Byla e2A-620-798/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ICECO“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-687-173/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ICECO“ ieškinį atsakovams A. S., uždarajai akcinei bendrovei „Art Glacio“ dėl autorinių turtinių teisių pažeidimo, nesąžiningos konkurencijos veiksmų, neteisėto komercijos paslapties atskleidimo bei įgijimo ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Monolith Frost GmbH.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ICECO“ ieškinyje, kurį patikslinusi prašė:
1. uždrausti atsakovei UAB „Art Glacio“ naudoti patikslinto ieškinio 1 paveikslėlyje pavaizduotą žymenį ir pakuočių dizainus, kurių pavyzdžiai yra pateikti patikslinto ieškinio prieduose Nr. 12 ir Nr.13, kaip pažeidžiančius ieškovės UAB „Iceco“ turimas autorių turtines teises;
2. priteisti ieškovės naudai 37 650,60 Eur dydžio kompensaciją už autoriaus turtinių teisių pažeidimą solidariai iš atsakovų UAB „Art Glacio“ ir A. S.;
3. priteisti ieškovės naudai 852 060,40 Eur dydžio žalą, patirtą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, solidariai iš atsakovų UAB „Art Glacio“ ir A. S.;
4. priteisti ieškovės naudai solidariai iš atsakovų UAB „Art Glacio“ ir A. S. 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
2. Ieškovė ieškinyje, patikslintame ieškinyje ir dublike nurodė, jog atsakovai: a) pažeidė ieškovės turtines autoriaus teises į apeliantui nuosavybės teisėmis priklausantį „besmegenio / sniego senio“ atvaizdą (toliau – ir ginčo prekės ženklas), jį naudojo be apelianto leidimo; b) pažeidė ieškovės turtines autoriaus teises į apeliantui nuosavybės teisėmis priklausančias ledų pakuotes (pakuotę turint omenyje kaip atskirą kūrinį, išreikštą spalvinėmis bei grafinėmis kompozicijomis) (toliau – ir ginčo dizainai); c) pažeidė ieškovės turimas teises į prekių ženklą „Tirpukas“ pagal Konkurencijos įstatymą; d) pažeidė sutartinį ir įstatyminį reikalavimą neperduoti ir nenaudoti apelianto komercinę paslaptį sudarančios informacijos bei tokiu būdu perviliojo vieną iš pagrindinių ieškovės klientų Monolith Frost GmbH (toliau – ir trečiasis asmuo)ir padarė žalą ieškovei negautų pajamų forma.
3. Atsakovai UAB „Art Glacio“ ir A. S. atsiliepime ir triplike prašė patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
4. Teigė, jog ieškovė nėra autorių turtinių teisių subjektas, todėl nėra pagrindo konstatuoti nesąžiningos konkurencijos veiksmus, kadangi: a) autorių teisių perėmimo fakto vien tik sąskaitos faktūros neįrodo, o išraše iš 2010 m. lapkričio 11 d. be varžytinių parduodamo nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog BUAB „Kraitenė“ parduoda ieškovei registruotus prekių ženklus, kurios perdavė pagal intelektinės nuosavybės objektų suvestinę, tačiau tokia suvestinė į bylą nepateikta; b) ginčo prekių ženklu ir dizainais pažymėti ledai gaminami tik trečiajam asmeniui, nenurodant jokių UAB „Kraitenė“ rekvizitų ir nuo 2011 m. gegužės 5 d. įregistruotas kaip Bendrijos prekių ženklas trečiojo asmens vardu; b) A. S. ir ieškovės darbo teisiniai santykiai baigėsi 2012 m. vasario 17 d., o atsakovas UAB „Art Glacio“ įsteigė 2013 m. rugsėjo 3 d., kai gavo pasiūlymą iš trečiojo asmens bendradarbiauti ir vykdyti valgomųjų ledų gamybą; c) ieškovė neįrodė, jog patyrė žalą dėl atsakovų veiksmų.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

5. Kauno apygardos teismas 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės UAB „ICECO“ atsakovei UAB „Art Glasio“ 15 000,00 Eur ir iš ieškovės trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Monolith Frost GmbH, 3 615, 41 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė iš ieškovės valstybei 112,22 Eur teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

7Dėl ieškovės reikalavimų, susijusių su atsakovų padarytais autorių turtinių teisių pažeidimais

6. Ieškovas patikslintame ieškinyje nurodo, kad išrašytomis 2006 m. lapkričio mėn. 7 d. ir lapkričio 16 d. PVM sąskaitomis–faktūromis UAB „Rodiklis“ yra grindžiama aplinkybė, jog UAB „Kraitenė“ įgijo autorių turtines teisė į Prekių ženklą ir Dizainą. Teismo vertinimu, šios sąskaitos faktūros nepatvirtina, jog UAB „Kraitenė“ įgijo turtines teises į ginčo prekių ženklą ir dizainus, kadangi jose nėra aiškiai identifikuojamas kūrinys, t. y. prie išrašytų sąskaitų faktūrų nėra pridėtų priėmimo–perdavimo aktų, iš kurių būtų galima nustatyti, koks kūrinys tokių sąskaitų pagrindu galėjo būti sukurtas bei perduotas UAB „Kraitenė“. Viename iš teismui pateiktų dizainų pavyzdžių gamintoju nurodytas trečiasis asmuo Monolith Frost GmbH. Pavadinimas „Monolith Frost GMBH“ buvo pradėtas naudoti 2009 m., kai buvo pakeistas G. S. Tiefkuhlkost GMBH pavadinimas. Tai reiškia, kad ieškovės pateiktas ginčo dizainų pavyzdys negalėjo būti UAB „Rodiklis“ sukurtas 2006 m. Ant pakuočių nurodytos valgomųjų ledų galiojimo datos (2004 m. rugpjūčio 14 d. ir 2004 m. lapkričio 10 d.) patvirtina aplinkybę, jog ginčo prekių ženklas ir ledų pakuočių dizainai buvo sukurti ir trečiojo asmens naudojami iki 2006 m., o ieškovės teigimu, tokie dizainai kartu su prekių ženklu buvo sukurti 2006 m. Teismo vertinimu, ledų pakuočių dizainai buvo naudojami bei ledai šiose pakuotėse buvo parduodami Monolith dar 2004 m., todėl ir šių pakuočių ginčo dizainų UAB „Rodiklis“ 2006 m. sukurti negalėjo. Byloje nėra įrodymų, jog autorių turtinės teisės į ginčo prekių ženklą ir dizainus nebuvo įtrauktos į UAB „Kraitenė“ buhalterinę apskaitą, o tai patvirtina, jog UAB „Kraitenė“ autorinių teisių į ginčo prekių ženklą ir dizainus nebuvo įgijusi. Liudytoja A. V. parodė, jog 2008 m. UAB „Kraitenė“ užsakymu IĮ A. V. dizaino studija sukūrė valgomųjų ledų pakuotės dizainą. Visos autorinės turtinės teisės į nurodytą pakuotės dizainą buvo perduotos UAB „Kraitenė“, kuri pilnai apmokėjo dizaino pakuotės sukūrimą ir autorinių teisių perdavimą pagal pateiktą sąskaitą faktūrą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovai prekiauja valgomaisiais ledais Vokietijoje bei ledų pakuotėms naudojamas IĮ A. V. dizaino studijos sukurtas dizainas.

8Dėl ieškovės turtinių teisių į ginčo prekių ženklą ir dizainus

7. Teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad autorių turtines teises į ginčo prekių ženklą ir dizainus įgijo pagal Be varžytinių parduodamo nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Teismo vertinimu, ieškovė nepaneigė atsakovų nurodytos aplinkybės, jog nuo pat veiklos pradžios UAB „Kraitenė“ nuosekliai registravo visus jai priklausančius ir jos užsakymu sukurtus prekių ženklus, tačiau registruoti ginčo prekių ženklą, dėl kurio kilo ginčas, iniciatyvos niekada nesiėmė, nors prekės ženklas „sniego senis“ buvo sukurtas 2000–2001 metais, o tai reiškia, jog UAB „Kraitenė“ suprato, kad ginčo prekių ženklas bei autorinės teisės jai nepriklauso. Šią aplinkybę patvirtino liudytojų A. B., D. P. ir G. S. (G. S.) parodymai, kad nuo pat ginčo prekių ženklo ir dizainų sukūrimo tarp UAB „Kraitenė“ ir trečiojo asmens Monolith Frost GmbH buvo susitarimas, dėl ginčo objektų priklausomybės trečiajam asmeniui. Be varžytinių parduodamo daikto pirkimo–pardavimo sutarties 2.1. papunktyje nurodyta, jog 2010 m. spalio 3 d. viešame turto pardavime pirkėjui parduotas UAB „Kraitenė“ nuosavybės teise priklausantis visas turtas, esantis Fabriko g. 8, Marijampolėje. Sutarties 2.1. papunktyje pateikiama parduodamo (perduodamo) turto detalizacija ir joje nėra nurodytos jokios ieškovės įsigyjamos autorių teisės. Ginčijamos autorių teisės į UAB „Kraitenė“ buhalterinę apskaitą neįtrauktos. Tai reiškia, jog autorių turtinės teisės į ginčo prekių ženklą ir dizainus negalėjo būti laikomos ieškovės turtu bei perduotos tretiesiems asmenims be varžytinių parduodamo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi. Kadangi minėta pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė siekė įsigyti visą UAB „Kraitenė“ turtą, taip pat ir autorių turtines teises į ginčo prekių ženklą ir dizainus, bet jai negalėjo būti perduotos autorių teisės į aiškiai neidentifikuotus autoriaus kūrinius, teismas konstatavo, kad ginčo autorių turtinės teisės negalėjo būti perduotos ir nebuvo perduotos. Be varžytinių parduodamo daikto pirkimo–sutarties 2.1 punkte nurodoma, jog ieškovui perduodami tik registruoti prekių ženklai pagal suvestinę. Prekių ženklų perdavimo – priėmimo akte bei sąskaitoje faktūroje, kuri buvo išrašyta už perduodamus prekių ženklus, įvardijami ieškovei perduodami prekių ženklai ir teisės, tačiau tarp jų autorių turtinės teisės į ginčo Prekių ženklą ir Dizainus nenurodytos. Bankrutavusios UAB „Kraitenė“ administratorius parodė, kad buvo parduodamas visas bankrutavusios UAB „Kraitenė“ turtas, bet jis nežino, ar autorių bei kitos teisės į ginčo prekių ženklą ir dizainus priklausė UAB „Kraitenė“, ar jie buvo parduoti ieškovei, ar autorinės teisės į juos buvo įtrauktos į UAB „Kraitenė“ buhalterinę apskaitą. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas padarė išvadą, kad ieškovė Be varžytinių parduodamo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi neįgijo teisių į ginčijamus prekių ženklą ir dizainus.

9Dėl prašomos priteisti kompensacijos dėl ginčo prekių ženklo ir dizainų naudojimo

8. Teismas nustatė, jog ieškovė prašo priteisti iš atsakovų 37 650,00 Eur dydžio kompensaciją už autorių teisių pažeidimą, kaip negautas pajamas už naudojimąsi jai priklausančiu ginčo prekių ženklu ir dizainais bei ieškovės gaminamos produkcijos vartotojų suklaidinimu. Teismo vertinimu, ieškovė nebuvo ir nėra ginčo prekių ženklo ir dizainų savininkė, todėl neturi teisės gauti mokestį ar kitas pajamas už trečiojo asmens naudojimąsi ginčo prekių ženklu ir dizainais. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, jog ginčo prekių ženklo ir dizainų naudojimas negalėjo klaidinti ieškovės produkcijos vartotojų, sukelti jiems painiavos, nes nei ginčo prekių ženklas, nei dizainai niekada nebuvo naudojami ieškovės produkcijai žymėti, ant dizainų nėra nurodyta jokių ieškovės duomenų ar rekvizitų. Ant dizainų yra nurodyti tik Monolith rekvizitai ir logotipai, todėl vartotojai neturėjo galimybės sieti ginčo prekių ženklą ar dizainus su ieškove. Liudytojas A. B. parodė, kad bendradarbiavimo su trečiuoju asmeniu ir G. S. pradžioje UAB „Kraitenė“ buvo iškelta bendradarbiavimo sąlyga, jog visi ženklai, visos sukurtos etiketės, skirtos į Vokietiją gaminamai produkcijai, bus trečiojo asmens ir G. S. nuosavybė. Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnyba 2016 m. kovo 15 d. sprendimu byloje Nr. 10 239 C ieškovės paraišką atmetė. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad UAB „Kraitenė“ negali būti laikoma įgijusia autorių turtines teises į ginčo prekių ženklą ir dizainus, todėl negalėjo jų perleisti ieškovei. Teismas konstatavo, jog ieškovės reikalavimas priteisti kompensaciją yra nepagrįstas.

10Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų

9. Ieškovė nėra ginčo prekių ženklo savininkė, jai nepriklauso autorių teisės į prekių, todėl, teismo vertinimu, atsakovė UAB „Art Glasio“ negalėjo pažeisti ieškovės teisių, kurių ji neturėjo. Prekių ženklą, kaip Bendrijos prekių ženklą, savo vardu 2001 m. gegužės 5 d. įregistravo trečiasis asmuo Monolith Frost GmbH, kuris yra teisėtas ginčo prekių ženklo savininkas ir naudotojas. Atsakovai, žinodami, kad trečiojo asmens vardu yra registruotas Bendrijos prekės ženklas, kuris atitinka ginčo prekių ženklą, neturėjo pagrindo atsisakyti gaminti ledus pagal trečiojo asmens užsakymus, t. y. atsakovų veiksmuose nėra kaltės, kaip būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Ieškovė produkcijos, pažymėtos ginčo prekių ženklu į mažmeninę rinką netiekė (tokių įrodymų nėra), o vienintelis ieškovės klientas, pirkęs produkciją, pažymėtą prekių ženklu, buvo trečiasis asmuo Monolith Frost GmbH. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad ginčo prekės ženklas ir dizainas neturėjo sąsajų su ieškove, o dizainai buvo pažymėti trečiojo asmens logotipu. Ant pakuočių, žymimų prekių ženklu, nebuvo jokių ieškovės duomenų ar rekvizitų, todėl produkcija negalėjo būti siejama su ieškove. Ginčo prekių ženklas ir dizainai buvo užsakyti bei sukurti trečiojo asmens užsakymu ir interesais, kurių ieškovė jokiai kitai produkcijai žymėti nenaudojo. Teismas sprendė, jog nurodytos aplinkybės patvirtina, jog ginčo prekių ženklas nebuvo siejamas su ieškove. Teismas nesivadovavo UAB „Factus dominus“ apklausos išvadomis, kadangi apklausa atlikta ieškovės iniciatyva. Dėl tos pačios priežasties nesivadovavo ir atsakovės UAB „Art Glasio“ iniciatyva atliktos apklausos išvadomis. Teismas konstatavo, jog nepagrįsti ieškovės argumentai, jog ginčo prekių ženklo ir dizainų naudojimas galėjo sukelti painiavos su ieškovės subjektu ar jo veikla, kad buvo siekiama nesąžiningai pasinaudoti ieškovės reputacija.

11Dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo

10. Teismas sprendė, jog atsakovas A. S. nepažeidė konfidencialumo pareigos ir ieškovė neįrodė, kad A. S. trečiajam asmeniui Monolith Frost GmbH atskleidė ieškovės konkurencinę paslaptį.

12Dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo

11. Teismas sutiko su atsakovų argumentu, kad draudžiami tik aktyvūs veiksmai, tokie, kaip siūlymas darbuotojams nutraukti darbo sutartis. Teismo vertinimu, atsakovai tokių aktyvių veiksmų neatliko. Apklausti liudytojai: D. K., A. K., M. O., M. D. parodė, jog jų netenkino darbo sąlygos UAB „ICECO“, atmosfera, požiūris darbuotoją, todėl jie nutraukė darbo teisinius santykius su ieškove. Liudytojai neparodė, kad atsakovas A. S. jiems siūlė nutraukti darbo teisinius santykius su ieškove. Kadangi UAB „Art Glasio“ dirba apie 40 darbuotojų, iš jų tik 4 dirbo pas ieškovę, teismas sprendė, kad ieškovės 4 buvusių darbuotojų įsidarbinimas atsakovo įmonėje negalėjo pakenkti ieškovės galimybėms konkuruoti.

13Dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimų

12. Kadangi ieškovė nėra ginčo prekių ženklo ir dizaino savininkė, todėl atsakovės UAB „Art Glasio“ veiksmai, susiję su ginčo prekių ženklu ar dizainu, negali pažeisti jos teisių ar jos interesų. Prekių ženklas yra registruotas trečiojo asmens Monolith Frost GmbH vardu.

14Dėl ieškovės patirtos žalos

13. Teismas nustatė, jog ieškovės ir trečiojo asmens sudaryta 2011 m. sausio 28 d. bendradarbiavimo sutartis Nr. 28/01/11-02 baigė galioti 2011 m. gruodžio 31 d. Nuo 2012 m. sausio 1 d. ieškovės ir trečiojo asmens bendradarbiavimas tęsėsi nesudarius tokios sutarties. Trečiasis asmuo produkciją iš ieškovės pirkdavo pagal kiekvieną kartą derinamus atskirus užsakymus. Teismo vertinimu, tai reiškia, kad trečiais asmuo neturėjo ilgalaikio įsipareigojimo produkciją pirkti iš ieškovo, t. y. ieškovė negalėjo tikėtis bei numatyti, kad bendradarbiavimas su trečiuoju asmeniu tęsis neribotą laiką, dėl ko ieškovės nurodytos pajamos, kaip patirti nuostoliai, negali būti pripažinti kaip pagrįstai numatyti gauti iš anksto, įrodyti bei neišvengiami. Teismas byloje nustatęs, jog atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, UAB „ICECO“ prašymo priteisti solidariai iš atsakovų 852 060,40 Eur netenkino.

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

14. Teismas, sprendė iš dalies tenkinti prašymą priteisti iš ieškovės atsakovės UAB „Art Glasio“ turėtas 24 298,83 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. prašomą priteisti sumą sumažino iki 15 000,00 Eur. Trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, Monolith frost GmbH prašymą priteisti iš ieškovės 3 615,41 Eur bylinėjimosi išlaidų teismas tenkino pilnai. Taip pat iš ieškovės valstybei priteisė 112,22 Eur išlaidų už procesinius dokumentų įteikimą.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17

15. Apeliaciniame skunde ieškovė UAB „ICECO“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – UAB „ICECO“ ieškinį tenkinti pilnai bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
16. Nurodo šios nesutikimo su skundžiamus sprendimu argumentus:
1. Dėl UAB „Iceco“ reikalavimų, susijusių su UAB „Art Glacio“ ir A. S. padarytais autorių turtinių teisių pažeidimais
1. Apeliantės nuomone, rašytinės sutarties, patvirtinančios, jog UAB „Kraitenė“ įgijo autoriaus turtines teises į ginčo prekės ženklą ir dizainus nepateikimas nėra pakankamas pagrindas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kadangi CK 1.93 straipsnio 6 dalis numato galimybę net ir nesant rašytinės sutarties, jos sudarymo faktą įrodinėti liudytojų parodymais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog byloje susiklostė sąlygos, numatytos CK 1.93 straipsnio 6 dalies 2, 4 punktuose. Apeliantė nebuvo pirminis autorių turtinių teisių subjektas, nes šias teises sutarčių pagrindu buvo įgijusi UAB „Kraitenė“, kuriai buvo iškelta bankroto byla. Ginčo prekės ženklas (atvaizdas) galėjo būti sukurtas 2000–2001 m., nes, remiantis G. S. parodymais, Monolith tuo laikotarpiu pradėjo bendradarbiauti su UAB „Kraitenė“ ir ant gaminamų ledų pakuočių buvo ginčijamas prekės ženklas. Ginčijamas dizainas (pakuotės) „Šeima“ sukurtos 2006 m. ir 2008 m., kūrimo procese apeliantė nedalyvavo, užsakove buvo UAB „Kraitenė“. Autorė A. V. 2008 m. sukūrė pakuotę „Šeima“ bei paliudijo, kad pagal tuo metu susiklosčiusią praktiką, jokių sutarčių ji nesudarinėjo, turtines teises perduodantis dokumentas buvo sąskaita faktūra. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino liudytojų parodymų, kurie patvirtino, kad „besmegenio“ atvaizdas buvo vienas iš UAB „Kraitenė“ veikloje naudotų „besmegenių“ serijos / linijos, kuriuos UAB „Kraitenė“ naudodavo modeliuojant savo gaminamų ledų pakuotes, o taip pat naudodavo gaminant ir pakuojant ledus, skirtus išimtinai konkrečiam užsakovui. Iš sukurtų „besmegenių“ eskizų, parengtų UAB „Kraitenė“, rinkosi ir Monolith bei galiausiai išsirinko. UAB „Kraitenė“ nuosekliai plėtojo ir stiprino savo gaminamos valgomųjų ledų produkcijos vizualinį sąryšį su „besmegenio“ koncepcija, todėl ilgainiui „besmegenio“ žymuo tapo UAB „Kraitenė“ gaminamų ledų atributu. Apeliantės žiniomis, pirmasis prekės ženklas „besmegenis“ buvo „Tirpukas“, sukurtas apie 1996 m. ir pateiktas registruoti 1996 m. kovo 12 d., paraiškoje įvardijamas „sniego žmogučiu“. „Tirpuko“ personažas reklaminėse priemonėse buvo modifikuojamas, tačiau visada buvo išlaikomas bendras bruožas – personažas „besmegenis“ arba „sniego žmogutis“, pristatantis UAB „Kraitenė“ gaminamus ledus. Aplinkybes dėl skirtingų „besmegenių“ atvaizdų buvimo patvirtino ir liudytojai G. S., A. B.. Taigi, UAB „Kraitenė“, prieš pradėdama gaminti ledus Monolith Frost GmbH, savo produkcijos asortimente ir reklamos priemonėse naudojo savo sukurtus įvairiomis variacijomis „besmegenius“ ir autoriaus turtinės teisės priklauso UAB „Kraitenė“. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, jokių sutarčių, įrodančių savo teises į ginčo prekės ženklą ir dizainus, nepateikė. Kadangi aplinkybė apie pakuotės „Šeima“ platinimą Vokietijoje iškelta tik skundžiamame sprendime, todėl apeliantei kilo būtinybė pateikti įrodymus, kad Vokietijoje šiuo metu yra prekiaujama ledais, įpakuotais „Šeimos“ pakuotėje, ant kurios anglų kalba parašyta „Made in Lithuania“ (liet. k. „pagaminta Lietuvoje“). Pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad ant apeliantės pateiktų pakuočių yra nurodytas Monolith, nors esą šis stilizuotas pavadinimas kaip prekės ženklas pradėtas naudoti tik 2009 m., todėl UAB „Rodiklis“ šių pakuočių esą negalėjo sukurti 2006 m., yra teisiškai nereikšmingi. Į bylą pateikti ne pakuočių galutiniai eskizai, kuriuos 2006 m. UAB „Rodiklis“ perdavė UAB „Kraitenė“, o šių eskizų pagrindu sukurtos realios pakuotės, kurios naudotos produkcijos pakavimui. Apeliantė neteigia, kad pakuočių sudėtinė kompozicinė dalis, kurią irgi sukūrė UAB „Rodiklis“ būtų apskritimas / stilizuota snaigė su Monolith užrašu. Šis užrašas yra atskira dalis, nesusijusi su autoriaus objektu – pačiomis pakuotėmis. Autoriaus darbą sudaro pakuotės atvaizdai, sukurti iš stilizuoto besmegenio, juostos, ledų puodelio ir kitų elementų. Atsakovai nepateikė įrodymų, kurie paneigtų byloje esančias UAB „Rodiklis“ sąskaitas faktūras. Byloje taip pat nėra duomenų, kad UAB „Kraitenė“ būtų perdavusi įgytas autoriaus turtines teises į pakuotes Monolith Forst GmbH arba atsakovams. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad UAB „Kraitenė“ šių teisių pati neįgijo, nes tokiu atveju ji nebūtų galėjusi naudoti pakuočių, pakuoti savo gaminamos ledų produkcijos į jas ir t.t.
2. Dėl UAB „ICECO“ turtinių teisių į atvaizdą ir pakuotes
1. Pirma, intelektinių teisių subjektas pats nusprendžia, kokia forma ir tvarka saugoti savo intelektinę nuosavybę. UAB „Kraitenė“ turėjo turtines autoriaus teises į atvaizdą ir tuo laiku jai pakako tokios apsaugos. Autorių turtinės teisės neišnyksta dėl to, kad kūrinys nėra įregistruotas prekių ženklų ar patentų registruose. Be to, 2005 m. UAB „Kraitenė“ veikloje prasidėjo ekonominiai sunkumai, privedę įmonę prie bankroto, todėl tuo laikotarpiu ir prasidėjus bankroto procesui, įmonė nevykdė jokių registravimo procedūrų. Monolith Frost GmbH daugiau kaip 8 metus neregistravo atvaizdo kaip prekės ženklo, t. y. nelaikė savo nuosavybe. „Besmegenį“ Bendrijos ženklu savo vardu Monolith Frost GmbH įregistravo tarpiniu laikotarpiu, kuomet UAB „Kraitenė“ veikla buvo perdavinėjama UAB „ICECO“. Apeliantės nuomone, keičiantis bankrutuojančios UAB „Kraitenė“ savininkams, Monolith Frost GmbH siekė nesąžiningai pasinaudoti situacija ir įgyti svetimą turtą. Antra, teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktą Be varžytynių parduodamo daikto pirkimo–pardavimo sutartį, iš kurios turinio matyti, kad buvo perkamas ne konkretus daiktas ar daiktai, bet iš esmės visa UAB „Kraitenė“ kaip įmonė. Dėl to sutartimi apeliantui perėjo ir turtinės autoriaus teisės į ginčo prekės ženklą ir dizainus.
3. Dėl prašomos priteisti kompensacijos, dėl atvaizdo ir dizainų naudojimo
1. UAB „Kraitenė“ turėjo turtines autoriaus teises į atvaizdą ir pakuotes, kurias vėliau Be varžytynių parduodamo daikto pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo apeliantė, todėl turi teisę į maksimalią numatytą kompensaciją, kadangi pažeidimas yra žymus, daromas plačioje teritorijoje bei atsakovai nenutraukė ledų žymėjimo apeliantei priklausančiu prekės ženklu net ir prasidėjus ginčui. Europos Sąjungos intelektinės nuosavybės tarnybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Nr. 10 239 C yra apskųstas ir neįsiteisėjęs.
4. Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų
1. Apeliantės ir atsakovų pateiktos vartotojų apklausos patvirtina, kad vartotojai atvaizdą painioja su prekių ženklu „Tirpukas“. Bylos įrodymai patvirtina, kad ginčo prekės ženklas yra panašus į prekės ženklą „Tirpukas“. Pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nesivadovavo byloje esančiomis vartotojų apklausomis. Apeliantės nuomone, teismas privalėjo pateikti argumentus, kuo konkrečiai šios apklausos įrodymų turinio prasme yra ydingos ir neatitinkančios įrodymų patikimumo kriterijaus. Apeliantė prašo Lietuvos apeliacinio teismo vadovautis apklausomis, nes jos patvirtina svarbią aplinkybę – vartotojų klaidinimą. Vartotojų apklausa patvirtina, kad vartotojai „besmegenį“ sieja su „Tirpuku“, todėl egzistuoja „besmegenio“ ir ieškovo prekės ženklo supainiojimo tikimybė. Taip pat pirmosios instancijos teismo motyvai, kad UAB „Art Glacio“ neturėjo pagrindo atsisakyti gaminti ginčo prekės ženklu pažymėtų ledų, nes ženklas, kaip Bendrijos prekių ženklas, buvo įregistruotas Monolith Frost GmbH vardu, yra nepagrįsti. Ieškovė neprašė pirmosios instancijos teismo atlyginti žalą už jau atliktus neteisėtus naudojimo veiksmus, todėl teismo išvados apie atsakovų atliktų veiksmų teisėtumą / neteisėtumą, šiuo aspektu neturi teisinės reikšmės.
5. Dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto pažeidimo
1. Apeliantė savo reikalavimų byloje negrindė aplinkybe dėl gaminamų ledų sudėtinių dalių ar receptūros sutapimo. Monolith Frost GmbH taip pat neteigė, kad sprendimą nutraukti komercinius santykius su apeliante ir pradėti su UAB „Art Glacio“ lėmė receptūros ar ledų skonio klausimai. Taigi, teismas pasisakė dėl bylai nereikšmingų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėja, kad atsakovas A. S. žinojo ir perdavė atsakovei UAB „Art Glacio“ komercinę paslaptį, kuria įmonė pasinaudojo. A. S. buvo pasirašęs susitarimą dėl komercinės paslapties išsaugojimo, todėl privalėjo saugoti ieškovės komercinę paslaptį du metus nuo darbo santykių pasibaigimo, tačiau šį įsipareigojimą pažeidė.
6. Dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimo
1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog niekas iš esą perviliotų apeliantės darbuotojų nenurodė, kad atsakovas A. S. siūlė jiems nutraukti darbo santykius su apeliante; o darbo santykius nutraukė ir pas atsakovą įsidarbino tik 4 darbuotojai, kai viso UAB „Art Glacio“ dirba apie 40 darbuotojų; darbo santykių nutraukimą lėmė išimtinai darbo sąlygų pas apeliantą netenkinimas. Pirma, pas apeliantę dirbo šie UAB „Art Glacio“ darbuotojai: A. K. (gamybos cecho technologinių linijų derintojas), D. K. (gamybos cecho vyriausiasis technologinių linijų derintojas), M. O. (gamybos cecho administracijos meistrė), kurie turėjo reikšmingos darbinės patirties, o perėję į UAB „Art Glacio“ realiai vykdo tapačias darbines funkcijas, t. y. UAB „Art Glacio“ gavo apmokytus darbuotojus, į kurių mokymą nieko nereikėjo investuoti. Antra, visi minėti darbuotojai iš darbo UAB „ICECO“ išėjo savo noru, nenurodė jokių išėjimo priežasčių, išėjo artimu vienas kitam laikotarpiu ir nedelsiant įsidarbino UAB „Art Glacio“. Trečia, minėti darbuotojai turėjo reikšmingos patirties ir žinių, disponavo nevieša komercine informacija, su jais buvo sudarytos sutartys dėl komercinių paslapčių apsaugos. Ketvirta, 2016-03-24 teismo posėdyje apklausti darbuotojai paliudijo, kad darbo UAB „ICECO“ metu neturėjo drausminių nuobaudų, buvo skatinami, nebuvo susipykę su apeliantės vadovybe, kai kurie turėjo įsipareigojimų bankui, augino mažamečius vaikus, todėl, apeliantės vertinimu, neįtikinama versija, kad jie darbo sutartis nutraukė prieš tai nesusitarę su UAB „Art Glacio“. Priešingas elgesys būtų neracionalus ir nelogiškas bei neatsakingas. Penkta, darbuotojų liudijimai, kad jiems nepatiko jų nuolatinis svėrimas, buvo neva sunkios darbo sąlygos ir pan. nepagrįsti, nes neaišku kodėl jie kentė eilę metų ir nusprendė nebekęsti būtent įsteigus UAB „Art Glacio“, kuriai vadovavo perviliotų darbuotojų buvęs viršininkas A. S.. Šešta, atsakovai procesiniuose dokumentuose pripažįsta, jog galutinis tikslas, kuriam buvo įdarbinti visi darbuotojai, buvo užpildyti atitinkamas darbo pozicijas, kurioms patirtį šie darbuotojai jau turėjo.
7. Dėl apeliantės patirtos žalos, padarytos nesąžiningos konkurencijos veiksmais
1. Byloje nėra ginčo, kad trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, iki šios dienos perka ledų produkciją iš UAB „Art Glacio“, t. y. trečiojo asmens poreikis produkcijai neišnyko. Vadinasi nesant neteisėtų veiksmų Monolith Frost GmbH ir toliau būtų pirkęs ledų produkciją iš apeliantės. Monolith Frost GmbH iki 2014 m. balandžio mėn. pabaigos pirko produkciją iš apeliantės, todėl jeigu ne neteisėti veiksmai, nėra jokių aplinkybių, kurios objektyviai leistų daryti išvadą, kad apeliantė negalėjo tikėtis bendradarbiavimo tęstinumo. Apeliantės nuomone byloje yra visi įrodymai pagrindžiantys patirtos žalos dydį bei faktą, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos vertinti, skundžiamame sprendime nepasisakė dėl žalos skaičiavimo ir / ar dydžio pagrįstumo.
17. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai UAB „Art Glacio“, A. S. ir trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Monolith Frost GmbH prašo skundą atmesti; netenkinti prašymo dėl naujai teikiamų rašytinių įrodymų prijungimo prie bylos; priteisti iš UAB „ICECO“ atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
1. Ginčo prekių ženklas ir dizainai buvo kuriami išimtinai trečiojo asmens naudai bei interesais
1. Pažymi, kad nuo trečiojo asmens ir UAB „Kraitenė“ bendradarbiavimo pradžios (apie 1999 m., kai Monolith grupės įkūrėjas V. V. (Waldemar Völker) ir G. S. (G. S.) atvyko į Lietuvą bei susitiko su UAB „Kraitenė“ atstovais); tarp šių bendrovių buvo susitarimas, kad visi prekių ženklai, pakuočių dizainai, kurie sukuriami šio bendradarbiavimo metu, priklauso trečiajam asmeniui bei joks kitas subjektas, įskaitant ir UAB „Kraitenė“, be trečiojo asmens sutikimo neturi teisės naudoti savo veikloje nei ginčo prekių ženklo, nei ginčo dizainų. Taigi, ginčo prekių ženklas bei dizainai buvo sukurti būtent trečiojo asmens interesais, jo naudai, niekam kitam ledai ginčo dizainų pakuotėse ar pažymėti ginčo prekių ženklu nebuvo parduodami. 2000–2001 m., kai buvo kuriamas ginčijami prekių ženklas bei dizainai, Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos narė, komunikacija tarp Vokietijoje bei Lietuvoje veikiančių verslo subjektų dėl tuometinės informacinių technologijų (internetas, telefonas, kompiuteriai ir kt.) aplinkos buvo kur kas sudėtingesnė, todėl dauguma bendradarbiavimo klausimų buvo sprendžiama asmeniškai G. S. atvykus į Lietuvą. Dėl šių priežasčių UAB „Kraitenė“, kaip tarpininkė, dalyvavo ginčo prekių ženklo bei dizainų kūrimo procese; šalys buvo susitarusios, kad į pačių valgomųjų ledų bei jų supakavimo kainą įeina ir atitinkamo ginčijamų prekių ženklo bei pakuočių dizainų sukūrimo kaina. Atkreipia dėmesį į tai, kad nuo pat veiklos pradžios UAB „Kraitenė“ nuosekliai registruodavo visus jai priklausančius ir jos užsakymu sukurtus prekių ženklus, tačiau registruoti „sniego senio“ prekių ženklą, dėl kurio kilo ginčas šioje byloje, iniciatyvos niekada nesiėmė, nors šis „sniego senis“ buvo sukurtas dar 2000–2001 m. Taip pat autorių turtinės teisės į ginčijamus prekių ženklą ir dizainus nebuvo įtrauktos į UAB „Kraitenė“ buhalterinę apskaitą, jos nebuvo atspindėtos nei vienoje iš bankroto administratoriaus rengtų ataskaitų. Liudytojų A. B., D. P. ir G. S. parodymai, patvirtina, jog nuo pat ginčo prekių ženklo ir dizainų sukūrimo tarp šalių buvo griežtas susitarimas, kad teisės į šiuos intelektinės nuosavybės objektus priklauso būtent trečiajam asmeniui. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad ilgainiui „besmegenio“ žymuo tapo UAB „Kraitenė“ gaminamų ledų atributu, kadangi: a) apeliantė nedalyvavo trečiojo asmens ir UAB „Kraitenė“ tarpusavio santykiuose, b) nei trečiajam asmeniui, nei G. S. nebuvo įdomus „Tirpuko“ prekių ženklas ar kiti UAB „Kraitenė“ tuo metu valdyti prekių ženklai, nes rusakalbiai asmenys, gyvenantys Vokietijoje ir kitose Europos šalyse apie UAB „Kraitenė“ ir šios įmonės vardą, jo patikimumą nieko nežinojo.
2. Ieškovė bandė suklaidinti pirmosios instancijos teismą dėl ginčo prekių ženklo ir dizainų autorystės
1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantės pozicija dėl autorių turtinių teisių į ginčo prekių ženklą bei dizainus įgijimo UAB „Kraitenė“ naudai nuolat keitėsi, dar kartą keičiasi ir apeliaciniame skunde. 2015 m. vasario 26 d. ieškinyje bei 2015 m. rugsėjo 7 d. patikslintame ieškinyje ieškovė laikėsi kategoriškos pozicijos, kad ginčo prekių ženklą („besmegenio“ piešinį kaip tokį) bei dalį dizainų (išskyrus ledų pakuotės-dėžės, sukurtą A. V. IĮ) dar 2006 m sukūrė UAB „Rodiklis“ pagal UAB „Kraitenė“ užsakymą ir šias aplinkybes grindė UAB „Rodiklis“ 2006 m. lapkričio 7 d. sąskaita faktūra Nr. RRR043952 ir 2006 m. lapkričio 16 d. sąskaita faktūra Nr. RRR045048. Tokius pačius argumentus, ieškovė pakartojo ir 2015 m. gegužės 7 d. dublike bei pateikė R. R. 2015 m. birželio 8 d. rašytinį patvirtinimą, kuriame R. R., buvęs UAB „Rodiklis“ akcininkas bei direktorius, raštu patvirtino, kad UAB „Rodiklis“ 2006 m. pagal UAB „Kraitenė“ užsakymą sukūrė ginčo prekių ženklo žymenį („sniego senį“) bei dizainus, o visos nuosavybės teisės į tokius kūrinius tuo pačiu laikotarpiu atlygintinai buvo perduotos UAB „Kraitenė“. Į bylą atsakovai bei trečiasis asmuo pateikė rašytinius įrodymus, kurie paneigė ieškovės teiginį, kad ginčo prekių ženklas bei dizainai buvo sukurti UAB „Rodiklis“ 2006 m., nes šie autorių turtinių teisių objektai buvo sukurti gerokai anksčiau. Ieškovės advokatas M. L., teismo posėdyje duodamas paaiškinimus, patvirtino, kad „besmegenis“ buvo sukurtas apie 2000–2001 m., t. y. jau ne 2006 m. lapkričio mėn., ir, jo nuomone, „besmegenį“ sukūrė UAB „Kraitenė“ (t. y., ne UAB „Rodiklis“). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad autoriaus darbą sudaro pakuotės atvaizdai, sukurti iš stilizuoto besmegenio, juostos, ledų puodelio, kitų elementų, tačiau be tokių neapibrėžtų paaiškinimų, jokių konkrečių nuorodų į UAB „Rodiklis“ sukurtus bei tiksliai atliktus darbus neva kuriant dizainus nepateikta. Taigi, apeliantės pozicija dėl ginčo prekių ženklo ir dizaino autorių turtinių teisių turėtojo, jį sukūrusio autoriaus yra nenuosekli, nuolat besikeičianti, netiksli. Kita vertus, apeliaciniame skunde teigiama, kad autorių turtinės teisės į ginčo prekių ženklą priklauso ieškovei, tačiau nėra paaiškinta, kas ir kada jį sukūrė.
3. UAB „Rodiklis nesukūrė ginčo prekių ženklo ir dizainų, o UAB „Kraitenė“ į jus niekada neįgijo autorių turtinių teisių
1. Apeliantė, teigdama, kad UAB „Kraitenė“ buvo autorių teisių subjektas, turėjo pareigą teismui pateikti tai patvirtinančią rašytinę autorių turtinių teisių perleidimo sutartį, tačiau šias aplinkybes grindžia tik UAB „Rodiklis“ išrašytomis 2006 metų lapkričio mėn. sąskaitomis faktūromis. Atsakovų manymu, minėtos sąskaitos faktūros nepatvirtina, jog UAB „Kraitenė“ įgijo turtines teises, nes jose aiškiai nėra identifikuojamas kūrinys. Viename iš pateiktų dizainų pavyzdžių kaip gamintojas yra nurodomas Monolith Frost GmbH, nors toks trečiojo asmens pavadinimas buvo pradėtas naudoti tik 2009 m., kai buvo pakeistas ankstesnis šios bendrovės pavadinimas G. S. Tiefkühlkost GmbH. Taigi, patikslinto ieškinio priede Nr. 12 pateikiamas dizainų pavyzdys negalėjo būti sukurtas UAB „Rodiklis“ 2006 m., nes 2006 m. Monolith Frost GmbH pavadinimas nebuvo naudojamas bei neegzistavo. Taigi UAB „Rodiklis“ 2006 m. lapkričio 7 d. sąskaita faktūra Nr. RRR043952 ir 2006 m. lapkričio 16 d. sąskaita faktūra Nr. RRR045048 negalėjo būti išrašytos apeliantės nurodomų dizainų ir prekių ženklo sukūrimo paslaugų UAB „Kraitenė“ pagrindu. Kartu su 2016 m. kovo 4 d. prašymu dėl rašytinių įrodymų prijungimo, apeliantė pateikė analogiškos pakuotės kopiją, kurioje kaip trečiojo asmens pavadinimas nurodomas nebe Monolith Frost GmbH, tačiau G. S. Tiefkühlkost GmbH (kartu atitinkamų pakuočių supainiojimą aiškino apsirikimu). Atsakovų nuomone, šios aplinkybės patvirtina, jog apeliantė, gaminusi ledus pagal Monolith Frost GmbH užsakymą, turi visų pakuočių eskizus ir gali juos pateikti teismui, priderindama prie atitinkamų UAB „Rodiklis“ sąskaitų. Kita vertus, prie UAB „Rodiklis“ išrašytų sąskaitų nėra pridėtų jokių priėmimo–perdavimo aktų, kurie leistų aiškiai identifikuoti, koks kūrinys tokių sąskaitų pagrindu galėjo būti sukurtas bei perduotas UAB „Kraitenė“. Pažymi ir tai, kad valgomieji ledai iš esmės analogiškose dizainams pakuotėse trečiojo asmens užsakymu buvo gaminami dar iki 2006 m. lapkričio mėn. (ir dėl to UAB „Rodiklis“ 2006 m. lapkričio mėn. negalėjo sukurti), patvirtina ir trečiojo asmens užsakymu gamintų ledų pakuočių pavyzdžiai, ant kurių ne tik nurodytas „S.“ ženklas, kuris galėjo būti naudojamas tik iki 2006 m. birželio 30 d., kai buvo pakeistas senas trečiojo asmens pavadinimas iš G. S. Tiefkühlkost GmbH į G. S. Tiefkühlkost GmbH, kuris vėliau dar kartą buvo pakeistas į Monolith Frost GmbH, tačiau ir ledų šiose pakuotėse galiojimo terminai. Šiuo atveju ant pakuočių yra nurodyta aiški galiojimo data (2004 m. rugpjūčio 14 d. ir 2004 m. lapkričio 10 d.). Kadangi ledų galiojimo data paprastai yra vieneri metai nuo pagaminimo, šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, jog ginčo prekių ženklas bei ledų pakuočių dizainai buvo sukurti ir trečiojo asmens naudojami dar iki 2006 m. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad ledų pakuotes trečiasis asmuo saugoja ne nuo 2004 m., kaip nurodoma apeliaciniame skunde, o nuo 2003 m., kai jos buvo pagamintos (ant ledų pakuočių nurodyta jų galiojimo data, kuri yra vieneri metai po ledų pagaminimo datos). Kadangi, per laikotarpį nuo 2003 m. keitėsi G. S. pavardė iš „S.“ į „S.“, o ant išsaugotų pakuočių nurodytas dar „S.“ prekių ženklas“, vėliau keitėsi ir paties trečiojo asmens pavadinimas, pakuotės buvo ir yra saugojamos tiesiog siekiant išsaugoti nebenaudojamų pakuočių pavyzdžius. Trečiasis asmuo būtų galėjęs pateikti ir daugiau įvairių ledų pakuočių pavyzdžių, kadangi saugo ir jas, tačiau iki apeliacinio proceso apeliantė neginčijo ir neabejojo šių pakuočių autentiškumu. Atveju, jei apeliantė abejoja trečiojo asmens pateiktų ledų pakuočių autentiškumu, jai tenka pareiga įrodyti, kad šios pakuotės yra suklastotos. Trečiojo asmens interneto puslapis, kuriame nurodyta siūloma produkcija, nėra dažnai atnaujinamas, jame tiesiog yra paliktas ledų pakuotės atvaizdas su šiuo metu jau nebenaudojamu „S.“ prekių ženklu. Trečiojo asmens vadovo ir akcininko G. S. senoji pavardė „S.“ nenaudojama nuo 2005 m. birželio 10 d. UAB „Kraitenė“ dar 2004 m. ir 2005 m. gamino ir pardavė trečiajam asmeniui valgomuosius ledus: „Eis Plombir“, „Eis Schockoladnoe“, „Eis Slivotschnoe“ vaniliniai grietininiai, „Eis Slivotschnoe“ su riešutais, „Eis Slivotschnoe“ su razinomis, „Eis“ su sutirštintu pienu, ragelius 200 ml, o tokie pavadinimai yra identiški UAB „Rodiklis“ sąskaitose nurodytų ledų pakuočių pavadinimams. Taigi, ledų pakuočių dizainai buvo naudojami bei ledai šiose pakuotėse buvo parduodami trečiajam asmeniui dar ir 2004 m., todėl akivaizdu, jog šių pakuočių dizainų UAB „Rodiklis“ pagal pateikiamas vėlesnes, t. y. 2006 metų lapkričio mėn., sąskaitas faktūras naujai sukurti negalėjo. Liudytojai D. K., M. O., A. B. ir G. S. patvirtino, kad „sniego senio“ prekių ženklą pažymėti ledai buvo gaminami iki bankroto bylos UAB „Kraitenė“ iškėlimo; tai yra vokiečių ledų pakuotė, vadinama „Švyno“ ledų pakuote; 1999 m. į UAB „Kraitenė“ atvyko vokiečių bendrovės atstovas Valdemaras, kuris norėjo gaminti ledus pagal jų sukurtą privatų ženklą, su sąlyga, kad visos etiketės ir visi prekių ženklai priklausys būtent vokiečių bendrovei; „sniego senis“ ant pakuočių buvo 2000 m.; ledai su sniego senio prekių ženklu bei ginčo dizainų pakuotėmis buvo skirti tik į Vokietiją ir tik tai įmonei, kuriai atstovauja G. S., kuris bendradarbiavimą su UAB „Kraitenė“ pradėjo 2000 m.; „sniego senio“ prekių ženklas ir dizainai buvo sukurti apie 2000–2001 m.
4. Dėl A. V. kurto dizaino
1. Patikslinto ieškinio 3 paveikslėlyje nurodytas pakuotės dizainas taip pat yra pažymėtas trečiajam asmeniui priklausančiais prekių ženklais (sniego senio prekių ženklu bei vaflinio puodelio su kaspinu prekių ženklu, kurie yra trečiojo asmens vardu registruoti prekių ženklai). A. V. originalaus kūrinio sukūrimo darbų neatliko, kadangi jau anksčiau sukurtus elementus, kurie yra trečiojo asmens vardu registruoti prekių ženklai, tiesiog sumaketavo į vieną visumą. Tokie A. V. IĮ atlikti veiksmai nėra laikytini kūrinio sukūrimu, ji atliko tik maketavimo darbus. Be kita ko, užrašas rusų kalba „?????2008“ buvo sugalvotas G. S., kadangi 2008 m. Rusijoje buvo paskelbti šeimos metais. Pažymi, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė negalėjo paaiškinti, ką reiškia užrašas „?????“ ir kodėl buvo pasirinktas būtent skaičius „2008“.
5. Ieškovė neįgijo autorių turtinių teisių į prekių ženklą ir dizainus bei nėra jų savininkė
1. Ginčo prekių ženklas ir dizainai UAB „Kraitenė“ niekada nepriklausė, todėl nebuvo ir negalėjo būti parduoti kartu su UAB „Kraitenė“ priklausančiu turtu. Sutarties 2.1 papunktyje nurodyta, kad pardavėjas, 2010 m. spalio 3 d. įvykusiame viešame turto pardavime, pardavė pirkėjui UAB „Kraitenė“ nuosavybės teise priklausantį visą turtą, esantį Fabriko g. 8, Marijampolė bei pateikiama perduodamo turto detalizacija, nurodant konkrečiai perduodamą turtą, tarp kurio jokios įsigyjamos autorių turtinės teisės nurodytos nėra. Taip pat autorių turtinės teisės į ginčo prekių ženklą ir dizainus nebuvo apskaitytos UAB „Kraitenė“ buhalterinėje apskaitoje. Sutarties 2.1 papunktyje nurodyta, jog ieškovei perduodami tik registruoti prekių ženklai pagal suvestinę. Apeliantei yra žinoma, jog UAB „Kraitenė“ kreditorių komiteto posėdžiuose nebuvo svarstomi klausimai dėl bet kokių autorių turtinių teisių perleidimo ieškovei.
6. Ieškovė neturi teisės reikalauti kompensacijos iš atsakovų dėl priekių ženklo ir dizainų naudojimo
1. Apeliantė nepatyrė jokios žalos. Nors apeliantė ir teigia, kad žala pasireiškia kaip negautos pajamos už naudojimąsi neva jai priklausančiais ginčo prekių ženklu ir dizainais bei jos gaminamos produkcijos vartotojų suklaidinimu,. šie UAB „ICECO“ teiginiai nepagrįsti. Apeliantė nėra ir niekada nebuvo ginčo prekių ženklo ir dizainų savininke, atitinkamai ir jų naudojimas negalėjo klaidinti apeliantės produkcijos vartotojų, sukelti jiems painiavos. 2016-06-27 teismo posėdyje apeliantės advokatė R. D. nurodė, kad iš esmės ta pakuotė nėra ginčo, kad ta pakuotė ir tas „besmegenis“ buvo naudojamas tik Monolith ledams gaminti; konkrečiai šita privati pakuotė buvo skirta Monolith. Šiuo atveju UAB „ICECO“ nėra autorių teisių subjektas, negali vadovautis ATGTĮ 83 straipsnio 4 dalies 1 punktu bei reikalauti šioje normoje įtvirtintos kompensacijos atlyginimo. Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnyba 2016 m. kovo 15 d. sprendimu byloje Nr. 10 239 C apeliantės paraišką dėl prekių ženklo, kaip bendrijos prekių ženklo, registracijos panaikinimo atmetė.
7. Nei vienas iš atsakovų neatliko nesąžiningos konkurencijos veiksmų, o ieškovės reikalaujamos priteisti žalos dydis nepagrįstas
1. Nors ir apeliaciniame skunde ir teigiama, jog UAB „Art Glacio“ pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktus, o A. S. pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktu, tačiau, atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir negalėjo pažeisti apeliantės teisių, kurių ji niekada neturėjo. Ginčo prekių ženklą, kaip Bendrijos prekių ženklą, savo vardu 2011 m. gegužės 5 d. yra įregistravęs trečiasis asmuo, kuris yra teisėtas prekių ženklo savininkas bei naudotojas. Atsakovė UAB „Art Glacio“, naudodama ginčo prekių ženklą, nesukėlė painiavos apeliantės produkcijos vartotojams, nes jos produkcijos, pažymėtos prekių ženklu, į mažmeninę rinką netiekė, o vienintelis klientas, nuo 2000 m. pirkęs produkciją, pažymėtą ginčo prekių ženklu, buvo trečiasis asmuo.
8. Dėl prekių ženklo „sniego senis“ panašumo į prekių ženklą „Tirpukas“
1. Mano, jog remiantis kasacinio teismo suformuota praktika suklaidinimo galimybė turi būti nustatoma remiantis visuomenės nuomone. Atsakovų ir trečiojo asmens nuomone, UAB „Factus dominus“ atlikta apklausa yra nereprezentatyvi (neatspindi visuomenės nuomonės), nes: a) apklausoje apskritai nėra keliamas klausimas dėl ginčo prekių ženklo ir prekių ženklo „Tirpukas“ panašumo, b) apklausa atlikta tik Marijampolės apskrityje, o ne visoje šalies teritorijoje, c) buvo užduodami menami klausimai, pateikiant galimų atsakymų variantus bei taip nepagrįstai formuojant respondentų nuomonę, d) apklausos klausimai yra suformuluoti ydingai, netinkamai bei nėra aiškūs, respondentų buvo klausiama ne apie prekių ženklų panašumą / nepanašumą, o apie „pagalvojimą“, net neminint galimo suklaidinimo. Atsakovės UAB „Art Glacio“ užsakymu atliktas Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ visuomenės nuomonės tyrimas dėl klaidinančio prekių ženklų panašumo (toliau – tyrimas), kurio metu buvo apklausti 1005 respondentai nuo 18 iki 75 metų visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad tik 24 proc. visų apklaustų respondentų nurodė, kad ginčo prekių ženklas yra panašus į prekių ženklą „Tirpukas“, tuo tarpu 67 proc. apklaustųjų pripažino, kad ginčo prekių ženklas ir prekių ženklas „Tirpukas“ nėra panašūs. Pažymi, jog prekių ženklas „Tirpukas“ Vokietijoje jokios reputacijos neturi, nežinomas. Priešingai, ginčo prekių ženklas Vokietijoje siejamas būtent su trečiuoju asmeniu, kuris šios šalies teritorijoje prekybą produkcija, pažymėta ginčo prekių ženklu, vykdo jau keliolika metų.
9. Dėl apeliantės į bylą pateiktos M. L. išvados
1. M. L. išvados pagrindžia, kad ginčo prekių ženklas ir prekių ženklas „Tirpukas“ nėra identiški ar klaidinančiai panašūs kūriniai, juolab, kad jais yra skirtingai pateikiamas tas pats bendrinis personažas – sniego senis. Kita vertus, M. L. išvados yra prieštaringos, o apeliaciniame skunde modifikuojami ankstesni apeliantės teiginiai (pavyzdžiui, patikslintame ieškinyje įrodinėjimo, kad ginčo prekių ženklas yra „Tirpuko“ atgaminimas, t. y. kopija), o skunde nurodo, jog ginčo prekių ženklas yra „Tirpuko“ „išvedinys“. Mano, jog M. L. pateikė tik savo subjektyvią, o ne visuomenės nuomonę.
10. Atsakovai nepažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkto
1. A. S. jokių apeliantės komercinių paslapčių neteisėtai nepanaudojo ir neperdavė tretiesiems asmenims. A. S. ir apeliantės darbo santykiai baigėsi 2012 m. vasario 17 d., po to, kai A. S. atsisakė vykdyti, jo nuomone, nepagrįstus apeliantės direktoriaus V. Š. reikalavimus. Nutrūkus darbo santykiams su apeliante, A. S. ilgą laiką buvo bedarbis, buvo įsiregistravęs darbo biržoje kaip darbo ieškantis asmuo. 2012 m. lapkričio 16 d. sudarė darbo sutartį su UAB „Solis“, kurioje dirbo iki 2013 m. rugsėjo 4 d. Trečiasis asmuo 2013 m. liepos mėn. pradžioje kreipėsi į A. S. bei pasiūlė jam bendradarbiauti, nes nusprendė nutraukti ledų pirkimą iš apeliantės. Ledus iš UAB „Art Glacio“ trečiasis asmuo pradėjo pirkti nuo 2014 m. balandžio mėn., o 2011 m. sausio 28 d. trečiojo asmens bendradarbiavimo sutartis su apeliante nebuvo pratęsta, nes jos galiojimas baigėsi 2011 m. gruodžio 31 d., jokie įsipareigojimai šalių nesaistė. Trečiasis asmuo nuo pat UAB „Art Glacio“ įsteigimo daug investavo į įmonę, t. y. paskolino 1 400 000,00 Eur, o A. S. investicijos sudarė 46 339,20 Eur. Vienas A. S. nebūtų finansiškai pajėgus įsteigti naują įmonę bei savarankiškai pradėti ledų gamybą, juo labiau primesti trečiajam asmeniui savo bendradarbiavimo sąlygų. Atsižvelgiant į tai, 2014 m. kovo 25 d. Trečiasis asmuo ir A. S., vykdydami išankstinį susitarimą, sudarė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria trečiasis asmuo iš UAB „Art Glacio“ įsigijo 1785 vienetus paprastųjų vardinių įmonės akcijų.
2. Nėra pagrindo teigti, jog A. S. atskleidė apeliantės komercines paslaptis, susijusias su trečiuoju asmeniu, o informacija (pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, pardavimo kaina, vykdymo sąlygos) buvo pateikta UAB „Art Glacio“ trečiojo asmens siūlant bendradarbiauti. Po darbo santykių su apeliante nutraukimo atsakovas neturėjo objektyvių galimybių konkuruoti bei suteikti trečiajam asmeniui pačias paslaugas, kaip ir apeliantė, nes A. S. neturėjo jokių galimybių vykdyti ledų gamybos veiklą, ilgą laiką ieškojo darbo, o po to įsidarbino UAB „Solis“. Ledų gamybos veiklą atsakovai pradėjo vykdyti tik sulaukę investicijų iš trečiojo asmens. Apeliantės ir trečiojo asmens bei A. S. ir trečiojo asmens sudarytų sutarčių sąlygos (ledų pardavimo kaina) yra identiškos, todėl nepagrįsta teigti, jog A. S., neteisėtai pasinaudojo apeliantės komercine paslaptimi, sudarė sutartį su trečiuoju asmeniu jam palankesnėmis sąlygomis.
11. Atsakovai nepažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto
1. Apeliaciniame skunde minimi tik 3 darbuotojai (A. K., D. K., M. O.), o M. D. tariamas perviliojimas neapeliuojamas. Atsižvelgiant į darbuotojų teismo posėdžio metu duotus parodymus apie perėjimo į UAB „Art Glacio“ aplinkybes, akivaizdu, jog atsakovai jokių aktyvių veiksmų, siekiant pervilioti buvusius apeliantės darbuotojus neatliko ir niekada nesiūlė bei neįkalbinėjo apeliantės darbuotojų pereiti dirbti pas atsakovę. Pavienių darbuotojų savanoriškas perėjimas dirbti iš vienos įmonės į kitą nesudaro pagrindo pripažinti tokius veiksmus nesąžiningais. UAB „Art Glacio“ nepažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punkto. Apeliantė nėra nei ginčo prekių ženklo, nei dizaino savininkė. Ginčo prekių ženklas registruotas kaip Bendrijos prekių ženklas, trečiojo asmens vardu, todėl trečiasis asmuo turi teisę jį naudoti savo nuožiūra, o atsakovai, gamindami ledus pakuotėse, pažymėtose ginčo prekių ženklu, neatlieka jokių neteisėtų veiksmų.
12. Apeliantė nepatyrė žalos dėl atsakovų veiksmų
1. Pažymi, jog su Kauno apygardos teismo argumentais, susijusiais su apeliantės reikalaujamų priteisti nuostolių nepagrįstumu, sutinka. Apeliantės negautos pajamos, kurias neva ji turėjo gauti iš trečiojo asmens, nebuvo realios bei neišvengiamos. Tarp apeliantės ir trečiojo asmens buvo pasirašyta 2011 m. sausio 28 d. bendradarbiavimo sutartis Nr. 28/01/11-02, kuri baigė galioti 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi, nuo 2012 m. sausio 1 d. šalių bendradarbiavimas tęsėsi nesudarius bendradarbiavimo sutarties, nes trečiasis asmuo valgomuosius ledus pirkdavo pagal kiekvieną kartą derinamus atskirus užsakymus. Atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų atsiradusi žala, nes nesiekė pervilioti trečiojo asmens kaip kliento. Apeliantės pajamų praradimą lėmė ne atsakovų neteisėti veiksmai, o trečiojo asmens savarankiški veiksmai, kuriais buvo nuspręsta pakeisti produkcijos tiekėją.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Dėl nagrinėjamos bylos ribų

18. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

21Dėl naujų įrodymų

19. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teisme leidžiamas naujų įrodymų pateikimas, jei tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl, kai nustatomas fakto klausimas, apeliaciniame procese gali būti priimami naujai sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014). Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teisme priimami nauji įrodymai, proceso šalims turi būti sudarytos galimybės suformuluoti bei išreikšti savo poziciją apie naujai pateiktą įrodymą, jame nustatytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016), o apeliacinės instancijos teismui tenka procesinė pareiga šiuos šalių argumentus įvertinti priimant procesinį sprendimą. Ši apeliacinės instancijos teismo procesinė pareiga susijusi su fundamentaliais proceso principais, tokiais kaip šalių procesinis lygiateisiškumas ir teisė būti išklausytomis, todėl tokio pobūdžio šalių argumentų, nors ir neišdėstytų apeliaciniame skunde, įvertinimas nelaikytinas neleistinu apeliacijos ribų konkrečioje byloje peržengimu.
20. Apeliaciniame skunde UAB „ICECO“ prašo priimti ir prijungti prie bylos naujus rašytinius įrodymus: 2008 m. balandžio 9 d. A. V. IĮ PVM sąskaitą–faktūrą DIZ Nr. 044; išrašą iš internetinio tinklalapio ir vertimą į lietuvių kalbą bei pakuotes ir čekius lietuvių kalba. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės pateikti įrodymai realiai galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teisme ir apeliantė nepagrindė būtinybės minėtus dokumentus pateikti vėliau, todėl teisėjų kolegija šių dokumentų nepriima ir prie bylos neprideda.
21. Atsakovai bei trečiasis asmuo pateikė prašymą prijungti prie bylos prijungti prie apeliacine tvarka nagrinėjamos civilinės bylos Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnybos Ketvirtosios apeliacinės tarybos 2017 m. gegužės 8 d. sprendimą. Kadangi šio dokumento turinys ieškovei ir atsakovams žinomas, šis dokumentas priimamas ir pridedamas prie bylos.

22Dėl UAB „ICECO“ nuosavybės teisės į ginčijamus prekės ženklą ir dizainus

22. Patikslinto ieškinio 1 paveikslėlyje pavaizduotas ginčo prekės ženklas „sniego senis / besmegenis“ (t. IV, b. l. 5). Bylos duomenimis iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Kraitenė“ valgomųjų ledų gamybos veikloje naudojo „besmegenių / sniego senių“ atvaizdų seriją / linijas, kuriuos modeliuodavo ant savo gaminamų ledų pakuočių, naudodavo ledų reklamose. Išimtinai konkrečiam užsakovui pagamintų ledų pakuotes buvo pažymėtos modifikuotais „sniego senių / besmegenių“ atvaizdais. Tiek UAB „Kraitenė“, tiek ir UAB „ICECO“ užsakovui (trečiajam asmeniui) Monolith Frost GmbH tiekta pagamintų ledų produkcija buvo pažymėta ginčo „besmegenio / sniego senio“ atvaizdu. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog trečiasis asmuo ginčo prekių ženklais ir dizainais žymėjo ne tik iš ieškovės įsigytą produkciją, tačiau ir produkciją įsigytą iš kitų gamintojų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje (AB „Premia KPC“, AB „Klaipėdos pienas“,, Wera Nova Ltd.).
23. Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnyba 2016 m. kovo 15 d. sprendimu byloje Nr. 10 239 C, atmetė ieškovės pareiškimą dėl trečiajam asmeniui priklausančio prekės ženklo „sniego senis“ kaip Bendrijos prekių ženklo registracijos panaikinimo. Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnybos Ketvirtoji apeliacinė taryba 2017 m. gegužės 8 d. sprendimu atmetė ieškovės apeliacinį skundą dėl Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnybos 2016 m. kovo 15 d. sprendimo. Vadovaujantis Europos tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl Bendrijos prekių ženklo 57 straipsniu, Bendrijos prekių ženklo savininko teisės yra panaikinamos tik tuomet, kai Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnyba, nagrinėjanti skundus dėl Bendrijos prekių ženklo pripažinimo negaliojančiu ar Bendrijos prekių ženklo savininko teisių panaikinimo, priima sprendimą dėl Bendrijos prekių ženklo savininko teisės panaikinimo arba ženklo paskelbimo negaliojančiu, o toks sprendimas tampa galutiniu. Šiuo atveju galutiniu Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnybos sprendimu konstatuotos nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, paneigiančios apeliacinio skundo argumentus: 1) nėra įrodymų, kad UAB „Kraitenė ar koks nors trečiasis asmuo kada nors naudojo ginčijamą žymenį prieš pateikiant paraišką (išskyrus prekes, parduodamas Europos Sąjungos bendrijos prekių ženklo (toliau – ir ESPŽ) savininko pavadinimu); 2) prieš pateikiant ESPŽ registracijos paraišką pakuotė su ginčijamu žymeniu buvo gaminama, parduodama ir naudojama ESPŽ savininko naudai ar jo vardu, kadangi ant visų pakuočių pavyzdžių, kuriuos pateikė abi šalys, tiek su datomis, tiek be jų, yra ESPŽ savininko Monolith Frost GmbH logotipas – „Monolith“ bendrovės pavadinimas ir snaigės emblema – ir visada yra nuoroda, kad gaminiai pagaminti (vok. k. hergestellt für) ESPŽ savininkui ir jo direktoriui G. S. (po 2005 m. pavardės pakeitimo – S.); 3) šalių pateikta pakuotė nurodo skirtingas datas, bet anksčiausia yra 2004 m., kuri yra galiojimo data, nurodyta ant ESPŽ savininko pateiktų etikečių. Net dalis pakuočių, pateiktų pareiškėjo, prašančio pripažinti registraciją negaliojančia, kartu su prašymu pripažinti registraciją negaliojančia, nurodo G. S., bet ne S. pavardę, kuri turėtų būti nurodoma, jei jos būtų pagamintos 2006 m., kaip teigia pareiškėjas (apeliantė), prašantis pripažinti registraciją negaliojančia; 4) faktas, kad UAB „Kraitenė“ užsakė ir sumokėjo už pakuotės dizainą ir gamybą 2006 m. ir 2008 m. nėra pakankamas nuspręsti, kad ji elgėsi savo vardu ir savo sąskaita; 5) nors 2010 m. lapkričio mėn. pirkimo–pardavimo sutartis numato, kad visas UAB „Kraitenės“ turtas buvo parduotas pareiškėjui (apeliantei), prašančiam pripažinti registraciją negaliojančia, turtas yra aiškiai išvardintas ir tuose pateiktuose dokumentuose nėra jokių nuorodų į ginčijamą mažą senį besmegenį.
24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog Europos Sąjungos Intelektinės nuosavybės tarnybos 2017 m. gegužės 8 d. galutiniu sprendimu pripažinta, kad UAB „ICECO“ nėra nei vienintelis teisių perėmėjas, nei teisėtas UAB „Kraitenės“ teisių perėmėjas, tačiau tik 2010 m. lapkričio mėn. pirkimo–pardavimo sutartyje išvardinto turto pirkėjas, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimus: 1) uždrausti atsakovei UAB „Art Glacio“ naudoti patikslinto ieškinio 1 paveikslėlyje pavaizduotą žymenį ir pakuočių dizainus, kurių pavyzdžiai yra pateikti patikslinto ieškinio prieduose Nr. 12 ir Nr.13, kaip pažeidžiančius ieškovės UAB „ICECO“ turimas autorių turtines teises bei 2) priteisti ieškovės naudai 37 650,60 Eur dydžio kompensaciją už autoriaus turtinių teisių pažeidimą solidariai iš atsakovų UAB „Art Glacio“ ir A. S..
25. Pirmosios instancijos teismas bylą šioje dalyje išsprendė teisingai, todėl nėra pagrindo skundžiamojo sprendimo dalį naikinti dėl CPK 28 straipsnio 2 punkto pažeidimo. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl tokio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

23Dėl ginčo prekių ženklo panašumo į prekių ženklą „Tirpukas“

26. Prekės ženklas „Tirpukas“ buvo sukurtas 2000 m. Nuo 2001 m. gegužės 21 d. yra UAB „ICECO“ registruota nuosavybė (t. IV, b. l. 112).
27. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, sprendžiant dėl prekių ženklo ir ginčijamo žymens klaidinamo panašumo, turi būti įvertinta visuomenės klaidinimo galimybė (ne faktinis klaidinimas); šis vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į tai, kaip atitinkamus žymenis, prekes ar paslaugas suvokia atitinkama visuomenės dalis, pagal visumą reikšmingų bylos aplinkybių; turi būti vertinamas ginčo žymenų ir prekių bei paslaugų panašumas, o išvada dėl suklaidinimo galimybės daroma įvertinus šių aspektų tarpusavio santykį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2013). Ginčo žymenys turi būti lyginami laikantis šių pagrindinių taisyklių: suklaidinimo galimybė turi būti vertinama žymenų vizualinio, fonetinio ir semantinio panašumo aspektais, atsižvelgiant į skiriamuosius ir dominuojančius žymenų komponentus, siekiant nustatyti bendrą jų sukuriamą įspūdį vidutiniam vartotojui. Vertinant žymenų panašumą turi būti atsižvelgiamam į tai, kad vartotojas paprastai neturi galimybės lyginti konkuruojančius žymenis, o išvadą dėl jų panašumo ar skirtingumo daro pagal bendrą jo atmintyje išlikusį įspūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264-969/2016; 2016 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-57-611/2016). Taip pat kasacinio teismo išaiškinta, jog ginčo žymenys turi būti lyginami laikantis šių pagrindinių taisyklių: suklaidinimo galimybė turi būti vertinama žymenų vizualinio, fonetinio ir semantinio panašumo aspektais, atsižvelgiant į skiriamuosius ir dominuojančius žymenų komponentus, siekiant nustatyti bendrą jų sukuriamą įspūdį vidutiniam vartotojui. Vertinant žymenų panašumą turi būti atsižvelgiamam į tai, kad vartotojas paprastai neturi galimybės lyginti konkuruojančius žymenis, o išvadą dėl jų panašumo ar skirtingumo daro pagal bendrą jo atmintyje išlikusį įspūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-469/2017).
28. Viešai žinoma, jog senis besmegenis ir /ar sniego senis yra antropomorfinė žmogaus skulptūra, pagaminta iš sniego; besmegenis statomas iš trijų tokių kamuolių, kurie simbolizuoja pilvą, krūtinę ir galvą, iš šono prilipdomos ar iš šakų padaromos rankos. Tradiciškai besmegenio nosį vaizduoja morka, o akis ir burną – anglių gabalėliai, gali būti dekoruojamas kepure, šluota, drabužiais.
29. Liudytojo A. B., buvusio BUAB „Kraitenė“ steigėjo, akcininko bei gen. direktoriaus, parodymais, prekių ženklas „Tirpukas“ buvo sugalvotas kaip naujas lietuviškas personažas, netradicinis, lyginant su paprastu sniego seniu, kuris populiarus Rusijoje ir matytas animaciniuose filmuose; prekių ženklas „Tirpukas“ trečiajam asmeniui ir G. S. buvo neįdomus; kadangi „Tirpukas“ asocijuojasi su jaunu sniego žmogeliuku ir toks buvo jo kūrėjų tikslas, o senis besmegenis nuo senų laikų yra žiemos personažas, kuris Vokietijoje gyvenantiems rusams (ledų pirkėjams) labiau asocijuojasi su ledais arba su jų gimtine.
30. Teisėjų kolegijos vertinimu lyginami priekių ženklai yra nepanašūs. Vizualiai ginčo prekės ženklas yra panašesnis į tradicinį sniego senį / besmegenį, o „Tirpukas“ yra modifikuotas tradicinio sniego senio / besmegenio atvaizdas, t. y. jo išvaizda pakeista iš senio į jaunuolį, nepakeičiant tradicinių besmegenio vaizdavimo elementų: balta spalva, nosyje vaizduojama morka, yra dekoruotas.
31. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti šalių užsakytas ir į bylą pateiktas vartotojų apklausas. Visuomenės klaidinimo galimybė yra fakto klausimas. Iš apeliantės užsakymu atliktos 2015 m. birželio 9–11 d. UAB „Factus dominus“ apklausos ataskaitos duomenų nustatyta, kad tyrime dalyvavo 400 respondentų; 48,5 proc. turimo dalyvių ginčo prekės ženklą priskyrė UAB „ICECO“, 33,8 proc. – UAB „Kraitenė“ bei 1,5 proc. – UAB „Art Glacio“; 71,3 proc. ginčo prekės ženklą priskyrė „Tirpuko“ ledams., 10 proc. – „Dadu“ ledams, 2 proc. – UAB „Art Glacio“ gaminamiems ledams. Iš atsakovės užsakymu atliktos Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ visuomenės nuomonės tyrimo ataskaitos duomenų nustatyta, jog buvo apklausti 1005 respondentai visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje; 24 proc. nurodė, kad ginčo prekių ženklas yra panašus į prekių ženklą „Tirpukas“, 67 proc. apklaustųjų pripažino, kad ginčo prekių ženklas ir prekių ženklas „Tirpukas“ nėra panašūs; 68 proc. respondentų nurodė, kad nesuklystų įsigydami atitinkamais prekių ženklais pažymėtą produkciją, 22 proc. – kad galėtų suklysti; 47 proc. nurodė, kad produkciją, pažymėtą ginčo prekių ženklu ir prekių ženklu „Tirpukas“, gamina skirtingi gamintojai, 19 proc. negalėjo atsakyti į pateiktą klausimą, 23 proc. – kad produkciją gamina ekonomiškai susiję gamintojai ir 11 proc. nurodė, kad produkciją gamina tas pats gamintojas. Teisėjų kolegija, palyginusi apklausų duomenis, konstatuoja, jog UAB „Factus dominus“ apklausoje dalyvavusiems respondentams buvo pateiktas tik ginčo „sniego senio / besmegenio“ vizualinis atvaizdas (prekės ženklas) ir nebuvo pateiktas „Tirpuko“ vizualinis atvaizdas; taip pat respondentams buvo užduoti klausimai ne dėl dviejų prekės ženklų panašumo, o dėl ginčo prekės ženklo priskyrimo atsakymuose išvardintiems gamintojui ir ledams (pavadinimui). Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ apklausoje dalyvavusiems respondentams buvo pateikti ginčo bei „Tirpukas“ prekių ženklai, jiems buvo užduoti klausimai dėl perkės ženklų tarpusavio panašumo / nepanašumo. Taigi, sprendžiant klausimą dėl prekių ženklų panašumo / nepanašumo vadovaujamasi atsakovės užsakymu atliktos Rinkos ir visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ visuomenės nuomonės tyrimo ataskaitos duomenimis, kurie patvirtina faktą, kad, visuomenės vertinimu, ginčo prekių ženklas ir prekių ženklas „Tirpukas“ nėra panašūs, kadangi daugiau nei pusė (68 proc.) respondentų nurodė manantys, kad ginčo prekių ženklas ir prekių ženklas „Tirpukas“ yra nepanašūs, taip pat daugiau nei pusė (66 proc.) respondentų nurodė, jog lyginamais prekių ženklais žymimą produkciją gamina skirtingi gamintojai arba negalėjo atsakyti į šį klausimą, pripažįstama, kad didžioji dalis vartotojų nesuklystų rinkdamiesi tarp ginčo prekių ženklu ir prekių ženklu „Tirpukas“ pažymėtų prekių, kadangi prekių ženklai nėra panašūs. Pažymėtina ir tai, Vidaus rinkos derinimo tarnybos 2016 m. kovo 15 d. sprendime byloje Nr. 10 239 C pasisakyta, jog prekių ženklas „Tirpukas“ aiškiai skiriasi nuo ginčo prekių ženklo (t. V, b. l. 135).
32. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog apeliantės teiginys, kad ginčo prekės ženklas yra prekių ženklo „Tirpukas“ išvedinys, atkartojantis „Tirpuko“ bruožus ir kūrybinę idėją, yra nepagrįstas. UAB „Art Glacio“, naudodama ginčo prekių ženklą, negalėjo sukelti painiavos UAB „ICECO“ produkcijos vartotojams, kadangi prekių ženklai „Tirpukas“( t. IV, b. l. 112) ir „sniego senis / besmegenis“ (t. IV, b. l. 5) yra nepanašūs ir skiriasi.

24Dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmais padarytos žalos atlyginimo

33. Apeliaciniame skunde teigiama, jog atsakovė UAB „Art Glacio“ (toliau – ir atsakovė) pažeidė Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ir 5 punktus, o atsakovas A. S. (toliau – ir atsakovas) – Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktu.

25Dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų taikymo

34. Nustatyta, jog apeliantė ir atsakovas buvo sudarę 2011 m. vasario 28 d. komercinės paslapties išsaugojimo susitarimą, kurio atsakovas įsipareigojo nenaudoti, neatskleisti įmonės komercinės paslapties du metus nuo darbo teisinių santykių pasibaigimo (Susitarimo 2.2.6. p.). Taip pat 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu atsakovui buvo suteiktos papildomos teisės, numatytos įmonės vadovui įstatų atitinkamuose punktuose. Byloje esančiuose faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose yra užfiksuotos aplinkybės apie apeliantės darbuotojų atsakovui A. S. išsiųstus elektroninius laiškus, laikotarpiu, kai A. S. dirbo UAB „ICECO“ gamybos direktoriumi (2011-02-28–2012-02-14), kurie patvirtina aplinkybes, jog atsakovas bei darbuotojai disponavo apeliantės nevieša komercine informacija: a) 2012 m. vasario 10 d. R. K. laiškas apie ledų savikainas VICI, b) 2012 m. vasario 8 d. G. K. laiškas apie ledų gamybos organizavimą, c) 2012 m. vasario 9 d. R. K. laiškas apie ledų savikainas, d) 2011 m. spalio 3 d. R. V. laiškas apie savikainas monolitui, e) 2011 m. birželio 9 d. O. K. laiškas apie planines savikainas – LEDAI bei 2012 m. vasario 15 d. G. K. laiškas, dėl ragelių, išsiųstas po atsakovo išėjimo iš apeliantės darbo (t. II, b. l. 54).
35. Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant neteisėtas informacijos, kuri yra kito ūkio subjekto komercinė paslaptis, naudojimą, perdavimą, skelbimą be šio subjekto sutikimo, taip pat tokios informacijos gavimą iš asmenų, neturinčių teisės šios informacijos perduoti, turint tikslą konkuruoti, siekiant naudos sau arba padarant žalą šiam ūkio subjektui.
36. Komercinės paslaptys yra pramoninės nuosavybės objektai. Kaip ir kiti šios nuosavybės objektai, komercinės paslaptys yra svarbi konkuravimo rinkoje priemonė. CK 1.116 straipsnio 1 dalyje apibrėžta komercinės paslapties objekto samprata ir pateikti kriterijai, keliami informacijai, kad ši būtų kvalifikuojama ir saugoma kaip bendrovės komercinė (gamybinė) paslaptis. Kasacinis teismas jau yra pažymėjęs, kad informacija apie asmens klientus gali būti pripažinta komercine paslaptimi, esant visiems formaliesiems komercinės paslapties požymiams: vertei, slaptumui, protingai tokios informacijos apsaugai. Tokiu atveju ji gali būti pripažinta komercine paslaptimi ir atitinkamai saugoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Komercinės paslaptys – konfidencialūs duomenys, kurie yra tokie specifiniai ir reikšmingi, kad darbuotojai, net ir pasibaigus darbo santykiams, sutartyje ar įstatyme nustatytą laiką negali teisėtai panaudoti jų jokiais tikslais, kurie kokiu nors būdu galėtų pažeisti teisėto informacijos savininko teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
37. UAB „ICECO“ teigia, jog atsakovas A. S., turėdamas sutartinį įsipareigojimą dvejus metus nuo darbo teisinių santykių nutraukimo pabaigos neatskleisti apeliantės komercinės paslapties, perdavė atsakovei UAB „Art Glacio“ UAB „ICECO“ komercinę paslaptį – informaciją apie apeliantės užsakovo Monolith Frost GmbH ledų gamybos bei tiekimo kainodarą, įsigyjamų ingredientų kainas, savikainas ir pan.
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, informacija apie apeliantės klientą (užsakovą) Monolith Frost GmbH atitiko CK 1.116 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus tiek, kad ji būtų laikoma komercine paslaptimi, nes tie duomenys atitiko komercinės paslapties požymius, buvo neprieinami tretiesiems asmenims, juos žinojo atsakovas A. S., kuris nuo 1997 m. dirbo UAB „Kraitenė“ bei buvo atsakingas už ledų gamybą; o UAB „Kraitenė“ bankrutavus, nuo 2011 m. pradėjo dirbti UAB „ICECO“, laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 28 d. iki 2012 m. vasario 14 d. dirbo UAB „ICECO“ gamybos direktoriumi bei, kaip minėta, turėjo įsipareigojimą du metus nuo darbo teisinių santykių pasibaigimo saugoti apeliantės komercines paslaptis.
39. Apeliantė teigia, UAB „ICECO“ klientas Monolith Frost GmbH, su kuriuo apeliantę siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo santykiai, perėjo į A. S. įsteigtą atsakovę UAB „Art Glacio“, kuriai atsakovas atskleidė komercinę paslaptį, susijusią su valgomųjų ledų gamyba užsakovei Monolith Frost GmbH. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai ūkio subjektas, įgijęs ar naudojantis komercinę paslaptį sudarančią informaciją, siekia nesąžiningai konkuruoti, be CK 1.116 straipsnio 4 dalies, taip pat taikomas ir Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016).
40. Nustatyta, jog A. S. nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2013 m. rugsėjo 4 d. dirbo UAB „Solis“. 2013 m. rugsėjo 3 d. atsakovas įregistravo UAB „Art Glacio“. Atsakovė su buvusiu apeliantės užsakovu (trečiuoju asmeniu) Monolith Frost GmbH sudarė 2013 m. rugsėjo 24 d. bendradarbiavimo sutartį (praėjus 21 d. nuo atsakovės įmonės įsteigimo). Šiuo metu UAB „Art Glacio“ akcininkai yra trečiasis asmuo Monolith Frost GmbH, nuo 2014 m. kovo 25 d. turi 1 785 vienetus paprastųjų vardinių įmonės akcijų (51 proc.), likusios akcijos priklauso A. S., kuris yra ir šios įmonės direktorius. Atsakovai paaiškino, kad trečiasis asmuo 2013 m. liepos mėn. pradžioje kreipėsi į A. S. bei pasiūlė jam bendradarbiauti; atsakovas sutiko ir 2013 m. rugsėjo 3 d. įregistravo UAB „Art Glacio“. Liudytojas G. S. parodė, kad sužinojo aplinkybę, jog 2013 m. gegužės mėn. apeliantė pradėjo trečiojo asmens ledų asortimentą pardavinėti Vokietijoje trečiojo asmens konkurentams, todėl 2013 m. liepos 1 d. G. S. pakvietė apeliantės vadovą V. Š. į Monolith grupės įmonių savininkų susirinkimą, kuris vyko Prahoje. Šio susitikimo metu Monolith grupės partneriai pareiškė apeliantei, kad jiems nepriimtinas toks elgesys, kai jos produktai yra platinami konkurentams Vokietijoje. V. Š. buvo įspėtas, jeigu nenustos pardavinėti produkcijos Monolith grupės konkurentams Vokietijoje, trečiasis asmuo bendradarbiavimą nutrauks. Tame pačiame susitikime Monolith grupės partneriai pasiūlė apeliantei sudaryti naują sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo įsipareigotų kasmet nupirkti valgomųjų ledų už 2 000 000,00 Eur, o apeliantė įsipareigotų neparduoti trečiojo asmens išvystytų produktų konkurentams Vokietijoje, tačiau V. Š. su tokia sąlyga nesutiko (šias aplinkybes taip pat patvirtina 2013 m. birželio 3 d – birželio 12 d. elektroninis susirašinėjimas). Po šio susitikimo su V. Š. (2013 m. liepos 1 d.), Monolith grupės įmonių savininkai nusprendė, kad jų valdomos įmonės ateityje produkcijos iš apeliantės nepirks, ir arba atidarys naują savo fabriką, gaminantį ledus, arba perduos gaminti produkciją kitam fabrikui. Po 2013 m. liepos 1 d. susitikimo G. S. paskambino A. S. bei papasakojo apie trečiojo asmens planus, susijusius su planuojama ledų gamyba Lietuvoje bei paklausė, ar A. S. galėtų dirbti trečiajam asmeniui bei gaminti valgomuosius ledus. Tokiu būdu buvo įsteigta UAB „Art Glacio“, kurios akcininku vėliau tapo trečiasis asmuo.
41. Iš nustatytų aplinkybių visumos spręstina, kad komercinio bendradarbiavimo tarp apeliantės ir trečiojo asmens nutraukimas buvo sąlygotas trečiojo asmens sužinojimui apie UAB „ICECO“ platinamus produktus Monolith Frost GmbH konkurentams Vokietijoje bei apeliantės nesutikimu neparduoti trečiojo asmens išvystytų produktų konkurentams Vokietijoje. Tarp minėtų šalių nesutarimų dėl apeliantės gaminamų ledų sudėtinių dalių ir / ar receptūros nebuvo; receptūros ar ledų skonio klausimai nelėmė Monolith Frost GmbH sprendimo nutraukti komercinius santykius su apeliante bei pradėti bendradarbiauti su UAB „Art Glacio“. UAB „ICECO“ konkuruojanti įmonė UAB „Art Glacio“ buvo įsteigta trečiojo asmens produkcijai gaminti Monolith grupės įmonių savininkams nusprendus ir trečiajam asmeniui Monolith Frost GmbH bei atsakovui A. S. susitarus dėl bendradarbiavimo, t. y. buvo atidaryta nauja trečiojo asmens produkcijos (ledų) gamykla – A. S. įsteigta UAB „Art Glacio“, kurios didžioji dalis akcijų priklauso trečiajam asmeniui, ir kuri gamina trečiojo asmens produkciją. A. S. disponavo UAB „ICECO“ komercinę paslaptį sudarančia informacija, susijusia su Monolith Frost GmbH ledų gamyba bei tiekimu klientams, t. y. žinojo apie apeliantės komercinius santykius su užsakovais, taip pat įskaitant ir Monolith Frost GmbH, jų poreikius, taikomas kainas ir nuolaidas, savikainas, rinkos konjunktūrą ir kt., todėl nutraukęs darbo teisinius santykius su UAB „ICECO“ minėtos informacijos negalėjo atskleisti du metus nuo darbo teisinių santykių pasibaigimo (iki 2014-02-14), tačiau nepasibaigus minėtam terminui, 2013 m. liepos mėn., trečiajam asmeniui pasiūlius, A. S. sutiko bendradarbiauti ir po dviejų mėnesių po bendradarbiavimo (2013-09-03) įsteigė UAB „Art Glacio“ bei pasirašė su trečiuoju asmeniu bendradarbiavimo sutartį (2013-09-24). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtas pasinaudojimas komercinę paslaptį sudarančiais duomenimis (kliento atstovų, atsakingų už užsakymų teikimą kasatoriui, kontaktai, informacija apie klientą ir jo ypatumus, iš kliento gautos pajamos, klientui taikoma kainodaros metodika (savikaina, nuolaidos, finansinės galimybės taikyti nuolaidas, marža), su klientu sudarytų sutarčių ypatumai) turėtų būti atsiradusių neigiamų padarinių (kliento netekimo) priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317-916/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas A. S. ir jo įsteigta atsakovė UAB „Art Glacio“, nepraėjus dvejiems metams po A. S. išėjimo iš UAB „ICECO“, neteisėtai pasinaudojo komercinę paslaptį sudarančia informacija apie apeliantės užsakovą Monolith Frost GmbH, kas sąlygojo neigiamus padarinius – UAB „ICECO“ kliento Monolith Frost GmbH praradimą.
42. Pagal Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar neatlikti visų ar dalies savo darbo pareigų, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra nurodęs, kad, taikant šią normą, būtina aiškintis, ar yra pakankamai duomenų apie reikšmingas aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą apie sąžiningos konkurencijos pažeidimą: ar ginčo šalys yra konkuruojantys subjektai, ar atsakovas siūlė ieškovo darbuotojams pereiti dirbti pas jį, ar siūlymu siekė sumažinti kito ūkio subjekto gebėjimą konkuruoti, ar tokiais veiksmais buvo padaryta žala ieškovui, ar dėl to padidėjo atsakovo konkurencinės galimybės. Šios aplinkybės gali būti nustatomos tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai – aiškinantis darbuotojų darbo sąlygas, sulygtą darbo užmokestį ir kitas darbo sutarties sąlygas ieškovo ir atsakovo įmonėje, darbuotojų elgesį iki ir po darbo sutarčių su ieškovu nutraukimo, darbo sutarčių nutraukimo priežastis, darbuotojų motyvaciją dirbti atsakovo įmonėje ir kitas svarbias aplinkybes, taip pat ieškovo ir atsakovo, kaip ūkio subjektų, padėtį atitinkamoje verslo srityje, jų galimybes konkuruoti, darbuotojų išėjimo ar, priešingai, atėjimo įtakos darbdavio finansinei, konkurencinei būklei mastą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2009). Tik faktas, kad darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011).
43. Akivaizdu, kad atsakovui ir trečiajam asmeniui susitarus dėl bendradarbiavimo (įkūrus naują gamyklą, kurioje gaminama ir trečiojo asmens produkcija), naujai įsteigtos įmonės veiklai vykdyti buvo reikalingi specialiai parengti ir kvalifikuoti darbuotojai. Apeliantė teigia, jog atsakovai perviliojo šiuos darbuotojus: 1) gamybos cecho technologinių linijų derintoją A. K., 2) gamybos cecho vyriausiasis technologinių linijų derintoją D. K., 3) gamybos cecho administracijos meistrę M. O..
44. Nustatyta, kad D. K. prašymą atleisti iš darbo savo noru pateikė 2013-10-07, iš darbo atleistas 2013-10-18, tą pačią dieną jis įsidarbino UAB „Art Glacio“. A. K. prašymą atleisti iš darbo savo noru pateikė 2013-10-07, iš darbo atleistas 2013-10-25, UAB „Art Glacio“ įsidarbino 2013-10-21 (dar dirbdamas pas apeliantę ir jai nežinant). M. O. prašymą atleisti iš darbo savo noru pateikė 2014-02-26, iš darbo atleista 2014-03-14, tą pačią dieną įsidarbino UAB „Art Glacio“.
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, kad buvę UAB „ICECO“ darbuotojai darbo sutartis su ieškove nutraukė be svarbių ir objektyvių priežasčių (savo noru) ir be to, iš karto įsidarbino konkuruojančiame ūkio subjekte. Darbuotojai išėję iš UAB „ICECO“ įsidarbino UAB „Art Glacio“ praėjus beveik mėnesiui UAB „Art Glacio“ įsteigimo (2013-09-03). Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytas darbuotojų skaičius (37), kurį teismas palygino su įsidarbinusiųjų asmenų iš UAB „ICECO“ skaičiumi (4), leido teismui padaryti išvadą, jog pervilioti darbuotojai sudaro tik mažą dalį visų UAB „Art Glacio“ darbuotojų. Tačiau bylos duomenimis visi iš UAB „ICECO“ išėję darbuotojai UAB „Art Glacio“ įsidarbino iki ši įmonė 2014 m. kovo pradžioje pradėjo gamybos procesą ir įsidarbinimo metu buvo vieninteliai UAB „Art Glacio“ darbuotojai, įskaitant atsakovą. Be to, pas atsakovę perėjo dirbti ne vienas, o keli darbuotojai, kurie iš esmės dirba tapačiose pareigose, kaip ir dirbo UAB „ICECO“, šie darbuotojai turi gamybinės patirties, kompetencijų bei specialių žinių (technologinių linijų derintojai ir meistrė), taip pat disponavo UAB „ICECO“ nevieša komercine informacija (buvo sudarytos sutartys dėl komercinių paslapčių apsaugos). Taigi, įdarbinusi kvalifikuotus darbuotojus UAB „Art Glacio“ iš karto įgijo pranašumą, palyginti su padėtimi, jei būtų įdarbinusi darbuotojus, neturinčius specialių žinių ir patirties bei kompetencijos.
46. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog UAB „ICECO“ patyrė žalą dėl Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų pažeidimo – dėl A. S. perduotos UAB „ICECO“ komercinę paslaptį sudarančios informacijos UAB „Art Glacio“ apeliantė neteko ilgamečio užsakovo ir kvalifikuotų, parengtų bei išmanančių darbuotojų, atitinkamai ir apeliantės iš užsakovės Monolith Frost GmbH gauti finansiniai srautai perėjo pas konkuruojantį subjektą UAB „Art Glacio“.

26Dėl bendrais kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimo

47. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad tais atvejais, kada žala padaryta nesąžiningos konkurencijos veiksmais (inter alia, nurodytais Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 d. 1–4, 6 p.), sprendžiant dėl žalos atlyginimo, taikytinos Civilinio kodekso nuostatos, nes lex specialis (Konkurencijos įstatyme) specialiųjų nuostatų dėl žalos atlyginimo nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326/2012).
48. Tais atvejais, kai žala padaroma bendrais kelių subjektų veiksmais, reikia nustatyti kiekvieno iš jų civilinės atsakomybės sąlygas ir ribas. Tokio pobūdžio bylose gali būti reiškiami reikalavimai dėl: 1) komercinės paslapties sukūrimo, naudojimo, tobulinimo išlaidų (tiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 2) negautų pajamų (netiesioginiai nuostoliai) priteisimo; 3) nepagrįsto praturtėjimo sumos priteisimo. Kiekvienu konkrečiu atveju reikia pirmiausia atskirai įvertinti kiekvieną iš pareikštų reikalavimų (nagrinėjamu atveju – negautos pajamos ir nepagrįstas praturtėjimas) – kas atliko neteisėtus veiksmus, kokia žala atsirado, kuo ji pasireiškė. Veiksmų bendrumas, kaip minėta, vertinamas kiekvieno reikalavimo atžvilgiu atskirai. Atsižvelgusi į CK 1.116 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad pajamos, gautos neteisėtai naudojant komercinę (gamybinę) paslaptį, laikomos nepagrįstu praturtėjimu, ir CK 6.237 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą asmens pareigą grąžinti be pagrindo įgytą turtą, išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad už tokių pajamų grąžinimą atsako jas gavęs asmuo. Pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą yra asmeninė pareiga, tenkanti tik turtą gavusiam asmeniui. Jo atsakomybė negali būti solidari su kitu asmeniu, nes konkreti tokių pajamų suma ir neteisėtas jų gavėjas visai atvejais turi būti nustatyti. Jei dėl gautų pajamų nepagrįstai praturtėja keletas asmenų, jie atsako ta dalimi, kokia praturtėjo. Taigi prievolės dalys nustatomos tokiu būdu: nepagrįsto praturtėjimo suma visuomet priteisiama dalimis, priklausomai nuo kiekvieno asmens gautos naudos, o tais atvejais, kai nepagrįsto praturtėjimo suma nepadengia visos negautų pajamų sumos, skirtumas priteisiamas taikant dalinę atsakomybę, jeigu įmanoma nustatyti prievolės dalis. Jei prievolės dalių nustatyti negalima, šiam skirtumui taikoma solidarioji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6-706/2016. Teismų praktika. 2016, 45, p. 68-92). Solidariosios atsakomybės taikymo sąlygos išdėstytos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-59/2008; kt.).

27Dėl žalos (negautų pajamų), patirtos dėl atsakovų nesąžiningos konkurencijos veiksmų

49. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų UAB „Art Glacio“ ir A. S. 852 060,40 Eur dydžio negautas pajamas, kurią grindžia aplinkybe, kad užsakovas Monolith Frost GmbH nutraukė pirkimus iš apeliantės ir tapo UAB „Art Glasio“ užsakovu; dėl atsakovės UAB „Art Glacio“ neteisėtų veiksmų apeliantė laikotarpiu 2013-09-24 – 2015-09-07 negavo pajamų. Pirmosios instancijos teismas dėl šio reikalavimo nepasisakė, kadangi sprendė, jog atsakovai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu būtų atsiradusi ieškovės nurodoma žala.
50. Bylos duomenimis 2011 m. sausio 28 d. bendradarbiavimo sutartis, sudaryta tarp apeliantės ir Monolith Frost GmbH, baigė galioti 2011 m. gruodžio 31 d. Tolimesnis UAB „ICECO“ ir Monolith Frost GmbH bendradarbiavimas tęsėsi nesudarius bendradarbiavimo sutarties, pagal kiekvieną kartą derinamus atskirus užsakymus. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Monolith Frost GmbH pirko produkciją iš UAB „ICECO“ iki 2014 m. balandžio mėn. pabaigos. Byloje nustatyta, jog trečiasis asmuo nusprendė nutraukti bendradarbiavimą su apeliante nuo 2013 m. liepos 1 d. Apeliantė 852 060,40 Eur (714 d. × 4 120,44 Lt gryno pelno = 2 941 994,16 Lt) negautas pajamas skaičiuoja laikotarpiu nuo UAB „Art Glacio“ ir Monolith Frost GmbH sudarytos 2013 m. rugsėjo 24 d. produkcijos pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 130901 iki 2015-09-07 (patikslinto ieškinio pateikimo dienos), tačiau patikslintame ieškinyje žalą skaičiuoja pagal vidutiniškai gautą 4 120,44 Lt grynąjį pelną per vieną bendradarbiavimo su Monolith Frost GmbH dieną laikotarpiu nuo 2011-01-28 (2011 m. sausio 28 d. bendradarbiavimo sutarties sudarymo) iki 2013-09-24 (ieškinio pareiškimo teisme dienos).
51. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad negautos pajamos yra asmens tikėtinos gauti lėšos, kurios negautos dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, sutrukdžiusių ieškovo veiklą, iš kurios buvo numatyta jas realiai gauti. Negautas pajamas, kaip nuostolius, apibūdina tokie požymiai, kaip pagrįstas tikėtinumas jas gauti, jeigu pažeidimo nebūtų, ir pajamos suprantant jas kaip sumą, kurią sudarytų lėšos, kuriomis asmuo praturtėtų iš teisėtos veiklos. Negautos pajamos reiškia negautą pelną, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusiojo turtinė padėtis. Dėl to apskaičiuojant negautas pajamas, turi būti minusuojamos išlaidos, kurių būtų turėjęs nukentėjusysis. Tai turi būti grynasis pelnas (CK 6.249 str. 1 d.). Išskaičiavus sąnaudas iš visų pajamų (įplaukų), o iš šių – ir pelno mokestį pagal Pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, kaip būtų pagerėjusi nukentėjusiojo asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis Nr. 3K-3-62/2008; 2008 m. birželio 9 d. nutartis Nr. 3K-3-322/2008; 2008 m. birželio 17 d. nutartis Nr. 3K-336/2008; kt.).
52. Pažymėtina, jog reikalavimas dėl negautų pajamų atlyginimo grindžiamas laikotarpiu 2013-09-24 –2015-09-07, kai UAB „ICECO“ negavo pajamų pagal užsakovo Monolith Frost GmbH teiktus atskirus užsakymus iki 2014 m. balandžio mėn. pabaigos, kadangi 2011 m. sausio 28 d. bendradarbiavimo sutartis jau nuo 2011 m. gruodžio 31 d. negaliojo, t. y. Monolith Frost GmbH neturėjo ilgalaikio ir pastovaus įsipareigojimo pirkti valgomuosius ledus iš apeliantės. Tačiau žalą visgi apeliantė skaičiuoja pagal vidutiniškai gautą grynąjį pelną per vieną bendradarbiavimo su Monolith Frost GmbH dieną laikotarpiu nuo 2011-01-28 iki 2013-09-24. Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015; 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576-687/2016; kt.).

28Dėl bylos procesinės baigties

53. Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 326 str. 1 d. 4 p.) nėra absoliuti, nes ją riboja CPK 327 straipsnis. Pagal šį CPK straipsnį apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik trimis atvejais: a) kai sprendimas panaikinamas dėl CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų pagrindų; b) kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme; c) kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus.
54. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl žalos skaičiavimo ir / ar dydžio pagrįstumo. Žalos dydis – fakto klausimas, susijęs su bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (CPK 178 str.). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje ir būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai, t. y. visi nurodyti faktai išsamiai turėtų būti ištirti remiantis civilinio proceso įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklėmis, užtikrinant šalių rungimosi principą (CPK 7, 12, 42 str., 176 str. 1 d., 177 str.1 d., 179, 185 str.; Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013). Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui patikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).
55. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog nagrinėjamojoje byloje dėl nustatytų atsakovų neteisėtų veiksmų UAB „ICECO“ kilo neigiamos pasekmės (Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 p.) ir ieškovė prašo taikyti solidariąją atsakomybę, tačiau negautas pajamas grindžia skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad teismas turi išnagrinėti ir įvertinti šio reikalavimo pagrįstumą visais faktiniais pagrindais taikytinų ginčui materialiųjų įstatymų požiūriu. Dėl to panaikinama Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas priteisti ieškovės UAB „ICECO“ naudai 852 060,40 Eur dydžio žalą, patirtą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, solidariai iš atsakovų UAB „Art Glacio“ ir A. S. ir perduodama byla pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str.1 d. 2 p., 326 str. 4 p.)
56. UAB „ICECO“ tikslintina pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamos laikotarpiu 2013-09-24–2015-09-07 negautos pajamos (CPK 12, 178 str.). Viena iš įrodinėjimo priemonių yra ekspertizės išvada.
57. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia šalių dėmesį ir akcentuoja, jog atsižvelgiant į ginčo pobūdį tarp verslo subjektų bei abipusių nuolaidų ir kompromiso būdu, bet kurioje proceso stadijoje ginčo šalys gali baigti bylą taikos sutartimi (CPK 51 str. 1 d.), taip pat šalys skatinamos pasinaudoti taikinamuoju tarpininkavimu – teismine mediacija, kurios paskirtis yra padėti šalims civilinėse bylose išspręsti ginčą taikiai tarpininkaujant vienam ar keliems mediatoriams (tarpininkams).

29Dėl bylinėjimosi išlaidų

58. Byloje priėmus spendimą iš esmės teismas turi išspręsti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo galutinis sprendimas nepriimamas, o panaikinęs procesinį bylą nagrinėjusio teismo sprendimo dalį, teismas grąžina bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas, nes toks apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nelaikytinas palankesniu kuriai nors iš proceso šalių.

30Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais,

Nutarė

31Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 23 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai uždrausti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Art Glacio“ naudoti patikslinto ieškinio 1 paveikslėlyje pavaizduotą žymenį ir pakuočių dizainus, kurių pavyzdžiai yra pateikti patikslinto ieškinio prieduose Nr. 12 ir Nr.13, kaip pažeidžiančius ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ICECO“ turimas autorių turtines teise ir priteisti ieškovės naudai 37 650,60 Eur dydžio kompensaciją už autoriaus turtinių teisių pažeidimą solidariai iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Art Glacio“ ir A. S., palikti nepakeistą.

32Kitą bylos dalį, dėl ieškinio reikalavimų priteisti solidariai iš atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Art Glacio“ ir A. S. ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „ICECO“ naudai 852 060,40 Eur dydžio žalą, patirtą dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas, perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.