Byla 1A-375-449/2015
Dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteista pagal BK 184 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., 200 MGL dydžio (25 000 Lt arba 7 240,50 Eur) bauda

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo), teisėjų: Elenos Vainienės, Lino Žukausko, sekretoriaujant Justinai Aidukaitei, dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui, gynėjui Grigorijui Leonovui,

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. K. nuteista pagal BK 184 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., 200 MGL dydžio (25 000 Lt arba 7 240,50 Eur) bauda.

3Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d., 5 d., 6 d., iš nuteistosios G. K. nuspręsta išieškoti 380 000 Lt (110 055,65 Eur) konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4G. K. nuteista už tai, kad iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą. Šią nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis.

5G. K., būdama UAB „P” ir k (nuo 2008 m. gruodžio 16 d. pavadinimas pakeistas į UAB „VV“) direktore, pažeisdama Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 22 str. 8 p. „Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę – ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ir UAB „P” ir k įstatų 47 str. „Bendrovės vadovas privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis Bendrovės įstatais“ reikalavimus, tyčia, žinodama, kad 2008 m. UAB „P” ir k buvo nemoki, nes 2007 m. jos pradelsti įsipareigojimai (257 692 Lt) buvo didesni, nei balanse įrašyto turto vertė (2 164 874 Lt), 2008 m. jos pradelsti įsipareigojimai (836 987 Lt) buvo didesni, nei balanse įrašyto turto vertė (756 830 Lt), taip pat, jog UAB „P” ir k neturi pakankamai nuosavų lėšų pirkti administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 1 888 000 Lt, 2008 m. kovo 14 d. (duomenys neskelbtini) UAB „P” ir k vardu sudarė su A. A. preliminarią sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „P” ir k vardu įsipareigojo už 1 888 000 Lt nupirkti iš A. A. administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), sudarant pirkimo – pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2008 m. lapkričio 1 d. bei įsipareigojo iki 2008 m. spalio 30 d. sumokėti avansą 380 000 Lt, kuris sutarties sąlygų neįvykdymo iš pirkėjo pusės atveju atitektų pardavėjui kaip netesybos. Pagal šią sutartį ji iš UAB „P” ir k sąskaitos Nr. ( - ), esančios „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filiale, mokėjimo pavedimais į A. A. sąskaitą Nr. ( - ), esančią „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filiale, 2008 m. gegužės 27 d. pervedė 15 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 6 d. – 70 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 7 d. – 70 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 78 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 79 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 68 000 Lt, iš viso A. A. sumokėjo 380 000 Lt avansą. Po to G. K., nevykdydama preliminarios sutarties sąlygų, o būtent – nepasirašydama UAB „P” ir k vardu pirkimo – pardavimo sutarties dėl administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo iki nustatyto termino (2008 m. lapkričio 1 d.), iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „P” ir k priklausančius pinigus – 380 000 Lt.

6Nuteistoji G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

7Dėl BPK 255 str. taikymo.

8Apeliante skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog jos kaltė grindžiama tuo, kad sudaryta preliminarioji sutartis dėl patalpų pardavimo yra neteisėta ir negalėjo būti vykdoma kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi buvo sudaryta be patalpų savininko UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutikimo, taip pat ir tuo, jog jai iš bendrovės kasos buvo grąžinta 378 315,74 Lt ir dar 5 000 Lt pervesti iš bendrovės sąskaitos (grąžinta jos suteikta paskola įmonei), pažeidžiant kitų kreditorių interesus ir nesant UAB „VV“ pakankamai lėšų piniginiams įsipareigojimams įvykdyti, taip pat reorganizavus bendrovę nuslėpė sandorį ir nustatytu laiku neperdavė dokumentų, o pagal rangos sutartį UAB „NVC“ UAB „VS“ sumokėtus 360 680 Lt apskaitoje parodė kaip skolą. G. K. nuomone, teismas nustatė naujus nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymius, kuriais ji nebuvo kaltinama.

9Iš kaltinimo konstrukcijos ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos nusikalstamos veikos darytina išvada, kad jos kaltė pasireiškė ne preliminariosios sutarties sudarymu ir ne dėl paminėtų teismo išvardytų veikų, tačiau tuo, jog sumokėjus avansą, ji nevykdydama preliminariosios sutarties sąlygų, nepasirašydama UAB „P” ir k vardu pirkimo – pardavimo sutarties dėl administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo iki nustatyto termino, t. y. 2008 m. lapkričio 1 d., iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „P” ir k priklausančius pinigus – 380 000 Lt.

10Teismas, nustatydamas ir nuosprendį grįsdamas paminėtais naujais, kaltinamajame akte neinkriminuotais nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiais, pažeidė BPK 255 str. nuostatas. Teismo nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų aplinkybių, tačiau apie galimybę, numatytą BPK 44 str., teisiamajame posėdyje jai iš anksto nebuvo pranešta.

11Dėl netinkamo BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo, lėmusio netinkamą BK 184 str. 2 d. ir 72 str. taikymą.

12Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 str. nuostatų, juos iš esmės pažeidė, todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas dėl jos kaltės. Byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad tiek ikiteisminis, tiek teisminis tyrimas buvo atliktas šališkai. Bylos duomenys buvo vertinami tik jos kaltinančia linkme.

13Baudžiamosios atsakomybės atribojimas nuo kitų atsakomybės rūšių.

14BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. BK 184 str. nurodytos nusikalstamos veikos dažnai susijusios su sutartiniais santykiais, todėl teismų praktikoje tenka spręsti klausimą, ar tokios veikos peržengė civilinių santykių ribas, ar kaltininkui būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę už jų padarymą. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Nustatant teisės pažeidimo pavojingumo laipsnį būtina atsižvelgti į pažeidimo padarymo būdą ir aplinkybes, naudotas priemones, įrankius, kaltės formą ir rūšį, taip pat tikslą, kuriuo buvo siekiama darant pažeidimą. Už ekonomiškai nenaudingų sprendimų priėmimą nėra numatyta baudžiamoji atsakomybė, o patraukimas baudžiamojon atsakomybėn už sutartinių prievolių nevykdymą prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatoms, kuriose nurodyta, kad niekam negali būti atimama laisvė vien todėl, jog žmogus neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės. Tačiau tai neatleidžia nuo civilinės atsakomybės.

15Apeliantė nurodo, kad apie baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių klausimu pasisakyta kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-251/2013. Remiantis kasacinėmis nutartimis Nr. 3K-7-444/2009, 3K-3-73/2008 pažymėtina, kad tuo atveju, kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla taip pat visų pirma suprantama kaip CK 2.86 – 2.87 str. nuostatų pažeidimas. Kasacinėse nutartyse Nr. 2K-7-251/2013, Nr. 2K- 409/2011, Nr. 2K-P-267/2011 nurodyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, jog negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Konstitucinėje jurisprudencijoje nurodyta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose nurodyta, kad kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-549/2003 nurodė, kad nuomos sutarties sąlygas ir atsakomybę už sutarties sąlygų pažeidimą reguliuoja CK normos (ši taisyklė taikytina ne tik nuomos sutarčiai, bet ir kitoms sutartims). Sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės. Pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti turto iššvaistymą nuo civilinio delikto, sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, turėtų būti iš anksto, dar iki sutarties sudarymo arba sutarties sudarymo metu, suplanuoti neteisėti kaltininko veiksmai, kurių tikslas – pasisavinti arba perduoti tretiesiems asmenims patikėtą svetimą turtą. Šioje byloje, siekiant atriboti ir nustatyti, ar G. K. veikoje yra baudžiamoji ar kitų rūšių atsakomybė, būtina tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes ir tik jas nustačius, galimas teisingas jų teisinis vertinimas.

16Apeliantė nurodo, kad ji paaiškino, jog 2007 m. gegužės mėn. buvo įregistruota UAB „P” ir k, vėliau pervadinta į UAB „VV“, siekiant pabrėžti bendrovės specifiką. Vykdoma veikla – plastikinių langų, durų, garažo vartų didmeninė bei mažmeninė prekyba. Tais pačiais metais bendrovė pradėjo bendradarbiauti su garsia Vokietijos garažų vartų gamybos kompanija „N“. Kartu su atvykusiu kompanijos „N“ atstovu dalyvavo statybų parodoje „R“, kuri vyko (duomenys neskelbtini), pristatė gaminamus produktus ir gamintojo naujoves. Ne kartą asmeniškai su darbuotojais vyko į bendrovės atstovybę (duomenys neskelbtini), taip pat pas juos ne kartą lankėsi ir kompanijos „N“ atstovai. Bendrovė nuosavų patalpų neturėjo, nuomojosi biuro ir sandėliavimo patalpas. Kompanijos „N“ atstovai ne kartą atkreipė dėmesį į tai, kad bendrovės nuomojamos patalpos yra per mažos, netinkamos produkcijos eksponavimui ir sandėliavimui, todėl buvo ieškomos geresnės patalpos. Paraiška UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo užregistruota banke ir gautas patvirtinimas iš banko atstovų elektroniniu paštu, kad paraiška bankui tinka, viskas yra gerai, todėl galima ruošti paraišką INVEGOS garantijai. Bankas aiškiai davė suprasti (konkliudentiniais veiksmais), kad paraišką patvirtins ir suteiks kreditą, jeigu ji prisiims papildomai laiduoti už paskolą. Negalima teigti, kad bendrovė buvo nepatikima. Bendrovės apyvarta jau antraisiais gyvavimo metais siekė virš 1 mln. Lt, parduodama produkcija buvo brangi ir geros kokybės. Maždaug 2007 m. pabaigoje buvo apsispręsta prašyti banko suteikti bendrovei paskolą nekilnojamojo turto įsigijimui. Surastos tinkamos patalpos, esančios (duomenys neskelbtini). Preliminariai pakalbėjus su bankų vadybininkais, tapo aišku, kad reikalinga pirminė įmoka, kuri sudarė apie 20 proc. turto vertės. Buvo paruoštas verslo planas, atliktas turto vertinimas. Pagal tuo metu paplitusią praktiką bankai net nepradėdavo derybų, kol nebūdavo sumokėtas avansas. Siekiant atitikti bankų reikalavimus, ji paskolino bendrovei reikalingą pinigų suma, t. y. apie 371 000 Lt, kuri buvo skirta konkrečiai pastato įsigijimui siekiant ilgalaikių tikslų – kredito pagalba įsigyti bendrovei reikalingas patalpas. Sumokėtas avansas būtų įskaičiuotas į perkamo daikto kainą. Ji, būdama įsitikinusi sandorio naudingumu, ketino banko prašymu pasirašyti asmeninį laidavimą už bendrovės paskolą. Kartu su A. A. važinėjo po bankus, stengėsi gauti kreditą palankiausiomis bendrovei sąlygomis. Dėl pastato kainos buvo apsispręsta derybose, atsižvelgiant į neseniai atliktą pirminį UAB „O. H.“ turto vertinimą, kuriuo pastatas įvertintas 1 680 000 Lt. Taip pat A. A. buvo atlikęs papildomą turto vertinimą, nes patalpos buvo remontuojamos (pagerintos). Kito vertinimo ataskaitoje turto vertė buvo nustatyta 1 888 000 Lt. Vėliau UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašymu atliktas dar vienas vertinimas ir nustatyta, kad pastato rinkos vertė, atlikus papildomus pagerinimus, yra 1 970 000 Lt. Apeliantės nuomone, pirkimo kaina – 1 888 000 Lt – buvo tinkama, be to, net ir iškarto pardavus pastatą, bendrovė būtų uždirbusi net 82 000 Lt. Pirkinys atrodė patrauklus ir todėl, kad dalis patalpų jau buvo išnuomotų, dar dalį ketino išnuomoti. Ruošiant verslo planą į tai buvo atsižvelgta ir apskaičiuota, kad kredito įmokas bendrovė dengs iš gaunamų nuomos pajamų, papildomų bendrovės lėšų tam nereikės. Pamažu A. A. patalpas remontavo. Kitoje patalpų dalyje, jeigu būtų pavykę jas įsigyti, būtų reikę susitvarkyti tik grindis, nes daugiau viskas buvo įrengta. Dokumentai dėl lizingo būtų buvę pasirašomi tada, kai bankas būtų patvirtinęs kredito davimą. Kol dar nėra gautas kreditas, tačiau gautas patvirtinimas iš banko, kad bus suteiktas kreditas, turėtų būti sudaroma trišalė sutartis. Kadangi ji neturėjo patvirtinto dokumento, kad bankas suteiks kreditą, todėl trišalės sutarties nepasirašė. Bankai nesileisdavo į jokias derybas, kol pardavėjui nėra sumokėtas avansas. Privaloma sumokėti avansą, nes tada galima teikti paraišką. Būtų nelogiška sumokėti avansą be jokios sutarties. Buvo sudaryta preliminari pirkimo – pardavimo sutartis, kuria G. K. įsipareigojo iš A. A. nupirkti pastatą. Likusiai sumai bankai žadėjo suteikti kreditą, prašė įvairių dokumentų, produktų pristatymų ir pan. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pavaduotoja parodė, kad buvo susidariusios didžiulės eilės paraiškų svarstymui, todėl tekdavo laukti net 6 mėn. ir ilgiau. Kaip paaiškėjo vėliau, bankas tik vilkino laiką neduodamas jokio atsakymo, kadangi prasidėjo visuotinai pripažintas precedento neturintis sunkmetis – krizė. Ši aplinkybė pripažinta 2009 m. Vyriausybė nutarimu Nr. 1295. Bankai tiesiog sustabdė finansavimą. Vienintelio UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė paskambino ir informavo, kad paskolos nesuteiks, tačiau priežasčių nepaaiškino. Dėl teisinių žinių trūkumo nebuvo tiksliai apibrėžta atsakomybė dėl pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Vėliau, sandoriui nepavykus, su A. A. buvo tartasi dėl sumokėto avanso grąžinimo. Ji pagrįstai tikėjosi jo sąžiningo elgesio, tačiau jis gautą avansą buvo investavęs į pastato remontą, todėl žadėjo atsiskaityti pamažu. G. K. į teismą nesikreipė tikėdamasi situaciją išspręsti taikiai, taip pat turėjo problemų dėl sveikatos. Vėliau, gavus pasiūlymą ir pardavus bendrovės akcijas, naujo akcininko sprendimu ji buvo atleista iš darbo. Naujasis savininkas M. B. buvo informuotas apie sudarytą preliminarią sutartį ir planuotą sandorį. Preliminarioji sutartis su kitais dokumentais buvo perduota M. B. Jos žiniomis bendrovė buvo prijungta prie UAB „B. M.“, kuri vėliau bankrutavo ir išregistruota iš juridinių asmenų registro.

17Liudytojas A. A. parodė, kad jis kartu su G. K. buvo UAB „P” ir k akcininku, taip pat parodė, jog ji dirbo direktore. Įmonė užsiiminėjo plastikinių langų, durų, garažo vartų didmenine bei mažmenine prekyba. Jis lizingo būdu už 1 673 000 Lt buvo įsigijęs patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Minėtas patalpas nuomojo ir gautais nuompinigiais atsiskaitydavo su banku už lizingą. Kadangi bendrovė pradėjo bendradarbiauti su Vokietijos garažų vartų gamybos kompanija „N“, kuri norėjo, kad jie turėtų patalpas sandėliavimui ir ofisui, aikštelę transportui, todėl buvo nuspręsta patalpas pirkti, dalį lėšų pasiskolinus ir sumokėjus kaip avansą, o likusiai daliai gauti banko paskolą. Įvertinus minėtas patalpas, buvo nuspręsta jas pirkti už 1 880 000 Lt. Jis kartu su G. K. buvo 4 – 5 bankuose dėl kredito gavimo pastatui pirkti. Bankuose nebuvo pasakyta, kad paskolos neduos. Taip pat buvo sudarytas verslo planas. Buvo aiškinama, kad avansinį įnašą turi sumokėti pati įmonė. Tuo tikslu buvo sudaryta preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis, G. K. suteikė įmonei paskolą, kuri buvo pervesta jam kaip avansinis mokėjimas. Kadangi patalpos turėjo atitekti jų įmonei, gautą avansinį mokėjimą jis panaudojo minėtų patalpų remontui, kurios atiteko bankui kaip lizingo davėjui. Bankas praturtėjo ne tik sumokėtų įmokų sąskaita, bet ir patalpų pagerinimu.

18Liudytoja V. R., UAB „(duomenys neskelbtini)“ P filialo direktoriaus pavaduotoja, parodė, kad 2008 m., tiksliai datos neatsimena, į banką kreipėsi įmonės UAB „P” ir k vadovė G. K. dėl paskolos gavimo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui, šį pastatą užstatant. Pokalbis buvo apie tai, kad bus pateikiamas garantas – asmeninis G. K. laidavimas. Buvo pateikta originali paraiška su parašais, o toliau bendradarbiavimas vyko elektroniniu paštu. Liudytoja neatsimena, ar buvo pateiktas verslo planas. Buvo nuspręsta, kad suteikti paskolą yra per didelė rizika, nes prasidėjo ekonominė krizė. Apie tai informavo G. K. Liudytoja parodė, kad pateikus dokumentus nėra pasakoma, jog paskola nebus suteikta, sprendimas priimamas tik įvertinus pateiktus dokumentus ir bendrą situaciją. Šiuo atveju tokį sprendimą iš esmės sąlygojo prasidėjusi ekonominė krizė.

19Apeliantės nuomone, teismas, atmesdamas jos parodymus ir nurodydamas, kad tai yra gynybinė taktika, pažeidė BPK 301 str. 1 d., 242 str. 1 d., 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p., kadangi nenurodė jokių motyvų. Priešingai nei teigia teismas, jos parodymus patvirtina liudytojo A. A. parodymai, kurių teismas niekaip nevertino, o taip pat ir kiti byloje esantys duomenys, kurių teismas taip pat nevertino. Prie bankui pateiktų dokumentų yra prašymas INVEGOS garantijai, kuriame nurodyta, kad komercinių patalpų pirkimui 380 000 Lt sudaro paskolos gavėjo lėšos.

20G. K. sutinka, kad teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, jog bylos aplinkybės parodo, kad jos vadovaujamai bendrovei padaryti nuostoliai yra kilę iš prievolinių santykių. Tačiau ji nesutinka su teismo išvada, kad preliminarios sutarties sudarymo aplinkybės paneigia jos parodymus, jog ji, kaip bendrovės vadovė, sudarydama sutartį turėjo tikslą įvykdyti sandorį – įsigyti nurodytomis sąlygomis patalpas. Teismas nurodė, kad preliminarios sutarties sudarymo sąlygos ir tolimesni jos veiksmai parodo jos veiksmų kryptingumą – pervesti jos žinioje buvusios bendrovės pinigus trečiajam asmeniui, nesant jokių sąlygų sutarties įvykdymui, taip pat bendrovė įvykdyti sandorį buvo finansiškai nepajėgi, nebuvo jokių garantijų, jog bankai suteiks paskolą. Be to, ji, turėdama vadovavimo patirtį, suvokė, kad sudaryta sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, neteisėta, ir numatė, jog jos vadovaujamai bendrovei gali dėl to atsirasti padariniai – žala. Ji, sudariusi neteisėtą pirkimo – pardavimo sutartį (tikriausiai preliminariąją), savo sąmoningais veiksmais sumenkino kreditoriaus galimybę atkurti pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, nes reorganizavus bendrovę, nuslėpė sandorį ir nustatytu laiku neperdavė dokumentų, sudarė neteisėtą sandorį (preliminariąją sutartį), kuris akivaizdžiai nesutapo su jos vadovaujamos bendrovės interesais, iš esmės trukdė įmonės veiklai, ekonomiškai nepagrįstas.

21Apeliantės nuomone, iš kaltinimo konstrukcijos matyti, kad jos kaltė pasireiškė ne preliminariosios sutarties sudarymu, o tuo, jog ji nepasirašė pirkimo – pardavimo sutarties. Ji nebuvo kaltinama, kad reorganizavus bendrovę nuslėpė sandorį ir nustatytu laiku neperdavė dokumentų. Teismas grįsdamas šį teiginį remiasi dokumentų perdavimo aktu (l t., b.l. 58-59) ir liudytojo L. P. parodymais. Iš paminėto dokumentų perdavimo akto matyti, kad tai BUAB „BM“ administratoriui L. P. perduotų FNTT UAB „P” ir k ir UAB „VV“ dokumentų sąrašas, bet ne patys dokumentai. Dokumentų sąrašuose nurodytas lapų skaičius (nuo 2 iki 361), tačiau nėra aišku, kokie tai lapai. Byloje nėra jokių duomenų, kokie dokumentai buvo perduoti 2009 m. lapkričio 24 d. UAB „VV“ reorganizavus į UAB „BM“. Liudytojas L. P., BUAB „BM“ administratorius, teisme paaiškino, kad 2008 m. kovo 14 d. preliminarioji sutartis, kuri buvo sudaryta tarp G. K. ir A. A. dėl pastatų pirkimo, jam atrodo, jog buvo, bet ji nebuvo įvykdyta. Šios sutarties 4.4.2. p. jam kėlė įtarimų, nes šis punktas yra nerealus. Jos neginčijo, nes buvo pareikšta eilė kitų ieškinių. 2010 m. balandžio 19 d. UAB „BM“ iškelta bankroto byla. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 8 p. įpareigoja bankroto administratorių patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėn. laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinį dėl sandorių, kurie priešingi įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Administratoriai, atliekantys įmonės bankrutavimo procedūrą, susipažįsta su įmonės vykusiomis bankinėmis operacijomis. Avansas pagal preliminariąją sutartį buvo mokamas banko pavedimu, todėl administratoriui L. P. šios sutarties egzistavimas buvo žinomas. Šiuo atveju bankroto administratorius nevykdė jam įstatymu numatyto įpareigojimo ginčyti šią preliminariąją sutartį. Tuo atveju, jeigu G. K. ir būtų pareikštas kaltinimas, kad reorganizavus bendrovę, nuslėpė sandorį ir nustatytu laiku neperdavė dokumentų, paminėtos aplinkybės tokią teismo išvadą paneigia.

22Byloje yra P apygardos prokuratūros prokurorės D. M. 2012 m. lapkričio 22 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą G. K. atžvilgiu. Prokurorė konstatavo, jog G. K. 2009 m. liepos – lapkričio mėn. grąžinti 387 315,74 Lt ir dar 5 000 Lt kaip atsakingo asmens patirtos išlaidos sąskaitos papildymui nepadarė turtinės žalos kitiems kreditoriams. BPK 3 str. l d. 8 p. nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniui, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. BPK 3 str. l d. 8 p. įtvirtintas principas, draudžiantis tą patį asmenį už tą pačią veiką du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn. Minėtas prokurorės nutarimas nepanaikintas, o tai reiškia, kad dėl paminėtų kaltinimų procesas yra užbaigtas. Apeliantė teigia, kad jos kaltės grindimas įvykdžius jai inkriminuotą veiką tuo, kad jai 2009 metų liepos – lapkričio mėn. grąžinant 387 315,74 Lt ir dar 5 000 Lt kaip atsakingo asmens patirtos išlaidos padarė turtinės žalos kitiems kreditoriams yra nepagrįstas, kadangi ji tuo ir nebuvo kaltinama, o prokurorės nutarimu jos atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl to nutrauktas BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu.

23G. K. buvo pareikštas kaltinimas ir ji nuteista už tai, kad ji, tyčia, žinodama, kad 2008 m. UAB „P” ir k buvo nemoki, nes 2007 m. bendrovės pradelsti įsipareigojimai (257 692) buvo didesni nei balanse įrašyto turto vertė (216 4874 Lt), taip pat ir 2008 m. bendrovės pradelsti įsipareigojimai (836 978 Lt) buvo didesni nei balanse įrašyto turto vertė (756 830 Lt) ir UAB „P” ir k neturi pakankamai nuosavų lėšų pirkti administracines patalpas, 2008 m. kovo 14 d. sudarė preliminarią sutartį. Akivaizdu, kad kaltinime nurodyta 2007 m. balanse įrašyto turto vertė (2 164 874 Lt) yra 8.5 karto didesnė negu pradelsti įsipareigojimai (257 692 Lt). Todėl jau vien dėl to paminėtas kaltinimas nepagrįstas. Teisme kaltinimas nebuvo pakeistas, nors tai yra esminė kaltinimo aplinkybė. 2007 m. gegužės14 d. įregistruota UAB „P” ir k. Tiek byloje, tiek specialisto išvadose nėra duomenų apie 2007 m. UAB „P” ir k turėtus pradelstus įsipareigojimus ir balanse įrašyto turto vertę. Kaltinime nurodytus neva 2007 m. turėtus pradelstus įsipareigojimus (2 57 692 Lt) ir balanse įrašyto turto vertė (2 164 874 Lt), kaip matyti iš specialisto išvadų, sudarė 2008 m. pradžioje, iki preliminariosios sutarties sudarymo, o ne 2007 m., kaip teigiama kaltinamajame akte. 2014 m. vasario 25 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad tyrimas atliktas už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pažymėtina, kad specialisto išvadoje taip pat teigiama, jog UAB „P” ir k netvarkė pradelstų įsipareigojimų registro ir pagal pateiktus dokumentus nebuvo galima nustatyti bendrovės pradelstų įsipareigojimų 2008 m. pradžioje ir pabaigoje. Apeliantė nurodo, kad kyla klausimas, iš kokių dokumentų specialistas nustatė kaltinime pareikštus pradelstus įsipareigojimus ir ar jie teisingi, jeigu teigiama, jog negalima jų nustatyti.

24Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 2008 m. kovo 14 d. sudarant preliminarią sutartį, ji negalėjo žinoti, jog 2008 m. gruodžio 31 d. pradelsti įsipareigojimai bus 836 978 Lt, o balanse įrašyto turto vertė – 756 830 Lt, kaip nurodyta kaltinime. Ji negalėjo žinoti, todėl nebuvo tyčios. Priešingai, iš specialisto akto matyti, kad per 2008 m. UAB „P” ir k turtas ženkliai padidėjo. Jeigu 2008 m. sausio 1 d. bendrovė turėjo turto už 216,5 tūkst. Lt, tai 2008 m. gruodžio 31 d. bendrovės turtas padidėjo iki 756,8 tūkst. Lt. Darytina išvada, kad jai pareikštas kaltinimas ne dėl įvykusio fakto (preliminariosios sutarties sudarymo ir sumokėto avanso), o dėl nenumatymo, kas įvyks ateityje. Žmogus negali būti baudžiamas kriminaline bausme už tai, ko jis negalėjo ir neturėjo numatyti. Tokia veika laikoma kazusu (įvykiu) ir asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

25Jokiais įrodymais ir byloje esančiais duomenimis nepagrįsta teismo išvada, kad G. K., sudarydama preliminariąją sutartį, neturėjo tikslo įvykdyti sandorį, tai įrodo, jog ji apie norimą gauti kreditą bankuose ėmė domėtis tik tada, kai buvo sudaryta preliminarioji sutartis ir pardavėjui sumokėtas avansas, kadangi jos susirašinėjimas su bankais dėl paskolos gavimo prasidėjo tik rugsėjo mėn. Teismas rėmėsi specialisto išvada, nors į specialisto kompetenciją neįeina įrodymų vertinimas, o nesirėmė byloje surinktais įrodymais ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tiek apeliantė, tiek liudytojas A. A. paaiškino, kad prieš pasirašant preliminariąją sutartį, iki pradėjus mokėti avansą, buvo tariamasi su bankais dėl paskolos suteikimo. Pradžioje aptarimai vykdavo su paskirtais vadybininkais, o po to, kai reikėdavo ruošti dokumentus, buvo bendraujama su banko vadovais ar atsakingais darbuotojais. Buvo tokia praktika, kad teikiant paraišką, buvo reikalaujama, jog būtų sumokėtas 20 proc. avansas. Liudytoja V. R. parodė, kad bankas, jei bendrovė prašo suteikti kreditą nekilnojamam turtui įsigyti, kelia reikalavimą sumokėti avansą (dalį sumos – 50 proc. ar 70 proc.). Minėtas aplinkybes patvirtino ir liudytoja D. R.. Faktinėmis aplinkybėmis nustatyta, kad G. K. grynaisiais pinigais įnešė net 371 000 Lt į UAB „VV“ sąskaitą, kurie buvo skirti avanso už administracines patalpas mokėjimams. Bylos duomenimis nustatyta, jog 2008 m. gegužės 27 d. G. K. banko sąskaitą papildė 7000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 6 d. – 70 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 7 d. – 63 000Lt, 2008 m. rugpjūčio 7 d. – 74 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 4000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 79 000 Lt, 2008 m. 8 d. – 74 000 Lt, taigi – 371 000 Lt. 2008 m. gegužės 27 d. A. A. pervesta 15 000 Lt, 2008 m. 6 d. – 70 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 7 d. – 70 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 78 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 79 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 68 000 Lt. Tik 2008 m. rugpjūčio 8 d., pervedus paskutinę avanso sumą, G. K. galėjo oficialiai pradėti ruošti ir teikti bankui reikalaujamus dokumentus. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, jog ji, įnešusi pinigus (371 000 Lt) avansui sumokėti ir neturėdama jokių garantijų artimiausiu laiku jų susigrąžinti, turėjo tikslą įvykdyti sandorį, kadangi sutinkamai su pateiktu verslo planu numatė ekonominę naudą bendrovei. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtą paskolą ji susigrąžino tik 2009 m. liepos – lapkričio mėn., t. y. daugiau kaip po metų.

26Pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti turto iššvaistymą nuo civilinio delikto, sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, turėtų būti iš anksto, dar iki sutarties sudarymo arba sutarties sudarymo metu, suplanuoti neteisėti kaltininko veiksmai, kurių tikslas – pasisavinti arba perduoti tretiems asmenims patikėtą svetimą turtą. Aptartų įrodymų visetas paneigia teismo išvadą, kad G. K., sudarydama preliminariąją sutartį, neturėjo tikslo įvykdyti sandorį. Faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta ne dėl jos valios, sumokėjus avansą nesudaryti sutarties, o dėl ne nuo jos valios priklausančių aplinkybių – prasidėjusios ekonominės krizės, dėl ko bankai atsisakė suteikti kreditą patalpų pirkimui. To ji negalėjo numatyti ir žinoti, kai sudarė preliminariąją sutartį.

27G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad iš kaltinamojo akto konstrukcijos darytina išvada, jog jos kaltė grindžiama ir žinojimu, kad įmonė neturi pakankami nuosavų lėšų pirkti administracines patalpas, tačiau sudarė preliminarią sutartį. Ji paaiškino, kad sumokėjus avansinį įnašą, patalpos būtų perkamos iš banko gauta paskola, o ne įmonės nuosavomis lėšomis. Tai ir tai buvo daroma. Šią aplinkybę patvirtina byloje surinkti įrodymai. Tik prasidėjus ekonominei krizei, paskola nebuvo suteikta. 2009 m. spalio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“ konstatuota, kad 2008 m. pabaigoje valstybėje prasidėjo precedento neturintis ekonomikos sunkmetis, nulemtas pasaulinės ir finansų krizės.

28Dėl preliminariosios sutarties.

29Iš byloje esančios preliminariosios sutarties (neoriginalaus dokumento kopijos) matyti, kad sutarties 4.4.2. p. nurodyta, jeigu pirkimo – pardavimo sutartis nepasirašoma dėl pirkėjo kaltės, pirkėjo sumokėtas avansas (380 000 Lt) pardavėjui negrąžinamas ir paliekamas kaip netesybos (bauda). Pagal prasmę preliminarioji sutartis laikytina organizacine, parengiamąja sutartimi, t. y. sutartimi dėl sutarties sudarymo ateityje. Sudarius preliminariąją sutartį, šalims atsiranda prievolė per joje nustatytą laiką sudaryti kitą sutartį. Pažeidus šią prievolę, preliminariosios sutarties šaliai taikoma civilinė atsakomybė. CK 6.165 str. 4 d. įtvirtina preliminariąją sutartį pažeidusios šalies pareiga atlyginti kitai šaliai nuostolius. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl sutarties nesudarymo pardavėjas būtų patyręs tiek tiesioginių, tiek netiesioginių nuostolių. Preliminariosios sutarties institutas, išskyrus būsimo gyvenamojo namo ar buto pirkimo – pardavimo sutartį (CK 6.401 str. 5 d.), nenumato būsimojo pirkėjo pareigos pilnai ar iš dalies sumokėti už ateityje siekiamą įgyti daiktą. Nepaisant to, neretai sudarant preliminariąją sutartį, kai ateityje numatoma sudaryti atlygintinę pagrindinę sutartį, viena šalis sumoka kitai šaliai tam tikrą pinigų sumą, kuri, sudarius pagrindinę sutartį, įskaitoma į mokėtiną atlyginimą. Ši pinigų suma laikytina avansu. Kadangi avansas neatlieka užtikrinamosios funkcijos, sumokėjusi avansą šalis turi teisę reikalauti jį grąžinti visais sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atvejais, nepaisant jų nevykdymo priežasčių. Šalių susitarimas preliminariojoje sutartyje dėl kitokių avanso grąžinimo sąlygų negalioja, nes tokie susitarimai prieštarauja pačiai avanso prasmei. Pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui. Jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 str. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas teisminę praktiką. Nėra jokių duomenų, kad dėl nesudarytos sutarties pardavėjas patyrė nuostolių. Be nuostolių atlyginimo, kurį numato CK, šalys preliminarioje sutartyje gali susitarti dėl netesybų (baudos, delspinigių). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad netesybos atlieka tik kompensuojamąją funkciją ir jokiu būdu negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Todėl netesybų suma turi atitikti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Iš esančios preliminarios sutarties kopijos 2.3. p. matyti, kad pirkėjo sumokėtas avansas (380 000 Lt) yra nekilnojamojo turto pardavimo kainos dalis, t. y. avansas. Šiame punkte taip pat susitarta, kad tuo atveju, jeigu pirkėjas iki nurodyto laikotarpio nesumoka avansinės įmokos, tai reiškia jo atsisakymą nuo šios sutarties. Tokiu atveju jis sumoka 4.4.2. p. numatytą baudą per 10 kalendorinių dienų. Darytina išvada, kad sankcija, numatyta 4.4.2. p., sietina su laiku nesumokėtos avansinės įmokos numatyta bauda. Baudos dydis (10 000 Lt) logiškas ir protingas bei atitinka 4.4.l. p. numatytas pardavėjui sankcijas, jeigu sutartis nepasirašoma dėl pardavėjo kaltės. Iš byloje esančios sutarties kopijos 4.4.2. p. matyti, kad tuo atveju, jeigu pirkimo – paravimo sutartis nepasirašoma dėl pirkėjo kaltės, pirkėjo sumokėtas avansas (380 000 Lt) pardavėjui negrąžinamas ir paliekamos kaip netesybos (bauda), prieštarauja paminėtai preliminariosios sutarties ir avanso esmei, o taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principams. Sutinkamai su CK 6.193 str. sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, atsižvelgiama į sutarties esmę, įprastines sąlygas ir t.t. Vertinant G. K. veiksmus yra būtina vadovautis ir bendraisiais civilinės teisės principais. Visi civilinių teisinių santykių subjektai turi veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. l d.).

30Esant šioms faktinėms aplinkybėms, apeliantės nuomone, akivaizdu, kad tai buvo civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos pažeidus preliminariosios sutarties šaliai taikoma civilinė atsakomybė. Sudarant preliminariąją sutartį civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Sudarymo metu ši preliminarioji patalpų pirkimo – pardavimo sutartis buvo teisėta, kadangi tai buvo sutartis dėl sutarties sudarymo ateityje. Jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, sprendžiant atsakomybės klausimą vadovaujamasi CK 6.165 str. 4 d. ir CK 6.237 str.

31Svetimo turto iššvaistymas yra materialioji veikos sudėtis, todėl būtina turtinės žalos atsiradimo sąlyga. Civilinis ieškinys byloje nepareikštas. Civilinio ieškinio procesas baudžiamojoje byloje grindžiamas dvišališkumu. Tai reiškia, kad šiame procese dalyvauja dvi šalys – civilinis ieškovas ir nusikalstama veika žalą padaręs asmuo (kaltinamasis) ir (ar) už jo veikas materialiai atsakingas asmuo (atsakovas). Materialiai atsakingi asmenys civilinio atsakovo statusą įgyja ta pačia tvarka kaip ir civilinis ieškovas (BPK 111 str. l d.)

32BPK 45 str. ne tik įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar teisėją išaiškinti teises, bet ir sudaryti proceso dalyviams galimybes realiai savo teisėmis naudotis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-656/2007, Nr. 2K-665/2006 nurodyta, kad civilinio ieškovo ir civilinio atsakovo statusui įgyti nepakanka vien tik asmens, kuriam nusikalstama veika padaryta turtinė ar neturtinė žala, valios. Tam reikia prokuroro ar teismo procesinio sprendimo (BPK 110 str. l d., 111 str. l d.). Minėtos BPK nuostatos įpareigoja prokurorą ir teismą būti aktyviems sprendžiant baudžiamajame procese civilinio ieškinio klausimus. 1999 m. birželio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Nr. 19 „Dėl LAT senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose papildymo, turto pasisavinimo ar iššvaistymo bylose“, nurodyta, kad tuo atveju, kai turtinė žala padaroma įmonėms, kurios įregistruotos Lietuvos įstatymų nustatyta tvarka ir kurioms gali būti taikomas Įmonių bankroto įstatymas, civiliniais ieškovais pripažįstamos šios įmonės, kol jas įmonių rejestro tvarkytojas išregistruoja likvidavus dėl bankroto“. Įmonę likvidavus, civilinių ieškovų teisės pereina jos kreditoriams, akcininkams ar kitiems asmenims, kuriems padaryta ir neatlyginta turtinė žala. Byloje nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 16 d. UAB „P” ir k pakeitė pavadinimą į UAB „VV“, nuo 2009 m. lapkričio 24 d. UAB „VV“ reorganizuota, prijungiant ją prie UAB „BM“, bei reorganizuotos bendrovės turtą, teises ir pareigas perėmė UAB „BM“. 2010 m. balandžio 18 d. UAB „BM“ iškelta bankroto byla, o 2013 m. lapkričio 6 d. bendrovė likviduota. Iškėlus bankroto bylą, buvo nustatytas ir patvirtintas kreditorių sąrašas, o iš teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad UAB „GC.“ pagal perleidimo reikalavimo sutartį taip pat įgijo reikalavimo teisę. Likvidavus BUAB „BM“, civilinių ieškovų teisės perėjo jos kreditoriams ir bendrovei UAB „GC.“. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu civilinio ieškovo klausimas BPK normų nustatyta tvarka nebuvo sprendžiamas, nors kaip minėta BPK nuostatos įpareigoja prokurorą ir teismą būti aktyviems sprendžiant baudžiamajame procese civilinio ieškinio klausimą. Todėl teismo išvada, kad G. K. sudarė situaciją, kad žalą patyrusio asmens pažeistų teisių gynimo būdas buvo apsunkintas, yra nepagrįstas, kadangi avanso grąžinimo klausimas, nepareiškus tokio reikalavimo, nebuvo sprendžiamas CK 6.165 str. 4d. ir CK 6.237 str. tvarka.

33Dėl BK 72 straipsnio taikymo.

34Teismas nurodė, kad G. K. iššvaistyto turto neatlygino baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, civilinis ieškinys nepareikštas, išieškotinas turtas perduotas tretiesiems asmenims, todėl iš jos išieškotina į valstybės biudžetą iššvaistyto ir neatlyginto turto vertę atitinkanti pinigų suma kaip jos nusikalstamos veikos rezultatas ( BK 72 str. 1, 2, 5, 6 d.).

35Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas suprantamas kaip turtinė nauda, kurią kaltininkas asmeniškai gauna padaręs nusikalstamą veiką, jo pasipelnymas iš nusikalstamos veikos. BK 72 str. 2 d. 3 p. prasme (šiuo metu galiojanti 2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1195 redakcija BK 72 str. 2 d.) iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir kiti ekonominę vertę turintys daiktai konfiskuojami valstybės naudai, jeigu kaltinamasis iš neteisėtos veikos neteisėtai praturtėjo (kasacinės bylos Nr. 2K-573/2003 ir Nr. 2K-486/2006). Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ir jo žinioje esantį turtą neteisėtai perduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Nuo turto pasisavinimo turto iššvaistymas skiriasi būtent tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui. Gal ir galima būtų sutikti, kad pripažinus G. K. kalta, tai padarytos nusikalstamos veikos padariniai – 380 000 Lt iššvaistymas, tačiau tai nereiškia, jog iššvaistyti pinigai buvo šios nusikalstamos veikos rezultatas. Taip pat nėra jokio pagrindo teigti, kad ji iš šios nusikalstamos veikos gavo kaltinime nurodytus pinigus arba kokius nors kitus materialinę vertę turinčius daiktus. Apie tai nėra nurodyta ir G. K. pateiktame kaltinime. Apeliantė pažymi, kad konfiskuoti jos turtą neprašė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dalyvavusi prokurorė. Teismas, pripažindamas G. K. kalta pagal BK 184 str. 2 d., nepagrindė, kodėl konfiskuojamas turtas pripažįstamas iš nusikalstamos veikos gautu turtu, todėl sudaro prielaidas tokį teismo sprendimą pripažinti neatitinkančiu BK 72 str. reikalavimų.

36Prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

37Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistosios G. K. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašo nuteistosios G. K. apeliacinį skundą atmesti.

38Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 d.).

39Nuteistoji G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 184 str. 2 d., sudėties. Nuteistoji taip pat nurodo, kad jos padaryta veika išimtinai priklauso civiliniams teisiniams santykiams. Ji nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 str., 44 str., 20 str., 301 str. 1 d., 242 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p. nuostatas, taip pat netinkamai taikė BK 72 str. Vadovaudamasi BPK 320 str. 3 d. nuostatomis, teisėjų kolegija bylą ir priimto nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistosios G. K. apeliaciniame skunde.

40Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija konstatuoja, kad teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo nešališkai ir išsamiai, išnagrinėtus įrodymus įvertino tinkamai, nepažeidžiant BPK 255 str., 44 str., 20 str., 301 str. 1 d., 242 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p. reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino G. K. kalta dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo ir jos nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 184 str. 2 d.

41Kaip jau minėta, nuteistoji G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos veikose nėra nusikaltimo, numatyto BK 184 str. 2 d., sudėties, taip pat nurodo, jog jos padaryta veika išimtinai priklauso civiliniams teisiniams santykiams. Šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta.

42Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė teisingai. Teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatyta, kad G. K., būdama UAB „P” ir k (nuo 2008 m. gruodžio 16 d. pavadinimas pakeistas į UAB „VV“) direktore, pažeisdama Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 22 str. 8 p. „Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę – ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ir UAB „P” ir k įstatų 47 str. „Bendrovės vadovas privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis Bendrovės įstatais“ reikalavimus, tyčia, žinodama, kad 2008 m. UAB „P” ir k buvo nemoki, nes 2007 m. jos pradelsti įsipareigojimai (257 692 Lt) buvo didesni, nei balanse įrašyto turto vertė (2 164 874 Lt), 2008 m. jos pradelsti įsipareigojimai (836 987 Lt) buvo didesni, nei balanse įrašyto turto vertė (756 830 Lt) ir UAB „P” ir k neturi pakankamai nuosavų lėšų pirkti administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 1 888 000 Lt, 2008 m. kovo 14 d. (duomenys neskelbtini) UAB „P” ir k vardu sudarė su A. A. preliminarią sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „P” ir k vardu įsipareigojo už 1 888 000 Lt nupirkti iš A. A. administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), sudarant pirkimo – pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2008 m. lapkričio 1 d., bei įsipareigojo iki 2008 m. spalio 30 d. sumokėti avansą 380 000 Lt, kuris sutarties sąlygų neįvykdymo iš pirkėjo pusės atveju atitektų pardavėjui kaip netesybos. Pagal šią sutartį ji iš UAB „P” ir k sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „(duomenys neskelbtini) Lietuvos filiale, mokėjimo pavedimais į A. A. sąskaitą Nr. ( - ), esančią „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filiale, 2008 m. gegužės 27 d. pervedė 15 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 6 d. – 70 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 7 d. – 70 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 78 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 79 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 68 000 Lt, iš viso A. A. sumokėjo 380 000 Lt avansą. Ji, nevykdydama preliminarios sutarties sąlygų, nepasirašydama UAB „P“ ir k vardu pirkimo – pardavimo sutarties dėl administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo iki nustatyto 2008 m. lapkričio 1 d. termino, iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „P” ir k priklausančius pinigus – 380 000 Lt.

43Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje yra techninė klaida. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad 2008 m. UAB „P” ir k buvo nemoki, nes 2007 m. jos pradelsti įsipareigojimai (257 692 Lt) buvo didesni, nei balanse įrašyto turto vertė (2 164 874 Lt). Akivaizdu, kad tai yra techninė klaida, nes specialisto išvadoje dėl UAB „P“ ir k ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad 2008 m. pradžiai, iki preliminarios sutarties sudarymo, bendrovė turėjo turto už 216 487 Lt, o įsipareigojimų – už 257 692 Lt, 2008 m. pabaigai bendrovė turėjo turto už 756 830 Lt, o įsipareigojimų – už 836 987 Lt. Taip pat ir kitoje specialisto išvadoje dėl UAB „VV“ ūkinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad pagal UAB „VV“ balanso duomenis nustatyta, jog 2008 m. sausio 1 d., t. y. iki preliminarios sutarties sudarymo, bendrovės turtas buvo mažesnis už įmonės įsipareigojimus – turtas sudarė 216 487 Lt (iš jo ilgalaikis turtas – 163 462 Lt, trumpalaikis – 53 025 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 257 692 Lt (3 t. b.l. 59). Dėl šios techninės klaidos naikinti arba keisti nuosprendį nėra pagrindo. Be to, šį nuosprendžio trūkumą gali ištaisyti pats nuosprendį priėmęs teismas BPK 361 str. 2 d. ir BPK 362 str. 4 d. Todėl apeliacinio skundo argumentas, kad kaltinime nurodyta 2007 m. balanse įrašyto turto vertė (2 164 874 Lt) yra 8,5 karto didesnė negu pradelsti įsipareigojimai (257 692 Lt), taip pat yra atmetamas.

44Pati nuteistoji G. K. savo kaltės nepripažino. Nuteistoji teisme parodė, kad žinojo, kad patalpas A. A. yra įsigijęs lizingo būdu. Jie planavo gautą paskolą tiesiogiai lizingo dalį mokėti lizingui, kiek trūksta iki išpirkimo, o likusią dalį būtų gavęs A. A. Neatsimena, ar šiuos klausimus derino su banku. Taip pat parodė, kad lankėsi lizingo atstovybėje, kalbėjosi žodžiu, minėjo, jog įmonė pinigų neturi, reikės banko paskolos. Žodinį leidimą buvo gavę. Su lizingu būtų pasirašę dokumentus, kai bankas būtų patvirtinęs kredito davimą. Taip pat nurodė, kad bankas nesileisdavo į jokias derybas, kol pardavėjui nėra sumokėtas avansas. Verslo planai, pristatymai, bukletai buvo nešami į banką, dedama ant stalo, rodoma, pristatoma. Paraiška UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo užregistruota. Atsakymo laukė daugiau kaip 6 mėn., taip pat ėjo ir į kitus bankus. Kai buvo užregistruota paraiška, buvo supildyti dokumentai, pagal reikalavimus padaryti vertinimai. Pirkimo suma buvo nustatyta atsižvelgiant į specialistų vertinimus. Ji parodė, kad tuo metu jau turėjo patirties imant kreditus, anksčiau dirbo buhaltere, buvo susipažinusi su finansine tvarka, kokius dokumentus reikia teikti, kadangi tekdavo ruošti dokumentus bankams, kai įmonės ima kreditus. Ji parodė, kad visi bankai žadėjo suteikti kreditą. Nė viename banke nebuvo pasakyta, kad rizika per didelė, netinkamas verslo planas, gauti paskolą yra nedidelė galimybė. Visi bankai prašė atnešti vienokius ar kitokius dokumentus, verslo planą, balansą. Nuteistoji parodė, kad iš susirašinėjimo su banko atstovais buvo galima spręsti, jog bankas ketina suteikti paskolą, nes paraiškos INVEGAI (investicijų banko garantijos), neturėdamas galimybės gauti kredito, niekas nepildydavo ir niekas neprašydavo. Buvo įsitikinusi, kad gaus paskolą. Buvo pasiruošusi prisiimti ir pasirašyti papildomą laidavimą, kadangi įmonei buvo reikalingos patalpos. Įmonė turėjo užsakymų. Ji parodė, kad 2007 m. pabaigoje pradėjo vaikščioti į bankus. Tačiau iki paraiškos užregistravimo jie dirbo daugiau kaip 6 mėn., nes kiekvienas bankas turėjo savo reikalavimus. Iki 2008 m. kovo mėn. su konkrečiais dokumentais prašydami suteikti UAB „P“ ir k kreditą, lankėsi (duomenys neskelbtini) banke, (duomenys neskelbtini) bankas, UAB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“, AB(duomenys neskelbtini). Apie tai pateikti dokumentų negali, nes dokumentai buvo nešami tiesiogiai verslo paslaugų vadybininkams ir jiems atiduodami. Nė vienas bankas neatsisakė suteikti kredito, tik vis prašydavo pateikti papildomus dokumentus. 2008 m. kovo mėn. buvo tik žodiniai pokalbiai su banko atstovais. Vadybininkai nepriimdavo paraiškos, kol nesumokėtas avansas. Todėl sudarė preliminarią sutartį, nes dokumentai apie sumokėtą avansą yra pridedami prie paraiškos, o nesumokėjus avanso, ji negalėjo užregistruoti paraiškos. Spalio mėn. jau buvo paruošti ir išsiųsti dokumentai UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir (duomenys neskelbtini) bankas po visų susitikimų ir preliminarių derybų. Iki 2008 m. spalio mėn., kai banko vadybininkas pasakė, kad jau visi dokumentai priduoti ir galima pildyti Invegos paraišką, jie lankėsi bankuose apie 6 mėn. 2007 m. pabaigoje arba 2008 m. pradžioje paskambino V. R. ir susitarė dėl sutikimo. Ji pateikė pastato dokumentus, taip pat buvo nusinešusi įmonės balansą, bukletų apie įmonės produkciją, kainininką, trumpai papasakojo apie tai, kodėl jiems reikalinga paskola. Gavo sąrašą dokumentų, kuriuos reikia pateikti. Taip pat buvo kalbėta, kad reikia sumokėti avansą, kuris bus įskaičiuotas į pardavimo kainą. Buvo paskirtas vadybininkas, pasakyta, kad gausime paraišką, kurią reikia užpildyti, paskaičiuoti įvairius rodiklius. Taip pat G. K. parodė, kad panašiu laiku kreipėsi ir į kitus bankus. Į AB (duomenys neskelbtini) bankas ėjo fiziškai, nešėsi dokumentus. Nors susirašinėjimas su D. R. vyko nuo 2008 m. rugsėjo 19 d., tačiau anksčiau nešė dokumentus. Buvo kalbėtasi ir su kitų bankų skyriaus valdytojais ir vadybininkais. Apie tai, kad prašymuose nėra būtinų rekvizitų, nuteistoji parodė, kad paraiškos buvo siunčiamos elektroniniu paštu derinimui, tai nebuvo oficialus pateikimas. Prašymai su parašais, antspaudais ir kitais privalomais rekvizitais bankams buvo pateikiami originalai, juos privalėjo nunešti į banką. Ji neatsimena, ar į AB (duomenys neskelbtini) bankas nunešė dokumentų originalus, tačiau paraiška buvo pildoma. Ji taip pat teisme negalėjo pasakyti, ar AB (duomenys neskelbtini) bankas buvo užregistruota paraiška. Vienintelio UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotoja V. R. telefonu pranešė, kad paskolos nesuteiks. Nuteistoji teisme parodė, kad 2008 m. sausio mėn. įmonė buvo veikianti, tačiau negalėjo pasakyti apie jos finansinę padėtį. Taip pat nurodė, kad įmonė su visais kreditoriais stengėsi atsiskaityti, nors ir pavėluotai. Įmonės metinė apyvarta 2008 m. buvo apie milijoną litų, pinigų srautai nepastovūs. Tuo metu įmonėje nebuvo pinigų, todėl ji paskolino įmonei. Reikėjo sumokėti apie 20 proc. dydžio įmoką, avansą, kuri vėliau yra įskaičiuojama į pardavimo kainą. Ji paskolino įmonei pinigų sumą, reikalingą avanso sumokėjimui. Pinigai buvo įnešti į banko sąskaitą ir sumokėta pavedimu, nes prie paraiškos reikėdavo pridėti banko patvirtintas pavedimo kopijas. Dalis pinigų jai buvo išmokėta, nes įmonė buvo veikianti, vykdė veiklą. Taip pat parodė, kad tiksliai neatsimena, kokią dalį įmokėtos paskolos atgavo, gal apie 300 000 Lt. Ji nebuvo įtraukta į kreditorių sąrašą, nes sujungus įmones, likęs nesumokėtas pinigų likutis apie 60 – 70 000 Lt buvo išmokėtas. Ji nuostolio nepatyrė, pinigus atsiėmė. Taip pat sumokėti avansą spaudė laikas, nes apie sumokėtą avansą pagrindžiančius dokumentus reikia pridėti prie paraiškos. Be to, buvo įsitikinusi, kad įmonė gaus paskolą. Preliminarią sutartį svarstė kartu su A. A., galbūt dėl teisinių žinių trūkumo neteisingai buvo apibrėžta atsakomybė. Ji buvo įsitikinusi, kad įmonė gaus paskolą, pagal verslo planą įmonei buvo palankios sąlygos. Apie preliminarios sutarties 4.4.2. p. nuteistoji parodė, kad nei sutinka, nei nesutinka, jog įmonei tai buvo nenaudinga. Kai paaiškėjo, kad bankai kredito nesuteiks, su A. A. tarėsi dėl pinigų grąžinimo, tačiau jis buvo pinigus investavęs į remontą, žadėjo įmonei grąžinti dalimis. Jis pinigų negrąžino. Pinigus susigrąžino po metų, dalį pinigų (apie 74 000 Lt) išmokėjo UAB „BM“. Ji kalta neprisipažino ir parodė, kad nemano, jog pinigai buvo iššvaistyti, nes turėjo tikslą – įsigyti patalpas, kurios buvo reikalingos įmonės veiklai. Ji buvo paskaičiavusi, kad sandoris įmonei bus naudingas atsižvelgiant į vertinimus. Bankai jai nepaaiškino, kodėl nesuteikė kredito, tik žadėjo suteikti kreditą (5 t., b.l. 18-22). Nuteistoji taip pat parodė, kad neatsimena, ar jai buvo išmokėti pinigai už įnešimą pinigų į įmonės sąskaitą prieš preliminarią sutartį. Bankas sustabdė finansavimą, todėl pastatas nebuvo nupirktas. Pinigus paskolino įmonei, ji dalį pinigų atgavo, o įmonė neteko. (5 t., b.l.38)

45Liudytoja V. R., dirbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ P filialo direktorės pavaduotoja, teisme parodė, kad paraiška bankui UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pateikta, tačiau ji nepateikė paskolų komiteto, nes prasidėjo ekonominė krizė. Negalima apibrėžti, kad užstačius pastatą, kreditas tikrai bus suteiktas. Ji parodė, kad paskola kreditui buvo užregistruota, tačiau tol, kol neturi paskolų komiteto sprendimo, klientui negali pasakyti, ar bus suteikta paskola, ar ne. Nuo to momento, kai nuteistoji kreipėsi į banką su paraiška iki to momento, kai ji paskambino ir pasakė, kad nebus suteikta paskola, praėjo ne ilgiau kaip savaitė. Pirmosios instancijos teisme V. R. parodė, kad banke dėl paskolos gavimo tvarka yra tokia: pateikiama rašytinė paraiška suteikti kreditą, kuri yra paliekama banke, pateikiami papildomi dokumentai, kurie neišsaugomi, banko klientas bendrauja su vadybininku. Liudytojai UAB „P“ ir k direktorė G. K. pateikė rašytinį prašymą, kurį ji užregistravo. Klientas negauna jokio dokumento, kad jis užregistravo paraišką, banke lieka paraiška su parašu ir įmonės antspaudu. Jeigu užregistruojama paraiška bankui dėl kredito, pateikiami papildomi dokumentai, tai nesuteikus kredito, banke lieka tik paraiška, papildomi dokumentai banke nelieka, o jeigu suteikiamas kreditas, tai banke lieka visa byla su dokumentais. Bankas reikalaudavo įmonės finansinių rodyklių, prognozės, verslo plano, tačiau tuo atveju, jeigu nesuteikiamas kreditas, tai banke dokumentai nelieka. Bankas, jeigu bendrovė prašo suteikti kreditą nekilnojamo turto įsigijimui, kelia reikalavimą sumokėti avansą, toks reikalavimas būtų, jeigu yra banko paskolų komiteto sprendimas suteikti kreditą. Tokia sąlyga negalima, jeigu kreditas nesuteiktas taip pat ir iki svarstymo suteikti kreditą. Šiuo atveju prašymas su dokumentais nebuvo pateiktas paskolų komitetui. Tuo atveju, jeigu prašymą su dokumentais siunčia į paskolų komitetą ir jis priimta sprendimą suteikti paskolą, tai sprendime gali būti sąlyga – pardavėjui sumokėti 20 proc. nekilnojamo turto vertės. Pirmiausia vyksta pokalbiai banke, tada klientas pateikia paraišką bankui, bankas kredituoja dalį sumos (50 proc. ar 70 proc.) ir tada kredito gavėjas turi įnešti avansą. Tuo atveju, jeigu pareiškėjas nurodo, kad dalį avanso jau sumokėjo, tai kredito prašytojas šią aplinkybę įrašo savo dokumentuose. Šiuo atveju atsakymas buvo duotas žodžiu, tačiau liudytoja neatsimena kada buvo duotas atsakymas (5 t., b.l. 37).

46Liudytoja D. R., dirbusi AB (duomenys neskelbtini) banko P filiale kredito vadybininkė, teisme parodė, kad buvo pateiktas 2007 m. balansas, tačiau jokių elektroninių parašų nebuvo, paraiška paskolai gauti nebuvo užregistruota, buvo užpildyta tik jos forma ir vyko susirašinėjimas 2008 m. rugsėjo – spalio mėn. Dokumentai nebuvo nei užregistruoti, nei siunčiami į (duomenys neskelbtini) centrinį banką, nebuvo gauti oficialūs dokumentai su parašais ir pilnai užpildyti, su pilna informacija (5 t., b.l. 11-12). Taip pat pirmosios instancijos teisme liudytoja parodė, kad tuo atveju, kai klientas kreipiasi į banką dėl kredito suteikimo, kalbasi su klientu, išaiškina banko reikalavimus, pateikia nustatytas formas. Kai klientas pateikia užpildytą paraišką su parašais, registruoja, pateikia svarstymui dėl kredito suteikimo. Pirmiausia vyksta pokalbis, elektroniniu paštu susirašinėjimas su klientu, kad atnešta paraiška būtų tvarkinga, su oficialiais parašais, antspaudais. Tuo atveju, jeigu pirkėjas sumokėjo pardavėjui 20 proc. perkamo daikto dydžio avansą, bankas nieko neįtakoja, o peržiūri verslo riziką, suteikiamas 50-70 proc. kreditas, dar papildomai prašoma Invego, jog suteiktų garantą. Bankas sudaręs sutartį su nepriklausomais nekilnojamo turto vertintojais, agentūra įvertina, bankas pirmiausia žiūri į verslo riziką, užstatą. Šiuo atveju paraiška nebuvo užregistruota. Vyko pradinis susirašinėjimas, nebuvo pateikta pirkimo – pardavimo sutartis (5 t., b.l. 37-38).

47Liudytojas A. A., buvęs UAB „VV“ akcininkas, teisme parodė, kad jis pasiūlė G. K. pirkti pastatą. Jie apvažiavo 4 bankus. Ji nurodė, kad pastatą gali įsigyti tik su banko pagalba. Bankai nurodė, kad apsvarstys ir duos atsakymą. Bankas Vilniuje, tikslaus pavadinimo neatsimena, pažadėjo duoti paskolą. Su šiuo banko atstovu kalbėjo nuteistoji, jis nebuvo kartu užėjęs į banką. Taip pat parodė, kad nežinojo bendrovės finansinės būklės. Sudarė sutartį, nuteistoji pagal galimybes dalimis pervedė avansą, jis pagal projektą įrengė patalpas. Pagal sutartį G. K. sumokėjo avansą, o likusiai daliai tikėjosi gauti kreditą, jis patalpas suremontavo už avansu gautus pinigus. Jie buvo įsitikinę, kad bankas suteiks kreditą. Neatsimena, ar į bankus važinėjo iki preliminarios sutarties pasirašymo ar po. Be to, liudytojas parodė, kad sutartis buvo trišalė, dalyvavo ir lizingo bendrovė. Nežinojo, ar įmonė turėjo pakankamai pinigų pastato pirkimui, nesikišo į buhalteriją, bet jo nuomone, su banko pagalba buvo įmanoma. Pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, nes bankai atsisakė suteikti kreditą (5 t., b.l. 10-11).

48Liudytojas L. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad vykdė BUAB „BM“ bankrotą. Jis parodė, kad preliminarios sutarties 4.4.2. p. kėlė įtarimų, nes jis buvo nerealus, tačiau sutarties neginčijo, nes buvo pareikšta eilė kitų ieškinių. Buvo pareikštas civilinis ieškinys G. K. ir M. B. dėl UAB „VV“ neperduoto turto UAB „BM“. Ieškinio suma – 1 229 090 Lt (278 331 Lt – G. K., 950 759 Lt – M. B.). Ši byla nebuvo išnagrinėta, nes kreditorių susirinkime buvo priimtas nutarimas nepriteistas sumas parduoti UAB „GC“. Tačiau liudytojas nežino, ar UAB „GC“ toliau bylinėjosi teisme dėl civilinio ieškinio, kurio suma – 1 229 090 Lt. Liudytojas negalėjo pasakyti, ar į minėto civilinio ieškinio sumą buvo įskaičiuota 380 000 Lt suma. Be to, nurodė, kad jam nebuvo perduoti visi UAB „VV“ dokumentai, taip pat negalėjo pasakyti, ar dokumentai, susiję su preliminaria sutartimi, buvo pateikti. G. K. sakė, kad perdavė M. B. visus UAB „VV“ (UAB „P“ ir k) dokumentus, o pastarasis sakė, jog ji neperdavė. Jeigu būtų turėjęs šią sutartį, tai būtų ginčijęs (5 t., b.l. 17-18).

49Specialisto išvadoje dėl UAB „VV“ ūkinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad UAB „VV“ nesant pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti, iš bendrovės kasos 2009 m. buvo išmokėti net 410 815, 74 Lt atskaitingam asmeniui ir įmonės direktorei G. K. (iš jų 2009 m. liepos – lapkričio mėn. – 387 315, 74 Lt) ir dar 5 000 Lt direktorei pervesti iš bendrovės sąskaitos. Be to, 74 708,67 Lt UAB „VV“ įsiskolinimą G. K. padengė UAB „BM“, pinigus grynaisiais išmokėjusi pagal 2009 m. lapkričio 24 d. kasos išlaidų orderį. Apmokant bendrovės įsiskolinimą direktorei G. K., buvo pažeisti kitų bendrovės kreditorių interesai, o direktorei išmokėtos piniginės lėšos galėjo būti panaudotos sumokėti UAB „VV“ privalomus mokėti mokesčius ir atsiskaitymams su kitais bendrovės kreditoriais (3 t., b.l. 58). 2009 m. spalio 1 d. M. B. nupirko visas UAB „VV“ akcijas, o 2009 m. lapkričio 24 d. UAB „VV“ buvo reorganizuota, prijungiant ją prie UAB „BM“, kurios direktorius buvo M. B.. Reorganizuotos bendrovės turtą, teises ir pareigas perėmė UAB „BM“. Taip pat specialisto išvadoje nurodyta, kad pagal UAB „VV“ balanso duomenis nustatyta, jog 2008 m. sausio 1 d., t. y. iki preliminarios sutarties sudarymo, bendrovės turtas buvo mažesnis už įmonės įsipareigojimus – turtas sudarė 216 487 Lt (iš jo ilgalaikis turtas – 163 462 Lt, trumpalaikis – 53 025 Lt), o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 257 692 Lt. 2008 m. kovo 14 d. sudaryta preliminarioji sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo ekonomiškai nenaudingas sandoris, dėl kurio UAB „VV“ patyrė 380 000 Lt nuostolį.

50Specialisto išvadoje dėl UAB „P“ ir k ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, VĮ Registrų centrui UAB „P“ ir k pateiktų 2007 m. ir 2008 m. finansinių atskaitomybių balanso formų duomenimis, bendrovės turtas 2008 m. pradžiai ir 2008 m. pabaigai buvo mažesnis už įmonės įsipareigojimus. 2008 m. pradžiai, iki preliminarios sutarties sudarymo, bendrovė turėjo turto už 216 487 Lt, o įsipareigojimų – už 257 692 Lt, 2008 m. pabaigai bendrovė turėjo turto už 756 830 Lt, o įsipareigojimų – už 836 987 Lt. UAB „P“ ir k netvarkė praleistų įsipareigojimų registro ir pagal pateiktus dokumentus specialistė negalėjo nustatyti bendrovės praleistų įsipareigojimų 2008 m. pradžiai ir pabaigai. Todėl bendrovės mokumas pagal Įmonių bankroto įstatymą vertinamas nebuvo. Įvairūs UAB „P“ ir k mokumo rodikliai buvo apskaičiuoti vadovaujantis 2007 m. gruodžio 13 d. Statistikos departamento prie LR Vyriausybės generalinio direktoriaus įsakymu Nr. DĮ-283 patvirtinta Verslo struktūros statistinio tyrimo metodika, tai – pagal einamojo likvidumo koeficientą, kritinio likvidumo koeficientą, bendrojo mokumo (likvidumo) koeficientą, įsiskolinimo koeficientą, manevringumo koeficientą. Remiantis minėtomis metodikomis, specialistė padarė išvadą, kad pagal apskaičiuotų UAB „P“ ir k mokumo koeficientų duomenis, bendrovė buvo nemoki tiek 2008 m. sausio 1 d., tiek ir 2008 m. gruodžio 31 d. Specialisto išvadoje nustatyta, kad UAB „P“ ir k neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų, jog būtų galėjusi įvykdyti 1 888 000 Lt įsipareigojimus, numatytus 2008 m. kovo 14 d. preliminarioje sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo. Taip pat specialisto išvadoje nustatyta ir tai, kad G. K. tyrimui pateikti dokumentai neįrodo, kad bankas svarstė galimybę suteikti UAB „P“ ir k kreditą, nes 2008 m. spalio 20 d. prašymas suteikti paskolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi juridinės galios, nes jame nėra jokių banko įrašų – nenurodyta prašymą priėmusio darbuotojo pavardė, nėra jo parašo, datos, banko antspaudų, taip pat nėra ir G. K. parašų; prašyme suteikti UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantiją nenurodyta data, elektroninio pašto duomenimis, jis galėjo būti užpildytas spalio mėn. (bankui paraiška elektroniniu paštu išsiųsta 2008 m. spalio 21 d.), dokumentas neturi juridinės galios, nes jame nėra paskolos davėjo ir gavėjo rekvizitų; paraiškoje (duomenys neskelbtini) bankas dėl kredito gavimo data nenurodyta, elektroninio pašto duomenimis, ji galėjo būti užpildyta 2008 m. rugsėjo mėn. (bankui paraiška išsiųsta 2008 m. rugsėjo 19 d.), dokumentas neturi juridinės galios, nes jame nėra paskolos davėjo ir gavėjo rekvizitų. UAB „P“ ir k direktorė G. K., neįvertinusi rizikos ir neįsitikinusi, kad bankas suteiks bendrovei norimą gauti kreditą, 2008 m. kovo 14 d. sudarė su A. A. preliminarią sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal ją sumokėjo 380 000 Lt avansą pardavėjui A. A.. G. K. pateiktų dokumentų (turto vertinimo sutartis, prašymai suteikti paskolą ir garantija, paraiškos kreditui gauti, elektroniniai susirašinėjimai su bankais) duomenimis, ji apie norimą gauti kreditą bankuose ėmė domėtis tik tada, kai pardavėjui jau buvo sumokėtas avansas (2008 m. gegužės 27 d. sumokėjo 15 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 6 d., 7 d., 8 d. – 365 000 Lt). Pagal G. K. pateiktus duomenis, ji dėl kredito su bankais elektroniniu paštu susirašinėti ir reikiamus kreditui gauti dokumentus pildyti pradėjo tik nuo 2008 m. rugsėjo mėn. vidurio ( 4 t., b.l. 18-19). Šią specialisto išvadą pirmosios instancijos teisme patvirtino specialistė R. P. (5 t., .b.l. 12-13).

51Visi šie išdėstyti įrodymai, t. y. nuteistosios, liudytojų parodymai, specialisto išvados, taip pat ir kiti byloje esantys dokumentai buvo išnagrinėti teisiamajame teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes.

52BK 184 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo didelės vertės turto ar turtinės teisės iššvaistymą. BK 184 str. 2 d. nustatytas nusikalstamą veiką kvalifikuojantis požymis – didelės vertės turto iššvaistymas. Pagal BK 190 str. turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL. Lietuvos Aukščiausiojo Teismas senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 8 išaiškinta, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. BK 184 str. 2 d. prasme atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio turto ar turtinės teisės iššvaistymą atsiranda tada, kai jis neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais tam turtui. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto perdavimo trečiajam asmeniui momento. Patikėto ar esančio kaltininko žinioje svetimo turto iššvaistymas gali būti padaromas esant ne tik tiesioginei, bet ir netiesioginei kaltininko tyčiai.

53Iš bylos matyti, kad nuteistoji G. K. preliminarios sutarties sudarymo metu žinodama, jog UAB „P” ir k yra nemoki, neturi lėšų sandoriui įvykdyti, taip pat žinodama ir tai, kad preliminari sutartis yra neteisėta (patalpų nuosavybės teisė priklausė ne pardavėjau A. A., o UAB „(duomenys neskelbtini)“) bei neįsitikinusi, jog bankas suteiks paskolą pastato pirkimui, 2008 m. kovo 14 d. sudarė su A. A. preliminarią pirkimo – pardavimo sutartį ir pagal šią sutartį perleido bendrovės turtą (380 000 Lt) trečiajam asmeniui (A. A.), neįvykdė preliminarios sutarties sąlygų, todėl nuteistosios vadovaujamai bendrovei atsirado nuostoliai – 380 000 Lt. Įvykio metu UAB „P” ir k priklausęs turtas (380 000 Lt) buvo nuteistosios G. K. žinioje jos einamų pareigų (bendrovės direktorė) pagrindu.

54Nuteistoji G. K. jos vadovaujamos UAB „P” ir k vardu 2008 m. kovo 14 d. sudarė sandorį (preliminarią sutartį), kurį įvykdyti bendrovė buvo finansiškai nepajėgi. Šią aplinkybę patvirtina byloje surinkti įrodymai. Specialisto išvadoje dėl UAB „VV“ ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad nuo 2008 m. sausio 1 d. iki preliminarios sutarties sudarymo, bendrovės turtas buvo mažesnis už įmonės įsipareigojimus. Preliminarioji sutartis buvo ekonomiškai nenaudingas sandoris dėl kurio UAB „VV“ (nuo 2008 m. gruodžio 16 d. pavadinimas pakeistas iš UAB „P” ir k) patyrė 380 000 Lt nuostolį (3 t., b.l. 59). Specialisto išvadoje dėl UAB „P” ir k ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad UAB „P” ir k neturėjo pakankamai apyvartinių lėšų, kad būtų galėjusi įvykdyti 1 888 000 Lt įsipareigojimus, numatytus 2008 m. kovo 14 d. preliminarioje sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo. Taip pat nustatyta, kad pagal apskaičiuotų UAB „P” ir k (vėliau UAB „VV“) mokumo koeficientų duomenis, bendrovė laikotarpyje, tiek 2008 m. sausio 1 d., tiek ir 2008 m. gruodžio 31 d., buvo nemoki (4 t., b.l. 18). Aplinkybę, kad bendrovė preliminariosios sutarties sudarymo metu buvo finansiškai nepajėgi prisiimti įsipareigojimus, numatytus preliminarioje sutartyje, taip pat patvirtina ir tai, jog nuteistoji 371 000 Lt įnešė į UAB „VV“ (UAB „P” ir k) sąskaitą, skirtus avanso mokėjimui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistoji turi ekonominį išsilavinimą, taip pat ir 7 m. darbo patirties buhalterės pareigose (5 t., b.l. 22), todėl akivaizdu, jog preliminarios sutarties sudarymo metu žinojo ir suvokė bendrovės finansinę padėtį, tai, jog preliminarioje sutartyje numatytų įsipareigojimų bendrovė įvykdyti negalės.

55Nuteistoji teigia, kad ji tarėsi su bankais dėl kredito gavimo, taip pat ir liudytojas A. A. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad jis su G. K. važinėjo į bankus dėl paskolos. Taip pat G. K. 2009 m. spalio 28 d. paaiškinime nurodė, kad ji, būdama įmonės UAB „VV“ vadovė, paruošė verslo planus ir kitus reikiamus dokumentus, kuriuos pateikė AB „(duomenys neskelbtini)“, AB (duomenys neskelbtini) bankui, AB (duomenys neskelbtini) bankui, AB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“, AB „(duomenys neskelbtini)“, „(duomenys neskelbtini)“ (3 t., b.l. 155). Aplinkybės, kad nuteistoji bendravo su banko atstovais dėl UAB „P“ ir k kredito suteikimo, neneigia ir liudytojos V. R. ir D. R., taip pat ši aplinkybė nepaneigta ir specialisto išvadoje dėl UAB „P“ ir k ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija sutinka, kad bylos duomenys (nuteistosios G. K., liudytojų A. A., V. R., D. R. parodymai, specialisto išvada dėl UAB „P“ ir k ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini), kiti rašytiniai bylos duomenys) patvirtina, kad nuteistoji bendravo su banko atstovais dėl paskolos gavimo, tačiau pažymi, kad šis bendravimas vyko po preliminarios sutarties pasirašymo bei avanso (380 000 Lt) pervedimo A. A. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad nėra byloje duomenų apie aplinkybę, jog bankai svarstė klausimą suteikti UAB „P“ ir k paskolą. Liudytoja V. R. teisme parodė, kad paraiška UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo pateikta, tačiau ji nebuvo pateikta banko paskolų komitetui svarstyti. Taip pat kita liudytoja D. R. parodė, kad paraiškos dėl paskolos suteikimo UAB „P“ ir k neužregistravo ir nepriėmė jos svarstyti, nes paraiška buvo pateikta elektroniniu paštu, be parašų, be to, nuteistoji nepateikė visų prašomų, reikalingų, privalomų dokumentų. AB (duomenys neskelbtini) banko rašte dėl informacijos pateikimo nurodyta, kad banke nerasta G. K. pateiktos kredito paraiškos su verslo planais dėl UAB „P“ ir k paskolos suteikimo, tačiau banke išlikęs 2008 m. liepos mėn. elektroniniu paštu atsiųstas UAB „P“ ir k kreditavimo paraiškos 4 priedas – įmonės veiklos aprašymas. Kadangi minėtas dokumentas nepasirašytas ir nepateiktas bankui, todėl AB (duomenys neskelbtini) banko nenagrinėtas (3 t., b.l. 29). Rašte dėl informacijos suteikimo nurodyta, kad AB „(duomenys neskelbtini)“ bankas informacijos apie fizinius ir juridinius asmenis, kurie kreipėsi į banką dėl paslaugų ir kuriems buvo atsisakyta suteikti banko paslaugas, bankas nekaupia (3 t., b.l. 32). Rašte dėl informacijos suteikimo nurodyta, kad 2007 – 2008 m. UAB „P“ ir k dėl paskolų gavimo į AB (duomenys neskelbtini) banką P filialą nesikreipė (3 t., b.l. 34). Specialisto išvadoje dėl UAB „P” ir k ūkinės finansinės veiklos Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad G. K. tyrimui pateikti dokumentai neįrodo, jog bankas svarstė galimybę suteikti UAB „P” ir k kreditą. Šią aplinkybę patvirtina 2008 m. spalio 20 d. prašymas suteikti paskolą UAB „(duomenys neskelbtini)“ neturi juridinės galios, nes jame nėra jokių banko įrašų – nenurodyta prašymą priėmusio darbuotojo pavardė, nėra jo parašo, datos, banko antspaudų, taip pat nėra ir G. K. parašų; prašyme suteikti UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantiją data nenurodyta, elektroninio pašto duomenimis, jis galėjo būti užpildytas spalio mėn. (bankui paraiška elektroniniu paštu išsiųsta 2008 m. spalio 21 d.), dokumentas neturi juridinės galios, nes jame nėra paskolos davėjo ir gavėjo rekvizitų; paraiškoje AB (duomenys neskelbtini) bankas dėl kredito gavimo data nenurodyta, elektroninio pašto duomenimis, ji galėjo būti užpildyta 2008 m. rugsėjo mėn. (bankui paraiška išsiųsta 2008 m. rugsėjo 19 d.), dokumentas neturi juridinės galios, nes jame nėra paskolos davėjo ir gavėjo rekvizitų (4 t., b.l. 19). Specialisto išvadoje konstatuota, kad G. K. pateiktų dokumentų (turto vertinimo sutarties, prašymų suteikti paskolą ir garantiją, paraiškos kreditui gauti, elektroninių susirašinėjimų su bankais) duomenimis, ji apie norimą gauti kreditą bankuose ėmė domėtis tik tada, kai pardavėjui jau buvo sumokėtas avansas, t. y. 2008 m. gegužės mėn. ir rugpjūčio mėn. avansas sumokėtas dalimis, o pagal nuteistosios pateiktus duomenis, ji dėl kredito su bankais elektroniniu paštu susirašinėti ir reikiamus dokumentus kreditui gauti pildyti pradėjo tik nuo 2008 m. rugsėjo mėn. vidurio (4 t., b.l. 19). Šią aplinkybę taip pat patvirtina ir liudytojų V. R., D. R. parodymai. Liudytoja D. R. pirmosios instancijos teisme parodė, kad elektroninis susirašinėjimas su G. K. paskolos gavimo klausimu prasidėjo 2008 m. rugsėjo mėn. (5 t., b.l. 11), o liudytoja V. R. parodė, jog ji su nuteistąją galėjo bendrauti 2008 m. spalio mėn. (5 t., b.l. 12). Aptartos aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad nors ir nuteistoji G. K. kreipėsi į bankus dėl paskolos gavimo, tačiau po preliminarios sutarties sudarymo bei avanso pervedimo A. A., be to, ji bankams pateikė dokumentus, kuriuose nėra būtinų rekvizitų, jie neturėjo juridinės galios, o paraiškos dėl paskolos suteikimo UAB „P“ ir k nebuvo pateiktos bankų paskolų komitetams svarstyti.

56Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad iš 2007 m. rugpjūčio 31 d. nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo sutarties 5.2. p. matyti, jog preliminarios sutarties sudarymo metu (2008 m. kovo 14 d.) nuosavybes teise pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“, o A. A. kaip lizingo gavėjas turtu naudojosi ir valdė pagal lizingo sutarties sąlygas. Aplinkybę, kad patalpos, dėl kurių sudaryta preliminari sutartis, nuosavybės teise nepriklauso A. A. žinojo ir nuteistoji G. K., kadangi 2008 m. kovo 14 d. preliminarios sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 1.2. p. nurodyta, jog sutarties sudarymo metu, turto savininkas yra UAB „(duomenys neskelbtini).“. Aplinkybę, kad G. K. žinojo, kad A. A. nėra patalpų savininkas, patvirtino ir pati nuteistoji, ir liudytojas A. A.. Iš 2007 m. rugpjūčio 30 d. lizingo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) specialiųjų sąlygų 5.1.5. p. matyti, kad klientas (A. A.) įsipareigoja sutarties pagrindu nedisponuoti turtu (neparduoti, neįkeisti ir pan.), jeigu neturi atskiro tam išduoto raštiško lizingo bendrovės sutikimo. A. A. neturėjo teisės patalpų parduoti be savininko UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutikimo. Nors nuteistoji teigia, kad ji su A. A. lankėsi lizingo atstovybėje ir aptarė patalpų įsigijimo sąlygas, o liudytojas A. A. parodė, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo informavęs apie galimą pastatų pardavimą, tačiau šią aplinkybę paneigia 2013 m. kovo 26 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštas, kuriame nurodyta, jog duomenų apie tai, kad dėl turto pirkimo lizingo būdu į lizingo bendrovę kreipėsi G. K., nėra.

57Teisėjų kolegijos nuomone, G. K. nusikalstamų veiksmų kryptingumą rodo ir 2008 m. kovo 14 d. preliminarioje sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) numatyta 4.4.2. p. sąlyga, tuo atveju, jeigu pirkimo – pardavimo sutartis nepasirašoma dėl pirkėjo (G. K.) kaltė, pirkėjo sumokėtas avansas 380 000 Lt negrąžinamas ir paliekamas kaip netesybos (bauda). Pažymėtina, kad pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo pasirašyta, o sumokėtas avansas (380 000 Lt) liko pas A. A. kaip netesybos.

58Visos aptartos aplinkybės suteikia pagrindo pagrįstai išvadai, kad G. K. savo veiksmais pažeisdama Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 22 str. 8 p. ir UAB „P” ir k įstatų 47 str., sudarė preliminarią sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuri akivaizdžiai prieštaravo UAB „P” ir k interesams, taip pat sutartis sudaryta be UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutikimo, todėl pagal ją įvykdytas neatlygintas pinigų perleidimas trečiajam asmeniui (A. A.) negali būti pripažįstamas teisėtu. UAB „P” ir k priklausęs turtas (380 000 Lt) įvykio metu (2008 m. kovo 14 d.) buvo nuteistosios G. K. žinioje jos einamų pareigų (bendrovės direktorė) pagrindu. Nuteistosios žinioje buvusio didelės vertės svetimo turto neteisėtas ir neatlygintinas perleidimas trečiajam asmeniui yra to turto iššvaistymas, t. y. BK 184 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika. Pažymėtina, kad pagal galiojančią teismų praktiką kvalifikuojant nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 str., nėra svarbu, ar veika padaryta dėl savanaudiškų, ar dėl kitokių motyvų. Kaltininkas, taip veikdamas, gali ir nepasipelnyti. Svarbu tai, kad kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje turtas visuomet yra neteisėtai ir neatlygintinai perleidžiamas tretiesiems asmenims. Turto iššvaistymas yra tyčinis nusikaltimas. Šio nusikaltimo subjektyviajam požymiui – kaltei – būdinga tyčia, kuri gali būti tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė. Tiesioginė tyčia yra tada, kai asmuo suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia jam patikėtą turtą ir taip pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus, daro jam materialinę žalą ir to nori, o netiesioginė tyčia – kai asmuo tyčine veika nesiekia žalingų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad G. K. nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad G. K. darydama nusikalstamą veiką suvokė pavojingą nusikaltimo pobūdį (ji, būdama direktorė, žinojo, kad UAB „P” ir k yra finansiškai nepajėgi įvykdyti sandorį, preliminarios sutarties sudarymo metu bendrovė yra nemoki, veikia priešingai bendrovės interesams, pažeidžia bendrovės įstatų 47 str., Akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 22 str. 8 p., taip pat ir tai, jog preliminari sutartis yra neteisėta), numatė, jog dėl jos veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai (sudarydama bendrovės vardu preliminarią sutartį ir pervesdama bendrovei priklausančius 380 000 Lt A. A. negalės įvykdyti preliminarioje sutartyje numatytų sąlygų), ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (ji žinodama bendrovės finansinę padėtį, neįsitikinusi, kad bankas suteiks paskolą, vis tiek sudarė preliminarią sutartį ir A. A. pervedė bendrovei priklausančius 380 000 Lt, todėl suvokė, kad bendrovė patirs turtinę žalą (380 000 Lt), jeigu nebus sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis).

59Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti įrodymai patvirtina G. K. kaltę dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo, nes yra įrodyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., sudėties požymiai.

60Pagal galiojančią teisminę praktiką, civiliniai teisiniai santykiai gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius, esant tam tikroms papildomoms sąlygoms, kurios susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, kai viena šalių sąmoningai neteisėtais veiksmais užkerta kelią vykdyti sutartį, sumenkina kreditoriaus galimybes atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka.

61Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad, kaip jau minėta, nuteistoji G. K. avanso mokėjimui į UAB “VV“ sąskaitą grynaisiais pinigais įnešė 371 000 Lt, kurie apskaitoje buvo užfiksuoti kaip atskaitingo asmens patirtos išlaidos sąskaitos papildymui, o 2009 m. liepos – rugpjūčio mėn. į UAB „VV“ kasą UAB „NVC“ pagal rangos sutartį įnešus 360 680 Lt, G. K. kaip atskaitingam asmeniui ir direktorei iš šios sumos buvo išmokėta 335 500 Lt. 2009 m. liepos – lapkričio mėn. iš bendrovės kasos G. K. kaip atskaitingam asmeniui viso buvo grąžinta 387 315, 74 Lt ir dar 5000 Lt pervesti iš bendrovės sąskaitos, pažeidžiant kitų kreditorių interesus ir nesant UAB „VV“ pakankamai lėšų piniginiams įsipareigojimams įvykdyti. Nustatyta, kad 2008 m. birželio 20 d. akcininkas A. A. savo akcijas perleido motinai O. D. A., o 2009 m. spalio 1 d. akcininkai O. D. A. ir G. K. visas UAB „VV“ akcijas pardavė M. B. (UAB „BM“ akcininkui ir direktoriui). Nuo 2009 m. lapkričio 24 d. UAB „VV“ reorganizuota, prijungiant ją prie UAB „BM“ ir reorganizuotos bendrovės turtą, teises ir pareigas perėmė UAB „BM“, kuri 2009 m. lapkričio 24 d. kasos išlaidų orderiu G. K., kaip atskaitingam asmeniui, dar išmokėjo 74 708,67 Lt. Specialistas nustatė, kad bendrovę reorganizavus (prijungus prie UAB „BM“), 360 680 Lt UAB „NVC“ sumokėti pinigai UAB „P” ir k ( iš kurių 335 500 Lt išmokėti G. K.) apskaitoje parodyti ir perduoti reorganizuotai UAB „BM“, kaip skola.

62Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančio rašto dėl dokumentų pateikimo (1 t., b.l. 59) matyti, jog bankroto administratoriui L. P. nebuvo pateikta 2008 m. kovo 14 d. preliminari sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybę liudytojas L. P. taip pat patvirtino pirmosios instancijos teisme. Jis parodė, kad ne visi UAB „ VV“ (buvusios UAB „P” ir k) dokumentai buvo perduoti, taip pat nurodė, kad G. K. sakė, jog visus dokumentus perdavė M. B., o pastarasis sakė, kad nuteistoji neperdavė. Taip pat liudytojas parodė, kad tuo atveju, jeigu būtų turėjęs dokumentus, susijusius su šiuo sandoriu, tai būtų ginčijęs (5 t., b.l. 18).

63Todėl, remiantis jau aptartomis aplinkybėmis, šioje byloje nėra pagrindo susiklosčiusių santykių vertinti kaip civilinių teisinių santykių, kadangi nuteistosios veiksmais buvo apsunkintos kreditorių galimybės atkurti pažeistą teisę civilinio proceso tvarka.

64Nors ir apeliaciniame skunde neišdėstyti argumentai dėl paskirtos bausmės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad skiriant nuteistajai G. K. teismas BK 41 str. 2 d. nuostatų dėl bausmės paskirties, BK 54 str. numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų ir kitų BK bendrosios dalies normų, nustatančių bausmės skyrimo taisykles, reikalavimų nepažeidė. Teismas nenustatė nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Teismas, skirdamas G. K. bausmę, atsižvelgė ir į tai, kad ji anksčiau neteista, nusikalstamos veikos metu ir šiuo metu dirba. Šios aplinkybės suteikia pagrindo išvadai, kad nusikalstama veika nebuvo jos gyvenimo būdo ar netinkamo elgesio padarinys, be to, nuo nusikaltimo padarymo praėjo ilgas laiko tarpas (daugiau kaip 6 m.). Dėl minėtų visų aplinkybių G. K. pagal BK 184 str. 2 d., taikant BK 54 str. 3 d., paskirta švelnesnės rūšies, negu numatyta sankcijoje, bausmė, t. y. bauda. Todėl teismo paskirtą bausmę dar labiau švelninti nėra pagrindo.

65Nuteistoji G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255 str. ir BPK 44 str. nuostatas, nes teismo nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų. Nuteistoji apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė naujus nusikalstamos veikos požymius, kuriais ji nebuvo kaltinama, būtent konstatuodamas, jog jos kaltė grindžiama tuo, kad sudaryta preliminarioji sutartis dėl patalpų pardavimo yra neteisėta ir negalėjo būti vykdoma kaip prieštaraujanti imperatyvioms įstatymo normoms, kadangi buvo sudaryta be patalpų savininko UAB „(duomenys neskelbtini)“ sutikimo, taip pat ir tuo, kad jai iš bendrovės kasos buvo gražinta 378 315,74 Lt ir dar 5 000 Lt pervesti iš bendrovės sąskaitos (grąžinta jos suteikta paskola įmonei), pažeidžiant kitų kreditorių interesus ir nesant UAB „VV“ pakankamai lėšų piniginiams įsipareigojimams įvykdyti, taip pat reorganizavus bendrovę nuslėpė sandorį ir nustatytu laiku neperdavė dokumentų, o pagal rangos sutartį UAB „NVC“ UAB „VV“ sumokėtus 360 680 Lt apskaitoje parodė kaip skolą. Be to, nurodo ir tai, kad ji apie naujai nustatytas aplinkybes nebuvo informuota, todėl teismas pažeidė ir BPK 44 str. nuostatas. Teisėjų kolegija šiuos nuteistosios G. K. argumentus atmeta.

66Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei teigia nuteistoji apeliaciniame skunde, kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės nesiskiria. Tiek kaltinamajame akte, tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytos tokios pačios faktinės aplinkybės, tai – G. K., būdama UAB „P” ir k (nuo 2008 m. gruodžio 16 d. pavadinimas pakeistas į UAB „VV“) direktore, pažeisdama Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (2000 m. liepos 13 d. Nr. VIII-1835) 22 str. 8 p. „Bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę – ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ir UAB „P” ir k įstatų 47 str. „Bendrovės vadovas privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis Bendrovės įstatais“ reikalavimus, tyčia, žinodama, kad UAB „P” ir k 2008 m. buvo nemoki, nes 2007 m. jos pradelsti įsipareigojimai (257 692 Lt) buvo didesni, nei balanse įrašyto turto vertė (2 164 874 Lt), o 2008 m. jos pradelsti įsipareigojimai (836 987 Lt) buvo didesni, nei balanse įrašyto turto vertė (756 830 Lt) ir UAB „P” ir k neturi pakankamai nuosavų lėšų pirkti administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), už 1 888 000 Lt, 2008 m. kovo 14 d. (duomenys neskelbtini) UAB „P” ir k vardu sudarė su A. A. preliminarią sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią UAB „P” ir k vardu įsipareigojo už 1 888 000 Lt nupirkti iš A. A. administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), sudarant pirkimo – pardavimo sutartį ne vėliau kaip iki 2008 m. lapkričio 1 d., bei įsipareigojo iki 2008 m. spalio 30 d. sumokėti avansą 380 000 Lt, kuris sutarties sąlygų neįvykdymo iš pirkėjo pusės atveju atitektų pardavėjui kaip netesybos. Pagal šią sutartį ji iš UAB „P” ir k sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filiale, mokėjimo pavedimais į A. A. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „(duomenys neskelbtini)“ Lietuvos filiale, 2008 m. gegužės 27 d. pervedė 15 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 6 d. – 70 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 7 d. – 70 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 78 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 79 000 Lt, 2008 m. rugpjūčio 8 d. – 68 000 Lt, iš viso A. A. sumokėjo 380 000 Lt avansą. Po to G. K., nevykdydama preliminarios sutarties sąlygų, o būtent – nepasirašydama UAB „P” ir k vardu pirkimo – pardavimo sutarties dėl administracinių patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo iki nustatyto termino (2008 m. lapkričio 1 d.), iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą – UAB „P” ir k priklausančius pinigus – 380 000 Lt. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį tai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė surinktų įrodymų vertinimą. BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nėra naujos faktinės aplinkybės, tai yra įrodymų vertinimas. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstęs įrodymus ir jų vertinimą, nenustatė naujų faktinių bylos aplinkybių, o bylą nagrinėjo tik dėl kaltinamosios, šiuo metu nuteistosios, G. K. ir tik dėl tos nusikalstamos veikos, šioje byloje dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 str. 2 d., dėl kurios byla buvo perduota teismui, todėl nepažeidė BPK 255 str., taip pat ir BPK 44 str. nuostatų.

67Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas iš esmės pažeidė BPK 20 str. nuostatas. Nurodoma, kad byloje esantys duomenys leidžia pagrįstai teigti, kad tiek ikiteisminis tyrimas, tiek teisminis tyrimas buvo atlikti šališkai, bylos duomenys vertinami tik G. K. kaltinančia linkme. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad teismas, atmesdamas apeliantės parodymus ir nurodymas, jog tai gynybinė taktika, pažeidė BPK 301 str. 1 d., 242 str. 1 d., 20 str. 5 d., 305 str. 1 d. 2 p., 3 d. 3 p. Šiuos nuteistosios G. K. apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

68Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios G. K. argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str., yra deklaratyvūs, nepagrįsti, taip pat ir prieštarauja skundžiamo nuosprendžio turiniui. Pagal BPK 20 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 str. 5 d. nustatytos pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės. Pagal ją teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad G. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kaip jau minėta, BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais remdamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme visi byloje surinkti duomenys išsamiai ištirti, taip pat nuosprendyje įrodymai, tiek kaltinantys, tiek teisinantys, išdėstyti, išanalizuoti bei atitinkamai įvertinti. Teismas nepažeidė ir BPK 301 str. 1 d., ir BPK 242 str. 1 d. nuostatų. Teismas nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tai – nuteistosios G. K., liudytojų A. A., V. R., D. R., L. P. parodymais, 2007 m. rugpjūčio 30 d. nekilnojamo turto pirkimo – pardavimo sutartimi, kasos pajamų orderiu, 2012 m. kovo 16 d. dokumentų pateikimo protokolu, 2012 m. birželio 12 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. vasario 25 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „P“ ir k pateiktais dokumentais. Apkaltinamojo nuosprendžio aprašomoji dalis taip pat surašyta nepažeidžiant BPK 305 str. 1 d. reikalavimų. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje yra išaiškinta, jog teismo nešališkumo principas reiškia, jog teismas turi būti nešališkas tiek subjektyviai, tiek ir objektyviai. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę. Vertinant objektyviuosius aspektus, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BPK 58 str. pateiktas sąrašas aplinkybių, kurioms esant ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo teisėjas, teisėjas, teisiamojo posėdžio sekretorius, vertėjas ir specialistas negali būti laikomi nešališki ir dalyvauti procese. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio, taip pat ir kitų asmenų, nurodytų BPK 57 str. 2 d., nusistatymo ar tendencingumo, nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas šališkai ar bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Jokių aplinkybių, leidžiančių pagrįstai abejoti teismo ar kitų asmenų, nurodytų BPK 57 str. 2 d., nešališkumu, nepateikė ir apeliantė. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo šališkumo įžvelgimas vien dėl nuteistajai nepalankių pirmosios instancijos teismo išvadų, padarytų vertinant įrodymus, nėra pakankamas tam, kad būtų konstatuotas teismo šališkumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-120-648/2015, 2K-542/2013). Todėl apeliantės teiginys, kad ikiteisminis ir teisminis tyrimai buvo atlikti šališkai, yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

69Nuteistosios G. K. apeliacinis skundas vis dėlto iš dalies tenkinamas, nes pirmosios instancijos teismas, nors ir pagrįstai pripažinęs ją kalta ir nuteisęs pagal BK 184 str. 2 d., nepagrįstai nusprendė konfiskuoti nuteistosios turtą, t. y. netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 72 str.

70Nusikalstamos veikos padarymo metu 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 patvirtintos redakcijos BK 72 str. 2 d. buvo nurodyta, kad konfiskuojamas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismas privalo konfiskuoti: 1) perduotus kaltininkui ar jo bendrininkui nusikalstamai veikai padaryti pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 2) darant nusikalstamą veiką panaudotus pinigus ar kitus materialią vertę turinčius daiktus; 3) iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu ir šiuo metu galiojančios redakcijos BK 72 str. (2010 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XI-1199 redakcija) 1 d. nurodyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. BK 72 str. 2 d. nurodyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Straipsnio 3 d. nurodoma, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Šiuo metu galiojančios redakcijos BK 72 str. 5 d. taip pat nurodyta, kad kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. BK 72 str. 6 d. nurodoma, kad teismas, skirdamas turto konfiskavimą, turi nurodyti konfiskuojamus daiktus arba konfiskuojamo turto vertę pinigais. Iš to, kas išdėstyta, matosi, kad ir G. K. nusikalstamos veikos padarymo metu, ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusių redakcijų BK 72 str. numatė tik konfiskuotino turto paėmimo valstybės nuosavybėn galimybę, o konfiskuotinu turtu galėjo būti ir šiuo metu gali būti pripažintas tik toks turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar rezultatas.

71Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas taikė nuosprendžio priėmimo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą ir nusprendė konfiskuoti G. K. turtą vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d., 5 d., 6 d. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad G. K. nusikalstamos veikos metu iššvaistė UAB „P“ ir k (vėliau UAB „VV“) turto už 380 000 Lt, iššvaistyto turto neatlygino, baudžiamojo proceso metu nustatyta tvarka civilinis ieškinys nepateiktas, išieškotinas turtas perduotas tretiesiems asmenims, todėl iš kaltinamosios G. K. išieškotina į valstybės biudžetą iššvaistyto ir neatlygintino turto vertę atitinkanti pinigų suma kaip jos nusikalstamos veikos rezultatas.

72Nors sprendimo konfiskuoti nuteistosios turtą motyvai išdėstyti labai lakoniškai, iš teismo motyvų aišku, kad konfiskuotinu turtu šioje byloje teismas pripažino G. K. iššvaistytą svetimą turtą, t. y. pinigus (380 000 Lt), taip pat teismas padarė išvadą, kad šis nuteistosios iššvaistytas turtas, t. y. pinigai, yra nusikalstamos veikos rezultatas.

73Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta, teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 72 str.), nes nuteistosios iššvaistyti pinigai nebuvo nei nusikalstamos veikos įrankis, nei priemonė, nei rezultatas. Pirmiausia pažymima, kad apie tai, kas yra laikoma nusikalstamos veikos rezultatu, aiškiai nurodoma pačiame baudžiamajame įstatyme. BK 72 str. 2 d. nurodoma, kad šio kodekso uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-84/2012 irgi buvo pažymėta, kad pagal BK 72 str. 2 d. konfiskuotinas tik tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Pagal BK 72 str. nuostatas turi būti konfiskuojami ir kaltininko iš nusikalstamos veikos gauti pinigai ir (ar) kiti materialią vertę turintys daiktai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiu būdu gauti pinigai ir (ar) kitą materialią vertę turintys daiktai konfiskuojami, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (kasacinės nutartys Nr. 2K-511/2010, 2K-329/2011 ir kt.).

74G. K. šioje byloje nuteista pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už didelės vertės svetimo turto iššvaistymą, Turto iššvaistymas yra tada, kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai perduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Nuo turto pasisavinimo iššvaistymas ir skiriasi tuo būtent tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui. Galima sutikti su tuo, kad šioje byloje nurodytos pinigų sumos, t. y. 380 000 Lt, iššvaistymas buvo G. K. nusikalstamos veikos padariniai, žala tačiau tai tikrai nereiškia, kad tie iššvaistyti pinigai buvo šios nusikalstamos veikos rezultatas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad G. K. iš nusikalstamos veikos, už kurią ji nuteista, gavo kokius nors pinigus ir (ar) kitus materialią vertę turinčius daiktus. Nėra jokių duomenų, kad ji tiesiogiai ar netiesiogiai iš nusikalstamos veikos būtų gavusi bet kokio pavidalo turtą. Dėl to, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas iššvaistytus pinigus nepagrįstai pripažino nusikalstamos veikos rezultatu. Kadangi G. K. buvo kaltinama ir nuteista ne už svetimo turto pasisavinimą, o tik už tokio turto iššvaistymą, konfiskuoti iššvaistytus pinigus nėra nei BK 72 straipsnio 2 dalyje, nei BK 72 straipsnio 5 dalyje numatyto pagrindo. Dėl to, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BK 72 straipsnio), naikinama nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta konfiskuoti nuteistosios turtą.

75Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d.,

Nutarė

76Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti:

77Nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d., 5 d., 6 d., nuspręsta konfiskuoti iš nuteistosios G. K. 380 000 Lt (110 055, 65 Eur), – panaikinti.

78Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal... 3. Vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d., 5 d., 6 d., iš nuteistosios G. K.... 4. G. K. nuteista už tai, kad iššvaistė jos žinioje buvusį didelės vertės... 5. G. K., būdama UAB „P” ir k (nuo 2008 m. gruodžio 16 d. pavadinimas... 6. Nuteistoji G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka,... 7. Dėl BPK 255 str. taikymo.... 8. Apeliante skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog jos kaltė... 9. Iš kaltinimo konstrukcijos ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytos... 10. Teismas, nustatydamas ir nuosprendį grįsdamas paminėtais naujais,... 11. Dėl netinkamo BPK 20 straipsnio nuostatų taikymo, lėmusio netinkamą BK 184... 12. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 str.... 13. Baudžiamosios atsakomybės atribojimas nuo kitų atsakomybės rūšių.... 14. BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo,... 15. Apeliantė nurodo, kad apie baudžiamosios atsakomybės atribojimo nuo kitų... 16. Apeliantė nurodo, kad ji paaiškino, jog 2007 m. gegužės mėn. buvo... 17. Liudytojas A. A. parodė, kad jis kartu su G. K. buvo UAB „P” ir k... 18. Liudytoja V. R., UAB „(duomenys neskelbtini)“ P filialo direktoriaus... 19. Apeliantės nuomone, teismas, atmesdamas jos parodymus ir nurodydamas, kad tai... 20. G. K. sutinka, kad teismas nuosprendyje teisingai konstatavo, jog bylos... 21. Apeliantės nuomone, iš kaltinimo konstrukcijos matyti, kad jos kaltė... 22. Byloje yra P apygardos prokuratūros prokurorės D. M. 2012 m. lapkričio 22 d.... 23. G. K. buvo pareikštas kaltinimas ir ji nuteista už tai, kad ji, tyčia,... 24. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad 2008 m. kovo 14 d. sudarant... 25. Jokiais įrodymais ir byloje esančiais duomenimis nepagrįsta teismo išvada,... 26. Pagrindinis kriterijus, leidžiantis atskirti turto iššvaistymą nuo... 27. G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad iš kaltinamojo akto konstrukcijos... 28. Dėl preliminariosios sutarties.... 29. Iš byloje esančios preliminariosios sutarties (neoriginalaus dokumento... 30. Esant šioms faktinėms aplinkybėms, apeliantės nuomone, akivaizdu, kad tai... 31. Svetimo turto iššvaistymas yra materialioji veikos sudėtis, todėl būtina... 32. BPK 45 str. ne tik įpareigoja ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar... 33. Dėl BK 72 straipsnio taikymo.... 34. Teismas nurodė, kad G. K. iššvaistyto turto neatlygino baudžiamojo proceso... 35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad iš nusikalstamos veikos gautas... 36. Prašo skundžiamą nuosprendį panaikinti ir ją išteisinti, nes nepadaryta... 37. Teismo posėdyje gynėjas prašo nuteistosios G. K. apeliacinį skundą... 38. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Pirmosios instancijos teismo... 39. Nuteistoji G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos veikoje nėra... 40. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, kolegija konstatuoja, kad teismas... 41. Kaip jau minėta, nuteistoji G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos veikose... 42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas faktines... 43. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad skundžiamojo nuosprendžio... 44. Pati nuteistoji G. K. savo kaltės nepripažino. Nuteistoji teisme parodė, kad... 45. Liudytoja V. R., dirbusi UAB „(duomenys neskelbtini)“ P filialo direktorės... 46. Liudytoja D. R., dirbusi AB (duomenys neskelbtini) banko P filiale kredito... 47. Liudytojas A. A., buvęs UAB „VV“ akcininkas, teisme parodė, kad jis... 48. Liudytojas L. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad vykdė BUAB „BM“... 49. Specialisto išvadoje dėl UAB „VV“ ūkinės veiklos Nr. (duomenys... 50. Specialisto išvadoje dėl UAB „P“ ir k ūkinės finansinės veiklos Nr.... 51. Visi šie išdėstyti įrodymai, t. y. nuteistosios, liudytojų parodymai,... 52. BK 184 str. 2 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar... 53. Iš bylos matyti, kad nuteistoji G. K. preliminarios sutarties sudarymo metu... 54. Nuteistoji G. K. jos vadovaujamos UAB „P” ir k vardu 2008 m. kovo 14 d.... 55. Nuteistoji teigia, kad ji tarėsi su bankais dėl kredito gavimo, taip pat ir... 56. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad iš 2007 m. rugpjūčio 31 d.... 57. Teisėjų kolegijos nuomone, G. K. nusikalstamų veiksmų kryptingumą rodo ir... 58. Visos aptartos aplinkybės suteikia pagrindo pagrįstai išvadai, kad G. K.... 59. Skundžiamame nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti įrodymai patvirtina... 60. Pagal galiojančią teisminę praktiką, civiliniai teisiniai santykiai gali... 61. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad, kaip jau minėta,... 62. Teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančio rašto dėl dokumentų... 63. Todėl, remiantis jau aptartomis aplinkybėmis, šioje byloje nėra pagrindo... 64. Nors ir apeliaciniame skunde neišdėstyti argumentai dėl paskirtos bausmės,... 65. Nuteistoji G. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas... 66. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei teigia nuteistoji... 67. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas iš esmės pažeidė BPK 20... 68. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistosios G. K. argumentai, kad... 69. Nuteistosios G. K. apeliacinis skundas vis dėlto iš dalies tenkinamas, nes... 70. Nusikalstamos veikos padarymo metu 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr.... 71. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad teismas taikė nuosprendžio... 72. Nors sprendimo konfiskuoti nuteistosios turtą motyvai išdėstyti labai... 73. Kolegijos nuomone, tokia teismo išvada yra nepagrįsta, teismas netinkamai... 74. G. K. šioje byloje nuteista pagal BK 184 straipsnio 2 dalį už didelės... 75. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 d.,... 76. Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nuosprendį pakeisti:... 77. Nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 str. 1 d., 2 d., 5 d., 6 d.,... 78. Kitos nuosprendžio dalies nekeisti....