Komandiruotės ir kilnojamojo pobūdžio darbas: skirtumai ir apmokestinimas

Darbdaviams neretai  kyla klausimas, kaip teisingai ir tinkamai įforminti darbuotojų išvykimus darbo funkcijoms atlikti į užsienį ar kitą Lietuvos miestą. Tokiais atvejais gali būti sudėtinga atskirti kilnojamojo pobūdžio darbo sąlygas nuo tarnybinėse komandiruotėse atliekamo darbo bei pasirinkti tinkamiausią variantą – darbuotojo darbo funkcijas labiausiai atitinkantį, teisės aktams neprieštaraujantį ir mokestine prasme palankiausią tiek darbuotojui, tiek ir darbdaviui.

Tarnybinė komandiruotė – tai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygtos darbo funkcijos atlikimas, tarnybinio pavedimo vykdymas ar kvalifikacijos kėlimas ne nuolatinėje darbo vietoje. Tarnybine komandiruote nelaikomas darbas, atliekamas kitoje vietovėje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta, kad darbo pobūdis bus kilnojamasis. Taip pat komandiruote į užsienį nelaikomas darbuotojo išvykimas už Lietuvos Respublikos ribų į užsienį, jeigu jis vienoje vietoje užsienyje būna ilgiau kaip 183 dienas, išskyrus darbuotojus, kurių darbas yra kilnojamojo pobūdžio arba susijęs su kelionėmis.

Kilnojamojo pobūdžio darbas yra atliekamas kelionėje, lauko sąlygomis, susijęs su darbuotojų važiavimu. Tokiems darbuotojams yra kompensuojamos su tokiu darbo pobūdžiu susijusios padidėjusios išlaidos (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 216 str.). Konkretus padidėjusių išlaidų kompensuojamasis dydis nustatomas kolektyvinėje arba darbo sutartyje ir mokamas iš darbo užmokesčiui skirtų lėšų. Valstybinės darbo inspekcijos specialistų nuomone, kilnojamojo pobūdžio darbu, darbu lauko sąlygomis, darbu, susijusiu su važiavimais ar atliekamu kelionėje, darbdavys turėtų laikyti tokio pobūdžio darbą, kai darbuotojas darbo funkcijas vykdo ne nuolatinėje darbo vietoje ar lauko sąlygomis bent pusę jo nustatyto darbo laiko.

Kilnojamojo darbo pobūdis, kaip specifinis, turi būti nustatytas darbo sutartyje. Kai toks susitarimas nėra nustatytas sutartyje, ginčo dėl neišmokėtų dienpinigių atvejais teismai, aiškindamiesi tikrąją šalių valią ir atribodami tarnybinę komandiruotę nuo kilnojamojo darbo pobūdžio, turi atsižvelgti į darbo teisinių santykių specifiškumą, sulygtų darbo funkcijų pobūdį ir kitas aplinkybes[1].

Kilnojamąjį darbą dirbančio darbuotojo darbo vietos apibrėžimas turi būti itin apgalvotas, nes nuo to priklauso, ar darbuotojas gali būti siunčiamas į komandiruotę, ar ne. Jeigu darbuotojo darbas susijęs su važiavimais per visą Lietuvą, jo darbo vieta turėtų būti apibrėžta kaip visa Lietuvos Respublika (nurodžius tik vieną miestą, išvykimas už jo ribų turėtų būti laikomas komandiruote).

Dienpinigių, mokamų komandiruojamiems darbuotojams, apmokestinimas darbdaviui yra palankesnis. Nei dienpinigiai, nei kompensacijos, mokamos už kilnojamojo pobūdžio darbą, nėra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu (išskyrus tam tikras išimtis[2]). Tačiau apmokestinamųjų pajamų bazė, mokant kompensacijas, yra didesnė, palyginus su komandiruotėmis, todėl mokant kompensacijas, darbdaviams tenka didesnė mokesčių našta.

Būtent dėl minėtos mokesčių naštos darbdaviai pagal pobūdį kilnojamuosius darbus linkę apskaityti kaip komandiruotes ir komandiruojamiems darbuotojams mokėti dienpinigius. Kadangi formaliai tokie darbuotojų išvykimo įforminimai laikomi pažeidimais, Europos Sąjungoje buvo imtasi priemonių griežčiau kontroliuoti komandiruojamųjų darbuotojų turinčius darbdavius.  Siekiant piktnaudžiavimo ir pažeidimų prevencijos, 2014 m. gegužės 15 d. buvo priimta direktyva 2014/67/ES dėl Direktyvos 96/71/EB dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje vykdymo užtikrinimo ir kuria iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1024/2012 dėl administracinio bendradarbiavimo per Vidaus rinkos informacinę sistemą (IMI reglamentas).

Naujos direktyvos 4 straipsnyje nustatyti aiškūs ir konkretūs kriterijai, kuriais turėtų vadovautis kompetentingos institucijos, vykdydamos patikras ir kontrolę bei turėdamos pagrindo manyti, kad darbuotojas gali būti nelaikomas komandiruotu pagal Direktyvą 96/71/EB. Sprendžiant, ar darbuotojas buvo komandiruotas, pagal naująją direktyvą reikšmingi šie kriterijai:

1. vieta, kurioje įmonė turi registruotą buveinę ir administraciją, naudojasi biuro patalpomis, moka mokesčius ir socialinio draudimo įmokas ir, jeigu taikytina, pagal nacionalinės teisės aktus turi profesinės veiklos licenciją arba yra užsiregistravusi prekybos rūmuose ar profesinėse organizacijose;
2. vieta, kurioje komandiruoti darbuotojai yra įdarbinti ir iš kurios jie yra komandiruoti;
3. sutartyse, kurias įmonė sudarė su savo darbuotojais ir su klientais, taikytina teisė;
4. vieta, kurioje įmonė vykdo didžiąją dalį verslo veiklos ir kurioje dirba jos administracinis personalas;
5. įvykdytų sutarčių skaičius ir (arba) pasiekta apyvarta įsisteigimo valstybėje narėje, atsižvelgiant į, inter alia, konkrečią naujai įsteigtų įmonių ir mažųjų bei vidutinių įmonių padėtį.

Lietuva, kaip ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės, direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę turi perkelti iki 2016 m. birželio 18 d. Pradėjus taikyti direktyvos nuostatas, bus galima lengviau nustatyti atvejus, kada darbdaviai darbuotojus komandiruoja fiktyviai. Nustačius pažeidimus, darbdaviams teks atsakyti pagal šalies, kurios teisė buvo pažeista, įstatymus, o baudos išieškojimas ar kitokios bausmės vykdymas bus perduodamas tai šaliai, kurioje įmonė įregistruota.

Pažeidimai gali būti padaromi ne tik siekiant naudingesnio apmokestinimo, bet ir dėl to, kad iš tiesų gali būti sudėtinga atskirti komandiruotę nuo kilnojamojo pobūdžio darbo. Reikėtų nepamiršti, jog darbo vietos nurodymas darbo sutartyje yra labai reikšmingas, sprendžiant ar darbuotojas gali būti komandiruojamas. Paprastai kiekvieno darbuotojo darbo pobūdį reikia vertinti individualiai, tačiau tinkamai apibrėžus darbuotojo darbo vietą bei teisingai nustačius laiko, praleidžiamo nuolatinėje darbo vietoje ir išvykus, santykį, pažeidimų galima išvengti.

© Advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai JUREX, 2015. Visos teisės saugomos. Be autorių sutikimo kopijuoti ar skelbti medžiagą ar jos dalį draudžiama. Cituojant būtina nuoroda į šaltinį.

[1] Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009.

[2] Vykstant į užsienio komandiruotes išmokamų dienpinigių dalis, viršijanti 50 proc. darbo užmokesčio, nesiekiančio 390 Eur sumos,  apmokestinama 15 proc. pajamų mokesčio tarifu. Vykstant į komandiruotes Lietuvoje – dienpinigių suma, viršijanti 50 poc. nustatyto atlyginimo (viršijanti dalis), sudėjus  kartu su apskaičiuotu darbo užmokesčiu, apmokestinama 15 proc. pajamų mokesčiu.

Straipsnio autorė:

Teisininkė Agnė Bušmaitė

Advokatų profesinė bendrija Judickienė ir partneriai JUREX

www.jurex.lt