Byla 2K-406-507/2016

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vladislovo Ranonio (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Gintaro Godos (pranešėjas), sekretoriaujant Laurai Vaštakaitei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui, išteisintojo E. P. gynėjai advokatei Ramutei Veronikai Šalaviejūtei

2teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Stasio Kasiulio kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžio. Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. rugsėjo 24 d. vagystės) laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. rugsėjo 26 d. vagystės) laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė. Vadovaujantis BK 641straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė laisvės apribojimas aštuoniems mėnesiams, nustatant pareigą nuteistajam per šį laikotarpį be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22 iki 5 valandos, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir tęsti mokymąsi arba dirbti. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta. Iš A. V. priteista 81,06 Eur valstybei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. V. P. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. rugsėjo 24 d. vagystės) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. rugsėjo 26 d. vagystės) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 641straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. ir 2015 m. vasario 27 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis bei Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo 2016 m. sausio 11 d., į jos laiką įskaitytas visas atliktos bausmės laikas pagal Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. nuosprendį. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta. E. P. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. rugsėjo 24 d. vagystės) laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. rugsėjo 26 d. vagystės) laisvės atėmimu dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta vienerių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 641straipsniu paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi bei Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. balandžio 3 d. ir 2015 m. sausio 16 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams, bausmės pradžią skaičiuojant nuo 2016 m. sausio 11 d. Į bausmės laiką įskaitytas atliktas bausmės laiką pagal Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartį. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose. Kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta. E. D. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį dėl 2014 m. rugsėjo 24 d. vagystės) laisvės atėmimu penkiems mėnesiams, pagal 178 straipsnio 2 dalį (dėl 2014 m. rugsėjo 26 d. vagystės) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 641straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartimi subendrintomis Alytaus rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 16 d. ir 2015 m. kovo 27 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dešimčiai mėnesių. Į bausmės laiką įskaitytas pagal 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį nuo 2015 m. spalio 8 d. iki nuosprendžio paskelbimo dienos laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas. Bausmę nustatyta atlikti pataisos namuose. Iš E. D. priteista 92,64 Eur valstybei valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Kauno apygardos teismo 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nuosprendis, kuriuo E. D., A. V., V. P. ir E. P. nuteisti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (2014 m. rugsėjo 24 d. vagystė), BK 178 straipsnio 2 dalį (2014 m. rugsėjo 26 d. vagystė) panaikintas ir priimtas naujas išteisinamasis nuosprendis: A. V., V. P., E. P. ir E. D. dėl nusikaltimų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje (2014 m. rugsėjo 24 d. ir 2014 m. rugsėjo 26 d. vagystės) išteisinti, nepadarius veikų, turinčių šio nusikaltimo požymių. A. V., V. P. ir E. P. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – panaikinta. E. D. paskirta kardomoji priemonė suėmimas panaikinta. Taip pat panaikinta Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nuosprendžio dalis dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš E. D. ir A. V.. Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, gynėjos, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

Nustatė

31. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. V., V. P., E. P. ir E. D. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2014 m. rugsėjo 24 d. naktį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš nesaugomos automobilių aikštelės prie daugiabučio namo Alytuje, Šaltinių g. 2, pagrobė K. J. priklausantį automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. ( - ) kurio vertė 289,62 Eur.

4Taip pat A. V., V. P., E. P. ir E. D. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, 2014 m. rugsėjo 26 d. naktį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, iš nesaugomos automobilių aikštelės prie daugiabučio gyvenamojo namo Alytuje, Šaltinių g. 2, dar kartą pagrobė K. J. priklausantį automobilį „VW Golf“ (valst. Nr. ( - ) kurio vertė 289,62 Eur. Apeliacinės instancijos teismas visus keturis nuteistuosius išteisino, nuosprendyje nurodęs, kad byloje nenustatyta nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – tyčia pasisavinti nukentėjusiajam K. J. priklausantį automobilį. Teismas nurodė, kad nuteistųjų veiksmai negali būti vertinami kaip nusikaltimas – svetimo turto pagrobimas, nes byloje nenustatyta, kad jų tikslas buvo neatlygintinai užvaldyti K. J. priklausantį automobilį, siekiant jį neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Apeliacinės instancijos teismo manymu, nuteistųjų tyčia buvo nukreipta ne į svetimo turto – K. J. priklausančio automobilio „VW Golf“ pagrobimą, nes visi byloje surinkti faktiniai duomenys aiškiai rodo, kad šių asmenų tikslas buvo vienintelis – laikinai pasinaudoti, pasivažinėti automobiliu, tačiau ne jį vogti. 2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras Stasys Kasiulis prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. balandžio 28 d. nuosprendį ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 11 d. nuosprendį be pakeitimų.

52.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas dėl esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaujantis įstatymu bei nuostata, kad įrodymai turi būti vertinami visi kartu, o ne atskirai vienas nuo kito. Kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) l punktą, kuriame nurodyta, kad siekdami užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, tiksliai laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija minėto reikalavimo kruopščiai patikrinti apskųsto nuosprendžio teisėtumą, kad teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, taip pat BPK 20 straipsnio 5 dalies numatyto įrodymų vertinimo reikalavimo nesilaikė, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad E. D., E. P., V. P. ir A. V. nepadarė nusikalstamų veikų, numatytų BK 178 straipsnio 2 dalyje.

62.2. Kasatorius taip pat nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik tais bylos duomenimis, kurie palankūs E. D., E. P., V. P. ir A. V., t. y. teismas atsižvelgė tik į jų parodymus, vertindamas, kad išteisintieji nuosekliai teigė, jog nuvarė automobilį norėdami tik pasivažinėti, ir neigė norėję jį pasisavinti. Be to, apeliacinės instancijos teismas, analizuodamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, vertindamas įrodymus, rėmėsi kasacinėmis nutartimis, kurios, nors yra teisėtos ir pagrįstos, tačiau jomis šioje byloje remtis negalima, nes nusikalstamų veikų faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos, o būtent šioje byloje kaltinamųjų ir nukentėjusiojo nesieja jokie tarpusavio ryšiai, jie niekada nebuvo pažįstami, nebendravo, todėl ir laikinas pasinaudojimas nukentėjusiojo turtu - automobiliu, niekaip negalėjo būti įvertintas kaip teisėtas, išteisinant nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių (2 nusikalstamos veikos). Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas išteisintųjų parodymus, visiškai neatsižvelgė į tai, kad išteisintieji daryti šią nusikalstamą veiką ruošėsi iš anksto, turėjo automobilio raktelį, kurį pritaikę pateko į automobilį ir jį užsivedę išvažiavo, juo naudojosi pagal savo valią, tenkindami savo poreikius. Kasatorius pažymi, kad teismų praktikoje neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais BK 178 straipsnyje. Vertinant apeliacinės instancijos teismo motyvus, kad išteisintieji, paimdami nukentėjusiajam K. J. priklausantį automobilį, juo naudojosi tenkindami savo poreikius, ir tai, kad iš to jie negavo jokios apčiuopiamos materialinės naudos (automobilio nepardavė, nepasiliko sau), o automobilį grąžino į jo buvimo vietą, patenkinę savo poreikius, negali būti įvertinti išskirtinai jų naudai, nes kiti veiksmai – rakto parinkimas, automobilio nuvarymas nakties metu rodo išankstinį tikslą grobti automobilį dėl savanaudiškų tikslų.

7Bylos duomenys, kad išteisintieji nepažinojo nukentėjusiojo, nežinojo kam priklauso automobilis „VW Golf‘, patvirtina, kad jie suvokė, jog paima svetimą daiktą, išvažiuodami automobiliu iš aikštelės, kur jis buvo laikomas, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jie jį turės kaip nuosavą ir tenkins savo poreikius, to būtent ir norėjo - nukentėjusiajam K. J. priklausančiu automobiliu naudotis kaip savu, juo važiuoti ten, kur jie patys norės. Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52 išaiškinta, kad nėra vagystė tokie atvejai, kai tarp savininko ir asmens yra nusistovėjusi praktika, leidžianti pastarajam naudotis daiktu savininkui sutikus, tačiau tas asmuo pasinaudoja daiktu savininkui nežinant. Taigi, anot kasatoriaus, laikinas pasinaudojimas turtu be tikslo užvaldyti konkretų turtą nesudaro vagystės sudėties būtinųjų požymių tik tais atvejais, kai tarp turto savininko ir asmens, pasinaudojusio turtu, yra nusistovėjusi praktika, kad savininkas šiuo turtu jam leidžia (yra ne kartą leidęs) naudotis. Šis nutarimas keistas nebuvo, be to, kasacinės instancijos teismas šiuo klausimu nėra priėmęs nutarčių, kuriose būtų kitaip aiškinamas laikino pasinaudojimo turtu požymio vertinimas, kai kaltinamasis naudojasi turtu nežinodamas kas yra turto savininkas, todėl apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos praktikos.

82.3. Kasatorius pažymi, kad nors šioje baudžiamojoje byloje neatsispindi aplinkybės, dėl kurių E. D., E. P., V. P. pripažinti kaltais kitose baudžiamosiose bylose dėl analogiškų nusikalstamų veikų ir tose bylose nuosprendžiai įsiteisėję ir yra vykdomi, tačiau atskleidžiant jų tyčios kryptingumą ir tai, jog šios nusikalstamos veikos nėra atsitiktinės ir išteisintieji tokiu būdu veikė, galima teigti, nuolat, nurodo jų atžvilgiu priimtus nuosprendžius: 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. N1 -35-224/2014; 2014 m. rugsėjo 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. Nl-222-297/2014; 2015 m. sausio 16 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. Nl- 79-297/2015; 2015 m. vasario 27 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. N1-69-333/2015; 2015 m. kovo 30 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. N1-466-720/2015; 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. N1-45-791/2015; 2016 m. kovo 17 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-77-448/2016. Šiose baudžiamosiose bylose išteisintieji, duodami paaiškinimus dėl nusikalstamų veikų, susijusių su automobilių vagystėmis, taip pat aiškino, kad, pritaikius turimus automobilių raktelius pasirinktiems automobiliams, tikslas buvo jais pasivažinėti, vėliau grąžinti savininkams, neturint tikslo jų pasisavinti.

92.4. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, jog turto užvaldymas, nepriklausomai nuo to, kokiais motyvais užvaldomas svetimas turtas, yra pavojingas veikimas, juo pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumas ir padaroma žala turto savininkui. Šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad 1961 m. BK 250 straipsnis, reglamentavęs transporto priemonių nuvarymą, neturint tikslo pagrobti, nuo 1995 m. sausio 1 d. neteko galios, tačiau minėtos veikos baudžiamumas nebuvo panaikintas, nes pagal 1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“, priimto 1994 m. liepos 19 d., įsigaliojimo tvarkos 3 straipsnio nuostatas transporto priemonių nuvarymas buvo prilygintas vagystei.

10Anot kasatoriaus, išteisintieji neteisėtai užvaldė automobilį, veikė prieš nukentėjusiojo valią, atėmė iš K. J. galimybę naudotis jam priklausančiu automobiliu. Nukentėjusiojo automobiliu jie naudojosi du kartus, savo veiksmus atliko naktį, kai tikimybė, kad jie bus pastebėti, yra mažesnė nei dienos metu. Kasatorius pažymi, jog nukentėjusysis teisės naudotis jo automobiliu išteisintiesiems nesuteikė, o jie, užvaldę automobilį, turėjo galimybę su pavogtu daiktu elgtis pagal savo valią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje teigiama, kad, kaltininkui pasišalinus iš įvykio vietos kartu su pagrobtu turtu ir įgavus bent trumpalaikę galimybę netrukdomai jį paslėpti arba išmesti, turto pagrobimas gali būti pripažintas baigtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 234/2006, 2K-25/2002). Dėl nurodytų aplinkybių kasatorius daro išvadą, kad Kauno apygardos teismo išvadų motyvai neatitinka ir teismų praktikos, kuria automobilio nuvarymas kvalifikuojamas kaip automobilio vagystė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-584/2005, 2K-748/2003). 3. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Stasio Kasiulio kasacinis skundas atmestinas.

11Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir baudžiamojo proceso pažeidimų

124. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis veikų aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo išvados šiais klausimais paprastai yra galutinės. Kasacinės instancijos teismas apeliacinės instancijos teismo baigiamąjį aktą gali panaikinti tik nustatęs, kad vertinant įrodymus, nustatant bylos faktines aplinkybes pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teisme buvo padaryta esminių BPK pažeidimų.

134.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertina, vadovaudamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka gali būti konstatuojama, kad proceso metu buvo padaryti esminiai BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai, pavyzdžiui, nustačius, kad: kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo (kasacinė išplėstinės septynių teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-176-303/2015, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-160-507/2016 ir kt.).

14Šioje byloje paduotame kasaciniame skunde kasatoriaus pozicija dėl BPK 20 straipsnio pažeidimų grindžiama tuo, kad, anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neanalizavo byloje esančių įrodymų visumos, išskirtinai vertino tik išteisintųjų parodymus, nuosprendį grindė tik E. D., E. P., V. P. ir A. V. palankiais įrodymais. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, dar kartą išanalizavo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus, nuosprendyje motyvuotai pasisakė, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl E. D., E. P., V. P. ir A. V. pripažinimo kaltais, priimdamas naują nuosprendį nurodė apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisinti minėtus asmenis, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei nurodo prokuroras, nuosprendį pagrindė ne tik išteisintųjų parodymais, o vertino įrodymų visumą, be išteisintųjų parodymų, teismas vertino nukentėjusiojo parodymus, rašytinius bylos duomenis. Kita vertus, objektyviųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, požymių, t. y., pasinaudojimo automobiliu, neginčija ir neneigia ir patys išteisintieji. Tai nustatyta abiejų instancijų teismų nuosprendžiuose. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinys, priešingai nei nurodo kasatorius, atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 331 straipsnio 2 dalyje išdėstytus reikalavimus. Nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus įvertino kitaip negu tikėjosi prokuroras, nereiškia, jog buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai.

15Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su išteisinimu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį

165. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino visus nusikalstamos veikos požymius, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius, ir padarė pagrįstą išvadą, kad būtent pirmosios instancijos teismas darė neteisingas išvadas dėl BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

17Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį.

18Turto pagrobimo sąvoka baudžiamajame įstatyme nepateikiama. Teismų praktikoje turto pagrobimas apibrėžiamas nevisiškai vienodai. Vienu atveju pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010). Kitu atveju pagrobimas apibrėžiamas kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-440/2009, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Būtent šio tikslo buvimą išteisintųjų veiksmuose bando įrodyti prokuroras.

19Nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Kasacinėje praktikoje kaip vagystei būdingos tyčios pavyzdžiai dažnai nurodoma tai, kad kaltininkas neabejotinai suvokė, jog paima svetimą daiktą, numatė, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to norėjo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba kad kaltininkas suvokė, jog jis neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, kad dėl tokių jo veiksmų padaroma turtinė žala kitam asmeniui, ir to norėjo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Todėl nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių BK 178 straipsnio prasme. Jeigu kaltininkas akivaizdžiai nori pasinaudoti daiktu tik laikinai, turi tikslą vėliau jį grąžinti arba kitaip nesiekia jo pasisavinti, tokia veika nesudaro visų šio nusikaltimo sudėties požymių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-122/2012, 2K-108/2013, 2K-63-648/2016). Šioje baudžiamojoje byloje būtent ir nenustatyta tyčia, nukreipta į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą. Prokuroro dėstomi argumentai apie išteisintųjų tikslą neva pasisavinti nukentėjusiajam priklausantį automobilį (apie pritaikytą automobilio raktelį) bei norą su automobiliu elgtis taip, kaip jie nori, apeliacinės instancijos teismui buvo žinomi ir įvertinti priimant išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, išsamiai ir tinkamai motyvavo savo sprendimą, aiškiai pasisakė, kodėl naikina pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, ir pagrįstai nurodė, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog tyčia pasisavinti nukentėjusiajam K. J. priklausantį automobilį nenustatyta. Tokią išvadą teismas padarė įvertinęs ne tik išteisintųjų, bet ir nukentėjusiojo parodymus, taip pat ir objektyvius faktus: pavyzdžiui, faktą, jog abu kartus, tiek 2014 m. rugsėjo 24 d., tiek 2014 m. rugsėjo 26 d., nukentėjusiojo automobilį, pasivažinėję, jie pastatė į tą pačią vietą, kurioje jį rado. Ši neginčytina aplinkybė paneigia prokuroro argumentus apie tikslą pasisavinti automobilį, o svetimo turto užvaldymui konstatuoti ji būtina, kaip ir tyčia, nukreipta būtent į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą.

20Prokuroro minimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 išaiškinimai taip pat nėra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Pirma, remiantis konstitucine jurisprudencija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), senato nutarimai negali būti laikomi teisės šaltiniais. Antra, minėtame senato nutarime nėra priešingų apeliacinės instancijos teismo darytoms išvadoms išaiškinimų. Kasatoriaus dėstomos aplinkybės dėl savininko leidimo naudotis daiktu iš tiesų yra nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 52, tačiau natūralu, kad jos ne vienintelės, kurios gali lemti asmens nepripažinimą kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį.

215.1. Kasatoriaus nurodomi pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, kuriais nuteisti E. D., E. P., V. P. dėl analogiškų nusikalstamų veikų, nėra tinkamas argumentas kasaciniam skundui tenkinti. Nors kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jo išvardyti nuosprendžiai yra vykdomi ir įsiteisėję, pažymėtina, jog iš septynių jo nurodomų nuosprendžių apeliacine tvarka buvo nagrinėjama tik viena baudžiamoji byla, ir tik jos dalis dėl paskirtų bausmių. Vienodą teismų praktiką baudžiamosiose bylose Lietuvoje formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Pažymėtina ir tai, kad asmens kaltės grindimas kitose bylose dėl kitų veikų padarymo priimtais apkaltinamaisiais nuosprendžiais prieštarautų baudžiamojo proceso principams.

225.2. Prokuroro argumentai, jog 1961 m. BK 250 straipsnis, reglamentavęs transporto priemonių nuvarymą, neturint tikslo pagrobti, nuo 1995 m. sausio 1 d. neteko galios, tačiau minėtos veikos baudžiamumas nebuvo panaikintas, nes pagal 1994 m. lapkričio 10 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo, Pataisos darbų ir Baudžiamojo proceso kodeksų pakeitimo ir papildymo“, priimto 1994 m. liepos 19 d., įsigaliojimo tvarkos 3 straipsnio nuostatas,transporto priemonių nuvarymas buvo prilygintas vagystei, nėra pagrindas kasaciniam skundui tenkinti. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 1961 m. BK nuostatų kaitos analizė negali tapti lemiamu argumentu sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal šiuo metu galiojantį BK taikymo klausimą. Nesutiktina ir su prokuroro kasacinio skundo argumentais, jog Kauno apygardos teismo nuosprendžio išvadų motyvai neatitinka teismų praktikos. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, rėmėsi teismų praktika tokio pobūdžio bylose ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nuosprendį. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinta, kad „Taigi teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Kad deramai atliktų šią savo funkciją, precedentai patys turi būti aiškūs“. Šiame nutarime yra pažymėta ir tai, kad „Kita vertus, teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžtina, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas“. Pažymėtina ir tai, kad teismų praktika nuolat vystosi, atsiradus objektyvioms priežastims yra koreguojama.

23Prokuroro nurodomos kasacinės nutartys nėra tinkami precedentai nagrinėjamai bylai. Pavyzdžiui, kasacinės instancijos teismo nutartyse Nr. 2K-25/2002, 2K-234/2006 analizuotos situacijos, kai pagrobtos buvo piniginės, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-748/2003 situacija ir vėl nebuvo ta pati – automobilis pagrobtas ir po to nugabentas paslėpti prie upės. Nutartyje Nr. 2K-584/2005 kasacinės instancijos teismas iš tiesų pažymėjo, kad „R. M. tyčia neteisėtai, neatlygintinai svetimą turtą (UAB „( - )“ priklausantį automobilį) užvaldė, o tikslas nėra būtinas BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis.“ Tačiau atsižvelgtina į tai, kad pastarojoje byloje situacija taip pat nebuvo tapati nagrinėjamai baudžiamajai bylai, iš pirmiau paminėtos citatos matyti, kad automobilį asmuo pagrobė neteisėtai ir neatlygintinai. Nė vienoje iš prokuroro nurodytų bylų paimtas turtas nebuvo savanoriškai grąžintas, kaip kad įvykio šioje baudžiamojoje byloje, o tai rodo išteisintųjų norą ne neatlygintinai pasisavinti turtą, o neteisėtai laikinai juo pasinaudoti ir tuomet grąžinti, tai ir buvo padaryta. Ypatingai svarbu vertinti kiekvienos bylos konkrečias aplinkybes, nes baudžiamoji atsakomybė yra individuali ir kiekvienu atveju teismas turi vertinti surinktų įrodymų visumą. Prokuroro akcentuojama išskirtinė aplinkybė, kad išteisintieji nukentėjusiajam priklausančiu automobiliu naudojosi ne vieną kartą, o du, tik patvirtina, jog pasisavinti automobilio jie neturėjo tyčios.

24Įvertinus viską, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį E. D., E. P., V. P. ir A. V..

25Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (BPK 106 straipsnis)

266. Valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnyba pateikė 2016 m. lapkričio 11 d. pažymą Nr. (2.16) NTP-7-12172, kurioje prašoma priteisti valstybei iš išteisintojo E. P. 44,35 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, t. y. už gynėjos advokatės R. V. Šalaviejūtės suteiktą antrinę teisinę pagalbą šiam išteisintajam nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme.

276.1. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, 2K-174/2014, 2K-322/2014, 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016).

286.2. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro kasacinį skundą išteisintojo teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais. E. P. nepageidavo dalyvauti teismo posėdyje ir prašė paskirti jam gynėją. Atsižvelgiant į tai, kad išteisintasis atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose (vykdomas nuosprendis kitoje baudžiamojoje byloje) ir siekiant įgyvendinti jo teisę į gynybą, vadovaujantis BPK 51 straipsnio 2 dalimi, gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kurios koordinatorės sprendimu E. P. buvo parinkta advokatė R. V. Šalaviejūtė, kuri atstovavo išteisintąjį nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme. Esant šioms aplinkybėms be gynėjo pagalbos jo teisės nebūtų tinkamai ginamos, pagal BPK 51 straipsnio 2 dalį gynėjo dalyvavimas byloje buvo būtinas, siekiant užtikrinti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies c punkte ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje numatytą kaltinamojo teisę į gynybą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su jo teise į gynybą, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

297. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

30Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Stasio Kasiulio kasacinį skundą atmesti.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno... 3. 1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. V., V. P., E. P. ir E. D.... 4. Taip pat A. V., V. P., E. P. ir E. D. nuteisti už tai, kad, veikdami... 5. 2.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis... 6. 2.2. Kasatorius taip pat nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas rėmėsi... 7. Bylos duomenys, kad išteisintieji nepažinojo nukentėjusiojo, nežinojo kam... 8. 2.3. Kasatorius pažymi, kad nors šioje baudžiamojoje byloje neatsispindi... 9. 2.4. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, jog turto užvaldymas,... 10. Anot kasatoriaus, išteisintieji neteisėtai užvaldė automobilį, veikė... 11. Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų ir baudžiamojo proceso... 12. 4. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl... 13. 4.1. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai įrodymus vertina,... 14. Šioje byloje paduotame kasaciniame skunde kasatoriaus pozicija dėl BPK 20... 15. Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su išteisinimu pagal BK 178... 16. 5. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės... 17. Pagal BK 178 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas atvirai pagrobė svetimą... 18. Turto pagrobimo sąvoka baudžiamajame įstatyme nepateikiama. Teismų... 19. Nepaisant tam tikrų skirtumų apibrėžiant turto pagrobimo sąvoką, teismų... 20. Prokuroro minimi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d.... 21. 5.1. Kasatoriaus nurodomi pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, kuriais... 22. 5.2. Prokuroro argumentai, jog 1961 m. BK 250 straipsnis, reglamentavęs... 23. Prokuroro nurodomos kasacinės nutartys nėra tinkami precedentai nagrinėjamai... 24. Įvertinus viską, kas išdėstyta, daroma išvada, kad apeliacinės... 25. Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo (BPK 106... 26. 6. Valstybės garantuojamos teisės pagalbos tarnyba pateikė 2016 m.... 27. 6.1. Proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami vadovaujantis BPK... 28. 6.2. Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal prokuroro... 29. 7. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir... 30. Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo...