Byla 2A-245/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, dalyvaujant ieškovėms S. R. , V. R. , ieškovių atstovams advokatui Valdui Falkauskui, advokatui Zigmui Burbai, atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovams advokatui Vitoldui Kumpai, V. M. Zabarauskienei, atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės atstovei Ž. R. , atsakovo Šiaulių vaikų globos namų „Šaltinis“ atstovei advokatei Laimai Markevičienei, trečiojo asmens Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovei S. B. , trečiajam asmeniui G. K. , vertėjai Laurai Kirilevičiūtei, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, apeliacinį skundą bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-12-71/2008 pagal ieškovių S. R. ir V. R. patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsakovams: Šiaulių miesto savivaldybei, Šiaulių vaikų globos namams „Šaltinis“ dėl neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys: Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir G. K. .

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovės S. R. ir V. R. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė priteisti solidariai iš dėl neteisėtų valdžios institucijų – Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos ir globos funkcijas vykdžiusių Šiaulių vaikų globos namų „Šaltinis“ – veiksmų (neveikimo) padarytą neturtinę žalą po 500 000 Lt kiekvienai (tomas 6, b. l. 44-53). Ieškovės nurodė, kad 1996 m. Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jai pavaldi Šiaulių miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba ėmė įgyvendinti JAV organizacijos, pavadintos Lietuvos našlaičių fondu, programą „Širdis į širdį“ ir pagal šią programą ieškovės buvo išsiųstos į JAV. Ieškovės išvyko pagal šią programą į JAV be dokumentų.

4Ieškovė S. R. nurodė, kad nelabai prisimena, kaip buvo išvežta į JAV. Gyvendama H. šeimoje nieko nežinojo apie savo tikrąją motiną G. K. . Kai buvo išsiųsta į Lietuvą, jai buvo paaiškinta, kad skrenda atostogų ir bus Lietuvoje tik laikinai. Apie tai, kad nebegalės sugrįžti į JAV, jai buvo pasakyta tik lėktuvui nusileidus Lietuvoje. Ši žinia jai buvo netikėta, sukėlė didelį šoką, kadangi ji nemokėjo lietuvių kalbos, o moteris, pas kurią turėjo pasilikti pasirodė esanti jos tikroji motina. Lietuvoje nepritapo, iš jos vaikai tyčiojasi, ji nemoka lietuvių kalbos, nemoka bendrauti su bendraamžiais ir nežino, kaip adaptuotis. Sesuo iš viso nepriprato ir bandė net žudytis. Mano, jog patirtos moralinės skriaudos ir dvasinių išgyvenimų jokiais pinigais kompensuoti neįmanoma.

5Ieškovės S. R. atstovas advokatas Valdas Falkauskas ieškinį palaikė ir nurodė, kad jo atstovaujamoji ieškovė S. R. , gimusi 1989 m. rugsėjo 2 d., buvo 1991 m. rugsėjo 1 d. apgyvendinta Šiaulių pagalbiniuose vaikų namuose, o 1992 m. birželio 22 d. valdybos potvarkiu buvo perkelta į Šiaulių miesto vaikų namus, kurie vėliau buvo pavadinti Vaikų globos namais „Šaltinis“. Ieškovės atstovas nurodė, kad į minėtus namus ieškovė S. R. pateko pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Abi ieškovės pateko į Vaikų globos namus „Šaltinis“ be teisėto pagrindo, t. y. pažeidžiant tuo metu galiojusius įstatymus, nes nebuvo tinkamai išspręsti laikinosios globos steigimo bei tėvystės teisių atėmimo klausimai. Ieškovė S. R. atsakovų institucijų iniciatyva 1996 metais buvo išgabenta į JAV, kur ir gyveno iki 2006 m. Grįžusi į Lietuvą, ieškovė sužinojo, kad grįžti į JAV negalės, ir tai jai sukėlė emocinį šoką, išgyvenimus, kurie tęsiasi iki šiol. Valstybės institucijos savo neveikimu netinkamai vykdė ieškovės globą tiek respublikoje, tiek ir už respublikos ribų. Tokiu būdu ieškovė be savo valios ir tėvų sutikimo buvo išgabenta į JAV ir be savo valios pargabenta iš JAV į Lietuvą. Nurodė, kad dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, kurie pasireiškė šių institucijų neveikimu, ir atsiradusių neigiamų pasekmių yra priežastinis ryšys. Ieškovei yra sukeltos didžiulės neturtinio pobūdžio sunkios pasekmės. Ji nemoka lietuvių kalbos, negali prisitaikyti prie esamų gyvenimo sąlygų, neturi pragyvenimo šaltinio. Atsižvelgdamas į visą tai, atstovas prašė priteisti iš Lietuvos valstybės ieškovei S. R. 500 000 litų neturtinei žalai atlyginti.

6Ieškovė V. R. prašė priteisti iš valstybės 500 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nurodė, kad ji, grįžusi į Lietuvą, tapo neįgali, yra nedarbinga, nemoka lietuvių kalbos, negali prisitaikyti prie aplinkos, aplinkiniai iš jos tyčiojasi, nemato prasmės toliau gyventi, serga depresija, todėl ne kartą buvo gydyta psichiatrijos ligoninėse. Valstybės institucijos nieko nepadarė, kad būtų apgintos jos ir sesers teisės. Ji negali gyventi Lietuvoje, o grįžti į JAV taip pat negali, nes niekas tenai jos nelaukia. Sugadinta jos vaikystė ir jaunystė, o tolimesnis gyvenimas be perspektyvų.

7Ieškovės V. R. atstovas advokatas Zigmas Burba ieškovės V. R. ieškinį palaikė ir prašė jį tenkinti. Nurodė, kad dėl ieškinyje nurodytų institucijų neveikimo nebuvo tinkamai atliekamos įvaikinimo, vaikų išvežimo į JAV bei grąžinimo iš JAV procedūros. Ieškovei padaryta neįkainojama neturtinė žala. Ieškovės gyvenimas ir perspektyvos sužlugdytos, sutrikdyta sveikata, kurios jokie pinigai negali kompensuoti. JAV įkurtas Lietuvos našlaičių fondas „Širdis į širdį“ yra neaprobuotas jokios švietimo įstaigos. Šiandien kelia abejonių, ar šis fondas veikė vaikų interesais, nes šio fondo tolimesnė veikla yra priedanga įvaikinimo procedūrų pažeidimams. Ieškovės atžvilgiu buvo pažeista Konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje, įsigaliojusi 1998 m. rugpjūčio 1 d. Šios Konvencijos nuostatos turėjo būti taikomos ieškovėms – tiek V. R. , tiek S. R. . Įgyvendinant Konvencijos nuostatas 1998 m. lapkričio 3 d. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė priėmė įsakymą Nr. 164, kuriame aiškiai nurodyta, kas konkrečiai turi įgyvendinti Konvencijos nuostatas. Dar prieš išvežant ieškovę V. R. į JAV buvo pažeidinėjamos Konvencijos nuostatos. Nebuvo laiku gautas iš vaikų motinos G. K. sutikimas leisti įvaikinti jos dukras, o kadangi įvaikinimo procesas užtruko neprotingai ilgai, motina bet kada galėjo šį sutikimą atšaukti, ką ji ir padarė. Ieškovės V. R. atstovas nurodė, kad ieškovės interesai nebuvo apsaugoti, ji neturėjo teisinio statuso, nors ir gyveno šeimoje, tačiau svetima pavarde. Neturėjimas teisinio statuso ir sukėlė šias pasekmes, nes ieškovė nemoka lietuvių kalbos, negali prisitaikyti prie esamos situacijos, jos sveikata pašlijusi, o Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos atliktas tyrimas rezultatų nedavė, kadangi tyrimo išvados davė pagrindą prokuratūrai pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukti.

8Šiaulių apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos Respublikos ieškovei S. R. 150 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, ieškovei V. R. 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nustatė, kad ieškovė V. R. vienerių metų amžiaus buvo apgyvendinta Šiaulių kūdikių namuose jos motinos G. K. (tuo metu R.) prašymu, nes ji Šiaulių miesto liaudies teismo 1989 m. gegužės 5 d. nuosprendžiu buvo nuteista laisvės atėmimu trejiems metams. Šiaulių miesto LDT VK 1989 m. birželio 19 d. sprendimu V. R. buvo apgyvendinta Šiaulių kūdikių namuose. Ieškovė S. R. Šiaulių kūdikių namuose buvo apgyvendinta 13 mėnesių amžiaus. Ją į kūdikių namus atvežė jos močiutė. Iki tol ji augo Panevėžio kalėjimo kūdikių namuose. 1992 m. rugpjūčio 31 d. ieškovė S. R. buvo perkelta į Šiaulių pagalbinius ikimokyklinius vaikų namus. 1992 m. gegužės 11 d. Šiaulių miesto valdybos Nepilnamečių reikalų skyrius pradėjo rengti medžiagą dėl G. K. motinystės teisių atėmimo, tačiau motinystės teisės iš G. K. nebuvo atimtos. Lietuvos našlaičių fondo, įkurto JAV, direktorė H. D. S. inicijavo ir organizavo vaikų mokymąsi JAV. Šio fondo iniciatyva buvo parengta programa „Širdis į širdį“. Nei ši programa, nei šis fondas Lietuvoje neįregistruotas, fondo funkcijos neapibrėžtos, programos tikslas – sudaryti galimybę vaikams, gyvenantiems vaikų globos namuose, ir vaikams, kurių niekas iš artimųjų nelanko ir jie neturi galimybės gyventi šeimoje, laikinai išvykti į JAV, ten gyventi šeimoje ir mokytis. Vaikus, kurie galėtų vykti ir konkrečiai išvyko pagal šią programą, parinko globos įstaigos ir savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybos, kurios vėliau ieškovių likimais nesidomėjo. Ieškovių vizos galiojo iki 1998 m. rugpjūčio 2 d., tačiau jos į Lietuvą buvo grąžintos tik 2005 metų pavasarį.

9Teismas nusprendė, kad ieškovių išvykimą į užsienį organizavęs fondas negalėjo perimti globėjų funkcijų, nes tam nebuvo įstatyminio pagrindo. Vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkas 1996 m. rugpjūčio 1 d. raštu davė sutikimą fondo direktorei išvežti ieškoves mokytis nuo 1996 m. rugpjūčio 7 d. iki 1998 m. rugpjūčio 7 d. Mergaites į JAV lydėjo projekto koordinatorė H. D. S. , tačiau jos atstovaujamos organizacijos sertifikatas ir įgaliojimai patikrinti nebuvo. Liudytoja S. J. S. paaiškino, kad buvo nusistovėjusi tokia praktika. Teismas, remdamasis pateikta medžiaga, nustatė, kad, prieš išvežant ieškoves mokytis į JAV, jos 1996 m. gegužės 31 d. buvo įtrauktos į užsienio valstybės piliečių H., pageidaujančių jas įvaikinti, sąrašą, nors iš motinos G. K. motinystės teisės nebuvo atimtos. Motinos sutikimas įvaikinti dukras duotas tik 1997 m. rugpjūčio 27 d. arba 1998 m. rugpjūčio 27 d., o Šiaulių miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos tarnyba 1997 m. liepos 23 d. raštu neprieštaravo, kad jos būtų įvaikintos JAV. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis bei tuo, kad byloje yra H. šeimos įvaikinimo pareiškimas, teismas nusprendė, kad ieškovės į JAV buvo siunčiamos ne mokytis, o siekiant jas įvaikinti konkrečioje šeimoje. Tą aplinkybę, teismo nuomone, patvirtina ir byloje esantys laiškai tarp Vaikų teisių apsaugos tarnybos bei H. šeimos advokato. Ieškovėms vizos buvo išduotos iki 1998 m. rugpjūčio 2 d., o, jų galiojimo laikui pasibaigus, ieškovės JAV buvo be teisėto pagrindo, nes duomenų apie jų pratęsimą byloje nėra. Vaikų teisių apsaugos kontrolierė, atlikusi tyrimą, taip pat nenustatė, kokiu pagrindu ieškovės buvo JAV pasibaigus vizų galiojimui. Byloje taip pat nėra duomenų, kokia valstybės institucija suteikė įgaliojimus H. S. globoti ieškoves, išvežti vaikus į JAV, o vėliau pasirūpinti jų grąžinimu į Lietuvą. Teismas nurodė, kad JAV įkurto Lietuvos našlaičių fondo tikslas buvo įvairioms vaikų globos ir gydymo įstaigoms Lietuvoje labdaros rinkimas JAV (rūbai, ugdymo priemonės, medikamentai) ir šios labdaros perdavimas. Šio fondo iniciatyva buvo parengta programa „Širdis į širdį“. Kad minėtas fondas turi įgaliojimų dėl globos ar įvaikinimo, byloje duomenų nėra. Taip pat nėra duomenų, kad minėtas fondas būtų registruotas Lietuvoje ir jam būtų suteikti įgaliojimai rūpintis vaikų globa ar įvaikinimu. Teismas taip pat nurodė, kad nepaisant to, jog nei prokuratūra, nei Vaikų teisių apsaugos kontrolierė neišsiaiškino, dėl kieno kaltės mergaitės, pasibaigus vizų galiojimo laikui, buvo paliktos ir negrąžintos į Lietuvą, tačiau iš bylos medžiagos ir liudytojų parodymų matyti, jog ieškovės buvo neteisėtai išvežtos į JAV siekiant jas įvaikinti, todėl niekas jų likimu vėliau nesidomėjo. Teismas taip pat nusprendė, kad ieškovių motinos G. K. duotu sutikimu įvaikinti dukras negalima remtis, nes byloje yra pateiktos sutikimo kopijos su skirtingomis datomis. Teismas taip pat nustatė, kad Šiaulių vaikų globos namų „Šaltinis“ direktorė mergaičių buvimo JAV metu kreipėsi į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, norėdama išsiaiškinti, kada vaikai grįš į Lietuvą bei koks yra jų statusas. Teismas, nagrinėdamas bylą, rėmėsi vaiko interesų prioriteto principu, ir sprendė, kad valstybės institucijos nerealizavo savo teisių ir pareigų, nesirūpino ieškovių sugrįžimo laiku į Lietuvą, nors jau 1999 m. kovo 2 d. G. K. atšaukė savo sutikimą dėl dukterų įvaikinimo. Teismas taip pat nusprendė, kad teisės norma, numatanti, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais, netaikytina, o neturtinė žala atlyginama CK 1.5 straipsnio ir Konstitucijos pagrindu. Ieškovių išvežimo iš Lietuvos metu veikė konkretūs teisės aktai, buvo konkretūs jų vykdytojai, todėl atsiradusios pasekmės dėl netinkamo šių aktų vykdymo, jų nevykdymo ir ignoravimo yra neteisėtas neveikimas, numatytas CK 6.246 straipsnyje, ir prielaida taikyti civilinę atsakomybę. Be to, civilinės atsakomybės taikymą bendrąja prasme numatė ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Ieškovių atstovai buvo Vaikų globos namai „Šaltinis“, Valstybinė vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (šios tarnybos pagrindu įsteigta Valstybės vaikų teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) bei Šiaulių miesto savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba. Teismas sprendė, kad ieškovių grąžinimą į Lietuvą lėmė ne G. K. veiksmai, susiję su jos atšaukimu duoti sutikimą įvaikinti ieškoves, o konkrečiai atsakovų padaryti šiurkštūs teisės aktų pažeidimai bei neveikimas, susijęs su neteisėtu ieškovių išvežimu į JAV. Valstybės institucijos veikė ne ieškovių interesais. Iki ieškovių išvežimo į JAV momento iš jų motinos nebuvo atimtos motinystės teisės, motina buvo laisvėje ir ją buvo galima surasti, nebuvo teismo sprendimo įtraukti ieškoves į įvaikinamų vaikų sąrašus, ieškovės išgabentos neatsiklausus jų valios ir neturint nei tėvų, nei globėjų oficialaus sutikimo, ieškovių globa buvo patikėta pašaliniam asmeniui H. S. , fondo generalinei direktorei. Dėl neteisėtų valstybės institucijų darbuotojų veiksmų, įstatymo nesilaikymo, ieškovėms sugrįžus į Lietuvą, jos patyrė šoką, dvasinius išgyvenimus, kurie tęsiasi ir toliau, nes jos negali prisitaikyti prie esamos aplinkos, negali bendrauti su savo bendraamžiais, o ieškovė V. R. ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėse, gydyta Afektinių sutrikimų skyriuje Kauno klinikose, bandė žudytis. Teismas, įvertinęs šalies ekonominio gyvenimo rodiklius, bendrą pragyvenimo lygį, vidutines gyventojų pajamas ir kitus ekonominio pobūdžio faktorius, ieškovių ieškinį tenkino iš dalies.

10Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad:

111. Ieškovių pareikštas ieškinys yra neaiškus, jame nėra nurodyta, kada ieškovėms buvo padaryta žala, kas ją padarė. Pagal CPK reikalavimus, ieškovas turi aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką bei pagrindą, pateikti nurodomas aplinkybes pagrindžiančius įrodymus. Teismo posėdžio metu ieškovių atstovai paaiškino, kad tiek iki išvykstant į JAV, tiek buvimo JAV metu joms neturtinė žala nebuvo padaryta, o neturtinė žala buvo padaryta tuo metu, kai ieškovės buvo sugrąžintos iš JAV, grąžintos jų motinai bei apgyvendintos jų nuosavame bute. Nors ieškovės teigia, kad žalą padarė valstybės institucijos, jų veiksmai nebuvo apskųsti, ieškovių atstovai nenurodė, kurie būtent veiksmai nulėmė žalos atsiradimą. LR Konstitucija ir LR santuokos ir šeimos kodeksas (toliau – SŠK) numato tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, tačiau ieškovių motina G. K. šios pareigos nevykdė, savo vaikais nesirūpino, jų neauklėjo ir neišlaikė. Tuo metu, kai mergaitės buvo vaikų globos namuose, mama jų nelankė, vieną kartą buvo pasiėmusi, tačiau po kelių dienų grąžino. Bute, kuriame gyveno jų motina, lankėsi asocialūs asmenys, butas nuolat buvo kontroliuojamas pareigūnų. Ieškovės 1995 m. lapkričio 6 d. buvo įtrauktos į Vaikų teisių apsaugos tarnybos sudarytą vaikų, galimų atiduoti į šeimas įvaikinti arba globoti, sąrašą, nes SŠK 113 straipsnis, galiojęs iki 1999 m. gruodžio 16 d., numatė, kad vaikų sutikimo įvaikinti nereikalaujama, jeigu tėvai dėl priežasčių, teismo pripažintų nesvarbiomis, daugiau kaip vienerius metus negyvena kartu su vaiku ir vengia jį auklėti bei išlaikyti. Į JAV mergaitės išvyko pagal Lietuvos našlaičių fondo programą „Širdis į širdį“. Jokie teisės aktai nenumatė, kad toks fondas dar turėtų būti įregistruotas ir Lietuvoje. Šiaulių miesto vaiko teisių apsaugos tarnyba ir Šiaulių valstybiniai vaikų globos namai „Šaltinis“ sutiko, kad globotinės išvyktų mokytis į JAV. Motina tuo metu mergaičių nelankė, ryšys tarp jos ir dukterų buvo nutrūkęs, tačiau ji žinojo, kad dukros vyksta mokytis į užsienį. Vaikų išvykimo į JAV metu nebuvo jokio teisės akto, reglamentuojančio vaikų išvykimą į užsienio valstybes. Tuo metu galiojęs LR Vyriausybės 1997 m. gruodžio 11 d. nutarimas Nr. 1378, kuriuo patvirtinta Laikinoji vaikų laikino išvykimo į užsienio valstybes tvarka, numatė, kad valstybės globojami vaikai paprastai išvyksta pagal esamas tarptautines sutartis, tarpžinybinius valstybių institucijų susitarimus, užsienio valstybių institucijų kvietimu, pagal esamas oficialiai registruotų nevyriausybinių organizacijų sutartis ar jų kvietimu. Ieškovių išvykimo į JAV metu valstybės institucijos veikė išimtinai jų interesais, išvykimui neprieštaravo nė viena institucija, jos vyko pagal programą „Širdis į širdį“, sutikus jų įstatyminiam atstovui Vaikų globos namams „Šaltinis“, turėjo galiojančias vizas. H. šeima pateikė prašymą įvaikinti vaikus. Ieškovių motina 1997 m. rugpjūčio 26 d. notarų biure patvirtino sutikimą įvaikinti jos dukras ir pakeisti jų pavardes. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad motina žinojo apie ketinimą jas įvaikinti bei jų buvimo vietą, todėl jas galima buvo įvaikinti (SŠK 112 straipsnis), tačiau 1999 m. kovo 8 d. motina nurodė suklydusi ir ketinanti pati globoti vaikus, kas laikytina duoto sutikimo atšaukimu, todėl negalėjo būti vykdoma įvaikinimo procedūra. Vėliau ieškovių motina susirašinėjo su dukromis JAV, pretenzijų dėl jų grąžinimo nereiškė, o 2005 m. vasario 14 d. Įvaikinimo tarnybai pateikė kategorišką atsisakymą pradėti įvaikinimo procesą, nes ji nori mergaites auginti pati savo šeimoje, vėliau pranešė, kad dukra Sandra nori grįžti į Lietuvą. Tokią mergaitės valią patvirtino ir H. šeima, nurodė, kad mergaitės grįžta 2005 m. gegužės 25 d. Įvaikinimo tarnyba stengėsi išsiaiškinti ieškovių grįžimo į Lietuvą priežastį ir ieškovių valią sugrįžti, tačiau jų grįžimas iš JAV į Lietuvą buvo nulemtas G. K. noro susigrąžinti dukteris, neatsižvelgiant į jų valią ir norą. O J. ir P. H. šeima supratusi, kad jokių galimybių įvaikinti Sandrą ir Vitaliją neturi, bei matydama ir suvokdama didelį dukrų motinos norą susigrąžinti jas į Lietuvą, nusprendė mergaites grąžinti į Lietuvą. Kadangi ieškinyje nurodyta, jog ieškovių dvasiniai išgyvenimai prasidėjo nuo pat pirmos dienos Lietuvoje, nes jos buvo neteisėtai atskirtos nuo šeimos, kuri jas užaugino, įprastinės aplinkos, gyvenimo sąlygų, todėl darytina išvada, kad žala ieškovėms atsirado dėl jų grįžimo į Lietuvą, o ieškinys dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, yra nepagrįstas. Ieškovių motina G. K. nurodė, kad ji pasiruošusi, jog vaikai grįžtų, nuo 2005 m. gegužės 26 d. buvo panaikinta mergaičių laikinoji globa Šiaulių apskrities vaikų globos namuose „Šaltinis“. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba dėjo visas pastangas, kad mergaitės lengviau adaptuotųsi, kreipėsi į Akmenės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrių su prašymu parengti jų integracijos planą, tarnybos iniciatyva mergaitės priimtos mokytis į gimnaziją, turėjo galimybę mokytis pagal specialią programą bei gyventi, tarnybos iniciatyva V. R. stacionariai gydėsi Vaiko raidos krizių centre, Vilniuje, jai buvo teikiamos psichologo konsultacijos. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad valstybės institucijos nepadarė jokių neteisėtų veiksmų, prieštaraujančių teisės aktams, bei nepažeidė ieškovių teisių neveikimu.

122. Teismo išvada, kad ieškovės patyrė šoką sugrįžus į Lietuvą dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų, įstatymų nesilaikymo, yra nelogiška, nes sugrįžusios mergaitės tą pačią dieną apsigyveno kartu su motina. Teismas šių aplinkybių nesiaiškino, o tik apkaltino valstybės institucijas neveikimu. Teismas taip pat abejojo, kada G. K. davė sutikimą įvaikinti, nors iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie SADM pateikto sutikimo nuorašo matyti, kad sutikimas su notarės pataisyta data duotas 1997 m. rugpjūčio 26 d., tai patvirtina ir notarės O. J. registro knygų duomenys bei tai patvirtino pati G. K. teismo posėdžio metu.

133. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje neturtinė žala atlyginama CK 1.5 straipsnio ir Konstitucijos pagrindu, o norma, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais, netaikytina. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo nutarimuose esančiais išaiškinimais, tačiau neatsižvelgė į tai, kad net Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog asmeniui teisė į žalos atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuota, jog valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų tiesiogiai taikoma Konstitucija, neteisėti valstybės institucijų ir pareigūnų veiksmai turėtų būti pripažinti. Nei ieškinyje, nei teismo sprendime nenurodyta nė viena iš civilinės atsakomybės sąlygų. Pats teismas sprendime nurodė, kad nei Vaiko teisių apsaugos kontrolierė, nei Šiaulių apygardos prokuratūra neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir kaltų asmenų nenustatė. Be to, nesuprantama teismo sprendimo išvada, kad mergaitės į užsienį buvo išvežtos ne mokytis, o įvaikinti, nes ieškovės gyvendamos JAV visą laiką mokėsi, tačiau tai netrukdė ruošti jų įvaikinimo dokumentų. Argumentai, kad ieškovės buvo išvežtos į JAV neteisėtai, nepagrįsti, nes jos buvo išvežtos su vizomis, kurios vėliau buvo pratęstos.

144. Teismo argumentai, kad valstybės institucijos veikė ne ieškovių interesais, yra nepagrįsti, nes atvykusios į Lietuvą jos visą laiką gyveno pas motiną, kuri inicijavo teisminį procesą ir kuriam vykstant ieškovė V. R. mėgino nusižudyti. Be to, 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje Lietuvoje įsigaliojo nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d., o JAV ji įsigaliojo tik 2008 m. balandžio 1 d., todėl tik nuo šios dienos ji taikoma JAV ir Lietuvos santykiams.

155. Ieškovių prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka protingumo kriterijų, ieškinyje nėra nurodytas šios žalos apskaičiavimas, o tik skaičiuojama, kaip pinigai bus išleisti. Ieškinyje nėra nurodyta, kaip, ieškovėms gyvenant pas motiną, buvo padaryta 1 000 000 Lt neturtinė žala. Teismas priteistų sumų nepagrindė jokiu įstatymu.

166. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsprendė ne visus ieškiniuose pareikštus reikalavimus, nes sprendime nepasisakė dėl ieškinio kitiems atsakovams, tai yra Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių vaikų globos namams „Šaltinis“.

17Prisidėjimu prie apeliacinio skundo atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

18Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Trečiojo asmens nuomone, teismas nepagrįstai nustatė neteisėtus valstybės institucijų veiksmus, nes byloje nėra tai patvirtinančių įrodymų arba teismo sprendimo, kuriuo jie būtų konstatuoti. Kadangi teismas nenustatė neteisėtų veiksmų, jis negalėjo nustatyti ir kitų civilinės atsakomybės sąlygų. Tai, kad byloje nėra nustatyta neteisėtų veiksmų, patvirtina paties teismo nutartys, kuriomis dėl tokių veiksmų nustatymo buvo kreiptasi į Vaiko teisių apsaugos kontrolierę bei prokuratūrą. CK 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais, o CK 6.271 straipsnis neturtinės žalos atlyginimo nenumato, todėl abejonių kelia teismo išvada, kad neturtinė žala atlygintina CK 1.5 straipsnio ir Konstitucijos pagrindu. Neturinė žala yra dvasinė skriauda, kuri pasireiškia dvasiniais išgyvenimais, sukrėtimais, emocine depresija, pažeminimais, nepatogumais ir pan., tačiau ieškovių paskaičiavimas (mokytojų samdymas, būsto nuoma, pragyvenimo sąlygų užtikrinimas) nėra neturtinės žalos objektas. Be to, teismas sprendime nepasisakė dėl reikalavimų atsakovams Šiaulių miesto savivaldybei ir Šiaulių vaikų globos namams „Šaltinis“ ir tai yra CPK 329 straipsnio pažeidimas.

19Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė V. R. prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad sutinka su teismo priteista 200 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas teisingai ir pagrįstai nustatė faktines bylos aplinkybes ir valstybės civilinės atsakomybės sąlygas. Teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė Konstituciją ir CK 1.5 straipsnio nuostatas. Netinkamas teisės aktų vykdymas, jų reikalavimų nepaisymas laikytinas neteisėtu neveikimu CK 6.246 straipsnio prasme. Be to, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos taip pat numato civilinės atsakomybės taikymą bendrąją prasme. Ieškovių grąžinimą į Lietuvą lėmė ne jų motinos G. K. veiksmai, susiję su jos sutikimo įvaikinti atšaukimu, o atsakovų padaryti šiurkštūs teisės aktų pažeidimai bei neveikimas, susiję su neteisėtu ieškovių išvežimu į JAV. Teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad valstybės institucijos veikė ne ieškovių interesais, kas sąlygojo neturtinės žalos atsiradimą. Ieškovės, sugrįžusios į Lietuvą, patyrė šoką, dvasinius išgyvenimus, kurie tęsiasi ir toliau, nes jos negali prisitaikyti prie esamos aplinkos, negali bendrauti su savo bendraamžiais, ieškovė V. R. ne kartą gydėsi psichiatrijos ligoninėse, gydyta Afektinių sutrikimų skyriuje Kauno klinikose, bandė žudytis. Atsakovai savo poziciją rėmė ieškovių motinos gyvenimo detalėmis, tačiau neanalizavo valstybės institucijų veiksmų. Nepagrįsti argumentai, kad prašoma priteisti suma yra neprotingai didelė, nes ieškovė V. R. neteko 60 procentų darbingumo, nepritapo prie gyvenimo, Lietuvoje patyrė didžiulį psichologinį šoką, susirgo psichine liga. Teismo priteista 200 000 Lt suma atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.

20Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo G. K. prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas.

21Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių vaikų globos namai „Šaltinis“ su apeliaciniu skundu sutinka. Nurodo, kad teismas nevisiškai ištyrė ieškovių išvykimo ir jų gyvenimo JAV aplinkybes ir sprendime padarė prieštaringas išvadas. Mergaitėms išvykus į užsienį, fondo vadovė skambino į vaikų globos namus ir informavo apie jų adaptaciją šeimoje, sveikatą ir elgesį. Vaikų globos namų direktorė 1998 ir 2000 metais domėjosi, ar mergaitės grįš į Lietuvą ir koks yra jų teisinis statusas. Atstovai iš Lietuvos lankėsi H. šeimoje, pateikė informaciją, kad mergaitės gyvena pasiturinčioje šeimoje, jaučiasi gerai, yra mylimos, sveikos ir laimingos. Pasibaigus vizų galiojimo laikui buvo aiškinamasi dėl H. šeimos ketinimų. Mergaitės JAV galėjo būti tol, kol baigs mokslus. Tarp mergaičių ir H. šeimos susiklostė vaikų ir tėvų santykiai. Mergaitės buvo patikėtos dėl globos prisiekusiems J. ir H. H. , dėl priežiūros jos pretenzijų neturi. Atsakovas sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad žala mergaitėms atsirado dėl jų grįžimo į Lietuvą, todėl ieškovių reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Grįžimą inicijavo ieškovių motina, kuri neįvertino, kad mergaitės bus priverstos gyventi visiškai svetimoje aplinkoje, kad per tokį trumpą laiką neįmanoma atkurti ir stabilizuoti emocinio ryšio su dukromis. Motina rašte tarnybai buvo nurodžiusi, kad sukurs mergaitėms tinkamas sąlygas adaptuotis Lietuvoje.

22Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė S. R. prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliantas, prašydamas panaikinti teismo sprendimą, nenurodė sprendimo panaikinimo teisinio pagrindo, o daugiausia dėmesio skiria ieškovių atstovų profesionalumui bei G. K. įvertinti, todėl šie argumentai negali būti pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliantas taip pat nenurodo, kokius proceso pažeidimus padarė teismas ar kokias materialinės teisės normas aiškino netinkamai. Nepagrįsti jo argumentai, kad teismo priteista suma yra per didelė. Tai, kad teismas nepasisakė dėl atskirų bylos šalių, nėra teismo sprendimo panaikinimo pagrindas.

23Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

24Ieškovės S. R. , gim. 1989 m., ir V. R. , gim. 1988 m., iki 1996 m. rugpjūčio 6 d. (išvežimo į Jungtines Amerikos Valstijas) gyveno Šiaulių vaikų globos namuose ,,Šaltinėlis“. Ieškovės gyveno vaikų globos namuose, nes jų motina G. K. dėl savo gyvenimo būdo (du kartus teista) buvo nepajėgi auginti vaikus. Iš Šiaulių miesto valdybos Nepilnamečių reikalų skyriaus 1992 m. gegužės 11 d. rašto Nr. 65 matyti, kad buvo rengiamasi iš ieškovių motinos G. K. atimti motinystės teises, tačiau iš G. K. motinystės teisės atimtos nebuvo, taip pat nebuvo teismo sprendimo paimti iš jos vaikus, neatimant motinystės teisių (t. 1, b. l. 74). Ieškovės 1996 m. rugpjūčio 6 d. buvo išvežtos į Jungtines Amerikos Valstijas ir apgyvendintos amerikiečių H. šeimoje.

25Lietuvos Respublikoje 1996 metais iki teismo įvaikinimo procedūrą vykdė Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybos prie savivaldybių. Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorius 1996 m. rugpjūčio 2 d. raštu Nr. 598 pranešė Šiaulių miesto vaikų teisių apsaugos tarnybos viršininkui, kad vykdant Lietuvos našlaičių fondo programą ieškovės vyksta į Jungtines Amerikos Valstijas mokytis dvejiems metams, nurodė lydintį asmenį – S. H. D., pažymėjo, kad organizacijos sertifikatas ir įgaliojimai patikrinti, bei prašė aktyviai dalyvauti projekte, parengti vaikams dokumentus. Šiaulių vaikų teisių apsaugos tarnyba 1996 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 1314 davė sutikimą D. P. –S. išvežti ieškoves į Jungtines Amerikos Valstijas mokytis (b. l. 76, t. 1). Šis raštas buvo pateiktas Vaikų globos namams ,,Šaltinėlis“. Vaikų globos namų direktorė 1996 m. rugpjūčio 1 d. davė sutikimą, kad ieškovės dvejiems metams su D. H. P.-S. vyktų į Jungtines Amerikos Valstijas, sutikimas buvo patvirtintas notariškai (b. l. 98, t. 8). Iš ieškovių motinos G. K. sutikimas išvežti dukras į Jungtines Amerikos Valstijas nebuvo gautas, nors jos teisės vaikų atžvilgiu juridiškai apribotos nebuvo. Pažymėtina, kad ieškovės V. R. tėvui V. R. tėvystės teisės taip pat nebuvo atimtos ar kitaip suvaržytos (t. 1, b. l. 4). Vaikų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus pavaduotoja 1996 m. gruodžio 19 d. rašte Nr. 1077 nurodė, kad Lietuvos našlaičių fondo direktorė D. P. –S. atstovauja H. šeimos interesams įvaikinimo klausimais, kad dokumentus, reikalingus įvaikinti, ji parengs iki 1994 metų gegužės mėnesio. Kad ieškovės buvo išvežtos į Jungtines Amerikos Valstijas ne mokslo tikslais, o įvaikinimo, matyti iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1996 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. 1077 ,,Dėl S. R. ir V. R. įvaikinimo“, adresuoto Šiaulių miesto vaikų teisių apsaugos tarnybai ir Vaikų globos namams ,,Šaltinėlis“ (t. 1, b. l. 93). Taip pat tai, kad pagal Lietuvos našlaičių fondo programą „Širdis į širdį“ ieškovės buvo išvežtos į Jungtines Amerikos Valstijas ir apgyvendintos amerikiečių šeimoje ne vykdant vaikų mokymosi užsienyje programą, o įvaikinimą, patvirtina šio fondo direktorės H. D. S. 1996 m. spalio 18 d. raštas amerikiečių šeimai W., kurioje buvo apgyvendinta kartu su ieškovėmis 1996 m. rugpjūčio 6 d. iš Lietuvos išvežta D. R. (t. 3, b. l. 50). Šiame rašte yra nurodoma, kokius dokumentus dėl įvaikinimo reikia kuo skubiau paruošti, nes fondo direktorė vyksta į Lietuvą ir turi juos pateikti Socialinio aprūpinimo ministerijai, kad šeima būtų įrašyta į užsienio piliečių, pageidaujančių įvaikinti vaiką iš Lietuvos, sąrašą.

26Vaikų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus pavaduotoja prašė pateikti išvadas dėl ieškovių įvaikinimo. Išvadą, kad ieškoves, kaip ir dar aštuonis vaikus, H. D. S. į Jungtines Amerikos Valstijas 1996 m. rugpjūčio 6 d. išvežė įvaikinti, galima padaryti iš Vaikų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus susirašinėjimo medžiagos su H. šeima, kurioje ieškovės gyveno, ir šios šeimos atstovu advokatu G. A. A. (t. 3, b. l. 15-143). Advokatas G. A. A. 1997 m. birželio 17 d. raštu pranešė Vaikų teisių apsaugos tarnybos direktoriui, kad jis atstovauja H. šeimai, kurioje gyvena ieškovės, sprendžiant įvaikinimo klausimus. 1997 m. liepos 8 d. rašte Vaikų teisių apsaugos tarnybos direktorius advokatui G. A. A. praneša, kad H. D. S. 1996 m. gegužės 31 d. Vaikų teisių apsaugos tarnyboje H. šeimą įregistravo kaip ,,būsimą įvaikinančią šeimą“. Šiame rašte, kaip ir 1997 m. liepos 11 d. rašte (t. 3, b. l. 22, 27), kalbama apie įvaikinimo procedūros problemas, kurios kilo tarp Vaikų teisių apsaugos tarnybos, fondo direktorės ir šeimų, norinčių įvaikinti vaikus. Iš 1997 m. liepos 11 d. rašto turinio matyti, kad ieškovių išvežimo į Jungtines Amerikos Valstijas tikslas buvo įvaikinimas. Tos pačios problemos yra keliamos ir 1997 m. liepos 25 d. rašte, adresuotame Vaikų teisių apsaugos tarnybos direktoriui (t. 3, b. l. 43-45).

27Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 1996 m. rugpjūčio 2 d. rašte Nr. 598 nurodyta, kad ieškovių išvežimas į Jungtines Amerikos Valstijas vykdomas pagal Lietuvos našlaičių fondo programą. Nė viena iš valstybės institucijų (atsakovų) nepateikė teismui dokumentų, patvirtinančių minėto fondo kompetenciją išvežti iš Lietuvos Respublikos vaikus į užsienį, užsienyje perduoti vaikus kitiems asmenims, spręsti įvaikinimo problemas ar būti vaikų globėju užsienyje. Šiaulių apygardos prokuratūros medžiagoje (Nr. 10-27-12) yra informacija apie tai, kad Lietuvos našlaičių fondas yra privati organizacija, įkurta 1993 m. D. P. –S. iniciatyva, kad šis fondas, kaip labdaros organizacija, teikia Lietuvos vaikams našlaičiams vaistus, drabužius, žaislus. Byloje nėra oficialių dokumentų, kad Lietuvos našlaičių fondas yra neakcinė JAV Konektikuto valstijos įmonė. Byloje yra 1997 m. vasario 12 d. „Ebersol, Mc Cormiek&Bickford, LLC“ advokatų, atstovaujančių fondo interesams, raštas advokatui G. A. A. dėl ieškovių įvaikinimo. Šiame rašte nurodyta, kad Lietuvos našlaičių fondo veikla yra teikti humanitarinę pagalbą vaikams, gyvenantiems globos namuose, kad šio fondo direktorė D. H. P. (S.), pasinaudodama pažintimis su Lietuvos pareigūnais, taip pat ketina padėti amerikiečių šeimoms įvaikinti vaikus. Šiame rašte teigiama, kad fondo programa ,,Širdis į širdį“ yra D. H. S. pastangos globos namuose esančius vaikus apgyvendinti amerikiečių šeimose, juos įvaikinti. Rašte nurodoma, kad įvaikinimas atliekamas pagal Lietuvos valstybės įstatymus. Iš laiško turinio yra aišku, kad Lietuvos našlaičių fondas nagrinėja į Jungtines Amerikos Valstijas atvežtų vaikų įvaikinimo klausimus ir kad pateikus prašymą per Lietuvos našlaičių fondą reikia mokėti 4 000 JAV dolerių įnašą. Vėlesniu 1998 m. liepos 29 d. raštu minėta advokatų kontora informavo H. šeimos advokatą G. A. A. , kad Lietuvos našlaičių fondo direktorė nebėra susijusi nei su H. šeima, nei su šioje šeimoje gyvenančiais vaikais, kadangi H. šeima nevykdė įvaikinimo procedūros per Lietuvos našlaičių fondą (t. 3, b. l. 127).

28Šių aptartų įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad, ieškoves išvežant į Jungtines Amerikos Valstijas ir apgyvendinant amerikiečių H. šeimoje, buvo siekiama jas įvaikinti. Užsieniečių teises įsivaikinti Lietuvos piliečius 1996 m. reglamentavo Santuokos ir šeimos kodekso normos. Santuokos ir šeimos kodekso 132 straipsnio 2 dalis draudė užsieniečiams įvaikinti vaiką, jeigu yra gautas Lietuvoje gyvenančios šeimos ar šeimynos prašymas perduoti jiems vaiką auklėti ar išlaikyti (1994 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. 1-642 redakcija). Minėta, kad ieškovės į Jungtines Amerikos Valstijas buvo išvežtos ne mokymosi, o įvaikinimo tikslu. Atsakovai teismui nepateikė jokių įrodymų, ar buvo realiai pasiūlyta ieškoves įvaikinti Lietuvoje pageidaujantiems asmenims. 1995 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1344 buvo patvirtinta Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarka. Pagal nustatytą Tvarką Vaikų teisių apsaugos tarnyba turėjo parengti galimų įvaikinti vaikų sąrašą, parengti vaikams dokumentus, siūlyti įvaikinti Lietuvos Respublikos šeimoms ir asmenims, pageidaujantiems įvaikinti. Lietuvoje neatsiradus asmenų, norinčių įsivaikinti ar globoti vaiką, galima pasiūlyti užsienio valstybės piliečiams eilės tvarka (SŠK 122 str. 4 d., Vaiko teisių konvencijos 21 str. b papunktis, Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 9-21 punktai). Ieškovės į Jungtines Amerikos Valstijas buvo išvežtos, kai Lietuvoje dar nebuvo pradėjusi veikti 1993 m. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityse. Hagos konvencija Lietuvoje įsigaliojo nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d. Iki Hagos konvencijos įsigaliojimo įvaikinimą reglamentuojančios teisės normos nenumatė, kad vaikas, kurį ketinama įvaikinti, gali būti apgyvendintas pas būsimus įtėvius. Pagal Hagos konvencijos 17, 18, 20 straipsnių nuostatas Hagos konvencijos dalyvių piliečiams, norintiems įvaikinti, gali būti skiriamas bandomasis laikotarpis ir susitarus valdžios institucijoms vaikas gali būti įkurdintas. Tačiau nei Lietuva, nei Jungtinės Amerikos Valstijos 1996 metais dar nebuvo Hagos konvencijos dalyvės.

291996 m. Lietuvos Respublikoje jau galiojo 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija (ratifikuota 1995 m. liepos 3 d.). Pagal Vaiko teisių konvencijos 20 straipsnį vaikas, kuris laikinai arba visam laikui yra netekęs savo šeimos aplinkos arba kuris dėl savo interesų negali aplinkoje būti, turi teisę į ypatingą valstybės teikiamą apsaugą ir paramą. Minėta, kad nors iš ieškovių motinos ir nebuvo atimtos motinystės teisės, tačiau dėl motinos gyvenimo būdo ieškovės buvo netekusios savo šeimos aplinkos ir jos turėjo teisę į ypatingą valstybės apsaugą. Kaip jau buvo aptarta, ieškoves į Jungtines Amerikos Valstijas išvežė ir apgyvendino amerikiečių šeimoje ne kompetentinga valdžios institucija ar pareigūnas, o privatus asmuo D. H. S. . Lietuvos valstybės institucijos, leidusios išvežti ieškoves iš Lietuvos, neužtikrino ir nesuteikė jokių garantijų, kad kitoje valstybėje vaikams bus teikiama apsauga ir parama, kurią jie turėjo Lietuvoje, kad jie turės alternatyvią priežiūrą, kurią turėjo Lietuvoje. Tas aplinkybes akivaizdžiai patvirtina Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kurios funkcijos vėliau buvo perduotos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, veiksmai. Šių institucijų veiksmai pasireiškė tuo, kad jos, siekdamos ieškovių įvaikinimo, vėliau ieškodamos ieškovių, raštais bendravo su H. šeimos advokatu G. A. A. , Lietuvos generaliniu konsulatu Niujorke, tačiau neturėjo jokio susitarimo ir ryšio su Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės institucijomis dėl vaikų apsaugos.

30H. šeimos advokatui ir D. H. S. nutraukus bendravimą su Lietuvos valstybės institucijomis, vaikų teisių apsaugos tarnybos 1997 m. birželio – 1998 m. rugpjūčio mėn. nebeturėjo apie ieškoves žinių. Buvo kreiptasi pagalbos į Lietuvos generalinį konsulatą Niujorke. Iš Generalinio konsulato 1998 m. spalio 16 d., 1998 m. lapkričio 16 d., 1999 m. liepos 1 d. ir 1999 m. liepos 22 d. raštų, Užsienio reikalų departamento Konsulinės pagalbos skyriaus 2001 m. balandžio 4 d. rašto, iš Įvaikinimo tarnybos 2000 m. gruodžio 1 d. rašto Nr. 0-265 Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigai matyti, kad tiek H. šeima, tiek jos advokatas nebepateikia jokios informacijos apie ieškoves ir kad yra nežinoma ieškovių gyvenamoji vieta. Žinių apie ieškovių buvimą Jungtinėse Amerikos Valstijose Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos 2002 metais neturėjo. Šią aplinkybę patvirtina Šiaulių apygardos prokuratūros 2001 m. birželio 25 d. nutarimas, kuriuo buvo panaikintas nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą, Vaikų teisių apsaugos tarnybos 2000 m. liepos 24 d. raštas Nr. 588 Lietuvos generaliniam konsului Niujorke. 2001 m. rugsėjo 18 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į JAV Teisingumo departamento Tarptautinių ryšių biurą dėl teisinės pagalbos siekiant nustatyti ieškovių gyvenamąją vietą Jungtinėse Amerikos Valstijose ir imtis priemonių, kad ieškovės būtų grąžintos į Lietuvą. 2003 metų vasario mėnesį JAV Teisingumo departamento Kriminalinis skyrius informavo prokuratūrą apie ieškovių gyvenamąją vietą Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau suteikti pagalbą siekiant sugrąžinti vaikus atsisakė, kadangi tai nėra numatyta tarpusavio teisinės pagalbos sutartyje.

31Ieškovėms, kurios buvo netekusios šeimos aplinkos, valstybė turėjo skirti ypatingą apsaugą. Tačiau ieškovės į užsienį buvo išvežtos ne pagal valstybės institucijų susitarimus ar užsienio valstybės institucijų kvietimus, o privataus Lietuvos našlaičių fondo, kurio funkcijos buvo teikti Lietuvos vaikų globos namams labdarą, direktorės iniciatyva. Šis fondas, kaip ir jos direktorė D. H. S. , neturėjo kompetencijos ir įgaliojimo spręsti įvaikinimo klausimus, su šiuo fondu nebuvo sudaryta jokia sutartis. Todėl, kaip vėliau ir paaiškėjo, minėtas fondas nusišalino nuo atsakomybės sprendžiant iškilusias ieškovių gyvenimo užsienyje problemas.

32Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės iš Vaikų globos namų „Šaltinis“ į Jungtines Amerikos Valstijas buvo išvežtos ir apgyvendintos įvaikinimo tikslu, nors Lietuvoje nebuvo pradėtas įvaikinimo procesas užsienio piliečiams, pas kuriuos mergaitės buvo įkurdintos. Atsižvelgiant į tai, valstybės institucijų veiksmai vykdant ieškovių išvežimą į užsienį vertintini kaip neteisėti, nes valstybės institucijų pareigūnai neveikė taip, kaip jie privalėjo veikti pagal įstatymų reikalavimus, tai yra Santuokos ir šeimos kodekso normas, reglamentuojančias įvaikinimą, Vaiko teisių konvencijos 20 ir 21 straipsnių reikalavimus, Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos reikalavimus.

33Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė valstybės institucijų veiksmų neteisėtumą, ieškovių reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindė neteisėtais valstybės institucijų veiksmais. Ieškinyje ieškovės nurodė faktines aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą, tai yra suformulavo faktinį ieškinio pagrindą. Pirmosios instancijos teismas įvertino neteisėtus valstybės institucijų veiksmus, nurodė teisės normas, kurių reikalavimus valstybės institucijos pažeidė, bei kad dėl šių veiksmų ieškovės patyrė žalą.

34Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, remdamasi jos veiklą reglamentuojančiais nuostatais (Lietuvos Respublikos 1994 m. gegužės 13 d. Vyriausybės nutarimas Nr. 370), sprendė įvaikinimo ir globos klausimus užsienio piliečiams, kaupė, sistemino ir tikrino informaciją apie vaikus, kurie gali būti įvaikinti Lietuvos Respublikoje ir užsienyje, taip pat apie šeimas, kurios pageidauja įvaikinti našlaičius, koordinavo rajonų, miestų vaikų teisių apsaugos tarnybų darbą bei, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. spalio 16 d. nutarimu Nr. 1344 patvirtintos Įvaikinimo apskaitos Lietuvos Respublikoje tvarkos 11 punktą, sudarė užsienio piliečių, pageidaujančių įvaikinti vaiką iš Lietuvos, sąrašą. Taigi už Lietuvos vaikų įvaikinimą užsienyje buvo atsakinga Vaikų teisių apsaugos tarnyba, kuri buvo įsteigta Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu ir finansuojama iš valstybės biudžeto. Kadangi ši institucija tinkamai nevykdė jai priskirtų funkcijų ir neužtikrino, jog jai atskaitinga Šiaulių miesto vaikų teisių apsaugos tarnyba tinkamai atliktų darbą, todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, neteisėtais prižiūrinčios institucijos veiksmais ar neveikimu padarytą žalą privalo atlyginti valstybė.

35Remdamasis aptartomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad dėl neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ieškovės buvo išvežtos iš Lietuvos Respublikos į Jungtines Amerikos Valstijas. Ieškovių grąžinimas po devynerių gyvenimo Jungtinėse Amerikos Valstijose metų į Lietuvos Respubliką yra neteisėto išvežimo pasekmė, kuri sukėlė ieškovėms dvasinius išgyvenimus, depresiją, kas ir sudaro neturtinę žalą.

36Taigi teismui konstatavus, kad valstybės institucijos atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovėms buvo padaryta neturtinė žala, ieškovėms atsiranda teisė į jos atlyginimą (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).

37Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pasirinktu ieškovių pažeistų teisių gynimo būdu, tačiau nesutinka su priteistos sumos dydžiu. Nei Lietuvos, nei tarptautiniai teisės aktai nenumato kriterijų, kuriais remiantis gali būti nustatyta priteistina neturtinės žalos atlyginimo suma, todėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis teismų suformuotomis taisyklėmis ir teisės aktų įtvirtintais principais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo priteisimo klausimą, yra pabrėžęs, kad nagrinėjant šios žalos atlyginimo priteisimo klausimą turi būti vertinami subjektyvūs elementai, tai yra kiekvienu atveju turi būti vertinama konkreti situacija, žalą patyrusio asmens tam tikros subjektyvios savybės, kurios gali padidinti arba sumažinti neturtinės žalos dydį. EŽTT praktikoje priteistinos neturtinės žalos dydis parenkamas vertinant, kokia žalos suma yra teisinga (EŽTT bylos: Campbell ir Cosans v. Jungtinė Karalystė, 1983 m.; Ciliz v. Olandija, 2000 m.). Nepaisydama to, jog kiekviena iš aplinkybių atskirai negali būti apskaičiuota ir įvertinta pinigais, tačiau remdamasi byloje aptartų faktų visuma, teisingumo ir protingumo principais, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismo priteista 150 000 Lt ir 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo sumos, atsižvelgiant į valstybės ekonominę padėtį ir jos piliečių bendrą materialinį lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2007) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009, 2008 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556/2008, 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-357/2008) yra pernelyg didelės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir ieškovėms priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti mažintinos: ieškovei S. R. iki 80 000 Lt, o ieškovei V. R. iki 130 000 Lt.

38Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,

Nutarė

39Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pakeisti: ieškovei S. R. (a. k. ( - ) priteistą 150 000 Lt sumą sumažinti ir priteisti jai 80 000 Lt (aštuoniasdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti; ieškovei V. R. (a. k. ( - ) priteistą 200 000 Lt sumą sumažinti ir priteisti jai 130 000 Lt (vieną šimtą trisdešimt tūkstančių litų) neturtinei žalai atlyginti.

40Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovės S. R. ir V. R. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė priteisti... 4. Ieškovė S. R. nurodė, kad nelabai prisimena, kaip buvo išvežta į JAV.... 5. Ieškovės S. R. atstovas advokatas Valdas Falkauskas ieškinį palaikė ir... 6. Ieškovė V. R. prašė priteisti iš valstybės 500 000 Lt neturtinei žalai... 7. Ieškovės V. R. atstovas advokatas Zigmas Burba ieškovės V. R. ieškinį... 8. Šiaulių apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimu ieškinį... 9. Teismas nusprendė, kad ieškovių išvykimą į užsienį organizavęs fondas... 10. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 11. 1. Ieškovių pareikštas ieškinys yra neaiškus, jame nėra nurodyta, kada... 12. 2. Teismo išvada, kad ieškovės patyrė šoką sugrįžus į Lietuvą dėl... 13. 3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje neturtinė žala... 14. 4. Teismo argumentai, kad valstybės institucijos veikė ne ieškovių... 15. 5. Ieškovių prašoma priteisti suma neturtinei žalai atlyginti neatitinka... 16. 6. Pirmosios instancijos teismas sprendime išsprendė ne visus ieškiniuose... 17. Prisidėjimu prie apeliacinio skundo atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama... 18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir... 19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė V. R. prašo Šiaulių apygardos... 20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo G. K. prašo Šiaulių... 21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Šiaulių vaikų globos namai... 22. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė S. R. prašo Šiaulių apygardos... 23. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 24. Ieškovės S. R. , gim. 1989 m., ir V. R. , gim. 1988 m., iki 1996 m.... 25. Lietuvos Respublikoje 1996 metais iki teismo įvaikinimo procedūrą vykdė... 26. Vaikų teisių apsaugos tarnybos direktoriaus pavaduotoja prašė pateikti... 27. Vaikų teisių apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo... 28. Šių aptartų įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia,... 29. 1996 m. Lietuvos Respublikoje jau galiojo 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių... 30. H. šeimos advokatui ir D. H. S. nutraukus bendravimą su Lietuvos valstybės... 31. Ieškovėms, kurios buvo netekusios šeimos aplinkos, valstybė turėjo skirti... 32. Remdamasis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas... 33. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė valstybės institucijų... 34. Vaikų teisių apsaugos tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo... 35. Remdamasis aptartomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas... 36. Taigi teismui konstatavus, kad valstybės institucijos atliko neteisėtus... 37. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pasirinktu ieškovių... 38. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 39. Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pakeisti:... 40. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą....