Byla 3K-3-536/2007

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virgilijaus Grabinsko ir Algirdo Taminsko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „If draudimas“, atsakovų AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Portolitus“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „If draudimas“ ieškinį atsakovams UAB „Portolitus“, Petro Valinčiaus firmai, AB „Lietuvos draudimas“ ir tretiesiems asmenims UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ bei G.B. dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5UAB „If draudimas“ 2003 m. balandžio 7 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame nurodė, kad 2002 m. gegužės 15 d. sudarė su UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ krovinių draudimo sutartis. 2002 m. rugsėjo 24 d. UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ sudarė su UAB „Portolitus“ krovinių (televizorių) vežimo sutartį Nr. 663-0924. UAB „Portolitus“ 2002 m. rugsėjo 25 d. susitarė dėl nurodyto krovinio pervežimo su P.Valinčiaus firma. Krovinio gabenimo metu, t.y. 2002 m. spalio 2 d. krovinys su transportu buvo pavogtas Milane, Italijoje. UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ dėl krovinio praradimo patyrė nuostolių, kuriuos kompensavo UAB „If draudimas“, išmokėdamas 208 088,24 Lt dydžio draudimo išmoką. Be to, UAB „If draudimas“ patyrė 4200 EUR (14 502 Lt) išlaidų nepriklausomo avarinio agento paslaugoms apmokėti, t.y. iš viso 222 590 Lt nuostolių. Ieškovo teigimu, UAB „If draudimas“, sumokėjęs draudimo išmoką, CK 6.1015 str. 1 d. pagrindu pagal subrogaciją įgijo draudėjo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ teises į žalos atlyginimą. Kadangi krovinys buvo pervežamas tarptautiniu maršrutu, savo teises į žalos atlyginimą ieškovas grindė Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencijos) 17 str. 1 p. ir 36 str., teigdamas, kad už krovinio praradimą atsakingas tiesioginis krovinio vežėjas P.Valinčiaus firma bei atsakovas UAB „Portolitus“, kuris, įsipareigojęs savo sąskaita ir vardu pervežti krovinį, už krovinio praradimą atsako kaip vežėjas, nepriklausomai nuo to, kad pats krovinio nevežė, bet patikėjo vežimą kitam vežėjui, t.y. UAB „Portolitus“ ir P.Valinčiaus firma solidariai atsakingi už prarastą krovinį. Kadangi krovinio pervežimą vykdė du savarankiški vežėjai, vadovaudamasis CMR konvencijos 36 str., ieškovas pretenziją pateikė abiem vežėjams bei atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, kaip P.Valinčiaus firmos civilinės atsakomybės draudikui, nes P.Valinčiaus firmai Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 053 sąlygomis su AB „Lietuvos draudimas“ sudarius vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, AB „Lietuvos draudimas“ taip pat turi dalyvauti atlyginant žalą. Ieškovas reikalavimą UAB „Portolitus“ ir P.Valinčiaus firmai atlyginti nuostolius už prarastą krovinį ir sumokėti įstatymines palūkanas grindžia CMR konvencijos 17 str. 1 p., 23, 27, 36 str.; kitą reikalavimą kildina iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties. Abu reikalavimai negali būti patenkinti, nes tai prieštarautų civilinės atsakomybės kompensaciniam pobūdžiui, be to, jie yra aksesoriniai, todėl visiems bendraatsakoviams taikytina solidarioji atsakomybė. Už draudimo sutartimi nepadengtų nuostolių – 2 000 Lt (franšizę) atlyginimą lieka solidariai atsakingi bendraatsakoviai UAB „Portolitus“ ir P.Valinčiaus firma. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ieškovas prašė teismo iš bendraatsakovių AB „Lietuvos draudimas“, P.Valinčiaus firmos ir UAB „Portolitus“ priteisti solidariai 220 590 Lt nuostolių atlyginimo už prarastą krovinį, taip pat nuo priteisto nuostolių atlyginimo sumos 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo reikalavimų vežėjams pateikimo dienos, t.y. 2003 m. vasario 1 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Be to, ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovų P.Valinčiaus firmos ir UAB „Portolitus“ solidariai 2 000 Lt nuostolių, kurie nepadengti vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartimi.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovo UAB „If draudimas“ ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo UAB „If draudimas“ naudai 220 590 Lt nuostolių atlyginimo bei 1 920,62 Lt vertimo išlaidų; priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo UAB „If draudimas“ naudai 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą 220 590 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. 2003 m. balandžio 7 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš P.Valinčiaus firmos ieškovo UAB „If draudimas“ naudai 2 000 Lt nuostolių atlyginimo. Teismas nurodė, kad nors pagal užsakovo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir atsakovo UAB „Portolitus“ sutartį pastarasis įsipareigojo pervežti užsakovo krovinį ir pristatyti jį gavėjui, tačiau UAB „Portolitus“ suteikė užsakovui tik tarpininkavimo paslaugas, o krovinį faktiškai vežė P.Valinčiaus firma. Taigi siuntėjo ir vežėjo tarptautiniu maršrutu teisiniai santykiai susiklostė tik tarp UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir P.Valinčiaus firmos. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kad atsakovas UAB „Portolitus“ priėmė krovinį vežti ir dalyvavo vežimo santykiuose kaip vežėjas, todėl šis atsakovas už krovinio praradimą nėra atsakingas. AB „Lietuvos draudimas“ pripažino, kad krovinio vagystė 2002 m. spalio 2 d. Milane, Italijoje, yra draudiminis įvykis ir neginčijo patirtos žalos, praradus krovinį, dydžio. Nors atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsisakymą išmokėti draudimo išmoką grindė vežėjo P.Valinčiaus firmos draudimo sutartimi prisiimtų pareigų saugoti krovinį, nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros pažeidimu, tačiau teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, sprendė, kad pagrindo draudikui AB „Lietuvos draudimas“ atsisakyti išmokėti draudimo išmoką nėra, nes vežėjas padarė iš esmės viską, ką turėjo ir galėjo padaryti sąžiningas, rūpestingas ir pareigingas vežėjas tam, kad būtų galima išvengti krovinio praradimo toje vietoje ir tuo metu. Palikdamas dienos metu penkiolikai minučių vilkiką su kroviniu įprastoje stovėti vilkikams vietoje, judrioje gatvėje, kurioje patruliavo policijos ekipažas, vairuotojas negalėjo bei neprivalėjo numatyti gręsiančio pavojaus ir jo išvengti. Be to, P.Valinčiaus firmos ir AB „Lietuvos draudimas“ sudarytoje vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nebuvo nustatyta reikalavimų dėl vilkiko apsaugos sistemos, taip pat reikalavimo vilkiką vairuoti dviem vairuotojams. Vadovaudamasis CMR konvencijos 17 str. 1 d., 23 str. 1 d., CK 1.138 str. 6 p., 6.1015 str. 1 ir 2 d., 6.254 str., 6.249 str. 1 d., 6.249 str. 4 d. 2 p. bei 6.251 str. 1 d. teismas sprendė, kad žalą ieškovui turi atlyginti draudikas, todėl priteisė iš AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo naudai 220 590 Lt nuostolių atlyginimo, o iš P.Valinčiaus firmos 2 000 Lt nuostolių, kurie nepadengti vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartimi. Be to, vadovaudamasis CMR konvencijos 27 str. 1 p., CK 6.37 str. 2 d. bei 6.210 str., teismas ieškovo naudai ir iš draudiko AB „Lietuvos draudimas“ priteisė 5 proc. dydžio metinių palūkanų už 220 590 Lt sumą nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 19 d. nutartimi atsakovų AB „Lietuvos draudimas“ ir P.Valinčiaus firmos apeliacinius skundus atmetė, ieškovo UAB „If draudimas“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies: nutarė pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimą, priteisiant ieškovui UAB „If draudimas“ iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir P.Valinčiaus firmos solidariai 220 590 Lt nuostolių atlyginimo; priteisiant ieškovui UAB „If draudimas“ iš atsakovų UAB „Portolitus“ ir P.Valinčiaus firmos solidariai 2 000 Lt nuostolių atlyginimo ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų už 222 590 Lt sumą per laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

9Spręsdama dėl UAB „Portolitus“ atsakomybės už pervežimo metu prarastą krovinį, teisėjų kolegija pažymėjo, kad jeigu sutartimi su krovinio siuntėju pervežimo procese dalyvaujantis ekspeditorius įsipareigoja būti vežėjas, jis atsako siuntėjui kaip vežėjas nepriklausomai nuo to, ar jis veža pats, ar paveda tai padaryti trečiajam asmeniui. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija konstatavo, kad teisiniai santykiai, susiklostę tarp UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir UAB „Portolitus“ bei tarp UAB „Portolitus“ ir P. Valinčiaus firmos, kvalifikuotini kaip krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai, kur UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ buvo krovinio siuntėjas, UAB „Portolitus“ – pirmasis vežėjas, P.Valinčiaus firma - antrasis vežėjas, todėl pagal CMR konvencijos 36 straipsnį nagrinėjamoje byloje krovinio siuntėjas UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ turėjo teisę reikšti reikalavimą dėl žalos už krovinio praradimą atlyginimo tiek pirmajam vežėjui UAB „Portolitas“, tiek tiesiogiai vežėjui, kuris atliko vežimą tuo metu, kai buvo pagrobtas krovinys, t.y. P.Valinčiaus firmai. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo ginčo atveju susiklosčiusius teisinius santykius, todėl be pagrindo pripažino, jog atsakovas UAB „Portolitus“ negali būti atsakingas dėl krovinio praradimo, kaip asmuo, nedalyvavęs vežant krovinį. Kolegija taip pat pažymėjo, kad UAB „If draudimas“, išmokėjęs draudimo išmoką už krovinio praradimą krovinio siuntėjui UAB „Šiaulių tauro televizoriai“, CK 6.101 str. 4 d. 4 p., 6.1015 str. 1 d. pagrindu įgijo visas šio reikalavimo į vežėjus teises, kurias gali įgyvendinti laikydamasis taisyklių, nustatančių naudos gavėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius, todėl turi teisę pats spręsti, ar pareikšti reikalavimą abiem vežėjams, t. y. ir UAB „Portolitus“, ir P.Valinčiaus firmai, ar tik vienam iš jų.

10Spręsdama dėl vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą bei vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 str. 2 p. teisėjų kolegija pažymėjo, kad dėl krovinio vagystės vežėjas gali būti atleistas nuo atsakomybės tik tuo atveju, jeigu jis arba draudimo kompanija, kurioje apdrausta vežėjo civilinė atsakomybė, įrodys, jog buvo imtasi visų reikiamų saugumo priemonių ir padaryta viskas, ką galėtų padaryti ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, kad būtų galima išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu, tačiau šių įvykių nebuvo galima išvengti. Įvertinusi faktines bylos aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, t. y. kad nuostolių įvertinimo ekspertų, tyrusių krovinio praradimo aplinkybes, pažymoje išdėstyta nuomonė, kad vežėjas nesiėmė visų įmanomų priemonių pašalinti arba sumažinti bet kokius krovinio praradimo rizikos faktorius, nes vežėjas naudojosi sunkvežimiu, kuriame nebuvo net elementarių apsaugos priemonių, be to, vežėjas elgėsi neapdairiai, patikėdamas vežti vertingą krovinį tik vienam jaunam vairuotojui, kuriam galėjo būti mažai žinoma apie tai, kad Italijoje yra didesnė galimo krovinio pagrobimo rizika, teisėjų kolegija sprendė, kad šioje civilinėje byloje nėra paneigta vežėjo kaltės dėl prarasto krovinio prezumpcija, todėl CMR konvencijos normų prasme pareiga atlyginti žalą dėl trečiojo asmens UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ krovinio praradimo tenka krovinio vežėjams UAB „Portolitus“, P.Valinčiaus firmai bei pastarojo vežėjo civilinę atsakomybę apdraudusiam draudikui AB „Lietuvos draudimas“.

11Spręsdama dėl vežėjo civilinės atsakomybės draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką atsiradus draudėjo atsakomybei už žalą dėl krovinio praradimo, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo pakankamo pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką dėl draudiko konstatuoto draudimo sutarties sąlygų pažeidimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad draudimo teisiniuose santykiuose vežėjo prievolėms, susijusioms su pareiga saugoti vežamą krovinį, negali būti taikomi tokie absoliutūs ir išimtiniai reikalavimai, kokie taikomi CMR konvencijos normų prasme, todėl, atsižvelgdama į tai, jog P.Valinčiaus firma, kurio civilinę atsakomybę apdraudė atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, nebuvo įpareigota imtis kokių nors papildomų krovinio apsaugos priemonių, o varuotojo elgesys ir veiksmai susidariusioje situacijoje buvo logiški ir racionalūs, teisėjų kolegija sprendė, kad nors CMR konvencijos normų prasme vairuotojas nesiėmė visų įmanomų saugumo priemonių, kurių turėtų imtis ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas (jo atstovas), kad būtų galima išvengti žalos toje vietoje ir tuo metu, tačiau faktinės bylos aplinkybės neduoda pagrindo jo veiksmus laikyti dideliu neatsargumu, tiesiogiai nulėmusiu krovinio praradimą, ar pagrindu civilinės atsakomybės draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

12Spręsdama dėl solidariosios krovinio vežėjų ir civilinės atsakomybės draudiko prievolės atlyginti nuostolius teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, kad krovinio praradimo atveju atsiranda mišri solidarioji vežėjo ir draudimo kompanijų, kuriose vežėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę, prievolė, kuri vežėjui, kaip skolininkui, atsiranda iš įstatymo (CMR konvencijos), o jo civilinę atsakomybę apdraudusioms kompanijoms – iš vežėjo civilinės atsakomybės pagal CMR konvenciją draudimo sutarties.

13Spręsdama dėl palūkanų nuo sumos, skirtos žalos atlyginimui, priteisimo, teisėjų kolegija konstatavo, kad pagal CMR konvencijos 27 str. palūkanos yra skaičiuojamos nuo trečiojo asmens (naudos gavėjo) pretenzijos (ieškinio) vežėjui, bet ne draudikui, pareiškimo dienos. Kadangi nei draudimo taisyklėse, nei P.Valinčiaus firmos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nėra draudiko įsipareigojimų dėl minėtos rūšies palūkanų mokėjimo ir byloje nėra duomenų, kad šiam draudikui tektų pareiga byloje aptariamu atveju mokėti tokias palūkanas įstatymo pagrindu, tretysis asmuo (naudos gavėjas) negali jų reikalauti iš draudiko, taip pat iš vežėjo daugiau nei 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo kompensacijai skirtos sumos, nes susitarimus dėl didesnių palūkanų, nei numatyta CMR konvencijos 27 str., draudžia CMR konvencijos 41 str. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendė, kad CMR konvencijos 27 str. numatyto dydžio palūkanos nuo ieškovui atlygintinos kompensacijos sumos priteistinos solidariai iš atsakingų už žalą vežėjų UAB „Portolitus“ ir P.Valinčiaus firmos.

14III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu ieškovas UAB „If draudimas“ prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį dėl palūkanų priteisimo ir iš UAB „Portolitus“, P.Valinčiaus firmos ir AB „Lietuvos draudimas“ solidariai ieškovo naudai priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo 220 590 Lt, palūkanas skaičiuojant nuo 2003 m. balandžio 7 d. (bylos iškėlimo teisme) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

161. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino AB „Lietuvos draudimas“ argumentus dėl palūkanų priteisimo, nes pagrindas priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ 5 proc. metinių palūkanų yra ne draudimo sutartis, bet įstatymas, reglamentuojantis procesines palūkanas, t. y. CK 6.37 str. 2 d. ir CK 6.210 str. 2 d.

172. Ieškovas prašė priteisti procesines palūkanas iš visų bendraatsakovių, todėl apeliacinis teismas neteisingai nurodė, kad ieškovas prašė jas priteisti tik iš vežėjų. Reikalaujamos procesinės palūkanos, kurias buvo priteisęs pirmosios instancijos teismas, vežėjams grindžiamas CMR konvencijos 27 str. 1 d., o draudikui AB „Lietuvos draudimas“ - CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 2 d.

183. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. ir 6.261 str. Ieškinyje pareiškus reikalavimą priteisti palūkanas preziumuojama, kad reikalavimas pareikštas dėl minimalių nuostolių atlyginimo (CK 6.261 str.). Šie minimalūs nuostoliai yra ieškovo patirti dėl to, kad atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė vykdyti piniginę prievolę - išmokėti išmoką draudimo sutartyje ir įstatyme nustatytais terminais. Nepaisant to, koks teisinis pagrindas būtų nurodytas tokių nuostolių reikalavimui, teismas teisinį pagrindą taiko ex officio. Ieškovas šioje byloje iš draudiko AB „Lietuvos draudimas“ prašo priteisti mažesnes, t.y. 5 proc. dydžio palūkanas, tik todėl, kad ieškovo interesas palūkanoms yra apribotas intereso, kylančio iš vežimo santykių. Toks reikalavimas nereiškia, kad jis yra grindžiamas CMR konvencijos 27 str.

194. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priteisti iš draudiko procesines palūkanas, neteisingai interpretavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-730/2003. Šioje nutartyje dėl palūkanų buvo pasisakoma, kad jos taikomos siekiant išvengti nepagrįsto praturtėjimo. Tokia situacija susidarytų, jeigu palūkanos būtų priteisiamos ir iš draudiko, ir iš vežėjo iki bylos iškėlimo teisme. Tačiau, jeigu priteisiamos procesinės palūkanos, t. y. palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo, dvigubas jų sumokėjimas negalimas, nes solidarus priteisimas reiškia, kad prievolė pasibaigia įvykdžius ją bent vienam iš solidarių skolininkų.

20Kasaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį dėl 220 590 Lt priteisimo iš AB „Lietuvos draudimas“, dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimą iš AB „Lietuvos draudimas“ atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

211. Teismai netinkamai pritaikė materialinę teisės normą - 1996 m. liepos 10 d. Draudimo įstatymo 14 str. 7 d., nustatančią draudimo įmonės teisę sumažinti ar atsisakyti išmokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, kad atsisakymas mokėti draudimo išmoką šiuo atveju reikštų plečiamai ir draudėjo nenaudai aiškinamas draudimo sutarties sąlygas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (LAT 2004 m. lapkričio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-591/2004, UAB „Limedika“ v AB „Lietuvos draudimas“; 2004 m. spalio 6 d. nutartis byloje Nr. 3-K-3-521/2004, UAB „Žemaitijos granitas“ v UAB „If draudimas“). Kasatorius pažymėjo, kad administruodamas draudiminį įvykį jis nustatė, jog draudėjas (P.Valinčiaus firma) pažeidė draudimo sutartyje numatytą pareigą saugoti krovinį, nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros, dėl to ir buvo pavogtas krovinys bei atsirado žala. Tokiu atveju, vadovaudamasis draudimo taisyklių II d. 12.1.1 papunkčiu, draudikas galėjo atsisakyti mokėti draudimo išmoką, draudėjui pažeidus draudimo taisyklių 8 p. numatytas pareigas. Be to, AB „Lietuvos draudimas“ įvykdė Draudimo įstatymo 14 str. 7 d. reikalavimus, t.y. įvertino draudėjo kaltę, pažeidimo sunkumą ir priežastinį ryšį su draudiminiu įvykiu bei žalos dydį. Atsakovo P. Valinčiaus firmos padarytas draudimo sutarties pažeidimas negali būti vertinamas kaip nereikšmingas: jokių apsaugos priemonių neturinti transporto priemonė su vertingu kroviniu buvo palikta gatvėje be priežiūros, vairuotojui pasišalinus ir neturint galimybės stebėti transporto priemonę, o esant reikalui - užkirsti kelią vagystei. Tarp draudimo sutarties pažeidimo ir draudiminio įvykio yra tiesioginis priežastinis ryšys - būtent apsaugos priemonių neturinčios transporto priemonės palikimas be priežiūros nulėmė transporto priemonės su kroviniu vagystę per sąlyginai trumpą laiką.

222. Vertinant draudiko ir draudėjo santykius bei jų sudarytos sutarties vykdymą, esminę reikšmę turi būtent vežėjo, kaip sutarties šalies, o ne vairuotojo, kurio veiksmus vertino apeliacinės instancijos teismas, veiksmai. Vežėjo veiksmai, išsiunčiant transporto priemonę be jokių apsaugos sistemų bei vairuojamą jauno, sąlyginai nepatyrusio vairuotojo į Italiją, visuotinai žinomą kaip pavojingą valstybę dėl dažnų gabenamų krovinių vagysčių, rodo, kad vežėjas šį vežimą vykdė netinkamai.

233. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad draudimo taisyklėse nebuvo nurodyta konkrečių atvejų, kada vežėjas gali būti pripažintas neįvykdžiusiu pareigos saugoti krovinį. Draudimo taisyklėse nurodyta sąlyga nepalikti gabenamo krovinio be priežiūros yra įprastinė standartinė vežėjo profesinės veiklos sąlyga, kuri gali būti organizuojama ir vykdoma visomis vežėjui prieinamomis priemonėmis. Baigtinis tokių aplinkybių sąrašas yra objektyviai negalimas, nes draudimo sutartis buvo sudaryta ne dėl vieno konkretaus krovinio pervežimo, o vienerių metų laikotarpiui - ir draudiminė apsauga buvo taikoma įvairiems kroviniams, gabenamiems skirtingais maršrutais. Be to, vežėjui, kurio civilinė atsakomybė draudžiama, turi būti žinomos vežėjo pareigos pagal tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius krovinių vežimo santykius.

244. Vežėjo civilinę atsakomybę draudžianti bendrovė, įvertinusi draudimo riziką, turi teisę sutartimi nustatyti draudiminės apsaugos ribas, nustatydama draudimo sumą bei papildomas sąlygas, kurias turi vykdyti draudėjas. Sąlyga nepalikti gabenamo krovinio be priežiūros nėra siurprizinė ar reikalaujanti iš vežėjo, kaip draudimo sutarties šalies, papildomų pastangų ar investicijų. Krovinio saugojimo pareiga yra įprastinė vežėjo veiklos dalis. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad tokios pareigos nustatymas leidžia draudikui vėliau šią sąlygą aiškinti plečiamai, draudėjo nenaudai, ir faktiška visais atvejais atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

255. Draudimo sutarties sudarymas nereiškia, kad vežėjui netaikomi įprastiniai apdairumo bei rūpestingumo standartai ir kad draudiminė apsauga galios net tuo atveju, jei vežėjo klaidos reikš ne tik krovinio vežimo sutarties, bet ir draudimo sutarties pažeidimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, laikydamas, kad vežėjo veiksmai pažeidžia CMR konvencijos nuostatas, tačiau nepažeidžia draudimo sutarties, padarė nepagrįstą išvadą. Draudėjo pareigos saugoti krovinį ir nepalikti jo be priežiūros nevykdymas tiesiogiai nulėmė patį įvykį, o ne tik jo pasekmių sunkumą.

266. Laikydamas netinkamai užpildytus krovinio vežimo dokumentus esmine aplinkybe, vertinant vežimo veiksmus, teismas nepagrįstai netaikė CMR konvencijos 17 str. 2 p., atleidžiančio vežėją nuo atsakomybės, ar 17 str. 5 p., numatančio dalinę vežėjo atsakomybę. Tuo atveju, jeigu netinkamai užpildyti krovinio dokumentai nulemia krovinio palikimą be priežiūros nepasiekus pristatymo vietos, ir krovinys yra prarandamas, atsakomybė už krovinio praradimą tenka siuntėjui, netinkamai užpildžiusiam dokumentus.

27Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Portolitus“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

281. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas UAB „Portolitus“ ir UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ 2002 m. rugsėjo 24 d. sudarytą sutartį, netinkamai taikė CK 6.193 str. bei CPK 182 str., todėl nepagrįstai ir neteisėtai pripažino, kad šalys sudarė krovinio pervežimo tarptautiniu maršrutu sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl tikrosios UAB „Portolitus“ ir UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ valios sudarant sutartį. Tikroji šalių valia, kurią patvirtino abi šalys pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei liudytojai, buvo ta, kad UAB „Portolitus“ ne pati veš krovinį, bet teiks su krovinio vežimo organizavimu susijusias paslaugas. Minėtus teiginius apie tikrąją šalių valią patvirtina ne tik sutarties tekstas, bet ir tolesni šalių veiksmai po sutarties sudarymo, t. y. UAB „Portolitus“ sudarė sutartį su P. Valinčiaus firma, pagal kurią ši firma įsipareigojo nugabenti UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ krovinį sutartomis sąlygomis. UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ nepateikė UAB „Portolitus“ jokių pretenzijų dėl to, kad atvyko kitos įmonės automobilis. Krovinio priėmimo metu buvo užpildytas CMR važtaraštis, kuriame kaip vežėjas nurodyta P.Valinčiaus firma. Tik ši įmonė realiai gabeno krovinį ir naudojo jai priklausančius pervežimo dokumentus. Tai patvirtina, kad UAB „Portolitus“ neveikė kaip vežėjas šioje sutartyje, o siuntėjo - vežėjo tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai susiklostė tarp UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir P. Valinčiaus firmos.

292. Tarp UAB „Portolitus“ ir UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir anksčiau buvo nusistovėjusi bendradarbiavimo praktika, kad UAB „Portolitus“ surasdavo vežėją užsakovo kroviniui pervežti. Be to, UAB „Portolitus“ kontroliuodavo krovinio gabenimą ir informuodavo krovinio savininką apie vežimo eigą, tačiau neprisiimdavo pareigos vežti krovinio ir atsakyti už saugų ar tinkamą vežimą. Dėl pirmiau įvardytų priežasčių, aiškinant 2002 m. rugsėjo 24 d. sutartį Nr. 663-0924, akivaizdu, kad UAB „Portolitus“ ir UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ sudaryta sutartis yra tarpininkavimo paslaugų, o ne krovinio pervežimo tarptautiniais maršrutais sutartis. Lietuvos apeliacinis teismas dėl šių argumentų nepasisakė ir taip pažeidė CPK 331 str.

303. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 177 str., 178 str., 183 str. bei 1997 m. birželio 13 d. LAT senato nutarimą Nr. 5, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, kad šalys nevykdė susitarimo jame numatytomis sąlygomis. UAB „Portolitus“ ir UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ sudarė susitarimą, kuriuo UAB „Portolitus“ įsipareigojo surasti vežėją, kuris sutiktų nugabenti UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ krovinį susitarime nurodytomis sąlygomis. Už užsakymo nevykdymą, t. y. nesugebėjimą surasti vežėjo, kuris gabentų krovinį užsakyme nustatytomis sąlygomis, UAB „Portolitus“ įsipareigojo atlyginti UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ nuostolius (sutarties 3.5 punktas).

314. CMR konvencija nustato apribojimą dėl ieškinio pateikimo keliems vežėjams. Ieškinį keliems vežėjams galima pateikti tik tuo atveju, kai tie vežėjai vežė, t. y. realiai gabeno tą patį krovinį. Terminas „vežėjas“ ir „vežėjas, kuris vežė krovinį“ CMR konvencijoje ir kituose teisės norminiuose aktuose yra skirtingos sąvokos. Buvimas vežėju nereiškia, kad krovinį vežėjas būtinai turi vežti pats, o „vežėjas, vežęs krovinį“ yra sąvoka, vartojama CMR konvencijos 36 str. ir įgalinanti pateikti ieškinį keliems vežėjams, kurie faktiškai gabeno krovinį, todėl pagal CMR konvencijos 36 str. gali būti pagrindu solidariai atsakomybei tik faktiškai gabenusiems krovinį asmenims. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad UAB „Portolitus“ televizorių iš tiesų nevežė, vienintelis realiai krovinį gabenęs vežėjas buvo P.Valinčiaus firma. Tai patvirtina CMR važtaraštis bei byloje dalyvaujančių asmenų susirašinėjimas. Todėl pagal CMR konvencijos 36 str., kuriuo vadovaujantis Lietuvos apeliacinis teismas priėmė skundžiamą nutartį, keliems vežėjams ieškinys šioje byloje negalėjo būti pareikštas.

32Atsiliepime į AB „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą ieškovas UAB „If draudimas“ prašo kasacinį skundą atmesti ir apygardos teismo sprendimo bei apeliacinio teismo nutarties dalį dėl reikalavimų AB „Lietuvos draudimas“ tenkinimo, palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma, kad:

331. Krovinio vežimo automobilių keliais tarptautiniais maršrutais sutarties sąlygų pažeidimas, kai vežėjo kaltė preziumuojama, sukelia neigiamas teisines pasekmes vežėjui, tačiau tas pats pažeidimas ne visuomet sukelia neigiamas pasekmes tam pačiam vežėjui civilinės atsakomybės draudimo teisiniuose santykiuose, nes draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, dėl kurio gali būti atsisakoma mokėti draudimo išmoką arba ji turi būti sumažinama, turi būti vertinamas atsižvelgiant į Draudimo įstatymo 14 str. 7 d. nustatytas sąlygas bei CK 6.1014 str. taisykles, nustatančias tokio pažeidimo kaltės formą. Draudimo teisinių reguliavimu draudikui apribojama galimybė piktnaudžiauti teise, atsisakant mokėti draudimo išmoką dėl mažareikšmių draudimo sąlygų pažeidimo.

342. Kasatoriaus AB „Lietuvos draudimas“ kasaciniame skunde iškelti nauji argumentai dėl netikslaus krovinio išmuitinimo adreso nurodymo nebuvo tiesioginė ar netiesioginė krovinio praradimo jį pavogus kartu su transporto priemone priežastis.

353. Kasatoriaus argumentai, susiję su nepatyrusio vairuotojo, vieno vairuotojo išsiuntimu ir signalizacijos neįrengimu transporto priemonėje, atmestini, nes tokios sąlygos nebuvo numatytos draudimo taisyklėse, todėl jų nesilaikymas negali būti laikomas draudimo sutarties sąlygų pažeidimu.

364. Nagrinėjamoje byloje vienintelis atvejis, kai draudikas galėjo atsisakyti mokėti draudimo išmoką, buvo draudėjo tyčia, tačiau byloje ji nebuvo nustatyta.

37Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas P.Valinčiaus firma prašo atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą atmesti ir apygardos teismo sprendimą bei apeliacinio teismo nutarties dalį dėl reikalavimų AB „Lietuvos draudimas“ tenkinimo, palikti nepakeistas. Atsiliepime nurodoma, kad:

381. Kasatoriaus argumentai dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką nepagrįstai tapatinami su vežėjo prievole bei jo atsakomybės sąlygomis pagal CMR konvenciją. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad draudimo teisiniuose santykiuose vežėjo prievolėms, susijusioms su pareiga saugoti vežamą krovinį, negali būti taikomi tokie absoliutūs ir išimtiniai reikalavimai, kokie taikomi CMR konvencijos normų prasme.

392. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo laikyti pagrindu atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad vairuotojas susiklosčiusioje situacijoje elgėsi pakankamai logiškai ir racionaliai, todėl vežėjo veiksmai negali būti vertinamai kaip rodantys didelį vežėjo neatsargumą.

403. Kasatorius nepagrįstai Italiją priskiria valstybėms, kuriose didelis krovinių vagysčių skaičius. Lietuvos nacionalinė vežėjų automobiliais asociacija „Linava“ į tokį paklausimą atsakė neigiamai.

414. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl vairuotojo nepatyrimo – byloje pateikta pažyma, kad kelionės į Italiją iki vagystės buvo vairuotojo tiesioginis darbas.

425. Nei pervežimo, nei draudimo sutarties sudarymo metu šalys nebuvo susitarusios dėl specialių sąlygų, kaip, pvz., apsaugos sistemos transporto priemonėje įrengimo ar dviejų vairuotojų kroviniams vežti siuntimo, todėl kasatorius, kaip draudikas, negali šiomis aplinkybėmis grįsti savo atsikirtimų.

436. Draudikas vežėjo veiksmus vertino kaip didelį neatsargumą, todėl bet kuriuo atveju, priimdamas atitinkamą sprendimą, galėjo svarstyti klausimą tik dėl draudimo išmokos sumažinimo, bet ne visiško atsisakymo ją mokėti.

44Teisėjų kolegija

konstatuoja:

45IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

46Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir/ar nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

47Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniuose skunduose teisės taikymo aspektu yra keliami vežėjų daugeto atsakomybės siuntėjui už prarastą krovinį pagal CMR konvenciją, vežėjo civilinės atsakomybės draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti remiantis draudimo sutarties sąlygų pažeidimu bei vežėjo ir draudiko pareigos mokėti palūkanas pagal CMR konvencijos 27 str., CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. taikymo ir aiškinimo klausimai, dėl kurių teisėjų kolegija pasisako.

48Dėl UAB „Portolitus“ kasacinio skundo argumentų

49Dėl siuntėjo, susitariančio vežėjo ir faktinio vežėjo teisinių santykių kvalifikavimo

50Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai, ar susitariantis vežėjas gali būti laikomas vežėju CMR konvencijos prasme, nustatoma pagal konkrečias bylos aplinkybes, atsižvelgiant į tai, kad taikant bendrą taisyklę, jeigu sutartimi su krovinio siuntėju pervežimo procese dalyvaujantis ekspeditorius įsipareigoja būti vežėjas, jis atsako siuntėjui kaip vežėjas nepriklausomai nuo to, ar jis veža pats, ar paveda tai padaryti trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006). Antra, būtent siuntėjo ir susitariančio vežėjo sutartis nulemia susitariančio vežėjo atsakomybės siuntėjui apimtį ir garantuoja siuntėjui, kad netinkamos sutarties vykdymo atveju, susitariančioji šalis atsakys siuntėjui už jo patirtus nuostolius, todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. Tokia išvada darytina sistemiškai aiškinant CMR konvencijos 3 str., 17 str. ir 36 str.

51Byloje nustatyta, kad pagal sutartį - užsakymą Nr. 663-0924 (T. 1, b. l. 24, 25), UAB „Portolitus“ įsipareigojo pervežti krovinį tarptautiniu maršrutu. Sutarties – užsakymo 3.3 p., nustatančiame UAB „Portolitus“ atsakomybės pagal sutartį apimtį, numatyta, kad UAB „Portolitus“ įsipareigojo saugiai pervežti krovinį ir pristatyti jį gavėjui pagal suderintus terminus; o pagal sutarties 2.5 p. - siuntėjas įsipareigojo sumokėti už transporto paslaugas. Byloje taip pat nustatyta, kad UAB „Portolitus“ krovinį gabeno ne pats, bet vežimo sutarties pagrindu pavedė jį nugabenti P.Valinčiaus firmai, kurios žinioje esantis krovinys buvo pagrobtas. Iš faktinių bylos aplinkybių darytina išvada, kad tarp ginčo šalių, t.y. tarp siuntėjo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“, UAB „Portolitus“ bei P.Valinčiaus firmos susiklostė dvejopo pobūdžio teisiniai santykiai, t.y. sutartiniai santykiai tarp krovinio siuntėjo ir UAB „Portolitus“, kaip susitariančiojo vežėjo, kuriuos patvirtina rašytinė sutartis – užsakymas, o iš kitos pusės - teisiniai santykiai tarp siuntėjo ir P.Valinčiaus firmos, kaip faktinio vežėjo, kuris, nors su krovinio siuntėju nebuvo sudaręs sutarties, bet buvo sudaręs sutartį su susitariančiu vežėju, šios sutarties pagrindu priėmė krovinį vežti bei siuntėjo CMR važtaraštyje buvo nurodytas kaip vežėjas.

52Trečia, kasaciniame skunde akcentuojama, kad tai, jog krovinį gabeno ne UAB „Portolitus“, bet faktiškai jį gabeno P.Valinčiaus firma, kuri inter alia CMR važtaraštyje buvo nurodytas kaip vežėjas, reiškia, kad UAB „Portolitus“ negali būti laikoma vežėju CMR konvencijos prasme. Teismų praktikoje suformuota, kad tuo atveju, kai pervežimo procese dalyvavo keli asmenys, kuris asmuo laikytinas vežėju, nustatytina ir pagal tai, kuris asmuo kaip pervežėjas yra nurodytas važtaraštyje, bei kitas susitarimo aplinkybes, iš kurių galima spręsti, kad vežimo užsakovas turėjo suprasti, kas yra vežėjas (LAT 2002 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Utenos trikotažas“ v. „Eksperta“, civilinės bylos Nr. 3K-3-1333/2002). Tačiau vežėjo nurodymas važtaraštyje yra tik vienas iš kriterijų, kuriais reikia vadovautis, nustatant, kas iš vežimo teisinių santykių dalyvių laikytinas vežėju pagal CMR konvenciją (LAT 2006 m. vasario 13 d. nutartis byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. UAB „EKSEA“, bylos Nr. 3K-3-104/2006). Kolegija pažymi, kad tai, kas CMR važtaraštyje yra nurodytas kaip vežėjas, teisinės reikšmės kvalifikuojant šalių teisinius santykius turi tais atvejais, kai iš siuntėjo ir susitariančio vežėjo sutarties nėra aišku, ar susitariančioji su siuntėju šalis įsipareigojo teikti ekspedijavimo ar vežimo paslaugas, t.y. kai yra neaiški šalių atsakomybės pagal sutartį apimtis ir reikia nustatyti faktinio vežėjo atsakomybės siuntėjui bei siuntėjo reikalavimo susitariančiam vežėjui ir faktiniam vežėjui pobūdį. Todėl vien tai, kad CMR važtaraštyje vežėju nurodytas ne susitariantis vežėjas, bet kitas asmuo, ir tai, kad krovinį faktiškai veža ne susitariantis vežėjas, bet kitas asmuo, nepaneigia siuntėjo ir susitariančio vežėjo susitarimu nustatytos siuntėjo ir susitariančio vežėjo atsakomybės apimties pagal sutartį. Tai reiškia, kad tais atvejais, kai krovinį veža ne tiesiogiai su siuntėju sudaręs vežimo sutartį asmuo, bet kitas vežėjas, be susitariančio vežėjo, už krovinio saugų pervežimą tiesiogiai siuntėjui tampa atsakinga ir faktiškai krovinį gabenusi šalis, pagal CMR važtaraštį įsipareigojusi vežti krovinį savo vardu ir rizika. Tačiau, jau minėta, kad tai jokiu būdu nepaneigia susitariančio vežėjo atsakomybės siuntėjui kaip vežėjui pagal CMR konvenciją, jei šalių susitarimu susitariantis vežėjas aiškiai įsipareigojo atsakyti už saugų krovinio pervežimą siuntėjui, nes tais atvejais, kai krovinys prarandamas dėl faktinio vežėjo kaltės, susitariantis vežėjas siuntėjui atsako pagal CMR konvencijos 3 str., nes laikoma, kad savo rizika parinkdamas tokį faktinį vežėją, jis pažeidžia sutartinį įsipareigojimą užtikrinti saugų krovinio pervežimą. O aplinkybė, kad faktinis vežėjas yra įrašomas į važtaraštį kaip vežėjas reiškia, kad toks vežėjas krovinį veža savo vardu ir rizika, todėl laikoma, kad jis savo veiksmais prisijungia prie siuntėjo ir susitariančio vežėjo sutartinių krovinio vežimo teisinių santykių ir tai suteikia siuntėjui teisę dėl netinkamo vežimo sutarties vykdymo reikšti reikalavimus ne tik susitariančiam vežėjui pagal CMR 3 str. ir 36 str. kaip pirmajam vežėjui, bet ir tiesiogiai faktiniam vežėjui kaip antrajam vežėjui pagal CMR konvencijos 36 str.

53Nagrinėjamoje byloje iš ginčo šalių UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir UAB „Portolitus“ sutarties - užsakymo - aiškiai matyti, kad susitariantis vežėjas įsipareigojo užtikrinti saugų krovinio pervežimą, todėl tai, kad jis krovinį vežė ne pats, o P.Valinčiaus firma, taip pat tai, kad CMR važtaraštyje jis nebuvo nurodytas kaip vežėjas, nepaneigia ir nepašalina UAB „Portolitus“ kaip susitariančio vežėjo atsakomybės siuntėjui CMR konvencijos prasme, todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio teismo vertinimu, kad teisiniai santykiai, susiklostę tarp UAB „Šiaulių tauro televizoriai“, UAB „Portolitus“ ir P.Valinčiaus firmos kvalifikuotini kaip krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai, kur UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ buvo krovinio siuntėjas, UAB „Portolitus“ – pirmasis vežėjas, o P.Valinčiaus firma - antrasis vežėjas. Toks susitarimo dėl krovinio vežimo aiškinimas CMR konvencijai neprieštarauja ir atitinka teismų formuojamą praktiką nustatant atsakomybės subjektų už prarastą krovinį pobūdį.

54Dėl siuntėjo teisės reikšti reikalavimą susitariančiam vežėjui ir faktiniam vežėjui pagal CMR konvencijos 36 str.

55Kasatoriaus argumentai dėl to, kad pagal CMR konvencijos 36 str. siuntėjas reikalavimą dėl krovinio praradimo gali reikšti tik tiems vežėjams, kurie realiai gabeno krovinį, taip pat atmestini. Pirma, CMR konvencijos 36 str. nustatyta, kad ieškinys dėl krovinio praradimo gali būti pateikiamas tiek pirmajam (susitariančiam), tiek paskutiniajam, tiek tam vežėjui, kuris vykdė vežimą tuo metu, kai atsitiko tai, kas sąlygojo krovinio praradimą. Ieškinys gali būti pareikštas ir keliems vežėjams, kurie vežė tą krovinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad tai yra papildoma garantija siuntėjui, reiškiančiam reikalavimą keliems vežėjams, gauti nuostolių atlyginimą, neapsiribojant konkrečiu vežėju, tuo tarpu konkretaus vežėjo kaltė reikšminga tik sprendžiant vežėjų tarpusavio atsakomybės už padarytus nuostolius klausimą, todėl jeigu pagal siuntėjo ir susitariančio vežėjo sutartį nustatoma, kad pastarasis siuntėjui atsako kaip vežėjas CMR konvencijos prasme, tokiam vežėjui, neatsižvelgiant į jo dalyvavimo krovinio vežimo procese pobūdį, CMR konvencijos nuostatos, susijusios su vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą, taikomos visa apimtimi. Todėl pagal CMR konvencijos 36 str. siuntėjas turi teisę pareikšti reikalavimus tiek pirmajam, tiek antrajam, tiek abiem vežėjams, nepaisant vežėjo dalyvavimo krovinio gabenimo procese pobūdžio.

56Antra, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai reiškiamas reikalavimas abiem vežėjams, t.y. susitariančiam vežėjui ir faktiniam vežėjui, gabenusiam krovinį savo vardu ir rizika, pagal šalių tarpusavio santykių pobūdį ir CMR konvencijos 36 str. prasmę, t.y. kad reikalavimą dėl krovinio praradimo siuntėjo pasirinkimu galima pareikšti tiek pirmajam (susitariančiam), tiek paskutiniajam (faktiniam) vežėjui, tiek abiem vežėjams, reiškia, kad, pareiškus reikalavimą keliems vežėjams, jiems taikoma solidarioji atsakomybė. Toks CMR 36 str. konvencijos nuostatų, numatančių galimybę pareikšti reikalavimą keliems vežėjams aiškinimas pateisinamas kaip labiausiai atitinkantis siuntėjo teisėtus interesus ir nepažeidžiantis susitariančio ir faktinio vežėjų interesų, nes susitariantis vežėjas, atlyginęs nuostolius, pagal CMR 37 str. turi teisę regreso tvarka išsiieškoti nuostolių atlyginimą iš to vežėjo, kurio žinioje esantis krovinys buvo prarastas. Kadangi šioje byloje P.Valinčiaus firmai, kaip faktiniam vežėjui, prisijungus prie siuntėjo ir susitariančio vežėjo sutarties, jis tapo krovinio vežimo tarptautiniu maršrutu sutartinių santykių dalyvis, jam, kaip ir susitariančiam vežėjui, taikoma sutartinė atsakomybė, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad krovinio praradimo atveju tiek susitariantis vežėjas, tiek faktinis vežėjas siuntėjui atsako kartu, t.y. solidariai, nepaisant to, kuris iš vežėjų šią sutartį pažeidė.

57Dėl AB „Lietuvos draudimas“ kasacinio skundo argumentų

58Dėl vežėjo civilinės atsakomybės draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką

59Kasatoriaus argumentai dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką grindžiami tuo, kad draudėjas (vežėjas) pažeidė vežėjo civilinės atsakomybės draudimo taisyklių II dalies 8.1.5 p. numatytą sąlygą, jog draudėjas privalo saugoti priimtą krovinį, nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad AB „Lietuvos draudimas“ vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygų pažeidimą, sudarantį pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką, iš esmės grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias nustatę teismai konstatavo, kad nebuvo pagrindo atleisti vežėją nuo atsakomybės už krovinio praradimą pagal CMR 17 str. 2 p., t.y. kad transporto priemonė su vertingu kroviniu buvo palikta be priežiūros, vairuotojui pasišalinus ir neturint galimybės stebėti transporto priemonę, transporto priemonė buvo be jokių apsaugos priemonių, į Italiją krovinį vežė nepatyręs vairuotojas, nors turėjo būti išsiųsti keli vairuotojai. Kasatoriaus teigimu, teismai, konstatavę, kad nurodytos aplinkybės neatleidžia vežėjo nuo atsakomybės pagal CMR konvenciją dėl krovinio vagystės, negalėjo vertinti šių vežėjo veiksmų kaip nereikšmingų ir nesuteikiančių draudikui teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką pagal šalių sudarytą civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Su šiais kasacinio skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

60Pirma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant vežėjo atleidimo nuo atsakomybės pagal CMR konvencijos 17 str. 2 p. klausimą bei draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką dėl draudimo sutarties pažeidimo pagrįstumą, konkrečių vežėjo veiksmų vertinimas turi skirtingą teisinę reikšmę, nes susijęs su įsipareigojimų iš dviejų savarankiškų sutarčių - vežimo ir civilinės atsakomybės draudimo – kurių tikslai lemia skirtingą šių sutarčių teisinį reglamentavimą ir šalių sutartinės atsakomybės apimtį, vertinimu. Todėl krovinio vežimo automobilių keliais tarptautiniu maršrutu sutarties sąlygų pažeidimas, kai vežėjo kaltė pagal CMR konvenciją preziumuojama, bei civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygų pažeidimas, kaip pagrindas draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, negali būti vertinami vienodai, nes civilinės atsakomybės draudimo esmę ir sudaro tai, kad draudiko pareiga mokėti draudimo išmoką atsiranda dėl kaltų vežėjo veiksmų, kuriais pažeidžiamos vežimo sutarties sąlygos.

61Antra, teisėjų kolegija pažymi, kad draudiko atsisakymo mokėti draudimo išmoką pagrįstumas pirmiausia turi būti vertinamas šalių sudarytos civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nustatytos draudiminės apsaugos aspektu. Draudiminės apsaugos apimtį lemia draudimo objektas, draudiminių įvykių, nedraudiminių įvykių sąrašas bei kitos draudimo sutarties sąlygos, nustatančios draudimo sutarties šalių įsipareigojimų turinį, kuris leidžia spręsti apie draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnį. Nagrinėjamoje byloje draudiko atsisakymas mokėti draudimo išmoką grindžiamas P.Valinčiaus firmos ir AB „Lietuvos draudimas“ sudarytos draudimo sutarties standartinių sutarties sąlygų - 2001 m. lapkričio 20 d. patvirtintų Vežėjų kelių transportu ir ekspeditorių atsakomybės draudimo taisyklių Nr. 053 (T. 2, b.l. 85) (toliau – Taisyklių) II dalies 8.1.5 p., nustatančiu draudėjo pareigą saugoti priimtą krovinį ir nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros, nevykdymu, kuris pagal Taisyklių II dalies 12.1.1 p. yra pagrindas draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

62Kolegija pažymi, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti. Tačiau ši teisė neturi paneigti civilinės atsakomybės draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, todėl draudimo sutarties sąlyga, ribojanti draudiminės apsaugos apimtį ir apibrėžianti draudimo rizikos laipsnį, vertintina kaip esminė draudimo sutarties sąlyga, dėl kurios šalys turi aiškiai susitarti, kiek įmanoma ją sukonkretinti, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant pačią draudimo sutarties esmę. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad jeigu draudikas nustato tokias standartines sutarties sąlygas arba jas aiškina tokiu būdu, jog draudėjui nustatytų prievolių apimties atžvilgiu draudiko prisiimtos draudimo rizikos laipsnis visiškai išnyksta arba tampa toks minimalus, kad iš esmės paneigiamas, tuomet tokios sąlygos arba toks jų turinio aiškinimas neatitinka pačios draudimo esmės ir tikslo.

63Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad AB „Lietuvos draudimas“ Taisyklių nuostata nepalikti transporto priemonės su kroviniu be priežiūros yra pernelyg abstrakti, todėl veiksmų, kurie atitiktų šias sąlygas, vertinimas, kaip pagrindas draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką, negali būti paliekamas tik draudikui ir aiškinamas tik draudiko naudai. Todėl kilus ginčui, konkrečių vežėjo veiksmų atitikimas draudimo sutarties sąlygoms, sudarančioms pagrindą draudikui nemokėti draudimo išmokos, vertinamas teismo pagal konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgiant į šalių sudarytos draudimo sutarties tikslą, konkrečias draudimo sutarties sąlygas, apibrėžiančias draudimo rizikos laipsnį, bei imperatyvias įstatymų, reglamentuojančių tokios draudimo sutarties rūšies ypatumus, normas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad draudimo sutartis sudaroma prisijungimo būdu, aiškinant jos nuostatas, taikomos CK 6.193 str. nustatytos taisyklės.

64Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad, teismui vertinant vežėjo civilinės atsakomybės draudiko ir draudėjo santykius bei jų sudarytos sutarties vykdymą, teismas turi atsižvelgti ne tik į vežėjo vairuotojo, bet ir vežėjo įmonės, kaip sutarties šalies, veiksmus, tačiau teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių kontekste draudiko argumentai, kad vežėjo veiksmai, išsiunčiant transporto priemonę be jokių apsaugos sistemų bei vairuojamą jauno, sąlyginai nepatyrusio vairuotojo, taip pat kitos aplinkybės rodo, kad vežėjas šį pervežimą vykdė netinkamai, nepagrįsti. Tokia išvada darytina iš to, kad nei P.Valinčiaus firmos 2002 m. kovo 18 d. prašyme sudaryti draudimo sutartį (T. 2, b. l. 60), nei šalių sudarytoje draudimo sutartyje – polise (T. 2, b. l. 132-134), nei Taisyklėse dėl tokių krovinio gabenimo sąlygų nebuvo susitarta.

65Teisėjų kolegija pažymi, kad draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, pagal CK 6.994 str. turi įvertinti draudimo riziką. Draudimo riziką draudikas įvertina pagal draudėjo informaciją, pateiktą prašyme draudimo sutarčiai sudaryti (T. 2, b. l. 60). Įvertinęs draudimo riziką, draudikas nustato draudimo įmokos dydį. Vertindamas, kokią riziką drausti, o kokios ne, draudikas taip pat gali nustatyti papildomas sąlygas, susijusias su draudimo objekto apsauga ir kitomis aplinkybėmis, mažinančiomis draudimo riziką. Šiam tikslui draudikas turi teisę reikalauti draudėjo papildomos informacijos. Jei draudikas sutartyje nereikalauja papildomos informacijos iš draudėjo, siekdamas išsiaiškinti konkretų draudimo rizikos laipsnį, ir konkrečios teisinės apsaugos garantijos draudimo objekto atžvilgiu, aiškiai nenurodo, kokios rizikos draudimo objekto atžvilgiu nedraudžia, neigiamos tokios draudimo rizikos pasekmės tenka draudikui; todėl atsitikus draudiminiam įvykiui, jis negali remtis draudimo rizika ir sąlygomis, galėjusiomis sumažinti draudimo riziką, kurios nebuvo aptartos draudimo sutartyje.

66Iš ginčo šalių paraiškos dėl draudimo sutarties sudarymo taip pat matyti, kad informacija apie draudimo objektą draudikui buvo pateikta (T. 2, b. l. 60): joje nurodyti draudžiami vilkikai, krovinio pervežimo pagrindiniai maršrutai, pervežami kroviniai, išvardyti didesnės rizikos regionai. Konkrečių reikalavimų dėl vairuotojų kvalifikacijos, jų skaičiaus, transporto priemonių apsaugos sistemos ir kitų draudimo riziką mažinančių sąlygų nebuvo pareikšta ir dėl jų draudimo sutartyje nebuvo susitarta. Taigi draudikas papildomos informacijos ar papildomų apsaugos garantijų, būtinų draudimo rizikai įvertinti ir sumažinti, iš draudėjo nereikalavo, todėl remtis aplinkybėmis, kad draudėjas krovinį gabenti turėjo kitomis sąlygomis, nei nurodyta draudimo sutartyje, draudikas negali. Tai leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju krovinys buvo gabenimas laikantis sutartyje nustatytų draudimo sutarties sąlygų, todėl pagrindo teigti, kad dėl draudiko byloje nurodytų aplinkybių vežėjas pažeidė draudimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, nėra. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad pagal byloje teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes konstatuoti, kad draudikas turėjo pagrindo pagal draudimo sutartį atsisakyti mokėti draudimo išmoką, pagrindo nėra.

67Dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės, jei krovinys prarandamas dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės

68Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nustatyta, jog krovinio vežimo dokumentuose buvo netiksliai nurodytas krovinio išmuitinimo vietos adresas, todėl konstatavęs šią aplinkybę, teismas turėjo taikyti CMR konvencijos 17 str. 2 p., atleidžiantį krovinio vežėją nuo atsakomybės, jei krovinys prarandamas dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, ar CMR konvencijos 17 str. 5 p., numatantį dalinę vežėjo atsakomybę. Kolegija pažymi, kad kasatoriaus nurodytu pagrindu vežėjas gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo atsakomybės tik tada, jei reikalavimus reiškiančio asmens neteisėtas veiksmas ar aplaidumas būtų buvęs tiesioginė ar netiesioginė krovinio praradimo jį pavogus kartu su transporto priemone priežastis. Pagal CMR konvencijos 17 ir 18 str. šią aplinkybę kaip nuo atsakomybės atleidžiančią sąlygą turi įrodyti vežėjas arba jo civilinės atsakomybės draudikas. Bylos nagrinėjimo žemesnės instancijos teismuose metu šios aplinkybės atsakovo nebuvo įrodinėjamos, o teismai, konstatavę netikslaus adreso krovinio vežimo dokumentuose nurodymą bei vertindami krovinio praradimo priežastis, priežastinio ryšio tarp reikalavimus reiškiančio asmens neteisėtų veiksmų ar aplaidumo ir krovinio praradimo nenustatė, todėl šie kasacinio skundo argumentai, susiję su faktinių aplinkybių pervertinimu, atmestini.

69Dėl UAB „If draudimas“ kasacinio skundo argumentų

70Dėl palūkanų priteisimo iš vežėjo civilinės atsakomybės draudiko

71Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti iš vežėjo civilinės atsakomybės draudiko palūkanas, pažeidė CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 2 d. ir 6.261 str. nuostatas. Su šiuo kasacinio skundo argumentu teisėjų kolegija sutinka.

72Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą priteisti 5 proc. palūkanas iš vežėjų ir draudiko solidariai, nurodė, kad pagal CMR konvencijos 27 str. nustatytas palūkanas turi mokėti tik vežėjas, todėl byloje nesant įrodymų, kad draudikui tektų pareiga mokėti tokias palūkanas įstatymo pagrindu, ieškovo reikalavimą draudikui atmetė. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad CMR konvencijos 27 str. pagrindu pareiga mokėti palūkanas tenka tik vežėjui, bet ne draudikui, nes draudiko atsakomybės už netinkamą draudimo sutarties vykdymą pagrindas yra ne CMR konvencijos nuostatų pažeidimas, bet draudimo sutarties netinkamas vykdymas. Tačiau iš kasacinio skundo argumentų ir iš ieškovo teismui pareikštų reikalavimų pobūdžio matyti, kad reikalavimo draudikui, kaip solidariam atsakovui, pagrindas nurodomas ne CMR konvencijos 27 str., bet CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str., t. y. ieškovas prašo teismo priteisti iš draudiko procesines palūkanas nuo teismo priteistos nuostolių sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2003 m. balandžio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tokių palūkanų priteisimo pagrindas yra ne CMR konvencija, o įstatymas – CK 6.37 str. 2 d. ir CK 6.210 str. 2 d., suteikiantis teisę ieškovui reikalauti procesinių palūkanų priteisimo tais atvejais, kai tenkinamas jo ieškinys. Pažymėtina, kad CK 6.37 str. nustatytos procesinės palūkanos iš atsakovų priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir tenkinamas ieškinys. Procesinės palūkanos nepriteisiamos ar priteisiamos mažesnės palūkanos, nei numatyta CK 6.210 str. 2 d., tik tais atvejais, jei tokią išimtį nustato įstatymai arba tokių palūkanų priteisimas prieštarautų jų kompensuojamajai paskirčiai ir reikštų dvigubų palūkanų priteisimą, kurį draudžia CK 6.37 str. 4 d. Nagrinėjamu atveju palūkanų, priteistinų iš vežėjų, dydį reglamentuoja CMR konvencija, tačiau ši nuostata nepaneigia ieškovo teisės reikalauti procesinių palūkanų iš draudiko, teismo pripažintu kartu su kitais vežėjais atsakingu už nuostolius, patirtus dėl krovinio praradimo. Tais atvejais, jei ieškovo reikalavimas atlyginti nuostolius dėl krovinio praradimo solidariai iš vežėjų ir draudiko tenkinamas, nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš vežėjų ir draudiko priteisiamos 5 proc. palūkanos: iš vežėjų – pagal CMR konvencijos 27 str. 1 d., o iš draudiko – pagal CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str., kurių dydį riboja CMR konvencijoje nustatyta vežėjo atsakomybės apimtis. Pažymėtina, kad tai, jog iš draudiko ir vežėjų nurodytos palūkanos priteisiamos solidariai, nereiškia dvigubų palūkanų priteisimo, nes solidarus palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimas reiškia, kad prievolė pasibaigia įvykdžius ją bent vienam iš solidarių skolininkų (CK 6.6 str. 7 d.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismui atsisakyti tenkinti tokį ieškovo reikalavimą nebuvo pagrindo. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dalis dėl procesinių palūkanų priteisimo keistina, tenkinant ieškovo reikalavimą ir priteisiant ieškovo naudai 5 proc. dydžio palūkanas tiek iš vežėjų, tiek iš draudiko solidariai.

73Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 4 dalimi, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

74Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. birželio 19 d. nutarties dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo pakeisti.

75Priteisti ieškovui UAB „If draudimas“ iš atsakovų AB „Lietuvos draudimas“, UAB „Portolitus“ ir Petro Valinčiaus firmos solidariai 5 proc. metinių palūkanų už 220 590 Lt sumą per laikotarpį nuo 2003 m. balandžio 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

76Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 19 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

77Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo UAB „If draudimas“ naudai 100 (vieno šimto) Lt žyminį mokestį, sumokėtą už kasacinį skundą, bei 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti.

78Grąžinti UAB „If draudimas“ (į.k. 111686815) 1323,26 Lt (vieną tūkstantį tris šimtus dvidešimt tris litus ir dvidešimt šešis centus) permokėto žyminio mokesčio dalį, sumokėtą už kasacinį skundą (2007 m. liepos 26 d. mokėjimo nurodymas AB Sampo bankas Nr. 000598320).

79Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. UAB „If draudimas“ 2003 m. balandžio 7 d. kreipėsi į teismą su... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo... 7. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. lapkričio 7 d. sprendimu ieškovo UAB „If... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007... 9. Spręsdama dėl UAB „Portolitus“ atsakomybės už pervežimo metu prarastą... 10. Spręsdama dėl vežėjo atsakomybės už krovinio praradimą bei vežėjo... 11. Spręsdama dėl vežėjo civilinės atsakomybės draudiko pareigos išmokėti... 12. Spręsdama dėl solidariosios krovinio vežėjų ir civilinės atsakomybės... 13. Spręsdama dėl palūkanų nuo sumos, skirtos žalos atlyginimui, priteisimo,... 14. III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai... 15. Kasaciniu skundu ieškovas UAB „If draudimas“ prašo pakeisti Lietuvos... 16. 1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai įvertino AB „Lietuvos... 17. 2. Ieškovas prašė priteisti procesines palūkanas iš visų... 18. 3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 6.37 str.... 19. 4. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas priteisti iš draudiko... 20. Kasaciniu skundu atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti... 21. 1. Teismai netinkamai pritaikė materialinę teisės normą - 1996 m. liepos 10... 22. 2. Vertinant draudiko ir draudėjo santykius bei jų sudarytos sutarties... 23. 3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad draudimo... 24. 4. Vežėjo civilinę atsakomybę draudžianti bendrovė, įvertinusi draudimo... 25. 5. Draudimo sutarties sudarymas nereiškia, kad vežėjui netaikomi... 26. 6. Laikydamas netinkamai užpildytus krovinio vežimo dokumentus esmine... 27. Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Portolitus“ prašo panaikinti Lietuvos... 28. 1. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas UAB „Portolitus“ ir UAB... 29. 2. Tarp UAB „Portolitus“ ir UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir... 30. 3. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 177 str.,... 31. 4. CMR konvencija nustato apribojimą dėl ieškinio pateikimo keliems... 32. Atsiliepime į AB „Lietuvos draudimas“ kasacinį skundą ieškovas UAB... 33. 1. Krovinio vežimo automobilių keliais tarptautiniais maršrutais sutarties... 34. 2. Kasatoriaus AB „Lietuvos draudimas“ kasaciniame skunde iškelti nauji... 35. 3. Kasatoriaus argumentai, susiję su nepatyrusio vairuotojo, vieno vairuotojo... 36. 4. Nagrinėjamoje byloje vienintelis atvejis, kai draudikas galėjo atsisakyti... 37. Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas P.Valinčiaus firma prašo atsakovo... 38. 1. Kasatoriaus argumentai dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką... 39. 2. Draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo laikyti pagrindu atsisakyti... 40. 3. Kasatorius nepagrįstai Italiją priskiria valstybėms, kuriose didelis... 41. 4. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl vairuotojo nepatyrimo – byloje... 42. 5. Nei pervežimo, nei draudimo sutarties sudarymo metu šalys nebuvo... 43. 6. Draudikas vežėjo veiksmus vertino kaip didelį neatsargumą, todėl bet... 44. Teisėjų kolegija... 45. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 46. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus... 47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasaciniuose skunduose teisės taikymo... 48. Dėl UAB „Portolitus“ kasacinio skundo argumentų... 49. Dėl siuntėjo, susitariančio vežėjo ir faktinio vežėjo teisinių... 50. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai,... 51. Byloje nustatyta, kad pagal sutartį - užsakymą Nr. 663-0924 (T. 1, b. l. 24,... 52. Trečia, kasaciniame skunde akcentuojama, kad tai, jog krovinį gabeno ne UAB... 53. Nagrinėjamoje byloje iš ginčo šalių UAB „Šiaulių tauro televizoriai“... 54. Dėl siuntėjo teisės reikšti reikalavimą susitariančiam vežėjui ir... 55. Kasatoriaus argumentai dėl to, kad pagal CMR konvencijos 36 str. siuntėjas... 56. Antra, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tais atvejais, kai reiškiamas... 57. Dėl AB „Lietuvos draudimas“ kasacinio skundo argumentų... 58. Dėl vežėjo civilinės atsakomybės draudiko teisės atsisakyti mokėti... 59. Kasatoriaus argumentai dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką grindžiami... 60. Pirma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant vežėjo atleidimo nuo... 61. Antra, teisėjų kolegija pažymi, kad draudiko atsisakymo mokėti draudimo... 62. Kolegija pažymi, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti... 63. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada,... 64. Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su... 65. Teisėjų kolegija pažymi, kad draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, pagal... 66. Iš ginčo šalių paraiškos dėl draudimo sutarties sudarymo taip pat matyti,... 67. Dėl vežėjo atleidimo nuo atsakomybės, jei krovinys prarandamas dėl... 68. Kasaciniame skunde nurodoma, kad byloje nustatyta, jog krovinio vežimo... 69. Dėl UAB „If draudimas“ kasacinio skundo argumentų... 70. Dėl palūkanų priteisimo iš vežėjo civilinės atsakomybės draudiko ... 71. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas... 72. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas... 73. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 74. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007... 75. Priteisti ieškovui UAB „If draudimas“ iš atsakovų AB „Lietuvos... 76. Likusią Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 77. Priteisti iš AB „Lietuvos draudimas“ ieškovo UAB „If draudimas“... 78. Grąžinti UAB „If draudimas“ (į.k. 111686815) 1323,26 Lt (vieną... 79. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...