Byla 3K-3-639/2013
Dėl palūkanų priteisimo; trečiasis asmuo – L. T

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gražinos Davidonienės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovui A. T. dėl palūkanų priteisimo; trečiasis asmuo – L. T. .

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių prievolių neįvykdymo teisinius padarinius, aiškinimo ir taikymo.

6Ginčo šalys 1995 metais sudarė dvi paskolos sutartis, pagal kurias ieškovas paskolino atsakovui 5 000 JAV dolerių – pagal tuometį kursą 20 000 Lt (1995 m. sausio 11 d.) ir 6500 JAV dolerių arba 26 000 Lt (1995 m. rugpjūčio 30 d.). Atsakovui negrąžinus paskolintų pinigų ieškovui, šios sumos priteistos Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. liepos 12 d. sprendimu. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. kovo 23 d. nutartimi priteisė iš atsakovo 39 089,40 Lt palūkanų už naudojimosi paskola už laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo 6 d. iki 2004 m. rugsėjo 6 d.; Vilniaus miesto 1-asis teismas 2007 m. liepos 3 d. sprendimu už akių priteisė 32 136,71 Lt palūkanų tuo pačiu pagrindu už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. iki 2007 m. kovo 6 d.

7Ieškovas, remdamasis CK 6.37, 6.38, 6.56, 6.59, 6.210, 6.872 straipsniais, prašė teismo priteisti iš atsakovo 48 363,81 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. Palūkanų sumą apskaičiavo atsižvelgdamas į paskolų suteikimo metu buvusias komercinių bankų vidutines metinių palūkanų normas.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

9Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendimu priteisė ieškovui iš atsakovo 48 363,81 Lt palūkanų už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad šalių sudarytose paskolos sutartyse nebuvo nustatyta palūkanų normos, vadovavosi CK 6.2872 straipsnio 1 dalimi ir nustatė, kad 1995 metų sausio mėnesį užsienio valiuta palūkanų norma buvo 30,79 procento, o tų pačių metų rugsėjo mėnesį – 26,43 procento. Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus bei pridėtą vykdomąją bylą, nustatė, kad iš ieškovo buvo išieškota tik 32 600,61 Lt, ši suma nepadengė Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartimi ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimu už akių priteistų palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. kovo 7 d. nutartimi sumažino pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistas 48 363,81 Lt palūkanas iki 8625 Lt, priteistas 1451 Lt bylinėjimosi išlaidas – iki 258,75 Lt. Kolegija, vertindama 1995 m. sausio 11 d. paskolos sutartį, nustatė, kad sutarties šalys susitarė dėl palūkanų už naudojimąsi pinigais, t. y. ieškovas užsitikrino sau teisę gauti atlyginimą už tai, jog atsakovas naudosis jo pinigais visą sutarties galiojimo laiką. Tačiau šios paskolos sutarties galiojimas baigėsi 1995 m. lapkričio mėn., o šalys nesusitarė, kad palūkanos už naudojimąsi pinigais bus mokamos iki visiško skolos grąžinimo, todėl atsakovas, pažeidęs prievolę laiku grąžinti paskolą, privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas arba sutartines palūkanas nuo tos dienos, kurią paskolos suma turėjo būti grąžinta iki jos grąžinimo dienos, nes šiuo atveju paskolos sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.874 straipsnio 1 dalis). Kolegija pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartimi ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimu už akių tiek paskolos negrąžinta dalis, tiek palūkanos kaip atlyginimas už naudojimąsi pinigais ieškovui priteistos. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palūkanų dydį nustatė vadovaudamasis CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, nes pagal šią nuostatą nustatomas palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydis, o nagrinėjamu atveju paskolos sutartyje šalys nebuvo sutarusios dėl ieškovo teisės gauti tokias palūkanas iki paskolos grąžinimo. Kai praleistas prievolės įvykdymo terminas, skolininkas atsako kreditoriui už dėl termino praleidimo padarytus nuostolius (CK 6.260 straipsnio 2 dalis), ir palūkanos turi būti mokamos dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutartyje ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai); šios palūkanos kompensuoja minimalius kreditoriaus nuostolius dėl tolesnio naudojimosi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal AB banko „Hansa–LTB“ prašymą, bylos Nr. 3K-7-751/2003; 2004 m. kovo 3 d nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos nacionalinė filharmonija v. Lietuvos ir Kinijos UAB „Lichua“, bylos Nr. 3K-3-161/2004; kt.). Nurodytas palūkanas, kolegijos teigimu, pagal įstatymą turi teisę gauti visi kreditoriai, kuriems piniginės prievolės nebuvo įvykdytos laiku ir kurie su skolininkais sutartyse nenumatė kitokių tokio prievolės nevykdymo padarinių. Kadangi ginčo šalys aptariamoje sutartyje dėl tokių palūkanų nebuvo sutarusios, tai ieškovui buvo priteista tik CK 6.210 straipsnio 2 dalyje (penkių procentų dydžio) metinių palūkanų nuo negrąžintos paskolos dalies (3750 Lt).

11Kolegija, vertindama palūkanų pagal 1995 m. rugpjūčio 30 d. paskolos sutartį dydį, nustatė, kad ginčo šalys susitarė dėl palūkanų, kurios atlieka kreditoriaus nuostolius kompensuojamąją funkciją. Be to, sutartis buvo sudaryta trumpam laikotarpiui, o šalių veiksmai po sutarties pabaigos rodo, kad atsakovas jokių palūkanų už naudojimąsi nemokėjo, o ieškovas jų ir neprašė. Ieškovas, ieškinyje nurodydamas faktines aplinkybes, kad jis dėl laiku negrąžintų pinigų patiria nuostolių, faktiškai prašė priteisti delspinigius, tačiau skaičiuodamas jų dydį vadovavosi netinkama CK 6.872 straipsnio 1 dalimi. Kolegijos teigimu, ginčo šalys susitarė, kad, atsakovui laiku nesumokėjus paskolos sumos, jis privalės mokėti dviejų procentų dydžio delspinigių nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad teismas turi teisę vertinti sutarties sąlygą dėl palūkanų ir pasisakyti, ar toks susitarimas nepažeidė iš esmės šalių interesų pusiausvyros bei neprieštaravo sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijams, pažymėjo, kad atsakovas įsipareigojo atlyginti ieškovui aiškiai per dideles palūkanas už paskolintų pinigų naudojimą. Dėl to kolegija, remdamasi teismų praktika dėl palūkanų priteisimo, protingu ir pagrįstu palūkanų dydžiu pripažino po 0,01 proc. per dieną. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kad per laikotarpį, kada atsakovas negrąžina paskolos, jam yra priteista 71 226,11 Lt palūkanų, daug daugiau nei pati paskola, sprendė, jog sąžininga, protinga ir teisinga yra mažinti neprotingai dideles sutartines palūkanas ir priteisti iš atsakovo po penkis procentus metinių palūkanų nuo negrąžintos paskolos sumos nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. (iš viso 4875 Lt).

12III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 4-ojo apylinkės teismo 2011 m. birželio 7 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose, t. y. atsakovui negrąžinus paskolintų pinigų kasatoriui, šie yra priteisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2002 m. liepos 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1491-09/2002. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. kovo 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A31-275/2005, priteisė iš atsakovo 39 089,40 Lt palūkanų už naudojimosi skolos pinigais nuo 2001 m. rugsėjo 6 d. iki 2004 m. rugsėjo 6 d., Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. liepos 3 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-6698-131/2007 – 32 136,71 Lt palūkanų tuo pačiu pagrindu už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. iki 2007 m. kovo 6 d. Kasatorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 48 363,81 Lt nuostolių už naują laikotarpį nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. Taigi apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo iš naujo svarstyti klausimus dėl šalių susitarimo dėl palūkanų formos ir dydžio (CK 6.872 straipsnio taikymo), nes šie išspręsti nurodytuose teismų procesiniuose dokumentuose, priimtuose bylose tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. kovo 23 d. nutartyje konstatavo, kad sutarties šalys buvo susitarusios dėl netesybų, tačiau ne dėl palūkanų. Kadangi netesybos pagal sutartį nėra mokamos, tai kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius. Atsakovui neįrodžius, kad paskolos sutartis buvo neatlygintinė ir šalims sutartyje nenustačius palūkanų normos, turi būti vadovaujamasi CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta palūkanų dydžio nustatymo tvarka ir ieškovo pateiktais įrodymais apie paskolos sutarties sudarymo momentu buvusią vidutinę bankų palūkanų normą paskolos davėjo gyvenamojoje vietoje. Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Be to, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. liepos 3 d. sprendimu už akių pagal kasatoriaus ieškinį atsakovui dėl 32 136,71 Lt nuostolių priteisimo nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. iki 2007 m. kovo 6 d. šią sumą priteisė tokiais pačiais nurodytais pagrindais. Taigi, kasatoriaus teigimu, nurodytuose teismų sprendimuose konstatuotos aplinkybės, kad sutarties šalys nebuvo nustačiusios palūkanų normos, todėl ši turėjo būti nustatyta vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta palūkanų dydžio nustatymo tvarka ir ieškovo pateiktais įrodymais apie paskolos sutarties sudarymo momentu buvusią vidutinę bankų palūkanų normą paskolos davėjo gyvenamojoje vietoje, pripažintinos prejudiciniais faktais šioje civilinėje byloje (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
  2. Dėl CK 6.37, 6.261 straipsnių, 6.872 straipsnio 3 dalies, 6.874 straipsnio netinkamo taikymo ir sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad, suėjus paskolos grąžinimo terminui, sutartinių palūkanų išieškojimas pasibaigė, todėl nepagrįstai priteisė tik įstatymo nustatytas penkių procentų dydžio palūkanas. Kasatoriaus teigimu, suėjus paskolos grąžinimo terminui, šalių prievoliniai santykiai nepasibaigia, kreditoriui atsiranda teisė reikalauti grąžinti skolą, o skolininkui – pareiga ją grąžinti. Negrąžinus skolos iki nustatyto termino, tarp sutarties šalių atsiranda nauji – sutartinės civilinės atsakomybės teisiniai santykiai, t. y. skolininkui neįvykdžius prievolės, kreditorius įgyja naują teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o skolininkas naują pareigą atlyginti kreditoriui nuostolius, padarytus prievolės neįvykdymu. Tai, kad atsakovas nevykdo prievolės ir po teismo sprendimo, reiškia, jog jis daro tęstinį prievolės pažeidimą – neteisėtai naudoja kasatoriaus jam paskolintus pinigus. Skolininkas, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą, privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais (CK 6.261 straipsnis). Kreditorius turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius palūkanų forma (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnio 1 dalis). Dėl to apeliacinės instancijos teismo nepagrįsta išvada, kad kreditoriui gali būti priteistos tik įstatymo nustatytos penkių procentų dydžio palūkanos, pažeidžia kreditoriaus interesus, prieštarauja civilinės atsakomybės principams. Nors CK 6.73 straipsnyje įtvirtintos teisės normos tikslas yra apsaugoti skolininką nuo kreditoriaus piktnaudžiavimo savo teisėmis ir baudinių netesybų, tačiau, siekiant interesų pusiausvyros, nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti netesybas, o kreditoriaus patirti dėl netinkamo prievolės vykdymo nuostoliai įskaitomi į netesybas. Kasatoriaus teigimu, jeigu kreditoriaus patirti nuostoliai viršija netesybas, skolininkas privalo atlyginti tik netesybas viršijančią nuostolių dalį. Nagrinėjamoje byloje kasatorius patyrė nuostolių dėl prievolės nevykdymo, neatsisakė teisės į būsimų nuostolių atlyginimą. Būtent šiuos dėl ypač užsitęsusio prievolės nevykdymo patiriamus nuostolius kasatorius ir prašo atlyginti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 1999 m. birželio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. S. v. V. B. , bylos Nr. 3K-3-225/1999, konstatavo, kad tais atvejais, kai paskolos sutartyje palūkanos nenumatytos, o skolininkas skolos laiku negrąžina, kreditoriaus minimalius nuostolius dėl prievolės neįvykdymo sudaro vidutinė komercinių bankų mokamų palūkanų norma, galiojanti kreditoriaus gyvenamojoje vietoje, ir ji išieškoma už visą laikotarpį nuo prievolės įvykdymo termino suėjimo iki faktiško prievolės įvykdymo. Jeigu išieškotos palūkanos nepadengia visų kreditoriaus patirtų nuostolių dėl skolos negrąžinimo, tai kreditorius, įrodęs ir kitus nuostolius, turi teisę į tos jų dalies atlyginimą, kurios nepadengia iš skolininko priteistos palūkanos.

14Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, nenukrypo nuo teismų praktikos, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Atsakovo teigimu, kasatorius siekia nepagrįstai praturtėti, nors palūkanų dydis negali būti priemonė piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, kad buvo pagrindas mažinti palūkanas, pagrįstai vadovavosi teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertino visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes, nepažeidė sutarties šalių interesų pusiausvyros. Jeigu palūkanos aiškiai per didelės arba neprotingai didelės, teismas turi teisę savo nuožiūra jas sumažinti tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo. Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti ne tik šalių susitarimai, bet ir įstatymai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis), palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurie visiškai kompensuotų kreditoriaus patirtus nuostolius. Kasatorius nepagrįstai prašo taikyti paskolos sudarymo momentui komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, taikytą bankų suteikiant paskolas užsienio valiuta, nes ieškovas nėra asmuo, turintis teisę teikti finansines (bankų) paslaugas, savo lėšas jis būtų galėjęs laikyti banke tik kaip indėlį ir gauti atitinkamas palūkanas. Bylos nagrinėjimo metu metinės palūkanos svyravo iki penkių procentų dydžio, dabar jos yra dar gerokai mažesnės ir tolygiai mažėja. Taigi akivaizdu, kad kasatorius siekia tik nepagrįstai praturtėti.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17Dėl paskolos sutarties palūkanų skaičiavimo

18Byloje nustatyta, kad ginčo šalys 1995 metais sudarė dvi terminuotas paskolos sutartis, pagal kurias ieškovas paskolino atsakovui 5000 JAV dolerių – pagal tuometį kursą 20 000 Lt (1995 m. sausio 11 d.) ir 6500 JAV dolerių arba 26 000 Lt (1995 m. rugpjūčio 30 d.). Atsakovas negrąžino paskolintų pinigų ieškovui, todėl šiuos Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas priteisė ieškovui 2002 m. liepos 12 d. sprendimu. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. kovo 23 d. nutartimi priteisė iš atsakovo 39 089,40 Lt palūkanų už naudojimosi paskola už laikotarpį nuo 2001 m. rugsėjo 6 d. iki 2004 m. rugsėjo 6 d.; Vilniaus miesto 1-asis teismas 2007 m. liepos 3 d. sprendimu už akių priteisė 32 136,71 Lt palūkanų tuo pačiu pagrindu už laikotarpį nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. iki 2007 m. kovo 6 d. Šioje byloje pareikštu ieškiniu prašoma priteisti palūkanas už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 7 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. Taigi šalių paskolos sutartys buvo sudarytos galiojant 1964 m. CK normoms, tačiau paskolos teisiniai santykiai dėl skolos grąžinimo ir netesybų priteisimo tęsėsi ir po 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl byloje kilusiam ginčui spręsti taikomos šio CK normos (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4, 41 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. O. v. J. S. , bylos Nr. 3K-3-596/2005; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M. , bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2012 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. N. v. L. L. , bylos Nr. 3K-3-37/2012).

19CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamus daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita, t. y. šalys gali sudaryti tiek atlygintinę (už pelno palūkanas), tiek neatlygintinę paskolos sutartį; CK 6. 872 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai paskolos dalykas yra pinigai, preziumuojama, jog paskolos sutartis yra atlygintinė.

20Šalių sudarytose sutartyse dėl pinigų skolinimo nenurodyta, kad paskolos sutartys neatlygintinės, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, ir teismai, nagrinėję ankstesnes bylas dėl palūkanų priteisimo, pripažino šalių sudarytas paskolos sutartis atlygintinėmis. Šie teismai taip pat nustatė, kad šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų dydžio, todėl jas nustatė ir priteisė pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarčių sudarymo momentu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, keisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodė, kad pirmoji paskolos sutartis, sudaryta 1995 m. sausio 11 d., yra atlygintinė, nes šalys susitarė dėl palūkanų, o antroji, sudaryta 1995 m. rugpjūčio 30 d., – neatlygintinė, nes šalys sutartyje nenurodė, jog ji atlygintinė, tačiau pagal pirmąją sutartį, teismo teigimu, sutartų palūkanų dydžio netyrė ir nenustatinėjo, o spręsdamas dėl antrosios paskolos sutarties nenurodė pakankamų argumentų, kurie paneigtų sutarties atlygintinumo prezumpciją (CK 6.872 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad pagal pirmąją paskolos sutartį šalys nebuvo sutarusios dėl palūkanų mokėjimo iki visiško skolos grąžinimo, todėl atsakovas jas privalėjo mokėti iki sutartyje nurodyto paskolos grąžinimo termino pabaigos, vėliau tik kompensuojamojo pobūdžio palūkanas ir pagal šią sutartį priteisė CK 6.210 straipsnyje nurodytas 5 procentų palūkanas; spręsdamas dėl antros sutarties palūkanų priteisimo apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šalys nebuvo sutarusios dėl palūkanų, tačiau buvo sutarusios dėl nepagrįstai didelių netesybų, todėl taip pat priteisė CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas.

21Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir priteisimą reglamentuojančias CK normas. Sutarčių teisės bendrojoje teisės normoje – CK 6.37 straipsnio 1 dalyje – nustatyta, kad palūkanos pagal prievoles gali būti nustatytos įstatymuose arba šalių susitarimuose. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje, kuri reglamentuoja paskolos sutarties palūkanų nustatymą ir skaičiavimą, nustatyta, kad palūkanų (pelno palūkanų) už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra sutarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas kompensuojamojo pobūdžio palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartyje nenustatyta kitaip. Tai reiškia, kad atlygintinės paskolos sutarties atveju, kai paskolos gavėjas pažeidžia sutartinę prievolę grąžinti skolą, jis privalo mokėti paskolos davėjui sutartas arba įstatyme pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį nustatytas pelno palūkanas ir kompensuojamojo pobūdžio palūkanas, nustatytas CK 6.210 straipsnyje. Pastarųjų priteisimo klausimas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, nes ieškovas jų priteisti neprašo, o prašo priteisti įstatyme nustatytas pelno palūkanas, tačiau ši norma reiškia ir tai, kad paskolos gavėjas, jeigu šalys nesusitarė kitaip, sutartas arba įstatymo nustatytas pelno palūkanas privalo mokėti už visą paskolintų pinigų naudojimo laiką iki paskolintos pinigų sumos grąžinimo dienos, todėl, nesant duomenų, kad šalys kitaip susitarė dėl palūkanų mokėjimo termino, apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, kad pelno palūkanos turėjo mokamos iki paskolos sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo termino pabaigos ir tik kompensuojamojo pobūdžio palūkanų priteisimas, neatitinka aptartų normų aiškinimo ir taikymo. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta ir naikintina, byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

22Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, teismas, šalindamas aptartus teisės taikymo trūkumus, taip pat turėtų tirti ir aiškinti, ar yra pagrindas pripažinti, jog šalys, sudarydamos pirmąją paskolos sutartį, susitarė dėl palūkanų už paskolintą pinigų sumą dydžio. Jeigu toks pagrindas yra, reikia nustatyti priteistiną palūkanų sumą, be to, spręsti, ar, nustatant naują faktinę aplinkybę (šalių susitarimą dėl pelno palūkanų), teismo teisių nevaržo ankstesni, įsiteisėję teismo sprendimai tarp tų pačių šalių dėl palūkanų priteisimo (CPK 182 straipsnis).

23Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą, iš esmės tinkamai aiškino paskolos sutarties palūkanas reglamentuojančias normas, tačiau, priteisdamas palūkanas, galiojusias 1995 metais, neįvertino aplinkybės, jog paskolos sutarčių sudarymo metu pagal susiklosčiusią rinkos ekonominę situaciją komercinių bankų vidutinė palūkanų norma buvo labai didelė, vėliau ji gerokai mažėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų spręsti, ar 1995 metų ekonominė situacija ir vėlesni jos teigiami poslinkiai bei didelis palūkanų normos mažėjimas nesudaro pagrindo pripažinti, jog paskolos sutarties sudarymo metu buvusių palūkanų normų dydžio skaičiavimas per ilgą laiko tarpą kreditoriui suteikia nepagrįstą pranašumą bei pagrindą praturtėti skolininko sąskaita ir ar pagal CK 1.5 straipsnį tai nesudaro pagrindo spręsti dėl kitokio palūkanų dydžio skaičiavimo, pvz., palūkanas skaičiuojant pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatytą komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, tačiau esančią tuo laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti palūkanas.

24Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo šioje byloje

25Kasatorius, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo nutartį, nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovo prievolės mokėti palūkanas, nepagrįstai ignoravo įsiteisėjusiu Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. liepos 3 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-6698-131/2007 nustatytus prejudicinius faktus.

26Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su kasatoriaus argumentais, pažymi, kad dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra nurodęs, jog prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, jog įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. LUAB „Osterotas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-180/2009; 2010 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. R. N. , bylos Nr. 3K-7-173/2010; 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB ,,Swedbank“ v. A. L. ir kt., bylos Nr. 3K-3-587/2012; kt.). Taigi nagrinėjančiam bylą teismui privalomą reikšmę turi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės, tačiau tai nevaržo teismo kitaip negu ankstesnėje byloje aiškinti taikytiną nagrinėjamoje byloje įstatymą ir kitaip teisiškai kvalifikuoti ankstesnėje byloje nustatytas aplinkybes.

27Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

28Kasacinis teismas patyrė 27,09 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 6 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo, tai dėl teismo ir šalių turėtų išlaidų priteisimo turės pasisakyti teismas, dar kartą išnagrinėjęs bylą.

29Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

30Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 7 d. nutartį ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

31Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių... 6. Ginčo šalys 1995 metais sudarė dvi paskolos sutartis, pagal kurias ieškovas... 7. Ieškovas, remdamasis CK 6.37, 6.38, 6.56, 6.59, 6.210, 6.872 straipsniais,... 8. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 9. Vilniaus miesto 4-asis apylinkės teismas 2011 m. birželio 7 d. sprendimu... 10. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 11. Kolegija, vertindama palūkanų pagal 1995 m. rugpjūčio 30 d. paskolos... 12. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 13. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 14. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo skundo netenkinti ir palikti... 15. Teisėjų kolegija... 16. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 17. Dėl paskolos sutarties palūkanų skaičiavimo... 18. Byloje nustatyta, kad ginčo šalys 1995 metais sudarė dvi terminuotas... 19. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis... 20. Šalių sudarytose sutartyse dėl pinigų skolinimo nenurodyta, kad paskolos... 21. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai... 22. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nagrinėjant bylą iš naujo, teismas,... 23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos... 24. Dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto taikymo šioje byloje... 25. Kasatorius, ginčydamas apeliacinės instancijos teismo nutartį, nurodo, kad... 26. Teisėjų kolegija, iš dalies sutikdama su kasatoriaus argumentais, pažymi,... 27. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 28. Kasacinis teismas patyrė 27,09 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 30. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 31. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...