Byla e2A-1127-730/2017
Dėl skolos priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almanto Padvelskio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui V. Č. dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovo priteisti 576,84 EUR skolą, 635,79 EUR palūkanas, 104,98 EUR delspinigius, 116,15 EUR palūkanų delspinigius, iš viso 1433,76 EUR skolos, 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 14 procentų sutartinių palūkanų nuo pagrindinės 576,84 EUR skolos ir 32,00 EUR žyminio mokesčio.
  2. Ieškinio pagrindu nurodo aplinkybes, kad 2007-09-06 AB „Swedbank“ bankas su atsakovu sudarė Kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr. 07-093296-RK, pagal kurią AB „Swedbank“ bankas atsakovui suteikė kreditą, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis kreditą grąžinti, sumokėti palūkanas, delspinigius ir įvykdyti kitas sutartyje nustatytas prievoles. Atsakovas tinkamai nevykdė sutarties, nesilaikė nustatyto kredito grąžinimo, palūkanų ir delspinigių mokėjimo grafiko, todėl AB „Swedbank“ sutartį nutraukė. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi AB „Swedbank“ atlygintinai perleido ieškovei visus reikalavimus į atsakovą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Kretingos rajono apylinkės teismas 2017-04-12 sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo 731,89 EUR skolą, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017-03-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 14 procentų sutartinių palūkanų nuo pagrindinės 576,84 EUR skolos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017-03-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas, t. y. 32,00 EUR žyminio mokesčio, ieškovės naudai.
  2. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad 2007-09-06 AB „Swedbank“ banko su atsakovu sudarytos Kreditinės mokėjimo kortelės sutarties Nr. 07-093296-RK pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai. Atsakovas savo prievolės grąžinti gautą kreditą ir sumokėti kitus su tuo susijusius mokėjimus sutartyje nustatyta tvarka ir terminais neįvykdė. Kadangi pirminis kreditorius savo reikalavimo teisę į atsakovo skolą perleido ieškovei, todėl atsakovas turi šią pareigą įvykdyti ieškovei. Atsakovas atsiliepimo nepateikė, reikalavimo neginčijo, priešpriešinių įrodymų neteikė. Byloje duomenų apie tai, kad atsakovas įvykdė sutartinius įsipareigojimus, nėra. Todėl ieškovei iš atsakovo priteista 576,84 EUR skola, 104,98 EUR delspinigiai ir 14 procentų sutartinės palūkanos nuo pagrindinės 576,84 EUR skolos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2017-03-10 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 635,79 EUR palūkanų už laikotarpį nuo 2009-09-28 iki 2017-02-15 (2697 dienos), taikant 14 procentų palūkanų normą. Ieškovės apskaičiuota 635,79 EUR palūkanų suma sudaro nemažą dalį pačios skolos sumos, terminas, už kurį ieškovė prašo priteisti netesybas, laikytinas neprotingai dideliu, juolab atsižvelgiant ir į tai, kad ir pati ieškovė pernelyg ilgai nesikreipė į teismą dėl susidariusios skolos išieškojimo, nors tam nebuvo jokių kliūčių, todėl teismas daro išvadą, jog atsakovo ilgas prievolių nevykdymo laikotarpis susijęs ir su ieškovės neveikimu, todėl, esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, netesybų dydis apribotas, taikant CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto įtvirtintas taisykles, t. y. iki šešių mėnesių netesybų laikotarpio, kas sudaro 42,43 EUR sumą, atitinkamai ieškovė prašo priteisti 116,15 EUR palūkanų delspinigius, kurie mažintini iki 7,64 EUR, t. y. 42,43 EUR x 0,1 : 100 = 0,042 ct už 1 dieną, atitinkamai už 180 dienų bus 7,64 EUR.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017-04-12 sprendimo už akių dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti 593,36 EUR palūkanas, priteisti iš atsakovo 593,36 EUR palūkanas, bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Kreditinės mokėjimo kortelės sutartyje numatytos 14 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Pirmosios instancijos teismas mažindamas priteistinų palūkanų dydį, vadovaujantis CK 6.228 straipsniu, turėjo nustatyti, kad egzistavo esminė šalių nelygybė, sudaranti pagrindą modifikuoti šalių sudarytos sutarties sąlygas, tačiau nenustatė esminės šalių nelygybės, todėl nepagrįstai sumažino palūkanas.
    2. Metinė kredito grąžinimo norma sudaro 19,27 procento per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį Vartojimo kredito įstatyme, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis.
    3. Atsakovas teismui nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo.
    4. Pirmosios instancijos teismo argumentai, jog ieškovė nepagrįstai ilgai nesiėmė priemonių skolai išieškoti ir tai yra priežastis mažinti palūkanas, nepagrįsta, kadangi ieškovė atliko ikiteisminius skolos išieškojimo veiksmus, siuntė pranešimus, bendravo su atsakovu telefonu.
  2. Atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.
  3. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad 2007-09-06 pirminė kreditorė AB „Swedbank“ bankas su atsakovu sudarė Kreditinės mokėjimo kortelės sutartį Nr. 07-093296-RK (toliau – Sutartis), pagal kurią AB „Swedbank“ bankas atsakovui suteikė kreditą. Pagal Sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti kreditą per 4 mėnesių laikotarpį, Sutartyje numatyta metinė palūkanų norma 14 procentų, už kiekvieną uždelstą grąžinti kredito dalį dieną numatyta skaičiuoti 0,10 procento delspinigius. Tarp pirminės kreditorės ir ieškovės 2009-05-21 sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis, kuria ieškovei perleista reikalavimo teisė į atsakovą. Skundžiamu sprendimu už akių pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ieškovės reikalavimą dėl 635,79 EUR palūkanų priteisimo ir priteisė ieškovei 42,43 EUR palūkanų ir atitinkamai sumažino palūkanų delspinigių sumą iki 7,64 EUR.
  4. Ginčas byloje kilo dėl sprendimo už akių dalies, kuria patenkintas iš dalies ieškovės reikalavimas priteisti mokėjimo (pelno) palūkanas, teisėtumo ir pagrįstumo. Apeliaciniame skunde teisinių argumentų dėl kitos pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalies teisėtumo ir pagrįstumo nėra, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl apskųstos teismo sprendimo už akių dalies.
  5. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad Kreditinės mokėjimo kortelės sutartyje numatytos 14 procentų dydžio sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteistinų palūkanų dydį, vadovaujantis CK 6.228 straipsniu, turėjo nustatyti, kad egzistavo esminė šalių nelygybė, sudaranti pagrindą modifikuoti šalių sudarytos sutarties sąlygas, tačiau nenustatė esminės šalių nelygybės, todėl nepagrįstai sumažino palūkanas. Be to, atsakovas teismui nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu.
  6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (CK 6.261 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2014). Taip pat atskirai įstatyme (CK 6.37 straipsnio 2 dalyje) numatytos vadinamosios procesinės palūkanos, tačiau šios palūkanos nėra laikomos savarankiška palūkanų rūšimi ir yra priskirtinos prie kompensuojamųjų palūkanų. Taigi matyti, jog šių palūkanų paskirtis ir funkcijos yra skirtingos.
  7. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kaip yra pažymėjęs kasacinis teismas, pelno palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1. 37, p. 424–452).
  8. Ieškovės reikalavimas dėl palūkanų sumokėjimo kilo iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. Remiantis CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatomis palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.
  9. Iš šalių sudarytos Kreditinės mokėjimo kortelės sutarties Nr. 07-093296-RK matyti, kad šalys susitarė dėl 14 procentų dydžio palūkanų normos, taigi šalys dėl palūkanų normos susitarė pačios (CK 6.872 straipsnio 1 dalis).
  10. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių motyvuojamosios dalies nustatyta, kad pelno palūkanas pirmosios instancijos teismas mažino, vadovaudamasis CK 1.5 straipsniu, CK 6.73 straipsnio 2 dalimi bei 6.258 straipsnio 3 dalimi. Pažymėtina, kad CK 1.5 straipsnis reglamentuoja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. CK 6.73 straipsnio 2 dalies bei 6.258 straipsnio 3 dalies nuostatos reglamentuoja teismo teisę mažinti netesybas.
  11. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos priteisiamos CK 1.138 straipsnio 1 dalies ketvirtojo punkto ir 6.213 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes ieškovė, prašydama priteisti palūkanas, reikalauja piniginę prievolę įvykdyti natūra, todėl šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (CK 6.223, 6.228 straipsniai), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje

    13Nr. 3K-3-206/2014). Esant tokiai formuojamai teismų praktikai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės reikalavimą priteisti pelno palūkanas perkvalifikavo į reikalavimą priteisti netesybas ir joms mažinti taikė netesybų mažinimą reglamentuojančias teisės normas. Kaip jau minėta, pelno palūkanoms mažinti taikomos sutarčių teisės normos.

  12. Nagrinėjamu atveju šalių sutartis sudaryta laikantis sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Konstatuojama, kad atsisakoma sąlyga nulemia didelę šalių prievolių neatitiktį, kai viena šalis kitos sąskaita įgyja neproporcingai didelę, palyginti su jos prievolėmis, naudą, o kita šalis negauna nieko arba jos nauda yra neproporcingai maža, palyginti su kitos šalies prievole. Tokia nelygybė dėl tarpusavio prievolių neatitikties turi būti jau sudarant sutartį. Esant esminei šalių teisių ir pareigų neatitikčiai, būtų nesąžininga ir neprotinga reikalauti vykdyti sutartį, tokiu atveju šalis, kuri būtų nukentėjusioji, turi teisę pareikšti kitai šaliai, kad atsisako vykdyti tokią sutartį ar tam tikrą jos sąlygą, tokios sutarties ar jos sąlygos galima atsisakyti vienašališkai, nesikreipiant į teismą. CK 6.228 straipsnio 2 dalis suteikia nukentėjusiai šaliai teisę reikalauti teismo tvarka pakeisti sutarties sąlygas, taigi nukentėjusi šalis turi pasirinkimą: ji gali iš viso atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos; be to, gali reikalauti pakeisti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2010). Teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).
  13. Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė, reikalavimų dėl šalių sudarytos Kreditinės mokėjimo kortelės sutarties Nr. 07-093296-RK sąlygų dėl palūkanų normos modifikavimo nereiškė, sutartis sudaryta laisva valia, yra galiojanti, todėl darytina išvada, kad šalys susitarė dėl palūkanų skaičiavimo ir mokėjimo tvarkos.
  14. Sprendžiant šalių ginčą, ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014). Šiuo metu galiojančios redakcijos Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo, vartojimo kredito davėjo ir paskolos davėjo interesų pusiausvyros. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutarties sudarymo, keitimo arba pratęsimo momentu: vartojimo kredito sutartyje nustatyta vartojimo kredito palūkanų norma yra didesnė kaip 75 procentai, o visos kitos išlaidos, kurios įskaičiuojamos į bendrą vartojimo kredito kainą, išskyrus palūkanas, tenkančios vienai vartojimo kredito dienai, yra didesnės kaip 0,04 procento bendros vartojimo kredito sumos; bendra vartojimo kredito kaina didesnė už bendrą vartojimo kredito sumą. Iš šalių sudarytos Sutarties nuostatų matyti, kad metinė palūkanų norma sudaro 14 procentų. Nors Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo 2011 m. balandžio 1 d., o tarp šalių Sutartis sudaryta 2007 m. rugsėjo 6 d., tiesiogiai remtis įstatymo nuostatomis negalima, tačiau atsižvelgiant į anksčiau nurodytą teismų praktiką, įstatymo nuostatos yra reikšmingos. Taigi nustatytas palūkanų dydis yra daug mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, be to, vadovaujantis Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojusiais palūkanų normų dydžiais, nustatyta, jog palūkanų norma vartojimo paskoloms fiksuojant pradinę normą 2007 m. rugsėjo mėnesį buvo apie 10 procentų, tai yra sutarties sudarymo metu ji buvo nedaug didesnė, nei numatyta Sutartyje.
  15. Be to, sutiktina su apeliante, jog nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog pati ieškovė yra atsakinga už prašomos priteisti palūkanų sumos susidarymą, kadangi nepagrįstai ilgai nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta 2009-05-21, po šio sutarties sudarymo ieškovė siuntė atsakovui pranešimą apie skolos perleidimą bei reikalavimą sumokėti skolą, ieškinys teismui pateiktas

    142017-03-10. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė negali būti laikoma pagrindu mažinti palūkanas, kadangi susikaupusių palūkanų dydį lėmė ne procentais išreikštas palūkanų dydis, o aplinkybė, kad atsakovas netinkamai vykdė savo prievolę ieškovei.

  16. Todėl, atsižvelgiant į tai, jog atsakovas prisiimtas prievoles netinkamai vykdo itin ilgą laikotarpį – beveik 10 metų, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, į tai, kad atsakovas neginčijo Sutarties sąlygų, byloje nėra jokių kitų įrodymų, leidžiančių apskaičiuotų palūkanų sumą pripažinti neteisėta ir nepagrįsta, pagrindo mažinti šalių sutartyje nustatytą palūkanų normą nėra, todėl yra pagrindas padaryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino apskaičiuotų pelno palūkanų sumą nuo 635,79 EUR iki 42,43 EUR. Tokios praktikos laikosi Klaipėdos apygardos teismas kitose bylose (Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-987-730/2016; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-270-513/2016; Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-905-265/2015). Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš asmenų lygybės teismui principo kylanti maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, suponuoja bendrosios kompetencijos teismų pareigą priimant sprendimus paisyti savo pačių ir visų aukštesnės instancijos teismų sukurtų precedentų, nors tai nėra eksplicitiškai įtvirtinta CPK (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Kitaip tariant, teismo precedentas yra teisės šaltinis tiek vertikaliuoju, tiek horizontaliuoju aspektu, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi anksčiau nurodytais sprendimais analogiškose bylose.
  17. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog yra pagrindas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo dalį, kuria sumažinta prašomų priteisti pelno palūkanų suma iki 42,43 EUR, pakeisti dėl netinkamo materialinių teisės normų, reglamentuojančių pelno palūkanų priteisimą, taikymo – priteisti ieškovei papildomai 593,36 EUR palūkanas, kita sprendimo už akių dalis paliktina nepakeista (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo visas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį apeliacinės instancijos teismas, pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo, įvertinęs pasyvų atsakovo elgesį, priteisė visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas – 32 EUR žyminį mokestį. Kadangi skundo dėl šios sprendimo dalies nėra, bei vadovaujantis CPK 313 straipsniu, draudžiančiu dėl apelianto priimti blogesnį sprendimą, jei sprendimas skundžiamas tik vienos iš šalių, ši sprendimo už akių dalis paliktina nepakeista.
  2. Patenkinus ieškovės apeliacinį skundą, iš atsakovo priteistinas 15 EUR žyminis mokestis už apeliacinį skundą.

16Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

17pakeisti Kretingos rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą už akių.

18Padidinti iš atsakovo V. Č. priteistą 42,43 EUR palūkanų sumą ir papildomai priteisti 593,36 EUR palūkanas ieškovei UAB „Gelvora“.

19Kitą sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą.

20Priteisti iš atsakovo V. Č. 15 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovei UAB „Gelvora“.

Proceso dalyviai
Ryšiai