Byla 2A-102-464/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-403-258/2015 pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Panevėžio energija“ dėl centralizuoto šildymo sutarties nutraukimo ir šilumos paskirstymo bendrojo naudojimo patalpų šildymui perskaičiavimo, tretieji asmenys Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, J. L., V. S., M. G., A. N., V. J., K. Ž., N. P., A. A., V. K., B. Š., S. K., S. M., V. M., Z. J., Z. P., I. J., J. R., V. U., K. M., N. S., J. P., J. M..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 2-8), kurį patikslinęs (t. 1, b. l. 24-52; t. 1, b. l. 98-112), prašė:1) pripažinti ieškovo butui tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies centralizuoto šildymo sutartį nutraukta nuo 2001 m. rugsėjo mėn. nuo ieškovo buto šildymo būdo teisėto pakeitimo ir centralizuotos šilumos tiekimo nutraukimo į bendro naudojimo patalpas nuo 2001 m. rugsėjo mėn., nes ieškovas šildė savo butą ir bendrojo naudojimo patalpas šiluma, kurią išskirdavo ieškovo autonominiu būdu šildomas butas; 2) įpareigoti atsakovę sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą ieškovo name ir atlikti ieškovui pateiktos centralizuotos šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą bei ištaisyti ieškovui išrašytas klaidingas sąskaitas už šilumos energiją nuo 2008 m. gegužės mėn. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą (šilumos auditą), įvertinant autonominiu būdu šildomą ieškovo butą, į kurį nėra tiekiama centralizuota šiluma, ir kuris į bendrojo naudojimo patalpas atiduoda daugiau autonominiu būdu paruoštos šilumos, nei gauna centralizuotos šilumos iš centralizuotai nešildomų bendrojo naudojimo patalpų, kurios šilumą gauna tik iš butų, šildomų vietiniu ir centralizuotu būdu, nes atsakovė ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name, ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos, o trečiųjų asmenų asmeninio naudojimo patalpoms (sandėliukams) nepriskirdavo jokio šilumos kiekio bendroms reikmėms, kartu panaikinant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2013-01-29 sprendimą Nr. R2-284 ir 2014-03-13 sprendimą Nr. R2-756, taip pat Valstybinės energetikos inspekcijos 2014-04-04 sprendimą Nr. 2R-1176; 3) įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl šilumos tiekėjo įpareigojimo atlikti šilumos energijos perskirstymo paskaičiavimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėn. iki 2012 m. gruodžio mėn., kurią komisija atsisakė nagrinėti, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėti teisme toje pačioje byloje, nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje kainų ir energetikos kontrolės komisijoje; 4) įpareigoti Valstybinę energetikos inspekciją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl 1, 2, 3, 4, ir 5 reikalavimų, kuriuos inspekcija atsisakė nagrinėti, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje, nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Valstybinėje energetikos inspekcijoje.

5Nurodė, kad šilumos energijos tiekimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės niekada nebuvo sudaryta, o jei ir buvo, ji nutrauktina nuo ieškovo buto ir namo, esančio ( - ), bendrojo naudojimo patalpų šildymo būdo pakeitimo. Namo laiptinė nuo 2000 m. nebešildoma, nes buvo atjungti šildymo įrenginiai, tačiau atsakovė nuo 2005-11-01 nepagrįstai pradėjo skaičiuoti mokestį ieškovui už bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Ieškovo įsitikinimu, bendrojo naudojimo patalpų šildymo šiluma buvo suvartota asmeniniuose centralizuoto šildymo vartotojų (trečiųjų asmenų) butuose, o ieškovas šios šilumos nenaudojo, kadangi jo butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo. Be to, ir iš ieškovo autonomiškai šildomo buto šiluma pateko į bendro naudojimo patalpas. Atsakovė nepagrįstai taikė metodą Nr. 4 kartu su metodu Nr. 5, nes metodas Nr. 5 yra taikomas tuomet, kai bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2015-04-14 sprendimu (t. 4, b. l. 77-82) ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei AB „Panevėžio energija“ iš ieškovo A. G. 331,70 Eur bylinėjimosi išlaidų bei 125 Eur procesinių dokumentų išlaidų valstybei. Išnagrinėjęs Komisijos bei Inspekcijos sprendimus, kuriais ieškovo reikalavimai buvo išnagrinėti ikiteismine tvarka, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė turėjo pareigą taikyti kitus imperatyviu reglamentavimu nustatytus šilumos paskirstymo metodus. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu kokiu būdu šildomos jam priklausančio patalpos. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė pagrįstai kartu taikė šilumos paskirstymo metodus Nr. 4 ir Nr. 5, taigi pagrindo įpareigoti atsakovę perskaičiuoti šilumos paskirstymą už ieškovo neapmokėtą laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2012 m. gruodžio mėnesio nėra, juolab kad Šilumos ūkio įstatymas, kurio 25 straipsnis buvo papildytas 2 dalimi, nustatančia, kad tuo atveju, kai daugumos savininku sprendimu bendrojo naudojimo patalpų šildymas yra nutrauktas, bendraturčiams netaikomas apmokėjimas už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, įsigaliojo tik 2014-11-20. Teismas pripažino, jog ieškovo reikalavimas dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos bei Valstybinės energetikos inspekcijos įpareigojimo išnagrinėti išankstine tvarka klausimus, kurie jau buvo išnagrinėti, yra nepagrįstas. Byloje taip pat nenustatyta, kad Valstybinė kainų ir energetikos komisija ar Valstybinė energetikos inspekcija atliko kokius nors neteisėtus veiksmus arba pažeidė ieškovo teises ir teisėtus interesus, todėl ir ieškovo reikalavimas panaikinti jų sprendimus nėra pagrįstas.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovas A. G. apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 134-149) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015-04-14 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

101. Teismas nepagrįstai taikė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu Nr. 1-297 (toliau ir – Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės), 29.2.4 punktą, nustatantį šilumos paskirstymo metodų Nr. 4 ir Nr. 5 taikymą, kadangi ši norma yra speciali ir taikytina tik šilumos tiekimo ir vartojimo sutartims, sudarytoms pagal individualiai aptartas sąlygas. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktas yra imperatyvus.

112. Teismas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktą taikė atgaline tvarka, nes šis punktas įsigaliojo tik Energetikos ministro 2011-10-27 įsakymu Nr. 1-265 nuo 2011-10-30. Tuo tarpu ginčo laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2010-11-01, galiojo 2003 m. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos LR Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, kuriose nebuvo analogiškos nuostatos dėl metodų Nr. 4 ir Nr. 5 taikymo. Buvo numatytas šilumos metodo Nr. 10 kartu su metodu Nr. 5 taikymas.

123. Ieškovas pateikė teismui šilumos paskirstymo audito išvadas, kuriame nustatyta, kad ieškovo namui tinkamiausias metodas yra Nr. 10 ir kad ginčo laikotarpiu joks centralizuotos šilumos kiekis nebuvo pateiktas į bendro naudojimo patalpas, nes jos nebuvo šildomos. Atsakovė šių įrodymų nepaneigė bei nepateikė įrodymų, jog metodo Nr. 5 taikymas yra tinkamesnis. Tuo tarpu teismas nesprendė kuris iš nurodytų metodų yra tinkamesnis ir be pagrindo konstatavo, jog buvo taikomas tinkamiausias metodas.

134. Teismo motyvai, kad šilumos nuostoliai, eksploatuojant inžinerinę sistemą, priskiriami prie šilumos kiekio, tenkančio bendro naudojimo patalpų šildymui, todėl daugiabučio namo suvartota šiluminė energija yra solidariai paskirstoma visiems savininkams, nėra pagrįsti jokia teisės norma. Pripažintina, jog tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, teismas nenustatė ir kokio dydžio yra šie nuostoliai.

145. Nagrinėjant bylą nenustatyta, kokia šilumos dalis tenka bendrojo naudojimo patalpų šildymui iš ieškovo buto. Ši šiluma nėra apskaitoma, todėl ieškovas už bendrojo naudojimo patalpų šildymą sumoka dvigubai.

156. Bendrojo naudojimo patalpos nėra centralizuotai šildomos, todėl turėjo būti taikoma Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad savininkams netaikomas apmokėjimas už bendro naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Vartotojams negali būti paskirstyta šilumos energija, kuri faktiškai nebuvo suvartota bendro naudojimo patalpose. Netinkamas ir šilumos paskirstymo metodo Nr. 4 taikymas, kadangi jis yra skirtas namams, kurių visos asmeninio ir bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai. Namo bendrojo naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai, o name yra asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), kuriems nebuvo priskirtas apskritai joks centralizuotos šilumos kiekis, nors šios patalpos turėtų būti įtrauktos į patalpų naudingąjį plotą.

167. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalis įsigaliojo nuo 2014-12-02, tačiau taikytina ginčo santykiams, nes principas, jog įstatymas negalioja atgal, turi taikymo išimčių, t. y. principas netaikomas, kai pasikeitęs teisinis reglamentavimas palengvina teisės subjektų padėtį. Be to, 25 straipsnio 2 dalis nėra nauja teisės norma, ji tik patikslina šio straipsnio 1 dalį.

178. Teismas nenagrinėjo ieškinio reikalavimo dėl ieškovo butui tenkančios bendrojo naudojimo patalpų dalies centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2001 m. rugsėjo mėn., todėl pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, nes priėmė procesinį sprendimą ne dėl visų ieškinio reikalavimų. Pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės.

189. Nuspręsdamas priteisti atsakovei patirtas 331,70 Eur bylinėjimosi išlaidas, teismas nevertino, ar jos realiai buvo patirtos, ar būtinos ir ar neviršijo Teisingumo ministro nustatytų rekomenduojamų įkainių. Atsakovė analogišką atsiliepimą yra pateikusi kitoje civilinėje byloje, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog šios išlaidos buvo realiai patirtos ir būtinos.

19Atsakovė AB „Panevėžio energija“ atsiliepime (t. 5, b. l. 2-4) prašo Vilniaus apygardos teismo 2015-04-14 sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

201. Šilumos ūkio įstatymas įsigaliojo 2003-07-01, ir jau originalios redakcijos 21 straipsnio 2 dalis nustatė, kad savininkas turi apmokėti dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos, todėl ieškovo teiginiai dėl negalimumo teisės aktus taikyti atgaline tvarka yra nepagrįsti.

212. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-05-04 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012, nustatyta, kad ir tuo atveju, kai laiptinėse šildymo įrenginiai atjungti, reikia mokėti už bendrų patalpų šildymą, kadangi šiluma į namo butus tiekiama vamzdynu, o šilumos vamzdynu tekantys šilumos srautai apšildo visas namo konstrukcijas.

223. Komisijos patvirtinto metodo Nr. 5 teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, metodas yra galiojantis, todėl privalomas ginčo šalims.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliacinis skundas atmestinas.

25Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl namo bendraturčio, savo bute teisėtai atsijungusio nuo centralizuotai teikiamos šilumos energijos tinklų, pareigos kartu su kitais šio namo bendraturčiais atlyginti šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms, kuriose nėra apšildymo prietaisų, kaštus. Teisėjų kolegija skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą patikrina atsižvelgdama į apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį išdėstytus argumentus, nenustačiusi poreikio skundo ribų peržengimui (CPK 320 str.).

26Dėl mokėjimų už bendrojo naudojimo patalpų šildymą teisinio reglamentavimo

27Pagal energijos (energijos išteklių) pirkimo-pardavimo sutartį energijos tiekimo įmonė tiekia abonentui per prijungtą energijos tiekimo tinklą sutartyje numatytos energijos kiekį, o abonentas už faktiškai sunaudotą šios energijos kiekį turi sumokėti jos kainą, nustatytą įstatymu, šalių susitarime nustatyta tvarka pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartyje ar teisės aktuose nenustatyta ko kita (CK 6.383 str. 1 d., 6.385 str. 4 d., 6.388 str.).

28Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsiskaitymo už daugiabučiam namui teiktą šilumos energiją. Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 str. 3 d.). Pagal CK 4.76 straipsnį kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją.

29Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindai įtvirtinti Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje, kurioje yra nurodyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Pažymėtina, kad ši nuostata galioja iš esmės nepakitusi nuo šio įstatymo įsigaliojimo datos, t. y. 2003-07-01.

30Šilumos ūkio įstatymo originalios redakcijos 21 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam pačiam priklausančios patalpos. Įstatymo redakcijoje, galiojusioje nuo 2008-01-01 iki 2014-12-02, atsiskaitymą už bendrojo naudojimo patalpas reglamentavo Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis, nustatęs, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, ir ši nuostata nesikeitė nuo 2003 m. iki 2014 m. gruodžio mėn. Tik nuo 2014-12-02 Šilumos ūkio įstatymas buvo papildytas 2 dalimi, nustatančia, jog daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas.

31Vadinasi, nuo 2003 m. liepos mėn. butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nepaisant pasirinkto jiems asmeniškai priklausančių patalpų šildymo būdo, turėjo pareigą atsiskaityti už šilumos dalį, tenkančią daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Tokia pareiga mokėti už bendrojo naudojimo patalpos teikiamą šilumos energiją teko ir apeliantui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad apeliantui nuo 2005-11-01 pradėtas skaičiuoti mokestis už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kurį šis iki 2009 m. sausio mėn. ir apmokėdavo. Ginčą nagrinėjamoje byloje apeliantas inicijavo dėl paskaičiavimų, atliktų nuo 2008 m. gegužės mėn. Apelianto įsitikinimu, mokėjimai už šilumos energiją, suvartotą bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, apskaičiuoti nepagrįstai, kadangi bendrojo naudojimo patalpose šildymo įrenginiai, bendraturčių sutarimu, atjungti nuo 2001 m. ir šilumos energija nebuvo tiekiama. Tokius teiginius jis grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 suformuotu išaiškinimu. Teisėjų kolegija pažymi, jog apelianto cituojamoje byloje buvo pasisakyta dėl teismo sprendimo prejudicinės ir res judicata reikšmės, kasaciniam teismui pripažinus, jog bendrojo naudojimo patalpų nešildymo faktas jau buvo nustatytas kitoje byloje, todėl laikytinas prejudiciniu faktu ir tame konkrečiame ginče. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2006-03-28, 2007-10-27 nutarimai) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2015) nurodoma, kad remtis teismų precedentais reikia apdairiai, o precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Kadangi nurodytos apelianto kasacinio teismo išnagrinėtos bylos aplinkybės neabejotinai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, joje pateiktais išaiškinimais negali būti remiamasi – nesama duomenų, kad teismų sprendimais kitose civilinėse bylose yra nustatyti prejudiciniai faktai, teisiškai aktualūs ir šiam jo inicijuotam ginčui.

32Kita vertus, pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą klausimai buvo išsamiai analizuoti teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-06-12 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, išnagrinėjęs panašų ginčą dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui pateiktos šilumos energijos, tenkančios bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, kai bendrojo naudojimo patalpose taip pat nebuvo įrengta šildymo prietaisų (ginčo joje laikotarpis - nuo 2010 m. spalio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.), yra konstatavęs, kad daugiabučio namo butų savininkų padėtis šilumos energijos vartojimo atžvilgiu dvejopa. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Visa energija, tiekimą į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrųjų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu, proporcingai savo daliai, taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti. Ši pareiga tenka ir tiem butų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendros šildymo sistemos. Ankstesnėse Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose namo bendraturčiams tenkančios pareigos aiškintos analogiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-09-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2004; 2012-05-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012). Taigi teismų praktikoje yra pripažįstama, jog tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal Šilumos ūkio įstatymo nuostatas turto, esančio daugiabučiame name, savininkui tenka pareiga proporcingai jų daliai atlyginti išlaidas bendro naudojimo patalpoms šildyti net ir tuo atveju, kai jų nuosavybės teise valdomas butas yra atjungtas nuo centralizuoto šildymo, o bendrojo naudojimo patalpose centralizuoto šildymo įrenginių taip pat nėra.

33Ši praktika yra aktuali nagrinėjamu atveju, kadangi, minėta, tiek ginčo dalykas, tiek ginčo laikotarpis yra praktiškai tapatūs. Be to, apelianto nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-22 nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2013 išaiškinimai nagrinėjamu atveju negali būti laikomi aktualiais ir dėl precedentų, esant jų konkurencijai, sukūrimo laiko aspektu taisyklės – taikytinas vėliausiai suformuotas precedentas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007-10-24 nutarime vienas iš nurodytų precedentų taikymo kriterijų yra atitinkamo precedento priėmimo laikas. Kadangi apelianto nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo priimta 2013-11-22, o naujausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika suformuota 2015-06-12 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015, kurios aplinkybės yra iš esmės panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, turėtų būti vadovaujamasi 2015-06-12 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 suformuluotais išaiškinimais.

34Apibendrinant motyvus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas ginčo laikotarpiu turėjo pareigą apmokėti už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms tenkančią šilumos energijos dalį, nors jose šildymo prietaisai (radiatoriai) buvo demontuoti. Teismas pagrįstai nepritarė apelianto pozicijai, jog šilumos energija, teikiama šilumos energijos vamzdynais, namo konstrukcijų apsaugai nuo žalingo aplinkos poveikio faktiškai nesuvartojama. Aplinkybė, jog šildymo įrenginiai bendrojo naudojimo patalpose buvo išmontuoti, tik įrodo bendrasavininkų apsisprendimą sumažinti bendrojo naudojimo patalpų šildymo kaštus (nemokėti už tą šilumos energijos dalį, kurią išspinduliuotų šildymo prietaisai), kas, manytina, ir buvo pasiekta, tačiau nepaneigia pareigos mokėti už energiją, kuri net ir atjungus šildymo įrenginius faktiškai buvo suvartota. Vartotojas privalo kompensuoti jam tenkančią šilumos energijos dalį, apskaičiuotą pagal viso namo apskaitos prietaisų rodmenis, atėmus konkrečiam vartotojui (burto savininkui) skirtą energijos dalį, tiek už bendrojo naudojimo patalpoms išspinduliuojamą per namo konstrukcijas ir vamzdynus šilumą, tiek ir už karšto vandens cirkuliacijos palaikymui tenkančią energiją tol, kol jis yra daugiabučio namo bendraturtis. Tokia pareiga jam teko pagal galiojusį teisinį reglamentavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką (t. y. mokėti už bendrųjų patalpų šilumą net kai bendrosiose patalpose nėra įrengtų šilumos prietaisų), nes daugiabučiame name yra įrengti šilumos tiekimo vamzdžiai, šiluma yra išspinduliuojama iš kitų šildomų patalpų. Tokiu atveju apelianto skundo teiginiai dėl netinkamo sprendimo teisinio argumentavimo pripažintini nepagrįstais, kadangi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismo išvados atitinka aktualią teisės aiškinimo ir taikymo praktiką.

35Dėl mokėtinų sumų perskaičiavimo ir taikomų šilumos paskirstymo metodų Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog šilumos tiekėjas taikė netinkamą šilumos paskirstymo metodą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, kad metodų Nr. 4 ir Nr. 5 taikymas nebuvo reglamentuotas 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, o jų 210.2.4. punkte buvo nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) kai tiekimo-vartojimo riboje pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 (Taisyklių 1 priedo 61 punktas). Jeigu dalis patalpų atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 (Taisyklių 1 priedo 61 punktas) kartu su Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (Taisyklių 1 priedo 60 punktas). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas nurodė Energetikos ministro įsakymu Nr. 1-297 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių naujesnę redakciją, nepaneigia teisimo išvadų dėl taikytinų metodų, juolab kad ankstesnėje taisyklių redakcijoje ir teismo nurodytoje buvo įtvirtintas analogiškų metodų taikymas. Todėl apelianto skundo teiginiai dėl netinkamų teisės aktų redakcijų nurodymo, esant iš esmės tapačiam reglamentavimui, laikytini formaliu pažeidimu, nesudarančiu pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 str.).

36Nepagrįsti ir skundo teiginiai, kadŠilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės taikytinos tik šilumos vartojimo sutartims, sudarytoms pagal individualiai aptartas sąlygas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-07-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Tokį energijos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo būdą nustato ir įstatymas (CK6.384 str. 1 d.). Taigi, nors nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad buvo sudaryta rašytinė sutartis, tačiau pripažintina, kad sudarius sutartį konkliudentiniais veiksmais apeliantui visos teisės ir pareigos kyla ir įstatymų, Vyriausybės ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nutarimų pagal šių norminių aktų nustatytą tvarką bei tarifus.

37Sprendžiant dėl šios bylos faktines aplinkybes atitinkančio šilumos apskaitymui taikytino metodo, įvertintina tai, kad 2005-07-01 įsigaliojo Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintas šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5. Originalioje nutarimo redakcijoje numatyta, kad šis paskirstymo metodas gali būti taikomas kartu su bet kuriuo Komisijos rekomenduojamu ar vartotojų siūlomu su Komisija suderintu šilumos paskirstymo metodu, kuriuo nustatomas (išmatuotas ar apskaičiuotas) šilumos kiekis pastato šildymui (QPŠ), kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (1.4. p.). Šilumos paskirstymo metodas Nr. 5 orientuotas apskaičiuoti šilumos kiekį bendrojo naudojimo patalpų šildymui, į kurio sąvoką patenka ir šilumos sąnaudos bendrosioms reikmėms, kadangi dalis šilumos energijos, tiekiamos į daugiabutį namą bei užfiksuojamos apskaitos prietaisais, prarandama ir per pastato stogą, perdangas virš rūsio, grindis ant grunto, išorines pastatų sienas, paskirstomuosius šildymo sistemų vamzdynus. Ši šilumos energija, vadovaujantis patvirtintais metodais, paskirstoma visiems namo patalpų bendraturčiams pagal nustatytas atitinkamas proporcijas ir formules. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, jokiais kitais būdais, išskyrus namo įvadino skaitiklio rodmenis, šie energijos praradimai (nuostoliai) objektyviai negali būt užfiksuoti. Metodo Nr. 5 originalioje redakcijoje nustatyta, kad šilumos kiekio dalis vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui nustatoma pastato šildymui suvartotą šilumos kiekį dauginant iš šilumos kiekio dalies vartotojų bendrojo naudojimo patalpų šildymui priskyrimo koeficiento, kuris gali būti nustatomas pagal metodo Nr. 5 3.1 punkte įtvirtintą rekomendaciją arba pagal pastato energetinio audito duomenis; šalių susitarimu. Nagrinėjamu atveju nebuvo pateikti įrodymai, jog pastato šilumos vartotojai pasinaudojo galimybe pasirinkti kitokį, nei Metodo Nr. 5 3.1 punkte rekomenduojamas, koeficientą.

38Apelianto teiginiai, jog turėjo būti taikomas kitas, t. y. metodas Nr. 10, kitokio byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo nesuponuoja. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas bei pripažįsta apeliantas, namo, kuriame yra apelianto butas, bendraturčiai nepasirinko kito metodo taikymo. Taigi vien apelianto nuomonė, kad parinkdama metodą atsakovė veikė netinkamai, nepatvirtina šių veiksmų netinkamumo ar neteisėtumo. Nagrinėjamo ginčo atveju apelianto su šilumos tiekėju ginčą nagrinėjusi Komisija pripažino, jog taikyti tinkami metodai. Komisija 2013-01-29 raštu Nr. R2-284 (t. 1, b. l. 13-14) išnagrinėjo apelianto keltus klausimus dėl metodų Nr. 4 ir Nr. 5 taikymo ir apeliantui priskiriamo šilumos kiekio bendrojo naudojimo patalpų šildymui teisėtumo, ir apelianto reikalavimus pripažino nepagrįstais, o skundą atmetė. Kadangi šie klausimai buvo išspręsti, Komisija 2014-03-12 sprendimu Nr. R2-756 (t. 1, b. l. 53-61) apelianto pakartotinį skundą dalyje dėl taikomų šilumos paskirstymo metodų pagrįstumo ir mokėjimų už bendrojo patalpų šildymą už laikotarpį nuo 2009-01-01 iki 2012-12-01 nutraukė. Komisija papildomai pasisakė dėl šilumos paskirstymo metodų taikymo nuo 2012 m. gruodžio mėn. iki 2014 m. vasario mėn., pripažinusi, jog pastate įrengtą šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą labiausiai atitinka metodas Nr. 4 ir Nr. 5, todėl atsakovė šilumos paskirstymui taiko tinkamus šilumos paskirstymo metodus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto argumentai nesudarė ir nesudaro pagrindo abejoti tokiomis Komisijos išvadomis. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovė šiuo atveju taikė tinkamus metodus, todėl pagrindo spręsti dėl įpareigojimo perskaičiuoti šilumos paskirstymą, nenustatyta.

39Pasisakant dėl skundo argumentų, susijusių su apelianto į bylą pateiktos audito išvados reikšme, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesiejo šių išvadų pateikimo su atsakovės taikytų metodų pagrįstumu. Siekį taikyti kitus metodus bendrasavininkai gali realizuoti teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju metodo pasirinkimo teisės bendraturčiai nerealizavo. Audito išvada galėtų būti aktuali būtent patiems bendraturčiams pasirenkant kitą taikytiną metodą ar koeficientą, taikytiną skaičiavimui pagal metodą Nr. 5, tačiau pati savaime ši išvada nelemia privalomo kito metodo taikymo ar vertinimo, jog šilumos tiekėjo taikytas metodas (metodai) buvo netinkamas ar neteisėtas. Be to, pateiktose audito išvadose ją atlikusio asmens vertinimas yra grindžiamas teisės aktų turinio aiškinimu, tačiau teisės turinio aiškinimo funkcija yra teismo prerogatyva ir deleguota teismui, o ne auditoriui. Nuosekli teismų praktika, kurioje pripažįstama, jog konstrukcijų šildymas patenka į bendrųjų patalpų šildymo sąvoką ir apimtį, paneigia tokių audito išvadų pagrįstumą.

40Dėl Šilumos ūkio 25 straipsnio 2 dalies taikymo

41Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis nuo 2014-12-02 papildytas nauja dalimi, nustatančia, jog daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Kaip pirmiau minėta, ši nuostata nagrinėjamam ginčui spręsti nėra aktuali, atsižvelgiant į ginčijamą atsakovės paskaičiavimų laikotarpį, o duomenų dėl atsakovės skaičiavimų, atliktų įsigaliojus minėtos teisės normos papildymui, neteisėtumo į nagrinėjamą bylą neteikta.

42Apelianto argumentus, kad naujoji įstatymo nuostata turėtų būti taikoma ir ginčo santykiui, paneigia imperatyvus įstatymų leidėjo draudimas taisyti civilinę teisę atgaline data (CK 1.7 str. 2 d.), nes tai paveiktų kitų asmenų teises ir saugomus interesus, vienas tokių interesų - teisėtų lūkesčių principas. Atsakovė, šilumos tiekėja, paskaičiavo mokėjimus už bendrųjų patalpų šildymą vadovaudamasi galiojusiais teisės aktais. Akivaizdu, jog naująją teisės normą pritaikius ginčo santykiui, nepagrįstai nukentėtų atsakovės teisėti interesai bei pagrįsti lūkesčiai.

43Kolegija negali sutikti ir su tokiais skundo teiginiais, kad nors įstatytų leidėjas papildė Šilumos ūkio 25 straipsnį 2 dalimi, ši norma nėra nauja. Apelianto nuoroda į Ekonomikos komiteto išaiškinimus prie šio akto aiškinamosios medžiagos kitokios išvados nesuponuoja. Įstatymų leidėjas išreiškė valią priimdamas naują nuostatą, o jos turinio aiškinimas patenka į teismų kompetencijos sritį.

44Dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalies nustatymo

45Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog name yra asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai), kuriems nebuvo priskirtas apskritai joks centralizuotos šilumos kiekis. Atsakovės pareigą atsižvelgti į faktiškai naudojamą vartotojų plotą apeliantas grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika byloje Nr. 3K-7-515/2009. Teisėjų kolegijos nuomone, šis išaiškinimas nėra aktualus nagrinėjamu atveju, kadangi bylų ratio decidendi nėra tapatus. Cituojamoje byloje buvo nagrinėjamas bendrijos ir jos nario – negyvenamųjų patalpų savininko – ginčas dėl teisių ir pareigų naudojantis bendrąja jungtine nuosavybe, proporcingai savo daliai mokėti išlaidas namui išlaikyti ir išsaugoti. Joje ieškovas prašė pripažinti negaliojančiais susirinkimo nutarimus dėl šilumos punkto renovacijos, šildymo sistemos remonto. Tokiame kontekste ir buvo pateiktas kasacinio teismo išaiškinimas, kad, nustatant butų ir patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis, į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų), nors ir teisiškai neįregistruotų, patalpų naudingais plotas. Tačiau apelianto inicijuoto ginčo su šilumos tiekėju atveju toks išaiškinimas neaktualus, be to, apeliantas neteikė įrodymų, jog duomenys apie sandėliukų plotus buvo pateikti šilumos tiekėjui, tačiau šis į juos neatsižvelgė. Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas numato, kad vartotojas privalo pateikti šilumos tiekėjui patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti (analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir ankstesnėse ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse, o nuo 2007-06-22 iki 2010-10-25 galiojusios šių taisyklių redakcijos 235.19 punktas tokią pareigą numatė pastato valdytojui (administratoriui). Todėl nesant duomenų, jog atsakovė buvo informuota apie sandėliukų plotus ir jų valdytojus, nėra pagrindo pripažinti, jog ši aplinkybė turi įtakos vertinant atsakovės veiksmų, priskiriant suvartotos šilumos energijos kiekius konkretiems vartotojams, teisėtumą. Teisėjų kolegija pagrindo išplėsti šilumos tiekėjo pareigų apelianto norima apimtimi neįžvelgia.

46Apeliantas taip pat remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-10-29 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014, pateiktu teisės aiškinimu. Tačiau toje Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje Komisija buvo pripažinusi, jog šilumos tiekėjas netinkamai parinko šilumos paskirstymo metodus ir dėl šios priežasties buvo sprendžiamas mokėjimų perskaičiavimo klausimas, kas, atitinkamai, ir sudarė prielaidas įpareigoti perskaičiuoti mokėjimus už šilumos energiją. Nurodytos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios, todėl šis išaiškinimas negali būti taikomas nagrinėjamoje byloje. Kita vertus, apelianto cituojamoje byloje buvo pripažinta, kad šilumos tiekėjo pareigos teisingai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį nepaneigia aplinkybė, kad šilumos tiekėjas nežinojo apie atidalintą neįregistruotos pastogės patalpą, todėl paaiškėjus, kad šilumos tiekėjo turėti duomenys buvo neteisingi, šilumos tiekėjas turi perskaičiuoti vartotojams tenkančius mokėjimus. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju apeliantas pateikė tik abstrakčius argumentus, jog, paskirstant suvartotus šilumos kiekius, nebuvo atsižvelgta į sandėliukų plotą, tačiau įrodymų apie tokių patalpų plotus ir jų savininkus / naudotojus nepateikė. Todėl ir šiuo ginčo aspektu pripažintina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo faktinio pagrindo pripažinti, kad atsakovė pažeidė pareigą tinkamai paskirstyti suvartotos šilumos kiekius ir dėl šios priežasties egzistuoja suvartotos šilumos kiekių perskaičiavimo būtinumas.

47Dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo sutarties pripažinimo nutraukta

48Apelianto nuomone, teismui nepasisakius dėl centralizuoto šildymo sutarties pripažinimo nutraukta nuo 2001 m., neatskleista bylos esmė. Šie skundo argumentai nesuponuoja teismo sprendimo panaikinimo. Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog ginčo laikotarpiu atsakovė turėjo pagrindą reikalauti atsiskaityti už bendrųjų patalpų šildymą, bei pripažinus, jog metodai parinkti nepažeidus galiojančio teisinio reglamentavimo, nebuvo prielaidų ir spręsti, jog bendrojo naudojimo patalpų šildymo sutartis buvo nutraukta. Apelianto aptarti motyvuojamosios dalies trūkumai nelemia vertinimo, kad ginčo esmė neatskleista, ir patys savaime pagrindų panaikinti ar pakeisti iš esmės teisingo teismo sprendimo nesudaro. Kitoks šios situacijos traktavimas neatitiktų įstatyminio draudimo formaliu pagrindu nenaikinti teismo sprendimo (CPK 328 str.). Aktualu ir tai, jog paties apelianto pasirinktas procesinių dokumentų surašymo stilius, perteklinių aplinkybių, nesusijusių su ginčo dalyku, dėstymas realiai apsunkina visų jo pasirinktų teisių gynimo būdų identifikavimą (suvokimą) bei visapusišką išnagrinėjimą.

49Absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, yra tik visiškas teismo motyvų nebuvimas; teisingas teismo procesinis sprendimas negali būti panaikintas vien dėl to, kad motyvuojamoji jo dalis nepakankamai išsami, jeigu iš teismo sprendime nurodytų (esančių) motyvų galima spręsti, kodėl teismas priėmė tokį sprendimą. Tik nustačius, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – yra neišsami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo būti neteisingai išspręsta byla, ir kai pats negali ištaisyti šio pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą turi naikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-07 nutartis civilinėje byloje 3K-3-72/2014). Nagrinėjamu atveju skundžiamoje nutartyje nurodomi motyvai leidžia spręsti, kodėl buvo priimtas toks sprendimas, todėl pagrindas pripažinti esant esminį proceso pažeidimą, nenustatytinas.

50Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

51Pirmosios instancijos teismas atsakovės AB „Panevėžio energija“ naudai iš apelianto priteisė 331,70 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apelianto nuomone, teismas nevertino, ar šios išlaidos buvo realiai patirtos, ar josatitiko rekomenduojamus dydžius. Atsakovo patirtas išlaidas patvirtina įrodymai, esantys byloje: PVM sąskaita faktūra Nr. 798 (968 Lt) ir jos apmokėjimą patvirtinantis mokėjimo nurodymas (t. 2, b. l. 73, 74) bei PVM sąskaita faktūra Nr. 853 (121 Eur) ir atsiskaitymą patvirtinantis mokėjimo nurodymas ( t. 4, b. l. 6-7). Baigiamojoje kalboje (t. 4, b. l. 30), atsakovė prašė priteisti 331,70 Eur bylinėjimosi išlaidas. Tiek sąskaitose faktūrose, tiek mokėjimo nurodymuose nurodyta, kad atsiskaitoma pagal sutartis dėl teisinių paslaugų teikimo būtent civilinėje byloje su A. G., todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, jog bylinėjimosi išlaidos nėra tinkamai pagrįstos ar su šia byla nesusijusios. Nors PVM sąskaitose faktūrose nedetalizuotos atliktos paslaugos, tačiau, įvertinus bylos medžiagą, matyti, kad 2014-08-29 buvo pateiktas atsakovės atsiliepimas į ieškinį (t. 2, b. l. 70-71), atsakovės atstovas dalyvavo posėdžiuose, vykusiuose 2015-01-19 (nuo 13:09 iki 13:37) ir 2015-03-20 (09:23 – 11:10), t.y. iš viso 2,5 val.

52Išlaidų už teisines paslaugas kompensuojamos dalies pagrįstumo klausimas yra vertinamoji aplinkybė, priskirta teismo kompetencijai. Jų kompensavimo šaliai klausimas spręstinas atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – ir Rekomendacijas). Atsakovės atsiliepimo pateikimo metu, t. y. 2014-08-29, galiojusioje Rekomendacijų redakcijoje buvo nustatyta, kad priteistini maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Vyriausybės 2012-12-19 nutarimu Nr. 1543 buvo nustatyta 1000 Lt dydžio minimali mėnesinė alga. Taigi, minimalią mėnesinę algą padauginus iš koeficiento 3 (8.2 p.), nustatytina, jog maksimalus rekomenduotinas dydis nagrinėjamu atveju buvo 3000 Lt (868,9 Eur) ir tik už atsiliepimo surašymą, net neįskaitant atstovo dalyvavimo teismo posėdžiuose. Kaip minėta, atsakovės naudai pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista ženkliai mažesnė, nei rekomenduotinas maksimalus dydis, suma. Kadangi atsakovės atstovas atliko ir kitus atstovavimo veiksmus nagrinėjamoje byloje, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsiliepimo pateikimas kitoje civilinėje byloje paneigia pagrindą priteisti 331,70 Eur bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamoje byloje.

53Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo rezultatą apeliacinės instancijos teisme (apelianto skundas netenkinamas), spręstina dėl atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų ir šios instancijos teisme priteisimo. Atsakovė pateikė apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus: sąskaitą-faktūrą Nr. 882 bei mokėjimo nurodymą, patvirtinantį 242 Eur sumos apmokėjimą (t. 5, b. l. 9-10). Atsiliepimo pateikimo metu galiojusios Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų redakcijos 7 puntas nustatė, kad maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Pagal 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis darbo užmokestis 714,5 Eur, todėl maksimali priteistina pagal Rekomendacijas suma būtų 928,85 Eur (714,5 Eur x 1,3). Kadangi atsakovo prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalių rekomenduojamų dydžių ir netgi yra ženkliai mažesnė, teisėjų kolegija prašymą priteisti 242 Eur bylinėjimosi išlaidas tenkina visa apimtimi.

54Byloje po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, kuriuo buvo išspręstas iki to momento buvusių procesinių dokumentų įteikimo išlaidų kompensavimo valstybei klausimas, taip pat patirtos 38,34 Eur procesinių dokumentų išlaidos, susijusios su apelianto iniciatyva pradėtu apeliaciniu procesu. Šios išlaidos CPK 96 straipsnio 2 dalies pagrindu taip pat priteistinos iš apelianto į valstybės biudžetą.

55Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

56Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

57Priteisti iš A. G. (asmens kodas ( - ) 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme akcinei bendrovei „Panevėžio energija“ (juridinio asmens kodas 147248313).

58Priteisti iš A. G. (asmens kodas ( - ) 38,34 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 34 centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidas valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu (t. 1, b. l. 2-8), kurį... 5. Nurodė, kad šilumos energijos tiekimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovės... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2015-04-14 sprendimu (t. 4, b. l. 77-82) ieškinį... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Ieškovas A. G. apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 134-149) prašo panaikinti... 10. 1. Teismas nepagrįstai taikė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių,... 11. 2. Teismas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 29.2.4 punktą taikė... 12. 3. Ieškovas pateikė teismui šilumos paskirstymo audito išvadas, kuriame... 13. 4. Teismo motyvai, kad šilumos nuostoliai, eksploatuojant inžinerinę... 14. 5. Nagrinėjant bylą nenustatyta, kokia šilumos dalis tenka bendrojo... 15. 6. Bendrojo naudojimo patalpos nėra centralizuotai šildomos, todėl turėjo... 16. 7. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalis įsigaliojo nuo 2014-12-02,... 17. 8. Teismas nenagrinėjo ieškinio reikalavimo dėl ieškovo butui tenkančios... 18. 9. Nuspręsdamas priteisti atsakovei patirtas 331,70 Eur bylinėjimosi... 19. Atsakovė AB „Panevėžio energija“ atsiliepime (t. 5, b. l. 2-4) prašo... 20. 1. Šilumos ūkio įstatymas įsigaliojo 2003-07-01, ir jau originalios... 21. 2. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-05-04 nutartyje, priimtoje civilinėje... 22. 3. Komisijos patvirtinto metodo Nr. 5 teisėtumas nėra šios bylos... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 24. Apeliacinis skundas atmestinas.... 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla dėl namo bendraturčio, savo bute teisėtai... 26. Dėl mokėjimų už bendrojo naudojimo patalpų šildymą teisinio... 27. Pagal energijos (energijos išteklių) pirkimo-pardavimo sutartį energijos... 28. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsiskaitymo už daugiabučiam namui... 29. Šilumos paskirstymo vartotojams pagrindai įtvirtinti Šilumos ūkio įstatymo... 30. Šilumos ūkio įstatymo originalios redakcijos 21 straipsnio 2 dalyje buvo... 31. Vadinasi, nuo 2003 m. liepos mėn. butų ir (ar) kitų patalpų savininkai,... 32. Kita vertus, pareigos atsiskaityti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą... 33. Ši praktika yra aktuali nagrinėjamu atveju, kadangi, minėta, tiek ginčo... 34. Apibendrinant motyvus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos... 35. Dėl mokėtinų sumų perskaičiavimo ir taikomų šilumos paskirstymo... 36. Nepagrįsti ir skundo teiginiai, kadŠilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės... 37. Sprendžiant dėl šios bylos faktines aplinkybes atitinkančio šilumos... 38. Apelianto teiginiai, jog turėjo būti taikomas kitas, t. y. metodas Nr. 10,... 39. Pasisakant dėl skundo argumentų, susijusių su apelianto į bylą pateiktos... 40. Dėl Šilumos ūkio 25 straipsnio 2 dalies taikymo... 41. Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnis nuo 2014-12-02 papildytas nauja dalimi,... 42. Apelianto argumentus, kad naujoji įstatymo nuostata turėtų būti taikoma ir... 43. Kolegija negali sutikti ir su tokiais skundo teiginiais, kad nors įstatytų... 44. Dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalies nustatymo... 45. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog name yra asmeninio naudojimo... 46. Apeliantas taip pat remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-10-29 nutartyje... 47. Dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo sutarties pripažinimo nutraukta... 48. Apelianto nuomone, teismui nepasisakius dėl centralizuoto šildymo sutarties... 49. Absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, priešingai nei tvirtinama... 50. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 51. Pirmosios instancijos teismas atsakovės AB „Panevėžio energija“ naudai... 52. Išlaidų už teisines paslaugas kompensuojamos dalies pagrįstumo klausimas... 53. Atsižvelgus į bylos išnagrinėjimo rezultatą apeliacinės instancijos... 54. Byloje po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, kuriuo buvo išspręstas iki... 55. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 56. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti... 57. Priteisti iš A. G. (asmens kodas ( - ) 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du... 58. Priteisti iš A. G. (asmens kodas ( - ) 38,34 Eur (trisdešimt aštuonis eurus...