Byla 2-313/2014
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria išspręsti trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. prašymai patvirtinti finansinius reikalavimus ir įtraukti juos į likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS indėlininkų sąrašą, perduodamą valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą ir atsakovo likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS prisidėjimą prie atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties, kuria išspręsti trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. prašymai patvirtinti finansinius reikalavimus ir įtraukti juos į likviduojamos akcinės bendrovės banko SNORAS indėlininkų sąrašą, perduodamą valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi akcinei bendrovei (toliau – ir AB) bankui SNORAS (toliau – ir atsakovas, Bankas) iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė N. K. (N. C.) (toliau – ir bankroto administratorius).

5Tretieji asmenys A. S. ir M. S. kreipėsi į teismą, prašydami patvirtinti kreditorių finansinius reikalavimus: A. S. – 254 608,44 Lt, o M. S. – 382 535,61 Lt, įtraukti į indėlininkų sąrašą, perduodamą valstybės įmonei (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tretieji asmenys nurodė, kad kreditorius A. S. ir tretieji asmenys 2011 m. gegužės 30 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kuria susitarė, kooperuodami savo turtą, veikti bendrai ir siekti iš Banko gauti palūkanų už mokėjimo sąskaitoje esančias lėšas. Bendrai veiklai A. S. įnešė 375 000 Lt, M. S. – 375 000 Lt, A. S. – 250 000 Lt. Remiantis paminėta sutartimi, tretieji asmenys perdavė A. S. įnašus, o jis šias lėšas įnešė į savo vardu atidarytą sąskaitą Banke. Be kita ko, A. S. perleido tretiesiems asmenims būsimą reikalavimo teisę į lėšas, esančias Banke jo mokėjimo sąskaitoje, kiekvienam į sumą, atitinkančią jų įnašą bei nuo sumų apskaičiuotas palūkanas.

6Atsakovas Bankas sutiko, kad A. S. ir M. S. būtų įtrauktos į kreditorių sąrašą su jungtinės veiklos sutartyje nurodyto dydžio reikalavimais, bet nesutiko su jų įtraukimu į indėlininkų sąrašą, teikiamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

7Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. prašymą įtraukti jas į indėlininkų sąrašą, perduodamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, palikti nenagrinėtą, nes Vilniaus apygardos teisme iškelta kita civilinė byla Nr. 2-2414-611/2013 (buvęs Nr. 2-6605-611/2012), kurioje jos taip pat prašo pripažinti jų teisę į draudimo išmoką ir priteisti šias išmokas iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi trečiųjų asmenų prašymus tenkino, pakeitė atsakovo ketvirtos eilės kreditorių A. S. su 674 550,24 Lt reikalavimu, vietoje jo kreditoriais įtraukdamas A. S. su 254 608,44 Lt ir M. S. su 382 535,61 Lt bei A. S. su 37 357,62 Lt ketvirtos eilės reikalavimais, taip pat įpareigojo Banką įtraukti kreditorius A. S. ir M. S. į atsakovo indėlininkų sąrašą.

9Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirąjį skundą dėl nutarties dalies, kuria atsakovas įpareigotas įtraukti kreditorius į Banko indėlininkų sąrašą, 2013 m. balandžio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1245/2013 skundžiamą nutarties dalį paliko nepakeistą.

10Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo ir nustatęs, kad teismas, apeliacine tvarka spręsdamas klausimą dėl kreditorių reikalavimo ir jų dydžio pagrįstumo, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė aplinkybes, reikšmingas jam patvirtinti, 2014 m. sausio 2 d. nutartimi apeliacinio teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi trečiųjų asmenų prašymus tenkino, t. y. pakeitė atsakovo ketvirtos eilės kreditorių A. S. su 674 550,24 Lt reikalavimu, vietoje jo kreditoriais įtraukdamas A. S. su 254 608,44 Lt ir M. S. su 382 535,61 Lt bei A. S. su 37 357,62 Lt ketvirtos eilės reikalavimais; taip pat įpareigojo Banką įtraukti kreditorius A. S. ir M. S. į atsakovo indėlininkų sąrašą.

13Teismas, nustatęs, kad civilinė byla Nr. 2-2414-611/2013 (buvęs Nr. 2-6605-611/2012) buvo iškelta vėliau (2012 m. gruodžio 3 d.) nei klausimas pradėtas nagrinėti šioje byloje; skiriasi bylų šalys, trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašymą palikti nenagrinėtą trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. prašymą įpareigoti atsakovą įtraukti jas, kaip kreditores į Banko indėlininkų sąrašą, pripažino nepagrįstu.

14Teismas konstatavo, kad atsakovas neginčijo kreditorių sudarytos 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutarties, o Vilniaus apygardos teismui 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtinus kreditoriaus A. S. ketvirtos eilės 674 550,24 Lt reikalavimą, trečiasis asmuo išmokėjo jam 345 280 Lt draudimo išmoką. Teismas pažymėjo, kad atsakovui buvo žinoma apie lėšų, esančių A. S. vardu atidarytoje banko sąskaitoje, priklausymą asmenų grupei, t. y. A. S., A. S. ir M. S., ir tai patvirtina atsakovo Kauno filialo antspaudas ant 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutarties, kurią kreditorius A. S. 2011 m. gegužės 30 d. pateikė atsakovui prieš atidarydamas banko sąskaitą ir sudarydamas taupymo programos sutartį. Nors kreditorės A. S. ir M. S. nebuvo nurodytos banko sąskaitos turėtojomis, A. S. vardu atidarytoje sąskaitoje buvo deponuojamos kiekvienos jungtinės veiklos sutarties šalių lėšos, teismo vertinimu, kreditoriai A. S., M. S. ir A. S. laikytini atskirais banko sąskaitoje esančių lėšų turėtojais bei indėlininkais Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) ir 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB Dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – ir Direktyva 94/19/EB) prasme.

15III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

16Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovą Banką įtraukti kreditorius A. S. bei M. S. į indėlininkų sąrašą, perduodamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir išspręsti klausimą iš esmės – šioje dalyje pareiškimą palikti nenagrinėtu, o netenkinus šio reikalavimo – panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas reikalavimą įpareigoti atsakovą įtraukti kreditorius A. S. bei M. S. į indėlininkų sąrašą, perduodamą trečiajam asmeniui, turėjo palikti nenagrinėtą, nes Vilniaus apygardos teismui 2012 m. lapkričio 26 d. priėmus kreditorių A. S. bei M. S. ieškinį ir iškėlus civilinę bylą Nr. 2-2414-611/2013 (buvęs Nr. 2-6605-611/2012), kurioje kreditoriai prašo pripažinti jų teisę į draudimo išmoką bei priteisti šias išmokas iš trečiojo asmens, nebeliko nagrinėjamos bylos dalyko.
  2. Teismas netinkamai aiškino Direktyvos 94/19/EB nuostatas. Kreditoriaus A. S. vardu atidaryta sąskaita galėjo naudotis tik A. S.. Kreditorės A. S. ir M. S. negali būti laikomos indėlininkėmis pagal IĮIDĮ.
  3. Teismas nesurinko pakankamai įrodymų, paneigiančių faktą, kad 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutartis yra niekinė ir negaliojanti. Kreditorius A. S., A. S. ir M. S. sieja giminystės ir santuokos ryšiai, pinigų įnešimas sukūrė tariamą prievolinį kreditorių teisinį santykį. Netgi pripažinus, kad reikalavimų perleidimas yra teisėtas, reikalavimai kreditoriams A. S. ir M. S. remiantis IĮIDĮ perėjo jau po draudiminio įvykio, t. y. 2012 m. lapkričio 24 d. Ši data laikytina momentu, kada atsakovui tapo sužinoma apie reikalavimo perleidimo faktą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.109 straipsnio 1 dalis).

18Atsakovas Bankas pareiškime dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirojo skundo prašė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti atsižvelgiant į atskirajame skunde išdėstytus argumentus.

19Kreditoriai A. S., A. S. ir M. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

20Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. M. S. ir A. S. reikalavimai nagrinėjamoje byloje nėra tapatūs reikalavimams Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-6605-611/2012 pareikštiems reikalavimas. Minimoje byloje M. S. ir A. S. prašo pripažinti jų teisę į draudimo išmoką bei ją priteisti.
  2. M. S. ir A. S. yra indėlininkės, nes A. S. banko sąskaitoje pagal 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutartį buvo laikomos M. S. ir A. S. lėšos. Lėšos sąskaitoje yra bendroji dalinė nuosavybė.
  3. Bankui buvo žinoma apie tarp kreditorių 2011 m. gegužės 30 d. sudarytą jungtinės veiklos sutartį, kuri nėra tariamas sandoris. Ši sutartis sudaryta tam, kad sąskaitoje atsirastų galimybė laikyti kuo didesnę pinigų sumą, nuo kurios dydžio priklauso ir palūkanų procentų dydis. Reikalavimo teisė M. S. ir A. S. į būsimą reikalavimo teisę į sąskaitoje esančias lėšas buvo perleista dar iki draudžiamojo įvykio.

21IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22Atskirasis skundas iš esmės tenkintinas.

23Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

24Tretieji asmenys A. S., A. S. ir M. S. rašytiniuose paaiškinimuose (II t., b. l. 78-84) nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties dalis dėl kreditorių A. S. ir M. S. pripažinimo banko kreditoriais yra jau įsiteisėjusi, nes ji nebuvo skundžiama apeliacine tvarka, todėl apeliacinis teismas iš naujo nagrinėdamas šią bylą neturi teisinio pagrindo iš naujo vertinti jų patvirtinto finansinio reikalavimo pagrįstumo.

25Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame skunde yra suformulavęs ne tik prašymą panaikinti nutarties dalį, kuria teismas įpareigojo atsakovą Banką įtraukti kreditorius A. S. bei M. S. į indėlininkų sąrašą, perduodamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, bet ir prašymą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas yra grindžiamas tuo, kad trečiųjų asmenų nurodomas sandoris, kurio pagrindu A. S. bei M. S. teigia, kad turi reikalavimo teisę, yra tariamas. Atskirajame skunde nurodomos aplinkybės ir motyvai, kurie, apelianto teigimu, patvirtina sandorio fiktyvumą (I t., b. l. 113-118). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo ir nustatęs, kad teismas, apeliacine tvarka spręsdamas klausimą dėl kreditorių reikalavimo ir jų dydžio pagrįstumo, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyrė aplinkybes, reikšmingas jam patvirtinti, 2014 m. sausio 2 d. nutartimi apeliacinio teismo nutartį panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas šioje nutartyje, be kita ko, pažymėjo, kad kreditoriaus reikalavimas negali būti tvirtinamas, neįvertinus jo pagrįstumo, bei negali būti sprendžiamas klausimas dėl teisės į draudimo išmoką pripažinimo. Taigi atsižvelgdama į atskirajame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurios apibrėžia atskirojo skundo ribas, suformuluotus reikalavimus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus šioje byloje, į tai, kad klausimo dėl teisės į draudimo išmoką išnagrinėjimas yra neatsiejamai susijęs su klausimo dėl kreditorinio reikalavimo pagrįstumo ir jo tvirtinimo išnagrinėjimu, teisėjų kolegija minėtus trečiųjų asmenų argumentus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutarties dalies dėl A. S. ir M. S. pripažinimo banko kreditoriais įsiteisėjimo pripažįsta nepagrįstais ir atmeta.

26Taigi apeliacine tvarka iš naujo nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi pakeitė atsakovo AB banko SNORAS bankroto byloje patvirtintą ketvirtos eilės kreditorių A. S. su 674 550,24 Lt reikalavimu, vietoje jo kreditoriais įtraukdamas A. S. su 254 608,44 Lt ir M. S. su 382 535,61 Lt bei A. S. su 37 357,62 Lt ketvirtos eilės reikalavimais, o taip pat įpareigojo Banką įtraukti kreditorius A. S. ir M. S. į atsakovo indėlininkų sąrašą.

27Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytą 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutartį, atsižvelgdamas į tai, kad administratorius neginčijo reikalavimo perleidimo, Bankui jungtinės veiklos sutartis buvo pateikta prieš atidarant sąskaitą (yra 2011 m. gegužės 30 d. Banko spaudas ant jungtinės veiklos sutarties), ginčijama nutartimi pakeitė atsakovo ketvirtos eilės kreditorių A. S. su 674 550,24 Lt dydžio reikalavimu, vietoje jo kreditoriais įtraukdamas A. S. su 254 608,44 Lt ir M. S. su 382 535,61 Lt bei A. S. su 37 357,62 Lt ketvirtos eilės reikalavimais, o taip pat įpareigojo Banką įtraukti kreditorius A. S. ir M. S. į atsakovo indėlininkų sąrašą. Apeliantas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ginčydamas šią teismo išvadą, atskirajame skunde kelia abejones dėl 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutarties, sudarytos tarp A. S., A. S. ir M. S., kaip patvirtinančios A. S. ir M. S. reikalavimo teisių į atsakovą pagrįstumą, teisėtumo ir mano, kad ši sutartis yra niekinė, negaliojanti bei pripažintina tariamu sandoriu, nes ja buvo siekiama dirbtinai padidinti draudimo išmoką, mokamą pagal IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalį, nuo 345 280 Lt išmokėtos A. S. iki 1 035 840 Lt, taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Direktyvos 94/19/EB nuostatas, nes kreditoriaus A. S. vardu atidaryta sąskaita galėjo naudotis tik A. S., todėl kreditorės A. S. ir M. S. negali būti laikomos indėlininkėmis pagal IĮIDĮ. Pažymėtina, kad atsakovas Bankas prisidėjo prie šio trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirojo skundo.

28Kaip žinoma, Lietuvos banko valdybos 2011 m. gruodžio 16 d. nutarimu „Dėl AB banko SNORAS veiklos apribojimo (moratoriumo)“ Banko veikla buvo apribota (CPK 182 straipsnio 1 punktas). Banko veiklos apribojimas (moratoriumas) – banko veiklos laikinas dalinis apribojimas, kuris taikomas kaip poveikio priemonė dėl banko veiklos normų pažeidimo arba prevencinė priemonė atsiradus pirmiesiems nemokumo požymiams (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) 72 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 73 straipsnio 1 dalis, 76 straipsnio 1, 2 dalys). Nuo sprendimo paskelbti banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti banko laikinąjį administratorių pateikimo bankui dienos, bankui draudžiama vykdyti įsipareigojimus mokėti ar perleisti banko turtą, jei šie įsipareigojimai kyla iš sandorių ar kitų juridinių faktų, atsiradusių iki banko veiklos apribojimo (moratoriumo) paskelbimo dienos, išskyrus mokėjimus būtinus apribotai banko veiklai apribojimo (moratoriumo) metu užtikrinti, taip pat draudžiama įskaityti bet kokius banko ir jo klientų reikalavimus (BĮ 76 straipsnio 7 dalies 3 ir 4 punktai).

29Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad lex specialis BĮ nenustato absoliutaus indėlininkų teisės disponuoti indėliu draudimo. Banko veiklos ribojimo tikslams pasiekti paprastai pakanka tam tikru mastu riboti indėlininko kaip banko kliento teises disponuoti indėliu. Bendriausia prasme moratoriumo, taikomo dėl nemokumo, tikslas – atkurti mokumą arba riboti veiklą, mažinančią mokumą. Indėlininko teisė atsiimti sutartinį indėlį pagal pirmą pareikalavimą paskelbus moratoriumą gali būti ribojama tiek, kiek tai mažins banko mokumą, t. y. gali būti atidėtas jo grąžinimas ar grąžinimas sumažintas dėl nemokumo teisės normų. Kreditorių reikalavimų perleidimas ar kitoks kliento lėšų perskirstymas tame pačiame banke jo mokumo neveikia, todėl nėra teisiškai reikšmingų priežasčių, dėl kurių nemokaus banko moratoriumą reglamentuojančias teisės normas būtina aiškinti ir taikyti kaip draudžiančias šiuos veiksmus. Draudimo perleisti reikalavimą į nemokų asmenį nereglamentuoja ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 straipsnio 5 dalis bei CK 6.102 straipsnis bei IĮIDĮ 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad draudimo išmokos nemokomos indėlininkams ar investuotojams, kurių indėliai ar įsipareigojimai investuotojams pagal sutartis ar kitokiu būdu (išskyrus paveldėjimą) yra perleisti po draudžiamojo įvykio dienos. Vienas iš draudžiamųjų įvykių yra priežiūros institucijos sprendimo dėl poveikio priemonės taikymo ar investicinių paslaugų teikimo nutraukimo priėmimas (IĮIDĮ 2 straipsnio 2 dalis). Bankroto procese kreditorius turi teisę perleisti finansinį reikalavimą į nemokų asmenį, tačiau dėl to nekinta reikalavimo eiliškumas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 3 dalis; BĮ 83 straipsnis). Toks teisinis reguliavimas suponuoja indėlininko teisę perleisti kreditoriaus reikalavimą ar vykdyti kitokį lėšų perskirstymą tame pačiame banke, kuriam taikomas moratoriumas ar pradėta bankroto procedūra, jei tai nelemia banko turimo turto sumažėjimo ir nekeičia sutartinių indėlių draudimo apsaugos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2013).

30Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.892 straipsnio 1 dalis apibrėžia banko indėlio sutarties sampratą. Pažymėtina, kad lėšų laikomų banko indėliu teisinis režimas skiriasi nuo lėšų laikymo pareiškėjo banko sąskaitose: norint lėšas, laikomas banko indėliu, atsiimti grynais pinigais ar pervesti iš indėlio sąskaitos į kitą (ne indelio) sąskaitą, būtina pabaigti indėlio sutartinius santykius. Indėliai grąžinami sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka (CK 6.891 straipsnio 1 dalis). Banko indėlio sutartis gali būti sudaryta nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį pagal pareikalavimą arba nustatant banko ar kitos kredito įstaigos pareigą išmokėti indėlį praėjus tam tikram terminui. Banko ar kitų kreditų įstaigų veiklą reglamentuojantys teisės aktai bei šalys susitarimu gali nustatyti ir kitokias indėlių rūšis (CK 6.895 straipsnio 1 ir 2 dalys). CK 6.895 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nepaisant indėlio rūšies, bankas ar kita kredito įstaiga privalo išmokėti visą ar dalį indėlio pagal pirmą pareikalavimą. Sutarties sąlyga, nustatanti indėlininko atsisakymą teisės gauti indėlį pagal pirmą pareikalavimą, negalioja. Įstatymas leidžia tik tikslinti palūkanų normas, jei indėliai atsiimami anksčiau sutartyje nustatyto termino. Taigi sutartimi negalima riboti indėlio atsiėmimo laikotarpio – indėliai turi būti grąžinami pagal pirmą pareikalavimą, kaip galima greičiau, kai bankas objektyviai gali tai padaryti, bet ne ilgiau nei per penkias darbo dienas (CK 6.892 straipsnio 3 dalis, 6.927 straipsnio 3 dalis). Taip pat pažymėtina, kad indėlio grąžinimas gali būti atidėtas ir sumažintas remiantis nemokumą reglamentuojančiomis teisės normomis.

31Indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai (IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Indėlis – indėlininko pinigų, laikomų banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartis, ir kitų pinigų, į kuriuos indėlininkas turi reikalavimo teises, atsirandančias iš įsipareigojimo atlikti operacijas su indėlininko pinigais (įskaitant priskaičiuotas palūkanas) (IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalis). Indėlininkas – fizinis arba juridinis asmuo, laikantis indėlį banke (IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalis). Indėlių draudimu siekiama apsaugoti indėlininkų paskolintus pinigus bankams ar kitoms kredito įstaigoms šių įstaigų bankroto ar jų veiklos apribojimo atveju, kai jie nepajėgūs atsiskaityti su kreditoriais. Taigi teisę į draudimo išmoką, kurios suma nustatyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje, įgyja tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie sprendimo apriboti banko veiklą priėmimo dieną turėjo banke indėlio ar sąskaitos sutartis arba turėjo reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis (IĮIDĮ 1 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pastebėtina, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas, nagrinėdamas šią bylą kasacine tvarka, konstatavo, jog pagal Direktyvos 94/19/EB ir ją įgyvendinančio IĮIDĮ nuostatas, indėlininkais laikytini: pirma, oficialūs sąskaitos turėtojai, antra, kiti identifikuoti asmenys – faktiniai lėšų, laikomų sąskaitoje, bendraturčiai, turintys prieigą prie sąskaitos, įskaitant sutuoktinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014).

32Iš šioje byloje trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. pateikto prašymo matyti, kad jos siekia ne apskritai būti įtrauktos Banko kreditorių sąrašą, kaip, pavyzdžiui, po draudžiamojo įvykio įgijusios teisę į reikalavimą, o būtent siekia įgyti teisę į draudimo išmoką, kurios suma nustatyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje, t. y. tretieji asmenys laikosi pozicijos, kad jie reikalavimą įgijo iki draudžiamojo įvykio ir yra Banko indėlininkai, kurių indėlis yra apsaugotas indėlių draudimu.

33Pagal nagrinėjamos bylos duomenis Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 22 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus A. S. ketvirtos eilės 674 550,24 Lt dydžio finansinį reikalavimą, atsižvelgdamas į trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ jau išmokėtą jam 345 280 Lt draudimo išmoką (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tretieji asmenys A. S., A. S. ir M. S. kreipėsi į Banką ir trečiąjį asmenį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su reikalavimu įtraukti juos į kreditorių sąrašą, t. y. vietoj teismo nutartimi patvirtinto A. S. ketvirtos eilės 674 550,24 Lt reikalavimo į kreditorių sąrašą įtraukti A. S. su 254 608,44 Lt, M. S. – su 382 535,61 Lt, A. S. – su 37 357,62 Lt ketvirtos eilės reikalavimais (I t., b. l. 40-42), o A. S. ir M. S. – ir į indėlininkų sąrašą (I t., b. l. 54, 55, 56, 59-60, 61-62, 63-65, 66-68, 71-73, 79). Bankroto administratorius pateikė teismui tvirtinti nurodyto dydžio A. S. ir M. S. reikalavimus (I t., b. l. 36-39). A. S. ir M. S. savo reikalavimą įtraukti jas į indėlininkų sąrašą grindė tuo, kad jos su kreditoriumi A. S. 2011 m. gegužės 30 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį (toliau – ir jungtinės veiklos sutartis), kuria sutarė kooperuodami savo turtą (piniginį įnašą), veikti bendrai ir siekti iš Banko gauti palūkanų už sąskaitoje esančias lėšas; A. S. ir M. S. pagal šią sutartį perdavė A. S. savo įnašus, o šis atidarė savo vardu sąskaitą; be to, pagal minėtą sutartį A. S. perleido A. S. ir M. S. būsimą reikalavimo teisę į jo vardu atidarytoje sąskaitoje esančias lėšas. Apie reikalavimo perleidimą, trečiųjų asmenų teigimu, Bankas buvo informuotas tą pačią dieną, kurią ir buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, t. y. 2011 m. gegužės 30 d. (antspaudas ant jungtinės veiklos sutarties) (I t., b. l. 44, 53, 74, 78, 88-91). Bankroto administratorius sutiko, kad A. S. kreditorinio reikalavimo dydis būtų pakeistas ir jis būtų įtrauktas į banko kreditorių sąrašą su 37 357,62 Lt finansiniu reikalavimu, taip pat su prašymu įtraukti A. S. ir M. S. į kreditorių sąrašą, tačiau nesutiko su reikalavimu įtraukti jas į indėlininkų sąrašą, nurodydamas, kad pagal galiojančias teisės normas šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį, kitus dokumentus, A. S. ir M. S. negali būti pripažįstamos atskiromis indėlininkėmis ir įtrauktos į indėlininkų sąrašą, teikiamą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (I t., b. l. 36-39). Kaip buvo nurodyta anksčiau, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytą 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutartį, atsižvelgdamas į tai, kad administratorius neginčijo reikalavimo perleidimo, bankui jungtinės veiklos sutartis buvo pateikta prieš atidarant sąskaitą (yra 2011 m. gegužės 30 d. Banko spaudas ant jungtinės veiklos sutarties), ginčijama nutartimi pakeitė atsakovo ketvirtos eilės kreditorių A. S. su 674 550,24 Lt dydžio reikalavimu, vietoje jo kreditoriais įtraukdamas A. S. su 254 608,44 Lt ir M. S. su 382 535,61 Lt bei A. S. su 37 357,62 Lt ketvirtos eilės reikalavimais, o taip pat įpareigojo Banką įtraukti kreditorius A. S. ir M. S. į atsakovo indėlininkų sąrašą (I t., b. l. 110-112).

34Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo padarytos išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog gausioje kasacinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, kad tam, jog būtų nustatyta, ar kreditoriaus reikalavimas pagrįstas, jis turi būti patikrintas, o reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas ir tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; kt.).

35Teisėjų kolegija, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi pirmosios instancijos teismui bei apeliacinės instancijos teismui pateiktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nurodytą teismo pareigą patikrinti pareikštus trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. finansinius reikalavimus, iš esmės jų pagrįstumo netyręs ir nevertinęs, juos patvirtino tik dėl to, kad jų patvirtinimui neprieštaravo Bankas, taip pat, kad atsakovas neginčijo 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutarties, kuri kartu yra ir reikalavimo perleidimo sutartis, o įpareigodamas atsakovą A. S. ir M. S. įtraukti į indėlininkų sąrašą, rėmėsi vieninteliu įrodymu, t. y. Banko antspaudu ant 2011 m. gegužės 11 d. jungtinės veiklos sutarties.

36Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.); kiekvienoje konkrečioje situacijoje teismai turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

37Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo apeliacine tvarka ir nustatęs, jog tam, kad būtų išnagrinėti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, visapusiškai išsiaiškintos ir nustatytos aplinkybės, susijusios su M. S. ir A. S. finansinių reikalavimų pagrįstumu bei M. S. ir A. S. teisių į draudimo išmoką turėjimu, t. y. teisiškai reikšmingos aplinkybės, nurodytos minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, byloje dalyvaujantiems asmenims pasiūlė pateikti papildomus įrodymus (iš jų ir rašytinius paaiškinimus), kuriais remiantis būtų galima išsiaiškinti ir nustatyti šias aplinkybes: kokias lėšas ir kokiu būdu A. S. paskolos sutarties pagrindu perdavė sutuoktinei A. S. ir dėl kokių priežasčių A. S. pasiskolintas iš savo sutuoktinio lėšas kitą dieną vėl jam perdavė, kad jis įneštų į banko sąskaitą; kokį tikslą turėdamos M. S. ir A. S. atidarė bendrą sąskaitą, o ne atskiras asmenines; kas disponavo piniginėmis lėšomis, esančiomis A. S. vardu atidarytoje banko sąskaitoje, į kurią kiekvieną mėnesį buvo pervedama apie 3 000 Lt palūkanų; ar M. S. ir A. S. draudžiamojo įvykio dieną galėjo realiai naudotis banko sąskaita, pavyzdžiui, ar buvo parašiusios prašymus bankui dėl prieigos prie sąskaitos, buvo banko autorizuotos išduodant atskiras pasinaudojimo sąskaita priemones, pavyzdžiui, asmenines sąskaitos korteles, asmeninius slaptažodžius ir pan. Taip pat, siekiant pašalinti byloje esančius prieštaravimus tarp skirtingų duomenų apie M. S. reikalavimo dydį, apeliacinės instancijos teismas pasiūlė pateikti papildomus įrodymus, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kokiomis aplinkybėmis M. S. perdavė lėšas savo sūnui A. S. (II t., b. l. 69-71).

38Tretieji asmenys, vykdydami nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, 2011 m. vasario 11 d. apeliaciniam teismui padavė rašytinius paaiškinimus (II t., b. l. 78-84) ir pridėjo 2006 m. rugsėjo 21 d. įgaliojimą, pagal kurį M. S. įgaliojo savo sūnų A. S. veikti jos vardu (II t., b. l. 85-86), 2013 m. vasario 13 d. Pažymą Nr. 063 apie 2007–2011 m. M. S. išmokėtus dividendus (II t., b. l. 87), 2013 m. vasario 13 d. Pažymą Nr. 062 apie buvimą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Autotoja“ nuo 1998 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. akcininke (II t., b. l. 88) ir akcinės bendrovės (toliau – ir AB) SEB banko sąskaitos išrašą (2011 m. gegužės 1 d. – 2011 m. birželio 18 d.) (II t., b. l. 89). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pastebi, kad trečiųjų asmenų pateikti rašytiniai įrodymai jau anksčiau buvo pridėti prie bylos, išskyrus paminėtą SEB banko sąskaitos išrašą (2011 m. gegužės 1 d. – 2011 m. birželio 18 d.), o rašytiniuose paaiškinimuose jie nenurodė jokių naujų faktinių ir teisinių aplinkybių, kurių nebuvo nurodę ankstesniuose savo procesiniuose dokumentuose, tik pažymėjo, kad A. S. sąskaitos atidarymo klausimas buvo patikėtas todėl, jog jis turi daugiausia patirties, be to, M. S. gyvenamoji vieta yra kita nei A. S. ir A. S.; jie manė, kad atsidarius banko sąskaitą vieno asmens (kreditoriaus) vardu iškils mažiau kliūčių, siekiant uždirbti palūkanas iš banko sąskaitoje esančių lėšų; jog 2011 m. lapkričio 18 d. A. S. vienašališkame pranešime buvo padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas, todėl jo jie neneigė, o M. S. nuosekliai laikėsi pozicijos dėl jos finansinio reikalavimo dydžio.

39Nagrinėjant ir vertinant apelianto argumentus, susijusius su 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutarties, kuri kartu yra ir reikalavimo teisių perleidimo sutartis, sudarytos tarp A. S., A. S. ir M. S., tariamumu, pažymėtina, kad reikalavimo teisės įsigijimą patvirtinantis dokumentas per se (arba vien tik jis) nepatvirtina reikalavimo pagrįstumo. Kaip nurodoma kasacinio teismo formuojamoje praktikoje, siekiant nustatyti, ar reikalavimas pagrįstas, teismas sprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas kreditoriaus būtent nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012; 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013 ir kt.). Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Teismų praktikoje šiuo klausimu pažymėta, kad toks sandoris yra fiktyvus dėl šalių valios ydingumo jį sudarant ir paprastai nevykdomas. Sprendžiant, ar sandoris tariamas, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; kt.). Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalyko, išskiriamos dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; kt.). Aiškinantis šalių sudarytus sandorius, o taip pat šalių tikruosius ketinimus ir valią, vadovaujamasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193 straipsnyje bei suformuluotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2012; kt.). Be kita ko, sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, byloje esančios faktinės aplinkybės vertintinos kompleksiškai.

40Kaip pirmiau minėta, teisę į draudimo išmoką, kurios suma nustatyta IĮIDĮ 5 straipsnio 1 dalyje, įgyja tie fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie sprendimo apriboti banko veiklą priėmimo dieną turėjo banke indėlio ar sąskaitos sutartis arba turėjo reikalavimo teises į lėšas pagal sutartis (IĮIDĮ 1 straipsnio 3 dalis); pagal Direktyvos 94/19/EB ir ją įgyvendinančio IĮIDĮ nuostatas, indėlininkais laikytini oficialūs sąskaitos turėtojai ir kiti identifikuoti asmenys – faktiniai lėšų, laikomų sąskaitoje, bendraturčiai, turintys prieigą prie sąskaitos, įskaitant sutuoktinius; pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, indėlininkas turi teisę perleisti kreditoriaus reikalavimą ar vykdyti kitokį lėšų perskirstymą tame pačiame banke, kuriam taikomas moratoriumas ar pradėta bankroto procedūra, jei tai nelemia banko turimo turto sumažėjimo ir nekeičia sutartinių indėlių draudimo apsaugos. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad paskola ar kreditoriaus reikalavimų perleidimas yra teisėti veiksmai civilinėje apyvartoje ir nedraudžiami, tačiau jeigu šiais sandoriais asmenys siekia padalyti indėlį į kelias dalis, turėdami tikslą gauti draudimo apsaugą kiekvienai indėlio daliai ir tokiu būdu gauti draudimo išmoką prilygstančią turėto indėlio dydžiui ir kitų banko kreditorių sąskaita atgauti visas banke turėtas lėšas, gali būti pripažįstami tariamais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-618/2013).

41Byloje nustatyta, kad A. S. ir A. S. 2009 m. kovo 18 d. sudarė vedybų sutartį (toliau – ir vedybų sutartis), kurios 2.3 punkte šalys nustatė visiško turto atskirumo režimą, t. y. kad visos turtinės teisės ir pareigos, visas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, kuris bus įgytas po šios sutarties sudarymo, bus asmeninė nuosavybė tos šalies, kurios vardu tos teisės, pareigos ir turtas įgyjamas, neapsiribojant šalies pajamomis ir vaisiais iš šalies profesinės ar verslo veiklos, visų rūšių draudimo išmokomis <...>, o visa lėšų, gautų iš profesinės ar verslo veiklos, investavimo rizika ir nauda atitenka ją investavusiai šaliai (šios sutarties 2.3.5 punktas) (I t., b. l. 176-180). A. S. ir A. S. 2011 m. balandžio 21 d. sudarė paskolos sutartį (toliau – ir paskolos sutartį), pagal kurios 1.1 punktą A. S. įsipareigoja savo žmonai A. S. iki 2011 m. birželio 20 d. paskolinti 250 000 Lt. Kaip matyti iš minimos paskolos sutarties to paties punkto, jame nurodyta, kad A. S. „priima“ paskolą ir įsipareigoja ją grąžinti per 30 dienų nuo A. S. pareikalavimo. Paskolos sutarties 3.1 punkte šalys sulygo, kad paskola perduodama ir grąžinama grynaisiais pinigais, šalims pasirašant perdavimo–priėmimo aktą (I t., b. l. 181-182). A. S., A. S. ir M. S. 2011 m. gegužės 30 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį, kurios 1 punkte šalys nurodė, kad jos, kooperuodamos savo turtą, įsipareigoja veikti bendrai, turėdamos tikslą iš banko gauti palūkanas už mokėjimo sąskaitoje esančias lėšas; šalių įnašai į bendrą veiklą yra: A. S. – 375 000 Lt, M. S. – 375 000 Lt ir A. S. – 250 000 Lt (sutarties 2 punktas); sutarties tikslui pasiekti A. S. įsipareigoja sudaryti su AB banku SNORAS mokėjimo sąskaitos sutartį ir naudojimosi taupymo programa „Laiptai VIP mokėjimo sąskaitoms“ sutartį, o kitos sutarties šalys – perduoti A. S. sutarties 2 punkte nustatyto dydžio įnašus, kad šios lėšos būtų įneštos į A. S. vardu atidarytą sąskaitą Banke. A. S. patvirtina, kad M. S. įnašą (375 000 Lt) yra gavęs iki šios sutarties sudarymo, o A. S. savo įnašą (250 000 Lt) įsipareigoja perduoti A. S. per 1 mėnesį nuo sutarties sudarymo dienos (sutarties 3 punktas); už bendro turto apskaitą ir reikalų tvarkymą šalių susitarimu atsakingas A. S. (sutarties 5 punktas); pelnas (iš banko gautos palūkanos) bus paskirstomos šalims proporcingai kiekvienos jų indėlio (įnašo) į bendrą veiklą vertei (sutarties 8 punktas); sutartimi A. S. perleidžia sutarties šalims būsimą reikalavimo teisę į A. S. vardu Banke esančioje mokėjimo sąskaitoje esančias lėšas – kiekvienai iš šalių į sumą, atitinkančią jų įnašą, t. y. M. S. – 375 000 Lt, o A. S. – 250 000 Lt bei nuo šių sumų priskaičiuotas palūkanas. M. S. ir A. S. priima perleidžiamą reikalavimo teisę (sutarties 9 punktas) (I t., b. l. 44, 53, 74, 78). A. S. 2011 m. gegužės 30 d., t. y. tą pačią dieną, kurią ir buvo pasirašyta jungtinės veiklos, kuri kartu yra ir reikalavimo perleidimo sutartis, sudarė mokėjimo sąskaitos sutartį Nr. BS110530K994301798 (toliau – ir mokėjimo sąskaitos sutartis) ir Naudojimosi taupymo programa „Laiptai VIP mokėjimo sąskaitoms“ sutartį (toliau – ir taupymo sutartis) (I t., b. l. 45, 46) bei 2011 m. gegužės 30 d. pervedė iš AB SEB banko 750 100 Lt į savo sąskaitą, atsidarytą Banke (I t., b. l. 48), o apie paminėtų sutarčių sudarymą ir pinigų pervedimą 2011 m. gegužės 30 d. Pranešimu dėl 2011 m. gegužės 30 d. sutarties vykdymo informavo M. S. (I t., b. l. 47). Paskolos 2011 m. birželio 16 d. perdavimo–priėmimo aktas, kaip priedas prie minėtos paskolos sutarties, tvirtina, kad A. S. perdavė A. S. 250 000 Lt grynaisiais, o A. S. patvirtino, kad nurodytą sumą gavo (I t., b. l. 183). Kitą dieną, t. y. 2011 m. birželio 17 d., A. S. perdavė A. S. 250 000 Lt tam, kad jis įneštų pinigus į pagal 2011 m. gegužės 30 d. sutartį atidarytą sąskaitą Banke (I t., b. l. 49), o 2011 m. birželio 17 d. iš AB SEB banko A. S. pervedė 250 000 Lt į savo sąskaitą, atsidarytą Banke, apie pinigų pervedimą 2011 m. birželio 17 d. Pranešimu dėl 2011 m. gegužės 30 d. sutarties vykdymo informavo A. S. (I t., b. l. 50, 51). Kaip matyti iš A. S. 2011 m. lapkričio 18 d. Pranešimo bankui, jis, be kita ko, pakartotinai informuoja atsakovą, kad M. S. ir A. S. yra perleista reikalavimo teisė į dalį jo sąskaitoje esančių lėšų, t. y. M. S. – į 750 000 Lt sumą, o A. S. – į 250 000 Lt (I t., b. l. 52). Byloje taip pat nustatyta, kad pagal 2013 m. vasario 13 d. Pažymą Nr. 062 M. S. nuo 1998 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. buvo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Autotoja“ akcininkė (I t., b. l. 172) ir jos įgaliotam asmeniui (pagal 2006 m. rugsėjo 21 d. įgaliojimą), t. y. A. S., 2007– 2011 metais buvo paskirti bei išmokėti 1 825 000 Lt dydžio dividendai (I t., b. l. 173, 174-175). M. S. nuo 1998 metų iki 2006 metų įsigijo UAB „Aukotoja“ akcijų (I t., b. l. 184), o 2010 m. rugsėjo 27 d. jos turimų šios bendrovės akcijų skaičius sudarė 825 vnt. (I t., b. l. 184).

42Kaip matyti iš prie bylos pridėtos Banko pateiktos 2014 m. sausio 20 d. Pažymos Nr. 000072/14, sąskaitą Nr. ( - ), atidarytą A. S. vardu, valdė tik jos savininkas A. S., jokių įgaliojimų dėl šios sąskaitos valdymo bankui pateikta nebuvo (išskyrus 2011 m. gegužės 30 d. sutartį dėl bendro turto valdymo), prieigų prie banko paslaugų teikimo internetu sistemos „Bankas internetu+“ sąskaitos savininkas niekam nesuteikė, o informacijos apie A. S. prašymą suteikti sąskaitos valdymo teises kitiems asmenims atsakovas neturi (II t., b. l. 68). Tretieji asmenys taip pat nepateikė įrodymų, kad prieigą prie sąskaitos turėjo A. S., M. S., t. y. kad jos turėjo teisę disponuoti sąskaita bei draudžiamojo įvykio metu galėjo būti identifikuotos kaip indėlininkės.

43Įvertinusi pirmiau nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog bylos įrodymai tvirtina labiau tikėtiną faktą, jog formaliuose paskoliniuose santykiuose A. S. veikė vienasmeniškai, kad paskolos sutartimi A. S. realiai neįgijo jokių civilinių teisių ir pareigų. Viena vertus, kaip minėta, pagal šios sutarties 1.1 punktą A. S. įsipareigojo savo žmonai A. S. iki 2011 m. birželio 20 d. paskolinti 250 000 Lt, tačiau, kita vertus, A. S. šioje paskolos sutarties 1.1 punkte, dar negavusi pinigų, jau tvirtino, kad ji „priima“ paskolą ir įsipareigoja ją grąžinti per 30 dienų nuo A. S. pareikalavimo, nors bylos duomenimis, A. S. pagal 2011 m. birželio 16 d. perdavimo–priėmimo aktą, kaip priedą prie minėtos paskolos sutarties, 250 000 Lt grynaisiais A. S. neva perdavė tik 2011 m. birželio 16 d., šiame akte ji patvirtino, kad nurodytą sumą gavo, tačiau jau kitą dieną, t. y. 2011 m. birželio 17 d., ji vėl savo sutuoktiniui A. S., kaip suteiktą jai paskolą, perdavė 250 000 Lt tam, kad jis įneštų pinigus į pagal 2011 m. gegužės 30 d. sutartį atidarytą sąskaitą Banke. Pastebėtina, kad paskolos sutarties šalys sulygo, jog paskola bus perduodama ir grąžinama grynaisiais pinigais, bet byloje rašytinių įrodymų, kokias lėšas perdavė A. S. A. S. (sutuoktinei), kokiu būdu (grynaisiais ar pavedimu) kitą dieną A. S. perdavė jai, kaip paskolą suteiktus 250 000 Lt, A. S., nėra. Pažymėtina, kad apeliacinis teismas byloje dalyvaujantiems asmenims 2014 m. sausio 28 d. nutartimi buvo suteikęs galimybę pateikti papildomus rašytinius įrodymus (iš jų ir rašytinius paaiškinimus), tačiau iš prie A. S., M. S. ir A. S. rašytinių paaiškinimų pridėto AB SEB banko sąskaitos išrašo matyti tik tiek, kad 2011 m. birželio 17 d. A. S. į savo sąskaitą įnešė 250 415,07 Lt (eurais), atlikus konvertaciją, 250 000 Lt buvo pervesti į kitą banką, t. y. AB banke SNORAS esančią jo vardu atidarytą sąskaitą (II t., b. l. 45, 89). Aplinkybę, kad paminėta suma buvo įskaityta Banke, patvirtina AB Banko SNORAS sąskaitos išrašas, kuriame nurodyta mokėjimo paskirtis „sąskaitos papildymas“ (I t., b. l. 69).

44A. S. 2011 m. lapkričio 18 d. Pranešime bankui nurodo, kad M. S. ir A. S. yra perleista reikalavimo teisė į dalį jo sąskaitoje esančių lėšų, t. y. M. S. – į 750 000 Lt sumą, o A. S. – į 250 000 Lt, nors kaip nurodyta jungtinės veiklos sutartyje, M. S. įnašo dydis sudaro 325 000 Lt. Byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad M. S. perdavė A. S. 375 000 Lt. Pagal bylos duomenis visas lėšas įnešė į banko sąskaitą ir jas pervedė į kitą banką A. S. ir tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju jis Bankui perdavė lėšas, kaip jam priklausančias, o ne asmenims, nurodytiems jungtinės veiklos sutartyje.

45Be to, byloje buvo teikiami įrodymai, kad M. S. nuo 1998 m. gegužės 13 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. buvo UAB „Autotoja“ akcininkė, tačiau šiuos įrodymus paneigia Juridinių asmenų registre esantys duomenys (prima facie įrodymai), pagal kuriuos duomenų, kad nurodytu laikotarpiu M. S. būtų UAB „Autotoja“ akcininkė, nėra. Kita vertus, kaip nurodyta anksčiau, pagal 2006 m. rugsėjo 21 d. įgaliojimą A. S. 2007– 2011 metais buvo paskirti ir išmokėti 1 825 000 Lt dydžio dividendai, tačiau nebuvo pateikti įrodymai, jog šie dividendai buvo realiai išmokėti A. S., kaip M. S. įgaliotam asmeniui.

46Apibendrinant šioje byloje pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad draudžiamojo įvykio metu jungtinės veiklos sutartimi civilines teises ir pareigas realiai įgijo tik A. S., kuris, be kita ko, teisėjų kolegijos vertinimu, disponavo ir apie 3 000 Lt dydžio palūkanomis, gaunamomis kiekvieną mėnesį už indėlio laikymą Banke, o ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, jog jungtinės veiklos sutartis teisines pasekmes sukėlė tik A. S.. A. S. ir M. S. leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, kad jos disponavo sąskaita ir lėšomis iki draudžiamojo įvykio (CPK 178 ir 314 straipsniai).

47Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertinęs, jog nors kreditorės A. S. ir M. S. nebuvo nurodytos Banko sąskaitos turėtojomis, tačiau A. S. vardu atidarytoje sąskaitoje buvo deponuojamos kiekvienos pagal 2011 m. gegužės 30 d. jungtinės veiklos sutartį šalių lėšos, todėl kreditoriai laikytini atskirais banko sąskaitoje esančių lėšų turėtojais bei indėlininkais IĮIDĮ ir Direktyvos 94/19/EB prasme, padarė įrodymais nepagrįstą išvadą. Byloje rašytinių įrodymų, pagrindžiančių, kad draudžiamojo įvykio dieną M. S. ir A. S. galėjo realiai naudotis banko sąskaita, jos buvo parašiusios prašymus bankui dėl prieigos prie sąskaitos, buvo banko autorizuotos išduodant atskiras pasinaudojimo sąskaita priemones, pavyzdžiui, asmenines sąskaitos korteles, asmeninius slaptažodžius ir pan., nėra. Byloje konstatuotas faktas, kad A. S. įneštas į Banko sąskaitą lėšas valdė vienasmeniškai, nėra įrodymų, jog A. S. ir M. S. realiai buvo perdavusios savo lėšas A. S., todėl teigti, kad dėl gautų lėšų susiformavo bendrą sąskaitą valdanti indėlininkų grupė IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme, nėra nei faktinių, nei teisinių prielaidų. Sudarytas tarp A. S., A. S. ir M. S. sandoris yra tariamasis sandoris, t. y. jį sudarydamos šalys nesiekė tikslų, nurodytų šiame sandoryje. Nors kreditoriai atsiliepime į atskirąjį skundą ir papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kaip minėta, taip pat nurodyta ir pačioje jungtinės veiklos sutartyje, kad šia sutartimi sutarties šalys, kooperuodamos savo turtą, siekė gauti kuo didesnes palūkanas už mokėjimo sąskaitoje esančias lėšas, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus šalių elgesį prieš ir po šio ginčijamo sandorių sudarymo, darytina neabejotina išvada, jog sutarties šalys realiai nesiekė paminėto sandoryje nurodyto tikslo. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, A. S. ir M. S. pagal anksčiau pateiktus kasacinio teismo išaiškinimus negali būti pripažįstamos indėlininkėmis IĮIDĮ ir Direktyvos 94/19/EB įtvirtintų teisės normų taikymo kontekste.

48Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pakeistas atsakovo AB banko SNORAS bankroto byloje patvirtintas ketvirtos eilės kreditorius A. S. su 674 550,24 Lt reikalavimu, vietoje jo kreditoriais įtraukiant A. S. su 254 608,44 Lt ir M. S. su 382 535,61 Lt bei A. S. su 37 357,62 Lt ketvirtos eilės reikalavimais, o taip pat Bankas įpareigotas įtraukti kreditorius A. S. ir M. S. į atsakovo indėlininkų sąrašą, yra neteisėta tiek galiojančios teisės, tiek bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, todėl šioje nutartyje išdėstytais motyvais panaikinama (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

49Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniam teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (II t., b. l. 74-76) prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokį savo prašymą grįsdamas tuo, kad tokiu būdu būtų visapusiškai ištirti byloje esantys rašytiniai įrodymai ir nustatytos nagrinėjamai bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su M. S. ir A. S. finansinių reikalavimų pagrįstumu bei M. S. ir A. S. teisių į draudimo išmoką turėjimu.

50CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95).

51Įvertinusi bylos medžiagą, atskirojo skundo, atsiliepimų į jį argumentus, taip pat dalyvaujančių byloje asmenų, vykdant Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartį dėl papildomų įrodymų (iš jų ir rašytinių paaiškinimų), pateiktus papildomus įrodymus (iš jų ir rašytinius paaiškinimus), teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėjamu atveju nebuvo būtinybės atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o argumentai dėl nagrinėjamoje byloje nustatytinų aplinkybių ir byloje esančių rašytinių įrodymų vertinimo išsamiai išdėstyti dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose. Rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir užtikrina civilinio proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principų įgyvendinimą, todėl teisėjų kolegija apelianto prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkino ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka (CPK 185 straipsnis, 336 straipsnio 1 dalis, 362 straipsnio 2 dalis).

52Vertindama dalyvaujančių byloje asmenų argumentus, susijusius su reikalavimų (ne)tapatumu nagrinėjamoje byloje ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2414-611/2013 (Nr. 2-452-611/2014), kurioje sprendžiamas klausimas dėl ieškovių A. S. ir M. S. teisių pripažinimo į indėlių draudimo išmoką, nustatytinų aplinkybių įtakos nagrinėjamoje byloje, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos anksčiau nurodytoje 2014 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014 (II t., b. l. 52-62), be kita ko, konstatuota, jog M. S. ir A. S. reikalavimas įpareigoti įtraukti jas į kreditorių sąrašą, o M. S. ir A. S. – ir į indėlininkų sąrašą laikytinas reikalavimu dėl pripažinimo; kad būtent šioje civilinėje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą kitoje byloje, t. y. Nr. 2-2414-611/2013 (Nr. 2-452-611/2014), nes reikalavimas priteisti draudimo išmoką pagal savo esmę yra reikalavimas dėl priteisimo (reikalavimas pripažinti teisę į draudimo išmoką yra tapatus reikalavimui įtraukti į indėlininkų sąrašą nagrinėjamoje byloje), o dėl reikalavimo priteisti draudimo išmoką gali būti sprendžiama tik esant pripažintai teisei į draudimo išmoką; pirmiausiai spręstinas klausimas dėl teisės pripažinimo, ir tik vėliau jau dėl priteisimo.

53Taigi įvertinusi pirmiau nustatytas faktines aplinkybes ir kasacinio teismo minėtoje nutartyje išdėstytus išaiškinimus, pagal kuriuos iš esmės nagrinėjamoje byloje nustatytinos aplinkybės ir jų vertinimas turės prejudicinę reikšmę civilinėje byloje Nr. 2-2414-611/2013 (Nr. 2-452-611/2014), teisėjų kolegija nepasisako dėl pirmiau nurodytų byloje dalyvaujančių asmenų argumentų, nes jie, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju prarado teisinę reikšmę (CPK 179 straipsnio 3 dalis, 182 straipsnio 2 punktas, 362 straipsnio 2 dalis).

54Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

55Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. prašymą patvirtinti kreditorių finansinius reikalavimus: A. S. – 254 608,44 Lt, o M. S. – 382 535,61 Lt, ir įtraukti jas į indėlininkų sąrašą, perduodamą valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi akcinei bendrovei... 5. Tretieji asmenys A. S. ir M. S. kreipėsi į teismą, prašydami patvirtinti... 6. Atsakovas Bankas sutiko, kad A. S. ir M. S. būtų įtrauktos į kreditorių... 7. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi trečiųjų... 9. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens VĮ „Indėlių... 10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs trečiojo asmens VĮ... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 18 d. nutartimi trečiųjų... 13. Teismas, nustatęs, kad civilinė byla Nr. 2-2414-611/2013 (buvęs Nr.... 14. Teismas konstatavo, kad atsakovas neginčijo kreditorių sudarytos 2011 m.... 15. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 16. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atskirajame... 17. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    18. Atsakovas Bankas pareiškime dėl prisidėjimo prie trečiojo asmens VĮ... 19. Kreditoriai A. S., A. S. ir M. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį... 20. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais... 21. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 22. Atskirasis skundas iš esmės tenkintinas.... 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 24. Tretieji asmenys A. S., A. S. ir M. S. rašytiniuose paaiškinimuose (II t., b.... 25. Teisėjų kolegija pažymi, kad trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir... 26. Taigi apeliacine tvarka iš naujo nagrinėjamoje byloje sprendžiamas... 27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių sudarytą 2011 m. gegužės... 28. Kaip žinoma, Lietuvos banko valdybos 2011 m. gruodžio 16 d. nutarimu „Dėl... 29. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad lex specialis BĮ nenustato... 30. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.892 straipsnio 1 dalis apibrėžia... 31. Indėlių draudimo objektas yra indėlininkų indėliai (IĮIDĮ 3 straipsnio 1... 32. Iš šioje byloje trečiųjų asmenų A. S. ir M. S. pateikto prašymo matyti,... 33. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 22... 34. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo... 35. Teisėjų kolegija, objektyviai ir visapusiškai ištyrusi pirmosios... 36. Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK... 37. Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą iš naujo apeliacine... 38. Tretieji asmenys, vykdydami nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo nutartį,... 39. Nagrinėjant ir vertinant apelianto argumentus, susijusius su 2011 m. gegužės... 40. Kaip pirmiau minėta, teisę į draudimo išmoką, kurios suma nustatyta... 41. Byloje nustatyta, kad A. S. ir A. S. 2009 m. kovo 18 d. sudarė vedybų... 42. Kaip matyti iš prie bylos pridėtos Banko pateiktos 2014 m. sausio 20 d.... 43. Įvertinusi pirmiau nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro... 44. A. S. 2011 m. lapkričio 18 d. Pranešime bankui nurodo, kad M. S. ir A. S. yra... 45. Be to, byloje buvo teikiami įrodymai, kad M. S. nuo 1998 m. gegužės 13 d.... 46. Apibendrinant šioje byloje pateiktus įrodymus, konstatuotina, kad... 47. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas faktines ir teisines bylos aplinkybes,... 48. Esant pirmiau nurodytoms bylos faktinėms ir teisinėms aplinkybėms,... 49. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniam... 50. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas... 51. Įvertinusi bylos medžiagą, atskirojo skundo, atsiliepimų į jį argumentus,... 52. Vertindama dalyvaujančių byloje asmenų argumentus, susijusius su... 53. Taigi įvertinusi pirmiau nustatytas faktines aplinkybes ir kasacinio teismo... 54. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 55. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį panaikinti ir...