Byla e2A-850-196/2016
Dėl žalos atlyginimo, pareikštą atsakovui N. G., tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų krova“, G. R

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vakarų laivų gamykla“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vakarų laivų gamykla“ ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą atsakovui N. G., tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų krova“, G. R..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė AB „Vakarų laivų gamykla“, kaip vienintelė trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ akcininkė, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo N. G. trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ naudai 301 147,71 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodė, kad tarp AB „Swedbank“, UAB „Nonfera“ ir UAB „Vakarų krova“ 2006 m. vasario 23 d. buvo sudaryta Trišalė sutartis Nr. 06-011470-KL/S, kuri numatė UAB „Nonfera“ priklausančių ar ateityje priklausysiančių prekių, juodojo metalo laužo, priėmimo saugoti, jo saugojimo ir išdavimo iš sandėlio bei disponavimo juo tvarką. Ieškovės nuomone, atsakovas, trečiojo asmens vardu prisiėmęs tokius įsipareigojimus, po Trišalės sutarties sudarymo nesiėmė jokių priemonių tam, kad užtikrintų tinkamą Trišalės sutarties vykdymą. Atsakovas nepriėmė jokių vadovo įsakymų, susijusių su tinkamu Trišalės sutarties vykdymo užtikrinimu ir jos tinkamo vykdymo kontrole, nepaskyrė jokių įmonės darbuotojų, kurie būtų supažindinti su specifiniais ir netipiniais jos įsipareigojimais pagal Trišalę sutartį ir būtų atsakingi už jų tinkamą vykdymą. Atsakovas, ieškovės vertinimu, nesiėmė jokių kitų organizacinių priemonių, kad įmonė, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, nepatirtų žalos, kurios sąlygos ir apskaičiavimo principai buvo aiškiai sureguliuoti Trišale sutartimi. Ieškovė nurodo, kad atsakovo veiksmai arba visiškas aplaidus ir neatsakingas neveikimas lėmė Trišalėje sutartyje numatytų įmonės įsipareigojimų nevykdymą ir atsiradusią žalą, kuri buvo priteista iš trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ bankui. Pasak ieškovės, trečiasis asmuo UAB „Vakarų krova“ bankui yra sumokėjęs 167 071,51 Eur pagal priimtą teismo sprendimą. Ieškovė taip pat nurodo, jog trečiasis asmuo UAB „Vakarų krova“ patyrė ir 134 076,20 Eur žalą, susijusią su negautais mokėjimais iš UAB „Nonfera“ už suteiktas paslaugas, kadangi atsakovas nekontroliavo UAB „Nonfera“ ilgalaikio neatsiskaitymo už trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ suteiktas paslaugas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė atsakovui N. G. iš ieškovės AB „Vakarų laivų gamykla“ 3 039,24 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad byloje sprendžiamas atsakovo, kaip buvusio trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ vadovo, civilinės atsakomybės klausimas. Ieškovė, kaip trečiojo asmens akcininkė, grįsdama atsakovo civilinę atsakomybę nurodo, jog atsakovas, būdamas UAB „Vakarų krova“ direktoriumi, nepagrįstai sudarė Trišalę sutartį, kuria prisiėmė įmonei nebūdingas funkcijas. Taip pat nesudarė galimybių UAB „Vakarų krova“ tinkamai vykdyti Trišalę sutartį, nekontroliavo jos vykdymo ir nesiėmė jokių priemonių tam, kad UAB „Nonfera“ tinkamai bei laiku atsiskaitytų už jo vadovaujamos įmonės suteiktas paslaugas.
  3. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant atsakovo civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti ne tik faktą, jog įmonė patyrė žalą, bet ir tai, jog būtent atsakovo neteisėti veiksmai ir nulėmė trečiojo asmens patirtą žalą. Teismas atkreipė dėmesį, kad tai turi įrodyti ieškovė.
  4. Teismo vertinimu, vien tik faktas, kad nebuvo paskirti atsakingi asmenys, kurie kontroliuotų Trišalės sutarties vykdymą, nesuponuoja neteisėtų veiksmų, ir šių veiksmų neatlikimas negali būti žalos atsiradimo priežastimi. Teismo vertinimu, netgi ir paskyrus atsakingus asmenis, kurie būtų kontroliavę Trišalės sutarties vykdymą, nereiškia, jog žala įmonei nebūtų atsiradusi. Teismas pažymėjo, jog ieškovė netgi nenurodė, kokiomis aplinkybėmis buvo vykdoma Trišalė sutartis, kokiomis aplinkybėmis buvo pristatomos prekės į sandėlį, kaip vykdoma jų apskaita, kokia tvarka jos išduodamos UAB „Norfera“. Teismo vertinimu, ieškovė, kildindama atsakovo civilinę atsakomybę iš neteisėto neveikimo, ją grindė abstrakčiais ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais apie įmonės vadovo pareigą užtikrinti tinkamą pareigų vykdymą. Teismas pažymėjo, jog Trišalė sutartis buvo sudaryta 2006 m. vasario 23 d., o neteisėti veiksmai, sukėlę trečiajam asmeniui žalą, anot ieškovės, buvo atlikti 2010 m. spalio ir gruodžio mėnesiais vadovui neįvertinus, ar jo vadovaujama įmonė galės patikrinti, ar į sandėlius pristatomas konkretus kiekis konkrečios rūšies metalo laužas. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog nuo 2006 m. vasario iki 2010 m. spalio pristatomos prekės buvo saugomos tinkamai, leidžia daryti išvadą, jog ne atsakovo, kaip trečiojo asmens vadovo, veiksmai nulėmė prašomos priteisti žalos atsiradimą.
  5. Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, jog prašomą priteisti žalą nulėmė tai, kad atsakovas, būdamas UAB „Vakarų krova“ direktoriumi, nepagrįstai sudarė Trišalę sutartį, kuria prisiėmė įmonei nebūdingas funkcijas. Teismas pažymėjo, jog dėl aplinkybių, kad sudarytas sandoris neatitinka UAB „Vakarų krova“ tikslų ir ūkinės rizikos, kaip pagrįstai nurodo atsakovas, buvo pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-1306-553/2013), kuriame nurodyta, kad sudaryta Trišalė sutartis atitiko UAB „Vakarų krova“, kaip saugotojo, ūkinę-komercinę veiklą. Šiame sprendime buvo konstatuota, jog Trišalė sutartis, kurios sudarymo pagrįstumą šioje byloje kvestionuoja ieškovė, neprieštaravo įmonės veiklos tikslams, akivaizdžiai neviršijo ūkinės-komercinės rizikos ir nebuvo ekonomiškai nenaudinga bei nuostolinga. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, kad minėtoje byloje priešieškinį pareiškė UAB „Vakarų krova“, ir priešieškinio dalykas buvo kitoks, nei šioje byloje, tačiau įrodinėtinos aplinkybės ir šios bylos šalys – atsakovas ir trečiasis asmuo, kurio naudai ieškovė prašo priteisti žalą, dalyvavo byloje, kurioje buvo nustatytos ir šiai bylai reikšmingos aplinkybės. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, jog minėtoje byloje nustatytos aplinkybės gali būti laikomos prejudiciniais faktais. Be to, ieškovės pozicija, jog būtent Trišalės sutarties sudarymas sukėlė trečiajam asmeniui UAB „Vakarų krova“ 167 071,51 Eur žalą, teismo vertinimu, yra nepagrįsta ir nesusijusi faktiniu priežastiniu ryšiu.
  6. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė taip pat nurodė, jog trečiasis asmuo patyrė ir 134 076,20 Eur žalą, susijusią su negautais mokėjimais iš UAB „Nonfera“ už suteiktas paslaugas, kadangi atsakovas nekontroliavo UAB „Nonfera“ ilgalaikio neatsiskaitymo už trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ suteiktas paslaugas. Su šiais argumentais bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas nesutiko.
  7. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad atsakovas, būdamas trečiojo asmens direktoriumi, inicijavo UAB „Nonfera“ bankroto bylos iškėlimą. Pastarajam juridiniam asmeniui buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, tačiau bankroto bylą Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 27 d. nutartimi atsisakė iškelti. Teismas pažymėjo, kad net jei atsakovas būtų kreipęsis į teismą dėl skolos priteisimo suėjus mokėjimo terminams, tai dar nereiškia, kad UAB „Nonfera“ įsiskolinimas trečiojo asmens naudai būtų buvęs padengtas. Ši aplinkybė leido teismui konstatuoti nesant byloje faktinio priežastinio ryšio. Teismo vertinimu, netgi ir pripažinus, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių išieškant skolą iš UAB „Nonfera“, nebūtų pagrindo konstatuoti esant byloje teisinį priežastinį ryšį, nes ieškovės nurodoma žala būtų teisiškai pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo.
  8. Teismas pažymėjo, kad ieškovei neįrodžius bent vienos iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, ieškinys negali būti tenkinamas. Kadangi teismas teisės pažeidimo nenustatė, tai sprendė, kad nėra teisinio pagrindo spręsti ir dėl praleisto ieškinio senaties termino.
  9. Teismas, atmetęs ieškinį, iš ieškovės priteisė atsakovės turtėtas bylinėjimosi išlaidas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai netaikė atsakomybės atsakovui už Trišalės sutarties sudarymą ir vykdymo nekontroliavimą. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad faktas, jog trečiasis asmuo UAB „Vakarų krova“ pažeidė Trišalę sutartį, jau yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Konkrečiai, įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo nustatyta aplinkybė, kad iš UAB „Vakarų krova“ neteisėtai dingo 1 197 t juodojo metalo laužo. Taigi UAB „Vakarų krova“ vardu ir (ar) interesais veikę asmenys padarė savo veiklos pažeidimų, nes neužtikrino UAB „Vakarų krova“ dispozicijoje buvusio turto išsaugojimo. Dėl to šioje byloje buvo keliamas klausimas dėl atsakomybės taikymo asmenims, atsakingiems už šio turto dingimą. Šis reikalavimas laikytinas atgręžtiniu (regresiniu) reikalavimu, pareikštu siekiant iš atsakovo susigrąžinti pinigų sumas, kurias UAB „Vakarų krova“ dėl atsakovo kaltų neteisėtų veiksmų ar neveikimo pagal teismo sprendimus sumokėjo AB „Swedbank“ už atsakovo faktiškai atliktas neteisėtas veikas. Už tai buvo atsakingas bendrovės vadovas, nes tik jis turėjo pareigą rūpintis kasdienine UAB „Vakarų krova“ veikla, taigi ir sutarčių vykdymu. Kartu tik UAB „Vakarų krova“ vadovas galėjo išsamiausiai paaiškinti Trišalės sutarties vykdymo, ir ypač 1 197 t juodojo metalo laužo dingimo, aplinkybes.
    2. Teismas paneigė atsakovo pareigą pasiaiškinti, kodėl jo vadovavimo metu, kai būtent jis buvo atsakingas už UAB „Vakarų krova“ kasdieninės veiklos organizavimą, buvo sudarytos prielaidos (arba neužkirstas kelias) iš šios bendrovės dingti 1 197 t juodojo metalo laužo. Tokią atsakovo kaip buvusio bendrovės vadovo pareigą pagrindžia būtent tai, kad UAB „Vakarų krova“ padarytas Trišalės sutarties pažeidimas jau yra konstatuotas.
    3. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 14 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-513/2014, kuria Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą pakeitė ir iš UAB „Vakarų krova“ priteisė 129 097,43 Eur nuostolių; 7 100,35 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2011 m. kovo 5 d. iki 2012 m. vasario 5 d., 6 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą (136 197,78 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. kovo 2 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5 041,13 Eur bylinėjimosi išlaidų pirmojoje ir apeliacinėje instancijose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015 minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartį paliko nepakeistą ir papildomai priteisė iš UAB „Vakarų krova“ valstybei 9,02 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis yra įvykdyta, UAB „Vakarų krova“ bankui AB „Swedbank“ yra sumokėjusi iš viso 167 071,51 Eur, tad bendrovė žalą dėl 1 197 t juodojo metalo laužo dingimo realiai patyrė.
    4. Atsakovas, veikdamas UAB „Vakarų krova“ vardu, Trišale sutartimi susitarė dėl tiesioginės bendrovės atsakomybės bankui, jei jis pažeis Trišalės sutarties nuostatas, inter alia neturėdamas banko leidimo išduos prekes ar jų dalį kredito gavėjui ar tretiesiems asmenims, dėl ko sumažės jų kaip užtikrinimo kiekis. Tačiau UAB „Vakarų krova“ vardu prisiėmęs tokius įsipareigojimus, po Trišalės sutarties sudarymo atsakovas nesiėmė jokių priemonių tam, kad užtikrintų tinkamą Trišalės sutarties vykdymą. Atsakovas nepriėmė jokių vadovo įsakymų, susijusių su tinkamu Trišalės sutarties vykdymo užtikrinimu ir jos tinkamo vykdymo kontrole; nepaskyrė jokių UAB „Vakarų krova“ darbuotojų, kurie būtų supažindinti su bendrovės specifiniais ir netipiniais įsipareigojimais pagal Trišalę sutartį ir būtų atsakingi už jų tinkamą vykdymą; nesiėmė jokių kitų organizacinių priemonių bendrovėje, kad UAB „Vakarų krova“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, nepatirtų žalos, kurios sąlygos ir apskaičiavimo principai buvo aiškiai sureguliuoti inter alia Trišale sutartimi. Atsakovas asmeniškai raštu tvirtindavo bankui gaunamo metalo laužo kiekį ir kategoriją, nors nei atsakovas, nei joks kitas bendrovės darbuotojas netikrino metalo laužo kiekio (jo nesvėrė) ir kategorijos. UAB „Vakarų krova“ nebuvo vykdoma metalo laužo apskaita, nors ši bendrovė, veikdama per atsakovą, prisiėmė atsakomybę susijusią su metalo laužo išsaugojimu. Taigi, atsakovo veiksmai arba visiškas aplaidus ir neatsakingas neveikimas lėmė Trišalėje sutartyje numatytų UAB „Vakarų krova“ įsipareigojimų nevykdymą ir atitinkamą jos žalą. Dėl to tik atsakovas, suprasdamas tokią UAB „Vakarų krova“ atsakomybės apimtį ir žinodamas, kad ji realiai materializavosi, privalėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis iš jo vadovaujamos bendrovės dingo 1 197 tonos juodojo metalo. Tačiau atsakovas to nesistengė daryti. Būtent jis (jo atstovas) viso teisminio proceso pirmosios instancijos teisme metu rėmėsi abstrakčiais teiginiais. Atsakovas nepaaiškino, kokiam darbuotojui buvo pavesta priimti juodojo metalo laužą, koks darbuotojas, jį svėrė, tikrino jo kokybę, rūšį, koks darbuotojas buvo atsakingas už metalo išvežimą ir pan. Nei vienos iš šių aplinkybių atsakovas nenurodė. Atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų, kaip dingo minėtas metalas.
    5. Nagrinėjamu atveju iš ieškovės net neturėjo būti reikalaujama įrodyti veiksmų, kurie nebuvo atlikti. To objektyviai padaryti negalima. Šiuo atveju visiškai pakako ieškovei identifikuoti atsakovo neteisėtą neveikimą. Savo ruožtu tik atsakovas galėjo įrodyti, kokius veiksmus jis atliko kad Trišalė sutartis būtų tinkamai vykdoma. Kai yra konstatuotas Trišalės sutarties pažeidimas ir jį pats atsakovas savo atsiliepime į ieškinį pripažįsta (kad buvo padarytas vienkartinis pažeidimas), turi būti vadovaujamasi prezumpcija, kad atsakovas savo pareigų neatliko ar jas atliko netinkamai. Taigi tik atsakovui tenka pareiga šią prezumpciją paneigti.
    6. Teismo išvada, kad ieškovė nurodė tik abstrakčius teiginius, yra nepagrįsta dėl to, jog iš ieškinio aiškiai matyti, kad ieškovė tinkamai ir tiksliai suformulavo atsakovo pažeidimus:
      1. Atsakovas tinkamai nekontroliavo Trišalės sutarties vykdymo, todėl leido atsirasti jos pažeidimui; tai buvo tiesioginė žalos atsiradimo priežastis;
      2. Atsakovas, bendrovės vardu sudarydamas Trišalę sutartį, neatlygintinai prisiėmė visiškai naują, netipinę veiklą ir atsakomybę už ją; tai buvo prielaida, t. y. netiesioginė priežastis, žalai atsirasti.
    7. Teismas sprendime nepagrįstai nurodė, kad aplinkybė, jog nuo 2006 m. vasario iki 2010 m. spalio pristatomos prekės buvo saugomos tinkamai, leidžia teismui daryti išvadą, jog ne atsakovo, kaip trečiojo asmens vadovo, veiksmai nulėmė prašomos priteisti žalos atsiradimą. Viena vertus, pats atsakovas pripažįsta, kad šiuo atveju buvo padarytas vienkartinis Trišalės sutarties pažeidimas. Tačiau net vienkartinis pažeidimas yra pakankamas atsakomybei taikyti. Kitaip tariant, nuo atsakomybės neatleidžia tai, kad iki pažeidimo asmuo elgiasi teisėtai. Atsakomybė taikoma būtent dėl to, kad tam tikru momentu asmuo pasielgia neteisėtai. Todėl šiuo atveju neturi teisinės reikšmės, kad Trišalės sutarties galimas pažeidimas nebuvo nustatytas anksčiau. Atsakovo atsakomybei taikyti visiškai pakako nustatyto fakto, kad iš bendrovės be banko leidimo buvo išvežta 1 197 tonos juodojo metalo. Juo labiau, kad toks didelis dingusio metalo laužo kiekis rodo, kad atsakovas arba ilgą laiką elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai (t. y. tyčia ar didelis neatsargumas pasireiškė per laiko kriterijų), kas leido per ilgesnį laiką susiformuoti tokiam trūkumui, arba vienu kartu be banko leidimo leido išvežti tokį didelį metalo laužo kiekį, kas rodo ypač didelį momentinį pažeidimą (tyčia arba didelis neatsargumas pasireiškė per neteisėtos veiklos mastą). Kita vertus, net vienkartinis pažeidimas yra pakankamas konstatuoti vadovo pareigų pažeidimą. Juo labiau, kad atsakovo UAB „Vakarų krova“ vardu prisiimta prievolė kaip profesionaliam saugotojui saugoti jai patikėtas prekes neatitiko bendrovės įprastos veiklos. Todėl suprasdamas tai ir siekdamas išvengti UAB „Vakarų krova“ atsakomybės, atsakovas privalėjo imtis specifinių priemonių, kurios būtų leidusios vykdyti UAB „Vakarų krova“ neįprastą veiklą ir užtikrinti Trišale sutartimi prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, susijusių inter alia su finansavimo sandoriu, laikymąsi. Tačiau atsakovas to nedarė.
    8. Trečiasis asmuo UAB „Vakarų krova“ patyrė žalą, susijusią su banko atitinkamu reikalavimu ir minėtais teisminiais procesais, siekiančią 167 071,51 Eur sumą, dėl to, kad atsakovas neužtikrino, jog prekių, perduotų bendrovei saugoti, kiekis atitiktų prekių kiekį, kurio išvežimui nebuvo suteiktas banko raštiškas leidimas, t. y. susidarė skirtumas tarp prekių kiekio, kuris buvo atvežtas į bendrovės teritoriją, ir to kiekio, kurį išvežti leido bankas. Skirtumas galėjo susidaryti dėl to, kad atsakovas tinkamai nekontroliavo atvežamų prekių kiekio arba dėl to, kad atsakovas leido išvežti tam tikrą prekių kiekį, nors nebuvo gautas raštiškas banko leidimas. Atsakovo veiksmų neteisėtumas konkrečioje situacijoje inter alia pasireiškė tuo, kad nepriklausomai nuo prisiimtų itin plačios apimties įsipareigojimų, atsakovas nesiėmė priemonių tinkamam bendrovės įsipareigojimų vykdymui, įskaitant tai, kad atsakovas kaip vadovas:
      1. nepriėmė jokių vidinių teisės aktų, reglamentuojančių procesus, reikalingus įgyvendinti Trišalę sutartį;
      2. nepaskyrė už Trišalės sutarties vykdymą atsakingų asmenų, neįvedė naujų etatų, nepakeitė esamų pareigybių funkcijų ir pan.
      3. asmeniškai nesiėmė jokių veiksmų (arba jie buvo nepakankami) tam, kad UAB „Vakarų krova“ nekiltų atsakomybė.
    9. Ieškovės nurodytos aplinkybės yra aiškios, detalios, tikslios ir pakankamos atsakovo atsakomybei taikyti, ypač kai jis pats nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kaip buvo stengiamasi užtikrinti Trišalės sutarties tinkamą vykdymą. Juo labiau, kad teismų konstatuotas Trišalės sutarties pažeidimas akivaizdžiai patvirtina, kad tai nebuvo tinkamai daroma.
    10. Prielaidas žalai kilti sudarė tai, kad Trišalė sutartis apskritai buvo sudaryta, o toks sutarties sudarymas buvo nepateisinamas prisiimamos rizikos (atsakomybės) požiūriu, kadangi Trišalė sutartis buvo neatlygintinė. Atsakovas UAB „Vakarų krova“ vardu prisiėmė vykdyti bendrovei visiškai neįprastą veiklą – profesionaliai saugoti bendrovei perduotus daiktus. Tokiu būdu atsakovas Trišale sutartimi UAB „Vakarų krova“ vardu prisiėmė nepateisinamą riziką ir bendrovės veiklos specifikos neatitinkančius ir itin plačios apimties įsipareigojimus. Trišale sutartimi UAB „Vakarų krova“, kaip konstatuota įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tapo profesionalia saugotoja, ir prisiėmė žymiai reikšmingesnius ir didesnės apimties įsipareigojimus, susijusius su atitinkamų krovinių (prekių) saugojimu bei kontrole, nei kad buvo numatyta krovos paslaugų sutartyje. Be to, Trišale sutartimi UAB „Vakarų krova“ iš esmės tapo juodojo metalo laužo tyrėja, nes vykdant sutartį privalėjo nustatyti jo kategoriją. Pagrindinė UAB „Vakarų krova“ veiklos sritis yra jūrų krovinių krova ir laivų švartavimas Klaipėdos valstybiniame jūrų uoste. Todėl UAB „Vakarų krova“ neturėjo inter alia patirties metalo laužo kategorijos nustatyme, nes nei anksčiau, nei šiuo metu tokia veikla neužsiima. Tuo tarpu bankui teikiamuose patvirtinimuose pagal Trišalę sutartį be kitos informacijos buvo nurodoma ir metalo laužo rūšis/kategorija, t. y. labai specifinė informacija, nors praktikoje priimant metalo laužą atsakovas neužtikrino, kad šiuos duomenis kas nors iš bendrovės darbuotojų galėtų nustatyti. Savo ruožtu aikštelių ar dengtų sandėlių krovinių laikinam sandėliavimui nuoma buvo ir yra tik išvestinė veikla, susijusi su krovos veikla (tai pagrindžia atlygio už šią paslaugą struktūra, kada už pirmą krovinių laikymo mėnesį papildomas mokestis net nėra skaičiuojamas). Juo labiau bendrovė neteikė profesionalaus saugojimo paslaugos.
    11. Atsakovas, sudarydamas Trišalę sutartį UAB „Vakarų krova“ vardu, turėjo tinkamai įvertinti bankui suteikiamas garantijas, susijusias su Trišale sutartimi, atitinkamus UAB „Vakarų krova“ prisiimamus įsipareigojimus bei su tuo susijusią riziką. Tačiau atsakovas nevertino UAB „Vakarų krova“ nei žmogiškųjų, nei techninių, nei organizacinių galimybių ir pasirengimo įgyvendinti Trišalėje sutartyje prisiimtas UAB „Vakarų krova“ prievoles. Bendrovė neturėjo darbuotojų, kurie galėtų patikimai įvertinti, kokios konkrečiai metalo laužo rūšies, atitinkamai ir kokios konkrečios vertės metalo laužo, yra pristatoma. Bendrovė turėjo galimybę patikrinti metalo laužo kiekį (svorį), tačiau vadovas elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai neužtikrindamas metalo laužo kiekio nustatymo. Atsakovas nevertino galimybės apdrausti krovinius ar kitaip užtikrinti turtinių praradimų atlyginimą tuo atveju, jeigu būtų netinkamai vykdomos profesionalaus saugotojo pareigos. Be to, atsakovas neužtikrino, kad už papildomai prisiimamą atsakomybę ir riziką bendrovei būtų atlyginta.
    12. Trišalės sutarties sudarymo metu atsakovas nesielgė lojaliai UAB „Vakarų krova“ atžvilgiu, nes netipinius bendrovei įsipareigojimus prisiėmė visiškai be jokio papildomo atlygio. Juo labiau, kad Trišalės sutarties vykdymas parodė, kad UAB „Vakarų krova“ prisiimti papildomi įsipareigojimai buvo ypač reikšmingi, bendrovė tapo profesionaliu saugotoju, nors tokiai veiklai nebuvo pasiruošta. Tai galiausiai sukėlė didelę žalą UAB „Vakarų krova“ ir ji buvo nulemta atsakovo veiksmų pirmiausiai sudarant Trišalę sutartį (prielaida žalai, netiesioginė jos priežastis), o vėliau ir neveikimo tinkamai nekontroliuojant Trišalės sutarties vykdymo (tiesioginė žalos priežastis).
    13. Visos šios aplinkybės yra visiškai pakankamos konstatuoti UAB „Vakarų krova“ įstatų pažeidimą:
      1. įstatų 2.1 punkto, numatančio, kad bendrovės veiklos tikslas – ūkinės veiklos vystymas ir plėtojimas siekiant gauti pajamų ir pelno, tenkinti akcininkų turtinius interesus;
      2. įstatų 2.2 punkto, numatančio, kad bendrovės pagrindinis veiklos objektas yra – uosto krovos darbai. Bendrovė vykdo iškrovimo-pakrovimo darbus, aptarnauja į uostą atplaukiančius laivus, perkrauna krovinius iš įvairių transporto priemonių į laivus (ir atvirkščiai) uosto teritorijoje bei akvatorijoje;
      3. įstatų 6.5.6 punkto, numatančio, kad direktorius imasi priemonių, kad būtų užtikrinta bendrovės turto apsauga.
    14. Sprendime teismas netinkamai sprendė priežastinio ryšio sąlygos klausimą. Teismas nurodė, kad įmonei žalą, kaip nurodė ieškovė, sukėlė netinkamas Trišalės sutarties sąlygų vykdymas. Jeigu įmonė būtų tinkamai vykdžiusi Trišalę sutartį, žala nebūtų atsiradusi. Kita vertus, teismo vertinimu, vien tik faktas, kad nebuvo paskirti atsakingi asmenys, kurie kontroliuotų Trišalės sutarties vykdymą, nesuponuoja neteisėtų veiksmų, ir šių veiksmų neatlikimas negali būti žalos atsiradimo priežastimi. Teismo vertinimu, netgi ir paskyrus atsakingus asmenis, kurie būtų kontroliavę Trišalės sutarties vykdymą, nereiškia, jog žala įmonei nebūtų atsiradusi. Tokios išvados yra prieštaraujančios viena kitai. Viena vertus, pats teismas pripažino, kad žala patirta dėl netinkamo Trišalės sutarties vykdymo. Kitaip tariant, jei sutartis būtų buvusi tinkamai vykdoma, žala nebūtų atsiradusi. Kita vertus, teismas visiškai paneigė būtinybę dėti pastangas tinkamai vykdyti sutartį, taip užkertant kelią žalai atsirasti. Skundžiamame sprendime išreikšta teismo pozicija leidžia kaltiems asmenims išvengti atsakomybės.
    15. Teismas netinkamai ištyrė aplinkybę, kad bendrovė patyrė žalą išskirtinai tik dėl kaltų neteisėtų atsakovo veiksmų, todėl egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo atsakovo atžvilgiu sąlygų.
    16. Jeigu atsakovas būtų tinkamai vykdęs fiduciarines pareigas, elgęsis atidžiai ir rūpestingai, bendrovė žalos nebūtų patyrusi. Jeigu atsakovas nebūtų sudaręs Trišalės sutarties, o net jeigu būtų sudaręs, bet būtų užtikrinęs jos tinkamą vykdymą, tai bendrovė nebūtų turėjusi pareigos kompensuoti be banko leidimo išvežtų prekių vertės.
    17. Teismo sprendimo išvada, kad netgi atsakovui, būnant trečiojo asmens vadovu, ir kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo suėjus mokėjimo terminams, nereiškia, kad UAB „Nonfera“ įsiskolinimas trečiojo asmens naudai būtų buvęs padengtas, yra nepagrįsta. Ši aplinkybė leido teismui konstatuoti nesant byloje faktinio priežastinio ryšio. Taigi teismas faktiniu požiūriu netinkamai vertino ieškovės prašytos taikyti atsakomybės pobūdį.
    18. Atsakovo deliktinė atsakomybė buvo kildinta iš jo vėlavimo laiku atlikti savo pareigas – neleisti didėti kontrahentų neįvykdytiems įsipareigojimais, kartu efektyviai imantis veiksmų jiems išieškoti. Atsakovo neteisėta veika pasireiškė nesiėmimu visų būtinų priemonių tam, kad UAB „Nonfera“ sumokėtų krovos paslaugų sutartyje bei Trišalėje sutartyje sutartą atlyginimą už UAB „Vakarų krova“ suteiktas paslaugas. Be to, paslaugos buvo teikiamos UAB „Nonfera“ toliau net ir esant ypač reikšmingam UAB „Nonfera“ įsiskolinimui, UAB „Vakarų krova“ nesiimant jokių papildomų UAB „Nonfera“ prievolių įvykdymo užtikrinimų priemonių ar kt. teisės aktais numatytų ir leistinų būdų UAB „Vakarų krova“ interesams apsaugoti skolininkui nevykdant ar netinkamai vykdant pinigines prievoles. Taip atsakovo pareigų netinkamas atlikimas arba apskritai neatlikimas sudarė prielaidas susiformuoti UAB „Nonfera“ įsiskolinimams, kurie iki šiol nėra padengti.
    19. Teismas, sprendime nurodęs, kad byloje nebūtų pagrindo konstatuoti esant teisinį priežastinį ryšį, nes, teismo vertinimu, ieškovės nurodoma žala būtų teisiškai pernelyg nutolusi nuo neteisėto veiksmo, netinkamai sprendė ir priežastinio ryšio bei žalos sąlygų nustatymo klausimus.
    20. Jei atsakovas būtų laiku sustabdęs paslaugų teikimą UAB „Nonfera“, būtų užkirstas kelias žalai atsirasti. Dėl to vien pareigos kontroliuoti bendrovės skolininkų sąrašą ir imtis efektyvių veiksmų neleidžiant jų neįvykdytiems įsipareigojimams didėti pažeidimas yra visiškai pakankamas ir faktiniu požiūriu pernelyg nenutolęs nuo sukeltų neigiamų padarinių. Juo labiau jis negali būti pernelyg nutolęs teisiniu požiūriu. Kitaip tariant, atsakovas privalėjo suprasti, kad didėjant skolininkų įsipareigojimams, didėja ir tikimybė, kad jie galiausiai nebus įvykdyti nepaisant to, kokių priemonių bus imtasi. Kartu kuo įsipareigojimas didesnis, tuo didesnis tokios rizikos akivaizdumas.
    21. Teismui buvo pateiktos paskutinės išrašytos sąskaitos, kurios visos ir nebuvo apmokėtos. Jų išrašymo laikotarpis rodo, kad UAB „Vakarų krova“ vadovas turėjo net penkis mėnesius suprasti, kad UAB „Nonfera“, nebevykdys savo įsipareigojimų. Be to, teismui buvo pateikta visa trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ išrašytų sąskaitų suvestinė nuo 2005 metų, kuri parodo, kad UAB „Nonfera“ nevėlavo atsiskaityti už teikiamas paslaugas, todėl toks reikšmingas vėlavimas apmokėti aukščiau nurodytas sąskaitas negalėjo būti nepastebėtas ir atsakovas privalėjo imtis atitinkamų veiksmų.
    22. Mažiausia nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d., t. y. po 2 mėn. nuo 2010 m. birželio 30 d., atsakovas privalėjo imtis maksimalių atsargumo priemonių, kad UAB „Nonfera“ skola UAB „Vakarų krova“ nedidėtų. Būtent 2 mėn. vėlavimo apmokėti sąskaitas laikotarpis buvo numatytas UAB „Vakarų krova“ sutarčių sudarymo, registravimo ir kontrolės procedūros 7.1.3 punkte, kuriam suėjus sutarties rengėjas, kontroliuodamas sutarties sąlygų vykdymą, turėjo kreiptis pagalbos skolų išieškojimo klausimais į juridinį skyrių. Ši procedūra atsakovui buvo privaloma, tačiau jis jos nesilaikė.
    23. Nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. paslaugų teikimas UAB „Nonfera“ privalėjo būti apskritai sustabdytas. Dėl atsakovo nerūpestingumo ir dėl nesiėmimo jokių priemonių tam, kad UAB „Nonfera“ skola būtų grąžinta ir toliau nedidėtų, UAB „Vakarų krova“ patyrė mažiausiai 76 029,24 Eur (262 513,75 Lt) nuostolių tęsiant paslaugų teikimą pagal po 2010 m. rugpjūčio 30 d. išrašytas sąskaitas.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Nagrinėjamu atveju neaišku, kokia galutinė ieškovės pozicija, ar ji bando įrodinėti dingimą krovinio, ar sutarties pažeidimo, išvežant metalo laužą be banko leidimo, faktą. Pirmojoje instancijoje bandžiusi įrodyti metalo dingimo faktą ir bendrovės vadovo atsakomybę už dingimą ir nepasiteisinus tokios pozicijos pasirinkimui, apeliacinėje instancijoje bando nurodyti (sukurti) kitą atsakomybės pagrindą – sutarties pažeidimą dėl bendrovės vadovo neveikimo, išvežant metalo laužą be banko leidimo, taip keisdama ieškinio pagrindą. Ieškovė kvestionuoja teismo sprendimo išvadas, grįsdama savo pozicija aplinkybėmis, kurios nebuvo ir neturėjo būti vertinamos ir/ar tiriamos, nes pati ieškovė laikėsi kitos pozicijos.
    2. Ieškovė nurodo, kad teismas sprendimu netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, būtent atsakovas turėjo pareigą paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo padarytas Trišalės sutarties pažeidimas. Bendrovė kaip juridinis asmuo, veikiantis per konkrečius fizinius asmenis ir jų pagalba, tokios informacijos negalėjo žinoti. Tokie ieškovės teiginiai paneigia įstatymuose įtvirtintą taisyklę, kad vadovo atsakomybė, o konkrečiai neteisėti veiksmai dėl atsiradusios žalos nėra preziumuojami. Būtent ginčijančiai šaliai tenka pareiga įrodinėti veiksmų neteisėtumą. Neteisėti veiksmai nėra preziumuojami, todėl ieškovė, reikalaudama nuostolių priteisimo iš atsakovo, privalėjo įrodyti jų buvimą.
    3. Pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygų buvimą tenka ieškovei ir Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punkto pagrindu, kuriame įtvirtintas reglamentavimas, kad bendrovės vadovas atsako už kasdienės veiklos organizavimą ir tikslų įgyvendinimą, nepreziumuoja vadovo asmeninės atsakomybės už bet kokį bendrovės atliktą sutartinio įsipareigojimo pažeidimą.
    4. Ieškovės teiginiai, kad atsakovas yra atsakingas, už bet kokią žalą, kurią bendrovė patiria dėl kasdienių vadovo sprendimų, yra prieštaraujantys ne tik galiojantiems teisės aktams, bet ir bendrai logikai. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kai reikalaujama bendrovės vadovui atlyginti žalą, padarytą bendrovei sudarytais sandoriais, teismas be kita ko turi patikrinti, ar tokie sandoriai sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę-komercinę riziką. Remiantis teismų praktikoje pripažįstama verslo sprendimų priėmimo taisykle, preziumuojamas vadovų veikimas geriausiais bendrovės interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės-komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą.
    5. Apeliaciniame skunde ieškovė nepagrįstai sutapatina atsakovą, kaip bendrovės vadovą, su saugotoju, bendrove.
    6. Juridinio asmens vadovo subsidiari atsakomybė už vadovaujamo juridinio asmens prievoles atsiranda tik įstatymo numatytais atvejais ir turi būti įrodinėjama pagal bendruosius civilinės atsakomybės principus, nepaneigiant juridinio asmens, kaip savarankiško teisinių santykių subjekto statuso. Vadovo civilinę atsakomybę gali lemti jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų arba fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas. Abiem atvejais vadovo atsakomybė yra išimtinio, subsidiaraus pobūdžio ir nėra preziumuojama.
    7. Ieškovė niekuo neargumentuoja, kodėl būtent atsakovas yra laikytinas atsakingu už tai, kad sutartinių santykių metu su UAB „Nonfera“ ir AB „Swedbank“ įvyko vienkartinis sutarties pažeidimas. Vien tai, kad kasdienės ūkinės veiklos metu bendrovė neįvykdo kokio nors sutartinio įsipareigojimo savo kontrahentams savaime, visais atvejais nereiškia jos vadovo atsakomybės, tai gali būti tiesiogiai konkrečius darbus vykdžiusių darbuotojų aplaidūs ar tyčiniai veiksmai, piktavališkas susitarimas, turto pagrobimas, klaida apskaitoje ir pan. Byloje, kuria remiasi ieškovė nėra konstatuota UAB „Vakarų krova“ direktoriaus atsakomybė dėl Trišalės sutarties pažeidimo.
    8. Klaipėdos apygardos teismas savo sprendime teisingai pažymėjo, kad sprendžiant vadovo civilinės atsakomybės klausimą būtina nustatyti ne tik faktą, kad įmonė patyrė žalą, tačiau ieškovė turėjo įrodyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, būtent atsakovo neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios bendrovės patirtos žalos. Vien Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutarties įvykdymas ieškovei savaime nesuteikia atgręžtinio reikalavimo teisės į atsakovą. Atgręžtinio reikalavimo teisės įgijimo pagrindai ir tvarka yra aiškiai reglamentuoti įstatyme. Atsakovas ir ieškovė nėra bendraskoliai ar kitaip solidariai įsipareigoję AB „Swedbank“ atžvilgiu. Neegzistuoja ir kiti įstatyme įtvirtinti regreso teisės įgijimo pagrindai. Todėl sutartinės civilinės atsakomybės realizavimas teismo sprendimu (nuostolių iš bendrovės, esančios sutarties šalimi priteisimas kitai sutarties šaliai), kuris įgijo res judicata galią, ieškovei automatiškai nesukūrė atgręžtinio reikalavimo (regreso) teisės į atsakovą kaip buvusį įmonės vadovą, t. y., aplinkybė, kad bendrovė (trečiasis asmuo) pripažinta pažeidusi savo sudarytą sutartį, savaime nereiškia jos vadovo kaltų neteisėtų veiksmų ir jo deliktinės atsakomybės buvimo.
    9. Kadangi civilinės atsakomybės sąlygos nėra preziumuojamos, jas pagrįsti ir įrodyti pareiga priskiriama ieškovei, ieškovė šios procesinės pareigos neįvykdė, dėl to jos reikalavimų dalis dėl 167 071,51 Eur sumos priteisimo iš atsakovo pagrįstai atmestas kaip neįrodytas.
    10. Byloje, kurioje priimtos nutarties pagrindu ieškovė reiškia savo regresinius reikalavimus atsakovui, buvo pareikštas ir UAB „Vakarų krova“ priešieškinis, kuriame buvo sprendžiamas atsakovo veiksmų teisėtumo sudarant ir vykdant Trišalę sutartį, klausimas. Atsakovo veiksmų kaltumas ir neteisėtumas sudarant Trišalę sutartį bei jos ekonominis nenaudingumas, prieštaravimas bendrovės veiklos tikslams – buvo ištirtos ir įvertintos Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1306-553/2013. Priešieškinyje teigiama, kad direktorius (atsakovas N. G.) Trišalę sutartį pasirašė pažeisdamas bendrovės veiklos tikslus ir interesus (todėl, kad sutartis buvo ekonomiškai nenaudinga UAB „Vakarų krova“), pažeisdamas savo kompetenciją ir ginčijo Trišalės sutarties teisėtumą CK 1.82 str. pagrindu. Vilniaus apygardos teismas, ištyręs visas aplinkybes šiuos argumentus pripažino nepagrįstais ir priešieškinį 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1306-553/2013 atmetė. Apeliaciniu skundu bylos šalys sprendimo dalies, susijusios su priešieškiniu neginčijo, taigi Vilniaus apygardos teismo priimtas sprendimas dėl priešieškinio ir jame UAB „Vakarų krova“ keltų argumentų dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo bei kaltės sudarant Trišalę sutartį įsiteisėjo 2013 m. gegužės 19 d. ir turi prejudicinę galią.
    11. Ieškovės teiginių, kad atsakovo veiksmai sudarant Trišalę sutartį buvo neteisėti, nepagrįstumą taip pat įrodo ir tai, kad ieškovė iš anksto žinojo apie planuojamą sudaryti sutartį, jokių rekomendacijų ar nurodymų, kurių atsakovas būtų neįgyvendinęs, nebuvo pateikta.
    12. UAB „Vakarų krova“ yra dukterinė AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonė. Nors ši bendrovė turi juridinio asmens statusą, praktiškai ji veikia kaip ieškovės struktūrinis (gamybinis) padalinys ir yra skirtas krovos, sandėliavimo paslaugų teikimui. Ieškovės įmonių grupės dukterinės įmonės bendrovėje nebuvo nei teisinio, nei personalo, nei finansų skyriaus – visos šios paslaugos yra teikiamos centralizuotai ieškovės – įmonių grupės struktūrinių padalinių, ieškovės nustatyta tvarka ir detaliai reglamentuota procedūra. Užtikrinant unifikuotą įmonių grupės valdymo tvarką, ieškovė yra priėmusi vidinius teisės aktus, užtikrinančius maksimaliai akcininko standartizuotas procedūras visose dukterinėse įmonėse bei maksimalų akcininko dalyvavimą tiek įmonių valdyme tiek kasdienės ūkinės komercinės veiklos vykdymo kontroliavime. Atitinkamai ieškovė yra nustačiusi ir privalomą sutarčių sudarymo, registravimo ir kontrolės procedūrą savo įmonių grupėms.
    13. Atsakovas laikydamasis visų įmonėje pačios ieškovės nustatytų procedūrų, Trišalę sutartį prieš pasirašydamas pateikė įmonių grupės teisininkui – AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės juridinio skyriaus viršininkui A. G.. Trišalė sutartis buvo jo patikrinta ir vizuota – atsakovui leista ją pasirašyti. Taigi pačios ieškovės nustatyta tvarka buvo atliktas Trišalės sutarties atitikties įvertinimas tiek įstatymams, tiek vidiniams UAB „Vakarų krova“ ir ieškovės teisės aktams. Įgaliotam subjektui atlikus teisinį vertinimą atsakovui nebuvo pateikta jokių nurodymų sudaryti Trišalę sutartį su kokiomis nors išlygomis, jam taip pat nebuvo pateikta nurodymų, kad Trišalės sutarties įgyvendinimui bendrovėje turi būti priimti, kokie nors papildomi lokaliniai teisės aktai, tvarkos, pakeista personalo struktūra, patikslintos darbuotojų pareiginės instrukcijos ar panašiai, nors būtent šiuos aspektus kontroliavo ieškovės Personalo bei Juridinis skyrius.
    14. Ieškovė neįvardija, kokios pareigos, kurių atsakovas privalėjo laikytis, tačiau neteisėtai nesilaikė. Jei tokie veiksmai būtų reikalingi Trišalės sutarties tikslų pasiekimui galiojančių norminių ir lokalių teisės aktų kontekste – tai privalėjo įvertinti ir nurodyti konkrečius reikalingus atlikti veiksmus ieškovės paskirtas subjektas, atsakingas už Trišalės sutarties atitikties vertinimą, t. y. pačios ieškovės atstovas – Juridinio skyriaus viršininkas. Jo kompetencijoje buvo vertinti ar esamas reglamentavimas yra pakankamas ar būtina atlikti papildomus veiksmus (direktoriui išleisti papildomų įsakymų, priimti tvarkas, taisykles ar pan.), tam, kad bendrovė tinkamai įvykdytų jo vizuojamu sandoriu prisiimamas sutartines pareigas. Tačiau to atlikta nebuvo, įvertinus Trišalę sutartį, ją atsakovui leista pasirašyti esama redakcija jokių papildomų veiksmų jos įgyvendinimui neatliekant. Todėl Trišalė sutartis buvo sudaryta ir vykdyta bendra tvarka – paslaugų teikimą pagal ją vykdant ir kontroliuojant esamam personalui. Atsakovui nebuvo pateikta jokių rekomendacijų ar korekcijų, kurių jis nebūtų įvykdęs.
    15. Apie Trišalės sutarties sudarymą, egzistavimą ir vykdymą aukščiausiam bendrovės valdymo organui – ieškovei buvo žinoma: visos UAB „Vakarų krova“ sudarytos sutartys buvo vizuojamos, registruojamos bendroje sistemoje, vykdyti darbai ir už juos gautos pajamos buvo apskaitomos ir žinomos ieškovei. Akcininkų susirinkimui, vadovaujantis Akcinių bendrovių įstatymu, buvo teikiami metiniai pranešimai, finansinė atskaitomybė, jos aiškinamieji raštai. Vadovaujantis vidiniais įmonių grupės teisės aktais akcininkui ir jo įgaliotiems subjektams buvo teikiama ir žinoma visa detali informacija apie UAB „Vakarų krova“ vykdomą veiklą, sutarčių vykdymo eigą, gaunamų pajamų šaltinius. Trišalės sutarties sudarymui ir vykdymui ne tik kad nebuvo prieštaraujama, tačiau sutartinių santykių tęstinumas buvo skatinamas.
    16. Teismas nenustatė, o ieškovė nepateikė įrodymų, kokių fiduciarinių pareigų pažeidimas buvo padarytas sudarant ginčijamą sandorį. Vien nurodymas apeliaciniame skunde, kad vadovui taikomi aukštesni veiklos standartai ar kad jis turi fiduciarines pareigas, nereiškia jų pažeidimo.
    17. Ieškovės teiginiai dėl vadovo veiksmų neteisėtumo sudarant ir pasirašant Trišalę sutartį, neatliekant jos sąlygų vertinimo, nenustatant apmokėjimo ir kontroliuojant vykdymą – yra atmestini, kaip nepagrįsti. Aplinkybes dėl Trišalės sutarties žinomumo bendrovės akcininkams (t. y. ieškovei), UAB „Vakarų krova“ ir AB „Vakarų laivų gamykla“ struktūriniams padaliniams, sutarties patikros Juridiniame skyriuje ieškovės nustatyta tvarka konstatavo bei nustatytomis ir įrodytomis pripažino ir Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-1306-553/2013, kurio minėta dalis apeliacine tvarka nebuvo skųsta ir yra įsiteisėjusi nuo 2013 m. gegužės 19 d. Skundžiamame sprendime teisingai nurodyta, jog Vilniaus apygardos teismo sprendime nurodytos aplinkybės laikomos prejudiciniais faktais ir teismų pakartotinai nenagrinėtinos.
    18. Ieškovės dėstomi argumentai atsakovui atliekant neteisėtus ir kaltus veiksmus, pasireiškiančius Trišalės sutarties sudarymu, Trišalės sutarties prieštaravimu UAB „Vakarų krova“ veiklos tikslams ir interesams, specifinių priemonių, užtikrinant tinkamą Trišalės sutarties vykdymą, nesiėmimu, nepagrįstos ir nepateisinamos rizikos prisiėmimu, taip pat argumentai dėl jos ekonominio nenaudingumo, nuostolingumo ir neatitikimo veiklos specifikai, įprastos rizikos viršijimą – yra jau ištirti, teismo įvertinti civilinėje byloje Nr. 2-1306-553/2013 ir 2013 m. balandžio 19 d. priimtu sprendimu pripažinti nepagrįstais. Todėl šie ieškovės argumentai, remiantis visomis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis ir įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1306-553/2013, atmestini kaip nepagrįsti.
    19. Ieškovės teiginiai dėl atsakovo veiksmų, sukėlusių 134 076,20 Eur žalą, susijusią su negautais mokėjimais iš UAB „Nonfera“ už suteiktas paslaugas atsakovui nesiimant jokių priemonių, kad būtų išvengta didėjančio UAB „Nonfera“ įsiskolinimo laikomi nepagrįstais. Tai patvirtino ir Klaipėdos apygardos teismas savo sprendime.
    20. Ieškovė pati buvo įvedusi sutarčių rengimo, derinimo, registravimo ir kontrolės procedūrą, numatančią maksimalų akcininko informavimą ir dalyvavimą savo dukterinių bendrovių (faktiškai atliekančių struktūrinių padalinių funkcijas) veikloje, maksimalią kontrolės sistemą užtikrinančią tiek teisinių, tiek ekonominių aspektų stebėseną ir kontrolę – ieškovei buvo žinomi tiek UAB „Vakarų krova“ sudaryti sandoriai, tiek bendrovės veiklos rezultatai, tiek tai, kad didžiausią dalį pelno iš metalo laužo perkrovimo paslaugų bendrovė gauna būtent iš bendradarbiavimo su UAB „Nonfera“.
    21. Atsakovas nesutinka su ieškovės apeliaciniame skunde pateikiamais teiginiais, kad: atsakovas privalėjo imtis maksimalių atsargumo priemonių, kad UAB „Nonfera“ skola trečiajam asmeniui UAB „Vakarų krova“ nedidėtų.
    22. UAB „Vakarų krova“ buhalteriją ir apskaitą vedė ieškovės struktūrinis padalinys, kas leidžia teigti, kad bendrovės finansus prižiūrėjo ieškovė. Tačiau ieškovė kaltina atsakovą dėl veiksmų, išieškant skolą iš UAB „Nonfera“, neatlikimo, kai veiksmus tam, kad būtų atgautas atsiskaitymas iš skolininko turėjo organizuoti ne atsakovas, o ieškovės struktūrinis padalinys – Juridinis skyrius.
    23. Apie skolos atsiradimo faktą ieškovei buvo puikiai žinoma, apie tai buvo pranešta ieškovės nustatyta tvarka ieškovės Juridiniam skyriui, kuris ir vadovavo skolos administravimo procedūrai, nes atskiro juridinio skyriaus UAB „Vakarų krova“ nebuvo. Taigi nesuprantami ieškovės teiginiai, kad ieškovės nustatyta tvarka vykdęs skolos išieškojimo procedūras per pačios ieškovės įgaliotus struktūrinius padalinius atsakovas laikytinas atlikusiu neteisėtus, fiduciarinėms pareigoms prieštaraujančius veiksmus, pažeidusius bendrovės ir jos akcininko – ieškovės interesus.
    24. Tai, kad UAB „Nonfera“ už dalį paslaugų liko neatsiskaičiusi su UAB „Vakarų krova“, buvo nulemta ne kažkokių konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), o šios įmonės bendrų finansinių sunkumų, ką patvirtina restruktūrizavimo ir bankroto bylų iškėlimas. Tą patvirtino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Savo ruožtu atsakovas dar iki to atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus dėl skolos atgavimo iš UAB „Nonfera“. Skolos išaugimas dėl palūkanų ir delspinigių kaupimosi vykstančių procesų metu taip pat nėra neteisėto atsakovo veiksmų (neveikimo) rezultatas (iki atsakovo išėjimo iš darbo įsiskolinimas sudarė 104 269,59 Eur, tuo tarpu ieškovė reikalauja priteisti 134 076,20 Eur).
    25. Ieškovė tik abstrakčiomis frazėmis teigia, kad atsakovas, nesiėmęs visų būtinų veiksmų, specifinių priemonių, neužtikrino tinkamo vykdymo, tačiau konkrečiai nenurodo ir neargumentuoja, kokie konkretūs draudimai ir įpareigojimai buvo pažeisti. Juo labiau, nėra pagrįstas ir priežastinio ryšio buvimas. UAB „Nonfera“ neatsiskaitė todėl, kad jai kilo finansiniai sunkumai, o ne dėl konkrečių atsakovo veiksmų.
    26. Ieškovė neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir priežastinio ryšio, tarp reikalaujamų sumų, kaip nuostolių ir atsakovo veiksmų buvimo, bei atsakovo kaltės. Nesant civilinės atsakomybės sąlygų viseto jos taikymas yra negalimas. Ieškovas neįrodė būtinųjų atsakovo deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų tiek reikalaujamų 167 071,51 Eur nuostolių atžvilgiu, tiek 134 076,20 Eur nuostolių atžvilgiu.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl bylos nagrinėjimo ribų

  1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

13Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

  1. Byloje nustatyta, kad 2005 m. liepos 14 d. tarp UAB „Nonfera“ ir UAB „Vakarų krova“ buvo sudaryta sutartis Nr. 44-05-88A1 dėl metalo laužo perkrovimo ir sandėliavimo (toliau – Saugojimo sutartis) (1 t., 42-46), pagal kurią UAB „Vakarų krova“ įsipareigojo perkrauti UAB „Nonfera“ pateiktą metalo laužą (1.2 punktas), išnuomoti subnuomos teise aikštelę ( - ), UAB „Nonfera“ metalo laužo ir atliekų supirkimui, sandėliavimui ir saugojimui (1.6 punktas), suteikti reikiamas sąlygas sandėliuojant metalo laužą (2.2.3 punktas), užtikrinti tinkamą krovinio saugojimą (2.2.11 punktas), atsakyti už priimto perkrovimui ir sandėliavimui krovinio kiekio ir kokybės išsaugojimą (3.4 punktas), UAB „Vakarų krova“ atsakomybė prasideda krovinį priėmus į bendrovės sandėlius, baigiasi – pakrovus į transporto priemonę (3.5 punktas), o UAB „Nonfera“ įsipareigojo UAB „Vakarų krova“ pristatyti tik tokias metalo laužo rūšis, kurios buvo UAB „Vakarų krova“ patvirtintos pagrindiniame ir/arba papildomuose krovinio atvežimo planuose (2.1.7 punktas), prieš atveždama UAB „Vakarų krova“ krovinį, UAB „Nonfera“ įsipareigojo pateikti informaciją, būtiną krovinio sandėliavimui (2.1.8 punktas), dalyvauti krovinio patikrinime ir pasirašyti UAB „Vakarų krova“ paruoštus aktus dėl krovinio trūkumo, pertekliaus, sugadinimo ar pažeidimo (2.1.11 punktas), apmokėti už suteiktas paslaugas per 30 d. nuo sąskaitos-faktūros išrašymo (5.13 punktas).
  2. Bankas AB „Swedbank“ ir UAB „Nonfera“ 2006 m. vasario 23 d. sudarė kredito linijos sutartį Nr. 06-011470-KL dėl 347 544,02 Eur sumos kredito linijos suteikimo (toliau – Kredito sutartis). Kredito paskirtis – apyvartinėms lėšoms sumokėti už perkamą metalo laužą, kuris privalo būti saugomas tik UAB „Vakarų krova“ sandėlyje ( - ), pagal Trišalę AB „Swedbank“, UAB „Nonfera“ ir UAB „Vakarų krova“ sutartį.
  3. 2006 m. vasario 23 d. tarp banko AB „Swedbank“, UAB „Nonfera“ ir UAB „Vakarų krova“ buvo sudaryta Trišalė sutartis Nr. 06-011470-KL/S (toliau – Trišalė sutartis) (1 t., b. l. 80-86), atsižvelgiant į tai, kad 2006 m. vasario 23 d. tarp banko ir UAB „Nonfera“ buvo sudaryta Kredito sutartis, kad pagal Kredito sutarties sąlygas, prekės turi būti sandėliuojamos UAB „Vakarų krova“ sandėlyje, kad dėl saugojimo ir kitų paslaugų teikimo tarp UAB „Nonfera“ ir UAB „Vakarų krova“ yra sudaryta Saugojimo sutartis, kad sandėlis priklauso AB „Vakarų laivų gamykla“, o UAB „Vakarų krova“ su šia bendrove 2004 m. rugsėjo 1 d. yra sudariusi nuomos sutartį, kad šalys susitarė, jog visos banko finansuojamos prekės (metalo laužas) turi būti saugomos UAB „Vakarų krova“ sandėlyje, vadovaujantis Trišalės sutarties ir Saugojimo sutarties sąlygomis. UAB „Nonfera“ įsipareigojo užtikrinti, kad visas prekių kiekis, kurio įsigijimui bankas pagal Kredito sutartį suteikė kreditą, bus pristatomas ir saugomas tik sandėlyje ( - ), neišvežti prekių iš sandėlio, jų neparduoti ar kitaip neperleisti, neįkeisti ar kitaip neapriboti nuosavybės teisių į prekes be atitinkamo banko raštiško leidimo (3 punktas). UAB „Vakarų krova“ be kita ko įsipareigojo užtikrinti jai perduotų prekių išsaugojimą bei prisiėmė atsakomybę už jai perduotų prekių praradimą, trūkumą kaip profesionalus saugotojas (4.3 punktas), įsipareigojo be banko ir UAB „Nonfera“ leidimo nenaudoti saugomų prekių ir/ar neleisti naudotis jomis tretiesiems asmenims, atsakyti bankui tuo atveju, jei į sandėlį pateiktos saugoti prekės dingsta, sunaikinamos, sužalojamos ar sumažėja prekių kiekis, dėl to, kad UAB „Vakarų krova“, neturėdama banko leidimo, išduoda UAB „Nonfera“ ar tretiesiems asmenims prekes ar jų dalį.
  4. Atsakovas UAB „Vakarų krova“ vadovo pareigas ėjo nuo 2004 m. kovo 8 d. iki 2011 m. birželio 1 d., vienintelė UAB „Vakarų krova“ akcininkė – ieškovė AB „Vakarų laivų gamykla (1 t., b. l. 32-37).

14Dėl bylos esmės

  1. Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės atsiradimui būtinos sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai). Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti taip pat būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2012 m gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2012). Bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).
  2. CK 6.263 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, jog savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais. Bendrovės vadovo pareigos nustatytos CK 2.87 straipsnio 1–4 dalyse. Jose nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, turi būti lojalus juridiniam asmeniui ir laikytis konfidencialumo, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu arba jį naudoti asmeninei naudai be juridinio asmens dalyvių sutikimo.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas išaiškinimas, kad bendrovės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, reiškiančio aiškų ir nepateisinamą aplaidumą vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrovės vadovas teisiškai būtų atsakingas už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą įrodžius, kad sandorių, iš kurių ieškovas kildina padarytą žalą, sudarymu iš anksto būtų žinoma, kad dėl jų atsiras bendrovei žala, tačiau to nepaisydamas vadovas vis dėlto sudarytų tokius vadovaujamai bendrovei žalą nulemiančius sandorius, arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimtas akivaizdžiai aplaidžiai (nesurinkus pakankamai informacijos, ją nerūpestingai įvertinus ir pan.) taip, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką. Vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės-komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013).
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įmonės administracijos vadovo civilinės atsakomybės klausimai buvo ne kartą analizuoti. Kasacinio teismo išaiškinta, kad įmonės administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus; ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju tinkamai vykdė savo pareigas nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002; 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006).
  5. Ieškinio reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pareikštas atsakovui kaip buvusiam UAB „Vakarų krova“ vadovui, grindžiamas tuo, kad atsakovas, būdamas šios įmonės vadovu, atliko neteisėtus veiksmus: sudarė Trišalę sutartį, nekontroliavo jos vykdymo, neužtikrino, kad UAB „Nonfera“ tinkamai atsiskaitytų. Šie veiksmai, apeliantės teigimu, sukėlė UAB „Vakarų krova“ žalą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, kad būtent atsakovo neteisėti veiksmai nulėmė trečiojo asmens UAB „Vakarų krova“ patirtą žalą. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Trišalės sutarties pažeidimo iš UAB „Vakarų krova“ pusės faktas nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Apeliantės nuomone, už šį sutarties pažeidimą atsakingas atsakovas. Pasak apeliantės, teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir nevertino aplinkybių apie atsakovo padarytus pareigų pažeidimus.
  6. Kaip jau minėta, įmonės administracijos vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų būtent ieškovė privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovė neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų atsakovas, t. y. bendrovės vadovas (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009). Siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė (business judgment rule), pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas yra atsakingas dėl to, kad iš UAB „Vakarų krova“ dispozicijos dingo 1 197 t metalo laužo, nes atsakovas turėjo pareigą rūpintis kasdienine UAB „Vakarų krova“ veikla, taip pat ir sutarčių vykdymu. Taip pat pažymima, kad atsakovo atsakomybei taikyti visiškai pakanka nustatyto fakto, jog iš UAB „Vakarų krova“ be banko leidimo buvo išvežtos 1 197 t juodojo metalo laužo. Visų pirma, teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatytos metalo laužo trūkumo susidarymo priežastys (dėl metalo laužo dingimo ar kt.). Viena vertus, apeliantės nurodomuose teismų sprendimuose (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-513/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3 K-3-200-219/2015) tokios faktinės aplinkybės nėra nustatytos, kita vertus, šios aplinkybės net ir nebuvo esminės toje byloje sprendžiant šalių ginčą dėl sutartinės atsakomybės pagal Trišalę sutartį taikymo ir nuostolių atlyginimo priteisimo. Antra, pati apeliantė nurodo, kad neaišku, kodėl atsirado banko užfiksuotas metalo trūkumas, t. y. šis trūkumas, pasak apeliantės, galėjo susidaryti dėl to, kad atsakovas tinkamai nekontroliavo atvežamo metalo kiekio arba dėl to, kad atsakovas leido išvežti tam tikrą metalo kiekį be banko leidimo (apeliacinio skundo 35 punktas). Taigi apeliantės teiginiai dėl galimų metalo laužo trūkumo susidarymo priežasčių laikytini prielaidomis, kurios nepagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais (CPK 178 straipsnis).
  8. Pasak apeliantės, atsakovas, UAB „Vakarų krova“ vardu sudarydamas Trišalę sutartį, neatlygintinai prisiėmė naują, netipinę veiklą ir atsakomybę už ją, t. y. profesionaliai saugoti UAB „Vakarų krova“ perduotus daiktus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti. Trišalė sutartis yra neatsiejama nuo Saugojimo sutarties, tai tiesiogiai yra nurodyta pačioje Trišalėje sutartyje. Visų pirma, priešingai nei nurodo apeliantė, Trišalė sutartis yra atlygintinė sutartis, nes joje yra aiškiai numatyta, kad už saugojimo ir kitų paslaugų teikimą UAB „Vakarų krova“ turi teisę gauti iš UAB „Nonfera“ Saugojimo sutartyje numatytą atlyginimą (Trišalės sutarties 4.12 punktas). Antra, nors apeliantė teigia, kad Saugojimo sutartis yra išimtinai krovos paslaugų sutartis, tačiau toks šios sutarties aiškinimas neatitinka pačios sutarties sąlygų, kuriose yra šalių sulygta ne tik dėl metalo laužo krovos paslaugų, bet ir dėl jo saugojimo bei sandėliavimo paslaugų (Saugojimo sutarties 1.6, 2.2.3, 2.4, 2.2.11, 3.4, 3.5, 2.1.8 punktai). Todėl nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad Trišale sutartimi buvo prisiimti įsipareigojimai už UAB „Vakarų krova“ nebūdingą veiklą. Taip pat nesutiktina su apeliantės teiginiu, kad pagal Saugojimo sutartį UAB „Vakarų krova“ nebuvo įsipareigojusi tikrinti ir kontroliuoti metalo rūšies ir jo kiekio. Saugojimo sutartyje numatyta, kad UAB „Vakarų krova“ įsipareigoja atsakyti už priimto perkrovimui ir sandėliavimui krovinio kiekio ir kokybės išsaugojimą (3.4 punktas), UAB „Nonfera“ įsipareigojo dalyvauti krovinio patikrinime ir pasirašyti UAB „Vakarų krova“ paruoštus aktus dėl krovinio trūkumo, pertekliaus, sugadinimo ar pažeidimo (2.1.11 punktas). Taigi darytina išvada, kad UAB „Vakarų krova“ įsipareigojimai pagal Saugojimo sutartį, be kita ko, buvo susiję su metalo laužo kiekio ir kokybės patikra, todėl tai tik patvirtina, kad Trišale sutartimi UAB „Vakarų krova“ neprisiėmė naujos, netipinės veiklos ir atsakomybės už ją.
  9. Pagal UAB „Vakarų krova“ įstatų 1.6 punktą UAB „Vakarų krova“ yra AB „Vakarų laivų gamykla“ (vienintelės akcininkės) dukterinė įmonė ir priklauso AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupei (1 t., b. l. 71-77). Įstatų 1.7 punkte nurodyta, kad UAB „Vakarų krova“ savo veikloje vadovaujasi, be kita ko, AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės bei UAB „Vakarų krova“ lokaliniais teisės aktais. UAB „Vakarų krova“ administracijos darbo reglamento Nr. 051-VLG.029, patvirtinto 2004 m. lapkričio 25 d. UAB „Vakarų krova“ direktoriaus, raštu suderinto su AB „Vakarų laivų gamykla“ generaliniu direktoriumi (toliau – Reglamentas), 10.2 punkte numatyta, kad UAB „Vakarų krova“ derina su AB „Vakarų laivų gamykla“ administracija ir atitinkamomis tarnybomis ekonominius ir finansinius rodiklius, sutarčių sudarymo su kitais asmenimis sąlygas, teisinius ir socialinius klausimus (1 t., b. l. 139-146). UAB „Vakarų krova“ yra galiojančių AB „Vakarų laivų gamykla“ gamybos organizavimo ir planavimo, apskaitos ir atskaitomybės, raštvedybos ir dokumentų apyvartos sistemų sudėtinė dalis (Reglamento 10.3 punktas). UAB „Vakarų krova“ direktorius, prieš priimdamas sprendimus ar prieš sudarydmas sandorius, turi jų projektus suderinti su AB „Vakarų laivų gamykla“ (Reglamento 2.4 punktas).
  10. Byloje pateikti įrodymai apie AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės įmonių Sutarčių sudarymo, registravimo ir kontrolės procedūrą, parengtą 2004 m. rugpjūčio 3 d. (toliau – Procedūra) (1 t., b. l. 148-161). Pagal Procedūros 5.3.1 punktą sutarčių sąlygos turi būti derinamos su tais AB „Vakarų laivų gamykla“ padaliniais, su kuriais susijęs sutarties vykdymas. Iš byloje esančios Trišalės sutarties matyti, kad ją vizavo AB „Vakarų laivų gamykla“ Juridinio skyriaus viršininkas A. G., t. y. darytina išvada, kad sutarties sąlygos ir turinys buvo suderinti su kompetentingais AB „Vakarų laivų gamykla“ asmenimis įmonių grupės lokalinių teisės aktų nustatyta tvarka. Procedūros 5.3.4 punkte nurodyta, kad kiekvienas sutartį tikrinantis ir ją vizuojantis AB „Vakarų laivų gamykla“ padalinys turi teisę reikalauti, kad sutarties nuostatos būtų papildytos ir/arba pataisytos. Apie nustatyta tvarka nesuderintas sutartis, taip pat ir tokius atvejus nustačius tikrinant dukterinių įmonių sutarčių registrus, AB „Vakarų laivų gamykla“ Juridinis skyrius informuoja AB „Vakarų laivų gamykla“ generalinį direktorių (Procedūros 5.3.5 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos sutarčių derinimo ir kontrolės procedūros, nesant duomenų apie jų nesilaikymą, suponuoja išvadą, kad UAB „Vakarų krova“ akcininkei AB „Vakarų laivų gamykla“ buvo žinomos aplinkybės apie nuo 2006 metų besitęsiančius Trišalės sutarties pagrindu susiklosčiusius sutartinius santykius su banku ir UAB „Nonfera“, jų turinį ir kitas svarbias aplinkybes (CPK 185 straipsnis). Ši aplinkybė iš esmės paneigia apeliantės argumentus dėl atsakovo civilinės atsakomybės tuo pagrindu, kad atsakovas nesiėmė jokių priemonių, jog užtikrintų tinkamą Trišalės sutarties vykdymą. Juo labiau, kad apeliantė nenurodo, kokių konkrečių priemonių, kurių nenurodė ir Trišalę sutartį vizavę kompetentingi asmenys, atsakovas turėjo pareigą imtis, kad būtų užtikrintas tinkamas Trišalės sutarties vykdymas.
  11. Atsakovas kaip UAB „Vakarų krova“ vadovas, pasak apeliantės, turėjo vertinti, ar jo vadovaujama įmonė, sudarydama Trišalę sutartį, sugebės patikrinti pristatomą metalą, jo kiekį ir rūšį. Apeliantės teigimu, pristatyto metalo kiekis ir rūšis nebuvo tikrinami, kas nulėmė nustatytą metalo trūkumą ir UAB „Vakarų krova“ kilusią žalą. Su tokiomis apeliantės išvadomis teisėjų kolegija taip pat negali sutikti. Viena vertus, kaip jau buvo anksčiau minėta, byloje nenustatyta ir nėra aišku, dėl kokių konkrečių priežasčių susidarė metalo laužo trūkumas ginčo sandėlyje, apeliantė šios aplinybės neįrodinėjo. Kita vertus, apeliantė neįrodė, kad pristatyto metalo kiekis ir rūšis nebuvo tikrinami. Pažymėtina, kad net ir įrodžius, jog pristatyto metalo kiekis ir rūšis iš tikrųjų nebuvo tikrinami, tai savaime nereikštų, kad metalo laužo trūkumą nulėmė būtent tinkamos patikros neatlikimas, nes apskritai neaišku, kokiu būdu, laiku ir pan. susidarė metalo laužo trūkumas. Būtent apeliantė, siekdama atsakovo kaip UAB „Vakarų krova“ vadovo civilinės atsakomybės taikymo, privalėjo tiksliai nurodyti šias aplinkybes ir pagrįsti jas įrodymais, tačiau to nepadarė.
  12. Laikytinas nepagrįstu apeliantės teiginys, kad negalima įrodyti veiksmų, kurie nebuvo atlikti, ir todėl to iš jos negali būti reikalaujama. Sutikus su tokia apeliantės pozicija, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų paneigta įrodinėjimo naštos pasiskirstymo taisyklė tokio pobūdžio bylose, pagal kurią pareiga įrodyti įmonės vadovo neteisėtus veiksmus (taip pat ir neveikimą) civilinės atsakomybės įmonės vadovui taikymo kontekste tenka būtent ieškovei. Apeliantė, teigdama, kad atsakovas neteisėtai neatliko tam tikrų veiksmų (nesiėmė priemonių, kad Trišalė sutartis būtų tinkamai vykdoma), t. y. įrodinėdama atsakovo neteisėtą neveikimą, turi pareigą tokius teiginius pagrįsti įrodymais. Civilinio proceso įstatymas nenumato jokių įrodinėjimo išimčių tais atvejais, kai šalys įrodinėja neteisėtą neveikimą kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Taigi apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovas turėjo įrodyti neteisėtų veiksmų neatlikimą.
  13. Byloje nėra ginčo, kad Trišalė sutartis iš UAB „Vakarų krova“ pusės didžiają laiko dalį buvo vykdoma tinkamai, t. y. laikotarpiu nuo 2006 m. vasario mėn. iki 2010 m. spalio mėn. pristatytas metalo laužas buvo saugomas tinkamai. Ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, rodo, kad UAB „Vakarų krova“ ėmėsi visų reikalingų priemonių Trišalės sutarties tinkamam vykdymui ir šios priemonės buvo efektyvios ir pakankamos. Todėl atmestini įrodymais nepagrįsti apeliantės argumentai, kad atsakovas nepriėmė jokių įsakymų, nepaskyrė atsakingų už Trišalės sutarties vykdymą darbuotojų, nesiėmė kitokių organizacinių priemonių tinkamam Trišalės sutarties vykdymui. Be to, byloje nėra duomenų, kad Trišalė sutartis UAB „Vakarų krova“ buvo nuostolinga. Priešingai, atsakovo pateiktais duomenimis, kurių apeliantė neginčijo, 2005-2010 m. bendradarbiavimas su UAB „Nonfera“ atnešė daugiau nei 3 mln. Lt pajamų UAB „Vakarų krova“.
  14. Atsakovo neteisėta veika, apeliantės teigimu, taip pat pasireiškė tuo, kad atsakovas nesiėmė visų būtinų priemonių tam, kad UAB „Nonfera“ sumokėtų už UAB „Vakarų krova“ suteiktas paslaugas pagal Saugojimo sutartį ir pagal Trišalę sutartį. Apeliantė nurodo, kad atsakovas nuo 2010 m. rugpjūčio 30 d. turėjo imtis maksimalių atsargumo priemonių, kad UAB „Nonfera“ skola UAB „Vakarų krova“ nedidėtų, o nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. paslaugų teikimas UAB „Nonfera“ turėjo būti sustabdytas. Iš byloje esančios 2016 m. kovo 17 d. Pažymos dėl UAB „Nonfera“ įsiskolinimų UAB „Vakarų krova“ laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. (3 t., b. l. 41-47) matyti, kad iš esmės viso laikotarpio eigoje buvo fiksuojamas nuolatinis mokėjimų vėlavimas ir tik itin nedidelė dalis mokėjimų buvo atlikti nepažeidžiant mokėjimo terminų. Tai rodo, kad UAB „Vakarų krova“ ir UAB „Nonfera“ sutartiniuose santykiuose buvo susiklosčiusi tokia praktika, kad sąskaitos-faktūros buvo apmokamos vėliau, kartais ženkliai vėliau, nei nustatytas mokėjimo terminas.
  15. Apeliantė nurodo, kad 2010 m. rugpjūčio 18 d. UAB „Vakarų krova“ išrašytą sąskaitą UAB „Nonfera“ apmokėjo iš dalies, o pradedant nuo 2010 m. rugpjūčio 25 d. išrašytos sąskaitos, UAB „Nonfera“ neatsiskaitė visiškai. Pagal Procedūros 7.1.1 punktą sutarties sąlygų vykdymą kontroliuoja sutarties rengėjas. Sutarčių vykdymo kontrolę sutarties rengėjui vykdyti padeda UAB „Vakarų apskaitos grupė“ (AB „Vakarų laivų gamykla“ įmonių grupės įmonė), pristatydama ataskaitas apie skolas bei skolininkus (Procedūros 7.1.2 punktas). Sutarties rengėjas, kontroliuodamas sutarties sąlygų vykdymą, esant kitos sutarties šalies mokėjimų salygų pažeidimams, gali kreiptis pagalbos skolų išieškojimo klausimais į AB „Vakarų laivų gamykla“ Juridinį skyrių; esant mokėjimų uždelsimui daugiau kaip 60 kalendorinių dienų, sutarties rengėjas turi teisę perduoti skolos išieškojimo administravimo klausimą su visa reikalinga medžiaga AB „Vakarų laivų gamykla“ Juridiniam skyriui (Procedūros 7.1.3 punktas). Atsakovas, būdamas UAB „Vakarų krova“ vadovu, 2011 m. vasario 8 d. išsiuntė UAB „Nonfera“ pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (1 t., b. l. 132), kurio rengėjas yra AB „Vakarų laivų gamykla“ Juridinio skyriaus viršininkas A. G., kuriuo UAB „Nonfera“ buvo raginama padengti susidariusį įsiskolinimą. 2011 m. kovo 31 d. buvo inicijuotas bankroto bylos UAB „Nonfera“ iškėlimas teisme (1 t., b. l. 134-138). Vilniaus apygardos teismas 2011 m. spalio 27 d. nutartimi UAB „Nonfera“ bankroto bylą iškelti atsisakė, nes Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 1 d. nutartimi įmonei buvo iškelta restruktūrizavimo byla (1 t., b. l. 125). Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad UAB „Nonfera“ laikinų finansinių sunkumų (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 4 straipsnis) nulemtas įsiskolinimas susidarė per trumpą laiką, o atsakovo kaip UAB „Vakarų krova“ vadovo veiksmai, susiję su UAB „Nonfera“ įsiskolinimu, nelaikytini fiduciarinių pareigų pažeidimu, ypač atsižvelgiant į susiklosčiusią atsiskaitymų vėlavimo praktiką. Taip pat pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad net ir kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo suėjus mokėjimo terminams, nereiškia, kad UAB „Nonfera“ įsiskolinimas UAB „Vakarų krova“ naudai būtų buvęs padengtas.
  16. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė įrodymais tinkamai nepagrindė visų būtinųjų įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų, nors, kaip jau buvo minėta, sprendžiant bylas dėl įmonių vadovų civilinės atsakomybės, būtent ieškovei tenka pareiga įrodyti neteisėtus atsakovo kaip įmonės vadovo veiksmus ar neveikimą, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį kaip nepagrįstą.
  17. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kurie neturi reikšmės bylos galutiniam rezultatui.
  18. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, o atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis), kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo

  1. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).
  2. Atsakovo atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą suformuluotas prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nespręstinas, nes nepateikti jokie šias išlaidas ir jų dydį pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai