Byla 2K-326/2010

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Tomo Šeškausko, sekretoriaujant Daivai Kučinskienei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

2teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą išteisintojo P. M. baudžiamojoje byloje dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 29 d. nutarties, kuria atmesti Šiaulių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo G. A. atstovės apeliaciniai skundai.

3Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžiu P. M. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį nepadarius jam veikos, turinčios tokio nusikaltimo požymių. Nukentėjusiojo G. A. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimo,

Nustatė

5P. M. buvo kaltinamas ir Šiaulių rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad 2007 m. kovo 23 d. apie 16 val. ( - ), Šiaulių rajone, įsibrovęs į saugomą kaimo turizmo sodybos, priklausančios G. A., teritoriją, pagrobė svetimą, G. A. priklausantį turtą – 2000 Lt vertės medžio apdirbimo stakles.

6Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 29 d. nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą atmesti prokuroro apeliacinį skundą, nepateikė motyvuotų išvadų dėl esminių skundo argumentų, P. M. išteisinimą pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrindė tik dalimi ir tik nenurodydamas teisinančių įrodymų, kodėl nesivadovauja kitais bylos duomenimis ir juos atmeta. Taip teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 3 dalies reikalavimus, BK 2 straipsnio 3, 4 dalies ir BK 14 straipsnio nuostatas, draudžiančias išteisinti asmenį esant pakankamai jo kaltės įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo teismų praktika ir neatkreipė dėmesio į tai, kad medžio apdirbimo staklės nebuvo turtas, priklausantis P. M. ir G. A. bendrosios nuosavybės teise, todėl P. M. manant, kad jis atsiima savo turtą, veika laikytina nusikalstama ir kvalifikuotina bent pagal BK 294 straipsnį. Kasatorius nurodo, kad teismas nesivadovavo išaiškinimais, kurie išdėstyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teis­mų prak­ti­kos tai­kant Bau­džia­mo­jo pro­ce­so ko­dek­so nor­mas, re­gu­liuo­jan­čias by­lų procesą apeliacinės instancijos teisme“.

7Kasacinis skundas atmestinas.

8Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties ir teismo pareigos šią veiką ją perkvalifikuoti apeliacinės instancijos teisme.

9Vagystė – tai tyčinis neteisėtas neatlygintinas svetimo kilnojamojo (judamojo) turto užvaldymas pasisavinimo tikslu. Slapta ir atvirai grobdamas svetimą turtą kaltininkas gauna turtinę naudą, padaro žalą turto savininkui ir tai darydamas suvokia, kad veikia be turto savininko sutikimo, numato tokios nusikalstamos veikos padarinius, jų nori ir siekia. Nuteistajam kaltinime inkriminuota BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta svetimo turto vagystė, padaryta įsibraunant į saugomą teritoriją, padaroma tik tiesiogine tyčia. Pagal susiformavusią teismų praktiką nustatant kvalifikuotos vagystės sudėtį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius šios veikos požymius. Būtina nustatyti ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė bei kokius padarinius numatė kaltininkas, ar suvokė, kad turtas yra svetimas, ar suprato, kad įsibrauna į svetimą patalpą, saugyklą ar svetimą teritoriją.

10Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad P. M. išveždamas savo pagamintas stakles iš buvusio darbdavio kaimo turizmo sodybos veikė nesuprasdamas savo daromų veiksmų pavojingo pobūdžio, įsitikinęs, kad išvežamas turtas nėra svetimas. Taip pat teismai padarė ir kitą išvadą, kad staklių nuosavybės teisė konkrečiam asmeniui bylos nagrinėjimo metu nepaaiškėjo ir išlieka civilinio teisinio ginčo objektas. Esant tokiomis aplinkybėmis teismai teisingai sprendė, kad P. M. neturėjo tyčios pagrobti svetimo turto įsibraudamas į svetimą teritoriją ir toks turtas negali būti pripažįstamas grobimo dalyku. Nenustačius būtinųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių (vagystės dalyko ir tiesioginės tyčios) baudžiamosios atsakomybės klausimas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį negali būti sprendžiamas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Taigi nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 2 straipsnio nuostatas, numatančias pagrindines baudžiamosios atsakomybės sąlygas, ar BK 14 straipsnio, kuriame numatytos kaltės formos, nuostatas.

11Iš prokuroro skundo turinio taip pat galima suprasti, kad byla turėtų būti grąžinta nagrinėti apeliacine tvarka, nes P. M. veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnį, numatantį savavaldžiavimo sudėtį. Kolegija atkreipia dėmesį, kad toks veikos perkvalifikavimas iš nusikaltimo nuosavybei į nusikaltimą valdymo tvarkai neišvengiamai susijęs su iš esmės pagal savo pobūdį skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis. Kaltinime savavaldžiavimu, kuris nesusijęs su psichine ar fizine prievarta, paprastai privalu nurodyti, kokias CK ar kituose įstatymuose numatytas pareigas ar draudimus kaltininkas pažeidė realizuodamas savo tikrą ar tariamą teisę į daiktą, kuo pasireiškė didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams. Taigi išteisintojo P. M. gynyba dėl prokuroro iš esmės norimų pakeisti veikos nusikalstamumą apibrėžiančių požymių galėtų būti kitokia. Besiformuojančioje teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apeliacinės instancijos teismas gali kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis tik tuo atveju, kai to prašoma prokuroro ar nukentėjusiojo (jo atstovo) apeliaciniame skunde. Be to, būtinas atitinkamas apeliantų prašymas, įrodymų tyrimo metu pateiktas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka. Kolegija pastebi, kad prokuroro apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, kad P. M. veikoje nėra savavaldžiavimo sudėties. Nėra ir jokio prašymo pakeisti kaltinamajame akte išdėstytų faktinių aplinkybių bei kvalifikuoti P. M. veiką pagal BK 294 straipsnio konkrečią dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas neprivalėjo ir neturėjo procesinės galimybės spręsti kaltinimo pakeitimo klausimo BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka.

12Dėl BPK nuostatų taikymo apeliacinės instancijos teisme

13

14Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo nutartį esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo aspektu ir nurodo pažeidimus, jo manymu, padarytus teismui taikant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Prokuroro manymu, apeliacinio teismo išvados dėl P. M. išteisinimo padarytos neįsigilinus į byloje nustatytų ir apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių visumą, taip liko neišnagrinėti prokuroro apeliacinio skundo argumentai.

15Kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ir tai, kad turi būti įvertinti kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Įrodymų visumos analizė bei jų tarpusavio ryšio nustatymas leidžia teismui atskirus įrodymus apibendrinti ir konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą. Nagrinėjamoje byloje visos reikšmingos faktams ir nusikaltimo sudėčiai nustatyti aplinkybės abiejų teismų buvo įvertintos. BPK 320 straipsnio 3 dalyje yra reikalavimas patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, pateikiant motyvus dėl esminių skundo argumentų. Šioje baudžiamojoje byloje, priešingai negu teigia kasatorius, tai padaryta. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo teigiama, kad neatsižvelgta į nukentėjusiojo G. A., liudytojų P. B. ir A. L. parodymus, prašoma juos įvertinti. Apeliacinėje nutartyje tai atlikta. Teismas kruopščiai tikrino G. A. parodymus dėl 1600 Lt ir 200 Lt davimo P. M. fakto, išanalizavo minėtų liudytojų parodymus ir juos įvertino padarydamas išvadą, kad šių liudytojų parodymai negali patvirtinti G. A. teiginių apie P. M. būtent staklių gamybai duotus pinigus. Įvertintos, kaip to prašė apeliantas, P. M. patekimo į sodybą aplinkybės, nurodyta, kokie bylos duomenys patvirtina P. M. parodymus, kad jis į sodybą pateko neslaptai, kad išteisintasis buvo įsitikinęs savo veiksmų teisėtumu, manė, kad iš G. A. sodybos pasiima jam priklausantį turtą – medžio apdirbimo stakles, kurias pats pasigamino. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė baudžiamojo proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir bylų nagrinėjimą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimų.

16Darytina bendra išvada, kad kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą naikinti skundžiamą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 29 d. nutartį ir perduoti baudžiamąją bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

18Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro kasacinį skundą atmesti.