Byla 2A-91-513/2012
Dėl žalos atlyginimo priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Irmos Čuchraj, kolegijos teisėjų Eugenijos Morkūnienės ir Žydrūno Bertašiaus, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovo UAB „Klaipėdos taksoma“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Klaipėdos taksoma“ ieškinį atsakovui E. K. dėl žalos atlyginimo priteisimo,

Nustatė

2ieškovas UAB „Klaipėdos taksoma“ prašė priteisti iš atsakovo E. K. 4 213 Lt dydžio žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio meties procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-11-25 su atsakovu sudarė terminuotą darbo sutartį, pagal kurią jis buvo priimtas dirbti taksi vairuotoju pas ieškovą. Ieškovas su atsakovu 2011-11-25 sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią jam darbui buvo perduotas automobilis. Atsakovas 2010-12-04 darbo metu padarė eismo įvykį, po kurio ieškovės perduotas automobilis nebetiko eksploatuoti ir buvo parduotas į metalo laužą.

3Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011-05-03 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui UAB „Klaipėdos taksoma“ 1 725 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 725 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2011-01-17 iki sprendimo visiško įvykdymo, iš atsakovo E. K.. Kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad darbo teisėje negalioja skolininko kaltės prezumpcija, būdinga civilinei atsakomybei, - nagrinėjamu atveju darbdavys turi įrodyti visas darbuotojo materialinės atsakomybės sąlygas. Pagal šalių 2010-11-25 pasirašytą visiškos materialinės atsakomybės sutartį atsakovas įsipareigojo tausoti jam perduotas saugoti ar kitiems reikalams įmonės vertybes ir imtis priemonių, užkertančių kelią žalai, taip pat laiku pranešti įmonės administracijai apie visas aplinkybes, keliančias grėsmę jam, ar patikėtų materialinių vertybių saugumui. Ieškovas įsipareigojo sudaryti sąlygas darbuotojui normaliai dirbti ir patikėtoms materialinėms vertybėms visiškai išsaugoti, supažindinti darbuotoją su įstatymais, numatančiais materialinę darbuotojų atsakomybę už žalą, padarytą įmonei, taip pat jam patikėtų materialinių vertybių saugojimo, priėmimo, išdavimo, pervežimo arba naudojimo instrukcijomis, normatyvais ir taisyklėmis. Šalys sutarė, kad darbuotojas nėra materialiai atsakingas, jei žala padaryta ne dėl jo kaltės. Atsakovo pateiktoje 2010-12-07 vertinimo ataskaitoje nurodyta, kad dviejų automobilio padangų ant pirmosios automobilio ašies protektoriai buvo po 8 mm gylio, dviejų ant galinės ašies – po 2 mm (su 93,8 proc. nusidėvėjimu). Liudytoju apklaustas turto vertintojas E. S. paaiškino, kad minimalus Kelių eismo taisyklėse nuo 2010-11-10 iki 2011-04-10 nustatytas reikalavimas padangų protektorių gyliui yra 3 mm. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad atsakovui 2010-12-04 darbui buvo perduotas techninių ir saugos reikalavimų neatitinkantis automobilis. Pažymėjo, kad už automobilio sugadinimą yra atsakingas ir atsakovas – jis suprato, kad automobilis neatitinka techninių reikalavimų ir yra netinkamas naudoti, turėjo galimybę atsisakyti naudotis netinkama darbo priemone, tačiau rizikavo – nors ir ėmėsi priemonių galimai žalai sumažinti bei pakeitė dvi padangas iš keturių netinkamų, tačiau vairavo tokią transporto priemonę ir padarė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas automobilis – dėl padarytos žalos yra dalis atsakovo kaltės. Teismas padarė išvadą, kad dėl nuostolių atsiradimo yra tiek darbdavio, tiek darbuotojo – mišri kaltė. Atsižvelgęs į visas nurodytas aplinkybes, teismas nustatė, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo kaltė dėl atsiradusios žalos yra po 50 procentų.

4Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Klaipėdos taksoma“ prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-05-03 sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas: įrodinėjimo pareigą, įrodymų galią ir įrodymų vertinimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiesioginiais įrodymais patvirtintos aplinkybės negali būti paneigiamos netiesioginiais įrodymais. Šiuo atveju nesant kitų tiesioginių įrodymų, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir įrodymų pakankamumo taisyklę. Atsakovas kaip rūpestingas, atidus ir atsakingas darbuotojas pastebėjęs, kad automobilio padangos jam eksploatuojant automobilį pablogėjo, privalėjo raštu informuoti darbdavį apie tai. Be to, CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 dalyje nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusius teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje. Administracinėje byloje nustatyta, kad dėl atsakovo padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo, įvyko eismo įvykis, kuriuo metu buvo padaryta ieškovui žala. Taip pat ieškovas nesutinka, kad teismas nustatydamas žalą vadovavosi atsakovo pateikta vertinimo ataskaita. Šioje ataskaitoje pateikti duomenys dėl turto vertės yra prieštaringi. Atsakovo pasamdytas vertintojas automobilio vertę nustatė imdamas pagal mažiausiai rinkoje kainuojančio tokios markės ir modelio kainą. Teismas neteisingai apskaičiavo bylinėjimosi išlaidas, kadangi tenkindamas ieškinį iš dalies atsakovui priteisė daugiau, tai yra priteisė ne proporcingai atmestų ir patenkintų reikalavimų apimtimi.

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas E. K. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-05-03 sprendimą palikti nepakeistą.

6Apeliacinis skundas atmestinas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

8Byloje nustatyta, kad atsakovas 2010-11-25 pagal terminuotą darbo sutartį buvo priimtas dirbti pas ieškovą vairuotoju. Atsakovas darbo metu vairuodamas automobilį 2010-12-04 padarė eismo įvykį, kurio metu automobilis buvo sugadintas. Automobilio remonto sąnaudos buvo didesnės už jo vertę, todėl jis buvo už 800 Lt parduotas į metalo laužą. Ieškovas sumokėjo automobilio nuomotojui už sugadintą automobilį 4 528 Lt. Ginčas kilo dėl atsakovo kaltės ir nuostolių dydžio.

9Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo teiginius dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos A. T., formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos A. T. yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008). Kolegija daro išvadą, jog byloje pateiktų įrodymų visuma, ją įvertinus tikimybių pusiausvyros principu, būtent ir leidžia padaryti tas išvadas, kurias ir yra padaręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl tarp šalių kilusio ginčo. Teismas grįsdamas teismo sprendimą aptarė ne tik tuos įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, bet ir nurodė argumentus, dėl kurių atmetė ieškovo pateiktus įrodymus.

10Byloje nustatyta, kad atsakovas darbo sutarties, sudarytos 2010-11-25 pagrindu dirbo pas ieškovą vairuotoju. Sudarius darbo sutartį, tarp ieškovo ir atsakovo tą pačią dieną buvo sudaryta sutartis dėl visiškos materialinės darbuotojo atsakomybės, kurios pagrindu darbuotojas įsipareigojo tausoti ir saugoti darbdavio perduotas materialines vertybes.

11Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą, neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo materialinę atsakomybę, aiškinimo ir taikymo praktiką pagrindinis šios atsakomybės uždavinys – garantuoti darbdaviui padarytų visų ar dalies nuostolių atlyginimą. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos tokios sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla. Kaip jau minėta eismo įvykių metu ieškovą ir atsakovą siejo darbo santykiai, galiojo šalių 2010-11-25 sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią atsakovas prisiėmė visišką materialinę atsakomybę, jeigu jis neužtikrins įmonės jam patikėtų materialinių vertybių saugumo. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad dėl nuostolių atsiradimo yra tiek darbdavio, tiek darbuotojo – mišri kaltė (po 50 procentų atsiradusios žalos). Atsakovas kaltė pasireiškė tuo, kad jis suprato, jog automobilis neatitinka techninių reikalavimų ir yra netinkamas naudoti, turėjo galimybę atsisakyti naudotis netinkama darbo priemone, tačiau rizikavo – nors ir ėmėsi priemonių galimai žalai sumažinti bei pakeitė dvi padangas iš keturių netinkamų, tačiau vairavo tokią transporto priemonę ir padarė eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintas automobilis. Tuo tarpu darbdavio (ieškovo) kaltė pasireiškė tuo, kad darbdavys buvo įsipareigojęs užtikrinti normalias darbo sąlygas, tinkamai organizuoti darbo saugą, suteikti darbuotojui saugias darbo priemones. Darbdavys iš dalies neužtikrino tinkamų sąlygų žalai išvengti, kaip šalys numatė visiškos materialinės atsakomybės sutartyje, tai yra neaprūpino atsakovo vairuojamos transporto priemonės tinkamomis žieminėmis padangomis, todėl dėl žiemos metu techninius reikalavimus neatitinkančiomis padangomis automobilio padaryto eismo įvykio yra dalis ieškovo kaltės. Ieškovas nepaneigė aplinkybės apie atsakovui perduoto automobilio padangų būklę bei šių padangų nusidėvėjimą. Byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad vairuotojas buvo aprūpintas automobiliu su tinkamomis žieminėmis padangomis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad žala iš dalies kilo ir dėl ieškovo kaltės. Teismas tuo pačiu pripažino ir atsakovo kaltę ir priteisė iš jo žalos atlyginimą.

12Atmetami apelianto argumentai dėl netinkamo automobilio vertės nustatymo. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo vertintojo pateikta 2010-12-07 ataskaita yra išsamesnė, detalesnė, tikslesnė. Atsakovo pateiktoje vertinimo ataskaitoje pateiktos įvertinus 10 automobilių Volkswagen Passat, pagamintų 1994 m., automobilių vertes nuo mažiausios iki didžiausios. Ieškovo pateiktame 2010-12-09 vertinime automobilio rinkos vertė nustatyta įvertinus 6 automobilius, nematyti, kokios tokių automobilių vertės rinkoje yra mažiausios, kokios aukščiausios.

13Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstytos neteisingai. Nustatyta, kad ieškovai prašė priteisti iš viso 4 213 Lt žalos atlyginimo, o buvo priteista 1 725 Lt žalos atlyginimo, t. y. ieškinys patenkintas iš dalies ir patenkintų reikalavimų suma yra 41 proc. CPK 93 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad ieškinį patenkinus iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Bylinėjimosi išlaidos – tai žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių ieškovas atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimo daliai (CPK 79, 88 ir 96 straipsniai). Pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje dalyje detalizavo bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti, jog buvo nesilaikyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tarp šalių nuostatų.

14Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Sutinkamai su CPK 93 straipsniu, atmetus apeliacinį skundą atmestinas ir reikalavimas priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16Vadovaudamasi CPK 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

17Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2011-05-03 sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai