Byla A-146-361-14
Dėl įsakymo dalies panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. P. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Vilniaus miesto skyriaus, A. S., L. Š. dėl įsakymo dalies panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su patikslintu skundu (I t., b. l. 62–76), prašydama:

51) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 30-533 ,,Dėl nuosavybės teisių pilietei L. K. atkūrimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-533) 2.1 punktą;

62) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas) įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) – atkurti nuosavybės teises natūra į gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje, plane pažymėtą indeksu 1A1m, unikalus Nr. ( - ), bendras plotas 82,44 kv. m;

73) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymą (toliau – ir Kompensacijų ir garantijų įstatymas) – atkūrus pareiškėjai nuosavybės teises natūra į gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje, plane pažymėtą indeksu 1A1m, unikalus Nr. ( - ), bendras plotas 82,44 kv. m, teisės aktų nustatyta tvarka pranešti L. Š.- buto, esančio ( - ) g. 58-1, Vilniuje, unikalus Nr. ( - ), nuomininkei dėl valstybės garantijos pasirinkimo (L. Š. per nustatytą laiką nepareiškus savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją L. Š. ir A. P.; L. Š. per nustatytą laiką pareiškus savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo, teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais išduoti valstybės garantiją L. Š. ir A. P.).

8Be to, pareiškėja prašė atnaujinti skundo padavimo terminą (tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad terminas paduoti skundą yra praleistas).

9Pareiškėja paaiškino, kad 2001 m. gruodžio 28 d. L. K. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teisę į V. K. priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje. 2004 m. rugsėjo 14 d. mirus L. K., visos teisės, susijusios su nuosavybės teisių į šį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, pagal 2002 m. liepos 3 d. testamentą perėjo pareiškėjai. Pareiškėja 2009 m. spalio 21 d. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 3,276 ha žemės sklypą (toliau – ir Sklypas) ir gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje (toliau – ir Pastatas).Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. A51-25673(3.3.2.5.-BR4), kuriuo atsisakė atkurti nuosavybės teises į Sklypą ir jame esantį Pastatą. Pareiškėja šį sprendimą apskundė teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-697-473/2010 panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą Nr. A51-25673(3.3.2.5.-BR4) ir įpareigojo atsakovą spręsti klausimą pagal pareiškėjos 2009 m. spalio 21 d. kreipimąsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatą pagal pretendentės L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašymą ir, esant pakankamam pagrindui, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1142/2011 šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

10Pareiškėja paaiškino, kad 2007 m. lapkričio 26 d. ji sudarė su advokatu A. S. pavedimo sutartį (toliau – ir Pavedimo sutartis) dėl atstovavimo visose įmonėse, įstaigose ir organizacijopse atkuriant nuosavybės teises į paktiškai paveldėtą žemės sklypą. Atsižvelgiant į Pavedimo sutartį, 2007 m. lapkričio 26 d. A. S. buvo išduotas įgaliojimas (toliau – ir 2007 m. įgaliojimas) tvarkyti Sklypo bei, esant susitarimui, ir kitų su Sklypu susijusių priklausinių, grąžinimo dokumentus, atsovauti atliekant reikiamus matavimus, užregistruoti nuosavybės teises į Sklypą bei vesti visas bylas dėl nuosavybės teisikų atkūrimo į Sklypą. 2008 m. gegužės 8 d. pareiškėja išdavė A. S. įgaliojimą (toliau – ir 2008 m. įgaliojimas) atstovauti administraciniuose teismuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Sklypą ir jo priklausinius (Pastatą ir kt.).

112012 m. birželio 28 d. pareiškėja gavo jos atstovui A. S. skirtą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 25 d. raštą Nr. A51-40072(2.13.1.3-TD6), kuriame nurodyta, jog vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d.. nutartį ir atsižvelgdamas į A. S. 2011 m. spalio 26 d. raštu pateiktą prašymą atlyginti pareiškėjai už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje, pinigais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. kovo 13 d. priėmė įsakymą Nr. 30-533 „Dėl nuosavybės teisių pilietei L. K. atkūrimo“, kurio 2.1 punkte nustatyta, jog gyvenamasis namas ( - ) g. 58, Vilniuje, yra išperkamas valstybės ir už jį pareiškėjai - pilietės L. K. įpėdinei, atlyginama išmokant 96 000 Lt piniginę kompensaciją. 2007 m. įgaliojime, išduotame A. S., nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus į kitus su Sklypu susijusius priklausinius jis gali būti įgaliotas tvarkyti tik esant atskiram susitarimui, tačiau toks susitarimas tarp pareiškėjos ir A. S. nebuvo sudarytas.

122008 m. įgaliojimu pareiškėja įgalino A. S. tik vesti visas bylas administraciniuose teismuose dėl nuosavybes teisių į Sklypą ir jo priklausinius atkūrimo. Pareiškėja teigė, kad ji nebuvo įgaliojusi A. S. jos vardu pasirinkti nuo įsakymą Nr. 30-533 savybės teisių į Pastatą atkūrimo būdo, taip pat nebuvo gavusi iš A. S. bei atsakovo Įsakymo Nr. 30-533 bei nežinojo jo turinio bei jo priėmimo motyvų, todėl 2012 m. liepos 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama nurodyti, ar buvo galimas jos nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant Pastatą natūra ir dėl kokių priežasčių (motyvų) bei kokiu teisiniu pagrindu įsakymu buvo nuspręsta, kad gyvenamasis namas, esantis ( - ) g. 58, Vilniuje, yra išperkamas valstybės. Taip pat prašė pateikti A. S. 2011 m. spalio 26 d. prašymo bei Įsakymo Nr. 30-533 kopijas. 2012 m. rugsėjo 7 d. pareiškėja gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 5 d. atsakymą Nr. A51-55552(2.13.1.3-TD6), kuriame nurodyta, kad: 1) remdamasis 2007 m. lapkričio 26 d. įgaliojimu „A. S. 2009 m. spalio 21 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. 3,276 ha žemės sklypą ir namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje, atkūrimo. Kaip matyti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimo rezoliucinės dalies, 2009 m. spalio 21 d. prašymas, pateiktas A. S., laikytinas tinkamu A. P. kreipimusi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius ( - ) g. 58, Vilniuje. Ši aplinkybė neginčijamai patvirtina, jog tarp pareiškėjos ir A. S. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, esančius ( - ) g. 58, Vilniuje, susitarimas, aptartas lapkričio 26 d. įgaliojime, buvo“; 2) „<...> nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje, atkūrimas grąžinant jį natūra nagrinėjamu atveju nebuvo galimas, nes šis pastatas yra nuomojamas tretiesiems asmenims, kuriems valstybės garantijos iki 2009 m. sausio 1 d. išduotos nebuvo“; 3) „<...> atlyginimo už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus būdą (vieną ar kelis būdus iš pasiūlytųjų) pasirenka pilietis <...> A. S. 2011 m. spalio 26 d. raštu paprašė už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje, atlyginti pinigais. <...> atsižvelgdamas į nurodytą A. S. prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. kovo 13 d. priėmė įsakymą Nr. 30-533, kurio 2.1 punkte nustatė, jog gyvenamasis namas ( - ) g. 58, Vilniuje, yra išperkamas valstybės ir už jį pilietės L. K. įpėdinei A. P. atlyginama išmokant 96 000 Lt piniginę kompensaciją, nustatytą pagal valstybės įmonės Registrą centro Vilniaus filialo 2011 m. lapkričio 9 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. VZ-228(2011/11)“. Pareiškėja teigė, kad susipažinusi su šiuo atsakymu ir atsižvelgdama į tai, kad A. S. neteisėtai, neturėdamas pareiškėjos įgaliojimo pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2011 m. spalio 26 d. prašymą, kurio pagrindu neteisėtai buvo nuspręsta L. K. atkurti nuosavybės teises išmokant pareiškėjai 96 000 Lt piniginę kompensaciją, ir taip pažeidė pareiškėjos teises bei teisėtus interesus (pareiškėjos siekis buvo atkurti nuosavybės teises natūra), pareiškėja 2012 m. rugsėjo 19 d. nutraukė Pavedimo sutartį ir panaikino pirmiau minėtus A. S. išduotus įgaliojimus bei apie tai pranešė atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui.

13Dėl Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punkto neteisėtumo pareiškėja paaiškino, kad ji nebuvo įgaliojusi A. S. jos vardu pasirinkti Pastato nuosavybės teisių atkūrimo būdą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.138 straipsnio 1 dalį, notaro turi būti patvirtinti įgaliojimai fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą (CK 2.138 str. 1 d. 1 p.), bei įgaliojimai, kuriuos fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti (CK 2.138 str. 1 d. 2 p.). Remiantis CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas daro įgaliojimą, kuriam privaloma notarinė forma, negaliojantį. Be to, CK 2.137 straipsnio 2 dalyje nurodtra, kad atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams išsaugoti bei turto priežiūrai. Sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria, pakeičia ir panaikina teises ir pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba viršijančiai teises jo daliai (CK 2.133 str. 6 d., 2.136 str. 1 d.). Pareiškėjos teigimu, A. S., teikdamas jos vardu 2011 m. spalio 26 d. prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (juridiniam asmeniui), kuriuo prašė atlyginti už Pastatą pinigais, privalėjo turėti ir atsakovui pateikti, o atsakovas privalėjo pareikalauti iš jo notarinės formos įgaliojimo, kuriame aiškiai turėjo būti įtvirtinta A. S. teisė pareiškėjos vardu pasirinkti nuosavybės teisių į Pastatą atkūrimo būdą. Kadangi tokio įgaliojimo pareiškėja A. S. nebuvo išdavusi, minėtiems jo veiksmams bei jų pagrindu atsakovo priimtam Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktui niekada nepritarė, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, A. S. 2011 m. spalio 26 d. prašymo pagrindu priimdama Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktą, prieš tai nesiėmusi priemonių siekiant įsitikinti, ar pateiktas prašymas bei Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktas atitinka pareiškėjos tikrąją valią, pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintą įstatymo viršenybės principą bei 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tai suteikia pagrindą panaikinti Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktą taikant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais.

14Dėl atsakovo įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į Pastatą natūra pareiškėja rėmėsi Atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatomis pagal kurias atkuriant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus pirmenybė privalo būti teikiama jų grąžinimui natūra, ir tik tuo atveju, kai to padaryti negalima dėl šio įstatymo 15 straipsnyje nurodytų pagrindų, už turtą turi būti kompensuojama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatytais būdais. Atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje įtvirtintas baigtinis sąrašas aplinkybių (pagrindų), kada gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Nesant nei vieno iš šių pagrindų, nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus privalo būti piliečiams, pateikusiems prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, atkuriamos natūra. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime. Dėl atsakovo argumento, kad nuosavybės teisių atkūrimas į Pastatą grąžinant jį natūra nebuvo galimas, nes šis pastatas yra nuomojamas tretiesiems asmenims, kuriems valstybės garantijos iki 2009 m. sausio 1 d. išduotos nebuvo, pareiškėja pažymėjo, kad toks nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo natūra negalimumo pagrindas, t. y. garantijų neišdavimas jų nuomininkams iki 2009 m. sausio 1 d., Atkūrimo įstatyme nėra numatytas. Atsižvelgiant į tai, kad nėra nei vieno iš Atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimas natūra galėtų būti neįmanomas, remiantis pirmiau paminėtomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir Konstitucinio Teismo išaiškinimais atkuriant nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus pirmenybė privalo būti teikiama jų grąžinimui natūra. Pareiškėja pateikė atsakovui prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir, pasak pareiškėjos, šio prašymo pagrindu Įsakymu Nr. 30-533 buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises į Pastatą. Pareiškėja pageidavo, kad nuosavybės teisės į Pastatą būtų atkurtos natūra ir šios savo valios niekada nekeitė asmeniškai ar per tinkamai įgaliotus asmenis. Tik vienas iš Pastate esančių trijų butų yra išnuomotas nuomininkei L. Š. Pareiškėja niekada neprieštaravo, neprieštarauja ir sutinka išnuomoti Vilniaus miesto savivaldybei jai grąžintiname gyvenamajame name esantį butą, kuriame gyvena ši nuomininkė, kol valstybė įvykdys suteiktas garantijas (Atkūrimo įstatymo 10 str. 2 d.). Atsižvelgdama į tai, pareiškėja mano, kad atsakovas privalėjo atkurti nuosavybės teises natūra, o ne atlyginti už turtą išmokant piniginę kompensaciją. Kadangi atsakovas šios savo pareigos neįvykdė, jis turėtų būti įpareigotas įgyvendinti Atkūrimo įstatymą – atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje, natūra.

15Dėl valstybės garantijų suteikimo pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrįimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 124 punktu. Luriame nurodyta, kad kai piliečiui atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kurį savivaldybė nuomos sutarties pagrindais nuomoja ten gyvenantiems asmenims, savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kartu privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 126 punkte nustatyta, kad savivaldybės vykdomoji institucija valstybės garantijas (garantinius dokumentus) gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams išduoda ir vykdo Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais. Remiantis Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Kompensacijų ir garantijų įstatymo straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti; jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke. Piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. Savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo nuomininkai pareiškia raštu per mėnesį nuo savivaldybės administracijos direktoriaus pranešimo gavimo dienos. Jeigu nuomininkai per šį laiką nepareiškia savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, išduodama šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta garantija (Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 str. 3 d.). Remiantis Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalimi, savivaldybės administracijos direktorius kartu privalo išduoti valstybės garantiją ir sugrąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto savininkui. Teismui panaikinus Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktą ir įpareigojus atsakovą atkurti nuosavybės teises į Pastatą natūra, vadovaujantis pirmiau nurodytomis Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos bei Kompensacijų ir garantijų įstatymo nuostatomis ir atsižvelgiant į tai, kad vienas iš Pastate esančių trijų butų yra išnuomotas nuomininkei L. Š., pareiškėjai ir nuomininkei turės būti išduotos valstybės garantijos. Atsakovo pozicija, kad nuomininkams valstybės garantijos nebegali būti išduodamos, kadangi pasibaigė Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje nustatytas valstybės garantijų vykdymo terminas (iki 2009 m. sausio 1 d.), nepagrįsta. Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad valstybės garantijos apskaitomos savivaldybės administracijoje pagal turto buvimo vietą. Šio straipsnio 5 ir 9 dalyse nurodytų valstybės garantijų vykdymo eiliškumą, apskaitos ir kontrolės tvarką nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 ir 6 punktuose nurodytos valstybės garantijos turi būti įvykdytos ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d., o šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta garantija – per 2 metus nuo jų išdavimo, ir į tai, kad pirmąja eile vykdomos garantijos, kurių turėtojai (nuomininkas ar jo šeimos nariai) gyvena avarinės būklės namuose, taip pat 1992–2002 metais nuomininkams išduotos garantijos, o antrąja eile – kitų turėtojų garantijos. Nuomininkams, kuriems dėl ginčų nagrinėjimo teisme valstybės garantijos neįvykdytos iki 2009 m. sausio 1 d., teismui priėmus sprendimą, garantijos išduodamos ir (ar) vykdomos ne vėliau kaip kitais kalendoriniais metais po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pagal Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 15 dalį, ginčai dėl valstybės garantijų nagrinėjami teismo tvarka. Įvertinusi šių nuostatų turinį, pareiškėja teigė, kad jose nurodyti terminai yra nustatyti dėl garantijų vykdymo, bet ne dėl jų išdavimo. Nurodytų terminų paskirtis yra užtikrinti tiek nuomininkų, tiek savininkų teises, tiek valstybės įsipareigojimų minėtiems asmenims įvykdymą per tam tikrą nustatytą terminą. Taigi, skirtingai nei nurodo atsakovas, valstybės garantijos gali, o esant teismo sprendimui, – privalo būti išduodamos ir po 2009 m. sausio 1 d.

16Dėl termino skundui paduoti pareiškėja paaiškino, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies ir Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatas, institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. 2012 m. kovo 13 d. įsakymas Nr. 30-533 buvo priimtas pareiškėjos atžvilgiu, todėl, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 ir 6 dalimis, atsakovas jį privalėjo įteikti, tačiau, nepaisydamas pareiškėjos prašymo, iki šiol to nėra padaręs. Nors atsakovas teigė, kad Įsakymą Nr. 30-533 įteikė A. S., tačiau, pareiškėjos nuomone, toks įsakymo įteikimas nelaikytinas jo įteikimu pareiškėjai, nes A. S. nebuvo įgaliotas pareiškėjos vardu atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu santykiuose su atsakovu, taip pat pareiškėjos vardu gauti iš atsakovo Įsakymo Nr. 30-533 kopiją. Remiantis CK 2.138 straipsniu, tokiems veiksmams atlikti A. S. turėjo gauti iš pareiškėjos notarinės formos įgaliojimą ir pateikti jį atsakovui, o atsakovas, prieš pateikdamas Įsakymo Nr. 30-533 kopiją A. S., privalėjo patikrinti, ar jis turi teisę gauti šį dokumentą pareiškėjos vardu, tačiau tokių veiksmų neatliko. Įsakymo Nr. 30-533 kopiją iš trečiojo suinteresuoto asmens pareiškėja gavo tik 2012 m. rugsėjo 12 d., todėl 2012 m. spalio 5 d. paduodama skundą teismui nepraleido Atkūrimo įstatyme nustatyto 30 dienų termino skundui paduoti. Pareiškėjos teigimu, apie Įsakymo Nr. 30-533 turinį, t. y. esmines aplinkybes, be kurių šio įsakymo ginčijimas teisme nebuvo galimas, pareiškėja sužinojo ne iš 2012 m. birželio 25 d. atsakovo rašto, o iš 2012 m. rugsėjo 7 d. jai įteikto 2012 m. rugsėjo 5 d. atsakymo. Atsakovo 2012 m. birželio 25 d. rašte nurodytas tik Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punkto turinys bei tai, kad vienas iš jo priėmimo pagrindų buvo 2011 m. spalio 26 d. A. S. raštas, kuriame jis prašė už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje, atlyginti pinigais, tačiau rašte nebuvo nurodyta esminė aplinkybė, turinti lemiamos įtakos pareiškėjos teisėms ir pareigoms, t. y. ar buvo įmanoma atkurti nuosavybės teises natūra. Pareiškėjai nežinant šios aplinkybės, ji objektyviai negalėjo kreiptis į teismą ir ginčyti Įsakymą Nr. 30-533. Siekdama išsiaiškinti, ar jos teisės Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktu iš tiesų buvo pažeistos, pareiškėja 2012 m. liepos 30 d. pateikė atsakovui prašymą, kuriuo inter alia prašė jai pateikti 2011 m. spalio 26 d. A. S. prašymo ir Įsakymo Nr. 30-533 kopijas bei nurodyti, ar buvo galimas jos nuosavybės teisių atkūrimas natūra. Tik 2012 m. rugsėjo 7 d. gavusi atsakovo 2012 m. rugsėjo 5 d. atsakymą į savo prašymą ir su juo susipažinusi, pareiškėja sužinojo apie Įsakymo Nr. 30-533 turinį ir esmines jo priėmimo aplinkybes, t. y. kad priimant šį įsakymą jokių objektyvių pagrindų, dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimas į pastatą natūra nebuvo įmanomas, neegzistavo, dėl to pareiškėjai tapo žinoma, jog Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktas, priimtas neįgalioto asmens prašymo pagrindu, pažeidžia jos teises ir teisėtus interesus. Taigi pateikdama teismui skundą 2012 m. spalio 5 d. pareiškėja nepraleido nustatyto termino. Tuo atveju, jeigu teismas vis dėlto nuspręstų, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, pareiškėja prašė priežastis, dėl kurių ji galėtų būti laikoma praleidusia skundo padavimo terminą, pripažinti svarbiomis bei atnaujinti terminą.

17Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (II t., b. l. 24–33) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18Atsakovas paaiškino, kad iš Įsakymo Nr. 30-533 preambulės yra matyti, jog šis administracinis aktas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis. Pagal CK 2.138 straipsnio 1 dalį, notaro turi būti patvirtinti įgaliojimai fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą (1 punktas), bei įgaliojimai, kuriuos fizinis asmuo duoda nekilnojamam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti (2 punktas). Nagrinėjamu atveju A. S., teikdamas pareiškėjos (fizinio asmens) vardu atsakovui (juridiniam asmeniui) 2011 m. spalio 26 d. prašymą, kuriuo prašė už Pastatą atlyginti pinigais, pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2007 m. lapkričio 26 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. 5035). Kartu su 2011 m. lapkričio 7 d. prašymu A. S. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė 2008 m. gegužės 8 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. 1291). Vilniaus miesto savivaldybės administracija patikrino abu įgaliojimus ir įsitikino juose išreikštais, t. y. A. S. suteiktais, įgaliojimais. CK 2.133 straipsnyje nustatyta, kad vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. 2007 m. įgaliojimu A. S. buvo įgaliotas tvarkyti žemės (esant susitarimui ir kitų su šia žeme susijusių priklausinių) 3,276 ha ploto, esančio ties ( - ) g. 58, Vilniaus m., grąžinimo dokumentus, atkurti nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą, kurį pagal 2002 m. liepos 3 d. testamentą Nr. 14-4025 ir Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2003 m. gegužės 23 d. sprendimą paveldėjo A. P. Šiuo įgaliojimu A. S. buvo įgaliotas gauti, pasirašyti ir pateikti visus su nuosavybės teisių atkūrimu susijusius dokumentus, atstovauti A. P. Lietuvos Respublikos viršininkų administracijose bei savivaldybėse (visuose jų padaliniuose). Remdamasis šiuo įgaliojimu, A. S. 2009 m. spalio 21 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. 3,276 ha žemės sklypą ir namą ( - ) g. 58, Vilniaus miesto savivaldybėje, atkūrimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 29 d. atsakymas Nr. A51-25673(3.3.2.5-BR4) į šį prašymą buvo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 10 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2011 m. gegužės 23 d., panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 29 d. atsakymą Nr. A51-25673(3.3.2.5-BR4) ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją spręsti klausimą pagal pareiškėjos A. P. 2009 m. spalio 21 d. kreipimąsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus ( - ) g. 58, Vilniuje, pagal pretendentės L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašymą ir, esant pakankamam pagrindui, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, 2009 m. spalio 21 d. prašymas, pateiktas A. S., laikytinas tinkamu A. P. kreipimusi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Pastatą. Ši aplinkybė, atsakovo manymu, patvirtina, jog tarp A. P. ir A. S. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Pastatą galiojo susitarimas, aptartas 2007 m. įgaliojime. Tuo labiau, kad A. S. 2011 m. lapkričio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pateikė prašymą dėl medžiagos prijungimo, kuriuo pateikė papildomą įgaliojimą (Nr. 1291), kuriame papildomai detalizuojami įgaliojimai priimti sprendimus dėl viso išlikusio nekilnojamojo turto (žemės ir pastatų) natūra bei/ar gaunant atitinkamas pinigines kompensacijas. Iš 2008 m. gegužės 8 d. įgaliojimo matyti, A. P. šiuo įgaliojimu įgaliojo A. S. tvarkyti žemės 3,276 ha žemės ir šios žemės priklausinių (pastatų ir kt.), esančių ties ( - ) g. 58, Vilniaus miesto savivaldybėjė, grąžinimo dokumentus, atkurti nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą, kurį pagal 2002 m. liepos 3 d. testamentą Nr. 14-4025 ir Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2003 m. gegužės 23 d. sprendimą paveldėjo pareiškėja. 2002 m. liepos 3 d. testamente Nr. 14-4025, kuris yra minimas abiejuose nurodytuose įgaliojimuose, taip pat yra kalbama apie A. P. paliekamus L. K. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir jame esančius visus statinius ( - ) g. 58, Vilniuje. Atlyginimo už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus būdą (vieną ar kelis būdus iš pasiūlytųjų) pasirenka pilietis (Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 87 punktas). Pareiškėjos įgaliotinis A. S. 2011 m. spalio 26 d. raštu paprašė už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą ( - ) g. 58, Vilniuje, atlyginti pinigais. Vykdant Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį ir atsižvelgiant į minėtą A. S. prašymą, buvo priimtas Įsakymas Nr. 30-533, kurio 2.1 punktas nustatė, jog gyvenamasis namas ( - ) g. 58, Vilniuje, yra išperkamas valstybės, ir už jį pilietės L. K. įpėdinei A. P. atlyginama išmokant 96 000 Lt piniginę kompensaciją, nustatytą pagal VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2011 m. lapkričio 9 d. turto vertės nustatymo pažymą Nr. VZ-228(2011/11). Įsakymas Nr. 30-533 buvo įteiktas pareiškėjos įgaliotiniui A. S., kadangi 2009 m. spalio 21 d. prašyme, kurį Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti įpareigojo teismas, taip pat ir A. S. 2011 m. spalio 27 d. bei 2011 m. lapkričio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teiktuose prašymuose buvo nurodyta: „korespondenciją prašau siųsti man, t. y. A. S., adresu Pamėnkalnio 34b-18, Vilnius, arba galiu atvykti atsiimti asmeniškai Jums patogiu laiku, apie tai prašau pranešti telefonu Nr. 8-686-88668“. Išvardytos aplinkybės, atsakovo manymu, patvirtina, kad pareiškėjos įgaliotas A. S. veikė paminėtų įgaliojimų ribose. Abu įgaliojimai nenuginčyti ir yra galiojantys, todėl A. S. veiksmai, atlikti įgaliojimų pagrindu, sukūrė pareiškėjai teisinius padarinius (CK 2.150 str.). CK 2.133 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad jeigu atstovas veikė viršydamas savo teises, tačiau tokiu būdu, jog trečiasis asmuo turėjo rimtą pagrindą manyti, kad sudaro sandorį su tokią teisę turinčiu atstovu, sandoris privalomas atstovaujamajam, išskyrus atvejus, kai kita sandorio šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad atstovas viršija savo teises. Kadangi teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir jos įgaliotinio yra civilinio pobūdžio, jie nėra ir negali būti šios administracinės bylos dalykas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju yra aktualūs tik santykiai, kurie susiklostė tarp pareiškėjos atstovo A. S. ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos. A. S. atskleidė atstovavimo faktą pateikdamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2007 m. lapkričio 26 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. 5035) ir 2008 m. gegužės 8 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. 1291) bei, atsakovo įsitikinimu, veikė neviršydamas suteiktų įgaliojimų, t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nekilo abejonių, kad valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo į Pastatą būdo išreiškė tokią teisę turintis atstovas. Net jeigu teismas nuspręstų, kad A. S. veikė viršydamas savo teises, turi būti taikoma CK 2.133 straipsnio 9 dalis, pagal kurią Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktas yra privalomas pareiškėjai. Aplinkybė, kad pareiškėja 2012 m. rugsėjo 19 d. panaikino A. S. išduotus įgaliojimus, nagrinėjamu atveju neturi reikšmės, kadangi pagal CK 2.147 straipsnio 1 dalies 2 punktą, įgaliojimas pasibaigia įgaliotojui panaikinus įgaliojimą, vadinasi, teisiniai santykiai tarp pareiškėjos A. P. ir įgaliotinio A. S. pasibaigė tik nuo 2012 m. rugsėjo 19 d., o iki pat 2012 m. rugsėjo 19 d. A. S. turėjo teisę veikti A. P. vardu remiantis 2007 m. lapkričio 26 d. ir 2008 m. gegužės 8 d. įgaliojimais.

19Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija, jog privalėjo atkurti nuosavybės teises į Pastatą natūra, o ne atlyginti už jį išmokant piniginę kompensaciją. Atlyginimo už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus būdą (vieną ar kelis būdus iš pasiūlytųjų) pasirenka pilietis (Tvarkos 87 punktas). Pareiškėjos įgaliotinis A. S. 2011 m. spalio 26 d. raštu paprašė už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą atlyginti pinigais. Esant pareiškėjos įgaliotinio išreikštai valiai dėl minėto nuosavybės teisių atkūrimo būdo, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo savo nuožiūra parinkti kitą nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo būdą, be kita ko, atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į Pastatą natūra. Pagal Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 81 punktą, atlyginant už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, taip pat turtą, kurio piliečiai šio įstatymo nustatytais atvejais nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn pastatų, statinių, jų dalių, kito turto vertė) apskaičiuojamas vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1455 „Dėl valstybės išperkamo iš savininkų turto bei savininkams sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų, kuriuose gyvena nuomininkai, vertės nustatymo“. Atsakovo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių į Pastatą atkūrimas grąžinant jį natūra nebuvo galimas ne tik todėl, kad pareiškėjos įgaliotinis išreiškė valią už Pastatą atlyginti išmokant piniginę kompensaciją, bet ir dėl to, jog šis Pastatas yra nuomojamas tretiesiems asmenims, kuriems valstybės garantijos iki 2009 m. sausio 1 d. išduotos nebuvo. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog šio įstatymo 20 straipsnyje nustatytų valstybės garantijų nuomininkams ir savininkams įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, valstybės garantijų turėtojų teises ir pareigas bei lengvatas nustato Kompensacijų ir garantijų įstatymas (šio įstatymo 9 straipsnio 11 dalis). Nagrinėjamu atveju ginčas kilo ne dėl garantijų išdavimo ar vykdymo, o dėl nuosavybės teisių už išlikusį nekilnojamąją turtą atkūrimo būdo. Šiuos teiginius patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. 793 „Dėl Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimų terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsnio įgyvendinimo tvarkos“ 2.2 punktas, kuriame nustatyta, kad šio nutarimo nuostatos taikomos ir priimtiems, bet dar neįvykdytiems sprendimams dėl nuosavybės teisių atkūrimo grąžinant natūra savininkams (piliečiams, religinėms bendruomenėms ar bendrijoms) gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, taip pat užtikrinant valstybės garantijas nuomininkams. Aiškinant Kompensacijų ir garantijų įstatymo nuostatas sistemiškai, matyti, kad pagal bendrą įstatymų leidėjo nustatytą taisyklę, Kompensacijų ir garantijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 ir 6 punktuose nurodytos valstybės garantijos turi būti įvykdytos ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d., o šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta garantija – per 2 metus nuo jų išdavimo. Įstatymų leidėjas taip pat numatė išimtį iš šios bendros taisyklės, kuri siejama su ginčų dėl valstybės garantijų nagrinėjimu teisme, – t. y. nuomininkams, kuriems dėl ginčų nagrinėjimo teisme valstybės garantijos neįvykdytos iki 2009 m. sausio 1 d., teismui priėmus sprendimą, garantijos išduodamos ir (ar) vykdomos ne vėliau kaip kitais kalendoriniais metais po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės garantijų įvykdymo terminą, tuo pačiu nustatė ir valstybės garantijų išdavimo terminus. Priešingas teisės normų aiškinimas pažeistų teisinės valstybės principą.

20Dėl termino skundui paduoti atsakovas nurodė, kad skundo administraciniam teismui padavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo terminą reglamentuoja specialusis Atkūrimo įstatymas. Šio įstatymo 19 straipsnyje yra įtvirtinta, jog sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Įsakyme Nr. 30-533 nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui per 30 dienų nuo jo įteikimo dienos. Įsakymas Nr. 30-533 pareiškėjos įgaliotam atstovui A. S. buvo įteiktas 2012 m. balandžio 2 d., todėl galėjo būti apskųstas iki 2012 m. gegužės 1 d. Šio įsakymo 2.2 punkte yra nurodyta, kad jis surašomas dviem egzemplioriais, kurių vienas įteikiamas mirusios L. K. įpėdinei pilietei A. P. Kadangi A. S. pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijai 2007 m. lapkričio 26 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. 5035) ir 2008 m. gegužės 8 d. įgaliojimą (notarinio registro Nr. 1291), patvirtinančius A. P. atstovavimo faktą, Įsakymas Nr. 30-533 buvo įteiktas A. S. kaip A. P. įgaliotiniui, todėl ginčo teisiniams santykiams taikytina ne ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis, o Atkūrimo įstatymo 19 straipsnis. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad jos kreipimasis į teismą, prieš tai neišsiaiškinus, ar iki Įsakymo Nr. 30-533 priėmimo nuosavybės teisių į ginčo pastatą atkūrimas natūra buvo įmanomas, būtų savitikslis ir beprasmiškas. Atsakovas pabrėžė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimas, kuris įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją spręsti klausimą pagal pareiškėjos A. P. 2009 m. spalio 21 d. kreipimąsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus ( - ) g. 58, Vilniuje, pagal pretendentės L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. prašymą ir, esant pakankamam pagrindui, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, įsiteisėjo 2011 m. gegužės 23 d. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, pareiga pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus numatyta būtent pareiškėjai. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos turi išnagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Nagrinėjamu atveju visi sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimui reikalingi dokumentai buvo pateikti 2011 m. lapkričio 7 d., o skundžiamas Įsakymas buvo priimtas 2012 m. kovo 13 d., t. y. nepraleidus įstatymų leidėjo sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimui nustatyto 6 mėnesių termino. Šios aplinkybės, atsakovo manymu, patvirtina, kad pareiškėja nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2012 m. kovo 13 d. turėjo pakankamai laiko išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju yra įmanomas nuosavybės teisių atkūrimas į Pastatą natūra, tačiau pareiškėja iki Įsakymo Nr. 30-533 priėmimo nė karto nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, o tai dar kartą patvirtina, jog A. S. buvo tinkamai įgaliotas atstovauti A. P.

21Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Įsakymas Nr. 30-533 pareiškėjos įgaliotiniui A. S. buvo įteiktas 2012 m. balandžio 2 d., todėl galėjo būti apskųstas iki 2012 m. gegužės 1 d., vadinasi, pareiškėja aplinkybes dėl termino praleidimo turėjo sieti būtent su šia data. Atsakovo nuomone, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 25 d. raštas Nr. A51-40072(2.13.1.3-TD6) ir 2012 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. A51-55552(2.13.1.3-TD6), kuriais remiasi pareiškėja, niekaip neįrodo, kad pareiškėja terminą praleido dėl svarbių priežasčių ir šis terminas turi būti atnaujintas, tuo labiau, kad, remiantis CK 2.150 straipsniu, visus su nuosavybės teisių atkūrimu į Pastatą susijusius dokumentus pareiškėja galėjo ir turėjo gauti iš savo įgaliotinio A. S. Iš Įsakymo Nr. 30-533 1 punkto matyti, kad nuosavybės teisės į Pastatą buvo atkurtos, todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai nepažeisti.

22Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba), atstovaujama Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 95–97) prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.

23Nacionalinė žemės tarnyba paaiškino, kad pagal Atkūrimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies nuostatas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nagrinėja piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės administracijos direktorius ar kita Vyriausybės įgaliota institucija.

24Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 189–190) su skundu nesutiko, tačiau nekvestionavo pareiškėjos paduoto skundo pagrįstumo.

25Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog pareiškėja nepagrįstai teigia esą jam nei raštu, nei žodžiu nebuvo suteikti įgaliojimai kreiptis pareiškėjos vardu dėl nekilnojamojo turto ( - ) g. 58, Vilniuje, t.y. Pastato ir Skypo, dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo parinkimo ir t. t. Trečiojo suinteresuoto asmens ir pareiškėjos santykius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykių srityje reglamentavo 2007 m. lapkričio 26 d. pavedimo sutartis (notarinio registro Nr. 5034), 2007 m. lapkričio 26 d. įgaliojimas (notarinio registro Nr. 5035) ir 2008 m. gegužės 8 d. įgaliojimas (notarinio registro Nr. 1291). Pareiškėjos vardu kreiptis į visas reikalingas institucijas, pasirašyti už ją ir atlikti kitus veiksmus, susijusius su susitarimo vykdymu, A. S. suteikė teisę pavedimo sutarties (notarinio registro Nr. 5034) 1.1.1, 1.1.2, 1.2 punktai, o įgaliojimai (reg. Nr. 5035 ir Nr. 1291) tik dar labiau šias teises detalizavo. 2008 m. įgaliojimą papildo ankstesnius dokumentus ir negali būti interpretuojamas kaip atskiras dokumentas. Pavedimo sutartyje aiškiai nurodyta, kad įgaliojimai yra išduodami šios sutarties pagrindu ir yra neatsiejama šios sutarties dalis. Trečiasis suintereseuotas asmuo akcentavo, kad remdamasis šiais dokumentais, jis daug kartų kreipėsi dėl išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimo (Pastatų bei Sklypo) į kompetentingas institucijas (Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, Vilniaus apskrities viršininką, Nacionalinę mokėjimo agentūrą). Todėl teigti, kad pareiškėja nieko nežinojo, nebuvo informuota ar nebuvo išreiškusi savo sutikimo, nėra jokio objektyvaus pagrindo (tai įrodo ir išsaugoti SMS tekstinių žinučių susirašinėjimai). Be to, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-679-473/2010 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartis patvirtina, kad A. S. atstovavo pareiškėjos interesus dėl Sklypo ir Pastato.Trečiasis suinteresuotas asmuo nevykdė jokių veiksmų, kuriems būtų reikėję papildomo susitarimo, nes viskas vyko susirašinėjimo ir pozicijų su institucijomis derinimo kontekste, ir nors institucijų raštuose visada buvo nurodoma, jog į išlikusį turtą nuosavybė šioje vietoje (( - ) g. 58, Vilniuje) grąžinama natūra negali būti (nurodant Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimą Nr. 2013), tačiau jis niekada nenurodė, kad atsisakoma nuosavybės teisės atkūrimo natūra ir pageidaujama gauti tik piniginę išmoką. Ieškant geriausio būdo įgyvendinti teismo sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą ( - ) g. 58, Vilniuje, atsakovui buvo pateikti trys prašymai. Viename iš jų (reg. 2011 m. liepos 11 d.) atstovaudamas pareiškėją A. S. prašė įvykdyti teismo sprendimą dėl nuosavybės atkūrimo (į Pastatą ir kt.). Papildomame prašyme (reg. 2011 m. spalio 27 d.) buvo prašoma, kad administracija, iš esmės spręsdama klausimą dėl nuosavybės atkūrimo natūra, lygiagrečiai paskaičiuotų, koks įmanomas Pastato kompensavimas pinigais, atsižvelgiant į tai, kad buvo informacija, jog ten gyvena penkios šeimos, kurių savivaldybė neturi kur ir kaip iškelti. Pagal galiojančius įstatymus, net ir priėmusi už Pastatus kompensaciją pinigais, pareiškėja išlieka pilnateisė pretendentė į 3,276 ha žemės sklypą (likusius l,6380 ha) ( - ) g. 58, Vilniuje. Nuvykus pas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento direktoriaus pavaduotoją, šis informavo, kad jų užsakymu VĮ Registrų centras atliko skaičiavimus ir įvertino pastatus apie 96 tūkst. Lt. Į tai A. S. atsakė, kad pareiškėja turbūt nesutiks su apskaičiavimu, pasirašė ant pateikto vertinimo nurodydamas „nesutinku“, o vėliau, nesulaukęs jokių atsakymų, sužinojo, kad pareiškėja yra gavusi raštą Nr. 49SF-(14.49.104)-3117 dėl žemės, kuriame buvo nurodyta pateikti papildomą informaciją iki 2012 m. birželio 1 d. Vėliau A. S. sužinojo, kad yra išsiųstas dar vienas pranešimas dėl Pastatų. Pasikalbėjęs su pareiškėja bei išsiaiškinęs numeraciją, trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė trečią prašymą (reg. 2012 m. gegužės 31 d.), kuriuo atsakovą papildomai informavo apie pareiškėjos išreikštą valią, kad tokia kompensacija netinkama, ir kad turi būti atliktas naujas vertinimas, įvertinant Pastatus ir Sklypą kaip vientisą nekilnojamojo turto vienetą. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, atsakovas neturėjo teisės remtis vienu kuriuo nors iš nurodytų prašymų atskirai, t. y. neatsakęs į pirmą prašymą remtis antruoju, nes šie prašymai yra vienas kitą papildantys, tai matyti iš prašymų teksto ir raštiškai išreikšto nesutikimo. Be to, atsakovas privalėjo tinkamai informuoti apie savo sprendimą ne tik pareiškėją, bet ir jį (atstovą). Tokiu būdu, atsakovo Įsakymas Nr. 30-533 yra nepagrįstas, nes nebuvo jokio pagrindo vienašališkai nuspręsti dėl kompensacijos. Trečiojo suinteresuoto asmens įsitikinimu, jo veiksmai nebuvo neteisėti, elgtis neteisėtai jis neturėjo jokių motyvų, net nėra gavęs jokio honoraro, už sėkmingai pasibaigusias bylas dėl nuosavybės atkūrimo atlygis (žeme) numatytas tik po nuosavybės teisių atkūrimo.

26II.

27Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu (II t., b. l. 65–88) pareiškėjos A. P. skundą patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktą ir įpareigojo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atkurti L. K., kurios įpėdinė A. P., nuosavybės teises natūra į gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje; kitą skundo dalį atmetė.

28Spręsdamas pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, teismas atsižvelgė į Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio normą, kurioje įtvirtinta, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad skundžiamas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas Nr. 30-533 buvo priimtas 2012 m. kovo 13 d., pareiškėjos įgaliotam atstovui A. S. įteiktas 2012 m. balandžio 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 25 d. rašte Nr. A51-40072(2.13.1.3-TD6) A. S. ir pareiškėjai užsimenama apie 2013 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. 30-533 ir jo apskundimo tvarką (I t., b. l. 37–38). Pareiškėja 2012 m. liepos 30 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama pateikti Įsakymo Nr. 30-533 kopiją. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. rugsėjo 5 d. rašte Nr. A51-55552(2.13.1.3-TD6) (atsakyme į paklausimą) yra nuoroda į Įsakymą Nr. 30-533, tačiau jo kopija nepridėta motyvuojant tuo, kad šio įsakymo originalas yra įteiktas pareiškėjos įgaliotam atstovui A. S. (I t., b. l. 42–44). Pareiškėja 2012 m. rugpjūčio 16 d. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą dėl dokumentų kopijų išdavimo (I t., b. l. 82) ir 2012 m. rugsėjo 12 d. gavo Įsakymą Nr. 30-533 (I t., b. l. 80). Skundas dėl šio įsakymo teismui išsiųstas 2012 m. spalio 5 d. Atsižvelgęs į tai, kad apie Įsakymą Nr. 30-533 pareiškėja sužinojo 2012 m. rugsėjo 12 d., o skundas dėl šio įsakymo panaikinimo teismui išsiųstas 2012 m. spalio 5 d., pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėja nėra praleidusi Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyto termino.

29Teismas nustatė, kad pareiškėja A. P. ir advokatas A. S. 2007 m. lapkričio 26 d. sudarė pavedimo sutartį (notarinio registro Nr. 5034) (I t., b. l. 31–34), pagal kurią pareiškėja 2007 m. lapkričio 26 d. davė A. S. įgaliojimą (notarinio registro Nr. 5035) (I t., b. l. 35), o 2008 m. gegužės 8 d. – dar vieną įgaliojimą (notarinio registro Nr. 1291) (I t., b. l. 36). Pareiškėja 2009 m. spalio 21 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 3,276 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą ( - ) g. 58, Vilniuje, atkūrimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2009 m. lapkričio 20 d. priėmė sprendimą Nr. A51-25673(3.3.2.5.-BR4), kuriuo atsisakė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. liepos 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-697-473/2010 panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir įpareigojo spręsti klausimą pagal pareiškėjos 2009 m. spalio 21 d. kreipimąsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir, esant pakankamam pagrindui, priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (I t., b. l. 16–21, 113–116). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1142/2011 šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą (I t., b. l. 22–30, 108–112). A. S. 2011 m. liepos 4 d. prašymu ir 2011 m. spalio 26 d. papildomu prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (II t., b. l. 37–38), antrame prašyme nurodyta: „suprasdami esamą situaciją ir problematiką dėl asmenų, esančių adresu ( - ) g. 58, Vilniaus m. sav., perkėlimo/iškėlimo į kitas patalpas, prašom šias patalpas kompensuoti pinigais, o žemės sklypo klausimą atitinkamai sprendžiant lygiagrečiai“ (II t., b. l. 38). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. kovo 13 d. priėmė įsakymą Nr. 30-533 „Dėl nuosavybės teisių pilietei L. K. atkūrimo“, kurio 2.1 punkte nustatė, jog gyvenamasis namas ( - ) g. 58, Vilniuje, yra išperkamas valstybės ir už jį pareiškėjai, pilietės L. K. įpėdinei, atlyginama išmokant 96 000 Lt piniginę kompensaciją (I t., b. l. 77–78; II t., b. l. 35–36). Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. birželio 25 d. raštu Nr. A51-40072(2.13.1.3-TD6) nurodė, kad vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį ir atsižvelgdamas į A. S. 2011 m. spalio 26 d. raštu pateiktą prašymą atlyginti pareiškėjai už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą ( - ) g. 58, Vilniuje, pinigais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. kovo 13 d. priėmė įsakymą Nr. 30-533, kurio 2.1 punkte nustatyta, jog gyvenamasis namas ( - ) g. 58, Vilniuje, yra išperkamas valstybės, ir už jį pareiškėjai, pilietės L. K. įpėdinei, atlyginama išmokant 96 000 Lt piniginę kompensaciją (I t., b. l. 37–38). Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydama nurodyti, ar buvo galimas jos nuosavybės teisių atkūrimas grąžinant jį natūra, ir dėl kokių priežasčių (motyvų) bei kokiu teisiniu pagrindu Įsakymu Nr. 30-533 buvo nuspręsta, kad gyvenamasis namas yra išperkamas valstybės (I t., b. l. 40–41). Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 5 d. atsakyme Nr. A51-55552(2.13.1.3-TD6) nurodyta, kad remdamasis 2007 m. lapkričio 26 d. įgaliojimu A. S. 2009 m. spalio 21 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, t. y. 3,276 ha žemės sklypą ir namą, ( - ) g. 58, Vilniuje, atkūrimo, taip pat nurodyta, jog nuosavybės teisių į šį gyvenamąjį namą atkūrimas grąžinant jį natūra nebuvo galimas, nes Pastatas yra nuomojamas tretiesiems asmenims, kuriems valstybės garantijos iki 2009 m. sausio 1 d. išduotos nebuvo, be to, A. S. 2011 m. spalio 26 d. raštu paprašė už valstybės išperkamą Pastatą atlyginti pinigais, todėl, atsižvelgdamas į šį A. S. prašymą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. kovo 13 d. priėmė įsakymą Nr. 30-533, kurio 2.1 punkte nustatė, kad Pastatas yra išperkamas valstybės, ir už jį pilietės L. K. įpėdinei A. P. atlyginama išmokant 96 000 Lt piniginę kompensaciją (I t., b. l. 42–44). Pareiškėja 2012 m. rugsėjo 19 d. nutraukė Pavedimo sutartį ir panaikino A. S. išduotus įgaliojimus bei apie tai pranešė atsakovui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui (I t., b. l. 46–49).

30Nagrinėdamas ginčą teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 87 punktą, atlyginimo už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus būdą (vieną ar kelis būdus iš pasiūlytų) pasirenka pilietis.

31Teismas pažymėjo, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai tarp atstovo ir atstovaujamojo ir išoriniai atstovavimo santykiai tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais (CK 6.756 str. 1, 2 d.).Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas, kuris patvirtina, kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2009, 2008 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2008).

32Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad A. S. (Įgaliotinis) ir A. P. (Įgaliotoja), 2007 m. lapkričio 26 d. sudarė pavedimo sutartį, kuria pareiškėja įpareigojo A. S. atlikti jos vardu teisinius veiksmus atkuriant nuosavybės teises į faktiškai paveldėtą 3,276 ha ploto žemės sklypą(-us), esantį(-čius) ties ( - ) g. 58, Vilniaus miesto savivaldybėje (I t., b. l. 31–34). A. P. 2007 m. lapkričio 26 d. įgaliojimu įgaliojo A. S. tvarkyti žemės (esant susitarimui, ir kitų su šia žeme susijusių priklausinių) 3,276 ha ploto, esančio ties ( - ) g. 58, Vilniaus miesto savivaldybėje, grąžinimo dokumentus, atkurti nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą, kurį pagal 2002 m. liepos 3 d. testamentą Nr. 14-4025 ir Vilniaus m. 4-ojo apylinkės teismo 2003 m. gegužės 23 d. sprendimą paveldėjo A. P., t. y. Įgaliotoja (I t., b. l. 35). 2008 m. gegužės 8 d. buvo sudarytas įgaliojimas, pagal kurį A. S. suteikta teisė vesti visas bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (o esant būtinumui, ir kitose Lietuvos administracinių teismų sistemos teisminėse instancijose), atlikti visus reikiamus procesinius veiksmus, taip pat, esant būtinumui: perduoti bylas kitam teismui ar institucijai, visiškai ar iš dalies atsisakyti prašymo (skundo) reikalavimų, pripažinti prašymo (skundo) reikalavimus, pakeisti prašymo (skundo) pagrindą ar/ir dalyką, apskųsti teismo sprendimą ar nutartį, perduoti įgaliojimus kitam asmeniui (per įgaliojimą), gauti vykdomąjį raštą ir jį pateikti išieškojimui, gauti priteistus pinigus. Įgaliojimas išduotas pagal 2007 m. lapkričio 26 d. pavedimo sutartį Nr. 5034 (I t., b. l. 76).

33Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad Pavedimo sutarties pagrindu A. S. pavesta atlikti tik teisinius veiksmus atkuriant nuosavybės teises į faktiškai paveldėtą 3,276 ha žemės sklypą. Šiuos atstovui suteiktus įgaliojimus patvirtina 2007 m. lapkričio 26 d. išduotas įgaliojimas, pagal kurį trečiajam suinteresuotam asmeniui A. S. suteikta teisė tvarkyti 3,276 ha žemės nuosavybės teisių grąžinimo dokumentus, nurodant, kad nuosavybės teisių atkūrimo dokumentus į kitus su šia žeme susijusius priklausinius jis gali būti įgaliotas tvarkyti tik esant atskiram susitarimui. Pagal CK 2.137 straipsnio 1 dalies nuostatas, įgaliojimas yra vienašalis atstovaujamojo sandoris, kuriame nurodomos atstovui suteikiamos teisės (įgaliojimai) veikti atstovaujamojo vardu ir interesais su trečiaisiais asmenimis. Taigi įgaliojimu išreiškiama atstovui suteikiamų teisių apimtis ir turinys. Šios bylos kontekste teismas pažymėjo, kad paprastai įgaliojime turi būti aiškiai apibrėžtos įgaliotiniui suteikiamos teisės, jų apimtis ir turinys. CK 2.137 straipsnio 2 dalis nustatyta, kad atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurie reikalingi atstovaujamojo turtui ir turtiniams interesams apsaugoti ir turto priežiūrai vykdyti. Ginčo atveju duomenų, patvirtinančių, kad toks susitarimas tarp pareiškėjos ir A. S. buvo sudarytas, nėra pateikta. Minėtu įgaliojimu yra aptarta situacija, kai nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių į žemės sklypą natūra turėtoje vietoje, pasirinkti bet kurią kitą Lietuvos Respublikos vietovę, kurioje būtų atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai lygiavertį turėtajam žemės sklypui. Vertinant 2008 m. gegužės 8 d. išduoto įgaliojimo turinį, akivaizdu, kad pareiškėja buvo įgalinusi A. S. tik vesti visas bylas administraciniuose teismuose dėl nuosavybes teisių į žemės sklypą ir jo priklausinius atkūrimo, tačiau, priešingai nei nurodo atsakovas, pareiškėja nebuvo įgaliojusi A. S. pakeisti jos valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į Pastatą. Pavedimo sutarties ir įgaliojimų pagrindu teisės atlikti teisinius veiksmus suteikimas nereiškia, jog tokia įgalinimų apimtis suteikia įgaliotiniui teisę veikiant pareiškėjos vardu vadovautis absoliučiai nevaržomo elgesio laisvės principu. Atstovo veikimas atstovaujamojo vardu neatsiejamas nuo veikimo išimtinai atstovaujamojo interesais (CK 2.133 str.). Atstovas privalo elgtis sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, ginti atstovaujamojo teises ir interesus, neveikti priešingai tiems interesams, vengti galimo savo asmeninių ir atstovaujamojo interesų konflikto (CK 6.760 str. 1 d.).

34Teismas konstatavo, kad nesant pateikto pareiškėjos prašymo atlyginti už Pastatą pinigais, atsakovas neturėjo pagrindo priimti Įsakymą Nr. 30-533. Teismo vertinimu, šiuo atveju taip pat yra svarbus viešojo administravimo subjektų vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti. Todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, nagrinėjamu atveju – siekiant išsiaiškinti pareiškėjos valią bei pareikalauti tinkamai įforminti įgaliojimo, kuriame aiškiai būtų nustatyta įgaliotinio teisė pareiškėjos vardu pakeisti nuosavybės teisių į Pastatą atkūrimo būdą. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas yra neatskiriami teisinės valstybės principo elementai, kurių neužtikrinus, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. lapkričio 22 d., 2008 m. vasario 20 d. nutarimai).

35Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas nusprendė, jog pareiškėjos teisės turi būti ginamos panaikinant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktą, kadangi buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

36Spręsdamas dėl skundo reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atkurti pareiškėjai nuosavybės teises natūra į gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje, teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nurodo, jog atkurti nuosavybės teises natūra į gyvenamąjį namą ( - ) g. 58, Vilniuje, nebuvo galima ir dėl to, kad Pastatas yra nuomojamas tretiesiems asmenims, kuriems valstybės garantijos iki 2009 m. sausio 1 d. išduotos nebuvo.

37Atsižvelgęs į Atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnyje, taip pat Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 63 ir 64 punktuose nustatytą reglamentavimą, teismas priėjo prie išvadų, kad teisės aktuose nėra nustatytų pagrindų, kurie ribotų nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Todėl aplinkybė, kad savininkams grąžintinuose namuose, jų dalyse, butuose gyvena nuomininkai, nėra pagrindas neatkurti nuosavybės teisių grąžinant natūra gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Pagal Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 4 punkto nuostatas gyvenamieji namai valstybės išperkami tik tuo atveju, jei piliečiai nesutinka su šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytu reikalavimu išnuomoti grąžintiną jiems gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai. Remdamasis bylos duomenimis teismas nustatė, kad vienas iš Pastate esančių butų yra išnuomotas L. Š. (I t., b. l. 50–57), tačiau pareiškėja sutinka išnuomoti grąžintiname jai Pastate esantį butą, kol valstybė įvykdys Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytas garantijas. Vertindamas atsakovo atsisakymo atkurti nuosavybės teises natūra motyvus, teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog valstybės garantija nebuvo išduota iki 2009 m. sausio 1 d., nėra teisiškai reikšmingas pagrindas, numatytas Atkūrimo įstatymo 8 ir 15 straipsniuose, kuriam esant pareiškėjai nebūtų galima atkurti nuosavybės teisių natūra. Šiuo aspektu pažymėjo, kad nuosavybės teisė gali būti ribojama tik remiantis įstatymu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, būtų pagrindas teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui.

38Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės teises į Pastatą, pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją atkurti nuosavybės teises natūra į gyvenamąjį namą, esantį ( - ) g. 58, Vilniuje.

39Spręsdamas reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo įgyvendinti Kompensacijų ir garantijų įstatymą, teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, atkuriant nuosavybės teises į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, savivaldybės administracijos direktorius kartu su sprendimu grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Kai tokį sprendimą priima kita Vyriausybės įgaliota institucija, savivaldybės administracijos direktorius valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos garantijos išduoda per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalis nustato, kad grąžintą natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai, savininkas privalo išnuomoti savivaldybei, kol valstybė įvykdys jiems suteiktas garantijas. Iki tol savininkui draudžiama nuomininkus iškeldinti, išskyrus Civiliniame kodekse numatytus atvejus. Jeigu savininkas nevykdo pareigos išnuomoti savivaldybei gyvenamąsias patalpas, savivaldybė gali kreiptis į teismą dėl įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį.

40Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 124 punktas nustato, kad, kai piliečiui atkuriamos nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kurį savivaldybė nuomos sutarties pagrindais nuomoja ten gyvenantiems asmenims, savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas sprendimą grąžinti piliečiui natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kartu privalo juose gyvenantiems nuomininkams išduoti valstybės garantinį dokumentą dėl nuomininkui suteiktos valstybės garantijos. Toks garantinis dokumentas išduodamas ir grąžinamo namo, jo dalies, buto savininkui. Jeigu sprendimą grąžinti natūra gyvenamąjį namą, jo dalį, butą priima kita Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija, ji apie priimtą sprendimą raštu informuoja savivaldybės, kurios teritorijoje yra grąžinamas gyvenamasis namas, jo dalis, butas, administracijos direktorių, nurodydama sprendimo atkurti nuosavybės teises datą, numerį, piliečio, kuriam atkurtos nuosavybės teisės, vardą ir pavardę, grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto adresą ir vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą ir Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 1455. Savivaldybės administracijos direktorius per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo išduoda grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkams ir savininkui valstybės garantinius dokumentus. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 125 punktas nustato, kad savivaldybė su grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto savininku sudaro gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomos sutartį ir subnuomoja juos gyvenantiems juose nuomininkams Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 126 punktas nustato, kad savivaldybės vykdomoji institucija valstybės garantijas (garantinius dokumentus) gyvenamųjų namų, jų dalių, butų nuomininkams ir savininkams išduoda ir vykdo Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio nustatyta tvarka ir terminais. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 127 punktas nustato, kad grąžinamo (grąžinto) natūra gyvenamojo namo, jo dalies, buto nuomininkus savivaldybės vykdomoji institucija privalo informuoti apie numatomą priimti (priimtą) sprendimą atkurti nuosavybės teises natūra į gyvenamąjį namą, jo dalį, butą savininkui ir pasiūlyti pasirinkti vieną iš Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatytų valstybės garantijų. Savivaldybės vykdomoji institucija Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka subnuomoja nuomininkams, gyvenantiems savininkams natūra grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse, butuose, gyvenamąsias patalpas, iki įvykdomos jiems suteiktos valstybės garantijos. Šie nuomininkai moka mokesčius už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas, laikydamiesi Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 (Žin., 2001, Nr. 62-2263; 2002, Nr. 48-1857), ir atleidžiami nuo nuomos mokesčio mokėjimo.

41Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą (toliau – ir valstybės garantija). Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog valstybės garantija įsipareigojama, kad nuomininkams per šiame dokumente nurodytą laiką: 1) bus Vyriausybės nustatyta tvarka kompensuojamos gyvenamųjų patalpų įsigijimo išlaidos, neviršijančios valstybės garantijoje nurodytos nuomojamų patalpų rinkos vertės, arba 2) bus suteiktos kitos didesnės vertės gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 3) bus neatlygintinai perduotos nuosavybėn kitos mažesnės vertės gyvenamosios patalpos, o valstybės garantijoje nurodytos nuomotų ir perduotų nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumas kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 4) bus perduotas nuosavybėn žemės sklypas gyvenamajam namui statyti; jeigu perduodamo žemės sklypo gyvenamajam namui statyti vertė didesnė už valstybės garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę, žemės sklypo dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o likusią dalį valstybės garantijos turėtojai privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais. Perduodant nuosavybėn mažesnės vertės už garantijoje nurodytą nuomojamų patalpų vertę žemės sklypą gyvenamajam namui statyti, vertės skirtumas garantijos turėtojams bus kompensuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais, arba 5) bus Vyriausybės nustatyta tvarka išnuomotos kitos valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos, į nuompinigius įskaičiuojant nuomotų patalpų vertę, arba 6) bus kompensuojama nuomotų gyvenamųjų patalpų rinkos vertė pinigais, kurie bus pervesti į valstybės garantijos turėtojo nurodytą sąskaitą banke. Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto nuomininkai turi teisę tik į vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. Savo valią dėl valstybės garantijos pasirinkimo nuomininkai pareiškia raštu per mėnesį nuo savivaldybės administracijos direktoriaus pranešimo gavimo dienos. Jeigu nuomininkai per šį laiką nepareiškia savo valios dėl valstybės garantijos pasirinkimo, išduodama šio straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodyta garantija. Pagal Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, savivaldybės administracijos direktorius kartu privalo išduoti valstybės garantiją ir grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, buto savininkui. Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 9 dalis nustato, kad valstybės garantija savininkui (savininkams) – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas, kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja per jame nurodytą laiką perduoti savininkui (savininkams) (garantijos turėtojui (turėtojams)) nuomininkų patuštintas gyvenamąsias ir kitas patalpas. Valstybės garantijoje savininkui (savininkams) turi būti nurodyta: valstybės garantijos išdavimo vieta, data, numeris, ją išdavusios savivaldybės pavadinimas, sprendimą atkurti nuosavybės teises priėmusi institucija, sprendimo data ir numeris, garantas, garantijos turėtojas (turėtojai) ir jo asmens kodas (kodai), valstybės garantijos įvykdymo data, ją pasirašiusio asmens vardas, pavardė, pareigos, savivaldybės administracijos antspaudas ir garantijos turėtojo (turėtojų) parašas (parašai). Šios garantijos turėtojui mirus, kol ji neįvykdyta, garantija lieka galioti jo įpėdiniams. Remiantis Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 11 dalimi, valstybės garantijos apskaitomos savivaldybės administracijoje pagal turto buvimo vietą. Šio straipsnio 5 ir 9 dalyse nurodytų valstybės garantijų vykdymo eiliškumą, apskaitos ir kontrolės tvarką nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į tai, kad šio straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 ir 6 punktuose nurodytos valstybės garantijos turi būti įvykdytos ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d., o šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta garantija – per 2 metus nuo jų išdavimo, ir į tai, kad pirmąja eile vykdomos garantijos, kurių turėtojai (nuomininkas ar jo šeimos nariai) gyvena avarinės būklės namuose, taip pat 1992–2002 metais nuomininkams išduotos garantijos, o antrąja eile – kitų turėtojų garantijos. Nuomininkams, kuriems dėl ginčų nagrinėjimo teisme valstybės garantijos neįvykdytos iki 2009 m. sausio 1 d., teismui priėmus sprendimą, garantijos išduodamos ir (ar) vykdomos ne vėliau kaip kitais kalendoriniais metais po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

42Atysižvelgęs į minėtą reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygas ir tvarką, tuo pačiu metu nustatė valstybės garantijas jų savininkams bei nuomininkams. Tuo pagrindu tiek nuomininkui, tiek savininkui suteiktos valstybės garantijos nurodomos valstybės garantiniame dokumente, kurį išduoda savivaldybės vykdomoji institucija. Pagal Atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalies bei Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas, savivaldybės administracijos direktorius savininkams ir nuomininkams, gyvenantiems savininkui (piliečiui, religinei bendruomenei ar bendrijai) grąžintame gyvenamajame name, jo dalyje, bute, privalo išduoti valstybės garantinį dokumentą. Nagrinėjamu atveju teismas nusprendė, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, jog Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnyje nustatyti terminai užkerta kelią atkurti nuosavybės teises natūra bei išduoti garantinius dokumentus, nes minėti terminai yra nustatyti dėl jau išduotų garantijų įvykdymo, bet ne dėl jų išdavimo. Teismas pažymėjo, kad nurodytų terminų paskirtis yra užtikrinti tiek nuomininkų, tiek savininkų teises, tiek valstybės įsipareigojimų minėtiems asmenims įvykdymą per tam tikrą nustatytą terminą. Tačiau atsižvelgdamas į tai, jog garantijų išdavimas yra susijęs su Kompensacijų ir garantijų įstatyme nustatyta procedūra bei trečiojo suinteresuoto asmens L. Š. valia dėl valstybės garantijos pasirinkimo, teismas pripažino nepagrįstu išankstinį įpareigojimą išduoti garantijas. Be to, iškilus ginčui dėl valstybės garantijų išdavimo, šalys galėtų šį ginčą spręsti Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 15 dalies nustatyta tvarka.

43Remdamasis minėtais argumentais, teismas atmetė pareiškėjos reikalavimus įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti Kompensacijų ir garantijų įstatymą – atkūrus pareiškėjai nuosavybės teises natūra į gyvenamąjį namą ( - ) g. 58, Vilniuje, teisės aktų nustatyta tvarka pranešti L. Š. kaip buto, esančio ( - ) g. 58-1, Vilniuje, nuomininkei dėl valstybės garantijos pasirinkimo.

44III.

45Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 95–102) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimo dalį dėl patenkintų pareiškėjos skundo reikalavimų ir šią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiąsias ir proceso teisės normas, neįvertino visų atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų, nenurodė teisinių šių argumentų atmetimo motyvų. Apelianto nuomone pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad pareiškėja

46Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėja nėra praleidusi nėra praleidusi Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyto termino paduoti skundą. Teismas neteisingai nustatė, kad pareiškėja apie Įsakymą Nr. 30-533 pareiškėja sužinojo 2012 m. rugsėjo 12 d. Įsakymas Nr. 30-533 2012 m. balandžio 2 d. buvo įteiktas (šią aplinkybę patvirtina byloje esantis įteikimo pranešimas) pareiškėjos teisės aktų nustatyta tvarka įgaliotam A. S., todėl galėjo būti apskųstas iki 2012 m. gegužės 1 d. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad Įsakymas Nr. 30-533 buvo įteiktas pareiškėjos įgaliotiniui A. S., kadangi 2009 m. spalio 21 d. prašyme, kurį Vilniaus miesto savivaldybės administraciją išnagrinėti įpareigojo teismas, taip pat A. S. 2011 m. spalio 27 d. bei 2011 m. lapkričio 7 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijai teiktuose prašymuose buvo nurodyta, kad korespondenciją siųsti jam (adresas nurodytas) arba jis gali atvykti atsiimti asmeniškai apie tai jam pranešant telefonu (numeris nurodytas).Nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimo įsiteisėjimo (2011 m. gegužės 23 d.) iki 2012 m. liepos 30 d. pareiškėja nė karto nesikreipė į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Ši aplinkybė patvirtina, kad A. S. buvo tinkamai įgaliotas atstovauti pareiškėjai. Atsižvelgdamas į tai, kad Įsakymas Nr. 30-533 pareiškėjos įgaliotiniui A. S. buvo įteiktas 2012 m. balandžio 2 d. ir todėl galėjo būti apskųstas iki 2012 m. gegužės 1 d., apeliantas mano, jog pareiškėja aplinkybes dėl termino praleidimo turėjo sieti būtent su šia data.

47Apelianto nuomone teismui pripažinus, kad pareiškėja praleido skundo padavimo terminą, pareišėjkjos prašymas dėl termino atnaujinimo paduoti skundą negali būti tenkinamas.Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. birželio 25 d. raštas Nr. A51-40072(2.13.1.3-TD6) ir 2012 m. rugsėjo 5 d. raštas Nr. A51-55552(2.13.1.3-TD6), kuriais savo skunde remiasi pareiškėja, neįrodo, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, tuo labiau, kad pagal CK 2.150 straipsnį visus su nuosavybės teisių atkūrimu į ginčo pastatą susijusius dokumentus pareiškėja galėjo ir turėjo gauti iš savo įgaliotinio A. S.

48Apeliacinis skundas dėl ginčo esmės grindžiamas iš dalies tais pačiais argumentais, kuriais atsakovas rėmėsi savo atsiliepime į pareiškėjos skundą, paduotame pirmosios instancijos teismui. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

491. Vilniaus miesto savivaldybės administracija patikrino abu pareiškėjos atstovo A. S. pateiktus įgaliojimus ir įsitikino juose išreikštais, t. y. A. S. suteiktais, įgaliojimais. Abu įgaliojimai yra nenuginčyti ir galiojantys, todėl A. S. veiksmai, atlikti įgaliojimų pagrindu, tiesiogiai sukūrė pareiškėjai teisinius padarinius. A. S. pateiktame į bylą atsiliepime bei pareiškėja teismo posėdžio metu patvirtino, kad bendradarbiavimas tarp jų vyko susitikimų bei SMS žinučių forma, tačiau fiduciariniai santykiai tarp pareiškėjos ir jos įgaliotinio yra civilinio pobūdžio, todėl jie nėra ir negali būti šios administracinės bylos dalykas. Apelianto įsitikinimu, A. S. veikė neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų, t. y.Vilniaus miesto savivaldybės administracijai nekilo abejonių, kad valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo išreiškė tokią teisę turintis atstovas. Jeigu teismas nuspręstų, kad A. S. veikė viršydamas savo įgaliojimus, apelianto manymu, turi būti taikoma CK 2.133 straipsnio 9 dalis, pagal kurią skundžiamo Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktas yra privalomas pareiškėjai. Teismas nagrinėjamos bylos kontekste neanalizavo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A146-1142/2010 bei 2002 m. liepos 3 d. testamento Nr. 14-4025, kurie patvirtina, kad pareiškėjos įgaliotinis A. S. veikė neperžengdamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, taip pat neatsižvelgė į aplinkybę, kad 2007 m. įgaliojime buvo aptartas susitarimas tarp A. P. ir A. S. dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Pastatą. Apelianto įsitikinimu, 2007 ir 2008 m. įgaliojimų formuluotės, be kita ko, leido įgaliotiniui parinkti ir nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

502. Teismas, konstatuodamas, kad ginčo atveju nėra teisės aktuose nustatytų pagrindų, kurie ribotų nuosavybės teisių atkūrimą natūra, nepagrįstai ignoravo aplinkybę, kad teisės aktai nedraudžia pareiškėjai ar jos įgaliotam asmeniui pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pareiškėjos įgaliotinis A. S. 2011 m. spalio 26 d. raštu paprašė už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą atlyginti pinigais. Esant pareiškėjos įgaliotinio išreikštai valiai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. už Pastatą atlyginti pinigais, Vilniaus miesto savivaldybės administracija neturėjo pagrindo savo nuožiūra parinkti kitokio nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo būdo, taip pat ir atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į minėtą pastatą natūra, tačiau teismas skundžiamame sprendime šių atsakovo argumentų nevertino.

513. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybė, jog valstybės garantija nebuvo išduota iki 2009 m. sausio 1 d., nėra teisiškai reikšmingas pagrindas, numatytas Atkūrimo įstatymo 8 ir 15 straipsniuose, kuriam esant pareiškėjai nebūtų galima atkurti nuosavybės teisių natūra. Apelianto teigimu, tokia teismo išvada buvo padaryta neįsigilinus į nuosavybės teisių atkūrimo klausimų specifiką. Remdamasis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 6 dalimi bei Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 11 ir 15 dalių nuostatomis, apeliantas atkreipia dėmesį, kad ginčai dėl garantijų galimi tik tada, kai nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus atkurtos grąžinant juos natūra. Nagrinėjamu atveju ginčas, visų pirma, kilo ne dėl garantijų išdavimo ar vykdymo, o dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąją turtą atkūrimo būdo. Be to, aiškinant Kompensacijų ir garantijų įstatymo nuostatas sistemiškai, matyti, jog pagal bendrą įstatymų leidėjo nustatytą taisyklę, Kompensacijų ir garantijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 1, 2, 3, 5 ir 6 punktuose nurodytos valstybės garantijos turi būti įvykdytos ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio 1 d., o šio straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta garantija – per 2 metus nuo jos išdavimo. Įstatymų leidėjas taip pat numatė išimtį iš šios bendros taisyklės, kuri siejama su ginčų dėl valstybės garantijų nagrinėjimu teisme, t. y. nuomininkams, kuriems dėl ginčų nagrinėjimo teisme valstybės garantijos neįvykdytos iki 2009 m. sausio 1 d., teismui priėmus sprendimą garantijos išduodamos ir (ar) vykdomos ne vėliau kaip kitais kalendoriniais metais po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Akivaizdu, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybės garantijų įvykdymo terminą, tuo pačiu nustatė ir valstybės garantijų išdavimo terminus.

52Pareiškėja A. P. nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti bei palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą nepakeistą. Pareiškėjos atsiliepimas į apeliacinį skundą (II t., b. l. 107–114) grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais ji rėmėsi savo patikslintame skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Papildomai pareiškėja nurodo, kad apeliantas netinkamai interpretuoja Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-697-473/2010 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1142/2011 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-02163-2009-6). Šiose administracinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo ne A. S. įgaliojimų apimties ir ribų klausimas, bet L. K. (kurios įpėdinė yra pareiškėja) valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą išraiška iki įstatymų nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.). Kadangi dėl L. K. 2001 m. gruodžio 28 d. atsakovui pateikto prašymo vyko teisminiai ginčai, pareiškėja išdavė A. S. 2008 m. gegužės 8 d. įgaliojimą jos vardu vesti bylas administraciniuose teismuose, taip patvirtindama, kad nekeičia L. K. išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra ir neįgaliojo A. S. spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo.

53Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 116–117) prašo bylą nagrinėti teismo nuožiūra, kadangi nuosavybės teisių atkūrimas į gyvenamąjį namą Atkūrimo įstatymu (17 str. 1 d., 2 d.) yra priskirtas savivaldybės (šios bylos atveju – Vilniaus miesto savivaldybės) administracijos direktoriaus kompetencijai.

54Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime (II t., b. l. 119–120) nurodė, kad jis nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo, palaiko savo argumentus, išdėstytus pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime, tačiau prašo iš dalies pakeisti teismo sprendimo motyvus, atsižvelgiant į tai, kad jo veiksmai visiškai atitiko suteiktus įgaliojimus. Nurodo, kad teismas nevertino Pavedimo sutartyje ir įgaliojimuose įtvirtintų nuostatų dėl pateikimo reikiamoms institucijoms atitinkamų prašymų ar kitų dokumentų, dėl teisės vesti derybas, reikalingas tinkamam suteiktų įgaliojimų įgyvendinimui, dėl žemės sklypo vietos parinkimo, dėl piniginių lėšų paėmimo ir t. t. Visa tai patvirtina, kad jis veikė remdamasis suteiktais įgaliojimais ir jų neviršijo. Be to, teismas nevertino pateiktų duomenų apie tai, kad su pareiškėja buvo vykdomas susirašinėjimas telekomunikacinių ryšių priemonėmis (trumposiomis SMS žinutėmis), todėl pareiškėja buvo informuota apie visus pagal suteiktus įgaliojimus atliekamus veiksmus.

55Teisėjų kolegija

konstatuoja:

56IV.

57Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

58Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pateikė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Prašymą grindė nuosavybės teisių atkūrimo proceso socialine svarba bei faktinių aplinkybių dėl pareiškėjos tikrosios valios nustatymu. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka argumentus, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjos pozicija byloje jai rūpimais klausimais į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose (skunde pirmosios instancijos teismui, atsiliepime į apeliacinį skundą), taip pat kitų bylos proceso dalyvių pozicija dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo ir bylos esmės išdėstyta išsamiai ir aiškiai, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Todėl atsakovo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

59Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes bei apeliacinio skundo argumentus, kuriuose, be kita ko, nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais dėl termino paduoti skundą teismui skaičiavimo ir išvadomis, kad pareiškėja kreipėsi į teismą nepraleidusi skundo padavimo termino, teisėjų kolegija pirmiausia patikrino, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėja nėra praleidusi termino paduoti skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. 30-533.

60Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga įgyvendinti šią teisę laikantis įstatymų nustatytų procesinių reikalavimų, vienas iš kurių yra kreipimasis į teismą įstatymo numatytu terminu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-575/2010).

61Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. Specialusis įstatymas, reglamentuojantis nuosavybės teisių atkūrimą į nekilnojamąjį turtą, yra Atkūrimo įstatymas. Pagal Atkūrimo įstatymo (bylai aktuali 2010 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-919 redakcija) 18 straipsnio 6 dalies nuostatas, šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos institucijos sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiams išduoda ne vėliau kaip per 30 dienų nuo jų priėmimo dienos. Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos.

62Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies taikymo atveju mirusiojo piliečio įpėdinio atžvilgiu taikomos ir Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalies nuostatos dėl institucijos sprendimo atkurti nuosavybės teises išdavimo.

63Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises išdavimo (įteikimo) negali būti suprantamos ir aiškinamos kaip reiškiančios, jog sprendimas atkurti nuosavybės teises turi būti išduotas (įteiktas) asmeniškai piliečiui, kuriam atkurtos nuosavybės teisės, ar mirusio piliečio įpėdiniui (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies taikymo atveju). Jei pilietis (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies taikymo atveju – mirusio piliečio įpėdinis) savo teises pagal Atkūrimo įstatymą įgyvendina per įgaliotą atstovą, sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies taikymo atveju – jo įpėdiniui) laikytinas institucijos išduotu (įteiktu) nuo jo įteikimo piliečio (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies taikymo atveju – jo įpėdinio) įgaliotam atstovui dienos.

64Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 30-533 nuosavybės teisės į Pastatą atkurtos mirusiosios L. K. vardu. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, kuri yra L. K. turto paveldėtoja pagal testamentą, atstovauti jai valstybės institucijose, kurioms pagal Atkūrimo įstatymą suteikta kompetencija nagrinėti piliečių prašymus ir priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, įgaliojimus buvo suteikusi A. S.

65Į bylą pateikti įrodymai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 m. kovo 13 d. įsakymą Nr. 30-533 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Pastatą pareiškėjos įgaliotam atstovui A. S. įteikė 2012 m. balandžio 2 d. Todėl Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nutatytas 30 dienų terminas paduoti skundą teismui dėl Įsakymo Nr. 30-533 turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. balandžio 2 d. Pareiškėja skundą teismui padavė 2012 m. spalio 8 d. Taigi, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, pareiškėja kreipėsi į teismą praleidusi skundo padavimo terminą.

66Pirmosios instancijos teismas, prieidamas prie išvadų, kad pareiškėja nėra praleidusi termino paduoti skundą, netinkamai vertino bylos aplinkybes ir netinkamai taikė teisės normas. Teismas priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad terminas paduoti skundą turi būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 12 d., t. y. nuo tos dienos, kai pareiškėja gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2012 m. rugsėjo 5 d. raštą Nr. A51-55552(2.13.1.3-TD6), kuriuo atsakovas atsakė pareiškėjai į jos 2012 m. liepos 30 d. prašymą pateikti informaciją. Teisėjų kolegijai pagal pateiktus į bylą įrodymus nekyla abejonių dėl to, kad atsakovas Įsakymą Nr. 30-533, kuris pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas turėjo būti išduotas mirusios pilietės L. K., kuriai atkurtos nuosavybės teisės į Pastatą, turto paveldėtojai A. P., išdavė (įteikė) Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalies taikymo prasme nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, t. y. per įstatymo nustatytą terminą ir tinkamai. Į bylą pateikti įrodymai, kad A. S., atstovaudamas pareiškėjai (L. K. nekilnojamojo turto paveldėtojai) dėl nuosavybės teisių atkūrimo pagal L. K. pateiktą prašymą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai buvo pateikęs A. P. jam išduotus notariškai patvirtintus 2007 ir 2008 m. įgaliojimus. 2008 m. įgaliojime, kuris atitinkamai papildo 2007 metų įgaliojimą, aptaros įgaliotinio teisės veikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Pastatą. Nurodyta, kad įgaliotoja A. P. įgalioja A. S. tvarkyti 3,276 ha žemės ploto ir šios žemės priklausinių (pastatų ir kt.), esančių ties ( - ) g. 58, Vilniaus miesto savivaldybėje, grąžinimo dokumentus, atkurti nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį turtą, kurį pagal 2002 m. liepos 3 d. testamentą Nr. 14-5025 paveldėjo A. P. Testamente testatorė paliekamu savo turtu įvardijo jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą ir jame esančius statinius ( - ) g. 58, Vilniuje. 2008 m. įgaliojime taip pat nurodyta, kad įgaliotoja suteikia įgaliotiniui teisę vesti visas bylas dėl nuosavybės teisių atkūrimo administraciniuose teismuose. Visuose byloje esančiuose pareiškėjos įgalioto atstovo A. S. pareiškimuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (2008 m. vasario 20 d., 2009 m. spalio 20 d., 2011 m. liepos 4 d., 2011 m. spalio 26 d., 2011 m. lapkričio 7 d.) remiantis Pavedimo sutartimi bei 2007 bei 2008 m. įgaliojimais prašoma korespondenciją siųsti jam (įgaliotam atstovui) jo nurodytu adresu. Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėja Pavedimo sutartį nutraukė ir 2007 bei 2008 m. įgaliojimus, išduotus savo įgaliotiniui A. S., panaikino 2012 m. rugsėjo 19 d., t. y. praėjus 6 mėnesiams po atsakovo Įsakymo Nr. 30-53 įteikimo minėtam pareiškėjos įgaliotam atstovui. Apie Pavedimo sutarties nutraukimą ir minėtų įgaliojimų panaikinimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijai pareiškėja pranešė 2012 m. spalio 5 d. Taigi Įsakymo Nr. 30-533 įteikimo pareiškėjos įgaliotam atstovui dieną (2012 m. balandžio 2 d.) pareiškėjos jam išduoti įgaliojimai nebuvo panaikinti. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, atlikdamas Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje numatytą sprendimo atkurti nuosavybės teises išdavimo funkciją ir įteikdamas Įsakymą Nr. 30-533 pareiškėjos įgaliotam atstovui, kuriam teisės aktų nustatyta tvarka išduoti įgaliojimai nebuvo panaikinti ar nuginčyti, įstatymų nepažeidė.

67Minėta, kad sprendimo atkurti nuosavybės teises išdavimas (įteikimas) piliečio, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, įgaliotam atstovui (jei pilietis miręs, jo įpėdinio įgaliotam atstovui) Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalies prasme yra tinkamas administracinio akto atkurti nuosavybės teises išdavimas (įteikimas) piliečiui (mirusio piliečio įpėdiniui). Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes, priešingai nė nustatė pirmosios instancijos teismas, Įsakymas Nr. 30-533 pareiškėjai per jos įgaliotą atstovą buvo įteiktas 2012 m. balandžio 2 d. Todėl skundas teismui dėl šio administracinio akto turėjo būti paduotas per 30 dienų (Atkūrimo įstatymo 19 str. 1 d.) skaičiuojant nuo 2012 m. balandžio 2 d., o buvo pateiktas 2012 m. spalio 8 d., t. y. praleidus skundo padavimo terminą.

68Pareiškėja 2008 m. įgaliojimu, be kita ko, buvo įgaliojusi savo atstovą A. S. vesti bylas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, atlikti visus reikiamus procesinius veiksmus, tarp jų numatytus ABTĮ 50 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. ABTĮ 50 straipsnio 2 dalis nereikalauja, jog teisė paduoti skundą teismui būtų atskirai aptarta atstovui išduotame įgaliojime. Vadinasi, jei įgaliojimus patvirtinančiame dokumente atstovui yra suteikta teisė vesti bylą teisme, teisė paduoti skundą teismui atskirai neprivalo būti aptarta. Pagal CK 2.150 straipsnio reikalavimus, atstovas privalo pateikti atstovaujamajam ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti atstovaujamajam už viską, ką yra gavęs vykdydamas pavedimą. Pareiškėjos įgalioto atstovo argumentai, kad jis teikdavo pareiškėjai informaciją apie nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesą įvairiomis bendravimo formomis (SMS žinutėms, telefonu, susitikimų metu) byloje nepaneigti. Apeliantas pagrįstai akcentuoja, kad pareiškėja pirmosios instancijos teisme neneigė, jog ji gaudavo iš savo įgalioto atstovo atitinkamą informaciją nuosavybės teisių atkūrimo klausimais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad pareiškėjui teisinę pagalbą teikiantis ir jam atstovaujantis advokatas yra tiesiogiai su juo susijęs asmuo, o jo atlikti veiksmai trečiųjų asmenų atžvilgiu laikytini paties pareiškėjo veiksmais (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-669/2011). Byloje yra duomenys apie tai, kad pareiškėjos įgaliotas atstovas 2012 m. balandžio 2 d. gavęs atsakovo įteiktą Įsakymą Nr. 30-533, 2012 m. gegužės 31 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, prašydamas atlikti nekilnojamojo turto ( - ) g. 58, Vilniuje (Sklypo ir Pastato) papildomą vertinimą ir šį nekilnojamąjį turtą vertinti kaip vieną turtinį vienetą, t. y. siekė, kad atsakovas atitinkamai koreguotų Įsakymą Nr. 30-533 administracine tvarka, o ginčo teisme nekėlė. Pažymėtina, kad 2012 m. birželio 28 d. gavusi Vilniaus miesto savivaldybės 2012 m. birželio 25 d. raštą Nr. A51-40072(2.13.1.3-TD6), kuriame atsakovas, atsakydamas į pareiškėjos atstovo 2012 m. gegužės 31 d. prašymą, priminė pareiškėjai ir jos įgaliotam atstovui, kad nuosavybės teisės į Pastatą yra atkurtos 2012 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. 30-533, bei atkreipė dėmesį į tai, kad terminas paduoti skundą dėl šio administracinio akto yra praleistas, pareiškėja, turėdama pagrindo nesutikti su šiuo Įsakymu, nesikreipė į teismą ilgiau nei tris mėnesius, o pradėjo susirašinėjimą su atsakovu (2012 m. birželio 30 d. prašymas pateikti informaciją). Ši bylos medžiaga neabejotinai patvirtina, kad terminas paduoti skundą teismui dėl Įsakymo Nr. 30-533 dalies panaikinimo yra praleistas.

69Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja byloje yra pateikusi prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, turi būti nustatyta, ar yra pagrindas atnaujinti terminą paduoti skundą dėl Įsakymo Nr. 30-533 dalies panaikinimo.

70ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą) atsisakoma priimti, jei praleistas skundo (prašymo) padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu paaiškėja, kad skundas (prašymas) buvo priimtas praleidus nustatytus padavimo terminus, o pareiškėjas neprašė termino atnaujinti arba teismas atmetė tokį prašymą, administracinė byla nutraukiama (ABTĮ 101 str. 6 p.)

71Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1?7 punktuose.

72Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbios priežasties, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas, sąvoka aiškinama kaip apimanti tik išskirtines, objektyvias, nuo skundą paduodančio asmens valios nepriklausiusias aplinkybes, kurios sutrukė kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo per įstatymų nustatytą terminą (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012). Pareiškėjas visus teiginius dėl termino praleidimo priežasčių privalo pagrįsti objektyviais duomenimis (įrodymais). Sprendžiant dėl termino paduoti skundą atnaujinimo turi būti vertinamos aplinkybės, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis termino kreiptis į teismą praleidimo priežastimis, jų atsiradimo monentas, trukmė, galima įtaka pareiškėjo realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė paduoti skundą teismui iki įstatymu nustatyto termino).

73Tais atvejais, kai asmuo savo teisę kreiptis į teismą įgyvendina per atstovą, sprendžiant dėl praleisto termino paduoti skundą teismui atnaujinimo, atstovavimo aspektai paprastai nėra pripažįstami svarbia priežastimi, kuri gali būti pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Įgaliotojas bet kada gali panaikinti pasirinktam advokatui suteiktą teisę vesti bylas teisme, t. y. pakeisti savo įgaliotą atstovą kitu. Byloje nustačius, kad pareiškėjas yra įgaliojęs advokatą vesti bylą teisme ir atlikti visus reikiamus procesinius veiksmus, tarp jų numatytus ABTĮ 50 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose, sprendžiant dėl praleisto termino atnaujinimo vertinama, kad pareiškėjas turėjo kvalifikuotą teisinę pagalbą ir pareiškėjo įgalioto atstovo vesti bylą teisme veiksmai sprendžiant klausimą dėl skundo teismui padavimo laikytini paties pareiškėjo veiksmais. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, kad per 30 dienų laikotarpį, skaičiuojamą nuo 2012 m. balandžio 2 d. (Įsakymo Nr. 30-533 įteikimo įgaliotam atstovui), nesutinkant su šiuo Įsakymu buvo objektyvių kliūčių per įgaliotą atstovą paduoti skundą teismui. Pagal pateiktus į bylą įrodymus, dėl įteikto Įsakymo Nr. 30-533 buvo pasirinktas toks elgesio variantas, kad pareiškėjos įgaliotas atstovas 2012 m. gegužės 31 d. kreipėsi į atsakovą su prašymu atlikti nekilnojamojo turto ( - ) g. 58, Vilniuje (turtinio vieneto – Sklypo ir Pastato) papildomą vertinimą, t. y. pasibaigus skundo padavimo terminui buvo siekiama, kad atsakovas koreguotų savo Įsakymą Nr. 30-533 administracine tvarka.

74Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsakydama į pareiškėjos įgalioto atstovo 2012 m. gegužės 31 d. prašymą, 2012 m. birželio 25 d. rašto Nr. A51-40072(2.13.1.3-TD6) kopiją išsiuntė ne tik pareiškėjos įgaliotam atstovui, bet ir pačiai pareiškėjai. Šiame rašte atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Atkūrimo įstatymą konpetencija priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ir pastatus suteikta skirtingoms valstybės institucijoms, kad savivaldybių administracijos įgaliotos spręsti tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus todėl savivaldybės administracija negali atlikti vieningą Sklypo ir Pastato vertinimą ir šį nekilnojamąjį turtą vertinti pagal vientisumo bei neatskiriamumo principus. Atsakovas 2012 m. birželio 25 d. rašte Nr. A51-40072(2.13.1.3-TD6), be kita ko, priminė pareiškėjos įgaliotam atstovui ir pareiškėjai Įsakymo Nr. 30-533 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Pastatą turinį, aplinkybes, kad šis įsakymas pareiškėjos atstovui buvo įteiktas 2012 m. balandžio 2 d., taip pat tai, kad šio Įsakymo pareiškėja ir jos atstovas per įstatymo nustatytą terminą (iki 2012 m. gegužės 1 d.) neapskundė teismui, šis įsakymas yra galiojantis ir pasiūlė pareiškėjai nurodyti asmeninės sąskaitos numerį, į kurią vykdant Įsakymą Nr. 30-533 turėtų būti pervesta piniginė kompensacija už Pastatą. Iš pareiškėjos pateiktų įrodymų matyti, kad pareiškėja atsakovo 2012 m. birželio 25 d. raštą Nr. A51-40072(2.13.1.3-TD6) gavo 2012 m. birželio 28 d. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, asmeniškai gavusi šį atsakovo raštą, iš kurio turinio visiškai aišku, kad atsakovas savo Įsakymą Nr. 30-533 pripažįsta įsigaliojusiu ir vykdytinu administraciniu aktu bei siūlo pareiškėjai pateikti duomenis dėl jo įvykdymo (pinigų pervedimo), turėdama pagrindą nesutikti su šiuo administraciniu aktu, nesikreipė į teismą dėl šio Įsakymo daugiau kaip tris mėnesius (iki 2012 m. spalio 8 d.). Tai neatitinka rūpestingo ir atidaus elgesio standartų. Pareiškėja nepateikė į bylą įrodymų, kad jai per įgaliotą atstovą buvo kliūčių paduoti teismui skundą per mėnesį nuo Įsakymo Nr. 30-533 įteikimo įgaliotam atstovui dienos, taip pat nepateikė įrodymų, kad jai buvo objektyvių kliūčių paduoti skundą teismui anksčiau nei 2012 m. spalio 8 d. Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2012 m. birželio 28 d. gavusi atsakovo 2012 m. birželio 25 d. raštą Nr. A51-40072(2.13.1.3-TD6), tik po mėnesio (2012 m. liepos 30 d.) ir jokiais įrodymais nepateisindama, kad šis delsimas buvo pagrįstas objektyviomis priežastimis, kreipėsi į atsakovą dėl informacijos pateikimo pridėdama vieną, t. y. 2007 m. įgaliojimą, tačiau nepridėdama 2008 m. įgaliojimo, kuriame aptarti A. S. suteikti įgaliojimai atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Minėta, kad šį Įsakymą Nr. 30-533 atsakovas įteikė nepažeisdamas Atkūrimo įstatymo reikalavimų. Pareiškėja savo atstovui A. S. išduotus 2007 ir 2008 m. įgaliojimus panaikino tik 2012 m. rugsėjo 19 d. Taigi pareiškėja Įsakymą Nr. 30-533 galėjo ir turėjo gauti iš savo įgalioto atstovo. Atstovavimo sutartį su kitu advokatu pareiškėja sudarė 2012 m. spalio 5 d. Pareiškėjos 2012 m. liepos 30 d. inicijuotas susirašinėjimas su atsakovu buvo pareiškėjos pasirinktas elgesio variantas, kuris nebuvo būtinas tam, kad paduotų skundą teismui dėl Įsakymo Nr. 30-533 ir tai padarytų kaip galima greičiau (per protingą terminą). Administracinių teismų praktikoje pareiškėjo ir jo įgalioto atstovo susirašinėjimai su valstybės institucijomis, kai tokie susirašinėjimai nėra būtini tam, kad asmuo galėtų realizuoti savo teisę į teisminę gynybą, nepripažįstami svarbia termino paduoti skundą praleidimo priežastimi. Konstatavimas, kad pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitu būdu netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos 2012 m. liepos 30 d. kreipimasis į atsakovą informacijos ir atsakymo į šį kreipimąsi laukimas nėra aplinkybės, kurios teismui būtų pagrindas pripažinti, jog terminas paduoti skundą dėl Įsakymo Nr. 30-533 buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, ir šį terminą atnaujinti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos skundas teismui paduotas praleidus terminą dėl objektyvių priežasčių, todėl pareiškėjos prašymas dėl termino paduoti skundą atnaujinimo yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas. Teismui atsisakius atnaujinti skundo padavimo terminą, byla turi būti nutraukta vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 6 punktu tiek dėl pagrindinio skundo reikalavimo panaikinti Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punktą, tiek ir dėl su šiuo reikalavimu susijusių išvestinių skundo reikalavimų.

75Apibendrindama teisėjų kolegioja konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, byla nutraukiama (ABTĮ 140 str. 1 d. 5 p., 101 str. 6 p.).

76Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 101 straipsnio 6 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

77Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą patenkinti.

78Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą nutraukti.

79Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja A. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos... 5. 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012... 6. 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir... 7. 3) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įgyvendinti... 8. Be to, pareiškėja prašė atnaujinti skundo padavimo terminą (tuo atveju,... 9. Pareiškėja paaiškino, kad 2001 m. gruodžio 28 d. L. K. Vilniaus apskrities... 10. Pareiškėja paaiškino, kad 2007 m. lapkričio 26 d. ji sudarė su advokatu A.... 11. 2012 m. birželio 28 d. pareiškėja gavo jos atstovui A. S. skirtą Vilniaus... 12. 2008 m. įgaliojimu pareiškėja įgalino A. S. tik vesti visas bylas... 13. Dėl Įsakymo Nr. 30-533 2.1 punkto neteisėtumo pareiškėja paaiškino, kad... 14. Dėl atsakovo įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į Pastatą natūra... 15. Dėl valstybės garantijų suteikimo pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos... 16. Dėl termino skundui paduoti pareiškėja paaiškino, kad pagal ABTĮ 33... 17. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į skundą... 18. Atsakovas paaiškino, kad iš Įsakymo Nr. 30-533 preambulės yra matyti, jog... 19. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos pozicija, jog privalėjo atkurti... 20. Dėl termino skundui paduoti atsakovas nurodė, kad skundo administraciniam... 21. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis... 22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 23. Nacionalinė žemės tarnyba paaiškino, kad pagal Atkūrimo įstatymo 17... 24. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime į pareiškėjos skundą (I... 25. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, jog pareiškėja nepagrįstai... 26. II.... 27. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 1 d. sprendimu (II... 28. Spręsdamas pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti,... 29. Teismas nustatė, kad pareiškėja A. P. ir advokatas A. S. 2007 m. lapkričio... 30. Nagrinėdamas ginčą teismas atsižvelgė į tai, kad pagal Vyriausybės 1997... 31. Teismas pažymėjo, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio... 32. Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad A. S. (Įgaliotinis) ir A. P.... 33. Įvertinęs bylos duomenis, teismas konstatavo, kad Pavedimo sutarties pagrindu... 34. Teismas konstatavo, kad nesant pateikto pareiškėjos prašymo atlyginti už... 35. Apibendrindamas išdėstytus motyvus, teismas nusprendė, jog pareiškėjos... 36. Spręsdamas dėl skundo reikalavimo įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės... 37. Atsižvelgęs į Atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje ir 15 straipsnyje,... 38. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė atkurti nuosavybės... 39. Spręsdamas reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo įgyvendinti Kompensacijų... 40. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 124 punktas nustato, kad, kai... 41. Kompensacijų ir garantijų įstatymo 9 straipsnio 1 dalis nustato, kad... 42. Atysižvelgęs į minėtą reglamentavimą, teismas pažymėjo, kad įstatymų... 43. Remdamasis minėtais argumentais, teismas atmetė pareiškėjos reikalavimus... 44. III.... 45. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir... 46. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėja... 47. Apelianto nuomone teismui pripažinus, kad pareiškėja praleido skundo... 48. Apeliacinis skundas dėl ginčo esmės grindžiamas iš dalies tais pačiais... 49. 1. Vilniaus miesto savivaldybės administracija patikrino abu pareiškėjos... 50. 2. Teismas, konstatuodamas, kad ginčo atveju nėra teisės aktuose nustatytų... 51. 3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad aplinkybė, jog valstybės... 52. Pareiškėja A. P. nesutinka su atsakovo apeliaciniu skundu ir prašo jį... 53. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 54. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepime (II t., b. l. 119–120)... 55. Teisėjų kolegija... 56. IV.... 57. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir... 58. Pareiškėja atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pateikė prašymą... 59. Atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes bei apeliacinio skundo... 60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota,... 61. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis numato, kad... 62. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies... 63. Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 6 dalies ir 19 straipsnio 1 dalies nuostatos... 64. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d.... 65. Į bylą pateikti įrodymai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija... 66. Pirmosios instancijos teismas, prieidamas prie išvadų, kad pareiškėja nėra... 67. Minėta, kad sprendimo atkurti nuosavybės teises išdavimas (įteikimas)... 68. Pareiškėja 2008 m. įgaliojimu, be kita ko, buvo įgaliojusi savo atstovą A.... 69. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja byloje yra pateikusi prašymą... 70. ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatyta, kad skundą (prašymą)... 71. Remiantis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis... 72. Įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti,... 73. Tais atvejais, kai asmuo savo teisę kreiptis į teismą įgyvendina per... 74. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsakydama... 75. Apibendrindama teisėjų kolegioja konstatuoja, kad pirmosios instancijos... 76. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 77. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą... 78. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 1 d. sprendimą... 79. Nutartis neskundžiama....