Byla 2A-687-157/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kačinskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-293-544/2017 pagal ieškovės bankrutavusios A. Č. individualios įmonės ieškinį atsakovui A. Č. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovės bankrutavusios A. Č. individualios įmonės (toliau A. Č. BIĮ) bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė ,,Verslo nota“ (toliau – UAB ,,Verslo nota“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo A. Č. 50 161,06 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi A. Č. IĮ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirta UAB ,,Verslo nota“; kad nuo šios įmonės įkūrimo iki bankroto bylos iškėlimo jos savininku ir vadovu buvo atsakovas A. Č.; kad įmonės kasos knygos dokumentai yra perduoti tik už laikotarpį nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d.; kad už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo kasos dokumentai neperduoti; kad nuo 2013 m. gegužės 16 d. ieškovės buhalterinę apskaitą tvarkiusi MB „Rovena“ bankroto administratoriui perdavė įmonės dokumentus tik už 2013 metus, o dokumentai už vėlesnį laikotarpį taip pat neperduoti; kad iš perduotų dokumentų nustatyta, jog 2013 m. gruodžio 31 d. grynųjų pinigų likutis įmonės kasoje buvo 50 161,06 Eur; kad atsakovas bankroto šių pinigų neperdavė, neįrodė, jog jie teisėtai buvo panaudoti įmonės veikloje, nenurodė, kur jie yra saugomi. Pasak ieškovės bankroto administratoriaus, atsakovas neįvykdė jam Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) ir teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nustatytos pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės dokumentus ir įmonės kasoje esančius 50 161,06 Eur, o taip pat pagal įstatymų reikalavimus netvarkė buhalterinės apskaitos, dėl ko buvo pažeisti ne tik įmonės, bet ir jos kreditorių teisės, padaryta 50 161,06 Eur žala.
  3. Atsakovas A. Č. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad ieškovės sąskaitoje yra 28 937,97 Eur, o teismo nutartimi patvirtinti 25 872,69 Eur kreditoriniai reikalavimai, šios sumos pakanka visiems kreditorių reikalavimams padengti, o buvusio vadovo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti subsidiarią atsakomybę. Be to, pažymėjo ir tai, kad kasoje buvę pinigai buvo panaudoti prekėms įsigyti, buvusių įsipareigojimų, skolų, darbuotojų darbo užmokesčio apmokėjimui. Paaiškino, kad visus įmonės 2014 metų buhalterinės apskaitos dokumentus yra pateikęs įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusiai MB „Rovera LT“, kuri bankroto administratoriui dokumentus perdavė. Neįrodyti jo neteisėti veiksmai, įmonei ar kreditoriams žala nebuvo padaryta, todėl nesant įrodytoms sąlygoms jo civilinei atsakomybei kilti ieškinys turi būti atmestas.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Panevėžio apygardos teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendimu ieškovės A. Č. BIĮ ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei iš atsakovo A. Č. 50 161,06 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas, valstybei iš atsakovo priteisė 1 308 Eur žyminio mokesčio.
  2. Teismas nustatė, kad A. Č. IĮ Juridinių asmenų registre įregistruota 2007 m. lapkričio 5 d; kad atsakovas A. Č. nuo įmonės įregistravimo iki bankroto bylos iškėlimo buvo jos savininku ir vadovu; kad Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2015 m. sausio 8 d., A. Č. individualiai įmonei iškelta bankroto byla, jos bankroto administratoriumi paskirta UAB „Verslo nota“; kad minėta teismo nutartimi įmonės savininkas ir vadovas buvo įpareigotas per 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoti bankroto administratoriui turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus; kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi atsakovui paskirta 200 Eur bauda už paminėtų teismo įpareigojimų nevykdymą; teismo 2015 m. kovo 23 d. patvirtintas ir vėlesnėmis nutartimis patikslintas ieškovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas bendrai 26 123,97 Eur sumai; kad kreditorių patvirtinta bankroto administravimo išlaidų suma yra 10 000 Eur plius mokesčiai (atlyginimas, kitos išlaidos bei sėkmės mokestis). Teismas taip pat nustatė, kad po bankroto bylos įmonei iškėlimo MB „Rovera LT“ perdavė atsakovui segtuvą su įmonės dokumentais; kad atsakovas 2015 m. sausio 30 d. bankroto administratorei perdavė tik lizinguojamą automobilį; kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikta krata, kurios metu pas atsakovą rasta dalis bendrovės dokumentų, kurie 2015 m. gegužės 29 d. dokumentų priėmimo–perdavimo aktu perduoti bankroto administratorei; kad iš paminėtų dokumentų bankroto administratorė nustatė, jog dokumentai buvo perduoti tik už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir, kad 2013 m. gruodžio 31 d. grynųjų pinigų likutis A. Č. IĮ kasoje buvo 50 161,06 Eur; kad toks pat pinigų likutis nurodytas ir 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės balanse; kad Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. baudžiamuoju įsakymu A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį (už Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutarties iškelti įmonei bankroto bylą rezoliucinės dalies 5 punkto įpareigojimo nevykdymą) ir jam paskirta 18 MGL dydžio bauda.
  3. Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovas nepateikė įrodymų apie bankrutavusios įmonės pinigų panaudojimą laikotarpiu nuo 2013 metų iki 2014 metų, kai jis buvo įmonės savininku bei vadovu, konstatavo, kad jis yra atsakingas už šių lėšų trūkumą (CPK 178 straipsnis).
  4. Įvertinęs aukščiau paminėtas faktines aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus – nerūpestingai vykdė savo, kaip individualios įmonės vadovo, pareigas, netinkamai tvarkė ir organizavo dokumentų, tarp jų – ir kasos dokumentų, apskaitą ir saugojimą, neperdavė bankroto administratorei įmonei priklausiusių pinigų, nepateisino jų panaudojimo įmonės naudai, todėl pažeidė ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą, CK 2.87 straipsnio 1 dalį, o taip pat Individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 5 dalį. Pažymėjo, kad atsakovas neginčija fakto, jog buhalterinės apskaitos tinkamai netvarkė, todėl kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, laikytina nustatyta (CK 2.87, 6.263, 6.245 - 6.249 straipsniai).
  5. Atsakovo argumentus, kad nėra žalos kreditoriams, nes reikalaujamas priteisti žalos atlyginimas yra didesnis už kreditorinių reikalavimų sumą, o jo, kaip buvusio vadovo atsakomybė yra subsidiari, teismas atmetė kaip neturinčius esminės reikšmės nagrinėjamai bylai, nes ieškinys yra pareikštas dėl deliktinės atsakomybės (CK 6.263 straipsnis), o ne tuo pagrindu, kad prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto (CK 2.50 straipsnio 4 dalis). Be to, pažymėjo, kad nei viena iš šiame punkte nurodytų aplinkybių neatleidžia atsakovo nuo pareigos perduoti administratoriui įmonės turtą / pinigus (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Žala įmonei ir jos kreditoriams yra padaryta, nes netekus turto sumažėjo kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą.
  6. Pirmosios instancijos teismo nuomone, perduodamų dokumentų apraše Nr. 2141205-01 (1 t., b. l. 67, 89) padarytas rašymo apsirikimas nurodant dokumento surašymo datą „2014-12-05“, kad teisinga šio dokumento surašymo data yra 2015 m. gruodžio 5 d., nes bankroto administratorės įgaliojimai gauti įmonės dokumentus negalėjo atsirasti anksčiau, nei 2015 m. sausio 8 d., kai įsiteisėjo teismo nutartis iškelti bankroto bylą ir bankroto administratore paskirti UAB ,,Verslo nota“.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Atsakovas A. Č. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti.
  2. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad įmonei ar jos kreditoriams buvo padaryta žala, nes jos sąskaitoje esančių lėšų pakanka ne tik visų kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti, bet ir bankroto administravimo išlaidoms padengti. Reikalavimas nėra siejamas su įmonei padaryta žala – reikalaujama perduoti pinigus, kurie vėliau vėl bus grąžinti atsakovui. Aplinkybė, kad pats nemokėdamas tvarkyti buhalterinės apskaitos, šiam darbui pasitelkė specialistus, nesuteikia pagrindo konstatuoti pareigų neatlikimo CK 2.87 straipsnio aspektu.
    2. Teismas pažeidė CPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimą bei vertinimą, šališkai ir tendencingai įvertino bankroto administratorės pateikto 2014 m. gruodžio 5 d. perduodamų dokumentų aprašo Nr. 20141205-01, kuriuo iš MB „Rovera LT“ paimti įmonės apskaitos dokumentai, turinį ir padarė niekuo nepagrįstą ir vien administratorei naudingą išvadą, jog jame yra padarytas rašymo apsirikimas nurodant surašymo datą, jog jis iš tiesų surašytas 2015 m. gruodžio 5 d. Teismas ignoravo į bylą pateiktus įrodymus (2015 m. birželio 12 d. sandorių, finansinių duomenų įvertinimo ataskaitą), patvirtinančius, jog administratorė, dar prieš įsiteisėjant teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, veikdama ieškovės vardu paėmė iš MB „Rovera LT“ visus jos apskaitos dokumentus. Jokio rašymo apsirikimo, kaip teigia teismas, šiame dokumente nėra ir negali būti, nes ta pati 2014 m. gruodžio 5 d. data įrašyta ir perduodamų dokumentų aprašo Nr. 20141205-01 bei šio dokumento teksto paskutinėje pastraipoje.
    3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra įrodytas kasoje buvusių pinigų panaudojimas, nes nevertino įmonės 2013 m. gruodžio 31, 2014 m. gruodžio 31 d. balansų, pagal kuriuos įmonė 2014 m. pirko žaliavų už 45 967,01 Eur, gavo 25 263,49 Eur pajamų, o debitorių skolos padidėjo iki 4 016,31 Eur. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad įmonė 2014 m. vykdė ūkinę komercinę veiklą, kad turimomis lėšomis buvo dengiamos skolos, apmokama už perkamas medžiaga, paslaugas, t. y. buvo panaudojami pinigai, įmonės kasoje buvę 2013 m. gruodžio 31 d.
  1. Ieškovė A. Č. BIĮ atsiliepime į atsakovo A. Č. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
  2. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
    1. Nepagrįsti skundo argumentai, kad žala įmonei, kreditoriams nepadaryta, nes lėšų pakanka tiek kreditorių reikalavimas patenkinti, tiek administravimo išlaidoms padengti. Procedūros tęsiasi, vykdomas ikiteisminis tyrimas, nagrinėjamos trys civilinės bylos, todėl administravimo išlaidos tik didėja. Tačiau net jei bankrutuojanti įmonė turėtų pakankamai turto tiek administravimo išlaidoms apmokėti, tiek kreditorių reikalavimams patenkinti, tai nepaneigtų apelianto civilinės atsakomybės, nes, neperduodamas įmonės lėšų, jis pažeidė specialiąją įmonės vadovo pareigą, įtvirtintą ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte bei fiduciarines pareigas, įtvirtintas CK 2.87 straipsnio 1, 4 dalyse, ir tuo įmonei padarė žalą, kuri lygi bankroto administratoriui neperduotų lėšų sumai.
    2. Nepagrįsti skundo argumentai, kad atsakovas įrodė kasoje buvusių lėšų panaudojimą įmonės veikloje, nes nei administratoriui, nei teismui nepateikti įmonės kasos dokumentai už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo, negalima patikrinti, ar tuo metu įsigytos prekės (turtas). Tokios pozicijos laikosi teismai nagrinėdami analogiškus ginčus (Lietuvos apeliacinio 2015 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-586-381/2015). Teismas atsakovui ne kartą suteikė galimybę pateikti įrodymus, pagrindžiančius jo nurodytas aplinkybes, tačiau tai nebuvo padaryta.
    3. Byloje nustatyta, kad MB ,,Rovera LT“, A. Č. IĮ teikusi buhalterines paslaugas, perdavė administratorei įmonės 2013 m. dokumentus ne 2014 m. gruodžio 5 d., kaip nurodyta perduodamų dokumentų apraše Nr. 20141205-01, ir ne 2015 m. gruodžio 5 d., kaip nustatė teismas, o 2015 m. sausio mėnesį. Teismas visiškai teisingai konstatavo, kad administratoriaus įgaliojimai gauti šios įmonės dokumentus negalėjo atsirasti anksčiau nei 2015 m. sausio 8 d., kai įsiteisėjo teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis iškelti šios bankroto bylą.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ar jų neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Šioje byloje apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriame visiškai patenkintas ieškovės bankrutuojančios A. Č. IĮ ieškinys ir šiai iš atsakovo A. Č. priteistas 50 161,06 Eur žalos atlyginimas – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių šio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, o taip pat pagrindo peržengti atsakovo apeliacinio skundo ribas, nenustatyta.
  3. Kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliantas teigia, kad teismas neteisingai nustatė teisinę reikšmę turinčius faktus, todėl nepagrįstai sprendė, jog įmonei ar jos kreditoriams buvo padaryta žala, nes turimų lėšų pakanka ir kreditorių reikalavimams patenkinti, ir administravimo išlaidoms padengti; kad reikalavimas iš viso nėra siejamas su įmonei padarytos žalos atlyginimu – priteisti pinigai bus grąžinti atsakovui; kad faktas, jog nemokėdamas tvarkyti buhalterinės apskaitos tam pasitelkė specialistus, nesuteikia pagrindo konstatuoti jo pareigų neatlikimo CK 2.87 straipsnio aspektu; kad nepagrįsta teismo išvada, jog neįrodytas kasoje buvusių pinigų panaudojimas įmonės naudai, nes 2014 m. buvo vykdoma ūkinė komercinė veikla; kad neteisingai spręsta dėl bankroto administratorės pateikto 2014 m. gruodžio 5 d. perduodamų dokumentų aprašo Nr. 20141205-01 turinio ir jo surašymo datos.
  4. Prieš pradedant nagrinėti šiuos skundo argumentus tikslinga pažymėti aktualias įstatymo nuostatas, kasacinio teismo išaiškinimus, o taip pat apeliacinio teismo išaiškinimus sprendžiant minėtus klausimus.
  5. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi aktualiais kasacinio teismo išaiškinimais, kad tam, jog įmonės vadovui būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas jo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę; kad nustačius, jog šis atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), taigi ieškovas neprivalo įrodinėti, jog atsakovas yra kaltas, o pareiga paneigti šią prezumpciją tenka jau pačiam įmonės vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011 etc.). Pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinį teismą vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, o tik dėl jo tyčios (tiesioginės / netiesioginės) siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu / nepateisinamu aplaidumu vykdant pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su ūkinės komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas tokio asmens civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 etc.). Skundžiamame sprendime teismas taip pat teisingai nurodė, kad pagal teismų praktiką juridinio asmens vadovas, kurį su pastaruoju sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, privalo dirbti rūpestingai, kvalifikuotai, daryti viską, jog įmonė veiktų pagal įstatymus; kad vienvaldiškai veikdamas individualios įmonės vardu, jis atsako už veiklos organizavimą, dokumentų ir kitos informacijos apie turtą, veiklą išsaugojimą; kad vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovo veikla prieštarauja jos interesams, tiek tretiesiems asmenims (kreditoriams), kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, šių asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012 etc.).
  6. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmiau nurodytus apeliacinio skundo argumentus, remdamasi šios bylos medžiaga bei vadovaudamasi minėtomis teismų praktikos taisyklėmis, atmeta tvirtinimą, kad teismas be pagrindo konstatavo jo neteisėtus veiksmus ir patį žalos padarymo faktą. Šiuo klausimu teismas teisingai sprendė, kad atsakovui, kuris ne tik 2007 m. įsteigė savo įmonę, bet ir ėmėsi jai vienvaldiškai vadovauti, buvo žinomi / privalėjo būti žinomi tokio asmens veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimai, be kita ko, ir pirmosios instancijos teismo nurodyti Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 4 straipsnio imperatyvūs reikalavimai tvarkyti apskaitą taip, kad jos informacija būtų objektyvi, išsami ir palyginama, pateikiama laiku ir naudinga vidaus bei išorės informacijos vartotojams; jog pagal BAĮ 6 straipsnio 2 dalį į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas, įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pakeitimu; jog BAĮ 21 straipsnyje numatyta vadovo atsakomybė už tokios apskaitos organizavimo bei jos dokumentų, registrų išsaugojimo įstatyme nustatyta tvarka reikalavimų nevykdymą; jog pagal BAĮ 17 straipsnį finansinės ataskaitos (įmonės balansas) turi būti sudaromos pagal pirminius dokumentus ir pasirašytos vadovo, kuris atsako už duomenų tikrumą bei teisingumą, t. y. atitikimą pirminiams dokumentams (CK 2.87 straipsnio 1, 2, 7 dalys, Individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 5 dalis).
  7. Teismas taip pat teisingai nurodė, kad atsakovas, neįvykdęs tokių pareigų ir tokiu neveikimu sukūręs padėtį, kai duomenų apie pinigų panaudojimą įmonėje nėra, negali būti atleidžiamas nuo įrodinėjimo pareigos, ją perkeliant įmonei, kad pagal teismų praktiką turto, apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai nebuvo, lemia išvadą, kad pareiga tai išsaugoti buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016; 2016 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-701/2016 etc.).
  8. Taigi, turint omenyje šiuos išaiškinimus, teismo išvadą apie atsakovo neteisėtus veiksmus ir su tuo susijusios žalos įmonei atsiradimą visiškai pagrindžia byloje nustatyti faktai, kad atsakovas A. Č. 2015 m. sausio 30 d. bankroto administratorei perdavė tik lizinguojamą automobilį; kad galiojančia Panevėžio apygardos teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartimi atsakovui buvo paskirta 200 Eur bauda už teismo sprendimo nevykdymą ir jis buvo pakartotinai įpareigotas perduoti bankroto administratorei įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis; kad ikiteisminio tyrimo metu atlikus kratą, būtent pas jį buvo rasta dalis bendrovės dokumentų, kurie 2015 m. gegužės 29 d. buvo perduoti administratorei; kad iš šių dokumentų buvo nustatyta, jog perduoti dokumentai tik už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ir pagal juose esančius duomenis bei 2013 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso duomenis grynųjų pinigų likutis kasoje 2013 m. gruodžio 31 d. buvo 50 161,06 Eur; kad nei administratorei, nei teismui nepateikti įmonės kasos dokumentai už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos iškėlimo; kad galiojančiu Utenos rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 5 d. baudžiamuoju įsakymu A. Č. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 straipsnį, tai yra už Panevėžio apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutarties iškelti įmonei bankroto bylą rezoliucinės dalies 5 punkto įpareigojimo nevykdymą, ir jam paskirta 18 MGL dydžio bauda.
  9. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo, kaip vienvaldžio įmonės vadovo neteisėtus veiksmus / neveikimą, tai yra pirmiau šioje nutartyje nurodytų įstatyminių pareigų nevykdymą / netinkamą įvykdymą, tokiu būdu bankrutuojančiai įmonei padarytos žalos faktą – lėšų trūkumą, bei dydį, ir visiškai patenkino ieškovės pareikštą ieškininį reikalavimą (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas, CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.263 straipsnis, 6.245 - 6.249 straipsniai).
  10. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, 2013 m. gruodžio 31 d., 2014 m. gruodžio 31 d. balansų duomenys, pagal kuriuos įmonė 2014 m. pirko žaliavų už 45 967,01 Eur, gavo 25 263,49 Eur pajamų, o debitorių skolos padidėjo iki 4 016,31 Eur, – nesant, kaip jau minėta, pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, patys savaime nepatvirtina atsakovo teiginių, jog visi įmonės kasoje buvę pinigai panaudoti jos naudai (skolų grąžinimas, apmokėjimas už perkamas medžiagas, paslaugas ir kt.) (CPK 178 straipsnis). Beje, skolų grąžinimas, medžiagų, paslaugų pirkimas–pardavimas, atsiskaitymas už tai ir kt. yra dvišaliai sandoriai, kurių patvirtinimui gali būti pateikiami dokumentai, gauti iš trečiųjų asmenų, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui tokie įrodymai ar prašymai juos išreikalauti nebuvo pateikti (CPK 314 straipsnis, 198, 199 straipsniai). Atsakovo teiginiai, kad apskaitą įmonėje tvarkė jo samdyti specialistai, nepaneigia jo civilinės atsakomybės. Beje, tuo atveju, jeigu atsakovas laiko, kad minimi apskaitos dokumentai buvo neišsaugoti, neapskaityti ir kt. dėl juos tvarkiusių asmenų kaltės, jis gali pasinaudoti įstatymų jam suteikta teise ir kelti klausimą dėl nuostolių atlyginimo.
  11. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus, susijusius su įmonėje esančio turto vertės bei patvirtintų kreditorių finansinių reikalavimų sumos santykiu, nes, kaip teisingai nurodyta sprendime, šioje byloje iškeltas klausimas dėl jo tiesioginės deliktinės (ne subsidiarinės) atsakomybės (CK 2.87 straipsnis).
  12. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad patenkindamas bankrutavusios A. Č. individualios įmonės ieškininį reikalavimą teismas priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o atsakovo A. Č. skundo argumentai nepaneigia jų pagrįstumo (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl šis sprendimas paliekamas nepakeistas, o skundas atmetamas, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų skunde bei atsiliepime į jį išdėstytų argumentų, be kita ko, dėl 2014 m. gruodžio 5 d. perduodamų dokumentų aprašo Nr. 20141205-01 turinio, jo datos vertinimo, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą – apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

12Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Panevėžio apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai