Byla e2A-913-178/2016
Dėl kredito sutarčių vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nepagrįstu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios žemės ūkio bendrovės „Kraštovaizdis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3014-614/2016 pagal ieškovės bankrutuojančios žemės ūkio bendrovės „Kraštovaizdis“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl kredito sutarčių vienašališko nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir nepagrįstu.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė BŽŪB „Kraštovaizdis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė pripažinti atsakovės BAB banko Snoro ir ieškovės BŽŪB „Kraštovaizdis“ 2011 m. spalio 7 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 031-76541 (su visais vėlesniais jos pakeitimais ir priedais) ir 2011 m. spalio 7 d. sudarytos kredito sutarties Nr. 031-76542 (su visais vėlesniais jos pakeitimais ir priedais) (toliau ir – Kredito sutartys) vienašalį nutraukimą neteisėtu ir nepagrįstu.
  2. Nurodė, jog ieškovė ir atsakovė buvo susitarusios, kad atsakovė visa apimtimi finansuos ieškovės investicinį projektą, įsigyjant iš viso 24 vilkikus su specializuotomis augalininkystės produkcijos transportavimo puspriekabėmis. Kredito sutartimis buvo finansuota tik dalies – dešimties – vilkikų su puspriekabėmis įsigijimas. Ieškovės investicinio projekto ekonominė grąža buvo planuojama su ta sąlyga, jog investicinis projektas bus įgyvendintas visa apimtimi, kas, 2011 m. gruodžio 7 d. iškėlus atsakovei bankroto bylą, nebuvo padaryta. Kiti vilkikai buvo įsigyti tik 2013 m. liepos mėnesį. Ieškovė dėl atsakovės bankroto taip pat prarado 1 239 220,14 Lt dydžio piniginių lėšų sumą, negalint atgauti lėšų pagal atsakovės išleistą indėlio sertifikatą ir atsakovės fiksuotų palūkanų obligacijas. Teismui netenkinus ieškovės ieškinio, kuriame ieškovė prašė modifikuoti Kredito sutartis, atsakovė 2015 m. birželio 2 d. pranešimais informavo ieškovę apie Kredito sutarčių nutraukimą nuo 2015 m. liepos 9 d.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį atmetė ir sprendimui įsiteisėjus panaikino šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
  2. Teismas kaip prejudiciniais faktais pasirėmė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2320-912/2015 pagal ieškovės BŽŪB „Kraštovaizdis“ ieškinį atsakovei BAB bankui Snoras dėl Kredito sutarčių modifikavimo ir apeliacine tvarka šią bylą išnagrinėjusio Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-500-603/2016 nustatytais faktais: atsakovė sutiko du kartus pratęsti mokėjimų pagal Kredito sutartis terminus, tačiau ieškovė nesilaikė ir tokiu būdu pratęstų mokėjimo grafikų ir šie sutarčių pažeidimai buvo esminiai; ieškovė prašymus pakeisti Kredito sutartis pateikdavo atsakovei tik po

5to, kai pastaroji nustatydavo terminus pradelstiems mokėjimams sumokėti;

6atsakovė neįsipareigojo finansuoti likusių 14 transporto priemonių įsigijimo; ieškovė vienašališkai atsisakė vykdyti savo prievoles pagal Kredito sutartis; būtent ieškovė įsivertino savo veiklos rezultatų prognozes, todėl ji kaip verslininkė, kuriai taikomi aukštesni rūpestingumo standartai, veikė savo rizika; teismuose 2015 m. buvo gauti du pareiškimai dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo, tačiau restruktūrizavimo bylą kelti atsisakyta, nes vertinta, jog ieškovė nemoki. Teismo vertinimu, ieškovė nagrinėjamoje byloje nepateikė kitų įrodymų, kurie leistų daryti kitas išvadas nei nurodytoje byloje dėl sutarčių modifikavimo. Teismas konstatavo CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų dėl sutarčių esminio pažeidimo buvimą.

7

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Ieškovė BŽŪB „Kraštovaizdis“ (toliau ir – apeliantė) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Civilinėje byloje Nr. 2A-500-603/2016 buvo sprendžiamas sutarčių modifikavimo klausimas, todėl joje nustatytos aplinkybės negalėjo būti laikomos turinčiomis identišką reikšmę sprendžiant dėl sutarčių nutraukimo pagrįstumo. Teismas neįvertino atsakovės kaltės dėl ieškovės neinformavimo apie gresiantį bankrotą (CK 6.63 str. 4 d.). Tokiu būdu atsakovė nutylėjo ieškovei esminę reikšmę turinčią informaciją (CK 1.91 str. 5 d., 6.163 str.).
    2. Nors teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-500-603/2016 ir buvo konstatuota, jog atsakovė neįsipareigojo finansuoti likusio ieškovės investicinio projekto, tačiau apie jį žinojo, o dėl atsakovei iškelto bankroto ieškovės teisėti lūkesčiai buvo pažeisti. Dėl prarastų vertybinių popierių ir ieškovės įsipareigojimų, susijusių su prievolių bankui įvykdymo užtikrinimu, ieškovei buvo itin sudėtinga susirasti kitą finansavimo šaltinį.
    3. Teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė negalėtų toliau tinkamai vykdyti Kredito sutarčių, nes byloje nėra tai patvirtinančių duomenų.
  2. Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovė BAB bankas Snoras prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimai grindžiami šiais atsikirtimais:
    1. Pati ieškovė šioje byloje pateiktame dublike pripažino, jog civilinėje byloje Nr. 2A-500-603/2016 buvo nustatinėjamos tos pačios aplinkybės, kurios reikšmingos nagrinėjant ir šią bylą. Nurodytoje byloje, be kitų aplinkybių, buvo konstatuota ir tai, jog atsakovės bankroto bylos iškėlimas neturėjo įtakos ieškovės prisiimtų prievolių vykdymui. Ieškovės vienašališki ketinimai ir lūkesčiai atsakovės nesaistė.
    2. Ieškovė, būdama verslo subjektu, privalėjo įvertinti, jog tolimesnio finansavimo iš atsakovės gali negauti, taip pat kontrahento nemokumo riziką. Asmuo, įsigydamas obligacijas, prisiima emitento nemokumo riziką. Be to, ieškovė neįvykdė pareigos informuoti atsakovės apie iš trečiojo asmens įsigytus vertybinius popierius. Jau pačioje teisinių santykių pradžioje ieškovė pažeidinėjo Kredito sutartis, o atsakovė daugiau kaip du metus pratęsinėjo Kredito sutarčių terminus.
    3. Įvertinus tai, kad net du kartus ieškovei atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, taip pat prejudicinius faktus, teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė nesugebėtų vykdyti Kredito sutarčių. Priešingas aplinkybes turėtų įrodyti ieškovė (CPK 178 str.). Su apeliaciniu skundu pateikti duomenys rodo, jog ieškovės skola Sodrai auga.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl vienašalio sutarčių nutraukimo teisėtumo. Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad 2011 m. spalio 7 d. šalys sudarė dvi Kredito sutartis, pagal kurias atsakovė BAB bankas Snoras suteikė kreditą apeliantei (ieškovei) BŽŪB „Kraštovaizdis“ iš viso dešimčiai vilkikų ir dešimčiai puspriekabių įsigyti. Apeliantė vilkikus ir puspriekabes įsigijo siekdama įgyvendinti projektą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonės „Žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas“ 1-ąją veiklos sritį. Pagal šį projektą apeliantė planavo gauti iš atsakovės kreditą dar keturiolikai vilkikų su puspriekabėmis įsigyti. Atsakovei iškėlus bankroto bylą, likusį transporto priemonių kiekį įsigijo 2013 m. liepos mėnesį, gavusi kreditą iš kitos kredito įstaigos. Apeliantei netinkamai vykdant Kredito sutartis – vėluojant atlikti paskolos, palūkanų ir delspinigių mokėjimus pagal Kredito sutartis, atsakovė, vadovaudamasi Kredito sutarties 14.4 punkte numatyta vienašalio sutarties nutraukimo galimybe, Kredito sutartis nuo 2015 m. liepos 9 d. vienašališkai nutraukė. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Ieškovė BŽŪB „Kraštovaizdis“, nesutikdama su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.
  3. Apeliacinis skundas atmestinas.

8Dėl kitoje civilinėje byloje nustatytų aplinkybių prejudicinės reikšmės

  1. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės ieškinį, rėmėsi kitoje civilinėje byloje Nr. 2A-500-603/2016 nustatytais faktais. Apeliantė, nesutikdama su skundžiamu teismo sprendimu, pabrėžia abiejose bylose nagrinėtų ginčų netapatumą, t. y. tai, kad nurodytoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas Kredito sutarčių modifikavimo klausimas, o šioje byloje vertinta, ar atsakovė pagrįstai nutraukė Kredito sutartis. Apeliantės manymu, esminę reikšmę turi aplinkybė, kad atsakovė apeliantės neinformavo apie gresiantį bankrotą, todėl apeliantė prievolės pagal Kredito sutartis negalėjo tinkamai įvykdyti dėl skolininko (atsakovės) kaltės, kas, apeliantės manymu, sudaro pagrindą Kredito sutarčių nutraukimą pripažinti neteisėtu. Iš to darytina išvada, kad apeliantė neginčija netinkamo Kredito sutarčių vykdymo fakto ir jų pažeidimo, tačiau mano, jog dėl to atsakinga pati Kredito sutartis nutraukusi atsakovė.
  2. CPK 182 straipsnio 2 dalis numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Dėl minėtos normos aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra nurodęs, jog prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2006; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2012). Sutiktina su apeliante, kad vienoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės gali turėti kitokią teisinę reikšmę kitoje byloje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog nagrinėjančiam bylą teismui privalomą reikšmę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ar kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-639/2013). Tačiau nesutiktina, kad nagrinėjamu atveju civilinėje byloje dėl Kredito sutarčių modifikavimo nustatytos faktinės aplinkybės turėtų būti kitaip teisiškai įvertintos nagrinėjamoje byloje.
  3. Kaip pagrįstai atkreipė dėmesį atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, nagrinėjamoje byloje apeliantė pateiktame dublike išreiškė prašymą nagrinėjamą bylą sustabdyti, kol bus išnagrinėta civilinė byla dėl Kredito sutarčių modifikavimo, tokį prašymą motyvuodama, be kita ko, tuo, kad abiejose bylose yra nagrinėjamos tos pačios aplinkybės: bylose keliamas atsakovės pareigos bendradarbiauti nesilaikymo klausimas, taip pat sprendžiamas atsakovės pareigos sudaryti kredito sutartis dėl likusių 14 transporto priemonių finansavimo klausimas, atsakovės bankroto įtakos Kredito sutarčių vykdymui klausimas, o šios aplinkybės turės prejudicinę galią šioje byloje. Taigi darytina išvada, kad pati apeliantė neginčijo nagrinėjamos bylos ir civilinės bylos dėl Kredito sutarčių modifikavimo prejudicinio ryšio, tačiau ir neteikė argumentų, kodėl kitoje byloje nustatytos aplinkybės šiuo metu turėtų būti vertinamos kitaip nagrinėjamoje byloje. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas.
  4. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, civilinėje byloje dėl Kredito sutarčių modifikavimo buvo nustatytos tokios aplinkybės, kurios reikšmingos ir nagrinėjamoje byloje: tai, kad atsakovė, priešingai nei teigia apeliantė, neįsipareigojo finansuoti likusių apeliantės planuotų įsigyti 14 transporto priemonių, tai, jog atsakovė sutiko du kartus pratęsti mokėjimų pagal Kredito sutartis terminus, tačiau apeliantė nesilaikė ir tokiu būdu pratęstų mokėjimo grafikų, vienašališkai atsisakė vykdyti prievoles pagal Kredito sutartis, taip pat jog būtent apeliantė įsivertino savo veiklos rezultatų prognozes, todėl veikė savo rizika. Vadinasi, šiuo atveju ne tik apeliantė nepagrįstai kvestionuoja kitoje civilinėje byloje nustatytas aplinkybes (prejudicinius faktus), tačiau ir bylą nagrinėjantis teismas negali ignoruoti šių prejudicinių faktų ir nustatyti kitokių faktinių aplinkybių.
  5. Apeliantės argumentai, sietini su neinformavimu apie gresiantį bankroto bylos iškėlimą atsakovei, nelemia priešingų išvadų. Visų pirma, apeliantė nagrinėjamoje byloje ir neįrodinėjo fakto, kad atsakovė žinojo ar turėjo žinoti apie prielaidas bankroto bylos iškėlimui egzistavimą. Šiam savo teiginiui pagrįsti apeliantė nepateikė jokių įrodymų (CPK 178 str.). Nors apeliantė skunde remiasi CK 1.91 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad sandorio negaliojimo pagrindą sudaranti apgaulė, be kita ko, gali pasireikšti sandorio šalies tylėjimu (aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimu), tačiau nagrinėjamoje byloje apeliantė nereiškė reikalavimo pripažinti Kredito sutartis ar tam tikras jų nuostatas negaliojančiomis.
  6. Apeliacinio teismo vertinimu, net jeigu apeliantė ir būtų įrodžiusi atsakovės pareigos informuoti apie gresiantį bankrotą egzistavimą, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įžvelgti priežastinio ryšio tarp šios informavimo pareigos pažeidimo ir apeliantės negalėjimo tinkamai vykdyti Kredito sutartis. Nepakankamas kreditoriaus bendradarbiavimas yra pagrindas kreditoriaus kaltei konstatuoti, kai tarp kreditoriaus nepakankamo bendradarbiavimo ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuoja priežastinis ryšys, t. y. kreditoriaus nepakankamas bendradarbiavimas lemia skolininko negalėjimą įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2008). Nagrinėjamoje byloje net ir nėra ginčo dėl tinkamo atsakovės Kredito sutartimis prisiimtų prievolių įvykdymo fakto – nekvestionuotina, kad remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, atsakovė suteikė apeliantei kreditą. Pačiose Kredito sutartyse nebuvo įtvirtinta jokio atsakovės įsipareigojimo suteikti finansavimą ir kitoms 14 transporto priemonių, kurias ketino įsigyti apeliantė, įgyvendindama investicinį projektą. Iš esmės apeliantė atsakovės kaltę Kredito sutarčių nutraukimu grindžia vien savo nepasiteisinusiais lūkesčiais ir planais gauti atsakovės finansavimą likusių transporto priemonių įsigijimui, tačiau tokių lūkesčių pati apeliantė neapsaugojo įtvirtindama atitinkamas teisiškai įpareigojančias nuostatas Kredito sutartyse ar kituose šalis saistančiuose dokumentuose. Kaip matyti iš atsakovės 2011 m. rugsėjo 5 d. tarnybinio pranešimo 5 psl., apeliantė planavo įgyvendinti tik I etapo investicijas, kurias įgyvendinus ir susigrąžinus I etapo paramos lėšas, apeliantė planavo kreiptis į banką dėl II etapo investicijų finansavimo. Apeliantės nurodomi neigiami padariniai (sudėtingesnis ir užsitęsęs finansavimo gavimas likusioms transporto priemonėms pagal projektą įsigyti ir kt.) tėra pačios apeliantės netinkamų veiksmų (neveikimo) derybose dėl Kredito sutarčių sudarymo pasekmė ir nepakankamai pasvertos rizikos, nepamatuotų investicinio projekto ekonominės grąžos prognozių rezultatas.

9Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Apeliantė, teigdama, jog jos negalėjimą įvykdyti įsipareigojimų pagal Kredito sutartis tiesiogiai nulėmė atsakovės bankrotas, tokią savo poziciją grindžia, be kita ko, argumentais, sietinais su apeliantės teisėtų lūkesčių pažeidimu. Nors apeliantė pripažįsta, kad teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-500-603/2016 buvo konstatuota, jog atsakovė neįsipareigojo finansuoti likusio apeliantės investicinio projekto, tačiau apie jį žinojo. Kaip minėta šios nutarties 15 punkte, apeliantei, neužsitikrinusiai finansavimo likusių transporto priemonių pagal projektą įsigijimui, tenka visų dėl to kylančių neigiamų pasekmių rizika. Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neįžvelgia pagrindo šiuos apeliantės lūkesčius vertinti kaip pagrįstus ir teisėtus.
  2. Kita vertus, apeliantė nagrinėjamoje byloje neįrodinėjo, kad finansavimas iš to paties šaltinio (šiuo atveju – iš atsakovės suteiktų kreditų) ir tuo pačiu metu (tais pačiais metais) jai buvo esminė aplinkybė, kurios padariniai yra negalėjimas tinkamai įvykdyti Kredito sutarčių. Byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantė, 2011 m. įsigijusi mažiau nei planavo transporto priemonių (likusios 14 transporto priemonių buvo įsigytos 2013 m. liepos mėnesį), gavo iš esmės mažiau pelno nei tuo atveju, kai būtų iš karto įsigijusi visas planuotas 24 transporto priemones. Apeliantė remiasi šia prielaida, tačiau jos neįrodo, nors tokie teiginiai reikalauja pagrindimo, ypač turint omenyje tai, kad, gavusi mažesnį nei planuota kreditą, apeliantė prisiėmė ir buvo varžoma ir atitinkamai mažesnės apimties įsipareigojimų grąžinant kreditą. Sutiktina su apeliantės teiginiais, kad atsakovė žinojo apie apeliantės įgyvendinamą investicinį projektą, įskaitant tai, kad apeliantė ketino įsigyti iš viso 24 transporto priemones, tačiau byloje neįrodyta, kad šis žinojimas suponavo atsakovei pareigą nuspėti, kad apeliantei gauti visą finansavimą būtent iš atsakovės yra esminė aplinkybė, juo labiau kad, kaip minėta, pati apeliantė, kaip užfiksuota 2011 m. rugsėjo 5 d. tarnybiniame pranešime, deklaravo atsakovei ketinimus iš pradžių įgyvendinti tik I etapo investicijas. Kitaip tariant, šis atsakovės žinojimas nėra teisiškai reikšmingas, t. y. toks, kuris būtų galėjęs sukelti tam tikras teisines pareigas atsakovei.
  3. Apeliantės teigimu, kadangi likusios 14 transporto priemonių buvo įsigytos tik 2013 m. liepos mėnesį, investicinis projektas dėl atsakovei iškeltos bankroto bylos visa apimtimi įgyvendintas dvejais metais vėliau nei planuota, kas nulėmė ir tai, jog investicinio projekto įgyvendinimo ir atsiperkamumo terminai yra didesni nei šalys numatė sudarydamos Kredito sutartis. Pirmiausia nesutiktina su apeliante, jog šalys Kredito sutartyse numatė kokius nors projekto atsiperkamumo terminus ar juo labiau kad juos būtų susiejusios su apeliantės pareiga grąžinti gautus kreditus. Kredito sutartyse nebuvo numatyta jokių sąlygų, kurios galėtų būti aiškinamos kaip reiškiančios, jog projekto atsiperkamumo riziką būtų prisiėmusi atsakovė. Vadinasi, toks apeliantės aiškinimas nėra pagrįstas šalių sudarytų Kredito sutarčių sąlygomis. Jis taip pat bylos nagrinėjimo metu nebuvo pagrįstas ir jokiais kitais įrodymais, apeliantė neteikė skaičiavimų, kokia apimtimi, jos teigimu, likusių transporto priemonių įsigijimas vėliau nei planuota nulėmė atsakovės gebėjimą tinkamai vykdyti Kredito sutartis. Dėl to abejotina apeliantės deklaruojamų planų dėl investicinio projekto grąžos pagrįstumu, t. y. tuo, kad apeliantės planai buvo pamatuoti ir pagrįsti konkrečių duomenų, rinkos sąlygų analize ir skaičiavimais. Bylos nagrinėjimo metu šios abejonės nebuvo išsklaidytos. Be to, kaip pagrįstai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, į šią aplinkybę jau buvo atsižvelgta atsakovei du kartus sutinkant su mokėjimų grafiko pagal Kredito sutartis modifikavimu. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantė, nors ir deklaruodama būtinybę nagrinėjamoje byloje faktines aplinkybes vertinti kitaip nei civilinėje byloje dėl Kredito sutarčių modifikavimo, elgėsi pasyviai, neteikdama atitinkamas aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, nedalyvaudama netgi teismo posėdžiuose (CPK 178 str.).
  4. Apeliantė teigia ir tai, kad dėl prarastų vertybinių popierių ir ieškovės įsipareigojimų, susijusių su prievolių bankui įvykdymo užtikrinimu, apeliantei buvo itin sudėtinga susirasti kitą finansavimo šaltinį. Pažymėtina, jog ir šios aplinkybės apeliantė nepagrindė įrodymais, neteikė duomenų apie tai, kad bandė susirasti kitą finansavimo šaltinį, tačiau jos bandymai buvo nesėkmingi, o jeigu nesėkmingi, tai dėl kokių (ar dėl apeliantės nurodytų) priežasčių. Byloje nėra įrodymų ir apie tai, kad atsakovei neiškėlus bankroto bylos ir tęsiant veiklą, įvertinus apeliantės turtinę padėtį (įskaitant ir gebėjimą suteikti papildomas užtikrinimo priemones), atsakovė būtų suteikusi apeliantei kreditą likusioms transporto priemonėms įsigyti. Tokie apeliantės argumentai atmestini, nesant įtikinamų paaiškinimų, kodėl apeliantei neturint galimybės suteikti papildomų prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonių, kitos kredito įstaigos suteikti kreditą atsisakė, o apeliantė tokį kreditą būtų suteikusi.
  5. Apeliantės argumentų, jog dėl atsakovės bankroto apeliantė neteko 1 239 220,14 Lt sumos, kurią būtų panaudojusi kreditui pagal Kredito sutartis dengti, teisėjų kolegija taip pat negali pripažinti pagrįstais. Pirmiausia šie argumentai nėra tiesiogiai susiję su nagrinėjamoje byloje sprendžiamu klausimu dėl Kredito sutarčių nutraukimo teisėtumo, o yra kitų ginčo šalis siejusių sutartinių santykių dalykas. Kredito sutarčių tinkamo vykdymo prievolė nebuvo susieta su apeliantės investicijų (ne)pasiteisinimu. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šią investavimo riziką prisiėmė pati apeliantė. Antra, atsakovė atsiliepime į ieškinį pagrįstai pastebėjo, kad apeliantė šiuos vertybinius popierius – indėlio sertifikatą ir obligacijas, įgijo 2011 m. rugsėjo 10 d. vertybinių popierių perleidimo sutartimi iš trečiojo asmens A. K.-Z., taip pat jog į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų apie apeliantės atsiskaitymą už vertybinius popierius pagal šį sandorį. Apeliantė su šiais atsakovės argumentais nesutiko, tačiau jokių įrodymų, paneigiančių atsiskaitymą už įgytus vertybinius popierius nepateikė (CPK 178 str.). O iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų apeliacinis teismas nustatė, kad apeliantė su A. K.-Z. sudarė taikos sutartį, kurią patvirtino Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012 m. vasario 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1778-828/2012. Iš taikos sutartyje užfiksuotų aplinkybių matyti, jog atsakovei iškėlus bankroto bylą, apeliantė atsisakė vykdyti vertybinių popierių perleidimo sutartį ir sumokėti joje numatytą perleistų vertybinių popierių kainą. Taikos sutartimi šalys susitarė, kad apeliantė privalo sumokėti A. K.-Z. kompensaciją, kurios dydis yra lygus 25 proc. vertybinių popierių nominalios vertės, t. y. 308 000 Lt. Taigi bet kuriuo atveju apeliantė galėjo prarasti ne 1 239 220,14 Lt, o 308 000 Lt.
  6. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė negalėtų toliau tinkamai vykdyti Kredito sutarčių. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliaciniame teisme 2016 m. lapkričio 28 d. gautas apeliantės bankroto administratoriaus pranešimas, jog 2016 m. rugsėjo 22 d. Vilniaus apygardos teismas iškėlė bankroto bylą apeliantei, civilinės bylos Nr. B2-5196-562/2016. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 14 d. Kaip matyti iš nurodytoje bankroto byloje priimtų teismų procesinių sprendimų, apeliantei bankroto byla iškelta Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, kadangi įmonė yra nemoki. Todėl atmestini apeliantės argumentai dėl galėjimo tinkamai vykdyti Kredito sutartis.
  7. Į pagrindinius apeliacinio skundo argumentus buvo atsakyta, o kiti apeliacinio skundo argumentai esminės reikšmės ginčo išsprendimui neturi.
  8. Apibendrinant darytina išvada, kad apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

10Dėl apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

  1. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovei pripažintina teisė į jos apeliacinėje instancijoje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą iš apeliantės (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė pateikė dokumentus, pagrindžiančius, jog ji patyrė 1 140,43 Eur teisinių paslaugų išlaidų atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimui. Kadangi prašoma priteisti suma viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) nustatytą maksimalų priteistiną išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą dydį, kuris atsiliepimo pateikimo teismui metu (2016 m. birželio 27 d.) sudarė 983,97 Eur, todėl atsakovei priteistinos išlaidos mažintinos iki nurodytos maksimalios priteistinos sumos. Nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie bankrutuojančios įmonės (šiuo atveju – apeliantės) administravimo išlaidų, visų pirma, reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2097/2012). Įvertinus tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas apeliantei dar nesant iškeltos bankroto bylos, o bankroto administratorius kaip bankrutuojančios bendrovės atstovas į bylą įstojo tik apeliacinėje instancijoje, atsakovės prašomos priteisti išlaidos buvo patirtos taip pat dar apeliantei nesant iškeltos bankroto bylos, ir tai, jog nagrinėjama byla nėra susijusi su bankroto procedūrų vykdymu, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriskirtinos prie apeliantės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13Priteisti iš bankrutuojančios žemės ūkio bendrovės „Kraštovaizdis“ (įmonės kodas 300140724) atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snorui (įmonės kodas 112025973) 983,97 Eur (devynis šimtus aštuoniasdešimt tris eurus devyniasdešimt septynis centus) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai