Byla e2A-636-881/2017
Dėl išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą priteisimo, trečiasis asmuo D. Š

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vaclovo Pauliko ir Jūros Marijos Strumskienės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1881-465/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jurisdictus“ ieškinį atsakovams D. M. ir D. J. dėl išlaidų už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą priteisimo, trečiasis asmuo D. Š..

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

  1. ieškovė UAB „Jurisdictus“ ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų D. M. ir D. J. 1 431,88 Eur už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. metinių palūkanų už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal ieškovės ir UAB „Sauda“ sudarytą Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį Nr. 11/6, 2015 m. sausio 26 d. ieškovei buvo perleista teisė reikalauti iš transporto priemonės VW GOLF, valst. Nr. ( - ) savininko ir / ar valdytojo atlyginti išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą bei saugojimą. Paaiškino, kad 2013 m. sausio 26 d. buvo surašytas transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktas dėl 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų kelių eismo taisyklių pažeidimo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir važiuoklės užblokavimo tvarkos patvirtinimo 5 straipsniu, 2001 m. gegužės 4 d. tarp UAB „Sauda“ ir Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato sudaryta sutartimi, transporto priemonė buvo nuvežta į UAB „Sauda“ saugojimo aikštelę, kur ji yra saugoma iki šios dienos. Pagal transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainius, už transporto priemonės nuvežimą iš transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 210 Lt mokestis. Už transporto priemonės saugojimą, pirmą saugojimo mėnesį (30 kalendorinių dienų) imamas 15 Lt mokestis už kiekvieną parą, o už kiekvieną kitą mėnesį – 240 Lt per mėnesį. UAB „Jurisdictus“, atsižvelgdama į transporto priemonės saugojimo laiką, skaičiuojamą nuo transporto priemonės nuvežimo dienos (2013 m. sausio 26 d.) iki skolos perdavimo UAB „Jurisdictus“ dienos (2015 m. sausio 26 d.), sutiko sumažinti įsiskolinimą, kuris skolos perleidimo UAB „Jurisdictus“ dieną buvo 6 180 Lt (210 Lt + (30 d.*15 Lt)+((24 mėn.-1 mėn.)*240 Lt), iki 4 944 Lt.
  2. Atsakovas D. M. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. ( - ) jos priverstinio nuvežimo momentu buvo pardavęs galimai tam pačiam D. J., kuris buvo sustabdytas policijos pareigūnų ją vairuojantis. Teigė, kad automobilį pardavė per www.autogidas.lt automobilių skelbimų portalą, laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. sausio 20 d., tačiau pirkimo-pardavimo sutartis neišliko. 2016 m. sausio 14 d. bendrų pažįstamų dėka per socialinį tinklalapį Facebook atsakovui pavyko susirasti antrą atsakovą D. J., kuris patvirtino, kad transporto priemonę VW GOLF, valst. Nr. ( - ) pirko iš D. M. ir kad jam vairuojant automobilis buvo priverstinai nuvežtas į automobilių saugojimo aikštelę.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų D. M. ir D. J. 1 431,88 Eur išlaidų už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 32 Eur žyminio mokesčio.
  2. Teismas konstatavo, kad atsakovas D. M. nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog VW GOLF markės automobilį pardavė kitam asmeniui. Nagrinėjamu atveju aplinkybę, kad sulaikytą automobilį VW GOLF, valst. Nr. ( - ) pardavė atsakovui D. J., atsakovas D. M. grindžia tik savo paaiškinimais ir į bylą jo paties pateiktu susirašinėjimu su D. J. socialiniame interneto tinklapyje „Facebook“. Tačiau, teismo vertinimu, socialinis interneto tinklapis „Facebook“ nėra tinkamas būdas identifikuoti asmenį, nes prisijungimo duomenys gali būti nuolat keičiami, o ir nustačius IP adresą (interneto protokolo adresas), ne visais atvejais galima būtų identifikuoti asmenį, todėl negalima teigti, kad su atsakovu D. M. per socialinį interneto tinklapį „Facebook“ bendravęs asmuo yra šios bylos atsakovas D. J.. Taigi teismas padarė išvadą, kad atsakovas D. M. nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo su atsakovu D. J. faktą, todėl jam išlieka pareiga kartu su transporto priemonės valdytoju D. J. atlyginti ieškovui automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d.).
  3. Teismas nurodė, kad pagal 2001 m. gegužės 4 d. sutartį dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo, UAB „Sauda“ įsipareigojo transportuoti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato nurodytas kelių transporto priemones į savo saugojimo aikštelę (Sutarties 4.2. p.), todėl policijos pareigūno perduotą automobilį VW GOLF, valst. Nr. ( - ) UAB „Sauda“ nugabeno į savo saugojimo aikštelę, esančią adresu ( - ), Vilniuje. Teismas pažymėjo, kad šios sutarties pagrindu atsirado ne tik ją sudariusių šalių teisės ir pareigos, bet ir transporto priemonės savininko ir valdytojo pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą ir teisė reikalauti sutartyje nustatytomis sąlygomis grąžinti transporto priemonę (Sutarties 4.4, 4.5 p.). Sutarties 4.4. punkte nustatyta, kad UAB „Sauda“ įsipareigojo už priverstinį transporto priemonės saugojimą iš transporto priemonės savininko imti mokestį, bet ne didesnį už nustatytą 1997 m. gruodžio 10 d. Vidaus reikalų ministro įsakyme Nr. 559 „Dėl nebiudžetinių lėšų sudarymo“. Pagal UAB „Sauda“ direktoriaus 2008 m. birželio 16 d. patvirtinus transporto priemonių specializuotų aikštelių ir techninės pagalbos įkainius, už transporto priemonės nuvežimą iš priverstinai nuvežtos transporto priemonės savininko ar valdytojo imamas 210 Lt mokestis už nuvežimą. Už transporto priemonės saugojimą už pirmą saugojimo mėnesį (30 kalendorinių dienų) imamas 15 Lt mokestis už kiekvieną parą, ir 240 Lt per mėnesį už kiekvieną kitą mėnesį. Transporto priemonės saugojimo paslaugos buvo teikiamos nuo 2013 m. sausio 26 d., todėl iki perdavimo UAB „Jurisdictus“ dienos (2015 m. sausio 26 d.) iš viso susidarė 6 180,00 Lt (1 789,85 Eur) skola, tačiau ieškovė ją sumažino iki 4 944,00 Lt (1 431,88 Eur). Nustačius, kad priverstinio nuvežimo į automobilių saugojimo aikštelę dieną automobilio VW GOLF, valst. Nr. ( - ) savininkas buvo D. M., o valdytojas – D. J., išlaidos, susijusios su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu ir jos saugojimu, iš abiejų atsakovų priteistinos solidariai (CK 6.6 str. 4 d., 6.38 str., 6.63 str., Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 1 d., 6 d.).

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Atsakovas D. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atsakovo D. M. atžvilgiu atmesti kaip pareikštą netinkamam atsakovui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
    1. Teismo išvada dėl susirašinėjimo socialiniame interneto tinklalapyje Facebook įrodomosios reikšmės prieštarauja šiuo metu vyraujančiai teismų praktikai. Atsižvelgdami į tai, kad gyvename skaitmeninės internetinės eros laikotarpiu, ir žmonės vis dažniau bendrauja virtualiai, įvairių instancijų teismai pripažįsta tinkamais ir leistinais įrodymais socialinių tinklų, susirašinėjimo kanalų ir kitų internetinių portalų pateiktą informaciją. Be to, patys teismai informuoja visuomenę, kad yra pasikeitęs požiūris į virtualius įrodymus.
    2. Byloje nepateikta jokių duomenų, kurie pagrįstų, kad socialinis tinklalapis Facebook nėra tinkamas būdas identifikuoti asmenį. Tokį teiginį išsakė ieškovė, tačiau tokios savo pozicijos nepagrindė jokiais įrodymais ar teismų praktika. Taip pat ir teismas tik pakartojo atsakovo teiginį, tačiau nepateikė svarių argumentų bei nesivadovavo suformuota teismų praktika dėl socialinių tinklų susirašinėjimo kaip leistino ir patikimo įrodymo. Teismo argumentai taip pat pažeidžia CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Tą apeliantas ir padarė pirmosios instancijos teisme.
    3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad apie automobilio saugojimą apeliantas sužinojo tik 2015 m. spalio 31 d., labai ilgą laiką jam nebuvo pranešta, taip pat, kad ne dėl jo kaltės automobilis atsidūrė saugomoje aikštelėje. Be to, apeliantas neturėjo pagrindo domėtis įvykiais, susijusiais su ginčo automobiliu, kad automobilį jau seniai (apie 2013 metų sausio mėnesį) buvo pardavęs. Taigi ieškovės reikalavimas priteisti iš apelianto išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų.
    4. Tvarka dėl transporto priemonių priverstinio nuvežimo yra griežtai reglamentuota poįstatyminiais teisės aktais, todėl ieškovės ir UAB „Sauda“ nepranešimas dvejus metus apie saugomą transporto priemonę negali būti pateisinamas. Teismų praktikoje nurodoma, kad sutartis dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo įpareigoja ieškoti transporto priemonės savininko (valdytojo) ir jam pranešti apie transporto priemonės saugojimą (Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-55-356/2012). Pareiga pranešti savininkui (valdytojui) kyla iš CK 6.229 straipsnio 3 dalies normų reikalavimų, tačiau UAB „Sauda“ net dvejus metus nesiėmė jokių priemonių tam, kad išsiaiškintų tikrąjį savininką ir praneštų, kad jo transporto priemonė yra saugoma už atlyginimą. Taigi tas faktas, kad apeliantas nebuvo informuotas net dvejus metus (visą saugojimo laikotarpį) apie saugomą turtą, leidžia teigti, kad UAB „Sauda“ neveikė atsakovo interesais, todėl remiantis CK 6.233 straipsnio 1 dalimi, UAB „Sauda“ neturėjo jokio reikalavimo apelianto atžvilgiu ir negalėjo jo perleisti ieškovei.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Jurisdictus“ prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Kaip ir nurodo apeliantas bei teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, socialinių interneto tinklų susirašinėjimas gali būti įrodymas, šioje byloje jis buvo prijungtas, tačiau ne visais atvejais gali būti naudojamas kaip neginčijamas įrodymas. Apelianto nurodomose kitose bylose socialinių tinklų susirašinėjimas visais atvejais vyko tarp ginčo šalių, todėl klausimų dėl asmens identifikavimo net nebuvo kilę. Šiuo atveju susirašinėjimas vyko su asmeniu, kuris į teismo posėdį atvykęs nebuvo, atsiliepimo nepateikė, niekas nėra jo matęs ir pats atsakovas, remiantis atsiliepimo į ieškinį argumentais, nebuvo tikras, ar ginčo transporto priemonę pardavė būtent atsakovui D. J.. Taigi teismas pagrįstai suabejojo pateikto išrašo įrodomąja galia nesant jokių kitų papildomų įrodymų. Be to, pateikto susirašinėjimo turinys taip pat kelia pagrįstų abejonių dėl jo įrodomosios galios.
    2. Apeliantas pats pripažįsta, kad neperregistravo automobilio savo vardu. Atsakovu apeliantas įtrauktas į bylą tik po to, kai ankstesnis savininkas į bylą pateikė pirkimo-pardavimo sutartį. Todėl natūraliai kyla klausimas, kas ir kaip galėjo informuoti apeliantą apie priverstinai nuvežtą jo transporto priemonę, jeigu pats apeliantas nesiėmė jokių veiksmų, kad informacija apie jį, kaip savininką, būtų prieinama tiek policijos pareigūnams, tiek saugojimo aikštelės darbuotojams. Taigi tik pats apeliantas dėl savo aplaidžių ir nerūpestingų veiksmų (neveikimo) sukūrė tokią situaciją, dėl kurios negavo informacijos apie nuvežtą transporto priemonę, todėl apelianto argumentai, kad UAB „Sauda“ nesiėmė priemonių išsiaiškinti tikrojo savininko, yra nepagrįsti.

9Teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11Apeliacinis skundas netenkinamas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl transporto priemonės savininko pareigos atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas, o byloje keliami klausimai, susiję su proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymus ir įrodinėjimą civiliniame procese, tinkamu taikymu.
  3. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bei įvertino byloje esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad apeliantas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių transporto priemonės perleidimo faktą. Tokią savo išvadą teismas motyvavo tuo, kad socialinis tinklas Facebook nėra tinkamas būdas identifikuoti asmenį, o tai, apelianto teigimu, prieštarauja šiuo metu vyraujančiai teismų praktikai dėl susirašinėjimo socialiniuose tinkluose įrodomosios reikšmės. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neatsisakė priimti apelianto pateikto susirašinėjimo socialiniame tinkle kaip leistinumo kriterijaus neatitinkančio įrodymo, tačiau, įvertinęs jį, padarė išvadą, kad jis nėra pakankamas apelianto įrodinėjamai aplinkybei – transporto priemonės perleidimo faktui – pagrįsti.
  4. Civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015).
  5. Teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad vien tai, jog teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo bylos šalis, nėra pagrindas spręsti, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; 2015 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015). Pagal teismų praktiką, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes, ir konstatuoti tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2014).
  6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, t. y. turėjo pagrindo konstatuoti, kad apelianto pateikti įrodymai – jo paaiškinimai ir susirašinėjimas socialiniame tinkle – nėra pakankami apelianto įrodinėjamai aplinkybei (kad automobilio priverstinio nuvežimo metu nebebuvo automobilio savininkas) pagrįsti. Tokią išvadą teismas daro atsižvelgdamas į tai, kad, kaip teisingai pažymi ieškovė, apelianto pateiktas susirašinėjimas socialiniame tinkle vyko su asmeniu, kuris jokių procesinių dokumentų byloje nebuvo pateikęs, į teismo posėdį nebuvo atvykęs, pats apeliantas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad pardavė automobilį galimai tam pačiam asmeniui, kuris policijos pareigūnų buvo sustabdytas vairuojant automobilį, kad, susipažinęs su bylos medžiaga, prisiminė, kad kito atsakovo vardas ir pavardė jam yra girdėti. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, kai pats apeliantas nebuvo tikras, ar transporto priemonę pardavė kitu atsakovu byloje patrauktam asmeniui, nežinojo jo tapatybės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad bylos eigoje apelianto pateiktas susirašinėjimas socialiniame tinkle kelia abejonių dėl jame nurodytų aplinkybių egzistavimo, ir, nesant jokių kitų papildomų įrodymų, turėjo pagrindo tas abejones vertinti apelianto nenaudai.
  7. Apeliaciniame skunde ginčydamas savo prievolę atlyginti transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidas apeliantas remiasi Civilinio kodekso 6 knygos III dalies XIX skyriaus normomis, reglamentuojančiomis kito asmens reikalų tvarkymą. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad pagal kasacinio teismo praktiką, santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013).
  8. Apelianto teigimu, ieškovės reikalavimas priteisti iš apelianto išlaidas už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą neatitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų, nes apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą jam nebuvo pranešta, o apie tai, kad transporto priemonė yra priverstinai nuvežta ir saugoma, sužinojo tik iškėlus bylą teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šie apelianto argumentai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Byloje nustatyta, kad apeliantas, įsigijęs ginčo automobilį, neįregistravo jo savo vardu, taigi jokiuose viešuose registruose apeliantas nebuvo nurodytas kaip automobilio savininkas. Tai, kad automobilis priklauso apeliantui, paaiškėjo tik iškėlus bylą teisme, ankstesniam automobilio savininkui pateikus su apeliantu sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Esant šioms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo spręsti, kad nepranešimą apeliantui apie automobilio saugojimą šiuo atveju lėmė UAB „Sauda“ ar ieškovės (o ne paties apelianto) nerūpestingi veiksmai (neveikimas).
  9. Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovo apeliacinio skundo motyvais naikinti nėra pagrindo.
  10. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, taip pat nenustatyta.

12Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai