Byla e2-344-560/2016
Dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Dainius Rinkevičius, sekretoriaujant Rūtai Miltinytei, dalyvaujant ieškovui A. Š., jo atstovui adv. V. J., atsakovo atstovui O. K., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui BAB bankui Snoras dėl obligacijų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“,

Nustatė

2Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo pripažinti negaliojančia tarp ieškovo A. Š. ir atsakovo BAB banko Snoras 2011-03-25 sudarytą „Obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110325Z990004, taikyti restituciją bei ieškovo pagal tarp jo ir atsakovo sudarytą sutartį sumokėtas lėšas, t.y. 99 923,50 Lt (28 939,85 Eur) grąžinti į ieškovo A. Š. sąskaitą BAB banke Snoras ir pripažinti jas lėšomis BAB banko Snoras sąskaitoje pagal banko sąskaitos arba pagal indėlio sutartį; priteisti iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

3Nurodė, kad ieškovas iki 2011-03-25 savo sąskaitoje Swedbank, AB turėjo sukaupęs 120 000 Lt sumą. Kadangi jis gyvena netoli (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, prie prekybos centro „Putinas“ tuo metu buvusio atsakovo banko padalinio - klientų aptarnavimo kioskelio, nuolat praeidamas pro šalį matydavo didelę atsakovo reklamą, kuria atsakovas kvietė pirkti jo obligacijas, siūlydamas už jas gana nemažas - 4 proc. dydžio metines palūkanas. Norėdamas gauti daugiau informacijos paminėtu klausimu, ieškovas asmeniškai kreipėsi į šį atsakovo banko Mažeikių filialo klientų aptarnavimo padalinį, kur jam atsakovo darbuotoja net nedvejodama paaiškino, jog obligacijos yra saugi ir visiškai nerizikinga investavimo priemonė, kad jos esą yra išleistos pagal Vyriausybės vertybinių popierių komisijoje patvirtintą obligacijų programą ir t.t. Pagal tokius atsakovo darbuotojos patikinimus ieškovas net nesuabejojo, jog atsakovo, kaip banko, įsipareigojimai jam, kaip klientui, bus apdrausti įstatymų nustatyta tvarka, bei, kad jis šiuo atveju tikrai nerizikuoja prarasti savo sunkiai uždirbtus bei sutaupytus pinigus. Pažymi, kad iki tol ieškovas neturėjo jokios investavimo patirties, kadangi jis apskritai niekur nebuvo investavęs - turėjo tik paprastą atsiskaitomąją sąskaitą banke bei laikė tik terminuotus indėlius. Nurodo, jog prieš sudarydamas su atsakovu ginčo sutartį, ieškovas iš savo sąskaitos Swedbank, AB į savo sąskaitą atsakovo banke 2011-03-25 pervedė 100 000 Lt pinigų sumą. Dėl Swedbank, AB sąskaitoje likusios 20 000 Lt sumos ieškovas su pastaruoju banku sudarė terminuoto periodinio indėlio sutartį. Tą pačią dieną, t.y. 2011-03-25 ieškovas su atsakovu sudarė ginčo sutartį. Jį tuo metu aptarnavusi ir ginčo sutartį su ieškovu pasirašiusi atsakovo darbuotoja L. Č. ieškovą net primygtinai ragino įsigyti atsakovo banko fiksuotų palūkanų obligacijas, kurių metinė palūkanų norma buvo ženkliai didesnė nei tuo metu mokama palūkanų norma už terminuotus indėlius bankuose, be to, obligacijų išpirkimo data buvo pakankamai trumpa - iki 2012-04-27, t.y. kiek daugiau nei vieneri metai. Nurodo, jog kitą dieną, t.y. 2011-03-27 ieškovas dar sykį buvo atvykęs į tą patį atsakovo banko Mažeikių filialo klientų aptarnavimo padalinį, norėdamas pasiaiškinti dėl ginčo sutarties nutraukimo galimybių, bet jau minėta atsakovo banko darbuotoja L. Č. jį įtikinėjo, kad tai padaryti esą yra labai sudėtinga, bei dar kartą ieškovui užgarantavo, kad jo ginčo sutartimi įsigytos obligacijos esą tikrai yra saugi ir nerizikinga investavimo priemonė, todėl ieškovas patikėjo atsakovo banko gera reputacija bei jo darbuotoju padorumu ir sąžiningumu, nors tikrovėje jis visiškai nebuvo informuotas apie pasirašant ginčo sutartį egzistuojančią riziką atsakovo banko bankroto ir kitokiu panašiu atveju sumokėtų už įsigytas obligacijas pinigų neatgauti. Nors pačioje sutartyje ir buvo įtrauktas punktas, kad pasirašydamas šią sutartį investuotojas, t.y. ieškovas, esą patvirtina, jog visos sutarties sąlygos su juo esą buvo aptartos bei paaiškintos prieš pasirašant sutartį, ir jis su jomis esą sutinka, nuo ieškovo atsakovo darbuotojai tikrovėje nuslėpė ir jam neišaiškino, jog atsakovo įsipareigojimai dėl pinigų pagal ginčo sutartį grąžinimo, priešingai nei terminuotų indėlių atveju, nėra apdrausti. Ieškovas teigia, jog informacija, kad atsakovo banko obligacijos nėra apdraustos ir, kad tai nebuvo saugi investicija, ieškovui paaiškėjo tik 2011 m. gruodžio mėnesį, t.y. po jau ginčo sutarties sudarymo, kada atsakovui buvo iškelta bankroto byla, bei tapo žinoma, kad ieškovo pinginės lėšos duotu atveju nėra apdraustos trečiojo asmens. Būtent tuomet ieškovui taip pat tapo aišku, jog sudarant ginčo sutartį atsakovas per savo darbuotojus veikė nesąžiningai - neatskleidė jam tikrosios finansinio produkto draudimo apimties, taip pažeisdamas Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ) 22 str. 3 - 5 d. d. nuostatas, įpareigojančias aiškiai ir suprantamai suteikti klientams visą reikalingą informaciją, įspėti apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones, išsiaiškinti kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, jo finansinę padėtį ir tikslus. Negavęs iš atsakovo duomenų apie tikrąsias sudaromo sandorio aplinkybes, ieškovas neturėjo galimybės jų tinkamai įvertinti ir nuspręsti, ar jis nori rizikuoti gauti didesnes metines palūkanas, prisiimdamas didžiulę, kaip paaiškėjo, riziką, todėl teigia, jog ginčo sutartį jis neabejotinai sudarė esant esminiam suklydimui (CK 1.90 str.). Be to nurodo, jog ginčo sutartis taip pat buvo sudaryta ir dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Ieškovas nebuvo ir nėra profesionalus investuotojas, todėl atsakovas turėjo prisiimti prievolę aiškiai bei suprantamai suteikti jam visą reikiamą informaciją kaip neprofesionaliam investuotojui, kurios pagrindu jis būtų galėjęs suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką. Tik tokiu atveju jis būtų turėjęs galimybę priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 str. 3 d.). Atsakovas privalėjo taip pat pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones (FPRĮ 22 str. 4 d. 2 p.), tačiau to neatliko, o apsiribojo tik atitinkamo punkto, kad visos sutarties sąlygos su ieškovu esą buvo aptartos ir esą jam paaiškintos prieš pasirašant sutartį, formaliu įtraukimu į ginčo sutartį.

4Atsakovas BAB bankas Snoras pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurio prašo netenkinti. Nurodo, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad sudarydamas ginčijamą sandorį, ieškovas veikė laisva valia ir aiškiai suvokė šio sandorio esmę bei jo sukeliamas pasekmes. Ieškovas sąmoningai siekė investuoti lėšas į finansines priemones (obligacijas), tikėdamasis gauti ženkliai didesnę piniginę grąžą; kartu ieškovas žinojo apie šios investicijos didesnį rizikingumą, todėl ėmėsi priemonių šiai rizikai diversifikuoti. Ginčijamo sandorio 1.22 punkte, šalia investuotojo parašo yra nurodyta, jog: (i) pasirašydamas šią sutartį, investuotojas patvirtina, kad visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant Sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią; (ii) prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka; (iii) investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Ieškovas raštu patvirtino, kad gavo Taisyklių 30-45 punktuose nurodytą informaciją, tame tarpe „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymų“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumų, aprašymo santraukų“. Ši informacija Ginčijamo sandorio sudarymo bei galiojimo metu buvo viešai prieinama ir atsakovo interneto tinklalapyje adresu www.snoras.com. Nurodyti 2.9 bei 2.10 punktuose ieškovo patvirtinimai laikytini pakankamu įrodymu nagrinėjamoje byloje. Pagal CK 6.185 str. 2 d., sutarties standartinės sąlygos privalomos kitai šaliai sudarius jai galimybę su tomis sąlygomis susipažinti. Nurodytų 2.9 bei 2.10 punktuose dokumentų parengimas, įteikimas ir paskelbimas atitinka vertybinių popierių platinimui taikomus teisės aktų reikalavimus, todėl laikytinas tinkamu išleidžiamų obligacijų emisijų sąlygų atskleidimu bei tinkamu supažindinimu su investavimo rizikomis. Pažymi, kad FPRI leidžia investuotojui reikalinga informaciją atskleisti standartizuota forma (22 str. 3 d.). Teigia, jog nei Aptarnavimo sutartyse, nei ginčijamame sandoryje nėra teigiama, jog atsakovo (draudėjo pagal IIIDĮ) obligacijos yra draudžiamos indėliu draudimu, todėl atsakovas laiko, kad jis nepateikė ieškovui jokios klaidinančios informacijos. Atsiliepime nurodoma, jog ieškovas pripažįsta, kad žinojo, kad banko obligacija yra finansiškai naudingesnis banko produktas, nei terminuotasis indėlis. Bet kuris vidutiniškai apdairus ir protingas bei turintis elementarios gyvenimiškos patirties asmuo negali nesuvokti, kad finansiškai naudingesnio banko produkto rizikos laipsnis negali būti identiškas mažiau finansiškai naudingo banko produkto (pvz.. terminuotojo indėlio) rizikos laipsniui, nes prisiimama rizika visuomet koreliuoja su uždarbio potencialu. Akivaizdu, kad vienodai rizikingų, tačiau kartu mažiau finansiškai naudingų finansinių priemonių paprasčiausiai niekas nepirktų. Taigi, ieškovas objektyviai turėjo suvokti, jog jo įsigyjamas banko produktas yra rizikingesnis, nei terminuotasis indėlis, ir nėra jo analogas, todėl ieškovo apsisprendimas sudaryti būtent obligacijų pasirašymo sutartį, o ne terminuotojo indėlio sutartį, buvo sąmoningas ir laisvanoriškas.

5Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kurio prašo netenkinti. Nurodo, jog ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo sutarties sudarymo teiravosi ar derėjosi su Banko darbuotoju tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų Banko produktų. Įstatymo nežinojimas negali būti prilyginamas esminiam suklydimui ir pakankama priežastimi sutarties pripažinimui negaliojančia. Jeigu Banko darbuotoja ir teigė, jog Sutartimi įgyjami banko produktai yra gana patikimos investavimo priemonės, ieškovui neabejotinai turėjo kilti klausimas, kodėl už šios Sutarties sudarymą yra mokamos ženkliai didesnės palūkanos (4 proc. metinių palūkanų), negu sudarant banko indėlio sutartį. Jeigu Obligacijų pasirašymo sutartis nuo indėlio sutarties skirtųsi vien tik palūkanų dydžiu, t. y. už obligacijas būtų mokamos didesnės palūkanos, tai neabejotinai visi asmenys, kurie savo santaupas bankuose laikė pagal banko indėlio sutartį, sudarytų su banku obligacijų pasirašymo sutartis ir būtent tokia forma laikytų savo pinigus banke, gaudami už tai kur kas didesnę finansinę naudą. Tai, kad ieškovas suprato sudarantis ne įprastą terminuoto indėlio sutartį, o vertybinių popierių įgijimo sutartį, patvirtina faktas, jog, sudarydamas ginčo Sutartį, jis sudarė ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kuri nebūna sudaroma, pasirašant terminuoto indėlio sutartį. Taigi, ieškovas, be abejonės, suprato, kad jo sudaroma Sutartis nėra ir negali būti laikoma Banko indėlio sutartimi. Ieškovo niekas nevertė skubėti pasirašyti Sutarties, jis turėjo neribotą galimybę susipažinti su Sutarties sąlygomis iki pasirašymo bei (esant abejonių dėl Sutarties sąlygų) turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų esmę ir tai, kad sutartimi dėl šių Banko produktų įgijimo netaikomas analogiškas indėlių draudimui draudimas pagal IĮIDĮ po sutarties sudarymo; taip pat turėjo galimybę kreiptis į teisininkus ir/ar Banko darbuotojus papildomos konsultacijos. Teigia, jog ieškovas nepagrįstai ginčija Sutartį, motyvuodamas suklydimu, kadangi jis neįrodo, jog ginčijamą Sutartį sudarė suklydęs. Teigia, jog sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios, o bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Visi be išimties sutartyse nurodomi dokumentai buvo patalpinti ir viešai prieinami Banko interneto tinklapyje.

6Atsiliepime nurodoma, jog ieškovo pagal sutartį sumokėtų lėšų pripažinimas indėliu Banke ar lėšomis Banko sąskaitoje reiškia ne tik piniginių lėšų statuso pakeitimą, bet ir sutartinių santykių taip Ieškovo ir Banko modifikavimą (teismo sprendimu, nesant tokio pareikšto reikalavimo, teismas perkvalifikuoja sutarties šalių prievoles ir indėlio sutarties galiojimą). Toks restitucijos būdas pažeistų ne tik IID, bet ir visų Banko kreditorių interesus. Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 87 str. yra įtvirtinta Banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė. Pagal ją IID yra antrosios eilės kreditorius, o Ieškovas - ketvirtosios. IID išmokėjus draudimo išmoką Ieškovui, jis (IID) padidins savo kreditorinį reikalavimą Banko atžvilgiu jo bankroto byloje, kas dar labiau sumažins trečiosios ir ketvirtosios eilės kreditorių reikalavimų patenkinimo galimybę tokia suma, kokio dydžio indėlių draudimo išmoką IID sumokės Ieškovui. Vadinasi, IID sumokėjus Ieškovui indėlių draudimo išmoką už jo Obligacijų pasirašymo sutarties pagrindu Bankui perduotas lėšas, bus sumažinta kitiems kreditoriams (Lietuvos Respublikos Bankų įstatymo 87 str. 3 d., 4 d.) tenkanti bankrutavusio Banko turto dalis. Toks kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilės paneigimas pažeis ne tik IID teises, bet ir kitų žemesnės eilės kreditorių (tame tarpe VMI, Socialinio draudimo fondo ir kt.) interesus, kurių atžvilgiu negali būti supriešinama ieškovo teisė.

7Ieškinys atmetamas.

8Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog tarp ieškovo A. Š. ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011-03-25 buvo sudaryta Obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110325Z990004 (toliau – Sutartis), pagal kurią pagal kurią ieškovas už 99 923,50 Lt įsigijo 1 000 vnt. 100 Lt nominalios vertės fiksuotų palūkanų obligacijų su 4% metine palūkanų norma (atkarpa) iš atsakovo obligacijų emisijos Nr. 2. Šio sandorio sudarymui ieškovas panaudojo 100 000 Lt sumą, 2011-03-25 pervestą j jo mokėjimo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš savo sąskaitos AB banke Swedbank. Tą pačią dieną, t.y. 2011-03-25 ieškovas su atsakovu sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr. Z9923088 (toliau - Aptarnavimo sutartis), kurioje ieškovas raštu patvirtino, jog atsisako suteikti bankui FPRĮ 22 str. 7 dalyje nurodytą informaciją ir supranta, kad jo atsisakymas pateikti Priede Nr. 1-F išvardintą informaciją neleis bankui nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra jam tinkamos. Sutarties priedo Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai 3 p. nurodyta, kad atsakovas informavo ieškovą, jog atsakovo įsipareigojimai klientams yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, o sutarties 2 p. ieškovas patvirtino, kad gavo šiame punkte nurodytus dokumentus, tame tarpe Aprašymą ir Santrauką. Aprašymo 8 p. nurodyta, kad, investuojant į obligacijas, galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto arba nemokumo rizika).

9Ieškovas ginčija tarp šalių sudarytą Sutartį nurodydamas, jog sudarant Sutartį, jis atsakovo buvo suklaidintas (CK 1.90 str.), be to, Sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Teismas su ieškovo ieškinyje išdėstytais argumentais nesutinka ir pažymi, jog kasacinis teismas yra suformavęs teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (LAT 2016-01-29 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016-02-05 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-12-686/2016; 2016-02-18 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-13-969/2016), todėl teismui šiuo atveju nukrypti nuo šios praktikos nėra pagrindo.

10CK 1.103 straipsnyje nustatyta, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. Teismas pažymi, jog atsakovo ir trečiojo asmens argumentų kontekste būtina atsižvelgti į nagrinėjamam ginčui aktualius kasacinio teismo išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertino Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime (byla Nr. C-671/13) nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas. Aiškindama vertybinių popierių draudimo nuo juos išleidusių emitentų nemokumo rizikos galimybes kasacinis teismas minėtoje nutartyje nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Taigi įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nagrinėjamu atveju, minėta, ieškovas laikosi pozicijos, kad ginčijama obligacijų pasirašymo sutartis buvo sudaryta jam suklydus bei dėl atsakovo apgaulės. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 str. 4 d.). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio jis nebūtų sudaręs (LAT 2011-11-24 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-85/2011). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (LAT 2011-11-24 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015-02-06 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.).

11Kasacinis teismas, investicinių paslaugų teikimo byloje spręsdamas, ar investuotojas buvo suklaidintas, nurodė, kad yra svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (LAT 2013-06-28 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (LAT 2014-06-17 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-68/2014; 2014-04-16 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-206/2014). FPRĮ 22 str. 2 d. reglamentuojama finansų tarpininko pasyvi pareiga neklaidinti investuotojo, kuri reikalauja, kad visa informacija, kurią finansų maklerio įmonė teikia klientams ir (arba) potencialiems klientams, įskaitant reklaminio pobūdžio informaciją apie įmonės veiklą ir siūlomas paslaugas, būtų teisinga, aiški ir neklaidinanti. Reklaminio pobūdžio informacija turi būti aiškiai atpažįstama. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų tarpininko aktyvi pareiga atskleisti informaciją investuotojui, kuri reikalauja aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FPRĮ 22 straipsnio prasme reikiama suteikti informacija turėtų būti suprantama investuotojams, kuriems ji yra skirta, t. y. šiuo atveju neprofesionaliesiems investuotojams. Rizikos mastas yra vienas svarbiausių aspektų, kuris turi būti atskleistas neprofesionaliam investuotojui tam, kad būtų tinkamai įgyvendinta informacijos atskleidimo pareiga. Tinkamas finansinių produktų informacijos atskleidimas neprofesionaliems investuotojams lemia tinkamą produkto pasirinkimą atsižvelgiant į riziką, asmeninius poreikius ir kitus aspektus (LAT 2014-11-19 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-517/2014). Ne kiekvieną kartą neteisėtą finansų tarpininko elgesį netinkamai informuojant investuotoją galima laikyti esmine aplinkybe, dėl kurios sutartis būtų pripažinta negaliojančia dėl suklydimo. CK 1.90 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad asmuo suklydo arba buvo suklaidintas dėl esminių sandorio aplinkybių, kurias žinodamas sandorio tokiomis pačiomis aplinkybėmis nebūtų sudaręs. Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis vien sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (LAT 2014-03-17 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-68/2014). Teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad Sutartį jis sudarė pasiūlius atsakovo darbuotojai, nes už obligacijas buvo mokamos didesnės palūkanos, nei už terminuotuosius indėlius, be to atsakovo darbuotoja ieškovui paaiškino, jog jis niekuo nerizikuoja, nes pagal obligacijų pasirašymo sutartis jos investuoti pinigai yra apdrausti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartyje išaiškinta, kad obligacijų įsigijimo sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų. Kaip ir nurodytoje, taip ir nagrinėjamoje byloje obligacijų draudžiamumo aspektas ieškovui nebuvo pakankamai aiškiai atskleistas, tačiau nagrinėjamu atveju tai nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti. Pažymėtina, jog prieš pasirašant ginčijamą Sutartį, šalys sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kurios specialioje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ klientas savo parašu patvirtino, kad gavo Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus šioje sutartyje nurodytus dokumentus. Taigi, nors klientas nebuvo tinkamai supažindintas su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis, tačiau apie galimą obligacijų neišpirkimo dėl banko nemokumo riziką buvo nurodyta ieškovui įteiktame Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme (8 punktas), o kitame dokumente – Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santraukoje – nėra nurodyta, kad ginčo investavimo priemonė yra draudžiama indėlių draudimu (II dalis). Teismas pažymi, jog ieškovas, pasirašydamas Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje, patvirtino šiuos dokumentus gavęs, o objektyvių duomenų, paneigiančių pastarąją išvadą (dokumentų pateikimą), nepaneigė (CPK 178 str.). Kita vertus, byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog klientas, pernelyg pasitikėdamas atsakovu, nei ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo nuodugniai nesidomėjo Obligacijų pasirašymo sutarčių sąlygomis, todėl ir neigiamos tokio sandorio sudarymo pasekmės tenka sutartis sudariusiam ieškovui. Pažymėtina, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (LAT 2015-11-17 nutartis civ. byloje Nr. 3K-7-602/2015). Minėta, kad vertinant, ar asmuo dėl sandorio suklydo, ar buvo suklaidintas (apgautas), svarbu analizuoti jo valios formavimosi procesą, todėl tam neabejotinai svarbūs yra duomenys, individualizuojantys asmenį, jo asmenines savybes, patirtį. Ieškovas, sandorio sudarymo metu buvo 50 m. amžiaus, jis turi aukštąjį išsilavinimą, pradedant 2004-10-20 ieškovas su banku sudarė 8 terminuotojo indėlio bei terminuotojo išdėlio pratęsimo sandorius, todėl darytina išvada, jog ieškovas tiek dėl amžiaus, tiek dėl socialinės padėties turėjo suvokti sudaromo sandorio esmę, t.y. jam buvo suprantama, jog yra sudaromas savo turiniu nuo terminuotojo indėlio sutarties besiskiriantis sandoris, kurio esmė – ne pinigų saugojimas ar taupymas, o investavimas. Juolab, kad pasirašytoje sutartyje ieškovas įvardijamas ne indėlininku, o investuotoju. Ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi ir didesnė jo finansinė grąža (mokamų palūkanų dydis). Sudarant obligacijų įsigijimo sutartį ieškovui turėjo būti žinoma, kad obligacijos yra vertybiniai popieriai, kad jos skiriasi nuo indėlio, kad joms būdingas ir kitoks rizikos laipsnis. Konstatuotina, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Asmens tikėjimasis, kad sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas bankrutavo, o ieškovas tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jis buvo suklaidintos dėl sandorio esmės. Kaip minėta ankstesnėje šio sprendimo dalyje, aptariamu atveju klientui rizika, susijusi su atsakovo nemokumu, buvo atskleista.

12Kalbant apie tariamą apgaulę iš atsakovo pusės, reikėtų pažymėti, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013-07-02 nutartyje civ. byloje Nr. 2A-1267/2013 nurodė: „(...) pirmosios instancijos teismas be pagrindo sprendė, jog ginčo sutartys buvo sudarytos ir dėl apgaulės bei pripažintinos negaliojančiomis ir CK 1.91 straipsnio pagrindu. Byloje neįrodyta, kad atsakovas atliko veiksmus, kuriais tyčia siekė suklaidinti ieškovą, kad, įrašydamas į Aptarnavimo sutartį nuostatas dėl atsakovo įsipareigojimų draudimo, būtų siekęs jį suklaidinti, todėl ginčo sandoriai negali būti pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnį. Tokios nuomonės laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2012). Taigi teismas konstatuoja, jog ieškovas nepagrindė bei neįrodė nė vienos iš aplinkybių, galinčių pagrįsti ginčijamo sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės (CPK 178 str.), todėl jo ieškinys atmetamas.

13Vadovaudamasis LR CPK 260 str., 268 str., 270 str., 307 str., teismas

Nutarė

14Ieškovo A. Š. ieškinio netenkinti.

15Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai