Byla e2-649-381/2015
Dėl 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) finansinio reikalavimo UAB „Vlamarkas“ bankroto byloje patvirtinimo, atmesti

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Rasos Gudžiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Novenus Invest“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutarties, kuria UAB „Novenus Invest“ prašymas dėl termino atnaujinimo finansiniam reikalavimui pareikšti ir prašymas dėl 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) finansinio reikalavimo UAB „Vlamarkas“ bankroto byloje patvirtinimo, atmesti.

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Vlamarkas“ iškelta bankroto byla, o įmonės bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Consulting Art“.

5BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratorius 2014 m. lapkričio 5 d. gavo pareiškėjo UAB „Novenus Invest“ pareiškimą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo. UAB „Novenus Invest“ nurodė, kad BUAB „Vlamarkas“ ir L. M. 2008 m. rugsėjo 19 d. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią L. M. bankiniu pavedimu pervedė bendrovei 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt), tačiau bendrovė iki šiol paskolos negrąžino. 2014 m. spalio 27 d. L. M. ir UAB „Novenus Invest“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią L. M. perleido UAB „Novenus Invest“ visas iš paskolos sutarties kylančias reikalavimo teises. Apie UAB „Vlamarkas“ iškeltą bankroto bylą UAB „Novenus Invest“ sužinojo iš viešai prieinamos www.bankrotodep.lt svetainės, jokie pranešimai ar informacija apie bankroto bylos UAB „Vlamarkas“ iškėlimą nei UAB „Novenus Invest“, nei L. M. nebuvo pateikta, todėl yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą finansiniam reikalavimui pareikšti ir įtraukti į UAB „Vlamarkas“ kreditorių sąrašą.

6BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratorius prašė netvirtinti UAB „Novenus Invest“ 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) reikalavimo ir neįtraukti į kreditorių sąrašą. Nurodė, kad nutartis dėl UAB „Vlamarkas“ bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2014 m. liepos 17 d., todėl kreditoriai savo reikalavimus galėjo pareikšti iki 2014 m. rugpjūčio 27 d. UAB „Novenus Invest“ prašymą gavo 2014 m. lapkričio 5 d., t. y. praleidus terminą, o pagrindo šį terminą atnaujinti nėra. UAB „Novenus Invest“, prieš sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį, turėjo galimybę pasitikrinti, jog reikalavimo pateikimo terminas yra pasibaigęs. Į bylą pateiktos paskolos sutarties, iš kurios grindžiamas kreditorinis įsiskolinimas, nepatvirtinta kopija yra itin prastos kokybės, nesimato šalių parašų, antspaudas neįžiūrimas. Bankroto administratoriui buvę UAB „Vlamarkas“ valdymo organai nėra perdavę įmonės turto ir dokumentų, o buvęs bendrovės vadovas Baltarusijos pilietis A. N. 2014 m. balandžio 9 d. išvyko iš Lietuvos ir CPK 620 str. 3 d. pagrindu buvo paskelbta jo paieška. Šios aplinkybės įrodo, kad jokie bankrutavusios bendrovės dokumentai bankroto administratoriui nebus perduoti, todėl nėra jokios galimybės patikrinti L. M. skolos reikalavimo pagrįstumo. Taip pat nėra jokių įrodymų, jog nuo 2008 m. rugsėjo 19 d. iki bankroto bylos iškėlimo L. M. bandė atgauti tokią ženklią skolą, nėra duomenų, jog tokia ženkli suma būtų naudojama UAB „Vlamarkas“ veikloje. Reikalavimo perleidimo sutartyje nėra nurodyta kaina ir realiai sumokėta suma, kas rodo apie formalų šios sutarties pobūdį. Iš pateiktos banko sąskaitos išrašo net nėra aišku, kam priklauso sąskaita, į kurią buvo pervesti pinigai. UAB „Novenus Invest“ nori įstoti į bankroto procesą tik tam, kad galėtų pakeisti UAB „Vlamarkas“ kreditorinių reikalavimų proporcijų struktūrą, įgytų lemiamą balsą priimant sprendimus ir vilkinti bankroto procesą.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 23 d. nutartimi UAB „Novenus Invest“ prašymą dėl termino atnaujinimo finansiniam reikalavimui pareikšti ir dėl 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) finansinio reikalavimo UAB „Vlamarkas“ bankroto byloje patvirtinimo atmetė.

9Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p., priėmus nutartį iškelti įmonei bankroto bylą, nustatomas ne ilgesnis kaip 45 dienų laikotarpis nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo dienos. Pagal ĮBĮ 10 str. 9 d. teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, susidariusius iki bankroto bylos iškėlimo, kurie pateikti pažeidus nustatytus terminus, jeigu termino praleidimo priežastys pripažįstamos svarbiomis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors UAB „Novenus Invest“ prašymą patvirtinti finansinį reikalavimą padavė praleidęs teismo nutartimi nustatytą terminą, nes apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo iš www.bankrotodep.lt, o jokių kitų pranešimų apie UAB „Vlamarkas“ bankroto bylos iškėlimą nei L. M. nei UAB „Novenus Invest“ nebuvo pateikta, tačiau pati L. M., kuri iki 2010 m. liepos 7 d. buvo UAB „Vlamarkas“ vienintele akcininke bei kuriai buvo žinoma įmonės finansinė padėtis, nuo bankroto bylos iškėlimo UAB „Vlamarkas“ dienos nebuvo pareiškusi kreditorinio reikalavimo bei neprašė atnaujinti praleisto termino. UAB „Novenus Invest“ turi tiek pat teisių, kiek jų turėjo L. M. (CK 6.101 str. 1 d.), todėl jei L. M. praleido terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti be svarbių priežasčių, reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Novenus Invest“ priežastys dėl termino praleidimo negali būti laikomos svarbiomis.

10Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad UAB „Vlamarkas“ bankroto procesas tęsiasi nuo 2014 m. vasario 17 d., todėl pareiškėjas, prieš sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį, būdamas pakankami apdairus ir rūpestingas, turėjo pakankamai laiko patikrinti bendrovės statusą, į kurią ketino įsigyti ženklios skolos reikalavimo teises. Todėl pareiškėjo nurodomos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis, pateisinančiomis termino praleidimą.

11Pareiškėjo kreditorinis reikalavimas yra grindžiamas 2008 m. rugsėjo 19 d. paskolos sutartimi, sudaryta tarp L. M. ir UAB „Vlamarkas“ (paskolos gavėjas) dėl 1 592 910,10 Eur (5 500 000 Lt) paskolos suteikimo bei sąskaitos AB Parex banke 2008 m. rugsėjo 22 d. išrašo kopija. Tačiau nurodyti dokumentai nepatvirtina, kad paskola buvo realiai suteikta. Nuo 2005 m. sausio 7 d. iki 2010 m. liepos 7 d. L. M., būdama vienintele UAB „Vlamarkas“ akcininke, 2008 m. rugsėjo 22 d. pervedė 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) sumą, kaip akcininko įnašą, kuri, kaip rodo kiti pateikti banko pavedimai, buvo pervesta UAB „Serneta“. Akcininko įnašas ir paskolos sutartis yra du visiškai skirtingi teisiniai dalykai. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo nuostatas po įmonės įsteigimo papildomais akcininkų įnašais įmonei neatlygintinai gali būti perduodamos piniginės lėšos, kai jai trūksta turto, dėl ko įmonė patiria nuostolių (50 str., 59 str. 2 d. 10 p.). Kadangi įnašai piniginėmis lėšomis perduodami neatlygintinai, įmonė neturi pareigos šių lėšų grąžinti akcininkams. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad UAB „Serneta“ vadovu tuo metu buvo A. M.. A. M. ir L. M. gyvenamoji vieta buvo Justiniškių g. 56-15, Vilniuje, o tai patvirtina, kad jų sutarimu šie pinigai faktiškai buvo skirti UAB „Serneta“. Kad paskolos sutarties pagrindu UAB „Vlamarkas“ buvo pervesti pinigai, įrodymų byloje nėra. Be to, iki bankroto bylos UAB „Serneta“ iškėlimo šios bendrovės vadovu buvo Rusijos Federacijos pilietis N. L., kuris nuo 2013 m. sausio 18 d. yra UAB „Novenus Invest“ vadovas, kuris ir sudarė su L. M. reikalavimo perleidimo sutartį. Tai rodo, kad visi asmenys yra susiję ir tikrosios įmonių veiklos aplinkybės jiems žinomos, o tai leidžia daryti išvadą, jog sutartis sudaryta tik tam, kad susijusi įmonė būtų įtraukta į kreditorinių reikalavimų sąrašą ir galėtų lemti sprendimus dėl BUAB „Vlamarkas“ bankroto procedūrų.

12III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

13Pareiškėjas UAB „Novenus Invest“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo

142015 m. sausio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – patvirtinti UAB „Novenus Invest“ kreditorinį reikalavimą BUAB „Vlamarkas“ atžvilgiu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas praleido terminą kreditoriniam reikalavimui pateikti ir kad nėra jokio pagrindo jo atnaujinti. Apie UAB „Vlamarkas“ iškeltą bankroto bylą tiek pareiškėjas, tiek ir pradinis kreditorius L. M. sužinojo iš viešai prieinamos www.bankrotodep.lt svetainės, jokie pranešimai ar kita informacija apie UAB „Vlamarkas“ iškeltą bankroto bylą nei L. M., nei pareiškėjui nebuvo pateikti. Nei pradinis kreditorius, nei pareiškėjas objektyviai negalėjo laiku pareikšti savo kreditorinių reikalavimų, o tai yra pagrindas atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą kreditorinio reikalavimo pareiškimui pateikti. Nurodytas aplinkybes patvirtina ir bankroto administratoriaus bylos nagrinėjimo metu išdėstyti teiginiai, jog, UAB „Vlamarkas“ iškėlus bankroto bylą, administratoriui nebuvo perduoti jokie įmonės dokumentai, todėl administratorius objektyviai neturėjo galimybių susipažinti su įmonės dokumentais, įvertinti BUAB „Vlamarkas“ turimus kreditorinius įsipareigojimus.
  2. Aplinkybė, kad pradinė kreditorė L. M. iki 2010 m. liepos 7 d. buvo vienintele UAB „Vlamarkas“ akcininke, nesudaro pagrindo atsisakyti atnaujinti praleistą terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti, kadangi nuo 2010 m. liepos 7 d. iki bankroto bylos UAB „Vlamarkas“ iškėlimo praėjo daugiau nei ketveri metai ir per tokį ilgą laikotarpį įmonės finansinė padėtis galėjo pasikeisti (o ji pasikeitė iš esmės), tačiau L. M. jau nebedalyvavo UAB „Vlamarkas“ veikloje, todėl ir negalėjo žinoti ar operatyviai sekti įmonės juridinio statuso pasikeitimo.
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad sprendžiant dėl termino tokiam procesiniam veiksmui atlikti praleidimo priežasčių vertinimo, taikytinas protingos ir apdairios elgsenos reikalavimas, kuris nereiškia, jog kreditorius turėtų nuolat domėtis kiekvieno skolininko teisine padėtimi - sekti informacinius pranešimus ir periodiškai kreiptis į juridinių asmenų registrą. Tokių reikalavimų nekyla nei iš įstatymų, nei iš civiliniuose bei bankroto teisiniuose santykiuose dalyvaujantiems subjektams taikytinų bendrųjų teisės principų, todėl sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal įrodymų vertinimo taisykles nagrinėjant prašymą dėl termino atnaujinimo. Šiuo atveju pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kad kreditoriai apie bankroto bylos iškėlimą sužinojo iš juridinių asmenų registro ar skelbimo „Valstybės žinių" priede „Informaciniai pranešimai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-326/2007). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina tai, kad nei pirminis kreditorius, nei pareiškėjas neturėjo pareigos būti aktyviais ir sekti informacinius pranešimus ar periodiškai kreiptis į juridinių asmenų registrą, todėl ir kreipėsi į teismą tuomet, kai jiems tapo žinoma apie UAB „Vlamarkas“ iškeltą bankroto bylą.
  4. Terminas kreditorinių reikalavimų pareiškimui baigėsi 2014 m. rugpjūčio 27 d., tuo tarpu pareiškėjas savo reikalavimą pateikė 2014 m. lapkričio 5 d., t.y. praėjus kiek daugiau nei 2 mėnesiams. 2015 m. sausio 16 d. vykusio teismo posėdžio metu, bankroto administratorius pažymėjo, kad per visą šį laikotarpį yra patvirtintas tik vieno kreditoriaus kreditorinis reikalavimas. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė atnaujinti nežymiai praleistą terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti, nes jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Teismų praktikoje aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje išdėstytą teisės normą yra ne kartą pažymėta, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį ir CPK 78 straipsnį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A- 557/2013, 2014 m. balandžio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-668/2014). Taigi, šiuo atveju egzistavo pagrindas atnaujinti pareiškėjui praleistą terminą, kadangi jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, t.y. nei pradinis kreditorius, nei tuo labiau pareiškėjas objektyviai negalėjo anksčiau pareikšti finansinio reikalavimo, kadangi apie bankroto bylos UAB „Vlamarkas“ iškėlimą jiems savo iniciatyva tapo žinoma jau pasibaigus terminui.
  5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pradinis kreditorius (L. M.) pagal 2008 m. rugsėjo 19 d. Paskolos sutartį realiai suteikė paskolą UAB „Vlamarkas“. CK 6.870 str. 2 d. numato, jog paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Pareiškėjas, pagrįsdamas paskolos sutarties realumą, pateikė į bylą tiesioginius ir netiesioginius jos sudarymą ir pinigų perdavimą pagrindžiančius įrodymus (paskolos sutartį ir mokėjimo nurodymo kopiją), kurie patvirtina, kad pagal paskolos sutartį pinigai tikrai buvo perduoti UAB „Vlamarkas“.
  6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pradinio kreditoriaus suteikta paskola iš tiesų yra laikytina akcininko įnašu. ABĮ 59 str. 2 d. 5 p. nustato, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sprendime paskirstyti bendrovės pelną (nuostolius) nurodomi akcininkų įnašai bendrovės nuostoliams padengti (jeigu visus ar dalį nuostolių nusprendė padengti akcininkai). Atsižvelgiant į nurodytas ABĮ nuostatas, darytina išvada, jog akcininkų įnašais bendrovės akcininkai padengia susidariusius bendrovės nuostolius, tačiau tokiu atveju turi būti priimamas akcininkų sprendimas. Bankroto administratorius tokio sprendimo teismui nėra pateikęs, nes toks sprendimas apskritai neegzistuoja, todėl teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, kad paskolos sutarties pagrindu atliktas mokėjimas iš tiesų buvo skirtas ne paskolai, o UAB „Vlamarkas“ nuostoliams padengti.
  7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t.y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Pradinio kreditoriaus ir UAB „Vlamarkas“ sudaryta paskolos sutartis atitinka visus jai keliamus reikalavimus, todėl, remiantis pateikta kasacinio teismo praktika, paskolos sutartis yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad tokia sutartis buvo sudaryta ir UAB „Vlamarkas“ pagal ją gavo atitinkamą pinigų sumą. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra pripažįstama, kad banko sąskaitos išrašai gali patvirtinti paskolos sudarymo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2011), todėl teismui pateiktas bankinis pavedimas patvirtina pradinio kreditoriaus paskolos suteikimą UAB „Vlamarkas“.
  8. Pirmosios instancijos teismo nutartyje išdėstyti galimi pradinio kreditoriaus ir UAB „Serneta" ryšiai nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi pareiškėjas ir UAB „Serneta" neturėjo jokių santykių, t.y. reikalavimo teisę 2014 m. spalio 27 d. sutarties pagrindu jis perėmė tiesiogiai iš pradinio kreditoriaus. Negana to, kartu su reikalavimo teise pareiškėjas taip pat gavo ir ją patvirtinančius dokumentus, t.y. paskolos sutartį ir mokėjimo pavedimą, todėl neturėjo pagrindo abejoti perimtos reikalavimo teisės pagrįstumu.

15BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratorius atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo apelianto UAB „Novenus Invest“ atskirąjį skundą atmesti. Taip pat kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą administratorius pateikė papildomus įrodymus, kuriuos prašo prijungti prie bylos ir vadovautis priimant procesinį sprendimą. Atsiliepimą į atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad apie bankroto bylos BUAB „Vlamarkas" iškėlimą sužinojo tą pačią dieną, kai įsigijo reikalavimą iš pradinės kreditorės L. M., t.y. patikrinus viešai prieinamą www.bankrotodep.lt svetainėje esančią informaciją. Bet kuris sąžiningas, protingas ir apdairus asmuo, prieš įsigydamas finansinį reikalavimą į skolininką, išsiaiškintų visas faktines aplinkybes ir susipažintų su skolininko mokumą ir gebėjimą grąžinti skolą patvirtinančiais dokumentais (finansinėmis ataskaitomis, registruose esančia vieša informacija apie skolininko turimą turtą, skolas ir pan.). Jei pareiškėjas tą būtų padaręs, būtų sužinojęs apie Juridinių asmenų registre išviešintą juridinį faktą apie BUAB „Vlamarkas" bankrotą. Apeliantas nurodo visiškai neįtikėtinas faktines aplinkybes, kad apie atsakovą ir jo mokumą pradėjo domėtis tik po to, kai įsigijo 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) reikalavimą.
  2. Apeliantas UAB „Novenus Invest" negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius L. M.. Kadangi L. M. neturėjo reikalavimo teisės į UAB „Vlamarkas", todėl ši reikalavimo teisė apskritai negalėjo apeliantui būti perleista. Apeliantas UAB „Novenus Invest" kelią įrodymų vertinimo problemą, nesutikdamas su teismo atliktu vertinimu, savaip interpretuodamas įrodymų galią ir jų turinį (CPK 177,178 str.). Apeliantas savo finansinio reikalavimo pagrįstumą įrodinėja tais pačiais įrodymais, kuriuos ištyrė ir įvertino pirmosios instancijos teismas, naujų įrodymų teismui nepateikė. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 183, 185 str.), visapusiškai ir išsamiai ištyrė bei įvertino bylai teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas ir jų pagrindu bei vadovaudamasis teismų praktika pagrįstai nusprendė, kad apeliantas (pareiškėjas) neįrodė, kad L. M. ir atsakovą BUAB „Vlamarkas" siejo paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 str. 1 d.).
  3. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tai reiškia, kad teisiniai paskolos santykiai tarp sutarties šalių atsiranda, kai šalys susitaria dėl atitinkamo pinigų kiekio perdavimo pinigų gavėjo nuosavybėn ir kai pinigų gavėjas įsipareigoja paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Esminės paskolos sutarties sąlygos yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad tarp šalių atsirado paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Įrodinėjimo pareiga, jog šalis sieja prievoliniai paskolos teisiniai santykiai, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178, 179 str.). Byloje nebuvo nustatyta, kad BUAB „Vlamarkas" buvusi akcininkė L. M. perleido/perdavė 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) atsakovui BUAB „Vlamarkas" būtent paskolos sutarties pagrindu. Vien tik paskolos sutarties turėjimas (neatsižvelgiant į tai, kad sutartyje net nesimato sutarties šalių parašų ir antspaudo) nepatvirtina, kad paskola realiai buvo suteikta. Į bylą pateiktame sąskaitos išrašo fragmente buvo nurodyta, kad 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) perduodami kaip „akcininko įnašas", o ne kaip paskola. Faktas, kad L. M. perdavė atsakovui BUAB „Vlamarkas" pinigus, paskirtyje nurodant, kad pinigai perduodami kaip „akcininko įnašas", savaime neįrodo paskolinių šalių santykių egzistavimo, o, priešingai, paneigia bet kokius apelianto samprotavimus dėl paskolos sutarties suteikimo.
  4. Esminė aplinkybė paskolos teisiniams santykiams kvalifikuoti yra ta, kad pinigai turi būti perduodami kaip paskolos dalykas, paskolos gavėjui įsipareigojant juos grąžinti. Pastarųjų aplinkybių neįrodo jokie byloje esantys duomenys ir įrodymai, priešingai, šios aplinkybės yra paneigiamos paties apelianto į bylą pateiktu sąskaitos išrašo fragmentu, kuriame aiškiai nurodoma, kad pinigai perduodami kaip „akcininko įnašas". Jeigu pinigai buvo perduodami byloje pateiktos paskolos sutarties pagrindu, pinigų perdavimai turėjo būti atliekami pagal paskolos gavėjo (šiuo atveju BUAB „Vlamarkas") rašytinius ar žodinius prašymus (paskolos sutarties 2.1 p.). Byloje nebuvo pateiktas nei vienas atsakovo BUAB „Vlamarkas" rašytinis prašymas perduoti pinigus, nepateikti duomenys ir apie tokio pobūdžio atsakovo žodinius prašymus. Aplinkybių, susijusių su ikisutartiniais santykiais ir paskolos sutarties vykdymu, nepateikta, apelianto argumentai nepagrįsti leistinais įrodymais (CPK 177, 178 str.).
  5. Tai, kad ginčo šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai, patvirtina ir tai, kad nėra jokių duomenų, kad tariama paskola buvo apskaityta bendrovės (atsakovo) finansinės atskaitomybės dokumentuose, nors tokią prievolę numato įstatymai (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 16 str.). Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje byloje Nr. B2-3849-160/2015 UAB „Medicinos bankas“ 2015 m. vasario 6 d. pateikė į bylą BUAB „Vlamarkas" 2008 m. rugsėjo 30 d. balanso kopiją, iš kurios matyti, kad UAB „Vlamarkas“ 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) paskola neapskaityta. Į bylą nepateikta jokių L. M. ir atsakovo įmonių valdymo organų, juridinių asmenų dalyvių valios išraiškos (sprendimų) gauti ar suteikti tokio dydžio paskolą; neįrodytas tokio dydžio paskolos tikslas, jos panaudojimas bendrovės ūkinėje - komercinėje veikloje ir panašiai. Kad paskolos teisiniais santykiais grindžiamas finansinis reikalavimas yra nepagrįstas įrodo ir tai, kad į bylą nebuvo pateiktas paskolos sutarties originalas, kad mokėjimas dėl pinigų perdavimo buvo atliekamas nenurodant, kad pinigai yra mokami pagal paskolos sutartį.
  6. Kauno apygardos teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-698-324/2014 dėl UAB „Nekilnojamojo turto valdymas", kurį atstovavo advokatų profesinės bendrijos VARUL advokatas M. D., finansinio reikalavimo BUAB „Verantas" bankroto byloje patvirtinimo, teismas atsisakė patvirtinti UAB „Nekilnojamojo turto valdymas" didžiąją dalį prašyto patvirtinti finansinio reikalavimo, kadangi byloje nebuvo įrodyta, jog UAB "Nekilnojamojo turto valdymas" pinigų sumas BUAB „Verantas" perdavė nuosavybėn kaip paskolos dalyką. Teismas taip pat nepripažino paskolos sutarties kopijos paskolos faktą patvirtinančiu įrodymu bei konstatavo, kad į bylą pateikti kasos bei banko dokumentai nepatvirtino šalių susitarimo paskolinti pinigus ir įsipareigojimo juos grąžinti. Minėtoje byloje teismas taip pat konstatavo, kad kasos bei banko dokumentuose neteisingi įrašai (avansas) nepatvirtino šalių susitarimo paskolinti pinigus ir įsipareigojimo juos grąžinti. Akivaizdu, kad susiję asmenys jau ne pirmą kartą bando bankroto bylose nesąžiningai pasitvirtinti finansinį reikalavimą.
  7. Tiek UAB „Vlamarkas" akcininkės L. M. atžvilgiu, tiek ir buvusio UAB „Vlamarkas" akcininko ir direktoriaus A. B. atžvilgiu šiuo metu Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba atlieka įvairius ikiteisminius tyrimus, kuriuose minėti asmenys kartu su kitais susijusiais asmenimis kaltinami įvairių sunkių nusikaltimų padarymu. Be to, Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-1-312-2014 A. B. (UAB „Vlamarkas" ir UAB „Verantas" buvusiam direktoriui ir akcininkui), D.V. (UAB „Serneta" l.e.p. direktorei), A. M. (UAB „Serneta" steigėjui, akcininkui bei direktoriui ir L. M. sutuoktiniui) už įvairių nusikalstamų veikų padarymą buvo skirtos laisvės atėmimo bausmės už tai, kad šie asmenys įvairios sudėties organizuotose grupėse dalyvavo įvairių fiktyvių įmonių veikloje, klastojo įvairių įmonių buhalterinę informaciją, per kurias legalizavo dideles pinigų sumas ir pasisavino mokesčius.
  8. L. M. žinojo ir privalėjo žinoti apie BUAB „Vlamarkas" iškeltą bankroto bylą dėl L. M. ir įvairių verslo ir pavaldumo bei kontrolės santykiais susijusių asmenų, žinojusių apie BUAB „Vlamarkas" bankroto bylos iškėlimą, ryšių. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, L. M. buvo UAB „Vlamarkas" akcininke. UAB „Nekilnojamojo turto valdymas" yra susijęs su UAB „Vlamarkas" per A. B., kuris buvo UAB „Nekilnojamojo turto valdymas" akcininko UAB „Verantas" ir kartu UAB „Vlamarkas" direktorius. Be to, paminėtina ir tai, kad UAB „Nekilnojamojo turto valdymas" kitas akcininkas yra bendrovė RAKHIN CONSULTING&ENGINEERING LTD, kurios direktorius yra F. R., buvęs ir UAB „Serneta" akcininku, o UAB „Serneta" vadovu - A. M.. Pažymėtina, kad F. R. ir L. M. turi sūnų S. R., o L. M. buvo A. M. sutuoktinė. UAB „Serneta" steigėjais buvo A. M. ir L. M., kurie akcijas perleido F. R., kas buvo nustatyta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 29 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-657-331/2010. Be to, tiek UAB „Serneta", tiek ir apelianto direktoriumi buvo N. L., o prokūros pagrindais abi įmones atstovavo V. M.. Taigi, tarp L. M. ir apelianto egzistuoja artimi įvairaus pavaldumo ir kontrolės bei sąsajumo verslo ir asmeniniai santykiai per įvairius fizinius ir juridinius asmenis, o tai sudaro sąlygas bendrai susijusių asmenų koordinuotai veiklai ir tarpusavio pasitikėjimui, sukuria prielaidas tarpusavyje keistis neviešintina informacija.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

18Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Novenus Invest“ prašymai dėl termino atnaujinimo finansiniam reikalavimui pareikšti bei dėl 2 251 600 Lt finansinio reikalavimo UAB „Vlamarkas“ bankroto byloje patvirtinimo atmesti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19Atskirasis skundas netenkintinas

20Dėl papildomų įrodymų prijungimo

21Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovo BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratorius UAB „Consulting Art“ pateikė naujus įrodymus – BUAB „Vlamarkas“ 2008 metų balansą bei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 2007 m. sausio 24 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolą, kuriais siekiama pagrįsti skundžiamos nutarties pagrįstumą. Pateikti įrodymai gali patvirtinti reikšmingas faktines aplinkybes dėl paskolos suteikimo aplinkybių, jų prijungimas prie bylos neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl šie įrodymai priimami ir vertinami byloje (CPK 314 straipsnis).

22Dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo

23Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas kitų įstatymų (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Specialusis įstatymas bankroto bylų nagrinėjimui yra Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ir ĮBĮ), o kitų įstatymų nuostatos, susijusios su bankroto procesu, taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms.

24Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūra reglamentuojama ĮBĮ. Reikalavimai yra pareiškiami bankrutuojančios įmonės administratoriui. Administratorius pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir ne vėliau kaip per mėnesį nuo teismo nustatyto termino, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, pabaigos pateikia jį teismui tvirtinti, kreditorių susirinkime ir teisme ginčija nepagrįstus kreditorių reikalavimus (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Juos tvirtina teismas (ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalis).

25Taigi ĮBĮ įtvirtinta pareikštinė kreditorių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo dienos, pateikimo tvarka, pagal kurią kreditorius savo reikalavimą administratoriui gali pateikti per teismo nustatytą terminą. Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punktu, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas arba teisėjas privalo nustatyti ne ilgesnį kaip 45 dienų laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus, atsiradusius iki bankroto bylos iškėlimo teismui dienos. Teismas turi teisę priimti tvirtinti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti pažeidus ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatytą terminą, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kreditorių pareiškimai dėl reikalavimų, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, patvirtinimo, pateikti po ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyto termino, priimami iki teismo nutarties nutraukti bankroto bylą arba sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienos ( ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalis). Analogiška nuostata yra įtvirtinta ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Teismų praktikoje aiškinant ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalyje išdėstytą teisės normą yra ne kartą pažymėta, kad terminas kreditorių reikalavimams pareikšti nėra naikinamasis, teismas gali ir vėliau pateiktus ar patikslintus reikalavimus priimti iki nutarties nutraukti bankroto bylą ar sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo pagal ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalį ir CPK 78 straipsnį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-557/2013; 2014 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-668/2014). ĮBĮ nereglamentuoja, kas laikytina svarbia priežastimi praleistam terminui kreditoriniam reikalavimui pareikšti atnaujinti. Teismas, naudodamasis jam suteiktais įgaliojimais, šį klausimą kiekvienu atveju sprendžia, įvertinęs konkrečios bylos aplinkybes, vadovaudamasis protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Sprendžiant dėl termino tokiam procesiniam veiksmui atlikti praleidimo priežasčių vertinimo, taikytinas protingo ir apdairaus elgesio reikalavimas. Sužinojimas apie procesinių teisių įgyvendinimui reikšmingas aplinkybes yra įrodomasis faktas, kiekvienu atveju nustatytinas pagal procesines įrodymų vertinimo taisykles.

26Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti motyvuodamas tuo, jog terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, nes jokie pranešimai ar kita informacija apie UAB „Vlamarkas“ iškeltą bankroto bylą nei pradiniam kreditoriui L. M., nei pareiškėjui nebuvo pateikti. Nei L. M., nei pareiškėjas objektyviai negalėję anksčiau pareikšti finansinio reikalavimo, kadangi apie bankroto bylos UAB „Vlamarkas“ iškėlimą jiems tapo žinoma jau pasibaigus terminui tokiems reikalavimams pareikšti.

27Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

28Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirminis kreditorius L. M. nuo 2005 m. sausio 7 d. iki 2010 m. liepos 7 d. buvo BUAB „Vlamarkas“ akcininkė (100 proc. akcijų) (b.l. 12-13, 40-42). 2008 m. rugsėjo 19 d. L. M. ir UAB „Vlamarkas“ (paskolos gavėjas) sudarė paskolos sutartį dėl 1 592 910,10 Eur (5 500 000 Lt) paskolos suteikimo (b.l.24-26) ir, kaip nurodo pareiškėjas, tą pačią dieną L. M. pervedė UAB „Vlamarkas“ 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) sumą, mokėjimo paskirtį nurodant - „akcininko įnašas“ (b.l. 27). 2008 m. rugsėjo 22 d. UAB „Vlamarkas“ pervedė UAB „Serneta“ 75793,56 Eur (261 700 Lt) bei 213 826,46 Eur (738 300 Lt), o įmonei UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ 362 025,02 Eur (1 250 000) Lt (b.l. 27). VĮ Registrų centro duomenimis, tuo metu (2008 m. rugsėjo mėnesį) UAB „Serneta“ vadovu buvo A. M. (b.l. 43-45), o UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ akcininkais buvo UAB „Verantas“ bei Kanados bendrovė RAKHIN CONSULTING&ENGINEERING LTD, kurią atstovavo F. R. (b.l. 63). Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-657-331/2010 konstatavo, kad UAB „Serneta“ buvo įsteigta 2000 m. gegužės 22 d., steigėjai L. M. ir A. M.. Nuo 2000 m. birželio 26 d. F. R. įsigijo akcijas iš buvusios savo sutuoktinės L. M. (jo sūnaus S. R. motinos) bei jos buvusio sutuoktinio A. M., ir tapo vieninteliu UAB „Serneta“ akcininku. Iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Serneta“, šios bendrovės vadovu buvo Rusijos Federacijos pilietis N. L., kuris nuo 2013 m. sausio 18 d. yra UAB „Novenus Invest“ vadovas bei kuris sudarė su L. M. reikalavimo perleidimo sutartį (b.l. 6, 28-30, 43). Taigi, šios aplinkybės patvirtina, kad įmonių BUAB „Vlamarkas“, BUAB „Serneta“ bei UAB „Novenus Invest“ valdymo organai (esami ir buvę) yra glaudžiai susiję, todėl BUAB „Vlamarkas“ finansinė padėtis pirminiam kreditoriui L. M. akivaizdžiai turėjo būti žinoma.

29Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje duomenų, jog pirminė kreditorė L. M. būtų teikusi prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Vlamarkas“ bankroto byloje ar dėl termino jam pareikšti atnaujinimo, nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad UAB „Novenus Invest“ turi tiek pat teisių, kiek jų turėjo L. M. (CK 6.101 str. 1 d.), t.y. jei L. M. praleido terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti be svarbių priežasčių, šie padariniai taikytini ir reikalavimo perleidimo sutartimi reikalavimo teisę įgijusiam naujajam kreditoriui UAB „Novenus Invest“.

30Pažymėtina ir tai, kad BUAB „Vlamarkas“ bankroto byla iškelta 2014 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, todėl pareiškėjas UAB „Novenus Invest“, prieš sudarydamas reikalavimo perleidimo sutartį, būdamas pakankami apdairus ir rūpestingas, turėjo pakankamai laiko patikrinti bendrovės, į kurią ketino įsigyti reikalavimo teises didelei sumai, teisinį statusą.

31Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ankščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas (apeliantas) praleido terminą kreditoriniam reikalavimui pareikšti be svarbių priežasčių.

32Dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo

33Kaip minėta ankščiau, bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai bei apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Kreditorių reikalavimų pareiškimo specifika ta, jog kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, išdėstęs teismui argumentuotą nuomonę dėl pareikštų reikalavimų pagrįstumo, teikia juos tvirtinti arba prašo teismo netvirtinti tokių reikalavimų. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas tik tuomet tvirtina kreditoriaus pareikštą reikalavimą, jeigu iš byloje esančių duomenų gali padaryti išvadą, kad toks reikalavimas yra pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011 ir kt.).

34Pareiškėjo kreditorinis reikalavimas yra grindžiamas 2008 m. rugsėjo 19 d. paskolos sutartimi, sudaryta tarp L. M. ir UAB „Vlamarkas“ (paskolos gavėjas) bei sąskaitos AB Parex banke 2008 m. rugsėjo 22 d. išrašo kopija. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti bei pateikti dokumentai nepatvirtina, kad paskola buvo realiai suteikta, t.y. kad byloje nėra įrodymų, jog paskolos sutarties pagrindu UAB „Vlamarkas“ buvo pervesti pinigai. Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimta nutartimi, teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina, jog pradinis kreditorius (L. M.) pagal 2008 m. rugsėjo 19 d. Paskolos sutartį realiai suteikė paskolą UAB „Vlamarkas“. CK 6.870 str. 2 d. numato, jog paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento, o apeliantas, pagrįsdamas paskolos sutarties realumą, pateikė į bylą tiesioginius ir netiesioginius jos sudarymą ir pinigų perdavimą pagrindžiančius įrodymus (paskolos sutartį ir mokėjimo nurodymo kopiją), kurie patvirtina, kad pagal paskolos sutartį pinigai tikrai buvo perduoti UAB „Vlamarkas.

35Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms pripažįstama, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

36Remiantis kasacinio teismo praktika bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymo įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008, 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2K-3-351/2013). Pagal CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas paskolos sutartis pripažįstama realine, nes paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir jo subjektai įgytų teises ir pareigas, būtinas ne tik šalių susitarimas dėl sutarties sąlygų, bet ir sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011; 2013 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2K-3-351/2013; kt.).

37Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas kreditorinį reikalavimą grindžia 2008 m. rugsėjo 19 d. paskolos sutarties kopija ir sąskaitos AB Parex banke 2008 m. rugsėjo 22 d. išrašo kopija (b.l. 24-27). Paskolos sutarties 1.1 punkte numatyta, kad L. M. (paskolos davėja) įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka suteikti UAB „Vlamarkas“ (paskolos gavėjui) 1 592 910,10 Eur (5 500 000 Lt) dydžio paskolą, o UAB „Vlamarkas“ įsipareigojo grąžinti paskolą pasibaigus paskolos grąžinimo terminui. Paskolos sutarties šalys taip pat sutarė, kad paskolos davėjas pagal paskolos gavėjo rašytinius ar žodinius prašymus perves atskiras paskolos sumas į paskolos gavėjo nurodytą sąskaitą (Paskolos sutarties 2.1 punktas). Iš pareiškėjo pateiktos sąskaitos AB Parex banke 2008 m. rugsėjo 22 d. išrašo kopijos matyti, kad 2008 m. rugsėjo 19 d. L. M. pervedė 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt), mokėjimo pavadinimas nurodytas „Akcininko įnašas“, tačiau pateiktas sąskaitos išrašas nepatvirtina, kad tai yra UAB „Vlamarkas“ banko sąskaitos išrašas, t. y. kad minėta 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) suma buvo pervesta būtent UAB „Vlamarkas“. Pažymėtina ir tai, kad aplinkybę, jog ginčo šalių nesiejo paskolos teisiniai santykiai, patvirtina UAB „Vlamarkas“ 2008 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenys (b.l. 73-74), iš kurių matyti, kad 652 108,43 Eur (2 251 600 Lt) paskola nebuvo įtraukta į UAB „Vlamarkas“ balansą, t.y. nebuvo apskaityta bendrovės (apelianto) finansinės atskaitomybės dokumentuose. Be to, į bylą nepateikta jokių atsakovo valdymo organų, dalyvių valios išraiškos įrodymų (sprendimų) gauti tokio dydžio paskolą; neįrodytas tokio dydžio paskolos tikslas, jos panaudojimas. Apeliantas teigia, kad nurodytas mokėjimas patvirtina paskolos suteikimo faktą, tačiau su tuo nėra pagrindo sutikti, nes prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik iš paskolos, bet ir iš kitokių teisinių santykių. Kaip paminėta, esminė aplinkybė paskolos teisiniams santykiams kvalifikuoti yra ta, kad pinigai turi būti perduodami kaip paskolos dalykas, paskolos gavėjui įsipareigojant juos grąžinti. Pastarųjų aplinkybių (kad pinigai apskritai buvo perduoti UAB „Vlamarkas“ kaip paskolos dalykas, o atsakovas UAB „Vlamarkas“ įsipareigojo juos grąžinti) neįrodo nei sąskaitos AB Parex banke 2008 m. rugsėjo 22 d. išrašo kopija, nei kiti byloje esantys duomenys. Be to, jeigu, kaip teigia apeliantas, pinigai buvo perduodami byloje pateiktos paskolos sutarties pagrindu, pinigų perdavimai turėjo būti atliekami pagal paskolos gavėjo (šiuo atveju BUAB „Vlamarkas“) rašytinius ar žodinius prašymus (paskolos sutarties 2.1 p.). Byloje nebuvo pateiktas nei vienas atsakovo BUAB „Vlamarkas“ rašytinis prašymas perduoti pinigus, nepateikti duomenys ir apie tokio pobūdžio atsakovo žodinius prašymus. Aplinkybių, susijusių su paskolos sutarties vykdymu (kas, kada ir kokiu būdu kreipėsi dėl paskolos suteikimo), nepateikta nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui.

38Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta ankščiau, civilinio proceso teisėje, siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, yra įtvirtintas onus probandi principas, t. y. kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus, teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2008; kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoti, kad tarp ginčo šalių buvo susiklostę paskoliniai santykiai, nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad paskolos teisiniais santykiais grindžiamas finansinis reikalavimas yra nepagrįstas.

39Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės bylos rezultatui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

40Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

41Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartimi UAB „Vlamarkas“... 5. BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratorius 2014 m. lapkričio 5 d. gavo... 6. BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratorius prašė netvirtinti UAB... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Pirmosios instancijos teismas 2015 m. sausio 23 d. nutartimi UAB „Novenus... 9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 10 str. 4 d. 5 p.,... 10. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad UAB „Vlamarkas“... 11. Pareiškėjo kreditorinis reikalavimas yra grindžiamas 2008 m. rugsėjo 19 d.... 12. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 13. Pareiškėjas UAB „Novenus Invest“ atskiruoju skundu prašo Vilniaus... 14. 2015 m. sausio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės... 15. BUAB „Vlamarkas“ bankroto administratorius atsiliepimu į atskirąjį... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 18. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB... 19. Atskirasis skundas netenkintinas... 20. Dėl papildomų įrodymų prijungimo... 21. Kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovo BUAB „Vlamarkas“... 22. Dėl termino finansiniam reikalavimui pareikšti atnaujinimo... 23. Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK įtvirtintas taisykles, išskyrus... 24. Bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per įstatyme nustatytų bankroto... 25. Taigi ĮBĮ įtvirtinta pareikštinė kreditorių reikalavimų, atsiradusių... 26. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą terminą... 27. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia... 28. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirminis kreditorius L. M. nuo 2005 m. sausio... 29. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje duomenų, jog pirminė kreditorė L. M.... 30. Pažymėtina ir tai, kad BUAB „Vlamarkas“ bankroto byla iškelta 2014 m.... 31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ankščiau išdėstytas aplinkybes,... 32. Dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo... 33. Kaip minėta ankščiau, bankroto proceso paskirtis ir tikslas – per... 34. Pareiškėjo kreditorinis reikalavimas yra grindžiamas 2008 m. rugsėjo 19 d.... 35. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis... 36. Remiantis kasacinio teismo praktika bendroji įrodymų naštos paskirstymo... 37. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas kreditorinį reikalavimą grindžia... 38. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip minėta ankščiau, civilinio proceso... 39. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės bylos... 40. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 41. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą....