Byla 2K-108/2013
Dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžio

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Rimvydui Valentukevičiui, nukentėjusiojo atstovui advokatui Romualdui Matoniui, gynėjui Romualdui Briliui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo K. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžio.

2Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. nuosprendžiu D. J. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį 15 MGL (1950 Lt) bauda. Iš D. J. nukentėjusiajam K. J. priteista 600 Lt neturtinei žalai atlyginti, 2900 Lt advokato pagalbai apmokėti.

3Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu Lazdijų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 31 d. apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. J. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. K. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo O. Fedosiuko pranešimą, proceso dalyvių paaiškinimų,

Nustatė

5D. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteista už tai, kad 2010 m. birželio 30 d., apie 17.00 val., ,,duomenys neskelbtini“, iš K. J. priklausančio gyvenamojo namo, kuriame gyveno kartu su K. J., spintos pagrobė svetimą K. J. priklausantį turtą – 600 Lt vertės auksinį žiedą.

6Kasaciniu skundu nukentėjusysis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų.

7Kasatorius nesutinka su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, kurios, kasatoriaus manymu, grindžiamos teisiškai nesusijusiomis su D. J. padarytos veikos aplinkybėmis arba iš esmės pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad vagystė laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą, taip įgydamas galimybę jį neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią, o valdymo esmė suprantama, kaip turto buvimas savininko žinioje, naudojimosi teisė leidžia pasinaudoti naudingomis daikto savybėmis, o disponavimo teisė – tai teisinės turto padėties nustatymas savininko valia. Vagystė laikoma baigta nuo tada, kai kaltininkas įgyja galimybę nors trumpam laikui pavogtą daiktą paslėpti arba išmesti (kasacinė nutartis Nr. 2K-297/2006). Kasatorius nurodo, kad išteisintoji jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį žiedą užvaldė neteisėtai (to ji neneigia), nuo šios nuosavybės buvo atskyrusi jį pakankamai ilgą laiką, t. y. mėnesį laiko atėmė galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti savo turtu, o pati visą tą laiką turėjo realią galimybę elgtis su juo kaip tinkama. Taigi tokie D. J. veiksmai, įskaitant nevienkartinį atsisakymą žiedą grąžinti, vertintini kaip nevaržomas ir realus disponavimas pasisavintu turtu savo nuožiūra. Taip pat svarbu įvertinti tai, kad D. J. parodymus apie tariamai namuose laikytą žiedą paneigė liudytojas T. P., t. y. jo parodymais nustatyta, kad pareikalavus D. J. žiedą į namus iš kažkur kitur atnešė po 10 min. Kasatorius tvirtina, kad visos šios aplinkybės patvirtina, kad D. J. jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą paėmė neteisėtai ir neatlygintinai jį pasisavino.

8Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad D. J. veikoje nėra būtinųjų subjektyviųjų požymių – tikslo ir motyvo. Kasatorius nurodo, kad teismų praktikoje šie požymiai nelaikomi būtinaisiais, o tik leidžia geriau juos suprasti bei atskirti vagystę nuo kitų nusikalstamų veikų. Paprastai vagystei būdingas savanaudiškumas ir siekis neteisėtai praturtėti, tačiau šie motyvai, kasatoriaus manymu, esminės reikšmės veikos kvalifikavimui neturi, jie gali būti reikšmingi tik individualizuojant bausmę. Kasatorius pažymi, kad šių požymių nebuvimą teismas motyvuoja prieštaringais, bylos faktinėmis aplinkybėmis nepagrįstais ir teisiškai neįtikinančiais motyvais, be to, vertindamas įrodymus, teismas iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, t. y. neišsamus ir šališkas bylos išnagrinėjimas sukliudė apeliacinės instancijos teismui priimti teisingą sprendimą ir teisingai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą. Kasatorius nurodo, kad dalis teismo išvadų nėra susijusi su teisiškai reikšmingomis bylos aplinkybėmis, o kita dalis aiškiai prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms, kurių, neatlikęs įrodymų tyrimo, apeliacinės instancijos teismas įstatymo nustatyta tvarka nepaneigė. Viena vertus, apeliaciniame nuosprendyje nurodytos aplinkybės (apkaltintas vienas iš sutuoktinių, sutapo su ištuokos procesu, žiedas dingęs iš spintos gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno Jarašiai, dingęs daiktas grąžintas, žiedas nebuvo realizuotas ar parduotas), kasatoriaus nuomone, neturi jokios teisinės reikšmės spendžiant D. J. atsakomybės klausimą, nes išteisintosios veiksmų kryptingumas, pasireiškęs neteisėtai paimto žiedo ilgalaikiu laikymu nežinomoje vietoje ir nevienkartiniu atsisakymu jį sugrąžinti, rodo tikslą juo naudotis kaip savu, taip pat ir veikos baigtumą. Antra vertus, teismo išvados, kad daiktas galėjo būti paimtas dėl neteisėto siekio priversti sutuoktinį išlaikyti šeimą ir nepilnametį vaiką, kad žiedas nebuvo išneštas iš namų, nepagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (šios aplinkybės tinkamai paneigtos apkaltinamajame nuosprendyje). Kasatorius tvirtina, kad D. J. parodymai ne tik kad ne visiškai nuoseklūs, bet ir vieni kitiems iš esmės prieštaraujantys, taip pat aiškiai prieštaraujantys objektyviai nustatytoms bylos aplinkybėms, nes versija apie tariamą šeimos neišlaikymą atsirado bylą nagrinėjant teisme, o tai, kad žiedas nebuvo išneštas iš namų, patikimai paneigia kasatoriaus ir liudytojo T. P. parodymai. Be to, kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas taip ir nenurodė tikrųjų D. J. tikslų ir motyvų. Kasatoriaus manymu, išvada, kad D. J. ketino žiedu laikinai pasinaudoti ar turėjo tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekė jo pasisavinti, žinodama, kad žiedas jam priklauso asmeninės nuosavybės teise ir jokio ginčo dalijantis bendrąją jungtinę nuosavybę dėl jo nebuvo, akivaizdžiai nepagrįsta.

9Kasacinis skundas atmestinas.

10Dėl išteisinimo pagal kaltinimą vagyste pagrįstumo

11Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal nuteistosios D. J. apeliacinį skundą, konstatavo, kad byloje nenustatytas nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – tikslas pasisavinti sutuoktiniui K. J. asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį žiedą. Šis teismas pabrėžė, kad paprastai šiai veikai būdingas savanaudiškumas ir siekis neteisėtai praturtėti ir kad vagystė nuo neteisėto daikto panaudojimo atskiriama pagal nusikalstamos veikos tikslą ir motyvą. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų aptariamo nusikaltimo sudėties požymių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad D. J. parodymai neįrodo, kad ji buvo sumaniusi pasisavinti sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teisėmis priklausantį žiedą ir kad siekė dėl to neteisėtai praturtėti.

12Kasaciniame skunde ginčijami tiek faktinis, tiek teisinis šios išvados aspektai. Viena vertus, kasatorius argumentuoja, kad jo buvusi sutuoktinė turėjo tikslą pasisavinti jo žiedą, kita vertus, pabrėžia, kad veika pripažintina vagyste net ir tuomet, kai savininkas nuo jam priklausančio daikto atskirtas laikinai (šiuo atveju – visą mėnesį).

13Kasacinio teismo teisėjų kolegija visiškai pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai ir atmeta kasacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus. Nors motyvas ir tikslas nėra tiesiogiai vagystės nusikalstamos veikos sudėtyje nurodyti požymiai, tačiau jų nustatymas padeda atskirti vagystę nuo į ją panašių, bet kitokią prasmę turinčių veiksmų. Pažymėtina, kad vagystės kaip turto pagrobimo apibrėžimo įstatymas nepateikia, todėl teismų praktikoje remiamasi tradiciškai nusistovėjusia šios nusikalstamos veikos teisine doktrina. Kita vertus, teismų pateikiami turto pagrobimo apibrėžimai šiek tiek skiriasi. Vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis Nr. 2K-6/2012). Kartais pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys Nr. 2K-326/2010, 2K-440/2009). Nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdžiai dažnai nurodoma tai, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo (kasacinės nutartys Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinė nutartis Nr. 2K-6/2012).

14Nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos padarymą, gali būti konstatuojama, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių (kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2012). Pažymėtina ir tai, kad tais atvejais, kai turto užvaldymas buvo susijęs su tikros ar tariamos teisės savavališku vykdymu, tokia veika taip pat neatitinka turto pagrobimo požymių, tačiau, laikantis procesinių bylos nagrinėjimo ribų, gali būti sprendžiamas klausimas dėl galimybių tokią veiką kvalifikuoti kaip savavaldžiavimą pagal BK 294 straipsnį, žinoma, jei yra visi šio nusikaltimo sudėties požymiai, tarp jų ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams (kasacinės nutartys Nr. 2K-35/2010, 2K-326/2010, 2K-383/2011).

15Šioje byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad D. J. veika atitinka visus būtinus turto pagrobimo ar kokios nors kitos nusikalstamos veikos požymius. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo išvadą dėl turto pagrobimo požymių nebuvimo, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad šiuo atveju žiedo vagyste buvo apkaltintas vienas iš buvusių sutuoktinių; žiedo dingimo laikas sutapo su sutuoktinių ištuokos procesu; dingęs žiedas grąžintas; jis buvo dingęs iš spintos gyvenamosiose patalpose, kuriose kartu gyveno nuteistoji ir nukentėjusysis; žiedas tikėtina paimtas siekiant priversti sutuoktinį išlaikyti šeimą ir nepilnametį vaiką; žiedas nebuvo realizuotas ar parduotas. Nustatęs šias aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad D. J. veikoje nėra būtinųjų BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviųjų požymių. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti nustatytų aplinkybių. Kasatoriaus nurodomi argumentai, kad išteisintoji buvo atskyrusi jį nuo žiedo visą mėnesį, ne vieną kartą atsisakė jį grąžinti, o nutarusi grąžinti – į namus jį iš kažkur kitur atnešė po 10 min., nepagrindžia išvados, kad D. J. padarė vagystę. Panašūs konfliktai tarp besiskiriančių sutuoktinių spręstini civilinėmis teisinėmis priemonėmis.

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

17Nukentėjusiojo K. J. kasacinį skundą atmesti.