; M. B. – 858 180,41 Eur; B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. – po 871 237,55 Eur; atmetė ieškinio dalį dėl atlyginimo už laikotarpį nuo 2005 metų iki 2010 metų priteisimo.
  5. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2016 m. gegužės 20 d. nutartimi pakeitė Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį – atmetė ieškinio dalį dėl atlyginimo už laikotarpį nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. priteisimo.
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių kasacinius skundus, 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartį ir paliko galioti Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškinio dalis dėl atlyginimo už laikotarpį nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. priteisimo.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu atmetė ieškinio dalį dėl atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. priteisimo; patenkino iš dalies ieškinio reikalavimus dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo (nutarties 2.2 punktas): priteisė M. B. B. iš atsakovės 99 834,24 Eur palūkanas; M. B. – 110 716,69 Eur palūkanas; B. B., A. G., P. R., S. S., B. V. po 112 401,24 Eur palūkanų; priteisė ieškovams iš atsakovės 6 procentų dydžio procesines palūkanas.
  2. Teismo vertinimu, atsakovės prievolė mokėti ieškovams atlyginimą už patentuoto išradimo naudojimą galiojo tik patento galiojimo laikotarpiu. Patento galiojimas pasibaigė 2000 m. birželio 23 d. Todėl ieškovai neturi teisės gauti atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d.
  3. Teismas pripažino, kad ieškovai turi teisę reikalauti palūkanų už atsakovės naudojimąsi jiems priklausančiais pinigais, tačiau, atsižvelgdamas į pagrindinių reikalavimų (dėl atlyginimo priteisimo) dydį, įvertinęs tą aplinkybę, jog patys ieškovai ilgai delsė kreiptis į teismą teisminės gynybos, priėjo prie išvados, kad egzistuoja pagrindas 80 (aštuoniasdešimčia) procentų sumažinti ieškovų reikalaujamas priteisti palūkanas.
  4. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2017 m. liepos 4 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalis, kuriomis atmesta ieškinio dalis dėl atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. priteisimo ir priteistos (kompensuojamosios ir procesinės) palūkanos, ir priėmė naują sprendimą:
    1. tenkino ieškinio dalį dėl atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. priteisimo: priteisė M. B. 176 908,78 Eur, M. B. B., B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 179 600,43 Eur;
    2. tenkino iš dalies ieškinio reikalavimus dėl palūkanų priteisimo: priteisė M. B. 258 772,30 Eur palūkanas, M. B. B. – 237 758,59 Eur palūkanas, B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 262 709,50 Eur palūkanų;
    3. tenkino iš esmės reikalavimus dėl procesinių palūkanų priteisimo, tačiau priteisė 5 procentų dydžio procesines palūkanas;
    4. priteisė ieškovams iš atsakovės (lygiomis dalimis) 38 124,37 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  5. Teisėjų kolegija, remdamasi teismo ekspertizės akte pateiktais skaičiavimais, nustatė, kad bendras ekonominis išradimo panaudojimo efektas laikotarpiu nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. sudarė 5 814 046,80 Lt; 2001 metais – 28 857 894,80 Lt; 2002 metais – 21 471 417,90 Lt; 2003 metais – 12 052 985,80 Lt; laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. – 7 521 269,10 Lt. Bendras ekonominis efektas, apskaičiuotas visu laikotarpiu, sudaro 21 929 336,89 Eur (75 717 614,40 Lt).
  6. Pagal Sutartį, įdiegiant išradimą, autoriams išmokami 25 procentai pelno, gauto naudojant išradimą patento galiojimo laikotarpiu (sutarties 3 punktas). Vertinant bendrą ekonominį efektą pagal pirmiau nurodytus skaičiavimus, ieškovams priklausanti dalis sudarytų 5 482 334,22 Eur (21 929 336,89 Eur x 25 proc.). Šią sumą paskirsčius vadovaujantis Lietuvos apeliacinio teismo sprendime civilinėje byloje Nr. 2-185-44/2006 naudota apskaičiavimo metodika, visiems ieškovams, išskyrus M. B., būtų išmokama 13,345 proc. apskaičiuotos sumos, t. y. po 731 617,50 Eur (5 482 334,22 Eur x 13,345 proc.), o M. B. – 13,145 proc. apskaičiuotos sumos, t. y. 720 652,83 Eur (5 482 334,22 Eur x 13,145 proc.). Tačiau, kaip nurodė teisėjų kolegija, tokios atlyginimo sumos (kartu su sumomis, kurios yra priteistos jau įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi (nutarties 4 ir 6 punktai)) viršytų pareikšto ieškinio, pagal kurį buvo nagrinėjama byla, reikalavimus (nutarties 2.1 punktas).
  7. Teisėjų kolegija nurodė, kad, atlikus teismo ekspertizę, buvo nustatytas didesnis ekonominis išradimo panaudojimo efektas, negu apskaičiavo ieškovai, tačiau jie nepadidino ieškinio reikalavimų. Ieškovų rašytiniai paaiškinimai, kuriais jie, be kita ko, siekė padidinti apeliacinio skundo reikalavimus, nebuvo priimti apeliacinės instancijos teisme. Todėl teisėjų kolegija sprendė tik dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 265 straipsnio 2 dalis).
  8. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad M. B. B. priklauso (pagal ieškinį) 179 600,43 Eur už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. (951 034,34 Eur – 771 433,91 Eur), M. B. – 176 908,78 Eur (1 035 089,19 Eur – 858 180,41 Eur), B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 179 600,43 Eur (1 050 837,98 Eur – 871 237,55 Eur).
  9. Teisėjų kolegija, remdamasi 1996 m. lapkričio mėn. pasitarimo protokolu, nustatė, kad buvo susitarta, jog atlyginimas už 1996 ir kitus patento galiojimo metus išmokamas kiekvienais metais per tris mėnesius nuo metinio žaliavos perdirbimo balanso sudarymo dienos, tačiau ne vėliau kaip kitų metų gegužės 1 d. Vadinasi, palūkanos už 1996 metais nesumokėtą atlyginimą turėtų būti skaičiuojamos nuo 1997 m. gegužės 1 d., kas reiškia, kad trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų priteisimo pareikšti pasibaigtų 2000 m. gegužės 1 d. (1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalis). Kita vertus, pažeidimas yra tęstinis, todėl laikytina, kad, įsigaliojus naujam CK, nepasibaigė ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų už 1996 metais nesumokėtą atlyginimą pareikšti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – CK įsigaliojimo įstatymas) 10 straipsnio 1 dalis).
  10. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl palūkanų priteisimo pareikšti. Teisėjų kolegijos nurodymu, ieškovams priklauso ir priteistinos palūkanos už paskutinius penkerius metus iki ieškinio pateikimo dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 24 d. iki 2011 m. sausio 24 d.
  11. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovams iš viso (turint omenyje ir įsiteisėjusią Šiaulių apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo dalį) priteistos tokios atlyginimo sumos: M. B. B. – 951 034,34 Eur, M. B. – 1 035 089,19 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 1 050 837,98 Eur. Todėl jiems priklauso tokios palūkanos: M. B. B. – 237 758,59 Eur (951 034,34 Eur x 5 proc. x 5 metai), M. B. – 258 772,30 Eur (1 035 089,19 Eur x 5 proc. x 5 metai), B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 262 709,50 Eur (1 050 837,98 Eur x 5 proc. x 5 metai).

8III. Kasacinių skundų, prisidėjimo prie kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

9

  1. Ieškovai kasaciniu skundu prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 4 d. nutarties dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo – priteisti kiekvienam ieškovui iš atsakovės (po) 12 870,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – arba panaikinti šią nutarties dalį ir perduoti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Ieškovės kasaciniame skunde nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 179 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnio 1 dalis): ieškovė sumokėjo 84 088,25 Eur žyminį mokestį už ieškinio pateikimą, o ne 23 659,05 Eur žyminį mokestį, kaip yra nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje. Žyminio mokesčio dalis, sudaranti 60 429,20 Eur, nepagrįstai neįtraukta į skirstytinų bylinėjimosi išlaidų sąrašą (CPK 79 straipsnio 1 dalis).
  3. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti ieškovų kasacinį skundą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad ieškovų kasaciniame skunde nurodyti mokėjimai pagrįstai nepripažinti mokėjimais už ieškinį (žyminiais mokesčiais) ir kartu pagrįstai neįtraukti į skirstytinų bylinėjimosi išlaidų sąrašą. Aptariami mokėjimai atlikti po ieškinio pateikimo, šioje civilinėje byloje nebuvo priimta teismo nutartis, konstatuojanti, kad ieškovai, teikdami ieškinį, sumokėjo per mažą žyminį mokestį, ir kartu įpareigojanti ieškovus sumokėti trūkstamą žyminį mokestį. Ieškovų nurodyti mokėjimai yra žyminio mokesčio permoka CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme. Todėl šiuo pagrindu ir turi būti sprendžiamas permokos grąžinimo klausimas.

    10

  4. Atsakovė kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 4 d. nutartį ir atmesti ieškinio reikalavimus dėl atlyginimo už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d., kompensuojamųjų palūkanų ir procesinių palūkanų priteisimo. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalį pagal ieškinio reikalavimus dėl pinigų sumų už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. priteisimo, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, suformuluotais kasacine tvarka peržiūrint šią bylą, taip pažeisdamas CPK 362 straipsnio 2 dalį. Kasacinis teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje konstatavo, kad autoriams atlyginimas pagal Sutartį turėjo būti mokamas patento galiojimo laikotarpiu; patentas buvo panaikintas 2000 m. birželio 22 d., nesumokėjus metinio patento galiojimo mokesčio; nebuvo bendro patento savininkų sutarimo nutraukti patento palaikymą, kas sudaro pagrindą spręsti dėl sutartinės atsakomybės, nes išradimas buvo naudojamas iki 2004 m. balandžio 20 d. (2016 m. gruodžio 2 d. nutarties 37, 39 ir 45 punktai). Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas šių kasacinio teismo išaiškinimų, priteisė ieškovams atlyginimą pagal Sutartį, t. y. įpareigojo atsakovę vykdyti prievolę natūra. Be to, teismas, iš naujo nagrinėdamas aptariamą bylos dalį, ignoravo atsakovės prašymą taikyti ieškinio senatį, taip pažeisdamas CK 1.126 straipsnio 2 dalį. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalauti žalos atlyginimo (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) pasibaigė vėliausiai 2004 m. kovo 26 d., byla pagal ieškovų ieškinį iškelta tik 2011 m. vasario 2 d. Vadinasi, ieškovai akivaizdžiai praleido ieškinio senaties terminą savo reikalavimams pareikšti.
    2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, draudžiančias peržengti bylos ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas (CPK 265 ir 320 straipsniai), kartu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos aiškinant šias teisės normas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2014):
      1. teismas taikė atsakovei civilinę atsakomybę, nors ieškovai nepareiškė reikalavimų dėl civilinės atsakomybės taikymo ir neįrodinėjo šios atsakomybės taikymo sąlygų (ieškovai pareikštu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę vykdyti sutartį natūra, taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą ir įrodinėjo atitinkamas faktines aplinkybes, kurios sudarė ieškinio pagrindą);
      2. ieškovai pareikštu ieškiniu reikalavo įpareigoti atsakovę vykdyti prievolę natūra ir priteisti jiems atlyginimą už laikotarpį nuo 1996 metų pradžios iki 2012 metų pradžios: M. B. B. – 951 034,34 Eur, M. B. – 1 035 089,19 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 1 050 837,98 Eur. Šiaulių apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu priteisė ieškovams tokias pinigų sumas už laikotarpį nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d.: M. B. B. – 771 433,91 Eur, M. B. – 858 180,41 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – po 871 237,55 Eur. Apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovams tokias pinigų sumas už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d.: M. B. B. – 179 600,43 Eur, M. B. – 176 908,78 Eur, B. B., A. G., P. R., S. S. ir B. V. – 179 600,43 Eur. Vadinasi, ieškovams už pirmiau nurodytus laikotarpius buvo priteistos dvigubai didesnės sumos, negu jie reikalavo ieškiniu (tokių sumų, kokios buvo priteistos, reikalauta už dvigubai ilgesnį laikotarpį).
    3. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalį pagal ieškinio reikalavimus dėl palūkanų (įskaitant procesines) priteisimo, pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias palūkanų skaičiavimą, taip pat pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos:
      1. Teismas, tenkindamas reikalavimus dėl palūkanų už lėšas, priteistas ieškovams už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d., priteisimo, pažeidė CK 1.135 straipsnyje įtvirtintą taisyklę dėl ieškinio senaties taikymo papildomiems reikalavimams. Kartu apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, patvirtinančios, kad CK 1.135 straipsnis yra taikomas ir reikalavimams dėl palūkanų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212/2013). Be to, teismas aptariamu aspektu vėlgi pažeidė CPK 362 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties išaiškinimus dėl ieškinio senaties termino taikymo pagrindiniams reikalavimams ir reikalavimams dėl palūkanų.
      2. Teismas, priteisdamas ieškovams palūkanas už atlyginimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 metų, pažeidė CK įsigaliojimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Paskutinė tariama atsakovės pareiga mokėti atlyginimą pagal Sutartį (patento galiojimo laikotarpiu) atsirado 2001 m. gegužės 1 d. Naujasis CK įsigaliojo tik 2001 m. liepos 1 d. Vadinasi, atsakovės prievolėms mokėti atlyginimą turėjo būti taikytos 1964 m. CK nuostatos. Toks aiškinimas atsispindi ir kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje (72 punkte), kuria nesivadovavo apeliacinės instancijos teismas. 1964 m. CK apskritai nenustatė pareigos mokėti palūkanas už laiku neįvykdytą piniginę prievolę, vadinasi, ieškovų reikalavimas dėl palūkanų priteisimo turėjo būti atmestas kaip neturintis teisinio pagrindo. Šio CK 236 straipsnyje įtvirtinta, kad skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo sumokėti 3 metinių procentų dydžio delspinigius už termino praleidimo laiką. Vadinasi, 1964 m. CK nustatė skolininko pareigą mokėti delspinigius, tačiau ieškovai nereikalavo delspinigių. Be to, jeigu ir būtų pagrindas laikyti, kad ieškovai turi teisę gauti 1964 m. CK įtvirtintus delspinigius, egzistuotų savarankiškas pagrindas perskaičiuoti jiems priteistų palūkanų dydį, nes apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas palūkanas, taikė 5 procentų metinę normą (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Negana to, ieškovų reikalavimai dėl palūkanų už atlyginimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 metų priteisimo pareikšti, praleidus ieškinio senaties terminą (1964 m. CK 84 straipsnis, CK įsigaliojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 8 dalis).
      3. Teismo priteistos palūkanos yra neprotingai didelės, sudaro ieškovams pagrindą nepagrįstai praturtėti. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kurioje nurodyta, kad akivaizdžiai per didelės palūkanos turi būti mažinamos, o palūkanoms mažinti taikytinos CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios netesybų mažinimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001).
      4. Teismas neteisėtai priteisė procesines palūkanas už atlyginimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 metų, nes 1964 m. CK nėra įtvirtinta kreditoriaus teisė reikalauti procesinių palūkanų. Be to, skundžiama nutartimi priteistos procesinės palūkanos yra neprotingai didelės, todėl taip pat turi būti mažinamos (žr. 21.3.3 punktą).
    4. Skundžiama nutartis, kuria ieškovams suteiktos atitinkamos teisės į atsakovę, nacionaliniam saugumui svarbią įmonę, priimta neįvertinus Lietuvos Respublikos strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo nuostatų.

      11

  5. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Energetikos ministerijos, prisidėjo prie atsakovės kasacinio skundo. Prisidėjime prie kasacinio skundo glaustai atkartoti atsakovės kasacinio skundo argumentai.
  6. Ieškovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodoma atsakovės kasaciniame skunde, vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, išdėstytais 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje, ir pagrįstai priteisė ieškovams atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d. Atsakovė netinkamai interpretuoja pirmiau nurodytoje nutartyje išdėstytus išaiškinimus, savo kasacinio skundo argumentams pagrįsti nurodo tik nutarties fragmentus, kurie neatspindi išaiškinimų esmės. Kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties 50 punkte aiškiai nurodyta, kad atlyginimas ieškovams priteistinas iki 2004 m. balandžio 20 d. (išradimo išmontavimo ir pakeitimo kitu techniniu sprendimu). Be to, nutarties 35 punkte aiškiai nurodyta, kad autoriai nepraleido ieškinio senaties termino. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pakartotinai nenagrinėjo klausimo dėl ieškinio senaties termino taikymo ieškovų reikalavimams priteisti atlyginimą už laikotarpį nuo 2000 m. birželio 23 d. iki 2004 m. balandžio 20 d.
    2. Atsakovės kasaciniame skunde pateiktas bylos nagrinėjimo ribų vertinimas yra nesuderinamas su civilinio proceso normomis. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigia atsakovė, atsižvelgė į pateikto ieškinio ribas, t. y. autoriams priteista mažiau, negu jie galėjo reikalauti.
    3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai išsprendė ieškovų reikalavimus dėl palūkanų priteisimo:
      1. CK 1.135 straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai yra pasibaigęs ieškinio senaties terminas pagrindiniam reikalavimui pareikšti. Kasacinis teismas 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje atmetė atsakovės argumentus dėl ieškinio senaties termino taikymo pagrindiniams reikalavimams. Vadinasi, neegzistuoja būtinoji CK 1.135 straipsnio taikymo prielaida.
      2. Pagal kasacinio teismo praktiką, reikalaujant palūkanų (jei atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį) už paskutinius penkerius metus iki ieškinio dėl palūkanų išieškojimo pareiškimo, palūkanos gali būti priteisiamos, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau negu penkeriems metams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013). Piniginės prievolės nevykdymas yra tęstinis pažeidimas, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl tokių reikalavimų pareiškimo prasideda kiekvieną tokio pažeidimo dieną. Atsakovė nuo 1997 m. gegužės 1 d. nemoka atlyginimo, pažeidimas trunka kiekvieną dieną, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovams palūkanas už penkerius metus iki ieškinio pareiškimo teisme dienos.
      3. Teismas pagrįstai priteisė ieškovams visas apskaičiuotas palūkanas. Nėra pagrindo spręsti palūkanų mažinimo klausimo, nes pirmiausia pačios atsakovės veiksmai nulėmė tokių palūkanų susidarymą. CK 6.210 straipsnyje įtvirtintos palūkanos yra įstatymų leidėjo preziumuojami minimalūs kreditoriaus nuostoliai, kuriuos šis patiria dėl laiku neįvykdytos prievolės, todėl teismas negali sumažinti tiek palūkanų procentinio dydžio, tiek galutinės palūkanų sumos.
      4. Atsakovės argumentai dėl procesinių palūkanų mažinimo prieštarauja kasacinio teismo praktikai, kurioje išaiškinta, kad procesinės palūkanos yra priteisiamos nuo visos priteistos sumos, nepaisant to, ar ginčo santykių atsiradimo metu egzistavo CK 6.37 straipsnio 2 dalies norma (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2005). Pagal kasacinio teismo praktiką procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos trys pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas; kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas; teismo konstatavimas, kokia galutinė suma turi būti priteista kreditoriui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Šios sąlygos egzistuoja, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovams procesines palūkanas.
    4. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu nurodyta kasaciniame skunde, neturėjo pagrindo taikyti atsakovės nurodyto specialiojo reguliavimo (nutarties 21.4 punktas).

12Teisėjų kolegija

konstatuoja:

13IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

14Dėl reikalavimų priteisti pinigų sumas už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos iki išradimo išmontavimo dienos teisinio kvalifikavimo

  1. Atsakovės kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto ieškovų reikalavimų priteisti pinigų sumas už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos (2000 m. birželio 23 d.) iki išradimo išmontavimo dienos (2004 m. balandžio 20 d.) teisinio įvertinimo tinkamumo. Ginčo materialiojo teisinio santykio kvalifikavimas yra teisės klausimas, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šio atsakovės kasaciniame skunde iškelto klausimo (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
  2. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 47 punktas; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-464-687/2017, 22 punktas).
  3. Pažymėtina, kad šios nutarties 24 punkte nurodyti ieškovų reikalavimai jau antrą kartą peržiūrėti apeliacine tvarka: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, pirmąjį kartą kasacine tvarka nagrinėdama šią bylą, 2016 m. gruodžio 2 d. nutartimi panaikino (ankstesnę) Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 20 d. nutartį ir, be kita ko, perdavė bylos dalis pagal minėtus ieškovų reikalavimus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Šis teismas, iš naujo nagrinėdamas, inter alia (be kita ko), pirmiau nurodytą bylos dalį, privalėjo vadovautis kasacinio teismo išaiškinimais, išdėstytais 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje (CPK 362 straipsnio 2 dalis).
  4. Sprendžiant pagal skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, ieškovų reikalavimai priteisti pinigų sumas už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos iki išradimo išmontavimo dienos teisiškai kvalifikuoti kaip reikalavimai priteisti atlyginimą pagal 1994 m. rugsėjo 5 d. sutartį dėl išradimo naudojimo, t. y. reikalavimai vykdyti sutartį (sutartinę piniginę prievolę) natūra (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).
  5. Pažymėtina, kad atlyginimas už išradimo naudojimą, kas yra expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įtvirtinta Sutarties 3 punkte, mokamas patento galiojimo laikotarpiu. Toks yra šalių susitarimas (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.193 straipsnis). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad išradimo ( - ) patentas buvo panaikintas (nustojo galioti) 2000 m. birželio 22 d., nes nebuvo sumokėtas metų mokestis, skirtas patento galiojimui užtikrinti. Vadinasi, panaikinus patentą, pasibaigė atsakovės sutartinė prievolė mokėti ieškovams atlyginimą, nes, kaip pirmiau minėta, šios prievolės vykdymas šalių susitarimu tiesiogiai susietas su patento galiojimo faktu. Prievolė – teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1 straipsnis). Vienos prievolės šalies – skolininko – pareigos atlikti tam tikrą veiksmą pasibaigimas atitinkamai lemia kitos prievolės šalies – kreditoriaus – teisės reikalauti tokio veiksmo atlikimo pasibaigimą. Todėl, pasibaigus pirmiau nurodytai atsakovės prievolei, kartu pasibaigė ir ieškovų teisė reikalauti atlyginimo pagal Sutartį. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo įpareigojo atsakovę vykdyti Sutartį natūra.
  6. Kita vertus, bylą nagrinėję teismai nustatė, kad išradimas buvo naudojamas ir panaikinus patentą. Be to, nustatyta, kad išradimo naudojimas davė pelną. Kaip minėta, patento panaikinimo priežastis – metų mokesčio nesumokėjimas. Sutarties 6 punkte, be kita ko, nurodyta, kad sprendimą nutraukti patento palaikymą patvirtina abu patento turėtojai (ieškovas M. B. B. ir atsakovė). Sutarties 7 punkte, be kita ko, įtvirtinta, kad atsakovė sumoka rinkliavą už patento palaikymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė šių Sutarties nuostatų analizė sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovė turėjo (konkrečiu terminu neapibrėžtą) pareigą mokėti metų mokestį, nebent abiejų patento turėtojų bendru sutarimu būtų buvęs priimtas sprendimas atsisakyti išradimo patentinės apsaugos (CK 6.193 straipsnis). Byloje nustatyta, kad metų mokesčio nesumokėjimas, nulėmęs išradimo patentinės apsaugos pabaigą, – atsakovės vienasmenio sprendimo rezultatas. Todėl teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad atsakovė savo neveikimu, t. y. pirmiau nurodytos pareigos sumokėti metų mokestį neįvykdymu, pažeidė Sutartį (CK 6.205 straipsnis, 6.246 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad tokie išaiškinimai atsispindi ir kasacinio teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties 45 punkte, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad teismų nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su atsakovės pareigos mokėti metų mokestį nevykdymu, tolesniu išradimo naudojimu ir pelno jį naudojant gavimu, sudaro pagrindą spręsti dėl sutartinės atsakomybės (už prievolės mokėti metų mokestį pažeidimą).
  7. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ieškovų reikalavimus priteisti pinigų sumas už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos (2000 m. birželio 23 d.) iki išradimo išmontavimo dienos (2004 m. balandžio 20 d.). Šių reikalavimų perkvalifikavimas kasaciniame teisme nesukuria bylos šalims procesinės staigmenos, nes, kaip minėta, 2016 m. gruodžio 2 d. nutartyje jau buvo pasisakyta dėl aptariamų reikalavimų teisinio kvalifikavimo, bylos šalys savo procesiniuose dokumentuose, t. y. kasaciniame skunde ir atsiliepime į kasacinį skundą, išsakė argumentus dėl reikalavimų teisinio kvalifikavimo.
  8. Įpareigojimas (priteisimas) įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas) ir civilinės atsakomybės taikymas (CK 1.138 straipsnio 6 punktas) yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai, kuriuos, inter alia, diferencijuoja sąlygos, būtinos jiems taikyti. Sutartinei civilinei atsakomybei žalos (įskaitant negautas pajamas) atlyginimo forma (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.256 straipsnis) taikyti nepakanka sutarties neįvykdymo (pažeidimo) fakto – šio teisių gynimo būdo taikymas sietinas su dar trimis sąlygomis – žala (CK 6.249 straipsnis), priežastiniu neteisėtų veiksmų (sutarties pažeidimo) ir žalos ryšiu (CK 6.247 straipsnis) ir skolininko kalte (CK 6.248 straipsnis). Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti yra būtinas šių sąlygų visetas – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo tirtos faktinės aplinkybės kitoms (likusioms) civilinės atsakomybės taikymo sąlygoms nustatyti. Vadinasi, kasacinis teismas neturi pagrindo išspręsti ieškovų reikalavimus dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos (2000 m. birželio 23 d.) iki išradimo išmontavimo dienos (2004 m. balandžio 20 d.) priteisimo, nes šiems reikalavimams išspręsti yra būtinas papildomas faktinių aplinkybių tyrimas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, naikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl pirmiau nurodytų reikalavimų išsprendimo ir perduoda bylos dalį pagal šiuos reikalavimus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
  9. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalį pagal ieškovų reikalavimus dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos iki išradimo išmontavimo dienos priteisimo, privalo išsiaiškinti, atlikdamas papildomą faktinių aplinkybių tyrimą, ar egzistuoja visos sąlygos, būtinos sutartinei civilinei atsakomybei žalos atlyginimo forma taikyti. Pažymėtina, kad atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį, inter alia, pirmiau nurodytiems ieškovų reikalavimams. Todėl apeliacinės instancijos teismas taip pat privalo aiškintis su galimu ieškinio senaties taikymu susijusias aplinkybes (CK 1.126 straipsnio 2 dalis).

15Dėl kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų

  1. Apeliacinės instancijos teismas iš naujo nagrinėjo ir bylos dalį pagal ieškovų reikalavimus dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo. Teismas priteisė ieškovams šias palūkanas už penkerius metus iki ieškinio pareiškimo teisme dienos.
  2. Atsakovė savo kasaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad, pirma, apeliacinės instancijos teismas be teisinio pagrindo priteisė ieškovams kompensuojamąsias palūkanas už atlyginimą už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. – toks kompensuojamųjų palūkanų institutas nebuvo įtvirtintas 1964 m. CK, be to, ieškovai praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl palūkanų priteisimo pareikšti. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių kasaciniame skunde iškeltų teisės klausimų.
  3. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovų teisės gauti atlyginimą pagal Sutartį buvo susietos su išradimo naudojimo atsakovės veikloje ekonominio efekto buvimu, kuris skaičiuojamas už praėjusius metus ir privalomas pateikti per tris mėnesius po sudaryto metinio žaliavų perdirbimo balanso, tačiau ne vėliau kaip iki tų metų gegužės 1 dienos. Vadinasi, teisė reikalauti atlyginimo už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. atsirado galiojant 1964 m. CK.
  4. Atsakovė pagrįstai nurodo, kad 1964 m. CK expressis verbis nereglamentavo kompensuojamųjų palūkanų (kaip jos suprantamos ir tokiomis vadinamos pagal CK, galiojančio nuo 2001 m. liepos 1 d., 6.210 straipsnį) mokėjimo. Kita vertus, 1964 m. CK 236 straipsnis nustatė, kad skolininkas, praleidęs terminą įvykdyti piniginei prievolei, privalo sumokėti už termino praleidimo laiką trijų metinių procentų dydžio delspinigius nuo sumos, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymas ar sutartis nenustato kitokio procentų dydžio. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytų teisės normų turinį, konstatuoja, kad delspinigių, reglamentuotų 1964 m. CK 236 straipsnyje, ir kompensuojamųjų palūkanų, įtvirtintų CK 6.210 straipsnyje, paskirtis yra ta pati – kompensuoti kreditoriaus (minimalius) nuostolius, kuriuos šis patiria, skolininkui naudojantis kreditoriui priklausančiais pinigais ir taip eliminuojant paties kreditoriaus galimybę naudotis jam priklausančiais pinigais. Vadinasi, ieškovų reikalavimai dėl kompensacijų už atlyginimą už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. priteisimo, kitaip nei teigiama kasaciniame skunde, turi teisinį pagrindą – 1964 m. CK 236 straipsnį.
  5. Kaip pirmiau atskleista, 1964 m. CK 236 straipsnyje įtvirtintas mažesnis delspinigių dydis (metinė norma, pagal kurią apskaičiuotini delspinigiai) už kompensuojamųjų palūkanų dydį (metinę normą), kuris nustatytas CK 6.210 straipsnyje. Atsakovė savo kasaciniame skunde nurodo, kad kompensacijų už naudojimąsi pinigais dydžiai, jeigu ieškovai ir turi teisinį pagrindą reikalauti tokių kompensacijų, apskaičiuotini būtent pagal 1964 m. CK 236 straipsnį, kuris galiojo, atsirandant ieškovų teisėms reikalauti atlyginimo už naudojimąsi išradimu laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis kasacinio skundo argumentas yra nepagrįstas. Bendroji taisyklė, įtvirtinta CK įsigaliojimo įstatymo 41 straipsnio, reglamentuojančio CK taikymą prievoliniams santykiams, 1 dalyje, yra ta, kad CK taikomas prievoliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems po šio kodekso įsigaliojimo (nuo 2001 m. liepos 1 d.). Vadinasi, jei būtų taikoma vien ši (CK įsigaliojimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies) norma, egzistuotų pagrindas sutikti su atsakove ir konstatuoti, kad ieškovų kompensacijoms už naudojimąsi jiems priklausančiais pinigais (nutarties 35 punktas) apskaičiuoti taikytinas trijų procentų dydis, įtvirtintas 1964 m. CK 236 straipsnyje. Tačiau CK įsigaliojimo įstatymo to paties straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad, jeigu prievoliniai teisiniai santykiai atsirado iki CK įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus. Vadinasi, iki CK įsigaliojimo pažeista piniginė prievolė, dėl kurios atsirado pareiga mokėti 1964 m. CK 236 straipsnyje nustatyto dydžio delspinigius, besitęsiant pažeidimui ir po CK įsigaliojimo, laikotarpiu nuo CK įsigaliojimo sukuria teisinius padarinius, kurie nustatyti CK 6.210 straipsnyje. Atsakovė nevykdė savo prievolių sumokėti ieškovams atlyginimą už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d., iki įsigaliojo CK, nevykdė šių prievolių ir įsigaliojus CK. Todėl už galiojant CK besitęsiančius piniginės prievolės, atsiradusios iki CK įsigaliojimo, pažeidimus ieškovai turi teisę reikalauti CK 6.210 straipsnyje nustatytų palūkanų.
  6. Kasaciniame skunde, minėta, keliamas ieškinio senaties termino taikymo reikalavimams dėl pirmiau nurodytų kompensuojamųjų palūkanų priteisimo klausimas. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl palūkanų priteisimo pareikšti taikytinas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 9 dalis). Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį pagal bendrąją taisyklę atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Prievolė mokėti palūkanas yra piniginė prievolė, šios prievolės nevykdymas (savo pobūdžiu) reiškia tęstinį kreditoriaus teisės gauti pinigus pažeidimą, t. y. toks kreditoriaus teisės pažeidimas vyksta kiekvieną dieną. Todėl ieškinio senaties termino reikalavimui dėl palūkanų priteisimo pareikšti pradžios momentui nustatyti taikytina specialioji teisės norma (CK 1.127 straipsnio 1 dalies požiūriu), įtvirtinta CK 1.127 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią, jeigu pažeidimas yra tęstinis, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad toks materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą reikalavimams dėl palūkanų priteisimo, aiškinimas atsispindi ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007). Vadinasi, ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl palūkanų priteisimo pareikšti prasideda kiekvieną palūkanų nesumokėjimo dieną. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškovai turi teisę gauti kompensuojamąsias palūkanas už penkerius metus iki ieškinio pareiškimo teisme dienos. Teismas šiuo aspektu tinkamai išsprendė reikalavimus dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, priešingai negu nurodo atsakovė, jos prašymu taikydamas ir ieškinio senatį.
  7. Apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovams kompensuojamąsias palūkanas ir už pinigų sumas už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos (2000 m. birželio 23 d.) iki išradimo išmontavimo dienos (2004 m. balandžio 20 d.). Pažymėtina, kad reikalavimas dėl palūkanų priteisimo yra išvestinis (papildomas) materialusis reikalavimas, kurio išsprendimas priklauso nuo pagrindinio reikalavimo teisinio likimo. Kasacinis teismas šia nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl reikalavimų priteisti pinigų sumas už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos iki išradimo išmontavimo dienos išsprendimo ir perdavė bylos dalį pagal šiuos reikalavimus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kartu, atsižvelgiant į pirmiau įvardytą reikalavimo dėl palūkanų priteisimo pobūdį, naikinama ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl ieškovų reikalavimų priteisti kompensuojamąsias palūkanas už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos iki išradimo išmontavimo dienos išsprendimo ir bylos dalis pagal ieškovų reikalavimus dėl šių kompensuojamųjų palūkanų priteisimo taip pat perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į CK 1.135 straipsnį, kuris nustato, kad, pasibaigus pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir papildomiems reikalavimams nustatyti ieškinio senaties terminai, nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs. Kaip minėta, atsakovė prašo taikyti ieškinio senatį ieškovų pagrindiniams reikalavimams dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos iki išradimo išmontavimo dienos priteisimo. Todėl, jeigu apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, nustatytų, kad egzistuoja pagrindas taikyti ieškinio senatį pagrindiniams reikalavimams, ieškinio senatis turėtų būti taikoma ir išvestiniams (papildomiems) reikalavimams dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo.
  8. Atsakovės kasaciniame skunde keliamas ir kompensuojamųjų palūkanų mažinimo klausimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo teisė kontroliuoti kompensuojamųjų palūkanų dydį nėra expressis verbis įtvirtinta įstatyme (išskyrus CK 6.37 straipsnio 3 dalį, tačiau šios normos taikymo atveju kontrolė yra orientuota į sutartyje nustatytų palūkanų dydį). Kita vertus, tokia teisė (per kompensuojamųjų palūkanų paskirtį, kuri sutampa su netesybų paskirtimi kompensuoti kreditoriaus minimalius nuostolius) mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) išplaukia iš CK 6.258 straipsnio 3 dalies, kuri suteikia teismui galimybę mažinti netesybas, jeigu, inter alia, šios yra neprotingai didelės.
  9. Šiuo bylos etapu nėra žinomi galutiniai ieškovams priklausančių kompensuojamųjų palūkanų dydžiai, todėl kasacinis teismas neturi galimybės pasisakyti dėl šių palūkanų dydžių atitikties protingumo kriterijui ir pagrindo jas mažinti buvimo.
  10. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, naikina ir tą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria ieškovams priteistos kompensuojamosios palūkanos už atlyginimą už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d., ir perduoda bylos dalį pagal šiuos ieškovų reikalavimus iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
  11. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylos dalį pagal ieškovų reikalavimus dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo, be kita ko, turi įvertinti, ar ieškovams priklausančios kompensuojamosios palūkanos nėra neprotingai didelės.
  12. Atsakovė savo kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo priteisė ieškovams procesines palūkanas už atlyginimą už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. Pažymėtina, kad atsakovė pagrįstai teigia, jog 1964 m. CK nebuvo įtvirtintas procesinių palūkanų institutas, tačiau nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad ieškovai neturi teisės reikalauti procesinių palūkanų už, inter alia, atlyginimą už išradimo naudojimą pirmiau nurodytu laikotarpiu.
  13. CK 6.37 straipsnio 2 dalis reglamentuoja procesines palūkanas. Pagal šią materialiosios teisės normą skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.37 straipsnio 2 dalį, yra konstatavęs, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Šios palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2007). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad, priteisiant procesines palūkanas, būtina nustatyti: kada iškelta civilinė byla (CPK 137 straipsnio 1 dalis), kokio dydžio procesinės palūkanos turi būti priteistos konkrečiu atveju (šalių sutartas ar įstatyme nustatytas dydžio tarifas) (CK 6.210 straipsnis) bei nuo kokios sumos jos turi būti priteisiamos. Procesinės palūkanos skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, kurią sudaro lėšos, kurių kreditorius įgyja teisę reikalauti dėl sutarties pažeidimo. Į šią sumą gali būti įskaičiuojama: pagrindinis įsiskolinimas kreditoriui ir (arba) kreditoriaus patirti nuostoliai, ir (arba) palūkanos už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą ir (arba) netesybos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012).
  14. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad procesinės palūkanos savo paskirtimi yra tos pačios kompensuojamosios palūkanos, kurias skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi jam priklausančiais pinigais per bylinėjimosi teisme laiką. Šioje nutartyje jau buvo atskleista, kad ieškovai turi teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už atlyginimą už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d. pagal CK 6.210 straipsnį, nes pagrindinės piniginės prievolės, už kurias skaičiuojamos palūkanos, nebuvo įvykdytos, iki įsigaliojo CK (žr. 37 punktą). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja sąlygos priteisti ir procesines palūkanas už atlyginimą už išradimo naudojimą nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d.: ieškinys dėl, inter alia, atlyginimo už išradimo naudojimą šiuo laikotarpiu priteisimo pareikštas galiojant CK, įsiteisėjusia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi pripažintas šių pagrindinių reikalavimų pagrįstumas, ieškiniu, be kitų reikalavimų, pareikšti reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas, priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, pagrįstai priėjo prie išvados, kad ieškovai turi teisę gauti procesines palūkanas už, inter alia, atlyginimą už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo 1996 metų iki 2000 m. birželio 22 d.
  15. Kita vertus, kaip minėta, procesinės palūkanos skaičiuojamos už visą priteistą sumą. Šiuo bylos etapu nėra aiškus galutinis visų ieškinio reikalavimų teisinis likimas. Todėl, perdavus šioje nutartyje minėtus reikalavimus nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, perduodamas iš naujo spręsti ir procesinių palūkanų klausimas.

16Dėl žyminio mokesčio mokėjimo už savarankiškus reikalavimus, pareikštus vienu ieškiniu, už kuriuos skyrium mokėtinas maksimalus įstatyme nustatytas žyminis mokestis

  1. Bendroji procesinė taisyklė yra ta, kad už kiekvieną kreipimosi į teismą teisminės gynybos atvejį turi būti sumokėtas žyminis mokestis. Šios taisyklės išlygos yra įtvirtintos pačiame proceso įstatyme (pvz., CPK 83 straipsnis) ir kituose įstatymuose. CPK 80 straipsnis reglamentuoja žyminio mokesčio dydį. CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad žyminio mokesčio, mokėtino turtiniuose ginčuose, dydis nustatomas pagal ieškinio sumą (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Ši proceso įstatymo norma, kurioje įtvirtintos žyminio mokesčio apskaičiavimo (priklausomai nuo ieškinio sumos) taisyklės, kartu nustato minimalų ir maksimalų žyminio mokesčio, mokėtino turtiniuose ginčuose, dydžius.
  2. Ieškovai, reikšdami pirminį ieškinį, sumokėjo žyminį mokestį, atitinkantį maksimalų žyminio mokesčio, mokėtino turtiniuose ginčuose, dydį (pagal ieškinio pareiškimo momentu galiojusį teisinį reguliavimą; tiksliau – ieškovai sumokėjo netgi daugiau, nes pagal kasacinio teismo praktiką maksimalaus žyminio mokesčio dydžio riba neturėjo būti indeksuojama (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2010)). Ieškovai vėliau atliko kelis papildomus mokėjimus į valstybės biudžetą, nurodydami, kad moka žyminius mokesčius už atskirų ieškovų reikalavimus.
  3. Pažymėtina, kad ieškovams (šios bylos atveju) nėra taikomas privalomojo bendrininkavimo institutas – ieškinio dalykas nėra ieškovams bendrai pagal įstatymą priklausančios teisės (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kiekvieno ieškovo reikalavimai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas ir kartu savarankiškos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas, vadinasi, ieškovų santykiams būdingas neprivalomasis bendrininkavimas (CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kai keli ieškovai reiškia bendrą reikalavimą CPK 43 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu neprivalomo bendrininkavimo pagrindu, ieškinio suma nustatoma atskirai pagal kiekvieno ieškovo reikalavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2009).
  4. Už kiekvieno ieškovo materialinius subjektinius reikalavimus pagal bendrą šių reikalavimų sumą mokėtinas maksimalus žyminis mokestis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors atskirų reikalavimų sujungimas į vieną ieškinį (pareiškimas vienu ieškiniu) sudaro prielaidas proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principams (CPK 7 straipsnis) užtikrinti, tai savaime (įstatymų leidėjui neįtvirtinus tokio nurodymo) nesuteikia bylinėjimosi lengvatų dėl žyminio mokesčio mokėjimo. Todėl CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata „Bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti <...>“ aiškintina taip, kad maksimalaus žyminio mokesčio dydžio riba taikytina kiekvienam atskiram turtiniam ginčui, kuris kartu su kitais turtiniais ginčais gali būti nagrinėjamas (neprivalomo bendrininkavimo atvejais) vienos civilinės bylos procese, o ne tokių turtinių ginčų visumai.
  5. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad už kiekvieno ieškovo materialinius subjektinius reikalavimus, nors šie ir sujungti į vieną ieškinį, mokėtinas maksimalus žyminis mokestis (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  6. Žyminio mokesčio išlaidos priskirtinos bylinėjimosi išlaidoms (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Todėl apeliacinės instancijos teismas, ką pagrįstai savo kasaciniame skunde nurodo ieškovai, be pagrindo neįtraukė ieškovų žyminių mokesčių mokėjimų (nutarties 49 punktas) į skirstytinų bylinėjimosi išlaidų sąrašą (CPK 93 straipsnis).

17Dėl kitų atsakovės kasacinio skundo argumentų

  1. Atsakovė savo kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neįvertino Strateginę reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių įmonių ir įrenginių bei kitų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių įmonių įstatymo nuostatų. Pažymėtina, kad šis atsakovės argumentas yra naujas, t. y. ji nesirėmė šiuo argumentu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl šio kasaciniame skunde nurodyto argumento (CPK 347 straipsnio 2 dalis, 353 straipsnio 1 dalis).
  2. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatą, nepasisako dėl kitų atsakovės kasacinio skundo argumentų.

18Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

  1. Atsakovė pateikė prašymą dėl žodinio šios bylos nagrinėjimo. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 356 straipsnio 1 dalyje, kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas teisėjų kolegijai nusprendus, kad tas yra būtina (CPK 356 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovės argumentai nesudaro pagrindo šioje kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl atsakovės prašymas atmetamas.

19Dėl procesinės bylos baigties

  1. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais, naikina apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoda bylos dalis pagal ieškovų reikalavimus dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos iki išradimo išmontavimo dienos, kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų priteisimo iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

20Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Teisėjų kolegija neturi galimybės paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, nes nėra aiškus galutinis bylos (ieškovų materialiųjų subjektinių reikalavimų) išsprendimo rezultatas. Bylinėjimosi išlaidos, įskaitant ir tas išlaidas, kurias bylos šalys patyrė kasaciniame teisme, bus paskirstytos, apeliacinės instancijos teismui iš naujo išnagrinėjus bylos dalis pagal pirmiau nurodytus ieškovų reikalavimus (CPK 93 straipsnio 1–3 dalys).

21Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

22Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 4 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylos dalis pagal ieškovų M. B. B. (M. B. B.), M. B. (M. B.), B. B. (B. B.), A. G., P. R. (P. R.), S. S. (S. S.), B. V. reikalavimus dėl pinigų sumų už išradimo naudojimą laikotarpiu nuo patento panaikinimo dienos (2000 m. birželio 23 d.) iki išradimo išmontavimo dienos (2004 m. balandžio 20 d.), kompensuojamųjų ir procesinių palūkanų priteisimo iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

23Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai