Byla 2A-403/2014
Dėl draudimo išmokos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Donato Šerno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-55-3-02346-2012-5 pagal ieškovės V. S. ieškinį atsakovui valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“, tretieji asmenys E. S. , bankrutuojanti akcinė bendrovė bankas Snoras, dėl draudimo išmokos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė V. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 296 645,08 Lt draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas bei pripažinti ieškovę indėlininke.

5Nurodė, kad jos su E. S. santuoka sudaryta 1979-07-05, kad jos vardu BAB banke Snoras buvo atidarytos banko sąskaitos ir laikomi indėliai. Įvykus draudiminiam įvykiui, t. y. AB bankui Snoras iškėlus bankroto bylą, jai buvo išmokėta 48 634,92 Lt dydžio draudimo išmoka. Sutuoktinio vardu buvo atidaryta banko sąskaita, kurioje buvo laikomas 1 307 405,66 Lt dydžio indėlis, už kurį jam buvo sumokėta 345 280 Lt dydžio draudimo išmoka.

6Ieškovė teigė, kad sutuoktinio sąskaitoje laikytos lėšos yra bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 str.), o Indėlių draudimo įstatymo taikymo ir draudiminės išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tikslais sutuoktinio sąskaitoje laikytas indėlis turi būti laikomas asmenų grupei (S. šeimai) priklausiusia suma, kurios pusė priskirtina šios grupės nariui – ieškovei, indėlininkei Indėlių draudimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies prasme. Taip pat nurodė, jog remiantis 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 8 straipsnio 3 punktu, šios Direktyvos tikslu, atsakovas turi pareigą sumokėti ieškovei draudimo išmoką, jei bankas draudiminio įvykio dieną turėjo galimybę nustatyti, kad ieškovė yra E. S. sutuoktinė. Paminėta Direktyvos norma, ieškovės teigimu, yra tiesiogiai veikianti, nes tam yra visos būtinos sąlygos: norma yra aiški, tiksli, besąlyginė, Direktyvos įgyvendinimo terminas yra pasibaigęs, Indėlių draudimo įstatymas aiškiai nenumato galimybės ieškovei gauti draudimo išmoką už sutuoktino vardu indėlio sąskaitoje laikytas ir santuokos metu įgytas lėšas, t. y. Direktyva yra neįgyvendinta. Be to, atsakovas, kurio teisinė forma ir priklausomybė yra speciali, taip pat kuriam nustatyti specifiniai veiklos tikslai ir funkcijos, laikytinas valstybe (Indėlių draudimo įstatymo 16, 18 ir 19 str.).

7Ieškovė pažymėjo, kad Indėlių draudimo įstatymas buvo priimtas įgyvendinant minėtą Direktyvą, todėl nacionalinė teisė turi būti aiškinama pagal jos tekstą ir tikslą. Direktyvos vienas iš tikslų numatytas preambulėje, t. y. atsižvelgti į indėlius, priklausančius indėlininkams, kurie nenurodomi kaip sąskaitos turėtojai <...>, dėl to dydis turi būti siejamas su kiekvienu indėlininku, kuri gali būti nustatytas“. Tiek Direktyvos tikslas, tieks Direktyvos tekstas (8 str. 3 p.) nustato įpareigojimą valstybėms narėms draudiminę išmoką išmokėti ne tik asmeniui, kuris yra nurodytas kaip sąskaitos turėtojas (E. S. ), bet ir kitiems asmenims, kurie turi teisę į indėlį (E. S. sutuoktinei – ieškovei).

8Ieškovė taip pat teigė, kad yra diskriminuojama analogiškoje situacijoje atgavusių draudimo išmoką sutuoktinių atžvilgiu.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir atsakovų naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas.

11Teismas, pasisakydamas dėl kilusiam ginčui taikytinos materialiosios teisės normų, sutiko su ieškovės argumentais, jog Indėlių draudimo išmokų mokėjimo tvarką, išmokų dydį reglamentuoja Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymas (toliau tekste – Įstatymas), kuris buvo priimtas įgyvendinant 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą, numatančią indėlių apsaugą ir jų garantijos sistemas, 94/19/EB ir 2009-03-11 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvą 2009/14/EB, iš dalies keičiančią Direktyvą 94/19/EB (toliau tekste – Direktyva), todėl Įstatymo nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į paminėtas Direktyvos nuostatas. Pažymėjo, jog Direktyvos preambulėje įtvirtintas minimalaus dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui principas, todėl reikia atsižvelgti į indėlius, priklausančius indėlininkams, kurie nenurodyti kaip sąskaitos turėtojai arba kurie nėra vieninteliai jos turėtojai. Nurodė, jog bendra sąskaita – dviejų ar daugiau asmenų vardu atidaryta sąskaita arba sąskaita, kuria gali naudotis du ar daugiau asmenų ir kuria galima naudotis pagal vieno ar kelių minėtų asmenų parašus (Direktyvos 1 str. 2 d.), o tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į visas sąskaitoje esančias sumas, garantijos taikomos tam asmeniui, kuris turi visas teises į minėtas sumas, jeigu šis asmuo buvo ar gali būti nustatytas iki tos dienos, kai priimamas sprendimas, kurio pagrindu išmokos mokamos (Direktyvos 8 str. 3 d., 1 str. 3 d. i p.). Remdamasis šiomis nuostatomis, teismas sprendė, kad būtent su bendros sąskaitos buvimu yra siejama Direktyvoje numatyta galimybė apskaičiuoti mokėtinas draudimo išmokas pagal kiekvienam bendros sąskaitos turėtojui priklausančią indėlio dalį, jeigu kiekvienas iš bendros sąskaitos turėtojų turi teisę valdyti sąskaitą ir tokia teisė galėjo būti nustatyta iki draudiminio įvykio atsitikimo. Remdamasis Įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią asmenų grupės, turinčios reikalavimo teises į lėšas pagal sutartį, kiekvienas jos asmuo laikomas indėlininku ir lėšos padalijamos kiekvienam iš jų lygiomis dalimis, teismas sprendė, kad banko sąskaitos savininku gali būti laikomas tik toks asmuo, kurio vardu ji yra atidaryta arba kuria toks asmuo gali naudotis. Atkreipė dėmesį į tai, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant ginčą dėl indėlininko nustatymo ir draudiminės apsaugos jam taikymo, teismo nuomone, sutuoktinų tarpusavio teisinius santykius reguliuojančios teisės normos neturi reikšmės, o ieškovė negali būti laikoma savarankišku atsakovo indėlininku, nes jos sutuoktiniui jau yra išmokėta Įstatymo nustatyto dydžio draudimo išmoka. Be to, kiekvienas sutuoktinis turi teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti joje esančiomis lėšomis, jeigu tos lėšos nebuvo perduotos bendrajai jungtinei nuosavybei (CK 3.92 str. 5 d.). Pažymėjo, jog sprendžiant kilusį ginčą, ieškovės argumentai dėl Direktyvos vertimo netikslumų yra teisiškai nereikšmingi, nes visais atvejais bendros sąskaitos turėtojas turi turėti teisę naudotis sąskaitoje esančiomis lėšomis.

12Teismas konstatavo, kad banko sąskaita naudotis galėjo ir faktiškai naudojosi tik ieškovės sutuoktinis, o ji neturėjo teisės duoti nurodymų bankui dėl sąskaitoje esančių lėšų, nes nebuvo nei sąskaitos turėtoja, nei naudos gavėja pagal su banku sudarytą sutartį. Tokią išvadą teismas grindė aplinkybėmis, jog pagal byloje esančias 2011-07-29 Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, abu sutuoktiniai turėjo vertybinių popierių, priklausančių asmeninės nuosavybės teise kiekvienam atskirai, mokėjimo sąskaitos, prašymai dėl naudojimosi sąskaitų tvarkymo internetu sistema buvo sudaryti tik E. S. , kuriam suteiktos teisės atlikti operacijas, patys sutuoktiniai neatskleidė bankui informacijos, kad jų vardu atidarytose sąskaitose esančios lėšos yra bendroji jungtinė nuosavybė, pats E. S. teismo posėdžio paaiškino, jog net ir paskelbus apie banko bankrotą, jis ir sutuoktinė prašymus, susijusius su draudimo išmokos išmokėjimu, pildė atskirai savo vardais, jis pats savo vardu pareiškė reikalavimą banko bankroto byloje. Taigi teismo nuomone, pačių sutuoktinių elgesys patvirtina, kad E. S. sąskaita negali būti laikoma bendra sutuoktinų sąskaita. Pažymėjo, jog bankui buvo žinoma apie šių asmenų santuoką, tačiau tai, teismo nuomone, nepaneigia išvados, jog sąskaita buvo atidaryta tik E. S. vardu.

13Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo remtis byloje pateiktais rašytiniais banko darbuotojos liudytojos D. G. parodymais apie tai, jog V. S. ir E. S. buvo sutuoktiniai, taip pat vertybinių popierių įsigijimo aplinkybėmis, nes šie rašytiniai liudytojos parodymai neatitinka CPK 192 straipsnio 8 dalies reikalavimų, be to, yra abstraktaus pobūdžio, sąlygoti pačių E. ir V. S. pateikta informacija.

14Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus dėl diskriminacijos, nes jie yra deklaratyvaus pobūdžio, be to, nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad draudimo išmokos buvo mokamos identiškoje situacijoje esantiems sutuoktiniams (CPK 178 str.).

15Teismas sprendė, jog šiuo atveju ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ neturi specialiųjų administracinių įgalinimų, jai nėra suteiktos priežiūros institucijos funkcijos, Įstatymo 18 straipsnyje numatytos funkcijos skirtos įgyvendinti Įstatymo tikslus, taigi nėra laikytina valstybe Direktyvos prasme, todėl, teismo nuomone, ieškovė neturėjo pagrindo remtis Direktyvos tiesioginiu taikymu, tačiau bylos nagrinėjimo metu nereiškė prašymo pakeisti atsakovą šioje byloje. Nurodė, kad ieškininis reikalavimas ieškovės pripažinimo BAB banko Snoras indėlininke yra susijęs su banko ir ieškovės sutartiniais teisiniais santykiais, tuo tarpu VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra šių santykių dalyvis. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokas apskaičiuoja ir moka remdamasi draudėjo, t. y. BAB banko Snoras, draudžiamojo įvykio dienos duomenimis apie indėlininkus ar investuotojus, jų indėlius ir pan. (Įstatymo 10 str. 3 d.). Atsakovo atsisakymas tenkinti ieškovės reikalavimą buvo grindžiamas būtent jam pateiktais banko duomenimis, todėl ieškovė turėjo teisę ginti savo teises, reikšdama ieškinį už būtinos informacijos teikimą atsakingam BAB bankui Snoras.

16III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

17Ieškovė V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti šį Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti: pripažinti ieškovę BAB Snoras indėlininke, priteisti iš atsakovo VĮ ,,Indėlių ir investicijų draudimas“ 296 645,08 Lt, 6 procentų dydžio procesines palūkanas, priteisti bylinėjimosi išlaidas ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes byloje yra keliami sudėtingi ES teisės aiškinimo ir taikymo klausimai. Apeliantė taip pat prašo sustabdyti bylą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti preliminarų nutarimą ir atsakyti į byloje aktualius klausimus, susijusius su sutuoktinių bendra sąskaita. Skunde n

18VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra netinkamas atsakovas šioje byloje ir pažeidė ES teisės efektyvumo principą. Sprendime nenurodyta, kokiais argumentais atmetami ieškovės ieškinyje nurodyti teiginiai dėl atsakovo atitikties pagal minėtus kriterijus.

191.2. teismas be pagrindo taikė nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą ,,indėlininko“ ir ,,bendros sąskaitos“ sąvokas, neatsižvelgė į tai, kad Direktyvos nuostatos, kurių vertimas kitomis kalbomis skiriasi nuo lietuvių kalbos vertimo, yra taikomos tiesiogiai. Teismas neteisingai nurodė, kad bendra sąskaita yra tik tokia, kuria naudojasi du ar daugiau asmenų, nes pagal ES teisę bendra sąskaita laikytina tokia, į kurioje esančias lėšas teisę turi daugiau nei vienas asmuo (šiuo atveju – sutuoktinė).

20Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į ieškovės skundą prašo atmesti jį kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimo išlaidas. Nurodo, kad:

211. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ gali būti laikomas ,,valstybe“ Direktyvos prasme, nes ji nėra priežiūros institucija ir neturi specialiųjų administracinių įgalinimų.

222. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog Direktyva turi būti taikoma tiesiogiai, nes neįrodyta, kad jos nuostatos yra neįgyvendintos ar įgyvendintos netinkamai.

233. Teismas sprendime pasisakė dėl visų esminių ieškovės argumentų, todėl apeliantas neteisingai nurodo, jog sprendimas yra nemotyvuotas. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

244. Priešingai nei teigia apeliantė, nei Direktyva, nei Įstatymas nesuteikia sutuoktiniui teisės reikalauti draudimo išmokos už indėlį sąskaitoje, kurio sudarymo sutartyje su banku nebuvo nurodyti du naudos gavėjai ar nenurodyta, kad perduodamos lėšos priklauso dviem asmenims.

255. Apeliantė be pagrindo teigia, jog teismas netinkamai išaiškino bendros sąskaitos sąvokas, kuri nacionalinės teisės aktuose nurodyta vadovaujantis Direktyvoje pateiktu išaiškinimu, kuris, priešingai nei teigia apeliantė, nesiskiria nuo apibrėžimo kitomis kalbomis.

266. Teismas teisingai sprendė, jog apeliantė neįrodė teiginių, susijusių su jos diskriminacija. Pažymėtina, jog sutuoktiniai turi teisę kiekvienas atskirai disponuoti jam priklausančiomis lėšomis, todėl apeliantė nepagrįstai teigia, jog yra diskriminuojama tų sutuoktinių atžvilgiu, kurie sąskaitą atidaro abiejų vardu.

277. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad būtina kreiptis į ESTT su prašymu priimti preliminarų nutarimą. Tai, kad byloje dalyvaujantys asmenys skirtingai aiškina Direktyvos nuostatas, nesudaro pagrindo teismui tenkinti tokį prašymą.

28Trečiasis asmuo BAB bankas Snoras atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodo iš esmės tuo pačius argumentus kaip ir atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

29IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliantės ieškovės V. S. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

31Apeliantė V. S. , kaip minėta, nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir teigia, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė tiek nacionalinės teisės, tiek ES materialinės teisės normas, indėlininko bei bendros sąskaitos sąvokas ir taikytiną draudiminę apsaugą, todėl be pagrindo atmetė jos ieškininius reikalavimus. Tai, anot apeliantės, yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (CPK 330 str.).

32Šioje byloje nustatyta, kad V. S. ir E. S. santuoka sudaryta 1979-07-05. Sutuoktiniai AB banke Snoras turėjo indėlius: ieškovės vardu buvo atidarytos trys banko sąskaitos, kuriose ji turėjo 48 634,92 Lt, o E. S. vardu buvo atsidaryta viena sąskaita, kurioje buvo laikomas 1 307 405,66 Lt dydžio indėlis. Įvykus draudžiamajam įvykiui – 2011-11-24 Lietuvos banko nutarimu Nr. 03-196 atšaukus AB banko Snoras licenciją visam laikui – ieškovei V. S. buvo išmokėta 48 634,92 Lt dydžio draudimo išmoka, atitinkanti jos vardu banke buvusio indėlio sumą. E. S. buvo išmokėta įstatymu nustatyto maksimalaus 345 280 Lt dydžio draudimo išmoka už jo vardu banke buvusį indėlį. Ieškovė 2012-07-10 kreipėsi į atsakovą dėl 296 645,08 Lt dydžio draudimo išmokos dalies sumokėjimo, atsižvelgiant į tai, kad sutuoktinių banke laikomi pinigai yra jų bendroji jungtinė nuosavybė ir ieškovei nebuvo sumokėta jai priklausanti draudimo išmokos dalis už banko sąskaitoje jos sutuoktinio vardu laikytą indėlį. Atsakovas 2012-07-17 ieškovės prašymo netenkino, nes teisės aktų nustatyta tvarka draudėjas, t. y. BAB bankas Snoras, nepateikė informacijos apie indėlininkų pasikeitimą. Ieškovė 2012-07-27 kreipėsi į BAB banką Snoras su prašymu pateikti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ aktualius patikslintus duomenis apie ją, kaip banko indėlininkę. BAB bankas Snoras 2012-08-14 atsisakė tenkinti ieškovės prašymą, motyvuodamas tuo, kad visus turimus duomenis apie šių asmenų sąskaitas bankas jau yra pateikęs VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Šių paminėtų faktinių bylos aplinkybių šalys neginčija.

33Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog asmenys turi teisę tiesiogiai remtis ES teisės normomis (Direktyvomis) tais atvejais, kai Direktyvos, reglamentuojančios atitinkamus teisinius santykius, įgyvendinimo terminas yra pasibaigęs, Direktyvos konkreti norma yra neįgyvendinta ar įgyvendinta blogai, o tokia norma galima remtis tik prieš valstybę. Tačiau, kaip teisingai atsiliepime į skundą nurodė atsakovas, apeliantė ne tik neįrodė visų šių būtinų sąlygų, bet taip pat neteisingai aiškina indėlininko ir bendros sąskaitos sąvokas (CPK 185 str.).

34Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. sausio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014, išaiškino Direktyvos nuostatas ir jų santykį su Įstatymo nuostatomis indėlininko nustatymo ir draudiminės apsaugos aspektu, kurie yra aktualūs ir nagrinėjamoje byloje. Šioje nutartyje kasacinis teismas nurodė, kad Direktyvos 1 straipsnio 1 punkte indėlis apibrėžiamas kaip bet koks kredito likutis, atsiradęs dėl sąskaitoje paliktų lėšų arba dėl laikinų situacijų, susidariusių dėl įprastų bankinių sandorių, kurį kredito įstaiga turi grąžinti pagal taikomas teisines nuostatas ir sutartines sąlygas, taip pat bet kokia skola, patvirtinta kredito įstaigos išduotu sertifikatu. To paties straipsnio 2 punkte reglamentuojama bendros sąskaitos sąvoka, pagal kurią tai: pirma, kai ji atidaroma dviejų arba daugiau asmenų vardu, antra, kai ja gali naudotis du ar daugiau asmenų pagal jų parašus. Angliškame Direktyvos tekste bendrosios sąskaitos sąvokos antroji alternatyva apibrėžiama kiek tiksliau nurodant, kad tai sąskaita, „kurios atžvilgiu du ar daugiau asmenų turi teises, kurias gali panaudoti pagal vieno ar daugiau iš šių asmenų parašą“ (angl. k.: “over which two or more persons have rights that may operate against the signature of one or more of those persons”).

35Kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, jog aiškinant Direktyvos 1 straipsnio sąvokas atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Direktyvos Preambulę „turi būti išlaikytas suderinto minimalaus dydžio vienam indėlininkui, o ne vienam indėliui, principas; kadangi dėl šios priežasties reikia atsižvelgti į indėlius, priklausančius indėlininkams, kurie nenurodyti kaip sąskaitos turėtojai arba kurie nėra vieninteliai jos turėtojai; kadangi dėl to dydis turi būti siejamas su kiekvienu indėlininku, kuris gali būti nustatytas; kadangi tai neturėtų būti taikoma kolektyvinio investavimo subjektams, kuriems nustatytos specialios apsaugos taisyklės, netaikomos anksčiau minėtiems indėliams.“ Taigi antroji alternatyva yra dėl lėšų, laikomų sąskaitoje, faktinių bendraturčių, kurie nėra nurodyti kaip oficialūs sąskaitos turėtojai, tačiau turi prie jos teisėtą prieigą. Nors Direktyvoje kalbama tik apie parašą, kaip apie prieigos įrodymą, kasacinio teismo nuomone, būtina atsižvelgti į techninę pažangą ir parašui prilyginti bet kokią kitą asmens identifikavimo priemonę, pavyzdžiui, elektroninį parašą, mokėjimo kortelę, asmeninį slaptažodžių generatorių ir pan. Dėl to darytina išvada, kad pagal Direktyvos ir ją įgyvendinančio Įstatymo nuostatas, indėlininkais laikytini: pirma, oficialūs sąskaitos turėtojai, antra, kiti identifikuoti asmenys – faktiniai lėšų, laikomų sąskaitoje, bendraturčiai, turintys prieigą prie sąskaitos, įskaitant sutuoktinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-126/2014; 2014 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-313/2014 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamos bylos ir paminėtų kasacinio teismo nagrinėtos bylos aplinkybės tiksliai nesutampa (ratio decidendi), tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos bendro pobūdžio išvados, tai yra dėl konkrečių teisės normų aiškinimo bei taikymo, yra naudingos svarstomais klausimais.

36Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, byloje nustatyta ir apeliantė šios aplinkybės neginčija, kad E. S. sąskaita, kurioje buvo laikomas 1 307 405,66 Lt dydžio indėlis, atidaryta tik jo vardu, taigi apeliantė nėra laikytina indėlininke pirmuoju prieš tai paminėtu aspektu, pagal kurį indėlininkais laikytini oficialūs sąskaitos turėtojai. Taigi apeliantė iš esmės siekia įrodyti, kad ji yra laikytina indėlininke antruoju aspektu, tai yra faktine lėšų sąskaitoje bendraturte kartu su sutuoktiniu ir nors tiesioginės prieigos prie sąskaitos neturėjo, tačiau ji ir nėra būtina. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais ir tokiu aiškinimu (CPK 185 str.).

37Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nei apeliantė, nei jos sutuoktinis iki draudiminio įvykio neatskleidė ir nenurodė bankui jokių duomenų, jog jo vardu atidarytoje sąskaitoje laikomų lėšų turėtoju yra ir V. S. , todėl ji negalėjo būti kvalifikuojama kaip sąskaitoje esančių lėšų turėtoja iki draudiminio įvykio dienos ir bankroto bylos bankui iškėlimo, nes, kaip paminėta pirmiau, sąskaitoje esančių lėšų bendraturčiai turi būti identifikuoti, t. y. išviešinti bankui, ir turi turėti teisėtą prieigą prie sąskaitos.

38Apeliantė teigdama, kad ji taip pat yra laikytina indėlininke, nes pakanka tik vieno asmens, turinčio parašo teisę, neįrodinėjo savo bet kokios prieigos prie sąskaitos turėjimą, neneigė, kad bankui nebuvo nurodyta kaip sąskaitoje esančių lėšų bendraturtė (CPK 178 str.). Tuo tarpu vien ta aplinkybė, kad bankas žinojo, kad E. S. buvo susituokęs, neduoda pagrindo spręsti priešingai, nes, kaip teisingai nurodė teismas, sutuoktiniai gali laisvai disponuoti jiems priklausančiomis lėšomis (CK 3.92 str. 5 d.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, tai pat į pirmiau paminėtus kasacinio teismo išaiškinimus, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai abu sutuoktinius vertino kaip vieną indėlininką tiek Direktyvos, tiek Įstatymo prasme, o CK 3.87 straipsnio norma reikšminga tik jų turto teisiniam režimui, tačiau neturi reikšmės taikant nuostatas dėl indėlininko nustatymo ir draudiminės apsaugos jam taikymo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

39Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Kaip žinoma, pagal CPK 270 straipsnio 4 dalį teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodyta: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste. Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Pagal kasacinio teismo praktiką absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas; nepakankamas sprendimo (nutarties) motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu tik tuo atveju, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2012; 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008 ir kt.). Taigi, vertinant, ar teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, svarbu, ar teismas atsakė į esminius bylos faktinius ir teisnius argumentus.

40Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, nagrinėjamos bylos atveju, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pagrindo sutikti su jos pozicija, kad teismas neanalizavo jos argumentų, susijusių Direktyvos taikymu. Kaip nustatyta pirmiau, teismas išnagrinėjo ir įvertino šalių pateiktus įrodymus bei argumentus dėl bylos esmės, o tai, kad nebuvo priimtas ieškovui palankus sprendimas, nėra pagrindas pripažinti motyvų nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249/2012 ir kt.).

41Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, susijusius su diskriminacija. Visų pirma, kaip teisingai nurodė teismas skundžiamame sprendime, ieškovė nei pirmosios, nei apeliacinės, kuri, kaip žinia, yra fakto, instancijos teismams nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad draudimo išmokos buvo mokamos identiškoje situacijoje esantiems sutuoktiniams (CPK 178 str.). Antra, sutiktina su trečiojo asmens atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, jog apeliantė be pagrindo nagrinėjamu atveju teigia, kad ji yra diskriminuojama sutuoktinių, kurie banko sąskaitas atidarė abiejų vardu, atžvilgiu, nes tokių sutuoktinių teisinis santykis su banku, kaip jau ne kartą šioje nutartyje buvo minėta, yra visiškai kitoks ir jie yra laikytini bendros sąskaitos savininkais. Priešingu atveju būtų paneigiama pirmiau paminėta sutuoktinių teisė laisvai disponuoti jiems priklausančiomis lėšomis (CPK 185 str.).

42Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės V. S. ieškinį, tinkamai nustatė ir įvertino aktualias bylos aplinkybes, pateiktus įrodymus, teisingai aiškino bei taikė materialinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui (Direktyvos tiesioginis taikymas nagrinėjamu atveju, valstybės kaip subjekto, prieš kurį Direktyva gali būti taikoma tiesiogiai, sąvokos aiškinimas, tinkamas atsakovas, ES teisės normų taikymas ir kt.), o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.), – kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

43Dėl prašymų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei kreiptis į ESTT dėl preliminaraus nutarimo

44Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantė bylą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka, motyvuodama tuo, kad byloje yra keliami sudėtingi ES teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai. Apeliantė taip pat prašė sustabdyti bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti preliminarą nutarimą šioje byloje klausimais, susijusiais su indėlininkų apsauga.

45Kaip žinoma, CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba prisidėjime prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl tokio nagrinėjimo būtinumo. Būtinumą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1314/2012; 2012 m. rugsėjo mėn. 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-318/2012). Taigi byla žodinio proceso tvarka iš esmės nagrinėjama tik išimtiniais atvejais.

46Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsižvelgiant į minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014 pateiktus išaiškinimus, susijusius su nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais, byloje nėra pagrindo nesilaikyti bendros apeliacinių skundų nagrinėjimo tvarkos, numatytos CPK 321 straipsnio 1 dalyje ir apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeidžia šalių teisių ir civilinio proceso principų, o priešingai užtikrina civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 185 str.).

47Taip pat spręstina, jog yra nepagrįstas apeliantės prašymas kreiptis į ESTT dėl preliminaraus nutarimo (CPK 3 str. 5 d.), nes, priešingai nei tvirtinama skunde, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiai teisėjų kolegija neiškilo klausimų dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar jų galiojimo (CPK 185 str.).

48Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, turi būti atlygintos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, priteisiamos iš antrosios šalies (CPK 93 str.), tačiau atsakovas apeliacinės instancijos teismui tokių įrodymų nepateikė (CPK 98 str. 1 d., 178 str.).

49Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

50Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė V. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš... 5. Nurodė, kad jos su E. S. santuoka sudaryta 1979-07-05, kad jos vardu BAB banke... 6. Ieškovė teigė, kad sutuoktinio sąskaitoje laikytos lėšos yra bendroji... 7. Ieškovė pažymėjo, kad Indėlių draudimo įstatymas buvo priimtas... 8. Ieškovė taip pat teigė, kad yra diskriminuojama analogiškoje situacijoje... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 10. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį... 11. Teismas, pasisakydamas dėl kilusiam ginčui taikytinos materialiosios teisės... 12. Teismas konstatavo, kad banko sąskaita naudotis galėjo ir faktiškai... 13. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo remtis byloje pateiktais... 14. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus dėl... 15. Teismas sprendė, jog šiuo atveju ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui.... 16. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 17. Ieškovė V. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti šį Vilniaus apygardos... 18. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra netinkamas atsakovas šioje... 19. 1.2. teismas be pagrindo taikė nacionaliniuose teisės aktuose nustatytą... 20. Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į... 21. 1. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, jog atsakovas VĮ „Indėlių ir... 22. 2. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog Direktyva turi būti taikoma tiesiogiai,... 23. 3. Teismas sprendime pasisakė dėl visų esminių ieškovės argumentų,... 24. 4. Priešingai nei teigia apeliantė, nei Direktyva, nei Įstatymas nesuteikia... 25. 5. Apeliantė be pagrindo teigia, jog teismas netinkamai išaiškino bendros... 26. 6. Teismas teisingai sprendė, jog apeliantė neįrodė teiginių, susijusių... 27. 7. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad būtina kreiptis į ESTT su prašymu... 28. Trečiasis asmuo BAB bankas Snoras atsiliepime prašo apeliacinį skundą... 29. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 30. Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų... 31. Apeliantė V. S. , kaip minėta, nesutinka su skundžiamu teismo sprendimu ir... 32. Šioje byloje nustatyta, kad V. S. ir E. S. santuoka sudaryta 1979-07-05.... 33. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, jog asmenys turi teisę... 34. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis... 35. Kasacinis teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, jog aiškinant Direktyvos... 36. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, byloje nustatyta ir apeliantė šios... 37. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nei apeliantė, nei jos... 38. Apeliantė teigdama, kad ji taip pat yra laikytina indėlininke, nes pakanka... 39. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius, jog... 40. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo turinio, nagrinėjamos bylos... 41. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius,... 42. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija... 43. Dėl prašymų bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei kreiptis į ESTT... 44. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantė bylą prašė nagrinėti žodinio... 45. Kaip žinoma, CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad... 46. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsižvelgiant į minėtoje Lietuvos... 47. Taip pat spręstina, jog yra nepagrįstas apeliantės prašymas kreiptis į... 48. Kaip žinoma, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, turi būti atlygintos... 49. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 50. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 19 d. sprendimą palikti nepakeistą....