Byla 2S-521-520/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja), kolegijos teisėjai Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui UAB „Bervis ir Ko“,

Nustatė

2Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovo UAB „Bervis ir Ko“ priteisti 5840 Lt žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su delspinigiais už naudojimąsi valstybine žeme 2004-2008 metų laikotarpiu, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti 5840 Lt vertės atsakovui UAB „Bervis ir Ko“ priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą. Nurodė, kad pagal formuojamą teismų praktiką jis neprivalo pateikti įrodymų, jog ateityje neabejotinai bus sunkumų vykdyti teismo sprendimą, pakankama yra pateikti duomenis, kad tokia grėsmė yra galima. Atsakovas vengia sumokėti susidariusią skolą, į raginimus įvykdyti prievolę nereaguoja, nepateikia dokumentų, pateisinančių prievolės nevykdymą, atsisako bendradarbiauti, todėl yra realus pavojus, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas. Yra pagrįstų abejonių dėl atsakovo finansinės padėties, nes atsakovas ilgą laiką neatsiskaito. Be to, įsiskolinimo suma yra didelė, todėl jis neprivalo pateikti teismui duomenų apie atsakovo finansinę padėtį, prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes galioja prezumpcija, kad didelė ieškinio suma pati savaime sudaro pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepranešus atsakovui, nes yra reali grėsmė, jog pranešimas gali sutrukdyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

3Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas, įvertinęs reikalavimų dydį nustatė, jog 5840 Lt suma juridiniam asmeniui nėra didelė ir pati savaime nekelia grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas nenurodė jokių aplinkybių apie prastą atsakovo finansinę padėtį, įrodymų, jog prašoma priteisti suma atsakovui yra didelė, padarė išvadą, jog nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir ieškovo prašymas nėra pagrįstas. Teismas nurodė, kad aplinkybės, susijusios su tuo, ar atsakovas turi pareigą atsiskaityti su ieškovu, ar vengia pareigą vykdyti, bus nustatytos tik išnagrinėjus bylą iš esmės, o kol šios aplinkybės nėra konstatuotos, negalima jomis grįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo. Teismas konstatavo, kad vien tik iškeltos civilinės bylos faktas nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

4Ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė atskiruoju skundu prašo panaikinti nutartį ir taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio sumą atitinkančius kilnojamuosius ar nekilnojamuosius daiktus, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui UAB „Bervis ir Ko“ ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis. Nurodo, kad jis puikiai suvokia, kad teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, nesprendžia ieškinio pagrįstumo klausimo, tačiau teismas negali visiškai atsiriboti nuo ieškinio turinio. Laikinąsias apsaugos priemones yra būtina taikyti, nes atsakovo įsiskolinimas yra susidaręs nuo 2004 m., todėl pagrįstas yra teiginys, jog atsakovas vengia sumokėti ieškinyje nurodytą sumą. Yra realus pavojus, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo bus tenkintas ieškinys, atsakovas toliau vengs pervesti skolą arba sąmoningai mažins įmonės sąskaitos įplaukas ir didins išlaidas, kad sąskaitoje neliktų priteistos pinigų sumos. Teismas nekonstatavo, kad jo prašymas yra neproporcingas ir pažeidžiantis atsakovo interesus labiau nei reikia galimai nepalankiam sprendimui įgyvendinti. Teismas nepagrįstai teigė, kad jis neįrodė, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes pagal formuojamą teismų praktiką teismas pradinėje proceso stadijoje neprivalo turėti tokių įrodymų. Jis neprašė taikyti konkrečią vieną laikinąją apsaugos priemonę, o siekė, jog teismas parinktų laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į proceso ekonomiškumo, teisingumo principus. Be to, jau ne kartą teismas tenkino jo prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones bylose, kurių dalykas ir reikalavimas nesiskiria nuo šios bylos, o CPK 62 str. numato, kad nagrinėdamas bylą teisėjas veikia teismo vardu. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2009-11-02 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2S-1338-492/2009, išaiškino, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama užtikrinti nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumokėjimą, t. y. byla turi viešą interesą, todėl vadovaujantis teismų praktika, sukurtais precedentais, prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkintinas.

5Atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

6Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, pateiktą bylos medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi ieškovas prašyme dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo nenurodė aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu teismas būtų turėjęs faktinį ir teisinį pagrindą taikyti civilinėje byloje laikinąsias apsaugos priemones.

7Iš bylos dokumentų matyti, kad buvo iškelta civilinė byla dėl 5840 Lt skolos, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos priteisimo pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui UAB „Bervis ir Ko“. Pirmosios instancijos teismas 2009-11-13 nutartimi atsisakė tenkinti ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. areštuoti 5840 Lt vertės nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas ar turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą, kadangi ieškovas nenurodė aplinkybių, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog reikalavimo suma atsakovui yra didelė, todėl yra reali grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps negalimas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kurių pagrindu konstatuota, jog ieškovo pateiktas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo pagrįstas aplinkybėmis, įrodymais, o vien tai, kad buvo iškelta civilinė byla dėl 5840 Lt skolos, nesudarė pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

8CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Taip pat ši teisės norma, įtvirtindama laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tai reiškia, kad įstatymas suteikia teismui teisę kiekvienu konkrečiu atveju spręsti, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagal pareikštą prašymą. CPK 144 str. pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo klausimo bei atsižvelgdamas į abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, tik sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis procese numatytų priemonių. Įstatymas nenumato, kad teismas privalo kiekvienu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, esant ieškovo prašymui, todėl atmestinas atskirojo skundo argumentas, jog ieškovas neprivalo teikti teismui duomenų apie atsakovo finansinę padėtį. t. y. pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę.

9Kaip nurodyta aukščiau, teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar yra pagrįstas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ar ieškovo nurodyta grėsmė teismo sprendimui įvykdyti yra reali. Teismas, spręsdamas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą, privalo įvertinti, ar reiškiamas reikalavimas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, ginčo šalių turtinę padėtį, gali būti pripažįstamas dideliu, dėl ko galėtų pasunkėti būsimo teismo sprendimo įvykdymas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-600/2009). Kaip matyti iš prašymo, ieškovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės grindė tik tuo, kad atsakovas neatsiskaito su ieškovu, reikalavimo suma yra didelė, todėl yra pagrindas manyti, kad atsakovas net ir teismui priėmus ieškovui palankų sprendimą vengs įvykdyti savo prievolę, sąmoningai mažins įmonės sąskaitos įplaukas arba didins išlaidas, kad sąskaitoje neliktų pinigų, tačiau ieškovas jokių duomenų ir įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, teismui nepateikė. Ieškovas turėjo galimybę su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikti duomenis iš viešų registrų – juridinių asmenų, nekilnojamojo turto, turto arešto registrų – apie atsakovo UAB „Bervis ir Ko“ finansinę (materialinę) padėtį, iš kurių pirmosios instancijos teismas būtų galėjęs spręsti apie atsakovo UAB „Bervis ir Ko“ mokumą, kitų atsakovo kreditorių reikalavimu atsakovo turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas įvertino ieškovo prašyme nurodytas aplinkybes dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, ir konstatavo, jog nėra pagrindo areštuoti atsakovui priklausantį turtą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentais, jog tai, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir nepažeidžia atsakovo interesų labiau nei reikia galimai nepalankiam sprendimui įgyvendinti, tai, kad ieškovas sutinka, jog teismas savo iniciatyva parinktų ekonomiškumo ir teisingumo principus atitinkančias laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrindas byloje taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kaip jau nurodyta aukščiau, laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo sąlygos ir esminis apribojimas yra tai, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, jog nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, o ne dėl to, kad jos būtų proporcingos ar atitiktų ekonomiškumo ir teisingumo principus. Be to, pirmosios instancijos teismas nenurodė, kad laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos dėl to, kad jos yra neproporcingos, neekonomiškos ar neteisingos. CPK 306 str. 3 d., 338 str. nustatyta, kad apeliantas su atskiruoju skundu turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia teismo nutarties ar jos dalies neteisėtumą ar nepagrįstumą, tačiau atskirajame skunde nurodytų aplinkybių apie tikėtinai prastą atsakovo finansinę padėtį, apeliantas nepagrindė jokiais dokumentais, iš kurių būtų galima spręsti, ar reikalavimo suma yra didelė veiklą vykdančiam juridiniam asmeniui (atsakovui), ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas konkrečiam asmeniui pareikštą turtinio reikalavimo sumą turi vertinti pagal jo turimo turto vertę, pajamas, įsipareigojimus. Balansinės turto vertės ir finansinių įsipareigojimų santykis leidžia daryti išvadas apie skolininko tikrąją turtinę padėtį (objektyvų finansinį pajėgumą) (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-01-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-37/2010).

10Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones dėl to, kad ieškovas pateiktu prašymu neįrodė savo teiginių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog atsakovas vengs įvykdyti teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad yra iškelta civilinė byla dėl skolos priteisimo, nes atsakovas vėluoja atsiskaityti su ieškovu, nėra pagrindas konstatuoti, jog yra reali grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nepripažintinas pagrįstu atskirojo skundo argumentas, kad šioje byloje laikinosios apsaugos priemonės turėjo būti taikytos dėl tos priežasties, kad kitose analogiškose bylose teismai tenkino ieškovo prašymus taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kad Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009-11-02 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2S-1338-492/2009 dėl žemės nuomos santykių, taikė laikinąsias apsaugos priemones, nes teismas kiekvienu konkrečiu atveju nustato, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones konkrečioje byloje. Be to, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-02 nutarties, toje byloje nebuvo konstatuota, jog laikinąsias apsaugos priemones taikyti būtina vien tik dėl viešojo intereso, buvo konstatuota, jog 19167 Lt reikalavimo suma yra didelė atsakovui, lyginant ją su atsakovo 2007 metų balansu, balanso už 2008 m. atsakovas nėra pateikęs, t. y. tos civilinės bylos aplinkybės nėra tapačios šioje byloje esančioms aplinkybėms dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje byloje negrindė viešuoju interesu.

11Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad atskirojo skundo motyvais nėra faktinio ir teisinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina galioti nepakeista.

12Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 5,60 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus ieškovo atskirojo skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

13Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 321, 325, 329, 331, 336, 337, 339 str.,

Nutarė

14Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartį palikti nepakeistą.

15Priteisti valstybei iš ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės 5,60 Lt išlaidų, patirtų dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai