Byla 2-3499-781/2016
Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, sekretoriaujant Linai Matukaitei, dalyvaujant ieškovui A. L., jo atstovui teisininkui M. L., atsakovo BAB banko „Snoras“, kuriam atstovauja bankroto administratorius UAB „Valnetas“, atstovui teisininkui O. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“, kuriam atstovauja bankroto administratorius UAB „Valnetas“, dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir

Nustatė

2I. Bylos esmė

3Byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovo ir atsakovo sudarytų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo.

4II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

5Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti jo su atsakovu sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis (2011 m. kovo 23 d. ir 2011 m. birželio 29 d.) negaliojančiomis dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo bei taikyti restituciją.

6Ieškovas nurodo, kad jo tikslas, sudarant ginčijamas sutartis, buvo saugiai, su maža rizika investuoti gyvenimo santaupas. Šią aplinkybę ieškovas pasakė ir atsakovo darbuotojai bei raštu pažymėjo jam pateiktame kliento aptarnavimo sutarties priede. Ieškovas aiškina, kad banko darbuotoja į ieškovo klausimą ar obligacijos yra apdraustos atsakė teigiamai, be to, parodė sutarties nuostatą, kurioje nurodyta, jog „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Anot ieškovo, jam pagrįstai susidarė įspūdis, kad obligacijos yra apdraustos. Ieškovas pažymi, kad susipažinti su Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymu (toliau – IĮIDĮ) sutarties pasirašymo vietoje nebuvo galimybės (maža patalpa, žmonių gausa), todėl nurodytą įstatymą perskaitė grįžęs namo, tačiau, anot ieškovo, paprastam, neturinčiam specifinių finansinių žinių žmogui sužinoti, ar obligacijos apdraustos ar ne, net ir perskaičius minėtą įstatymą, nebuvo paprasta, nes minėtame įstatyme obligacijos nėra minimos. Ieškovo teigimu, IĮIDĮ 3 straipsnio 4 dalies nuostata, kurioje nustatyta, kad draudimo objektas negali būti paties draudėjo išleisti skolos vertybiniai popieriai (indėlio sertifikatai), nepakankamai aiški, nes ieškovas suprato, jog skolos vertybiniai popieriai šiame įstatyme suprantami tik kaip indėlio sertifikatai. Ieškovas nurodo, kad jis buvo suklaidintas, nes nei sutartyje, nei atsakovo darbuotojos paaiškinimuose, nei „Indėlių ir investicijų draudimo“ atmintinėje nebuvo aiškiai ir suprantamai pasisakyta apie obligacijų (ne)draudimą, todėl, anot ieškovo, buvo pažeista IĮIDĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostata, įpareigojanti išvardyti atvejus, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami. Ieškovo teigimu, atsakovo pateikta informacija buvo netiksli, nepilna ir klaidinanti, atsakovas nesuteikė ieškovui galimybės tinkamai įvertinti rizikų, susijusių su obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymu, nes apie rizikas Prospekte ir Galutinėse sąlygose nieko nesakoma, o Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme nieko neminima apie obligacijų (ne)draudimą. Ieškovas aiškina, kad atsakovui nutylėjus apie obligacijų nedraudžiamumą, be kita ko, atliekant klaidinančius veiksmus – reklamuojant obligacijas kaip saugią investiciją, jis darė prielaidą, jog jo įsigyjami vertybiniai popieriai yra apdrausti. Ieškovas pažymi, kad atsakovas siekė pritraukti į banką kuo daugiau lėšų, nes 2011 m. sausio 18 d. Lietuvos bankas apribojo atsakovo teisę priimti indėlius su aukštomis palūkanomis. Atsižvelgiant į tai, anot ieškovo, atsakovas turėjo imtis agresyvaus kitų finansinių priemonių pardavimo (įskaitant obligacijų).

7Ieškovas aiškina, kad sąskaitą BAB banke „Snoras“ atidarė norėdamas taupyti pinigus banke, kuris yra arčiausiai namų; ieškovas yra pensininkas, neturi automobilio, todėl prie namų esančiame atsakovo padalinyje atidarė sąskaitą ir pervedė santaupas. Ieškovas nurodo, jog kitą dieną nuėjo į nurodytą atsakovo padalinį norėdamas pasirinkti saugų taupymo būdą, kur jam atsakovo darbuotoja pasiūlė įsigyti obligacijų, kurių palūkanos buvo didesnės nei indėlio, patikindama, kad obligacijos yra apdraustos. Ieškovas nurodo, kad antrą kartą į nurodytą atsakovo padalinį atvyko po trijų mėnesių ir sudarė dar vieną obligacijų pasirašymo sutartį, tačiau ir tą kartą atsakovo darbuotojai nieko jam nepasakė apie tokios finansinės priemonės nedraudžiamumą. Taigi, anot ieškovo, ginčas iš esmės kilo dėl to, kad atsakovas jo neinformavo, jog obligacijos yra neapdraustos. Ieškovas pažymi, kad tai žinodamas, ginčijamų sutarčių tikrai nebūtų sudaręs; anot ieškovo, atsakovas, nesuteikęs tokios informacijos, jį suklaidino. Ieškovas nurodo, kad Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte nurodyta obligacijos išleidusio subjekto nemokumo rizika ir galimybė, jog obligacijų kaina gali išaugti arba nukristi, tačiau neminima, kad obligacijos neapdraustos. Ieškovo teigimu, rizikų išvardinimas nėra tapatus informavimui, kad obligacijos yra neapdraustos. Anot ieškovo, kreditorinio reikalavimo pateikimas neužkerta kelio ginti savo teises kitomis teisėtomis priemonėmis. Ieškovas papildomai nurodo, kad sudarant sutartis, jis jas skaitė, tačiau kitų dokumentų, kurie pridedami prie sutarties, ginčijamų sutarčių sudarymo metu neskaitė, juos perskaitė tik namie (greičiausiai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo). Patvirtina, kad formaliai jis buvo supažindintas su atsakovo pateiktais dokumentais, tačiau nurodytame atsakovo padalinyje nebuvo galimybės gilintis į pateiktų dokumentų turinį. Pažymi, kad ne ir perskaitęs visus dokumentus, nerado aiškios informacijos apie obligacijų nedraudžiamumą, todėl preziumavo, jog jos apdraustos. Ieškovas aiškina, kad suprato, jog sudaro ne terminuoto indėlio sutartį, o perka obligacijas, tačiau jomis detaliau pradėjo domėtis tik po bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Aplinkybę, kad obligacijos neapdraustos, sužinojo tik po bankroto bylos atsakovui iškėlimo, nes iki tol manė, jog obligacijos draustos investicijų draudimu.

8Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį ir jo atstovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsakovas aiškina, kad nėra pagrindų, dėl kurių ginčo sutartys galėtų būti pripažintos negaliojančiomis. Anot atsakovo, byloje esantys įrodymai akivaizdžiai liudija, kad ieškovas siekė investuoti lėšas į vertybinius popierius (obligacijas), tikėdamasis gauti gerokai didesnę piniginę grąžą, ir tai, atsakovo teigimu, ieškovui buvo neabejotinai suprantama; atsakovas pabrėžia, jog ieškovas, sudarydamas ginčijamas sutartis, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sutarčių esmę ir jų sukeliamas pasekmes. Anot atsakovo, ieškovas, pasirašant ginčijamus sandorius, patvirtino, kad visos ginčijamų sandorių sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos; prieš pasirašant ginčijamus sandorius jis su jomis sutiko ir jos išreiškė ieškovo valią; ieškovas patvirtino, jog yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; taip pat ieškovas patvirtino, kad buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes.

9Atsakovo nuomone, ieškovo nurodyta sutarties nuostata, kad banko įsipareigojimai klientui yra aprausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra klaidinanti, taip pat negali būti laikoma pakankama susiformuoti galutinei ieškovo nuomonei dėl banko siūlomų investicinių produktų draudžiamumo, priešingai, ši blanketinė nuostata turėjo paskatinti ieškovą pasidomėti nurodytais įstatymais (be kita ko, IĮIDĮ) ir jų reglamentavimu. Atsakovo teigimu, nurodyta nuostata negali būti aiškinama atskiriant ją nuo IĮIDĮ nuostatų; taip pat ji negali būti vertinama kaip teiginys, kad absoliučiai visi atsakovo įsipareigojimai neprofesionaliam investuotojui yra apdrausti valstybės. Atsakovas pažymi, kad nei aptarnavimo sutartyje, nei obligacijų pasirašymo sutartyse nėra teigiama, jog atsakovo vertybiniai popieriai yra draudžiami indėlių draudimu, todėl, atsakovo nuomone, jis nepateikė ieškovui jokios klaidinančios informacijos. Atsakovas pažymi, kad tam tikrais atvejais atsakovo vertybiniai popieriai taip pat galėjo tapti įsipareigojimų investuotojams (bet ne indėlių) draudimo objektu (pavyzdžiui, jeigu investuotojo vertybinius popierius ir (arba) pinigus draudėjas yra perleidęs arba panaudojęs be investuotojo valios). Atsakovo teigimu, jis tinkamai įvykdė teisės aktų nustatytą prievolę atskleisti ieškovui su obligacijų įsigijimo sutartimis susijusią riziką. Pažymi, kad ieškovas, remiantis Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo (kuris ieškovui buvo įteiktas) 8 punktu, turėjo suprasti, jog banko bankroto atveju bankas šių obligacijų neišpirks ir už jo įsigyjamas finansines priemones nebus mokama draudimo išmoka, nes obligacijos nėra indėlių ir investicijų draudimo objektas. Atsakovas pažymi, kad iki jo bankroto bylos iškėlimo ieškovas nereiškė reikalavimo ar pretenzijų dėl sudarytų sutarčių nuginčijimo. Anot atsakovo, ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas buvo mokus, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, todėl ieškovas negalėjo žinoti, jog ateityje banko veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla. Atsižvelgiant į tai, atsakovo teigimu, ieškovas neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamas sutartis, todėl indėlių ir įsipareigojimų draudimo įsigyjamoms banko obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamų sutarčių elementu. Pabrėžia, kad ginčo sutarčių sudarymo metu palūkanos už obligacijas buvo gerokai didesnės, nei siūlomos už terminuotus indėlius, todėl ieškovas būtent šias sutartis ir pasirinko. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, ieškovas kartu privalėjo prisiimti su tokių sutarčių sudarymu ir susijusią riziką. Be to, atsakovas pažymi, kad obligacijos laikomos nesudėtingomis finansinėmis priemonėmis, todėl jų įsigijimo sąlygos yra suprantamos kiekvienam vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam investuotojui; anot atsakovo, ieškovas asmeninėmis savybėmis net viršija vidutinio vartotojo standartą. Atsakovo vertinimu, ieškovas neįrodė nei kad atsakovas tyčia jį suklaidino, nei, kad siekdamas galutinio tikslo – sudaryti ginčijamus sandorius, nuslėpė svarbias ginčijamų sandorių aplinkybes. Atsakovas papildomai pažymi, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovo darbuotojai buvo verčiami sudaryti ginčijamas sutartis su klientais ir už tai jiems buvo mokami priedai. Atsakovas aiškina, kad ieškovas turėjo suprasti, jog visiškai saugių investicijų nebūna – kiekviena investicija yra rizikinga, nes, siekdamas pelno, investuotojas patiki savo lėšas trečiajam asmeniui, kurio mokumą ir gebėjimą tinkamai įvykdyti sutartinius įsipareigojimus turi įvertinti savarankiškai. Atsakovas nurodo, kad ieškovas neteko teisės ginčyti obligacijų sutarčių, nes jas patvirtino pateikdamas kreditorinius reikalavimus atsakovo bankroto byloje, kuriuos kildina būtent iš ginčijamų obligacijų sutarčių. Atsakovas taip pat nesutinka su restitucijos taikymu, nes taikant restituciją, atsakovo padėtis iš esmės nepakistų, tačiau gerokai pablogėtų VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ padėtis (jam atsirastų nauja piniginė prievolė).

10Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Anot trečiojo asmens, ieškovas, sudarydamas ginčijamas sutartis, nebuvo suklaidintas, nes ginčo sutartyse nebuvo nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos, todėl sutarčių tekstas negalėjo sąlygoti ieškovo suklydimo; be to, ieškovo niekas nevertė skubėti pasirašyti nurodytų sutarčių. Tai, jog ginčo sutartimis ieškovo įsigytos banko obligacijos nėra indėlio draudimo objektas, yra expresis verbis įtvirtinta IĮIDĮ, kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovo valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis, arba prilyginamas esminiam suklydimui ir pakankama priežastimi sutarties pripažinimui negaliojančia. Be to, trečiasis asmuo pažymi, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu. Anot trečiojo asmens, ieškovas nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovas teiravosi ar derėjosi su banko darbuotojais tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų banko produktų. Trečiojo asmens vertinimu, ieškovas turėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas jis gauna dėl padidintos rizikos. Trečiasis asmuo nurodo, kad ieškovo įsigytos finansinės priemonės yra draudimo objektas pagal IĮIDĮ, tačiau įsipareigojimų investuotojams draudimo taikymo sąlygos skiriasi nuo indėlių draudimo. Pažymi, kad ir banko platinami skolos vertybiniai popieriai tam tikrais atvejais gali būti įsipareigojimų investuotojams draudimo objektu. Atsižvelgiant į tai, trečiojo asmens teigimu, ieškovo nurodoma Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties nuostata negali būti laikoma klaidinančia. Aiškina, kad ieškovas buvo supažindintas su Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu, kuriame nurodyta, jog obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką, dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Trečiasis asmuo nurodo, kad ieškovas atitinka bonus pater familias keliamus standartus, todėl nesutinka su ieškovo teiginiais, jog jis buvo suklaidintas, nes nesuprato atitinkamų įstatymų nuostatų. Anot trečiojo asmens, kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Trečiasis asmuo pažymi, kad atsakovas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovui, nes bankas to negali padaryti dėl obligacijų emitento (banko) nemokumo. Be to, ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas/netaikymas obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažintas esminiu ginčijamų sandorių elementu, kuris lėmė ieškovo valią sudaryti sutartis. Trečiojo asmens teigimu, ieškovas buvo atsakovo klientas, įnešęs savo pinigines lėšas į banką, todėl bankas neturėjo jokio tikslo pritraukti ieškovo pinigines lėšas ir neturėjo motyvo klaidinti ieškovo, jo veiksmuose nebuvo apgaulės; be to, nėra įrodymų, jog atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovą. Trečiojo asmens teigimu, atsakovas tinkamai atskleidė ieškovui su sutarčių sudarymu susijusią riziką.

11Anot trečiojo asmens, ieškovo prašoma taikyti sandorių negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms; be to, tai pažeistų visų banko kreditorių interesus. Trečiojo asmens nuomone, net ir pripažinus sutartis negaliojančiomis bei pripažinus sumokėtą sumą lėšomis, esančiomis ieškovo mokėjimo sąskaitoje, jos netaps indėlių draudimo objektu, nes draudžiamojo įvykio dienai ieškovas neturėjo indėlininko ar investuotojo, kuriems būtų taikoma draudiminė apsauga, statuso.

12III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

13Ieškovas A. L. ir BAB bankas Snoras 2011 m. kovo 23 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią bankas įsipareigojo, be kita ko, teikti ieškovui investicines paslaugas, atidarant ir (ar) uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų. Minėtos sutarties specialiosios dalies 3 punkto 6 pastraipoje nurodyta, jog siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 punkte ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir aprašymo santrauką; nurodyto aprašymo 8 punkte nurodyta, kad galima grėsmė, jog obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Aptarnavimo sutartyje ieškovas nurodė, kad jo turto bei nekilnojamojo turto ir investicijų vertė sudaro nuo 100 000 Lt iki 500 000 Lt; finansinių priemonių portfelis – iki 1 750 000 Lt; neturi nuolatinių įsipareigojimų; ieškovas pažymėjo, kad ji domina trumpalaikis investavimas (iki 1 metų); nurodė norintis investuoti saugiai, su mažu rizikos laipsniu; nurodė, kad turi tik pradines žinias apie prekybą ir kitas investicines paslaugas, akcijas, obligacijas bei kitas finansines priemones; ieškovas taip pat nurodė, kad turi investavimo patirties (iki 1 metų) į obligacijas; investuoja kas pusmetį ir rečiau; vidutiniškai sudaro iki 10 sandorių per metus; vidutinė sandorio vertė – iki 10 000 Lt. 2011 m. kovo 23 d. ir 2011 m. birželio 29 d. ieškovas su banku sudarė obligacijų pasirašymo sutartis, pagal kurias atitinkamai įsigijo 120 ir 70 vnt. obligacijų su atitinkamai 4 ir 4 proc. dydžio metinėmis palūkanų normomis, už kurias sumokėjo atitinkamai 11 990,82 Lt ir 6999,88 Lt sumas.

14Iš viešai skelbiamų duomenų nustatyta, kad atsakovo BAB banko „Snoras“ veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu; Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-7791-611/2011, atsakovui (bankui) iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

15Ieškinys atmestinas.

16IV. Teismo argumentai ir motyvai

17Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties

18Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.103 straipsnį obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Aiškindamas vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas bei nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Viena vertus, atsižvelgiant į minėtą išaiškinimą, ieškovas iš esmės tinkamai suprato (nesuklydo), kad obligacijos apdraustos investicijų draudimu. Kita vertus, nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl nagrinėjamu atveju direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina.

19Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo

20Ieškovas ginčija obligacijų pasirašymo sutartis iš esmės motyvuodamas tuo, kad jos sudarytos ieškovui suklydus, t. y. jis buvo įsitikinęs, jog obligacijos yra apdraustos, taip pat, jog sutartys sudarytos dėl banko ir (ar) jo darbuotojų suklaidinimo (apgaulės), t. y. jog sprendimai sudaryti ginčijamus sandorius buvo priimti pasitikint banku, banko darbuotojais ir jų suteikta informacija dėl minėtų obligacijų draudžiamumo.

21Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

22Kasacinis teismas yra nurodęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi jį sudariusios šalies valios trūkumų, nes ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Kiekvieno sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014).

23Kasacinis teismas taip pat išaiškinęs, kad sprendžiant, ar investuotojas buvo suklaidintas, svarbu, be kita ko, įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Vertinant, ar finansines paslaugas gaunančiam asmeniui buvo suteikta visapusiška informacija apie sudaromą sandorį, turi būti nustatyta, ar asmeniui buvo jam priimtina ir suprantama forma paaiškintas įsigyjamas finansinis produktas, jo rizikingumas ir kitos aplinkybės, padedančios asmeniui priimti sprendimą dėl sandorio sudarymo. Faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013).

24Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisyklėse išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliajam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliesiems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013). Tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją gali būti pagrindu sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Taikant CK 1.90 straipsnį būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio analogiškomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).

25CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008).

26Nagrinėjamu atveju ieškovas akcentavo ir klaidinančia įvardijo Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintą sąlygą „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas““. Šia prasme pažymėtina, kad ją įvertinęs kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog, viena vertus, konstatavus, jog obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas““ nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovui esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) buvo suteikta (ginčijamose sutartyse ir jų prieduose; ieškovas iš esmės to ir neginčijo), tačiau šiuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos (finansinės priemonės) draudimo apimtis ir taikymo sąlygos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad draudžiamumo aspektas ieškovui iš tiesų atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau, kaip minėta, pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovo apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorius ar jų nesudaryti.

27Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovui obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamus sandorius ar jų nesudaryti, nes ieškovas, sudarydamas ginčijamas sutartis, iš esmės teisingai suprato, kad jo įsigyjamoms finansinėms priemonėms taikoma ne indėlių, bet investicijų (Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema), tačiau detaliai neįsigilino kokiais atvejais ji yra taikoma; be to, ieškovas, susipažinęs su ginčijamomis sutartimis (ir jų priedais) bei neradęs nuostatų apie obligacijų nedraudžiamumą, nerodė jokių aktyvių veiksmų siekiant pašalinti šias abejones, o minėtus sandorius užginčijo tik gerokai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo. Atsižvelgiant į tai, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad šių sąlygų-aplinkybių detaliai neaptarus, ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų ar apgautas. Sprendžiamam klausimui reikšminga ir ta aplinkybė, kad laiko tarpas, praėjęs nuo ginčijamų sandorių sudarymo iki finansų tarpininko (atsakovo) veiklos apribojimo ir vėliau jo nemokumo konstatavimo, buvo pakankamas, jog ieškovas visapusiškai įvertintų sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių ir joms taikomos draudiminės apsaugos lygio pakankamumą, tačiau reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo pareikšti ne neuždelsiant (per protingą terminą), o tik atsakovo bankroto proceso metu, tuo labiau, net po ieškovo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo atsakovo bankroto byloje. Todėl vertinant ginčijamų sutarčių teisėtumą nurodytų sandorių negaliojimo požymių kontekste, teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovas, suvokdamas tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokių sandorių nebūtų sudaręs. Analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos apeliacinis teismas, faktinėmis aplinkybėmis iš esmės tapačiose bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-10-943/2016; 2016 m. sausio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-11-330/2016).

28Be to, obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui (kaip vidutiniam vartotojui, be kita ko, turėjusiam, kaip nustatyta, investavimo patirties į obligacijas; taip nurodė pats ieškovas pateikiant atsakovui duomenis apie savo investavimo patirtį prieš sudarant ginčijamą sutartį) turėjo būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015), t. y. ieškovas negalėjo preziumuoti, kad obligacijos yra apdraustos visais atvejais, neatsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes. Kasacinis teismas, plėtodamas praktiką dėl obligacijų, konstatavo, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir įgijus obligaciją lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, kad sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintas dėl sandorio esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016).

29Nurodytą teismo išvadą, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamas sutartis ar jų nesudaryti, patvirtina keletas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių:

30a) nėra duomenų, kad esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms sudaromose sutartyse (rizika dėl atsakovo (banko) nemokumo ir kartu nuostata dėl investicijos draustumo), ieškovas imtųsi aktyvių ir efektyvių veiksmų šioms abejonėms pašalinti;

31b) ieškovas neginčijo, kad ginčijamų sutarčių pasirašymo metu kas nors jį skubino ir ieškovui pageidavus, jam būtų suteikta galimybė detaliau susipažinti su pasirašomais dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais (be kita ko, su sūnumi, turinčiu teisinį išsilavinimą); pažymėtina, kad pats ieškovas pasirinko atsakovo padalinį, kuriame ir sudarė ginčijamas sutartis;

32c) ieškovas iš esmės pripažino, kad neperskaitė visų pasirašomų sutarčių (visus dokumentus perskaitė tik po bankroto bylos atsakovui iškėlimo);

33d) ieškovas turėjo investavimo į obligacijas patirties (kaip jis pats nurodė bankui sudarant ginčijamą sutartį);

34e) ieškovas pripažino, jog suprato, kad sudaro investavimo sutartį (o ne indėlio sutartį) ir jai taikoma ne indėlių, o investicijų draudimas;

35f) ieškovo amžius (gyvenimiška patirtis), sveikatos būklė, išsilavinimas, veiklos pobūdis ir kitos savybės neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad taikant vidutinio vartotojo suvokimo standartą, suformuotą teismų praktikoje iš esmės panašaus pobūdžio byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016), jis galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, o jeigu tai ir įvyko, tą lėmė ne atsakovo (banko) neteisėti veiksmai (apgaulė) ar ieškovo esminis suklydimas, bet paties ieškovo nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.

36Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo darbuotojai) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga (CPK 178 straipsnis). Teismo įsitikinimu, argumentai, jog sudarytų sutarčių ir jų priedų nuostatos buvo neaiškios, o banko darbuotojai esą sąmoningai galėjo nutylėti arba suklaidinti dėl ginčo objekto nedraudžiamumo fakto, tokių argumentų nepagrindus leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, patys savaime neleidžia svarstyti ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, kaip sudarytų banko apgaulės įtakoje, galimybės. Teismas atkreipia dėmesį taip pat į tai, kad byloje nenustatyta (neįrodyta), jog atsakovas skatino savo darbuotojus dėl būtent ginčijamų sutarčių sudarymo ir (ar) aiškinimo klientams, kad banko platinamos obligacijos yra draudžiamos indėlių ir investicijų draudimu. Kita vertus, net jeigu banko darbuotoja žodžiu ieškovui ir buvo nurodžiusi apie pinigų apdraudimą, tai ieškovas, atsižvelgiant į jo patirtį bei kitas asmenines savybes, negalėjo nesuprasti, kad esminės ir tikrosios sandorio sąlygos nurodomos rašytinėje sutartyje, o ne banko darbuotojos žodžiuose. Atsižvelgiant į tai, tokiu atveju turi būti vadovaujamasi CK 1.90 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo, t. y. šiuo atveju net jeigu ir būtų nustatytas-įrodytas banko darbuotojos(-ų) žodinis paaiškinimas ieškovui apie pinigų apdraudimą, tai ieškovo pasitikėjimas banko darbuotojos(-ų) žodžiais (jų nepatikrinant pasirašomų dokumentų kontekste) vertintinas būtent kaip didelis neatsargumas. Įvertinęs rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas sprendžia, kad ieškovas taip pat neįrodė, jog, sudarydamas ginčo sutartis, suklydo dėl sandorių esmės (CPK 12, 178, 185 straipsniai), todėl, remiantis spendime nurodytų motyvų visuma, ieškovo reikalavimai dėl ginčijamų obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo atmestini kaip nepagrįsti-neįrodyti, o ieškinys atmestinas.

37Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines aplinkybes, nurodytus teismo sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

38Dėl bylinėjimosi išlaidų

39Atsakovas ir trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymų dėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir (ar) tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl jos atsakovui ir trečiajam asmeniui nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Valstybei iš ieškovo priteistinos 4,25 Eur dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

40Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

Nutarė

41Ieškovo A. L. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atmesti.

42Priteisti iš ieškovo A. L., a. k. ( - ) 4,25 Eur (keturis eurus 25 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.

43Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė... 2. I. Bylos esmė... 3. Byloje kilo ginčas dėl tarp ieškovo ir atsakovo sudarytų obligacijų... 4. II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai... 5. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti jo su... 6. Ieškovas nurodo, kad jo tikslas, sudarant ginčijamas sutartis, buvo saugiai,... 7. Ieškovas aiškina, kad sąskaitą BAB banke „Snoras“ atidarė norėdamas... 8. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime į ieškinį ir jo atstovas... 9. Atsakovo nuomone, ieškovo nurodyta sutarties nuostata, kad banko... 10. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į... 11. Anot trečiojo asmens, ieškovo prašoma taikyti sandorių negaliojimo pasekmė... 12. III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės... 13. Ieškovas A. L. ir BAB bankas Snoras 2011 m. kovo 23 d. sudarė... 14. Iš viešai skelbiamų duomenų nustatyta, kad atsakovo BAB banko „Snoras“... 15. Ieškinys atmestinas.... 16. IV. Teismo argumentai ir motyvai... 17. Dėl draudimo apsaugos obligacijoms apimties... 18. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.103 straipsnį... 19. Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl suklydimo ir (ar)... 20. Ieškovas ginčija obligacijų pasirašymo sutartis iš esmės motyvuodamas... 21. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus.... 22. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo... 23. Kasacinis teismas taip pat išaiškinęs, kad sprendžiant, ar investuotojas... 24. Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ)... 25. CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų,... 26. Nagrinėjamu atveju ieškovas akcentavo ir klaidinančia įvardijo... 27. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovui obligacijų draudžiamumo... 28. Be to, obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui... 29. Nurodytą teismo išvadą, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo... 30. a) nėra duomenų, kad esant deklaruotoms dviprasmiškoms nuostatoms sudaromose... 31. b) ieškovas neginčijo, kad ginčijamų sutarčių pasirašymo metu kas nors... 32. c) ieškovas iš esmės pripažino, kad neperskaitė visų pasirašomų... 33. d) ieškovas turėjo investavimo į obligacijas patirties (kaip jis pats... 34. e) ieškovas pripažino, jog suprato, kad sudaro investavimo sutartį (o ne... 35. f) ieškovo amžius (gyvenimiška patirtis), sveikatos būklė, išsilavinimas,... 36. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo... 37. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas bylos faktines... 38. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 39. Atsakovas ir trečiasis asmuo iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos... 40. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270... 41. Ieškovo A. L. ieškinį atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl obligacijų... 42. Priteisti iš ieškovo A. L., a. k. ( - ) 4,25 Eur (keturis eurus 25 ct)... 43. Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...