R. Vaičekauskytė. Įmonių restruktūrizacija: vieniems išsigelbėjimas, kitiems – galvos skausmas

Įmonės restruktūrizavimas – tai laikinų finansinių sunkumų turinčios įmonės pertvarkymo būdas, kurio tikslas – grąžinti skolas kreditoriams, atkurti įmonės mokumą ir, svarbiausia, išvengti  bankroto. Dažniausiai apygardos teismo nutartyje esantis įrašas „iškelti įmonei restruktūrizavimo bylą“ kelia nerimą ne tik darbuotojams, bet ir kreditoriams, dar didesnė rizika kyla, kai tokia retruktūrizuojama bendrovė priklauso statybos sektoriui. Bendrovei, užsiimančiai  gyvenamųjų ir administracinių namų statyba, pastatų rekonstrukcija, elektros montavimo darbais, pastatų eksplotacija, apdailos, mūro darbais, iškeliama restruktūrizavimo byla, konstatuojamas laikinas įmonės nemokumas. Tuomet paskiriamas restruktūrizavimo administratorius, kuris plano rengimo metu privalo prižiūrėti įmonės valdymą bei nustatomas 4 mėnesių laikotarpis nuo nutarties įsiteisėjimo dienos parengti ir pateikti teismui restruktūrizavimo planą, nustatomas terminas kreditorių finansiniams reikalavimams pareiškti, patvirtinama administratoriui mokėtina administravimo išlaidų sąmata.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad teismo nutartyje pažymima, jog leidžiama mokėti einamuosius mokėjimus ir Įmonių restruktūrizavimo įstatymo  str.  5 str.1d. 6p. nurodytus mokėjimus.

Priimant minėtą nutartį konstatuojama, kad yra realios galimybės išsaugoti ir plėtoti vykdomą veiklą, sumokėti skolas, atkurti mokumą ir išvengti bankroto bylos. Dar daugiau, - įmonė nėra nutraukusi ūkinės komercinės veiklos, nutarties priėmimo dieną joje dirba beveik 100 darbuotojų, bendrovė turi galiojančių rangos sutarčių objektų statybai bei rekonstrukcijai, taip pat teismui pateikiamos ir ateityje planuojamos pasirašyti rangos, subrangos ir kitos sutartys.

Tol kol įmonė rengia restruktūrizavimo planą teismui, įmonės vadovas, prižiūrimas restruktūrizavimo administratoriaus, atlieka kelis mokėjimus: valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI), „Sodrai“, na ir dar kai kurioms įmonėms, tarp kurių – ir nuolatinis elektrotechnikos medžiagų tiekėjas.  Po atlikto mokėjimo  įmonė nepateikia restruktūrizavimo plano ir bylą teismas nutraukia.

Praėjus keliems mėnesiams paiškėja, kad tai pačiai statybos bendrovei iškelta bankroto byla ir nuolatinis jos tiekėjas (tas pats, kuris gavo mokėjimą restruktūrizavimo metu), gauna ieškinį dėl mokėjimo pripažinimo niekiniu, negaliojančiu bei restitucijos taikymo. Ieškovas (bankroto administratorius) prašo pripažinti mokėjimą kaip nepagrįstai įgytą turtą, viso proceso metu įrodinėja Actio Pauliana taikymo sąlygas.

Net neabejoju, kad bet kuriam verslininkui šioje situacijoje kiltų klausimų. Pavyzdžiui, nejau būnant nuolatiniu tiekėju užsakovui, kuris nors ir restruktūrizuojamas, turi beveik 100 darbuotojų, turi vykdomų rangos sutarčių, tačiau turi pradelstą įsiskolinimą įmonei, o tiekiamos medžiagos yra tos, be kurių užsakovo veikla praktiškai neįmanoma, tiekėjas negali jam ir toliau tiekti medžiagų? Ar tikrai atliktas skolos dengimas neturi būti pripažintas einamuoju restruktūrizuojamos įmonės mokėjimu? Kaip be tiekiamų medžiagų įmonė įgyvendins restruktūrizavimo tikslus?

IRĮ 2 str. 9 d. restruktūrizuojamos įmonės einamosios įmokos apibrėžiamos, kaip visi įmonės ūkinei komercinei veiklai užtikrinti reikalingi mokėjimai ir įmokos, tačiau įmonių restruktūrizavimo įstatymas tiesiogiai nenumato draudimo, leisti atsiskaitymus su tiekėjais pagal ilgalaikę sutartimi tiekiamas prekes, kai tokių prekių tiekimas neabejotinai yra vienas iš minimo proceso esminių tikslų. Restruktūrizavimo proceso tikslas – leisti įmonei susidoroti su finansiniais sunkumais, nesuardant komercinių ūkinių rinkos santykių, bei sudarant galimybę išsaugoti verslą, plėtoti ūkinę veiklą, atkurti mokumą ir išvengti bankroto. Tuo labiau, kad teismas nutartimi pripažįsta tik laikinus, o ne nuolatinio pobūdžio finansinius sunkumus.

Ar atsakovais neturėtų būti statybos bendrovės vadovas atlikęs mokėjimą ir procesą prižiūrintis restruktūrizavimo administratorius? Ieškinyje nėra ginčijama pati nuolatinio tiekimo sutartis, vadinasi sutartis yra galiojanti. Pagal teisės į tinkamą procesą principą asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-149/2008).  Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad byloje, kurioje restruktūrizuojant įmonę, įmonės akcininkų sprendimu, prašant skirti restruktūrizavimo administratoriumi sau tinkantį asmenį, bei tokiam asmeniui prižiūrint įmonės direktorių, atliekant mokėjimus, neabejojama, kad už įvykusį galimai neteisėtą vienašalį sandorį turėtų atsakyti ne kreditorius, kuris teisėtai gauna pajamas, o būtent restruktūrizuojamos įmonės vadovas ir jį prižiūrintis administratorius. Jei jau ne kaip atsakovai, tai bent – kaip tretieji asmenys.

Ir dar, - jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos yra netaikomos.

Koks buvo teismo sprendimas? Teismas, paneigdamas visą verslo logiką bei kitus principus, priėmė sprendimą, kad atliktas mokėjimo pavedimas prieštaraujantis  imperatyvioms įstatymo normoms, yra niekinis ir negalioja ab initio. Todėl  neteisėtai pervestos lėšos, taikant restituciją bei 6% metines palūkanas, turi būti grąžintos. Skolininkas būdamas nemokus suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, neva pranašumo vienam kreditoriui suteikimas vertintina ir kaip actio Pauliana aplinkybė, o tai - kreditoriaus teisių pažeidimas, įrodantis skolininko nesąžiningumą.

Taigi, teismas nurodė, kad verslininkui taikomi didesni rūpestingumo reikalavimai, kad jis turėjo pasidomėti, ar ginčijamu susitarimu nepažeidžiami kitų ieškovo kreditorių interesai. Verslininkas taip pat galėjo pareikalauti pateikti ieškovo finansinę atskaitomybę, informaciją apie kreditorius bei įsipareigojimų jiems mastą ir kt. Jis privalėjo domėtis ir įvertinti, ar sandoriu nebus pažeisti skolininko kreditorių interesai. Išeitų, kad verslininkas privalėjo kone kasdien vykti į teismą, susipažinti su bylos medžiaga ir tam, kad įvertintų medžiagą turėjo pasitelkti finansininkų ir teisininkų pagalbą. Kitaip tariant, verslininkas, kuris gavo teisėtą mokėjimą už pristatytas medžiagas, teismui konstatavus tik laikiną įmonės nemokumą, yra kaltas ir privalo grąžinti „neteisėtai” gautas pajamas. O įmonės vadovas ir jį prižiūrintis restruktūrizavimo administratorius nekalti dėl tokio sandorio, nes štai jiems netaikomi rūpestingumo standartai, turint savo žinioje visą restruktūrizuojamos įmonės dokumentaciją ir specialiąsias žinias.

Tuomet kyla klausimas, kokie tikrieji restruktūrizuojamų įmonių tikslai, ir kam teismui teikti sutartis, pagal kurias rodomos numatomos pajamas, jei objektyviai pats teismas pripažįsta, kad nuolatinis tiekėjas medžiagų tiekti negali, tokie mokėjimai nėra pripažintini einamaisiais, o restruktūrizuojama įmonė, vykdanti įsipareigojimus pagal rangos sutartį, turi ją įgyvendinti be medžiagų, tik pasitelkdama žmogiškuosius išteklius? Kam skirti restruktūrizavimo administratorių ir jam patvirtinti išlaidų sąmatą? Išvada: tas pats verslininkas, kuris tiekė medžiagas, turėjo negauti pradelsto mokėjimo, o tiekti medžiagas toliau skolon. Tada tikrai būtų pasiekti visi restruktūrizavimo tikslai. Pagal teismų praktiką, bet tik ne pagal verslo logiką.

Straipsnio autorė

Rasa Vaičekauskytė

„TEISĖS TARNAI“