Byla 2S-694-661/2014
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Alvydas Barkauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ ieškinį atsakovui G. L. dėl skolos priteisimo,

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 73 104,00 Lt skolos, 8 179,29 Lt delspinigių, 7,38 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui priklausančias pinigines lėšas, nekilnojamąjį turtą, kilnojamuosius daiktus bei turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias tiek pas atsakovą, tiek pas trečiuosius asmenis ieškinio sumai. Prašymą motyvuoja grėsme, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 21 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino bei areštavo atsakovo G. L. pinigines lėšas, esančias atsakovo vardu atidarytose sąskaitose bankuose, paliko teisę įmokėti pinigus į sąskaitą (-as), uždraudė disponuoti ar naudotis areštuotoje sąskaitoje (-ose) esančiomis lėšomis, išskyrus atsiskaitymus su ieškovu UAB „Informacinių technologijų pasaulis“ taip pat areštavo atsakovui nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Teismas, įvertinęs ieškovo prašomą priteisti sumą ir tai, kad ieškinys yra turtinio pobūdžio, atsakovas yra fizinis asmuo, konstatavo, kad skolos suma (81 283,29 Lt) yra didelė. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog atsakovas nevykdo sutartinės pareigos atlikti mokėjimų, todėl ieškovas tikėtinai pagrindė savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Atsakovas pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį. Atskirasis skundas motyvuojamas tuo, kad teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones nesivadovaudamas Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu ekonomiškumo principu, neatsižvelgdamas į tai, kad atsakovas yra individualią ūkinę veiklą vykdantis subjektas, kuriam piniginių lėšų areštas gali sutrikdyti jo veiklą apriboti galimybes sudaryti sandorius ir atsiskaityti su trečiaisiais asmenimis.

9Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Pažymi, jog atsakovas teismui nenurodė jokių aplinkybių bei nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų ar galėtų patvirtinti atsakovo gerą turtinę padėtį ir tuo pačiu paneigtų teismo nustatytą faktą, jog ieškiniu keliamas reikalavimas šiam atsakovui laikytinas dideliu.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų. Nagrinėjamos bylos atveju apeliacinės instancijos teismas turi išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias procesines teisės normas.

12Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 straipsnio 1 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Tokio procesinio veiksmo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kitaip tariant, ieškinyje išdėstyti teisiniai ir faktiniai argumentai, pateikti įrodymai turi prima facie patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti tenkinamas. Tačiau esant šiai proceso stadijai, tarp šalių kilęs ginčas iš esmės nesprendžiamas. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Įstatymas įpareigoja teismą įvertinti byloje esančius įrodymus pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis). Šia įrodymų vertinimo taisykle yra grindžiamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumas, pirmiausiai įvertinant galimą grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams (CPK 144 straipsnis, 145 straipsnio 2 dalis). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 ir 178 straipsniai). Taikant laikinąsias apsaugos priemones, taip pat turi būti įvertintas jų tikslingumas, t. y. jos turi garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Laikinosios apsaugos priemonės turi būti susijusios su pareikštų reikalavimų esme, pobūdžiu ir apimtimi. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia individualios šalių ginčo, t. y. bylos aplinkybės.

13Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr.2-786/2008, 2009-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr.2-323/2009, 2009-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.). Teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-12-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-906/2008; 2009-04-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-447/2009; 2009-09-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-905/2009; 2010-09-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-997/2010; ir kt.). Tačiau pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra siekis užtikrinti ieškovo turtinius interesus, užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą ir tuo užtikrinti jo privalomumą. Kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet susijęs su tam tikrais atsakovo teisių suvaržymais, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas privalo vadovautis teisingumo, proporcingumo principais ir, užtikrindamas šalių interesų pusiausvyrą įvertinti, ar iš tiesų nagrinėjamu atveju egzistuoja aplinkybės, patvirtinančios grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Pareiga pagrįsti šių aplinkybių egzistavimą tenka prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareiškusiam ieškovui (CPK 178 straipsnis). Nors teismų praktikoje aplinkybė, jog būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas preziumuojama tuomet, kai pareikštas didelės vertės turtinis reikalavimas, sprendžiant, ar byloje pareikšto reikalavimo suma yra didelė, turi būti vertinama tai, ar ši suma subjektyviu požiūriu yra didelė konkrečiam skolininkui, atsižvelgiant į skolininko teisinį statusą, turtinę padėtį, veiklos apimtis, pelningumą ir kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2010-10-2 nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1262/2010 ir kt.).

14Nagrinėjamu atveju tarp šalių yra kilęs ginčas dėl 81 283,29 Lt sumos, kurią pirmosios instancijos teismas atsakovo atžvilgiu laikė didele. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada. Pažymėtina, jog apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių neabejotiną savo mokumą, stabilią finansinę padėtį, tokiu būdu darytina išvada, kad G. L. nepaneigė sprendimo neįvykdymo galimos grėsmės. Todėl konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.

15Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 16 d. nutartimi pakeitė byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, t.y. nutarė areštuoti, visų pirma, atsakovui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o tik jo esant nepakankamai, atsakovui priklausančias lėšas. Taigi, šia nutartimi teismas atsižvelgė į atsakovo atskirajame skunde dėstomus prašymo pakeisti laikinąsias apsaugos priemones argumentus dėl galimų ekonomiškumo ir teisingumo principų pažeidimų ir iš dalies tenkino G. L. 2013 m. gruodžio 23 d. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo. Tokiu būdu teismas užkirto kelią galimiems atsakovo teisių ar teisėtų interesų pažeidimams, todėl atskirajame skunde išdėstyti motyvai nebesudaro teisinio pagrindo abejoti ginčijamos nutarties teisėtumu. Teismo manymu, pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios pareikštiems reikalavimams ir užtikrina šalių interesų pusiausvyrą. Pirmosios instancijos teismo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ieškinio reikalavimams ir siekiamam tikslui – teisingumo vykdymui šalyje, neapsunkinant galimo teismo sprendimo įvykdymo.

16Kiti apelianto atskirojo skundo motyvai nėra juridiškai reikšmingi ir neturi įtakos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui.

17Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas daro išvadą, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apelianto atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis paliktina nepakeista.

18Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 punktu, teismas

Nutarė

19Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai