Byla 2A-683/2012
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo bei žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. T. ir L. D. T. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-645-280/2011 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Severitas“ ieškinį atsakovams V. T., Leokadijai D. T., J. P. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo bei žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB „Severitas“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu atsakovams V. T., L. D. T., J. P., prašydamas:

  1. panaikinti akcijų perleidimo sutartį, kuria atsakovė L. D. T. perleido BUAB „Severitas“ akcijas atsakovui J. P., ir taikyti restituciją: įpareigoti atsakovę L. D. T. grąžinti atsakovui J. P. pagal sandorį gautus pinigus, o atsakovą J. P. įpareigoti grąžinti atsakovei L. D. T. akcijas ir visą jų pagrindu perimtą įmonės turtą (įskaitant visus dokumentus);
  2. priteisti jam iš atsakovo V. T. ir atsakovės L. D. T. solidariai 37 974,01 Lt žalos atlyginimo;
  3. priteisti jam iš atsakovo V. T. ir atsakovės L. D. T. solidariai 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

5Ieškovas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 6 d. nutartimi UAB „Severitas“ iškėlė bankroto bylą. Steigėjas P. T. buvo BUAB „Severitas“ akcininkas nuo įmonės įregistravimo – 1995 m. kovo 7 d. iki 2003 m. kovo 12 d. Jo sutuoktinė atsakovė L. D. T. tapo vienintele BUAB „Severitas“ akcininke nuo 2003 m. kovo 12 d. iki jas 2010 m. liepos 29 d. perleido dabartiniam jos vadovui ir naujajam akcininkui atsakovui J. P.. Iki to laiko UAB „Severitas“ vadovu (nuo bendrovės įkūrimo iki akcijų perleidimo) buvo akcininkės bei steigėjo P. T. sūnus atsakovas V. T.. Ieškovo teigimu, jau nuo 2007 metų UAB „Severitas“ buvo nemokus, todėl įmonės vadovas ir/arba akcininkė, kaip asmenys galintys priimti sprendimus įmonės atžvilgiu, privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.), tačiau to nepadarė, todėl jie privalo atlyginti kreditoriams dėl to atsiradusią žalą (ĮBĮ 8 str. 4 d.).

6Anot ieškovo, UAB „Severitas“ neturi pakankamai turto, kurį pardavus būtų galima atsiskaityti su kreditoriais. Nurodė, kad atsakovė L. D. T. pardavė akcijas J. P. tuo metu, kai įmonė buvo nemoki, nevykdė savo įsipareigojimų kreditoriams. Pasak ieškovo, atsakovas J. P. nuo pat akcijų įsigijimo iš L. D. T. (2010 m. liepos 29 d.) ir įsiregistravimo akcininku bei vadovu (2010 m. rugpjūčio 3 d.) jokios veiklos nebevykdė, jokių įsipareigojimų nepadengė, neatliko jam, kaip vadovui, pagal įstatymus privalomų pareigų: pranešti VSDFV apie įsidarbinimą vadovu, nebuvo sudaryta sutartis su nauju buhalteriu ar buhalterinę apskaitą atliekančia įmone, ar kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir t. t. Ieškovas taip pat nurodė, kad BUAB „Severitas“ vadovui atsakovui J. P. neįmanoma buvo įteikti procesinių dokumentų ir tai apsunkino bankroto bylos iškėlimą, užvilkino bylos nagrinėjimą, todėl teismas 2010 m. gruodžio 13 d. nutartimi skyrė jam baudą. Tačiau ir po baudos skyrimo neįmanoma surasti J. P. ir negalima tinkamai vykdyti bankroto procedūrų, nes niekas neperduoda įmonės dokumentų, o taip pat bendrovės vardu registruoto kilnojamojo turto, kurio pagal registrų duomenis turi būti. Ieškovo vertinimu, minėtų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog sandoris tarp atsakovų J. P. ir L. D. T. yra tik tariamas, sudarytas nesiekiant sukurti kokias nors teisines pasekmes, bet siekiant išvengti ar apsunkinti prievolių mokėjimo kreditoriams, todėl toks akcijų perleidimo sandoris pripažintinas tariamu ir negaliojančiu (CK 1.86 str. 1 d.) bei taikytina restitucija (CK 1.86 str. 2 d., 1.80 str. 2 d.).

7Ieškovas pažymėjo, jog įmonės vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, jis privalo visiškai atlyginti juridiniam asmeniui dėl tokių veiksmų padarytą žalą. Pagal suformuotą teismų praktiką tokiais atvejais žalos dydis yra finansinių reikalavimų dydis, o žalos nebuvimo faktą turi įrodyti atsakovai. Ieškovas nurodė, kad šiuo metu žinomų finansinių reikalavimų dydis yra 37 974,01 Lt, t. y. UAB „Bikuva“ – 3 743,09 Lt, UAB „Creditum Vilnius“ – 12 205,96 Lt, VSDFV atstovaujama Utenos skyriaus – 4 106,85 Lt, UAB „Utenaitis“ – 17 035,44 Lt, VMI - 882,67 Lt. Paaiškino, kad nors pažeidimai prasidėjo iki ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimo, tačiau tai neatleidžia kaltų asmenų nuo atsakomybės CK 6.263 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovo nuomone, pažeidimas yra tęstinis, todėl atsakomybė už veikas padarytas po ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies įsigaliojimo kyla minėtos normos pagrindu, iki to laiko - bendrosios normos pagrindu (CK 6.263 str. 1 d.). Kadangi įmonei žala buvo padaryta abiejų atsakovų V. T. ir L. D. T. neveikimu (nei vienas iš jų nepriėmė sprendimo dėl kreipimosi į teismą dėl įmonei bankroto bylos iškėlimo), jiems taikytina solidari atsakomybė.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį patenkino:

101) priteisė iš atsakovo V. T. ieškovui 37 974,01 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo šios sumos už laiką nuo bylos iškėlimo teisme (2011-03-02) iki sprendimo įvykdymo;

112) pripažino 2010 m. liepos 29 d. UAB „Severitas“ akcijų perleidimo atsakovui J. P. sutartį negaliojančia; akcijas pripažino atsakovės L. D. T. nuosavybe, įpareigojant ją grąžinti atsakovui J. P. jo sumokėtus 400 Lt;

123) priteistė iš V. T. 1 140 Lt žyminio mokesčio, iš L. D. T. - 12 Lt žyminio mokesčio ir po 3,50 Lt iš kiekvieno procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą;

134) priteisė ieškovui iš atsakovų L. D. T. ir V. T. po 84 Lt bylinėjimosi išlaidų.

14Teismas pažymėjo, kad nors V. T. nurodė, kad jis įmonės transporto priemones sunaikino dar iki laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau šių veiksmų datos nenurodė ir aplinkybių nepaaiškino. Anot teismo, po turto praradimo buvo aišku ir V. T., ir jo motinai L. D. T., kad bendrovė negali ir negalės atsiskaityti su kreditoriais UAB „Bikuvos prekyba“, UAB „Utenaitis“, UAB „Šilinė“, nes skolos priteistos Utenos rajono apylinkės teisme atitinkamai 2009 m. gegužės 20 d., 2009 m. lapkričio 19 d. ir 2009 m. lapkričio 17 d., o jos susidariusios daug anksčiau.

15Teismas konstatavo, kad nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, jog UAB „Severitas“ patyrė žalą dėl to, kad atsakovė L. D. T. nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Anot teismo, nagrinėjamojoje byloje konstatuotina tik atsakovo V. T. (bendrovės vadovo) kaltė, nes nustatyta, kad neteisėtus veiksmus iš esmės atliko jis ir jis siekė išvengti materialinės atsakomybės kreditoriams. V. T. paaiškinimą, jog jis tikėjosi, kad akcijų pirkėjas atgaivins bendrovės veiklą, teismas pripažino nepagrįstu, nurodęs, kad naujam akcininkui ir vadovui J. P. bendrovės apskaitytas turtas nebeperduodamas, nes jis jau faktiškai realizuotas, perduodamos tik skolos, be to, bendrovė jokios veiklos nebevykdo ir teisme yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

16Pasak teismo, žala UAB „Severitas“ kreditoriams padaryta tuo, kad atsakovas V. T., būdamas UAB „Severitas“ vadovu (V. T.), neįvykdė įstatyme nustatytų pareigų: tinkamai apskaityti ir išsaugoti turtą; paaiškėjus, kad bendrovė nemoki, inicijuoti bankroto bylą; išsaugoti tinkamai apskaitytą ir areštuotą turtą tam, kad įstatymo nustatyta tvarka ir eiliškumu būtų atsiskaitoma su kreditoriais, padarant jiems kuo mažiau žalos; o ne, atvirkščiai, bendrovės turtą ir akcijas viena ar kita forma realizuoti, tuo pagrindu perduoti ir dokumentus, tokiu būdu išvengiant materialinės atsakomybės bei pareigos atsiskaityti su kreditoriais. Anot teismo, atsakovas netinkamai organizavo bendrovės veiklą, neišsaugojo registruoto ir areštuoto turto, iš kurio būtų galima atlyginti kreditoriams skolas, surado bendrovės akcijų pirkėją, norėdamas nuslėpti savo neteisėtus veiksmus, nereagavo į kreditorių įspėjimus ir prašymus atsiskaityti, o po to, kai UAB „Severitas“ buvo iškelta bankroto byla - sutrukdė perduoti teismo paskirtam administratoriui ne tik turtą, bet ir dokumentus. Teismo vertinimu, priežastinis ryšys tarp nurodytų atsakomybės sąlygų pasireiškė tuo, kad būtent dėl atsakovo V. T. konkretaus nurodyto aplaidumo, nerūpestingumo, tyčinio veikimo ir neveikimo bendrovei buvo padaryta žala – ji prisiėmė įsipareigojimų, bet neišsaugojo turto, kuris galėjo būti panaudotos atsiskaitymams su kreditoriais. Atsižvelgęs į tai, kad administratoriui nėra perduoti apskaitos dokumentai, šios bendrovės veiklos rezultatų nustatyti nebegalima, teismas padarė išvadą, jog atsakovo veiksmais slepiamas ir atsakovų V. T. ir L. D. T. padarytos žalos UAB „Severitas“ dydis, vengiant bet kokio žalos atlyginimo ir atsiskaitymo su kreditoriais. Anot teismo, akivaizdu, jog atsakovai L. D. T. ir V. T. veikė susitarę, nes yra artimi giminaičiai - motina ir sūnus. Teismas pažymėjo, kad žalą kreditoriams savo veiksmais tiesiogiai padarė bendrovės vadovas atsakovas V. T., kuris privalėjo organizuoti bendrovės kasdieninę veiklą, vykdyti jos prisiimtus įsipareigojimus. Teismo vertinimu, tarp atsakovės L. D. T. veiksmų - nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo ir akcijų perleidimo, gresiant bankroto bylai, ir skolų kreditoriams nepadengimo, nėra tiesioginio priežastinio ryšio, todėl iš jos žala ieškinyje nurodytų aplinkybių pagrindu negali būti priteista.

17Teismo vertinimu, ginčijamas sandoris dėl akcijų perleidimo buvo sudarytas siekiant išvengti V. T. atsakomybės, todėl yra niekinis (fiktyvus) dėl šalių valios ydingumo, nes sandoryje išreikšta valia nėra tikra ir ji neatitinka tikrųjų šio sandorio šalių ketinimų, nes nustatyta, jog bendrovė po akcininko pasikeitimo iš esmės jokių sandorių nesudarinėjo, veiklos nevykdė, turto ir lėšų nebeturėjo, nebegalėjo to daryti dėl bankroto bylos iškėlimo. Anot teismo, naujas akcininkas J. P. neturėtų atsakyti už tai, kas padaryta kitų asmenų neteisėtais veiksmais iki jam įgyjant akcijas. Teismas pažymėjo, jog pats V. T. nurodė, kad tarėsi dėl akcijų perleidimo sąlygų visai ne su J. P., kuris tik pasirašė akcijų pirkimo-pardavimo sutartį ir aktą. Todėl sandoris turi būti pripažįstamas ne tik tariamu, bet ir turinčiu apsimestinio sandorio požymių ir dėl to negaliojančiu (CK 1.86 str., CK 1.87 str.). Teismas nurodė, kad nėra aišku, kam akcijos faktiškai buvo perleistos, nes atsakovo J. P. jo nurodytoje gyvenamojoje vietoje surasti nepavyksta, taip pat nėra aišku, kur yra bendrovės dokumentai.

18III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

19Apeliaciniu skundu atsakovai L. D. T. ir V. T. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai.

20Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas, neturėdamas jokių įrodymų, neapklausęs akcijų pirkėjo J. P., remdamasis vien administratoriaus išsakyta nuomone, nepagrįstai nusprendė panaikinti akcijų perleidimo sutartį ir taikyti restituciją. L. D. T. ir J. P. 2010 m. liepos 29 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutartis buvo sudaryta išimtinai siekiant parduoti šiam asmeniui įmonės akcijas. Bendrovės akcijas nuspręsta parduoti tik dėl to, kad atsakovė L. D. T. dėl savo amžiaus ir sveikatos nebegalėjo toliau rūpintis savo vyro P. T., mirusio 2003 m., įsteigta bendrove, ir bendrovės direktorius V. T. dėl sveikatos ir užimtumo kitame darbe nebegalėjo toliau tinkamai vykdyti bendrovės direktoriaus pareigų. Be to, 2008 metais prasidėjo ekonominė krizė. Geriausias ir paprasčiausias sprendimas tuo metu buvo bendrovės akcijų pardavimas asmeniui, kuris pratęstų bendrovės veiklą. Be to, bendrovės pardavimui buvo rengiamasi iš anksto, bendrovės akcijų kaina buvo nustatyta, atsižvelgus į bendrovės turtą, turimus įsiskolinimus, iš skolininkų gautinas sumas bei ekonominės krizės sąlygas. Todėl nėra pagrindo ginčo sandorį pripažinti niekiniu.
  2. Nepagrįsta teismo išvada, kad akcijų pirkėjui nebuvo perleistas joks turtas. Joks ilgalaikis materialus turtas akcijų pirkėjui J. P. nebuvo perduotas, nes tokio turto bendrovės akcijų perleidimo sandorio sudarymo metu (2010 m. liepos 29 d.) nebuvo. Tačiau J. P. buvo perduotas trumpalaikis įmonės turtas - prekės, ką patvirtina 2010 m. liepos 29 d. priėmimo - perdavimo aktas.
  3. Teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino visų byloje esančių įrodymų. Iš įmonės 2009-01-01 - 2009-12-31 balanso matyti, jog įmonė per 2010 metus turėjo gauti 195 567 Lt pajamų. Tuo tarpu sumos, mokėtinos kitiems asmenims, buvo sumažintos perkeliant kitai įmonei įsipareigojimą grąžinti 266 863,51 Lt banko paskolą 2010 m. liepos 23 d. skolos perkėlimo sutartimi Nr. KR09- 936/07-01/10. Vadinasi, J. P., įsigydamas įmonės akcijas, ne tik perėmė įmonę, jos dokumentus, gana nedidelius įsiskolinimus, atsakomybę už įmonės veiklą bei dokumentų tvarkymą, bet ir galimybę išieškoti įmonės naudai 195 567 Lt įsiskolinimo iš įmonės skolininkų. Taigi, įmonės akcijų pirkimas buvo ekonomiškai naudingas J. P..
  4. Nepagrįstai teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje neturi atsakyti J. P.. Anot apeliantų, jeigu J. P. būtų tęsęs įmonės veiklą, tinkamai vykdęs juridinio asmens dalyvio ir direktoriaus įsipareigojimus, išieškojęs iš įmonės skolininkų bent dalį mokėtinų sumų, pateikęs visus dokumentus teismui, iškėlusiam įmonei bankroto bylą, įmonė būtų galėjusi atsiskaityti su kreditoriais.
  5. Byloje nenustatyta jokių teisės normose nurodytų pagrindų, kuriais vadovaujantis būtų galima naikinti ginčo sandorį ir taikyti bet kurio iš apeliantų atsakomybę tiek dėl tariamos žalos padarymo, tiek dėl tariamo įmonės nemokumo. Teismo nurodyti motyvai, kad esą įmonė po akcininko pasikeitimo jokios veiklos nevykdė, turto ar lėšų neturėjo, yra visiškai nesusiję su apeliantų veiksmais ir kalte, kadangi visos šios aplinkybės atsirado po ginčo sandorio įvykdymo.
  6. Tai, kad apeliantai iš pradžių dėl bendrovės perleidimo akcijų tarėsi ne su pačiu pirkėju, o su jį atstovaujančiu tarpininku - UAB „Finansinių sprendimų grupė“, yra įprasta praktika perkant - parduodant bet kokį turtą, nes sandoriai gali būti sudaromi atstovų pagalba. Todėl ši aplinkybė nėra pagrindas konstatuoti sandorio negaliojimą.
  7. Nepagrįstai teismas tvirtina, kad apeliantai tariamai turėjo žinoti, kad akcijų pirkėjas J. P. neturi turto, lėšų, skolų išieškojimas iš jo yra apsunkintas, nes tokios apeliantų pareigos nenumato jokios teisės normos. Be to, apeliantai neturėjo jokios teisinės galimybės patikrinti J. P. turtinės padėties.
  8. Teismas, pripažindamas ginčo sandorį apsimestiniu, nenurodė, kokį sandorį šalys galėjo turėti galvoje sudarydamos akcijų pirkimo - pardavimo sutartį, kaip to reikalauja CK 1.87 str.
  9. Nepagrįstai teismas konstatavo, jog V. T., tariamai pažeidę įstatymų taikomus reikalavimus įmonės vadovui yra atsakingas už bendrovės patirtą žalą. Anot apeliantų, jokių neteisėtų, tyčinių, nesąžiningų veiksmų, dėl kurių būtų padaryta žala įmonei ar kreditoriams, V. T. nepadarė: 1) Sprendime nepagrįstai (nesant įrodymų) konstatuota, kad UAB „Severitas“ tariamai buvo nemokus ir V. T. pažeidė reikalavimą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonė nuostolingai dirbo tik 2008 metais, tačiau 2009 metais vėl dirbo pelningai. Įmonės veiklos nuostolingumas tėra ekonominės krizės pasekmė, o ne įmonės nemokumo požymis. 2) Įmonės trumpalaikiai įsiskolinimai buvo žymiai mažesni, nei nurodyta 2009 m. įmonės balanse, todėl įmonės turimas turtas negalėjo nulemti įmonės nemokumo. 3) Nėra pagrindo teigti, jog V. T., sunaikindamas įmonei priklausančias transporto priemones, neišsaugojo įmonės turto ir tokiu būdu sumažino kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš UAB „Severitas“. Apeliantai pažymi, jog įmonei priklausiusios transporto priemonės buvo sunaikintos, kaip metalo laužas, apytiksliai 2008 metais, tačiau V. T. nespėjo jų išregistruoti, nes jos buvo areštuotos įmonės kreditorių pareikštų reikalavimų įvykdymui užtikrinti, todėl liko įrašytos įmonės balanse.
  10. V. T. 2009 metais įmonei iškeltose bylose dėl skolų išieškojimo negalėjo dalyvauti dėl savo sunkios sveikatos būklės. Įmonės įsiskolinimai Sodrai ir kiti mokestiniai įsiskolinimai atsirado tik po įmonės akcijų pardavimo J. P..
  11. Teismas nenustatė V. T. padaryto teisės pažeidimo, nesąžiningų, tyčinių veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą UAB „Severitas“ ar įmonės negalėjimą įvykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, žalos atsiradimo fakto ir jos dydžio, nekonstatavo priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos, todėl neturėjo pagrindo V. T. taikyti civilinę atsakomybę.
  12. Atsakovai L. D. T. ir V. T. jokiais pagrindais negali atsakyti už visiškai nesusijusio trečiojo asmens J. P. veiksmus ar neveikimą, jam įsigijus įmonės akcijas, kas ir lėmė įmonės nemokumą, bankroto bylos iškėlimą bei ieškinyje nurodytos žalos atsiradimą.

21Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas BUAB ‚Severitas“ prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

  1. Nepagrįsti apeliantų argumentai, jog atsakovė L. D. T. pardavė UAB „Severitas“ akcijas dėl to, kad dėl savo amžiaus ir sveikatos nebegalėjo rūpintis bendrove. Ieškovo žiniomis, atsakovas V. T. vadovauja kitai įmonei – UAB „Ekspetra“, vykdančiai panašią veiklą, kaip ir UAB „Severitas“. Be to, UAB „Ekspetra“ akcininkė taip pat yra atsakovė L. D. T.. Šios aplinkybės, anot ieškovo, įrodo, jog atsakovai nebuvo suinteresuoti tęsti veiklą savo šeimai priklausančioje UAB „Severitas“, bet palikę joje skolas, pradėjo veiklą kitoje savo šeimai priklausančioje įmonėje.
  2. Iš apeliantų pateiktos skolos perkėlimo sutarties Nr. KR09-936/07-01/10 2.3 – 2.5 punktų matyti, kad ieškovo turtas liko įkeistas už paskolą, kurią perėmė kita apeliantų įmonė – UAB „Ekspetra“. Tokiu būdu ieškovui išliko atsakomybė ir likusio nekilnojamojo turto apsunkinimai, nors pati paskola perėjo trečiajam asmeniui, todėl atsakovo teiginiai, kad ieškovas turėjo tik 30 000 Lt įsipareigojimų yra nepagrįsti.
  3. Apeliantai teigia, jog akcijų pirkėjas galėjo iš bendrovės debitorių susigrąžinti skolas ir tęsti veiklą, tačiau su tokia pozicija nėra pagrindo sutikti, kadangi patys apeliantai nesiėmė jokių priemonių skoloms susigrąžinti.
  4. Tai, kad atsakovas J. P. neketino nusipirkęs įmonės akcijų imtis įmonės veiklos, patvirtina aplinkybės, jog daugelį metų iki ginčijamos sutarties pasirašymo jis jokių įmonių akcijų neturėjo, joms nevadovavo, jokia darbine veikla neužsiėmė, jokio turto neturėjo, o įsigijęs akcijas, nevykdė iš įstatymo kylančių vadovo/akcininko pareigų.
  5. Apeliantų nurodoma aplinkybė, jog akcijas J. P. jie pardavė per UAB „Finansinių sprendimų grupė“ rastą pirkėją, neatleidžia jų nuo atsakomybės prieš ieškovą, tačiau gali būti pagrindu atsakovams reikalauti nuostolių atlyginimo iš UAB „Finansinių sprendimų grupė“ dėl galimo pirkėjo nepatikimumo ar kitokių aplinkybių.
  6. Nepagrįstai apeliantai įrodinėja, jog įmonė buvo moki, o jos buhalteriniuose apskaitos dokumentuose esantys duomenys buvo klaidingi dėl buhalterės kaltės. Ieškovas pažymi, kad buhalteriniai apskaitos dokumentai ir juose esantys duomenys yra pateikiami ir tvirtinami VMI. VMI esantys dokumentai nėra pakeisti ar ištaisyti, todėl nėra pagrindo netikėti oficialiai institucijoms pateiktais duomenimis.
  7. Apeliantai įrodinėja mokumą 270 000 Lt paskolos grąžinimu po metų, nors paskola grąžinta nebuvo, o buvo perkelta kitai apeliantų įmonei pagal perkėlimo sutartį.
  8. Apeliantų nurodoma aplinkybė, kad transporto priemonės buvo perduotos į metalo laužą, tik neįformintos, yra nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Apeliantai turėjo galimybę išregistruoti transporto priemones daugiau nei pusę metų, tačiau to nepadarė. Be to, nėra duomenų, kad įmonėje buvo gautos pajamos už parduotą metalo laužą. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog sunaikinant transporto priemones įmonei buvo padaryta žala.

23Teisėjų kolegija konstatuoja:

24apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

25IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

26Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

27Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl įmonės akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, taip pat dėl žalos, atsiradusios dėl netinkamo įmonės vadovo pareigų vykdymo, atlyginimo bankrutuojančiai įmonei.

28Dėl 2010 m. liepos 29 d. UAB „Severitas“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiu

29Byloje nustatyta, kad nuo 1997 m. kovo 7 d. iki 2010 m. rugpjūčio 3 d. UAB „Severitas“ direktorius buvo atsakovas V. T., atsakovė L. D. T. nuo 2003 m. kovo 12 d. iki 2010 m. rugpjūčio 3 d. buvo vienintelė bendrovės akcininkė (6-7 b. l.). L. D. T. 2010 m. liepos 29 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi (49 b. l.) visas turimas UAB „Severitas“ akcijas pardavė atsakovui J. P., kuris nuo 2010 m. rugpjūčio 3 d. įsiregistravo vieninteliu UAB „Severitas“ akcininku ir vadovu (6-10 b. l.).

30Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas tarp L. D. T. ir J. P. sudarytą UAB „Severitas“ akcijų pirkimo – pardavimo sutartį pripažino negaliojančiu, vadovaudamasis CK 1.86 ir 1.87 straipsniais, kurie reglamentuoja tariamo ir apsimestinio sandorio negaliojimą. Apeliantai, ginčydami šią pirmosios instancijos teismo išvadą, teigia, jog 2010 m. liepos 29 d. bendrovės akcijų pirkimo – pardavimo sandoris išreiškė tikrąją abiejų šio sandorio šalių valią, buvo naudingas abiem šio sandorio šalims, neprieštaravo jokiems imperatyviems teisės aktams, todėl nėra pagrindo teigti, jog minėta sutartis buvo sudaryta neteisėtai ir dėl to turi būti pripažinta negaliojančia. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes ir rašytinius įrodymus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo sandorį pripažino negaliojančiu CK 1.86 straipsnyje nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu, tačiau, skirtingai nei konstatuota skundžiamame sprendime, jis negalėjo būti pripažintas apsimestiniu, vadovaujantis CK 1.87 straipsniu.

31Pagal CK 1.86 straipsnio, reglamentuojančio tariamo sandorio negaliojimą, 1 dalį, tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003; 2005 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-341/2005; 2005 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-619/2005). Tariamojo sandorio (simuliacijos) šalys, sudarydamos sandorį, nesiekia sukurti jokių teisinių padarinių ir tą gerai žino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000). Sudarydamos tokį sandorį šalys paprastai siekia sukurti tik išorinį tam tikrų teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos vaizdą. Esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas. Įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006). Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

32Apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kad ginčo sandoris buvo sudarytas po to, kai jau buvo pateiktas ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Severitas“ (ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo teisme gautas 2010 m. liepos 27 d.), kad UAB „Severitas“ kreditorius UAB „Bikuvos prekyba“ dar 2010 m. gegužės 19 d. išsiuntė V. T. įspėjimą, kad bendrovė sumokėtų skolą, nes kitu atveju bus kreipiamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

33Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Todėl teisėjų kolegija, nagrinėdama civilinę bylą, vadovaujasi Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2594/2011, nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria UAB „Severitas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, konstatavo, jog UAB „Severitas“ finansiniai duomenys (2007 m. – 2009 m. balanso duomenys) patvirtina, kad nuo 2007 metų įmonės padėtis buvo labai sunki, įmonė veikė nuostolingai. Aplinkybė, kad įmonė nuo 2009 metų buvo nemoki ir veikė nuostolingai taip pat yra nustatyta įsiteisėjusia Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 6 d. nutartimi, kuria nutarta UAB „Severitas“ iškelti bankroto bylą (15-16 b. l.). Taigi, V. T., būdamas UAB „Severitas“ vadovas, pagal Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Severitas“ iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė (tai pripažino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje). Taigi, skirtingai, nei teigia atsakovai savo apeliaciniame skunde, atsakovui J. P. nebuvo naudinga ir tikslinga įsigyti iš esmės nemokią ir nuostolingą įmonę, tuo labiau, kad ginčo sandoris buvo sudarytas jau teisme gavus ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo.

34Apeliantų pastebėjimai, kad pagal 2009-01-01 – 2009-12-31 balansą bendrovė per 2010 m. turėjo gauti 195 567 Lt, nesudaro pagrindo teigti, jog UAB „Severitas“ finansinė padėtis buvo gera, nes Panevėžio apygardos teismas, įvertinęs 2009 metų balanso ir 2010 m. balandžio 29 d. aiškinamąjį raštą, įsiteisėjusia 2011 m. sausio 6 d. nutartimi vis dėlto nustatė UAB „Severitas“ nemokumą. Kaip jau minėta, faktą, jog įmonė dar nuo 2007 metų veikė nuostolingai, patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje, įvertinęs 2007 m. – 2009 metų UAB „Severitas“ balansus. Nepagrįsti apeliantų teiginiai, jog bendrovės akcijų pardavimo metu UAB „Severitas“ įsiskolinimas buvo apie 30 000 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-2594/2011 nustatė, jog pagal 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai buvo apskaityti net 409 247 Lt dydžio.

35Įrodinėdami UAB „Severitas“ mokumą, apeliantai teigia, jog į 2009 metų įmonės balansą bendrovės buhalterė įvedė klaidingas sumas. Jų tvirtinimu, balanse klaidingai prie ilgalaikio materialaus turto priskirtos bendrovės išlaidos, kurios buvo panaudotos ne ilgalaikio turto įsigijimui, o rangos darbų ir paslaugų pirkimui. Taip pat buhalterė suklydusi, įrašydama 409 247 Lt dydžio per vienerius metus mokėtinas sumas. Anot apeliantų, bendrovės įsiskolinimų suma buvo daug mažesnė. Tačiau, kaip pagrįstai savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovas, įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai ir juose esantys duomenys pateikiami ir tvirtinami VMI, tačiau jokie pakeitimai ir patikslinimai 2009 balanse nebuvo padaryti. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant bankroto bylos iškėlimo UAB „Severitas“ klausimą teisme, šio balanso duomenys nebuvo nuginčyti (paneigti). Todėl nėra pagrindo nesivadovauti oficialiais ir nenuginčytais duomenimis.

36Apeliantai nepagrįstai teigia, jog įmonės mokėtinos sumos buvo sumažintos, įsipareigojimą grąžinti 266 863,51 Lt banko paskolą 2010 m. liepos 23 d. skolos perkėlimo sutartimi Nr. KR09-936/07-01/10 perkeliant kitai įmonei (78-81 b. l.). Teisėjų kolegija pažymi, jog skolos perkėlimo sutartimi UAB „Severitas“ įsipareigojimai pagal 2007 m. lapkričio 23 d. kredito sutartį Nr. KR09-936/07 (82-83 b. l.) neišnyko, kadangi iš pačios skolos perkėlimo sutarties sąlygų matyti, jog reikalavimo pagal kredito sutartį įvykdymo užtikrinimas UAB „Severitas“ nekilnojamojo turto įkeitimu išliko, į šį turtą galima bus nukreipti išieškojimą, jei naujasis skolininkas neįvykdytų savo įsipareigojimų pagal skolos perkėlimo sutartį (Skolos perkėlimo sutarties 2.5 p.).

37Visos šios nustatytos aplinkybės tik patvirtina, kad parduodant UAB „Severitas“ akcijas, bendrovės veikla buvo nuostolinga, ji buvo nemoki, todėl nėra pagrindo teigti, jog atsakovui J. P. buvo naudinga įsigyti finansinių sunkumų turinčią įmonę.

38Kaip jau minėta, sandoris negali būti laikomas tariamuoju, jei jis yra įvykdytas. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių matyti, jog sudarius ginčijamą sandorį dėl akcijų perleidimo, J. P. L. D. T. pervedė 400 Lt (50 b. l.), priėmimo-perdavimo aktu J. P. buvo perduoti UAB „Severitas“ dokumentai (48 b. l.), 2010 m. rugpjūčio 3 d. jis įregistravo save, kaip bendrovės vienintelį akcininką ir direktorių (6-10 b. l.). Iš šių faktinių aplinkybių gali susidaryti vaizdas, jog sandoris buvo sudarytas teisėtai, o J. P. įgijo visas iš sandorio kylančias civilines teises ir pareigas. Tačiau šiuo atveju svarbu nustatyti, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Teisėjų kolegija, įvertinusi tiek nagrinėjamoje byloje, tiek Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2-2594/2011 nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, nesiekiant užtikrinti tolimesnę UAB „Suveritas“ ūkinę veiklą, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas skundžiame sprendime.

39Kaip jau minėta, 2010 m. liepos 29 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, kai atsakovas V. T. (tuo pačiu ir jo motina L. D. T.) žinojo apie įmonės kreditoriaus UAB „Bikuvos prekyba“ ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, be to, ginčo sandoris buvo sudarytas po kelių dienų, kai teisme buvo gautas minėto kreditoriaus ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo. V. T., žinodamas apie bendrovės įsiskolinimus ir jos nemokumą, vis tiek padėjo savo motinai L. D. T. organizuoti bendrovės akcijų pardavimo sandorį, tokiu būdu siekdamas išvengti savo atsakomybės dėl netinkamo savo, kaip vadovo, pareigų vykdymo, tarp jų ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatytos pareigos nevykdymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino akcijų pirkimo – pardavimo sutartį niekiniu (fiktyviu) sandoriu dėl šalių valios ydingumo ir įvykdytu tik formaliai, nes bendrovė po akcininko pasikeitimo iš esmės jokių sandorių nesudarė, veiklos nevykdė, turto nebeturėjo. Tai, kad J. P. neketino tęsti įmonės veiklos, patvirtina ir aplinkybė, kad UAB „Severitas“ buvo išregistruotas iš PVM mokėtojų registro 2010 m. spalio 7 d. (dar nepriėmus teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo) (http://www.vmi.lt/lt/index.aspx?itemId=1003740). Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje nustatyta, kad pats J. P. 2011 m. gegužės 25 d. ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 89-1-00120-11 parodė, jog jis jokios veiklos įmonėje nevykdė, o V. T. minėto ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, jog būtent jis organizavo akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą. Taigi, įvertinus visas šias aplinkybes (taip pat į akcijų pardavimą už mažą kainą), teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sudarytas sandoris neatitiko šalių ketinimo, t. y. L. D. T., veikdama kartu su V. T., jo pagalba, siekė parduoti tiek jai, tiek V. T. finansiškai nenaudingą įmonę kitam asmeniui, siekdami išvengti atsakomybės, tuo pačiu apsunkindami bendrovės kreditorių galimybes atgauti skolas, o J. P., žinant jo asmenybę (iš teismų informacines sistemos LITEKO matyti, jog šis asmuo ne kartą yra trauktas administracinėn atsakomybėn dėl alkoholinių gėrimų vartojimo viešoje vietoje, dėl pasirodymo viešoje vietoje girtam, dėl smulkaus svetimo turto pagrobimo, kas leidžia daryti išvadą, jog šis asmuo yra asocialus), neketino disponuoti pagal sandorį įgytomis civilinėmis teisėmis ir pareigomis, ką tikėtina žinojo ir pats V. T. ir jo motina L. D. T..

40Kaip nepagrįsti vertintini apeliantų argumentai, kad atsakovė L. D. T. norėjo parduoti įmonės akcijas dėl savo blogos sveikatos būklės, nes iš ieškovo pateikto 2011 m. liepos 5 d. Juridinių asmenų registro išrašo matyti, jog tuo pačiu metu ji buvo ir šiuo metu tebėra UAB „Ekspetra“ akcininkė. Taigi, jos sveikata tuo pačiu metu nesutrukdė jai valdyti kitą įmonę.

41Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantai savo skunde nurodytais argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, jog akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, nesiekiant sukurti teisinių padarinių, t. y. tęsti toliau įmonės veiklą. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ginčo sandorį pripažino apsimestiniu pagal CK 1.87 straipsnį.

42Pirmosios instancijos teismas ginčo sandorį pripažintino apsimestiniu, nurodęs, kad

43J. P. iš esmės buvo statytinis, nes V. T. nurodė, kad tarėsi dėl akcijų perleidimo sąlygų visai ne su juo, J. P. tik pasirašė akcijų pirkimo – pardavimo sutartį ir aktą.

44Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė kuri nors iš sandorio šalių. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Apsimestinės gali būti konkrečios sandorio dalys (sąlygos). Apsimestiniu laikomas sandoris, sudaromas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, ir teisių bei pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis).

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne kartą pažymėta, kad sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu, yra apsimestinis. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2001; 2002 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2002; 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006; 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009; kt.).

46Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, jog dėl bendrovės akcijų perleidimo iš pradžių buvo tartasi ne su pačiu pirkėju, o su jį atstovaujančiu tarpininku – UAB „Finansinių sprendimų grupė“. Iš 2011 m. gegužės 3 d. – 2011 m. gegužės 13 d. teismo posėdžio protokolo (63-65 b. l.) matyti, jog atsakovas V. T. teismo posėdyje paaiškino, kad jis nepažinojo J. P., o bendravo su nepažįstamais vyriškiais, kurie žiūrėjo visus buhalterinius dokumentus. Taip pat paaiškino, kad tie vyriškiai norėjo atnaujinti veiklą, jiems labai patiko įmonė, o dokumentus ruošė UAB „Finansinių sprendimų grupė“. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtus V. T. parodymus, nusprendė, jog J. P. buvo vien tik statytinis, tačiau tuo pačiu nurodė, kad nėra aišku, kam akcijos iš esmės faktiškai perleistos. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tokia teismo išvada nėra pagrįsta jokiais rašytinais įrodymais, o paremta tik nekonkrečiais atsakovo paaiškinimais, kurie negali būti vertinami kaip objektyvus įrodymas. Be to, kaip pats pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nėra nustatyta tikroji sandorio šalis. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovas J. P. buvo statytinis, siekiant pridengti tikrąją sandorio šalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra pagrindo pripažinti akcijų pirkimo – pardavimo sandorį apsimestiniu sandoriu ir dėl to, kad nėra nustatyta, kokį iš tikrųjų sandorį ginčijamu sandoriu buvo ketinama pridengti.

47Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertindamas faktines bylos aplinkybes ir netinkamai pritaikydamas materialinės teisės normas, reglamentuojančias apsimestinio sandorio negaliojimą, nepagrįstai ginčijamą akcijų pirkimo – pardavimo sandorį pripažino apsimestiniu, tačiau kita vertus tą patį sandorį pagrįstai pripažino tariamu, vadovaudamasis CK 1.86 straipsniu, reglamentuojančiu tariamo sandorio negaliojimą, sprendžia, jog nėra pagrindo naikinti skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria buvo nuspręsta 2010 m. liepos 29 d. UAB „Severitas“ akcijų perleidimo sutartį atsakovui J. P. pripažinti negaliojančia.

48Pagal CK 1.86 straipsnio 2 dalį, sandoriams, pripažintiems negaliojančiais, taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, pagal kurias sandorį pripažinus negaliojančiu, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Kaip jau nustatyta, atsakovas J. P. atsakovei L. D. T. už įsigytas akcijas pervedė 400 Lt (50 b. l.). Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas bendrovės akcijas pripažino atsakovės L. D. T. nuosavybe ir pagrįstai įpareigojo ją grąžinti atsakovui J. P. jo sumokėtus 400 Lt.

49Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes ir argumentus, nesutinka su apeliantais, jog pirmosios instancijos teismas, neapklausęs atsakovo J. P., neturėjo pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu. Kaip jau nustatyta, pirmosios instancijos teismas nustatė pakankamai faktinių aplinkybių ir surinko pakankamai rašytinių įrodymų, kuriuos įvertinus buvo pagrindas konstatuoti, jog sandoris buvo sudarytas tik dėl akių ir jis pagal įstatymą yra negaliojantis. Dėl tų pačių priežasčių nebuvo teisinio pagrindo tenkinti ir apeliantų prašymo apklausti UAB „Finansinių sprendimų grupė“ direktorių G. S.. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog atsakovui J. P. apie gautą BUAB „Severitas“ ieškinį ir apie įvyksiantį teismo posėdį buvo pranešta viešo paskelbimo būdu (39 b. l.), kas, vadovaujantis CPK 130 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d.), laikytina tinkamu procesinių dokumentų ir šaukimo į teismo posėdį įteikimu. Tačiau atsakovas J. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, todėl laikytina, kad jis atsisakė pasinaudoti įstatymo suteikta teise atsikirsti į jam pareikštus ieškovo reikalavimus.

50Dėl 37 974,01 Lt žalos atlyginimo

51Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės valdymo organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo pagrindu. Administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; administracijos vadovui keliama lojalumo pareiga (duty of loyalty); įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-880/2002). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006).

52Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis bendrovės įstatais.

53Įstatyme yra nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 str. 2 d.); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 str. 3 d.) ir kt. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo visiškai atlyginti padarytą žalą juridiniam asmeniui, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 str. 7 d.). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246-6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus vadovo veiksmus, padarytos žalos (nuostolių) faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). CK 6.246 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyse nurodytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1130/2003).

54Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. T. yra atsakingas už bendrovės patirtą žalą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas, būdamas UAB „Severitas“ vadovas, pažeidė įstatyme nustatytas pareigas: netinkamai apskaitė ir neišsaugojo įmonės turto; paaiškėjus, jog bendrovė nemoki, neinicijavo bankroto bylos, neišsaugojo tinkamai apskaityto ir areštuoto turto tam, kad įstatymo nustatyta tvarka ir eiliškumu būtų atsiskaitoma su kreditoriais, padarant jiems kuo mažiau žalos. Apeliantų teigimu, V. T. jokių neteisėtų, tyčinių veiksmų, dėl kurių bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala, neatliko. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti rašytiniai įrodymai, priešingai, įrodo, jog bendrovei (tuo pačiu kreditoriams) žala buvo padaryta būtent atsakovo V. T. neteisėtu neveikimu ir netinkamu savo, kaip vadovo pareigų, vykdymu.

55Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovą V. T. pažeidusiu ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytą pareigą. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Nuo 2008 m. liepos 1 d. įsigaliojo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis, kuri numato, jog įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

56Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymo žala gali atsirasti tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek jos kreditoriams. Žala įmonei gali pasireikšti tuo, kad suprastėja jos turtinė padėtis: išauga skolos ar sumažėja turto ir jo nepakanka didžiajai daliai įmonės skolų apmokėti. Kreditorių patiriama žala yra laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos – ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011).

57Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Severitas“ jau nuo 2007 metų veikė nuostolingai. Apeliantų teiginius, kad 2009 metais bendrovė vėl veikė pelningai, paneigia įsiteisėjusioje Panevėžio apygardos teismo 2011 m. saususio 6 d. nutartyje nustatyta aplinkybė, kad įmonė nuo 2009 metų buvo nemoki. Be to, kaip jau minėta, Panevėžio apygardos teismui spendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Severitas“, neva buhalterės padarytos klaidos 2009 metų balanse nebuvo nustatytos, šios finansinės atskaitomybės duomenys teismine tvarka nebuvo nuginčyti, be to, balanso klaidos nebuvo ištaisytos ir paties vadovo (V. T.) ar buhalterės iniciatyva, kai jos buvo pateiktos valstybinei mokesčių inspekcijai.

58Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 2009 metų balanse buvo apskaityta turto už

59357 832 Lt, ilgalaikio materialaus turto vertė buvo nurodyta 144 188 Lt dydžio (14 b. l.). VĮ „Regitra“ registruotos 8 transporto priemonės (22-23 b. l.), kurios, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o atsakovai neginčija, buvo areštuotos 2009 m. birželio 26 d. ir 2010 m. vasario 23 d. Apeliaciniame skunde apeliantai patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad bendrovės materialus ilgalaikis turtas buvo transporto priemonės, kurios buvo sunaikintos maždaug 2008 metų pabaigoje kaip metalo laužas, tačiau V. T. (kaip jis pats nurodė, dėl sveikatos būklės) šių transporto priemonių neišregistravo. Apeliantai neginčija fakto, jog Utenos rajono apylinkės teismas iš UAB „Severitas“ kreditoriams UAB „Bikuvos prekyba“, UAB „Utenaitis“, UAB „Šilinė“ priteisė skolas atitinkamai 2009 m. gegužės 20 d., 2009 m. lapkričio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 d. ir (tai patvirtina ir duomenys iš informacinės teismų sistemos Liteko). Šios faktinės aplinkybės patvirtina, jog V. T. žinojo, jog UAB „Severitas“ nėra pajėgus atsiskaityti su savo kreditoriais, todėl privalėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „Severitas“ iškėlimo, tačiau šios savo pareigos neįvykdė, tokiu būdu leisdamas toliau augti bendrovės įsiskolinimams.

60Apeliantų nurodyta aplinkybė, jog V. T. 2009 metais nedalyvavo bendrovei iškeltose bylose dėl skolų išieškojimo, tik patvirtina, jog buvęs įmonės vadovas juridinio asmens atžvilgiu veikė aplaidžiai ir nerūpestingai. Tai, kad tuo metu V. T. sveikatos būklė buvo bloga (94-96 b. l.), nepateisina jo pasyvumo ginant vadovaujamos įmonės interesus, nes atstovauti UAB „Severitas“ jis galėjo įgalioti kitą asmenį, kuris taip pat galėjo išregistruoti transporto priemones, ir tokiu būdu tinkamai apskaityti turtą. Kita vertus, atsakovas V. T., žinodamas, jog jau nuo 2007 metų įmonė veikia nuostolingai, turėjo išsaugoti pagrindinį įmonės turtą – transporto priemones, tačiau to nepadarė, ir tinkamai neapskaitė turto sunaikinimo. Be to, byloje nėra duomenų, jog įmonė būtų gavusi pajamas už parduotą metalo laužą ar automobilių detales, kas įrodo, jog V. T. slėpė tikrąją įmonės padėtį, siekdamas išvengti atsakomybės. Pažymėtina, kad byloje taip pat nėra duomenų, įrodančių, jog bendrovės transporto priemonės tikrai buvo taip nusidėvėjusios, jog jas būtų reikėję realizuoti kaip metalo laužą. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog V. T. netinkamai vykdė ne tik iš ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies kylančią pareigą, bet ir kitas iš įstatymų kylančias juridinio asmens administracijos vadovo pareigas.

61Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog žalos dydis nustatomas pagal nepatenkintų kreditorių reikalavimų dydį, konstatuoja, jog šiuo atveju nebūtina nustatyti, kokiais laikotarpiais atsirado įmonės skolos ir tikslų jų dydį. BUAB „Severitas“ administratorius ieškiniu prašo įmonės naudai priteisti 37 974,01 Lt, kurį sudaro UAB „Bikuva“ 3 743,09 Lt, UAB „Creditum Vilnius“ – 12 205,96 Lt, UAB „Utenaitis“ – 17 035,44 Lt, VSDFV atstovaujamos Utenos skyriaus 4 106,85 Lt ir VMI – 882,67 Lt dydžio finansiniai reikalavimai.

62Apeliantai nurodo, jog bendrovės įsiskolinimas Sodrai ir kiti mokestiniai įsiskolinimai atsirado tik po bendrovės akcijų pardavimo J. P., jam netinkamai vykdant direktoriaus pareigas. Anot apeliantų, atsakovas V. T. neprivalo atsakyti už J. P., kaip vadovo ir akcininko, pareigų nevykdymą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju nėra tiek svarbu, ar žala atsirado prieš parduodant įmonės akcijas, ar po to, nes nagrinėjamu atveju nustatyta, jog akcijų pirkimo – pardavimo sutartis buvo niekinė ir ji pagrįstai pripažinta negaliojančia. Šiuo atveju J. P. neketino tęsti įmonės veiklos, sandoris buvo sudarytas tik atsakovui V. T. siekiant išvengti atsakomybės, todėl jis turėtų atsakyti ir už tą žalą, kuri atsirado ir po sandorio sudarymo.

63Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė visas atsakovo V. T. civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą), žalą ir priežastinį ryšį. Kaip jau minėta, nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Šiuo atveju atsakovas V. T. savo kaltės nepaneigė, taigi, jis privalo atlyginti UAB „Severitas“ padarytą žalą nepatenkintų kreditorių reikalavimų apimtimi, kuri nagrinėjamu atveju yra 37 974,01 Lt. Todėl nėra pagrindo naikinti ir tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo nutarta iš atsakovo V. T. ieškovui BUAB „Severitas“ priteisti 37 974,01 Lt žalos atlyginimo.

64Kiti apeliantų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti faktines bylos aplinkybes ir daryti kitokias išvadas, negu padarė pirmosios instancijos teismas.

65Teisėjų kolegijos vertinimu, iš aukščiau aptartų motyvų matyti, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo pagrindo iš Utenos rajono PK išreikalauti ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr. 89-1-00120-11, kadangi teisingam ginčo išsprendimui pakanka pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir surinktų rašytinių įrodymų, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2594/2011, nustatytų faktinių aplinkybių, kurie turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Todėl ieškovo prašymas išreikalauti minėtą ikiteisminio tyrimo medžiagą nebuvo patenkintas.

66Aukščiau padarytų išvadų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, taigi jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

67Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

68Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BUAB „Severitas“ kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su... 5. Ieškovas nurodė, kad Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 6 d.... 6. Anot ieškovo, UAB „Severitas“ neturi pakankamai turto, kurį pardavus... 7. Ieškovas pažymėjo, jog įmonės vadovui nevykdant ar netinkamai vykdant... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Panevėžio apygardos teismas 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį... 10. 1) priteisė iš atsakovo V. T. ieškovui 37 974,01 Lt žalos atlyginimo ir 5... 11. 2) pripažino 2010 m. liepos 29 d. UAB „Severitas“ akcijų perleidimo... 12. 3) priteistė iš V. T. 1 140 Lt žyminio mokesčio, iš L. D. T. - 12 Lt... 13. 4) priteisė ieškovui iš atsakovų L. D. T. ir V. T. po 84 Lt bylinėjimosi... 14. Teismas pažymėjo, kad nors V. T. nurodė, kad jis įmonės transporto... 15. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, jog UAB... 16. Pasak teismo, žala UAB „Severitas“ kreditoriams padaryta tuo, kad... 17. Teismo vertinimu, ginčijamas sandoris dėl akcijų perleidimo buvo sudarytas... 18. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 19. Apeliaciniu skundu atsakovai L. D. T. ir V. T. prašo panaikinti Panevėžio... 20. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
  1. Teismas,... 21. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas BUAB ‚Severitas“... 22. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
    1. Nepagrįsti... 23. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 24. apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės... 25. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 26. Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 ir 2... 27. Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl įmonės akcijų pirkimo – pardavimo... 28. Dėl 2010 m. liepos 29 d. UAB „Severitas“ akcijų pirkimo – pardavimo... 29. Byloje nustatyta, kad nuo 1997 m. kovo 7 d. iki 2010 m. rugpjūčio 3 d. UAB... 30. Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas... 31. Pagal CK 1.86 straipsnio, reglamentuojančio tariamo sandorio negaliojimą, 1... 32. Apeliantai neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių... 33. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatą, nereikia įrodinėti aplinkybių,... 34. Apeliantų pastebėjimai, kad pagal 2009-01-01 – 2009-12-31 balansą... 35. Įrodinėdami UAB „Severitas“ mokumą, apeliantai teigia, jog į 2009 metų... 36. Apeliantai nepagrįstai teigia, jog įmonės mokėtinos sumos buvo sumažintos,... 37. Visos šios nustatytos aplinkybės tik patvirtina, kad parduodant UAB... 38. Kaip jau minėta, sandoris negali būti laikomas tariamuoju, jei jis yra... 39. Kaip jau minėta, 2010 m. liepos 29 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis buvo... 40. Kaip nepagrįsti vertintini apeliantų argumentai, kad atsakovė L. D. T.... 41. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog... 42. Pirmosios instancijos teismas ginčo sandorį pripažintino apsimestiniu,... 43. J. P. iš esmės buvo statytinis, nes V. T. nurodė, kad tarėsi dėl akcijų... 44. Pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą, jeigu sandoris sudarytas kitam... 45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje ne... 46. Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, jog dėl bendrovės akcijų perleidimo... 47. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nors pirmosios instancijos... 48. Pagal CK 1.86 straipsnio 2 dalį, sandoriams, pripažintiems negaliojančiais,... 49. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes ir... 50. Dėl 37 974,01 Lt žalos atlyginimo... 51. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovo buvimas... 52. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo 19 straipsnio 8 dalį bendrovės valdymo... 53. Įstatyme yra nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio... 54. Apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. T. yra... 55. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovą V. T. pažeidusiu... 56. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl... 57. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „Severitas“ jau nuo 2007 metų... 58. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad 2009 metų balanse buvo apskaityta... 59. 357 832 Lt, ilgalaikio materialaus turto vertė buvo nurodyta 144 188 Lt... 60. Apeliantų nurodyta aplinkybė, jog V. T. 2009 metais nedalyvavo bendrovei... 61. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog žalos dydis nustatomas pagal... 62. Apeliantai nurodo, jog bendrovės įsiskolinimas Sodrai ir kiti mokestiniai... 63. Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių ir argumentų pagrindu teisėjų... 64. Kiti apeliantų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro... 65. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš aukščiau aptartų motyvų matyti, jog... 66. Aukščiau padarytų išvadų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, jog... 67. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 68. Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti...