Byla 2-305-516/2016
Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ ir bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. nutarties, kuria iš dalies tenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-278-280/2016 pagal ieškovų G. Š. ir V. G. Š. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei ,,Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ ir bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo ir teisėtumo.

4Ieškovai G. Š. ir V. G. Š. kreipėsi į teismą, prašydami pripažinti negaliojančia 2009 m. gruodžio 18 d. ieškovams priklausiusių statinių ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą su UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“, ir taikyti restituciją – grąžinti ieškovams statinius ir žemės sklypą.

5Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui ginčo statinius ir (ar) sklypą perleisti, suteikti teisę naudotis kitiems asmenims nei ieškovai ir (ar) jų šeimos nariai, įkeisti ar kitaip apsunkinti, taip pat uždrausti iškeldinti ieškovus ir (ar) jų šeimos narius iš statinių. Ieškovai nurodė, kad pardavus turtą, į kurį pretenduoja ieškovai, gali papildomai kilti pardavimo sandorių ginčijimo būtinybė, o tai gali būti sunkiai įgyvendinama, nes naujasis turto įgijėjas bus laikomas sąžiningu ir atgauti turtą natūra bus sunku ar neįmanoma.

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7Panevėžio apygardos teismas 2015 m. spalio 12 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino iš dalies – uždraudė atsakovui UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ disponuoti, t. y. perleisti tretiesiems asmenims, įkeisti ar kitaip apsunkinti, nekilnuojamuoju turtu, įgytu pagal 2009 m. gruodžio 18 d. sutartį: gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žymimu (duomenys neskelbtini), garažu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ūkiniu pastatu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kiemo statiniais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini).

8Teismas konstatavo, kad pagal byloje pareikštus materialinius reikalavimus, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikytos tik tokios, kurios užtikrins nuosavybės teisių grąžinimą, šiuo atveju – draudimas perleisti turtą kitiems asmenims ar draudimas turtą įkeisti ar kitaip jį apsunkinti. Teismo vertinimu, kiti apribojimai nepagrįsti, nes jie nesusiję su nuosavybės teisių grąžinimu, bet susiję su turto naudojimu, valdymu, kurie atsiradę kitų, neginčijamų šioje byloje sandorių pagrindu.

9III. Atskirojo skundo argumentai

10Atsakovai UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ ir BAB Ūkio bankas atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Vien iš ieškovų ieškinyje dėstomų aplinkybių akivaizdu, kad UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ nereikalavo, jog ieškovai perleistų ginčo turtą šiam atsakovui. Ieškinyje nurodoma, kad Ūkio bankas reikalavo, kad ieškovai padengtų įsiskolinimus pagal su banku sudarytą sutartį. Ieškinys grindžiamas argumentais, kad ieškovams buvo daromas ekonominis spaudimas, tačiau nei ieškinyje, nei pateikiamuose dokumentuose nenurodoma, jog tarp ieškovų ir UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ buvo bendravimas ir reikalavimai perleisti turtą šiam atsakovui. Ieškovai nepateikė duomenų, kad ginčo sutartis buvo ekonomiškai nenaudinga arba turtas buvo perleistas už mažesnę nei rinkos vertė kainą. Patys ieškovai nurodė, kad siekė sudaryti sutartį, nes planavo tolimesnį verslą ir siekė naudos iš ginčijamo sandorio. Be to, ieškinį dėl tariamai daryto ekonominio spaudimo ieškovai pareiškė praėjus daugiau nei penkeriems metams po sutarties sudarymo, kada pralaimėjo bylą dėl iškeldinimo iš ginčo turto (Nr. 2-4169-223/2015). Taigi ieškovai tik siekia prailginti procesą ir kuo ilgiau naudotis atsakovo turtu nemokėdami.
  2. Ieškovai yra nesąžiningi. Ieškovai sutartį vykdė iki 2013 m. birželio 12 d., kada informavo atsakovą UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“, kad negali vykdyti savo įsipareigojimų ir todėl ketina teikti pareiškimą teismui dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Ieškovams bankroto byla buvo iškelta. Atsakovas nutraukė visas sutartis su ieškovais. 2013 m. gruodžio 2 d. atsakovas kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl pažeistų savininko teisių gynimo ir iškeldinimo iš patalpų, reikalaudamas ieškovus ir kitus asmenis iškeldinti iš ginčo turto. Toje pat byloje ieškovai pareiškė ieškinį, prašydami pripažinti, kad su jais sudarytos sutartys, įskaitant ir šiuo metu ginčijamą sutartį, yra nutrauktos neteisėtai. Taigi civilinėje byloje Nr. 2-4169-223/2015 jie pareiškė ieškinį, kuriuo prašė pripažinti sutarties nutraukimą neteisėtu ir pageidavo toliau vykdyti sutartis, o 2015 metais pareiškė ieškinį, prašydami ginčo sutartį pripažinti niekine dėl ekonominio spaudimo. Taigi ieškovai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis.
  3. Laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia atsakovių teises. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nebūtų suteiktas nepagrįstas pranašumas ir nevaržytų vienos iš šalių teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Ieškovai prašo panaikinti sutartį ir grąžinti turtą ieškovams, tačiau grąžinti situaciją į pradinę padėtį iki sutarties negalima, nes kaip matyti iš sutarties 3.2.1 punkto UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ sumokėjo UAB „Prie senųjų vartų“ 1 097 990,40 Lt, o ši įmonė 2015 m. vasario 27 d. buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Taigi, net teismui nusprendus tenkinti ieškinį, restitucija negalima, o turto grąžinimas tik ieškovams būtų neproporcingas. Dėl ieškovų veiksmų (prašant iš pradžių sutartį leisti vykdyti, o po to pripažinti negaliojančia) atsakovė negali vykdyti savo veiklos ir naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu turtu. UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ tikslas yra pelno siekimas, o uždraudus ginčo turtu naudotis, jį realizuoti, išnuomoti ar kita forma naudoti veikloje, atsakovė neturi kito pasirinkimo kaip laukti, kol bus išspręstas ginčas, o tai gali užrukti nemažiau kaip 1.5 metų. Teismui atmetus ieškinį, atsakovė negalės gauti jos patirtos žalos atlyginimą, nes ieškovai yra bankrtuojantys asmenys.

11IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

12Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

13Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

14Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomas nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų jų taikymo sąlygų. Tačiau svarbu pažymėti ir tai, kad net ir konstatavus pirmiau nurodytų dviejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą, atsakovo teisių varžymas gali būti taikomos tik įvertinus konkrečias bylos faktines aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Kaip ne kartą išaiškinta Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).

15Teisės normos negali išimtinai ginti tik vienos šalies, pareiškusios reikalavimus, kurių įvykdymo užtikrinimą garantuoja įstatymo normos, teises, ignoruojant kitos šalies priešingus interesus, teismas turi įvertinti galimus padarinius, kurie kiltų ieškovui, jei laikinosios apsaugos priemonės nebūtų pritaikytos, o ieškinys būtų patenkintas, ir padarinius, kurie kiltų atsakovui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos, o ieškinys – atmestas. Tuo atveju, jeigu dėl tokių priemonių taikymo atsakovas (ieškovas) patirtų neproporcingų suvaržymų ar nuostolių, kurie ieškinio atmetimo atveju galėtų būti sunkiai atlyginami, laikinosios apsaugos priemonės turėtų būti netaikomos, jei net ir egzistuotų ieškovui (atsakovui) palankaus teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje nurodoma, jog teisės netrukdomai naudotis nuosavybe suvaržymas visada turi nustatyti „teisingą pusiausvyrą“ tarp bendrojo intereso poreikių ir reikalavimų, keliamų asmens pagrindinių teisių apsaugai; turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Immobiliare Saffi v. Italy (GC), no. 22774/93). Siekiant užtikrinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio reikalavimus, turi būti įrodyta, kad nuosavybės kontrolė buvo teisėta, kad ji atitiko „bendrąjį interesą“, ir kad naudojamos priemonės buvo proporcingos siekiamam tikslui (2013 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje JGK Statyba ir Guselnikovas v. Lietuva). Norėdamas pasiekti teisingą pusiausvyrą tarp savininko teisių ir bendruomenės interesų, teismas turi patikrinti, ar dėl valstybės kišimosi (kuris gali pasireikšti ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymu) asmuo neturėjo prisiimti neproporcingos ir pernelyg didelės naštos (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą byloje JGK Statyba ir Guselnikovas v. Lietuva).

16Nagrinėjamu atveju ieškovai siekia prieš šešerius metus sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir ieškovų parduoto atsakovei UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ turto jiems grąžinimo. Iš atsakovių paaiškinimų bei paties ieškinio turinio matyti, kad, pardavę atsakovei UAB „Ūkio banko rizikos kapitalo valdymas“ ginčo turtą, ieškovai sudarė su ja lizingo sutartį bei išperkamosios nuomos sutartį, pagal kurias, mokėdami mėnesines įmokas, turėjo galiausiai išsipirkti atsakovei parduotus statinius ir žemės sklypą. Šios sutartys ieškovų buvo vykdomos iki pat 2013 metų, kai, susidūrę su finansiniais sunkumais, ieškovai nustojo vykdyti savo įsipareigojimus pagal lizingo ir išperkamosios nuomos sutartis ir šios sutartys atsakovės pranešimu buvo nutrauktos. Kaip matyti iš šios bylos medžiagos, inter alia prie atsakovių atsiliepimo į ieškinį pridėtų priedų, Panevėžio miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-4169-223/2015 ieškovai siekė, kad pirmiau minėtų lizingo ir išperkamosios nuomos sutarčių nutraukimas būtų pripažintas neteisėtu ir faktiškai būtų atkurta ieškovų galimybė toliau vykdyti sutartis bei išpirkti parduotą turtą. Kartu pažymėtina, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi ieškovams buvo iškelta bankroto byla (CPK 179 sraipsnio 3 dalis).

17Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tarp bylos šalių susiklosčiusią faktinę situaciją, nagrinėjamam klausimui aktualų teisinį reguliavimą bei pirmiau nurodytą teismų praktiką, sutinka su apeliantės atskirajame skunde dėstoma pozicija, kad nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymas neproporcingai pažeidžia atsakovės teises ir neužtikrina bylos šalių interesų pusiausvyros. Kaip matyti iš faktinių aplinkybių, šalių ginčas ir bylinėjimasis dėl turto tęsiasi jau gana ilgą laiką, o ieškinio atmetimo atveju atsakovės galimybė išsiieškoti patirtus dėl negalėjimo visapusiškai naudotis ir (ar) disponuoti jai nuosavybės teise priklausančiu turtu nuostolius iš ieškovų, tikėtina, bus iš esmės suvaržyta arba apskritai negalima dėl ieškovų blogos finansinės padėties ir iškeltos bankroto bylos. Savo ruožtu juridinio asmens UAB „Prie senųjų vartų“ jau nebėra, todėl, kaip teisingai pastebėjo atsakovė, šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra aiški ir tinkamos, proporcingumo ir teisingumo principus atitinkančios restitucijos taikymo galimybė. Kita vertus, priešingai nei atsakovė, ieškovai, patenkinus jų ieškinį, turėtų galimybę išsiieškoti jų patirtus nuostolius iš atsakovės. Taigi akivaizdu, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei kiltų kur kas daugiau neigiamų padarinių, nei ieškovams, jeigu turto areštas nebūtų taikomas, atsakovės patirti nuostoliai, pritaikius areštą ir atmetus ieškinį būtų sunkiai atlyginami (arba neatlyginimai), todėl, vadovaujantis pirmiau išdėstytais teismų išaiškinimais ir siekiant užtikrinti bylos šalių interesų pusiausvyrą, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės neturėjo būti taikomos.

18Remdamasis išdėstytomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas formaliai patikrinęs CPK 144 straipsnyje įtvirtintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą, netinkamai įvertino taikytinų priemonių atitikimą proporcingumo, teisingumo principams, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina, o ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmestinas.

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

20Panevėžio apygardos teismo 2015 m. spalio 12 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovų G. Š. ir V. G. Š. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Proceso dalyviai
Ryšiai