Byla 2-663/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. Č. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-474-71/2012 , kuria atsisakyta tenkinti atsakovo A. Č. prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 pagal ieškovo Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros, ginant viešąjį interesą, ieškinį atsakovams Šiaulių miesto savivaldybę atstovaujančiai savivaldybės administracijai, A. Č., tretiesiems asmenims R. Č., Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, VĮ Registrų centrui, Valstybės įmonei Valstybės turto fondui dėl viešojo aukciono rezultatų panaikinimo, teisinės registracijos panaikinimo, pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010, įsiteisėjusiu 2011 m. vasario 21 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkino ieškovo Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros ieškinį ir nusprendė:

  1. Panaikinti 1998 m. rugpjūčio 31 d. Šiaulių miesto savivaldybės vykdyto pastato – skaityklos, esančios Šiaulių mieste, Aušros al. 50 b unikalus Nr. 2996-0024-4014 pardavimo viešajame aukcione rezultatus.
  2. Pripažinti negaliojančia ir panaikinti 1998 m. rugsėjo 28 d. pirkimo – pardavimo sutartį sudarytą tarp Šiaulių miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybos ir A. Č. dėl privatizavimo objekto – pastato, esančio Šiaulių mieste Aušros al. 50b, pirkimo – pardavimo.
  3. Panaikinti pastato esančio Aušros al. 50 b Šiaulių mieste, kurio unikalus Nr. 2996-0024-4014, 116,75 kv.m., teisinę registraciją VĮ Registrų centre Šiaulių filiale, įregistruotą A. Č. a/k ( - ) vardu.
  4. Taikyti restituciją ir grąžinti Šiaulių miesto savivaldybei pastatą, esantį Aušros al. 50b Šiaulių mieste, kurio unikalus Nr. 2996-0024-4014. Priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos kodas 188771865 atsakovui A. Č. a/k ( - ) 10 000 ( dešimt tūkstančių litų ).

5Teismas sprendė, kad privatizuojant pastatą, esantį Šiaulių mieste, Aušros alėja 50 b , Šiaulių miesto savivaldybės privatizavimo tarnyba pažeidė 1993 m. lapkričio 9 d. LR Saugomų teritorijų įstatymo, 1997 m. lapkričio 4 d. LR Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo, 1992 m. balandžio 7 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr.256, 1992 m. kovo 18 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr.174 reikalavimus, nes privatizavimo programa su Kultūros paveldo departamentu suderinta nebuvo ir privalomos sąlygos privatizuoti ginčo pastatą išduotos nebuvo. Todėl 1998 m. rugsėjo 28 d. viešasis aukcionas kaip sandoris ir jo pagrindu sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis pripažintini negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir neatitinkantys įstatymo reikalavimų pagal tuo metu galiojusį LR CK 47 str., 59 str. 1d. ir yra negaliojantys nuo sudarymo momento (1964 m. LR CK 47 str., 59 str.1d.).

6Atsakovas A. Č. 2011 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinį atmesti. Pašymą atnaujinti procesą grindė naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos atsakovui bylos nagrinėjimo metu. Nurodė, kad atsakovo atstovui 2011-10-28 susipažinus su Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio archyvine medžiaga, tapo žinomi Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio 1997-11-03 raštas Nr. 125 ir LR Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002-04-17 įsakymas Nr. 082, kurie patvirtina, kad į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą Šiaulių Dvaro sodyba (vad. Didždvariu) įtraukta tik 2002-04-17. Atsakovas nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu Kultūros paveldo departamento buvo prašoma pateikti dokumentą ar norminį aktą, kurio pagrindu Šiaulių (Didždvario) dvaro sodyba buvo įrašyta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, tačiau aukščiau minimi norminiai aktai sąmoningai į bylą pateikti nebuvo bei klaidinant teismą buvo nurodyta, kad dokumentas, kurio pagrindu Šiaulių (Didždvario) Dvaro sodyba į Nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą įrašyta 1991-12-23 d. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro raštu Nr. 248. Naujai paaiškėjusios aplinkybės patvirtina, kad teritorija, kurioje buvo ir yra A. Č. privatizuotas statinys, jo privatizavimo metu nebuvo apibrėžta kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, todėl aukciono rezultatai ir A. Č. sudarytas privatizavimo sandoris negali būti laikomi neteisėtais ir pripažinti negaliojančiais.

7Ieškovas Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra nurodė, kad prašymas atnaujinti procesą yra nepagrįstas ir negali būti tenkintinas, nes nurodyti dokumentai kaip proceso atnaujinimo pagrindas, nagrinėjant bylą tiek pirmosios tiek apeliacinės instancijos teismuose, jau buvo priimti ir per visą šį laiką atsakovas bei jo atstovas turėjo galimybę su jais susipažinti. Kadangi atsakovo atstovas apie nurodytas aplinkybes turėjo žinoti nuo 2008 m., jis praleido LR CPK 368 str. nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti.

8Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo paliko spręsti teismo nuožiūrai. Nurodė, kad paaiškėjus faktui, kad Šiaulių Dvaro sodyba į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių komplekso sąrašą buvo įtraukta tik 2002-04-17, o ne 1991-12-23, darytina išvada, kad atsakovo sudarytas sandoris negali būti laikomas neteisėtu, nes privatizavimo sandoris įvykdytas 1998-09-28, t.y. kai privatizuojamas objektas nebuvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių komplekso sąrašą.

9Tretysis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos prašė prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti. Nurodė, kad pareiškėjo pateiktos aplinkybės neatitinka LR CPK 366 str. 1 d. 2 p. reikalavimų, be to pareiškėjas, remdamasis jomis, daro klaidingas teisines išvadas. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro 1993-12-20 protokolo Nr. 113.1 punktu buvo nuspręsta Šiaulių buvusio Dvaro sodybos fragmentus įrašyti į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą. Remiantis LR įstatymo dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo 9 straipsniu, į Lietuvos Respublikos vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus įrašyti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą turi būti saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. Respublikos kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002-04-17 įsakymu Nr. 082 Šiaulių Dvaro sodyba buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005-04-29 įsakymo Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ 1.4 punktu Šiaulių Dvaro sodyba buvo pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe.

10Tretysis asmuo VĮ Valstybės turto fondas prašymą dėl proceso atnaujinimo paliko spręsti teismo nuožiūrai.

11II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

12Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 11 d. nutartimi atsakovo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė.

13Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodyti dokumentai, kaip proceso atnaujinimo pagrindas – Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio 1997-11-03 d. raštas Nr. 125 ir 2002-04-17 d. LR Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymas Nr. 082, nagrinėjant bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, jau buvo priimti. Atsakovo atstovas turėjo galimybes susipažinti su minimais dokumentais ir teisės aktais, tačiau tai padarė, kaip jis pats nurodo, tik 2011-10-28, nors niekas netrukdė jam to padaryti ir anksčiau. Teismas padarė išvadą, kad tiek pareiškėjui, tiek bylą nagrinėjančiam teismui prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės buvo žinomos bylos nagrinėjimo metu ir tai nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės, todėl pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo nėra LR CPK 366 str. 1 dalies 2 punkte nustatyto pagrindo.

14Pareiškėjas taip pat praleido LR CPK 368 straipsnyje numatytą 3 mėnesių terminą prašymui pateikti.

15III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

16Atskiruoju skundu apeliantas A. Č. prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 ir sustabdyti Šiaulių apygardos teismo 2010-03-18 sprendimo vykdymą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Atsakovo atstovui 2011-10-28 susipažinus su Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio archyvine medžiaga, naujai paaiškėjo esminė bylos aplinkybė, kurią bylos nagrinėjimo metu privalėjo atskleisti, tačiau to nepadarė Kultūros vertybių apsaugos departamentas prie LR Kultūros ministerijos. Iš 1997-11-03 Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio rašto Nr. 125 turinio paaiškėjo, kad Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 straipsnis aiškinamas plečiamai ir pagal susiklosčiusią praktiką informacija apie teritorijų ir kompleksų, kurių teritorijose yra perkami ir parduodami ten esantys statiniai, įtraukimą į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą privalomai turi būti pateikta nekilnojamojo turto registro tvarkytojams ir naujiesiems savininkams ir naujieji savininkai turi per tris mėnesius įregistruoti pirkimo-pardavimo sutartis Kultūros vertybių apsaugos departamento teritoriniame padalinyje. Kultūros vertybių apsaugos departamentas nepateikė VĮ „Respublikiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro“ Šiaulių filialui jokio nekilnojamųjų kultūros vertybių ir objektų, esančių nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, sąrašo, kuriame būtų nurodyta Šiaulių dvaro, vadinamo Didždvariu, teritorija arba Didždvario statinių kompleksas. Atsakovo privatizuotas statinys nebuvo kultūros vertybė. Nei atsakovas, nei jo atstovas negalėjo numanyti, kad jie turėjo būti informuoti apie kultūros vertybių įrašymą į kultūros vertybių registrą ir tuo atveju, kai informacija buvo apie teritorijas ar statinių kompleksus, kurių teritorijose randasi statiniai, nesantys kultūros vertybėmis.
  2. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Kultūros vertybių apsaugos departamento direktorius 2002-04-17 įsakymą Nr. 082 priėmė, atsižvelgdamas į valstybinės aplinkosaugos komisijos pritarimą ir Kultūros paveldo centro teikimu. Tačiau šių dokumentų Kultūros paveldo departamentas į bylą nepateikė.
  3. Teismas nepagrįstai laikė, kad yra praleistas 3 mėnesių terminas paduoti prašymui dėl proceso atnaujinimo. Tai, kad Kultūros vertybių apsaugos departamentas neinformavo savininko ir savivaldybės apie statinių kompleksų įtraukimą į kultūros vertybių registrą ir apie perleidžiamų kultūros vertybių ar teritorijų statusą, atleidžia atsakovą ir Šiaulių miesto savivaldybę nuo įstatymo nežinojimo. Tai, kad Kultūros vertybių apsaugos departamentas nepateikė duomenų Nekilnojamojo turto registratoriui ir tai, kad Nekilnojamojo turto registratorius nepateikė duomenų apie sandorio įregistravimą, atskleidžia naujai paaiškėjusią aplinkybę, kad sandorio sudarymo metu nei privatizuotas statinys, nei teritorija, kurioje šis statinys buvo, nebuvo kultūros vertybe ir ja tapo tik 2002-04-17 Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymo Nr. 082 pagrindu.

17Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:

  1. Šiaulių dvaro sodyba yra įtrauktą į Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų, istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, patvirtintą 1992-04-07 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 256. Pastatas, esantis Aušros al. 50b, Šiauliuose, yra Didždvario buvusio dvaro sodybos teritorijoje. Šio LR Vyriausybės nutarimo 1.2 punkte nurodyta, kad visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę. LR Vyriausybės 1993-05-27 nutarimo Nr. 369 5.1 punkte nurodyta, kad saugomos buvusių dvarų paminklinių sodybų vertybės – istoriškai susiformavęs ir išlikęs vientisas sodybos sklypas su visais jame esančiais įvairios paskirties elementais. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro 1993-12-20 protokolu nuspręsta Šiaulių buvusio dvaro sodybos fragmentus įrašyti į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą. 1993-11-09 Saugomų teritorijų įstatymas kultūros paveldo objektus priskyrė saugomoms teritorijoms, todėl kultūros paveldo objektą įtraukiant į privatizavimo programą, turėjo būti taikomas LR Vyriausybės 1992-03-18 nutarimas Nr. 174. Pagal 1997-11-04 Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 10 punkto nuostatas, objektų, kurie LR įstatymų nustatyta tvarka yra saugomi, privatizavimo programos turi būti tvirtinamos suderinus jų naudojimosi sąlygas su institucija, atliekančia tokių objektų valstybinę priežiūrą. Nagrinėjamu atveju Šiaulių miesto savivaldybės privatizavimo tarnyba privatizavimo programos su Kultūros paveldo departamentu nesuderino, privalomos sąlygos privatizuoti ginčo pastatą išduotos nebuvo, todėl privatizuojant pastatą, buvo pažeistos minėtų teisės aktų nuostatos.
  2. Atsakovo nurodytas 1997-11-03 Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio raštas Nr. 125 neturi esminės reikšmės bylai, nes jis nepakeistų fakto, kad privatizuojant ginčo pastatą buvo pažeistos teisės aktų nuostatos.
  3. Kita atsakovo nurodoma naujai paaiškėjusi aplinkybė – 2002-04-17 Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymas Nr. 082 yra norminis teisės aktas, o, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 str. 1 d. 2 p. prasme negali būti laikomos įstatymų nuostatos, teisinių normų aiškinimai. Be to, privatizavimo metu 2002-04-17 įsakymas Nr. 082 dar nebuvo priimtas ir įtakos privatizavimo procesui negalėjo turėti.
  4. Atsakovo nurodyti dokumentai, kuriais grindžia prašymą atnaujinti procesą, jau buvo priimti, bylą nagrinėjant 2008 metais. Atsakovas turėjo galimybę susipažinti su jo nurodytais dokumentais ir teisės aktais, todėl laikytina, kad jis yra praleidęs CPK 368 str. numatytą 3 mėnesių terminą prašymui atnaujinti procesą paduoti.

18Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais motyvais:

  1. Atskirojo skundo argumentai dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių nepagrįsti, nes Didždvario buvusio dvaro sodybos kaip architektūros paminklo teritorijos planas Šiaulių miesto valdybos atsakingų asmenų suderintas ir patvirtintas 1991-09-05, kultūros paveldo objekto statusas nustatytas 1992-04-07 LR Vyriausybės nutarimu Nr. 256, tad šis faktas buvo žinomas savivaldybei, rengiant 1998 m. aukcioną. Šios aplinkybės buvo nagrinėtos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose. 1998 m. aukciono būdu privatizuotas pastatas nebuvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, todėl Kultūros paveldo departamentas pagal galiojusią Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 straipsnio redakciją neturėjo pareigos teikti pranešimą atsakovui.
  2. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro 1993-12-20 protokolu nuspręsta Šiaulių buvusio dvaro sodybos fragmentus įrašyti į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą. Pagal LR įstatymo Dėl LR Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo 9 straipsnį, į Lietuvos Respublikos respublikinės ir vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus įtraukti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, buvo saugomi kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, todėl Šiaulių sodyba 1998 m. buvo saugoma kaip nekilnojamoji kultūros vertybė. Šios aplinkybės, taip pat apelianto nepagrįstas teiginys, kad 1998 m. aukciono metu teritorija, kurioje buvo privatizuojamas statinys, nebuvo saugoma kaip nekilnojamoji kultūros vertybė, nėra naujai paaiškėjusios aplinkybės, nes jau buvo nagrinėtos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose.
  3. Apelianto nurodomas 1997-11-03 Kultūros paveldo departamento raštas Nr. 125 ir Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2002-04-17 įsakymas Nr. 082, nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, jau buvo priimti ir apeliantas su šiais dokumentais galėjo susipažinti bylos nagrinėjimo metu. Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2002-04-17 įsakymo Nr. 082 preambulėje buvo nurodytas Kultūros paveldo centro teikimas ir Valstybinės paminklosaugos komisijos pritarimas, tad apeliantas ir jo atstovas turėjo galimybę su jais susipažinti nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, be to, šie dokumentai nenumato apeliantui nei teisių, nei pareigų.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro teismo nutarties, kuria atmestas prašymas atnaujinti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, teisėtumas bei pagrįstumas teisniu ir faktiniu aspektais, taip pat, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 str.).

21Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos teisės doktrinoje pripažįstama, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė, ekstraordinari savarankiška civilinio proceso stadija, kuria siekiama užtikrinti teisėtumą civiliniame procese po to, kai šalių ginčas teisme jau išnagrinėtas ir yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas nebegali būti patikrintas kitais procesinių sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo kontrolės būdais – apeliacija ir kasacija – tiek tais atvejais, kai šiais kontrolės būdais buvo pasinaudota, tiek kai jais apskritai nebuvo naudotasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2006; 2007-03-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2007; 2007-06-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; kt.). Po bylos išnagrinėjimo ir sprendimo įsiteisėjimo gali atsirasti tokių aplinkybių, kurios kelia pagrįstų abejonių dėl priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo ir (ar) vykusio teismo proceso tinkamumo. Proceso atnaujinimu būtent ir siekiama išvengti galimo neteisėto įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinių padarinių bei užtikrinti, kad būtų įvykdytas teisingumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-05-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2007).

22Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šiuo pagrindu atnaujinamas procesas išnagrinėtoje civilinėje byloje tada, jei pareiškėjas įrodo, kad: 1) aplinkybės egzistavo tiek nagrinėjant bylą, tiek priimant sprendimą; 2) aplinkybės pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) aplinkybės pareiškėjui tapo žinomos po to, kai teismo sprendimas įsiteisėjo; 4) aplinkybės turi esminės reikšmės bylai, t. y. jei jos būtų žinomos nagrinėjant bylą ir atskleistos teismui bei pasitvirtintų, būtų priimtas iš esmės kitoks sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-09-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2005). Taigi, pagal LR CPK 366 str. 1 d. 2 p. nuostatas naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas arba jo dalis išnagrinėtoje civilinėje byloje. Naujai paaiškėjusių aplinkybių esminės reikšmės bylai pobūdis pasireiškia ir yra suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių bylos duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų ir kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialiojo teisinio santykio teisinė kvalifikacija, kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo motyvacija bei išvada, t.y. sprendimo rezultatas. Visa tai reiškia, kad dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pagrindu gautų naujų duomenų, atsiranda pagrindas ir teisinė galimybė panaikinti ar pakeisti jau priimtus ir įsiteisėjusius teismo sprendimus ne instancine sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės (patikrinimo) tvarka bei šiuos reikalavimus išspręsti kitaip, negu jie buvo pirmiau išspręsti.

23Dėl Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002-04-17 įsakymo Nr. 082 kaip naujai paaiškėjusios nagrinėjamos bylos aplinkybės.

24Šį įsakymą kaip pagrindą procesui byloje atnaujinti apeliantas nurodė tuo aspektu, jog iš jo esą paaiškėjo, kad Šiaulių Dvaro sodyba (vad. Didždvariu) į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą įtraukta tik 2002-04-17. Vertindama šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija pažymi, jog, visų pirma, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisės aktas, kokiu yra atsakovo nurodomas Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymas, negali būti vertinamas kaip faktinė bylos aplinkybė. Teisės aktu gali būti sukuriamos, pakeičiamos ar panaikinamos tam tikros asmenų teisės (pareigos), t.y. atitinkamu aktu gali būti nustatomi teisniai santykiai, kurie galėtų būti vertinami kaip konkrečios bylos faktinės aplinkybės, tačiau pats aktas tokia aplinkybe nėra. Todėl nei sužinojimas apie tokio akto egzistavimą, nei jo turinio sužinojimas negali būti pagrindas procesui atnaujinti. Tai, jog taikomo byloje įstatymo nuostatų turinio žinojimas nėra įrodinėtina byloje aplinkybė; kad byloje taikytinos nacionalinės teisės normos turinys, jos taikymas ir aiškinimas nesudaro įrodinėjimo dalyko, yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2005 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2005. Kadangi teisės aktas nėra įrodymas byloje, trečiasis asmuo Kultūros paveldo departamentas neprivalėjo jo pateikti į bylą, tačiau pažymėtina, kad šiuo aktu trečiasis asmuo rėmėsi savo atsiliepime į ieškinį (1 t., b.l. 53, pirmoji pastraipa), kas paneigia ir apelianto nurodomą aplinkybę, kad apie šį aktą bylos nagrinėjimo metu nebuvo žinoma: trečiajam asmeniui atsiliepime nurodžius apie atitinkamo teisės akto egzistavimą, šiam aktui esant viešai paskelbtam ir dėl to visiems prieinamam, atsakovas turėjo galimybę susipažinti su jo turiniu (galėjo ir privalėjo žinoti), todėl ši aplinkybė, netgi jeigu atitiktų faktinės bylos aplinkybės statusą, negalėtų būti pagrindu procesui atnaujinti, nes neturėtų jai būtino naujumo požymio (nebūtų naujai paaiškėjusi po teismo sprendimo įsiteisėjimo). Taigi ir aplinkybė, kurią apeliantas nurodo sužinojęs kai susipažino su aptariamu Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu- kad Šiaulių Dvaro sodyba į Lietuvos Respublikos Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą įtraukta tik 2002-04-17- galėjo ir turėjo būti žinoma teismui, proceso dalyviams (tarp jų- ir apeliantui) jau bylos nagrinėjimo metu. Šie argumentai yra pakankami konstatuoti, jog atsakovo nurodomas sužinojimas apie Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002-04-17 įsakymą Nr. 082 bei jo turinį, negali būti pagrindu atnaujinti procesą byloje pagal CPK 366 str. 1 d. 2 p.).

25Dėl Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio 1997-11-03 d. rašto Nr. 125, kaip naujai paaiškėjusios nagrinėjamos bylos aplinkybės.

26Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą turinio, jame išdėstytų argumentų, darytina išvada, kad naujai paaiškėjusia bylos aplinkybe apeliantas įvardija tai, jog teritorija, kurioje buvo ir yra A. Č. privatizuotas statinys jo privatizavimo metu nebuvo apibrėžta kaip nekilnojamoji kultūros vertybė. Šią aplinkybę, apelianto manymu ir patvirtina jo naujai rastas ir pateikiamas rašytinis įrodymas- Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio 1997-11-03 d. raštas Nr. 125 VĮ „Respublikiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro“ Šiaulių filialui. Šiuo raštu kultūros paveldo departamento teritorinis padalinys, pateikdamas Akmenės ir Joniškio rajonų nekilnojamųjų kultūros vertybių ir objektų, esančių nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, sąrašą, kartu nurodė inventorizavimo biurui, kad įsigyjant objektus, esančius kultūros vertybių apsaugos teritorijose, techninės apskaitos bylose turi būti daromi atitinkami įrašai dėl objektų, esančių kultūros vertybių teritorijose, nurodant, kad valdomas objektas yra kultūros vertybės teritorijoje bei pažymint, kad sandoris dėl objekto, esančio kultūros vertybės teritorijoje, per tris mėnesius turi būti įregistruotas KVAD Šiaulių teritoriniame padalinyje. Kadangi VĮ „Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ Šiaulių filialui Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinis padalinys nebuvo pateikęs duomenų apie Šiaulių Dvaro sodybą, tame tarpe ir atsakovo privatizuotą pastatą Aušros al. 50b, Šiauliuose, kaip nekilnojamąją kultūros vertybę, ar kaip objektą, esantį kultūros vertybių apsaugos teritorijoje, tai, apelianto manymu, teritorija, kurioje buvo ir yra A. Č. privatizuotas statinys, jo privatizavimo metu nebuvo apibrėžta kaip nekilnojamoji kultūros vertybė.

27Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujus įrodymus, patvirtinančius naujas esmines bylos aplinkybes, t.y. atitinkančius tokius kriterijus: šie įrodymai buvo bylos nagrinėjimo metu, bet jie tuo metu nebuvo žinomi teismui bei pareiškėjui, o tapo žinomi jau įsiteisėjus teismo sprendimui ir turi esminės reikšmės bylai, t.y. priimant sprendimą, būtų turėjęs jam įtakos. Proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių metu neteisinga atsisakyti svarstyti kitą informaciją, esančią naujai gautose įrodinėjimo priemonėse, jeigu jos atitinka minėtus įstatymo nustatytus kriterijus, o informacijos turinys susijęs su ieškinio pagrindą sudarančiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2004, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2010).

28Taigi, apelianto naujai pateiktas įrodymas bei jo turinyje esantys faktiniai duomenys galėtų būti pagrindu atnaujinti procesą byloje, jeigu šie duomenys būtų tokie, kad juos turėdamas, teismas nagrinėdamas bylą iš esmės, būtų priėmęs kitokį sprendimą (šiuo atveju- atmetęs ieškinį). Aplinkybių naujumas reiškia ne vien formaliai naujo įrodymo pateikimą, tačiau ir užfiksavimą tokio įrodymo turinyje naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2011).

29Byloje, pabaigtoje įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimu, buvo sprendžiamas pastato Aušros al. 50b, Šiaulių mieste privatizavimo viešojo aukciono būdu, teisėtumo klausimas. Ieškinys dėl šio privatizavimo neteisėtumo buvo grindžiamas faktine aplinkybe, jog aptarimas pastatas buvo Šiaulių Dvaro sodybos (Didždvario) teritorijoje, o ši dvaro sodyba buvo saugoma kaip nekilnojamojo kultūros paveldo objektas, todėl tiek viso šio objekto, tiek atskirų jos elementų (taigi, ir ginčo pastato) privatizavimas buvo galimas tik privatizavimo programą suderinus su Kultūros paveldo departamentu, kas aptariamu atveju nebuvo padaryta. Todėl sprendžiant, ar apelianto pateiktas naujas įrodymas- Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio raštas galėtų būti vertinamas kaip proceso atnaujinimo pagrindas, svarbu nustatyti kokią reikšmę tokio įrodymo buvimas byloje būtų turėjęs, teismui sprendžiant byloje pareikšto reikalavimo pagrįstumą.

30Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymio, kad negalima sutikti su apelianto argumentu, esą pateiktas raštas įrodo, jog Šiaulių Dvaro sodyba, jo teritorija bei teritorijoje esantys objektai nebuvo įtraukti į nekilnojamojo kultūros paveldo objektų sąrašą, todėl pastato Aušros al. 50b, Šiauliuose privatizavimui neturėjo būti taikomi apribojimai ar reikalavimai derinti šių objektų privatizavimą su kultūros paveldo departamentu.

31Visų pirma, pažymėtina, jog naujai pateiktame įrodyme esantys duomenys nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamos bylos ginčo dalyku- šiuo raštu inventorizavimo biurui buvo perduoti duomenys apie Joniškio bei Akmenės rajonuose esančius kultūros paveldo objektus, tačiau nėra kalbama apie Šiaulių mieste esančius kultūros paveldo objektus. Apelianto atstovas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodė, jog peržiūrėjo 1997-1998 m. Kultūros paveldo departamento Šiaulių teritorinio padalinio siunčiamų- gaunamų dokumentų žurnalus, tačiau vien tas faktas, jog dėl Šiaulių mieste esančių kultūros paveldo objektų inventorizavimo duomenų tvarkymo nebuvo pranešta nurodytais metais, negali reikšti, jog tokio turinio raštas nebuvo siųstas anksčiau (1993-1996 metais).

32Kita vertus, net jeigu tokio turinio raštas VĮ ,,Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras“ Šiaulių filialui dėl Šiaulių mieste esančių nekilnojamo kultūros paveldo objektų apskaitos (inventorinių duomenų tvarkymo) ir nebuvo siunčiamas, tai negalėtų reikšti Šiaulių Dvaro sodybos (Didždvario) statuso, t.y. tokio turinio raštas negalėtų nei patvirtinti, nei paneigti atitinkamo objekto, kaip saugomo valstybės, statuso. Toks dokumentas, jo buvimas (nebuvimas) galėtų būti vertinamas kaip vienas iš įrodymų, sprendžiant apie pirkėjo (šiuo atveju- atsakovo A. Č.) informavimo apie objekto statusą, tinkamumą, kas aktualu vertinant jo sąžiningumą, tačiau pažymėtina, kad teismas, priimdamas sprendimą, ir nekonstatavo atsakovo, kaip sandorio šalies, nesąžiningumo.

33Šiaulių Dvaro sodybos, kaip saugomo kultūros paveldo objekto statusą lemia ne tai, ar duomenys apie jį, kaip saugomą objektą, buvo tinkamai apskaityti atskirų šio dvaro elementų (pastatų, statinių) inventorinėse bylose, o teismo priimant sprendimą aptarti teisės aktai, įrodymai, patvirtinantys, jog dar iki privatizavimo valstybės institucijos atliko veiksmus, kuriais buvo siekta išsaugoti dvaro sodybos, kaip paveldo objekto, vientisumą iki to momento, kol bus išspręstas jo įrašymo į Valstybinį kultūros paveldo objektų registrą, klausimas.

34Teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendime buvo remiamasi 1992 m. balandžio 7 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 256, kuriuo buvo patvirtintas Neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų- istorijos ir kultūros paminklų sąrašas, kuriame kaip neprivatizuotina buvusi dvaro sodyba- istorijos ir kultūros paminklas buvo įrašyta Šiaulių dvaro (Didždvario) sodyba, nurodant ir paminklo teritorijos dydį – 6,1 ha. Šio Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1.2 punkte nurodyta, kad kad visuose nuosavybės teisių atstatymo, privatizavimo ir žemės reformos etapuose buvusių dvarų sodybos traktuojamos kaip istoriškai susiformavę kompleksai, kurių vientisumas sudaro kultūrinę jų vertę. Teismas rėmėsi ir faktinėmis aplinkybėmis, kad Didždvario buvusio dvaro sodybos kaip išaiškinamo architektūros paminklo teritorijos planas Šiaulių miesto valdybos atsakingų asmenų buvo suderintas ir patvirtintas dar 1991-09-05, o 1993-03-19 Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras patvirtino Didždvario buvusio dvaro sodybos išaiškinamo architektūros paminklo teritorijos planą, eksplikacijoje nurodant dvaro sodybos ir kitus teritorijoje esančius pastatus, tame tarpe ir ginčo pastatą Aušros al.50b (1 t., b.l. 55, 56, 2 t. b.l. 150,151). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-05-27 nutarimo Nr. 369 Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos ir nuostatų patvirtinimo 5.1 punktas nustatė, kad saugomos buvusių dvarų paminklinių sodybų vertybės – istoriškai susiformavęs ir išlikęs vientisas sodybos sklypas su visais jame esančiais įvairios paskirties elementais. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro 1993-12-20 Protokolu nuspręsta Šiaulių buvusio dvaro sodybos fragmentus įrašyti į vietinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą ( 1 t., b.l.59). Remiantis LR įstatymo dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo įgyvendinimo 9 straipsniu, į Lietuvos Respublikos vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus įrašyti objektai, kol bus nuspręsta dėl jų įrašymo į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, turi būti saugojami kaip nekilnojamosios kultūros vertybės. LR Saugomų teritorijų įstatymas (1993-11-09 įstatymo Nr.1-301 redakcija) kultūros paveldo objektus priskyrė saugomoms teritorijoms (10 straipsnis). Šio įstatymo pagrindu, kultūros paveldo objektą įtraukiant į privatizavimo programą, turėjo būti laikomasi LR Vyriausybės 1992-03-18 nutarime Nr.174 Dėl privatizuojamų objektų esančių valstybės saugomose teritorijose, naudojimo privalomųjų sąlygų patvirtinimo, nustatytų reikalavimų- kiekvieno privatizuojamojo objekto, esančio valstybės saugomoje teritorijoje naudojimo privalomąsias sąlygas turėjo nustatyti atitinkama institucija (šiuo atveju- LR kultūros paveldo inspekcija) (Nutarimo 1-3 p.).

35Taigi, įstatymuose bei LR Vyriausybės nutarimuose įtvirtintos nuostatos dėl istoriškai susiformavusių buvusių dvaro sodybų vientisumo bei joms taikomo apsaugos režimo- kaip nekilnojamųjų kultūros vertybių- nuo jų įrašymo į Lietuvos Respublikos vietinės reikšmės istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, būtent ir apsprendė tiek visos Didždvario sodybos, tiek ir atskirų jos elementų apsaugą bei reikalavimą, sprendžiant dėl tokių objektų įtraukimo į privatizavimo programas, atlikti papildomus derinimo veiksmus su kultūros vertybių apsaugą vykdančia institucija. Nagrinėjant bylą buvo nustatyta, kad toks derinimas nebuvo atliktas, t.y. kad buvo pažeisti imperatyvūs reikalavimai, kuriems negali turėti įtakos ta aplinkybė, kurią nurodė apeliantas, prašydamas atnaujinti procesą- ginčo objekto, kaip saugomo kultūros paveldo objekto, statuso nenurodymas statinio inventorinėje byloje, negalėtų paneigti šio statuso. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, jog, nors apeliantas ir pateikė naują įrodymą, šis įrodymas nepatvirtina jokios faktinės bylos aplinkybės, kuri galėtų būti vertinama kaip esminė ir kurios žinojimas, nagrinėjant bylą iš esmės, būtų galėjęs lemti kitokio teismo sprendimo priėmimą, t.y. pareiškėjo nurodoma aplinkybė nesudaro CPK 366 str. 1 d. 2 p. numatyto proceso atnaujinimo pagrindo.

36Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu tik atskirojo skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas praleido CPK 368 str. nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Remiantis teismo argumentais, išdėstytais skundžiamoje nutartyje, teismas laikėsi pozicijos, kad atsakovas galėjo sužinoti apie jo nurodomą raštą bylos nagrinėjimo metu. Šis teismo argumentas iš esmės pagrįstas, tačiau galimybė sužinoti apie atitinkamo įrodymo egzistavimą bylos nagrinėjimo metu, reiškia, kad nėra atitinkamo proceso atnaujinimo pagrindo, nes, minėta, kad naujai paaiškėjusia aplinkybe pripažįstama tokia, kuri pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinoma nagrinėjant bylą; jeigu aplinkybė buvo žinoma arba galėjo būti žinoma, tai sudaro pagrindą atmesti prašymą atnaujinti procesą. Tuo tarpu CPK 368 str. numatyto termino skaičiavimas siejamas ne su aplinkybių, kurias pareiškėjas siekia paneigti pateikiamu nauju įrodymu, sužinojimo momento, bet nuo momento, kai pareiškėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie šį dokumentą, kuriuo grindžiamas prašymas atnaujinti procesą byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2004, 2010 m. birželio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2010). Kadangi byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodomą aplinkybę, kad apie Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio 1997-11-03 d. raštą Nr. 125 buvo sužinota 2011-10-28, nėra pagrindo konstatuoti termino prašymui atnaujinti procesą pateikti praleidimo.

37Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdamas atsakovo A. Č. prašymą dėl proceso atnaujinimo CPK 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu, pirmosios instancijos teismas teisingai taikė materialinės teisės norma, iš esmės teisingai aiškino bei taikė civilinio proceso normas, pagrindų panaikinti skundžiamą nutartį nėra (CPK 329, 330, 338 str.), todėl atsakovo atskirasis skundas netenkinamas.

38Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

39Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Šiaulių apygardos teismas 2010 m. kovo 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.... 5. Teismas sprendė, kad privatizuojant pastatą, esantį Šiaulių mieste,... 6. Atsakovas A. Č. 2011 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į teismą, prašydamas... 7. Ieškovas Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra nurodė, kad prašymas... 8. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsakovo prašymą dėl... 9. Tretysis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos... 10. Tretysis asmuo VĮ Valstybės turto fondas prašymą dėl proceso atnaujinimo... 11. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 12. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 11 d. nutartimi atsakovo prašymą... 13. Teismas konstatavo, kad atsakovo nurodyti dokumentai, kaip proceso atnaujinimo... 14. Pareiškėjas taip pat praleido LR CPK 368 straipsnyje numatytą 3 mėnesių... 15. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 16. Atskiruoju skundu apeliantas A. Č. prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m.... 17. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas Šiaulių miesto apylinkės... 18. Atsiliepimu į atskirąjį skundą tretysis asmuo Kultūros paveldo... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką sudaro teismo nutarties, kuria... 21. Tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje, tiek Lietuvos teisės... 22. Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 2 p. pagrindu.... 23. Dėl Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2002-04-17 įsakymo... 24. Šį įsakymą kaip pagrindą procesui byloje atnaujinti apeliantas nurodė tuo... 25. Dėl Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio... 26. Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą turinio, jame išdėstytų... 27. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1... 28. Taigi, apelianto naujai pateiktas įrodymas bei jo turinyje esantys faktiniai... 29. Byloje, pabaigtoje įsiteisėjusiu Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18... 30. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymio, kad negalima sutikti su apelianto... 31. Visų pirma, pažymėtina, jog naujai pateiktame įrodyme esantys duomenys... 32. Kita vertus, net jeigu tokio turinio raštas VĮ ,,Respublikinis... 33. Šiaulių Dvaro sodybos, kaip saugomo kultūros paveldo objekto statusą lemia... 34. Teisėjų kolegija pažymi, jog teismo sprendime buvo remiamasi 1992 m.... 35. Taigi, įstatymuose bei LR Vyriausybės nutarimuose įtvirtintos nuostatos dėl... 36. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu tik atskirojo skundo argumentą, jog... 37. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 38. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 11 d. nutartį palikti nepakeistą....