Dividendai: akcininko teisė reikalauti dividendų prieš dividendų išieškojimą

Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio ir Civilinio kodekso 1.102 straipsnio 1 dalies analizė leidžia dividendą apibrėžti kaip fiziniam ar juridiniam asmeniui, įsigijusiam bendrovės akcijų, paskirtą bendrovės pelno dalį, proporcingą tam asmeniui nuosavybės teise priklausančių akcijų nominaliai vertei.

Minėti teisės aktai ne tik netiesiogiai pateikia dividendų sąvoką, bet ir nustato dividendų, kaip vienos iš pagrindinių akcininkų turtinių teisių, mokėjimo tvarką.

Įstatymiškai įtvirtinta akcininko teisė į dividendus praktikoje dažnai kelia su jų išmokėjimu susijusias problemines situacijas. Be to, vien jau Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 2 dalis, numatanti, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu paskirti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams, kuriuos akcininkas turi teisę išreikalauti iš bendrovės kaip jos kreditorius, tačiau akcininkui išmokėtą dividendą bendrovė gali išieškoti, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas yra paskirtas ir (arba) išmokėtas neteisėtai, leidžia įžvelgti potencialių ginčų situacijas.

Minėta Akcinių bendrovių įstatymo norma tuo pačiu metu abiems šalims, t. y. tiek akcininkui, tiek bendrovei, įtvirtina reikalavimo teisę, t. y. akcininko teisę reikalauti sumokėti dividendus ir bendrovės teisę reikalauti juos grąžinti, jei pastarieji išmokėti neteisėtai. Be to, tokią reikalavimo teisę turi ir bendrovės kreditoriai, todėl šiuo atveju labai svarbu detaliau aptarti kylančią problematiką ir jos sprendimo būdus.

Akcininko teisė reikalauti sumokėti dividendus

Akcinių bendrovių įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad akcininkai turi turtinę teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą).

Dividendus turi teisę gauti tie asmenys, kurie visuotinio akcininkų susirinkimo, paskelbusio dividendus, dienos pabaigoje buvo bendrovės akcininkai. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosavybės teisė į biržos centrinėje rinkoje įsigytas akcijas pereina trečią darbo dieną po sandorio sudarymo, todėl vertybinių popierių birža informuoja apie dienas, pradedant kuriomis biržos centrinėje rinkoje įsigyjamos akcijos nesuteikia teisės gauti dividendus.

Dažnai bendrovės akcininkai savo teisę į dividendus traktuoja kaip privalomai įgyvendinamą visais atvejais, kuomet įmonė gauna pelną, tačiau nesutiktina su pozicija, kad Akcinių bendrovių įstatymui ir bendrovės įstatams numatant akcininko teisę į dividendus, tai savaime suponuoja akcininkų teisę išsireikalauti dividendus kaip bendrovės kreditoriams.

Pažymėtina, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 2 dalį visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimu paskirti dividendai yra bendrovės įsipareigojimas akcininkams. Ši nuostata reiškia, jog tam, kad akcininkas įgytų teisę į dividendus, turi būti priimtas visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas juos paskirti. Nesant tokio sprendimo, akcininkas negali reikalauti iš įmonės dividendų.

Be to, šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės įsipareigojimas akcininkams sumokėti dividendus negali būti tapatinamas su paskoliniu įsipareigojimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2006).

Kita vertus, kyla klausimas, ar toks įstatyminis reguliavimas, numatantis, kad reikalavimo teisės į dividendus atsiradimas perduodamas į visuotinio akcininkų susirinkimo rankas, gali lemti smulkiųjų akcininkų interesų pažeidimą, kuomet sprendžiamas dividendų išmokėjimo klausimas. Manytina, kad jei smulkieji akcininkai nepritaria kitų akcininkų pozicijai nemokėti dividendų, nors įmonė ir turi pakankamai pelno, smulkieji akcininkai, sudarantys nedidelį procentą balsų bei norintys gauti dividendų ir balsuojantys prieš sprendimą nemokėti dividendų, gali neleisti pasiekti balsų daugumos ir blokuoti jiems nepalankaus bei jų interesus pažeidžiančio sprendimo priėmimą.

Bendrovės teisė reikalauti grąžinti dividendus

Akcinių bendrovių įstatymas numato bendrovės teisę išieškoti akcininkui išmokėtą dividendą, jei dividendas išmokėtas neteisėtai. Ši nuostata suponuoja būtinybę išsiaiškinti, kokios situacijos laikomos neteisėtu dividendų išmokėjimu.

Akcinių bendrovių įstatymo 59 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad visuotinis akcininkų susirinkimas negali priimti sprendimo skirti ir išmokėti dividendus, jei tenkinama bent viena iš šių sąlygų, t. y. bendrovė turi neįvykdytų prievolių, kurių terminai yra suėję iki sprendimo priėmimo; ataskaitinių finansinių metų paskirstytinojo pelno (nuostolių) suma yra neigiama (gauta nuostolių); bendrovės nuosavas kapitalas yra mažesnis arba išmokėjus dividendus taptų mažesnis už bendrovės įstatinio kapitalo, privalomojo rezervo, perkainojimo rezervo ir rezervo savoms akcijoms įsigyti rezervo sumą. Taigi įstatymas numato, kada dividendai negali būti mokami, tačiau jis nenumato akcininkams pareigos skirti ir išmokėti dividendus, jeigu akcininkai nutaria kitaip.

Akcinių bendrovių įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje nustatyta pareiga akcininkui grąžinti bendrovei dividendą, taip pat bet kokią kitą išmoką, susijusią su akcininko turtinių teisių įgyvendinimu, jeigu jie buvo išmokėti pažeidžiant imperatyviąsias šio Įstatymo normas ir bendrovė įrodo, kad akcininkas tai žinojo ar turėjo žinoti. To paties įstatymo 60 straipsnio 2 dalyje nustatyta bendrovės teisė išieškoti akcininkui išmokėtą dividendą, jeigu akcininkas žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas yra paskirtas ir (arba) išmokėtas neteisėtai. Taigi pagrindinis kriterijus, vertinant, ar akcininkai turi grąžinti neteisėtai išmokėtą dividendą, yra tas, ar akcininkai žinojo ar turėjo žinoti, kad dividendas išmokamas neteisėtai.

Atsižvelgiant į tai, kad dividendas yra įmonės pelno dalis ir akcininko turimų įmonės akcijų sukurta pridėtinė vertė, tai jis ir turi būti mokamas tais atvejais, kai įmonės veikla yra stabili. Vienas iš įmonės stabilumo vertinimo kriterijų – jos galėjimas atsiskaityti su kreditoriais. Pajėgumas atsiskaityti su kreditoriais turi būti vertinamas ne tik dividendų išmokėjimo momentu, bet ir nukreiptas į ateitį, t. y., ar išmokėjus dividendus liks reali galimybė padengti bendrovės įsipareigojimus. Reali galimybė nebūtinai reiškia tai, kad įmonės įsipareigojimai neturi viršyti pusės įmonės balanse nurodomo turto vertės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Akcinių bendrovių įstatymo 60 straipsnio 3 dalies 1 punkte vartojama nemokumo sąvoka turi būti aiškinama teikiant prioritetą bendrovės kreditoriaus teisei gauti savo reikalavimo patenkinimą iš bendrovės prieš bendrovės akcininko turtinę teisę gauti bendrovės pelno dalį (dividendą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2009).

Akcininkai turi pareigą domėtis įmonės vykdoma veikla, susipažinti su įmonės vadovo teikiama informacija ne tik apie praeitus finansinius metus, bet ir apie esamą faktinę įmonės padėtį dividendų skirstymo metu, nes dividendų išmokėjimo tikslas yra pridėtinės vertės, o ne įmonės turto apskritai, pasidalijimas.

Siekiant nustatyti bendrovės mokumo klausimą turi būti vertinami ne tik dividendų išmokėjimo dienai bendrovės apskaitoje atvaizduoti pradelsti įsipareigojimai, bet visi bendrovės balanse apskaitomi trumpalaikiai įsipareigojimai, todėl vertinant įmonės galimybę atsiskaityti su kreditoriais, būtina įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą, o ne atskirus epizodus.

Praktikoje aplinkybė, kad po dividendų išmokėjimo įmonei trūko apyvartinių lėšų, todėl buvo skolinamasi iš pačių bendrovės akcininkų, pardavinėjamas įmonės turtas, rodo, kad dividendų išmokėjimas buvo vienas iš veiksnių, sutrikdęs stabilią įmonės veiklą. Be to, būtina vertinti įmonės įsipareigojimų, turimo turto ir išmokėtų dividendų dydžius, siekiant konstatuoti, kad išmokėtų dividendų dydis per didelis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2014). Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad dividendų išmokėjimas, esant analogiškai situacijai, turi būti vertinamas kaip neabejotinai susijęs priežastiniu ryšiu su įmonės nemokumu, todėl yra neteisėtas.

Kreditorių interesų apsauga

Kreditoriai, siekdami apginti savo pažeistas teises, kai akcininkams buvo išmokėti dividendai ir įmonė tapo nemoki, taip pat gali reikšti reikalavimus, kad išmokėti dividendai būtų grąžinti.

Šiuo atveju kreditoriai savo reikalavimus gali grįsti tuo, kad akcininkams priimant sprendimą išmokėti dividendus ir jų išmokėjimo metu įmonė nebuvo nemoki, nes sprendimo dėl dividendų išmokėjimo metu įmonė turėjo galimybę įvykdyti ne tik reikalavimus kreditorių, kuriems mokėjimo terminai buvo suėję, bet ir visų kitų kreditorių.

Labai svarbu yra tai, kad kreditoriai neturi pareigos įrodyti įmonės nemokumo būsenos, kaip ji suprantama pagal Įmonių bankroto įstatymą. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžta, kad įmonės nemokumas yra įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės.

Nemokumo samprata pagal įmonės būklę akcininkams išmokėjus dividendus neturi būti aiškinama analogiškai Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintai įmonės nemokumo sampratai, nes jų tikslai yra kitokie nei bankrotą reglamentuojančių teisės normų. Tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės nemokumą, nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla, nes bankroto bylos iškėlimas, esant ekonominio nemokumo padėčiai, yra teisinis nemokumo būklės pripažinimas ir atitinkamų procedūrų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2009).

Be to, būtina atsižvelgti į Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą papildomą atsakomybę juridinio asmens dalyviams, jog jie negalėtų piktnaudžiauti galimybe išvengti turtinės atsakomybės, prisidengdami ribota turtine atsakomybe, tais atvejais, kai jų nesąžiningi veiksmai lemia juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolių kreditoriui, o, nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus kreditoriaus atžvilgiu, laikytina, kad jis yra kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Tokioje situacijoje nesąžiningų akcininkų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę.

Iš esmės kreditoriai akcininkų nesąžiningumą turi grįsti juridinio asmens dalyvių, kaip įmonės akcininkų, neteisėtais veiksmais, nusprendžiant išsimokėti ir išsimokant dividendus, kai bendrovės finansinė padėtis nebuvo gera, t. y. tokie veiksmai turi būti pripažinti lėmusiais bendrovės negalėjimą vykdyti prievolių kreditoriams bei bendrovės nemokumą.

Įstatyme nėra tiesiogiai apibrėžta, kas laikytina juridinio asmens negalėjimu vykdyti prievolės, kaip sąlyga juridinio asmens dalyvio subsidiariajai atsakomybei kilti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad Civilinio kodekso 2.50 straipsnio 3 dalies taisyklė dėl juridinio asmens dalyvio subsidiariosios atsakomybės inter alia taikytina tais atvejais, kai, esant neįvykdytiems bendrovės piniginiams įsipareigojimams kreditoriams pagal prievoles, kurių įvykdymo terminai suėję, bendrovės akcininkai priima sprendimą išsimokėti ir išsimoka dividendus, jeigu bendrovė yra nemoki ar tampa nemoki po dividendų išmokėjimo. Bendrovės nemokumu tokiu atveju laikytina bendrovės būklė, kai ji negali vykdyti piniginių prievolių, kurių vykdymo terminai yra suėję, nepriklausomai nuo to, ar įmonei iškelta bankroto byla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2009).

Iš to, kas aptarta, gali būti daroma išvada, kad Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtinta akcininko teisė į dividendus nėra absoliuti, nes prieš priimant sprendimą išmokėti dividendus, visų pirma, turi būti vertinami bendrovės ir jos kreditorių interesai.

Straipsnio autorius:

Teisininkė Regina Kavaliauskaitė

Uždaroji akcinė bendrovė „VERSUM“

www.versum.lt