Byla 2A-350/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), Alvydo Poškaus ir Donato Šerno, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. V. (V. V.) ir Z. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-159-431/2013 pagal ieškovų V. V. ir Z. S. ieškinį atsakovams Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „JGK statyba“ dėl detaliojo plano, žemės nuomos ir subnuomos sutarčių panaikinimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims: uždarajai akcinei bendrovei „Aljos statyba“, M. V., S. V. (S. V.), B. Š., V. R. (V. R.), A. K., G. S. (G. S.), J. G. (J. G.) ir V. B. (V. B.), ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovai V. V. ir Z. S. ieškiniu prašė panaikinti:

  1. 1) Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 1397 dalį, kuria buvo patvirtintas visasąjunginio susivienijimo „Archprojektas“ 1989 metais parengtas 1 500 gyventojų jaunimo gyvenamojo komplekso Gilužiuose detalaus išplanavimo projektas;

42) Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 511, kuriuo buvo patirtintas pakoreguotas visasąjunginio susivienijimo „Archprojektas“ 1989 metais parengtas detalaus išplanavimo projektas;

53) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. 2263-41, kuriuo buvo patvirtintas valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planas;

64) Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 513 V, kuriuo buvo patvirtintas „JGK Salotė“ ketvirto kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detalusis planas;

75) Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. 3669-01, kuriuo UAB „JGK Statyba“ buvo leista ne aukciono tvarka 99 metams išsinuomoti 63 033 m2 ploto žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), esantį ( - );

  1. 1) pripažinti negaliojančia 2000 m. spalio 26 d. žemės nuomos sutartį Nr. 623, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir UAB „JGK Statyba“, kuria ne aukciono tvarka bendrovei buvo 99 metams išnuomotas 63 033 m2 ploto valstybinis žemės sklypas, kurio unikalus Nr. ( - ), esantis ( - );

82) įpareigoti atsakovą UAB „JGK Statyba“ nugriauti savavališkai statomus statinius, esančius Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtinto „JGK Salotė“ ketvirtojo kvartalo antros dalies detaliojo plano 127, 128 ir 129 sklypuose, esančiuose ( - ).

9Nurodė, kad jie (ieškovai) pretenduoja atsikurti nuosavybės teises į iki visuotinės žemės nacionalizacijos Dvarykščių kaime (Vilniaus miesto savivaldybė, Pilaitės seniūnija) buvusių savininkų turėtą žemę. Didžioji dalis buvusių savininkų iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytos žemės, į kurią ieškovai pretenduoja atsikurti nuosavybės teises, ir dalis po jiems priklausančiais statiniais esančios žemės patenka į valstybei priklausantį 6,3033 ha ploto žemės sklypą, (unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. 0101/0167-0581), kuris 2000 m. spalio 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Nr. 623 N01/2000-23617 išnuomotas UAB „JGK Statyba“. 1991 metais Z. V. (kartu su kitais pretendentais) raštu kreipėsi į Zujūnų agrarinės reformos tarnybą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į K. ir S. V. Dvarykščių kaime turėtą žemę, iš viso į 7,25 ha. Paduodant prašymą visa K. ir S. V. Dvarykščių kaime turėta žemė buvo laisva ir neužstatyta (buvusių savininkų žemėje buvo tik patiems pretendentams priklausantys gyvenamieji ir ūkiniai pastatai).

10Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą rengę Vilniaus rajono, o nuo 1999 m. birželio 1 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus ir UAB Korporacija „Matininkai“ specialistai pretendentams aiškino, kad Dvarykščių kaimas buvo rėžinis, todėl nuosavybės teisės jiems gali būti atkurtos tik parengus žemės reformos žemėtvarkos projektą, nors Dvarykščių kaimas jau 1931 metais buvo išskirtas į vienkiemį ir tai patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos turėjo nuo 1992 metų. Manydami, kad K. ir S. V. turėta žemė yra laisva ir neįtraukta į valstybės išperkamos žemės sąrašą, pretendentai laukė, kol bus parengtas žemės reformos žemėtvarkos projektas.

11Niekas iš Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą rengusių matininkų ieškovų neinformavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397 patvirtino visasąjunginio susivienijimo „Archprojektas“ 1989 metais parengtą 1 500 gyventojų jaunimo gyvenamojo komplekso Gilužiuose detalaus išplanavimo projektą, o Vilniaus rajono savivaldybė 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patikslino Jaunimo gyvenamojo komplekso užstatymo projektą.

12Detalaus išplanavimo plane iš 42,8 ha ploto žemės sklypo 9,8 ha žemės plotas buvo išimtas ir jame buvo vykdomi žemės reformos darbai. Likusi dalis žemės (42,8 ha išjungus 9,8 ha) Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimu (1996 m. lapkričio 18 d. Nr. 511) buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir parengtas valstybės išperkamos ir neprivatizuotos žemės planas, kuris patvirtintas 1999 m. liepos 8 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymu Nr. 2263-41.

132000 metais priėmus atitinkamas Statybos įstatymo pataisas, UAB „JGK Statyba“ nebegalėjo toliau vykdyti individualių gyvenamųjų namų statybos darbų, nes neturėjo jokių jos teisių į valstybinį žemės sklypą patvirtinančių dokumentų, todėl 1999 m. kovo 9 d. pateikė prašymą Nr. 006 Vilniaus miesto merui dėl detaliojo plano rengimo.

14Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513 V patvirtinto „JGK Statyba“ ketvirto kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detalųjį planą. Detaliojo planavimo dokumentuose, pvz. detaliojo plano brėžinyje, plano rengėjas UAB „Ekoprojektas“ planavimo užsakovu nurodė UAB „JGK Statyba“, nors planą užsakė ir planavimo darbų sutartį su UAB „Ekoprojektas“ sudarė Vilniaus miesto savivaldybė. Dėl šios detaliojo planavimo procese projektuotojo sąmoningai padarytos klaidos UAB „JGK Statyba“ pasiskelbė detaliojo plano užsakovu ir planuojamos teritorijos naudotoju.

15Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 3669-01 ir 2000 m. spalio 26 d. žemės nuomos sutartimi Nr. 623 UAB „JGK Statyba“ ne aukciono tvarka 99 metams išnuomojo 63 033 m2 ploto žemės sklypą, į kurį pateko ne tik didesnioji dalis K. bei S. V. Dvarykščių kaime turėtos žemės, bet ir ieškovų kartu su kitais bendrasavininkais (I. N. ir J. V.) turimos namų valdos dalis. Valstybinės žemės nuomos sutarties 4 punkte nurodyta, kad išnuomojamame žemės sklype nėra valstybės ar kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų, nors tai akivaizdžiai prieštaravo Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenims.

16II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

17Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

18Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, kad ginčijami administraciniai aktai priimti iki Civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.). Priimant Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 1397 ir Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 511 galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas, kurio 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą. Administracinių aktų apskundimo terminus reglamentuoja administracinių bylų teisenos įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 1999 m. gegužės 1 d. Minėto įstatymo nuostatos (visose aktualiu laikotarpiu galiojusiose įstatymo redakcijose) numato, kad skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio, kiti - administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai. Kadangi ieškovai yra Z. V. (mirusios 2003 m. liepos 17 d.) - pretendentės atsikurti nuosavybės teises į buvusių savininkų Kazimiero ir S. V. Dvarykščių kaime turėtą žemę, teisių perėmėjai pagal 2004 m. kovo 8 d. išduotą paveldėjimo teisės liudijimą, tai pareiškėjai, paveldėję nuosavybę, negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo ankstesnis savininkas. Byloje nėra duomenų, kad ankstesnė savininkė Z. V. nuo 1996 iki 2004 metų būtų ginčijusi minėtus administracinius aktus, todėl ieškovai neturi teisinio pagrindo teigti, kad ginčijami aktai pažeidė jų teises, nes tokių teisių šių aktų priėmimo momentu ieškovai neturėjo, o Z. V. įstatymu nustatytais terminais, kurie visų ginčijamų aktų atvejais iki 2003 metų buvo pasibaigę, minėtų aktų neskundė. Teismas pažymėjo, kad ieškinio senaties terminams pasibaigus iki Civilinio kodekso įsigaliojimo (2001 m. liepos 1 d.), Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai netaikomi. Taigi ieškovų teisės negalėjo būti pažeidžiamos ginčijamais administraciniais aktais, ieškovų ieškinys dėl šių aktų panaikinimo yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminus nepateisinamai ilgą laikotarpį. Atsakovams prašant, teismas nusprendė, kad yra pagrindas ieškovų reikalavimus panaikinti Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 1397, Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 511, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. 2263-41, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 513 V, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. 3669-01 atmesti, praleidus ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 1 d.).

19Teismas nurodė, kad ieškovų nurodyta faktinė aplinkybė, jog apie tai, jog žemė, į kurią jie (ieškovai) pretenduoja atsikurti nuosavybės teises, yra priskirtina valstybės išperkamai Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 511 pagrindu, ieškovai sužinojo tik iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008, neatitinka tikrovės. Jau 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-1108 1113-16/2005 pagal pareiškėjų I. N., J. V., V. V., Z. S. ir L. S. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „JGK Statyba“ dėl sprendimo dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, konstatuota, kad Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtino patikslinto UAB „JGK Statyba“ statomo Jaunimo gyvenamojo komplekso detalųjį užstatymo projektą. Pirminiame detalaus išplanavimo plane iš suteikto 1990 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 142p 42,8 ha žemės sklypo 9,8 ha žemės plotas nebuvo numatytas užstatyti, todėl nustatyta tvarka šis sklypas nebuvo priskirtas valstybės išperkamai žemei ir šiame žemės plote buvo vykdomi žemės reformos darbai. Likusi dalis žemės, remiantis Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktą buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir parengtas valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planas, kuris Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 2263-41 patvirtintas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-23/2007 yra nurodyta, kad kolegija viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. N., J. V., V. V., Z. S. ir L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje ir nutartyje konstatavo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142 p. 42,8 ha žemės sklypas buvo suteiktas Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai, kurios teisių perėmėjas yra trečiasis asmuo – UAB „JGK Statyba“. Į šį žemės sklypą patenka ir pareiškėjų ginčijama žemės sklypo dalis. Tokia žemė yra valstybės išperkama. Taigi aplinkybę, kad žemė, į kurią ieškovai pretenduoja atsikurti nuosavybės teises, yra priskirtina valstybės išperkamai Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 511 pagrindu, kad valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planai buvo patvirtinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymu Nr. 2263-41, ieškovai sužinojo ar privalėjo sužinoti vėliausiai 2005 m. rugsėjo 14 d. Net ir tuo atveju, jeigu 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 511 bei Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymas Nr. 2263-41 pažeidžia ieškovų teises, tai reikalavimai dėl minėtųjų aktų panaikinimo privalėjo būti pateikti per vieną mėnesį nuo sužinojimo dienos. Šiuo atveju ieškinys buvo pareikštas 2010 m. kovo 5 d., ieškinio senaties terminai akivaizdžiai praleisti nepateisinamai ilgą laiką.

20Teismuose jau buvo nagrinėjami reikalavimai dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V, kuriuo buvo patvirtintas „JGK Salotė“ ketvirto kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detalusis planas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. rugsėjo 29 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. 15-622-2003, kuriuo nutraukė bylą pagal J. V., L. S. skundą dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V „Dėl „JGK Salotė“ ketvirto kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ dalies dėl 3,15 ha žemės sklypo panaikinimo, bei atmetė kitus pareikštus reikalavimus. Teismas įvertino, kad pareiškėjos skundą teismui pateikė praėjus daugiau nei devyniems mėnesiams po to, kai pareiškėjoms tapo žinoma apie skundžiamą teismo sprendimą, nors apie rengiamą detalų projektą galėjo sužinoti iš viešo svarstymo, apie kurį pagal teisės aktų reikalavimus yra skelbiama spaudoje, todėl terminas sprendimui apskųsti nebuvo atnaujintas, o byla dalyje nutraukta. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A2-1172-03 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėjo apgrįstą išvadą, jog pareiškėjos praleido terminą paduoti skundą dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. rugsėjo 29 d. sprendimo Nr. 513V ir pagrįstai šio termino neatnaujino bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 6 punkto pagrindu nutraukė administracinę bylą dėl šio reikalavimo dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1108 1113-16/2005 buvo atmestas pareiškėjų I. N., J. V., V. V., Z. S. ir L. S. skundas atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „JGK Statyba“, o byloje taip pat buvo reiškiamas reikalavimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V panaikinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. spalio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-23/2007 konstatavo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 15-622 nustatyta, jog pareiškėjos I. N., J. V. ir L. S. yra praleidusios terminą skundui dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V paduoti. Šis terminas pareiškėjoms nebuvo atnaujintas ir administracinė byla dėl šio pareiškėjų reikalavimo nutraukta. Paminėtas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl pirmosios instancijos administracinis teismas priėjo pagrįstą išvadą, kad paminėtas teismo sprendimas I. N., L. S. ir J. V. turi prejudicinę galią šioje byloje. Esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui atnaujinti terminų skundui paduoti pagrindo nebuvo. Pareiškėjai V. V. ir Z. S. nuosavybės teises į dalį pastatų įsigijo 2004 metais paveldėjimo būdu. Tuo metu jau buvo įsiteisėjęs minėtas 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Nr. 15-622, todėl pareiškėjai V. V. ir Z. S. negalėjo įgyti daugiau teisių negu jų turėjo buvę savininkai. Todėl pirmosios instancijos administracinis teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad 2000 m. kovo 9 d. patvirtintu detaliuoju planu pareiškėjų V. V. ir Z. S. teisės nebuvo pažeistos. Nurodytuose teismų sprendimuose reikšti reikalavimai yra analogiški šioje byloje pareikštiems, nurodant tas pačias faktines aplinkybes, kildinant teises iš tų pačių teisinių santykių ir reikalavimą grindžiant tais pačiais pagrindais. Jau nurodytų sprendimų priėmimo metu buvo taikomi ieškinio senaties (skundo padavimo) terminai. Kadangi teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės normų, principų, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas anksčiau sprendžiant analogiškas bylas, ir, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, šie teismų sprendimai turi prejudicinę teisės dėl praleisto termino skundui paduoti ir ieškinio senaties terminų taikymo galią nagrinėjamoje byloje.

21Galiojančiais ir nenuginčytais valstybės institucijų sprendimais ir jais patvirtintais teritorijų planavimo dokumentais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p bei Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511) žemė buvo priskirta valstybės išperkamai. 1999 metais ši žemė buvo perduota administruoti Vilniaus miestui. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtino gyvenamųjų namų komplekso statybos detalųjį planą bei nustatė šio žemės sklypo ir gretimų namų valdų sklypų ribas. Esant galiojančiam ir nepanaikintinam Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimui Nr. 513V, kuriuo patvirtintas detalusis planas gyvenamųjų namų statybai, suprojektuotas žemės sklypas, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsniu, laikytinas valstybės išperkama žeme, kadangi yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai. Jeigu žemės sklypas individualių namų statybai yra suteiktas iki suinteresuotų asmenų prašymo atkurti į jį nuosavybės teises padavimo ir sprendimai dėl jo suteikimo nenuginčyti, tai nėra pagrindo panaikinti vėliau sudarytų šio sklypo ar jo dalių nuomos ar subnuomos sutarčių, kaip pažeidžiančių pretendentų teises ir kaip neatitinkančių Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies bei 12 straipsnio nuostatų, kadangi žemė yra valstybės išperkama. Šioje byloje nustačius, kad žemė priklauso valstybės išperkamai, ginčijamų nuomos sutarčių teisėtumas nebegali būti kvestionuojamas, kadangi ieškovai, remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktu, negali pretenduoti į žemės grąžinimą natūra. Išdėstytų argumentų pagrindu teismas nusprendė, kad yra pagrindas atmesti ieškovų reikalavimą panaikinti 2000 m. spalio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 3669-01, kuriuo leista UAB „JGK Statyba“ ne aukciono tvarka 99 metams išnuomoti 63 033 kv. m žemės sklypą Pilaitės sen., Vilniuje. Kadangi reikalavimas panaikinti 2000 m. spalio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 3669-01 atmestas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti ir pačią nuomos sutartį. Aktualios ginčo teisiniam santykiui aplinkybės buvo nustatytos jau išnagrinėtose civilinėse bylose, kurios turi prejudiciją nagrinėjamam ginčui. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007 m. gruodžio 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-995-433/2007 pagal ieškovių J. V., L. S., I. N. ieškinį atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai, UAB „JGK Statyba“, UAB „Aljos statyba“, tretiesiems asmenims Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus rajono savivaldybės administracijai, V. V., Z. S., atmetė ieškovų reikalavimus, kuriais, be kitų reikalavimų, ieškovės prašė: pripažinti negaliojančia 2000 m. spalio 26 d. žemės nuomos sutartį, sudarytą tarp Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir UAB „JGK Statyba“ Nr. 623, panaikinti 2000 m. spalio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 3669-01. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2008 m. kovo 20 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A31-287/2008) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 3K-3-399/2008).

22Teismo vertinimu, reikalavimas įpareigoti atsakovą UAB „JGK Statyba“ nugriauti savavališkai statomus statinius, esančius Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtinto „JGK Salotė“ ketvirtojo kvartalo antros dalies detaliojo plano 127, 128 ir 129 sklypuose, esančiuose Pilaitės seniūnijoje, Vilniuje, yra absoliučiai nepagrįstas, nes jokios esminės ginčijamo teisinio santykio aplinkybės net nebuvo įrodinėjamos, o pateiktieji Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2008 m. rugpjūčio 20 d. raštas Nr. (100)-11.55-1000 bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2008 m. lapkričio 21 d. raštas Nr. (7.9) - 2D-455 leidžia vertinti tik tuo metu institucijos padarytą išvadą, o ne statybos darbų veiklą ir procesą bei jų atitikimą atitinkamoms teisės normoms. Kadangi ieškovai ieškiniu gina savo pažeistas teises, susijusias su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu, tai privalėjo įrodyti, kokiu būdu nurodoma savavališka statyba pažeidžia jų teises ir interesus, tačiau tokie įrodymai ir/ar paaiškinimai nebuvo teikiami. Kadangi ieškovai statybas nurodomuose sklypuose siejo su 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V, todėl, netenkinus prašymo dėl minėto administracinio akto panaikinimo, atmestinas reikalavimas dėl statinių nugriovimo.

23III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

24Apeliaciniu skundu ieškovai V. V. ir Z. S. prašo panaikinti teismo sprendimą, išskyrus sprendimo dalį atmesti reikalavimą įpareigoti UAB „JGK Statyba“ nugriauti savavališkai statomus statinius, esančius Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V patvirtinto „JGK Salotė“ ketvirtojo kvartalo antros dalies detaliojo plano 127, 128 ir 129 sklypuose, esančiuose Pilaitės seniūnijoje, Vilniuje, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

25Apeliacinio skundo argumentai:

261) Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį reikalavimams panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 1397 ir Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 511. Ginčijami administraciniai aktai buvo priimti galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, kurio 84 straipsnio 1 dalis nustatė 3 metų bendrą ieškinio senaties terminą (Administracinių bylų įstatymas įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d., todėl yra neaktualus). Administracinių aktų priėmimo metu galiojusi Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnio 7 dalis nustatė, kad valdybos sprendimai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiuose aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Rengiant ieškinį, ieškovai kelis kartus prašė sprendimus priėmusių institucijų, o taip pat Vilniaus apskrities viršininko administracijos (dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 2263-41) ir Vilniaus apskrities archyvo pateikti ginčijamus administracinius aktus ir su jais susijusius dokumentus (paminėtais administraciniais aktais patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus), tačiau jokia informacija apie minėtų aktų viešą paskelbimą nebuvo pateikta. Šių duomenų bylos nagrinėjimo metu nepateikė aktus priėmusių vietos savivaldos institucijų teisių perėmėjai (atsakovai Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Vilniaus rajono savivaldybės administracija). Nesant įrodymų apie individualių administracinių aktų paskelbimą, remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, atsakovai turėjo pateikti įrodymus apie minėtų individualių aktų įteikimą Z. V. ar ieškovams, tačiau nepateikė. Taigi ankstesnė turto savininkė Z. V. per laikotarpį nuo 1996 m. (aktų priėmimo) iki 2003 m. liepos 17 d. (savo mirties momento) neginčijo minėtų administracinių aktų, kadangi nežinojo apie jų egzistavimą ir savo teisių pažeidimą. Apie ginčijamus administracinius aktus ieškovai sužinojo tik Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje. Pažymėjo, kad teisės į ieškinio atsiradimo momentą ieškovai skaičiuoja nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008, kadangi tik iš nurodytos nutarties jie sužinojo, kad žemė, į kurią jie pretenduoja atsikurti nuosavybės teises, buvo priskirta valstybės išperkamai dar 1996 metais priimtais individualiais administraciniais aktais. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 397V „Dėl detalaus planavimo projektų, įtrauktų į duomenų registrą, tvirtinimo“ į teritorijų planavimo registrą buvo įtrauktas sovietmečiu parengtas ir nepatvirtintas teritorijų planavimo dokumentas, tačiau šis projektas nebuvo patvirtintas iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo dienos, todėl jis atitinkamai negalėjo būti įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre. Be to, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo (1996 m. sausio 1 d. įsigaliojusia redakciją) 26 straipsnio 6 dalimis, nei Z. V., nei jos teisių perėmėjai apie teritorijų planavimo dokumentų rengimą, svarstymo tvarką ar tvirtinimą nebuvo informuoti, nes ginčijami aktai priimti visiškai nesivadovaujant ir neatliekant Teritorijų planavimo įstatymo nustatytų detalių planų rengimo, derinimo, svarstymo ir tvirtinimo procedūrų. Atsižvelgiant į Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnio 6 dalį, jog savivaldybės valdybos sprendimai įsigaliojo po jų paskelbimo, o atsakovai nepateikė jokių įrodymų apie ginčijamų valdybos sprendimų paskelbimą, bei į tai, kad priimant ginčijamus administracinius aktus buvo visiškai nesivadovauta Teritorijų planavimo įstatymo nuostatomis, pirmosios instancijos teismas savo sprendime turėjo pasisakyti paminėtų individualių administracinių aktų galiojimo (įsigaliojimo) klausimu, tačiau to nepadarė. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 1397 ir Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 511 yra nepagrįsti ir neteisėti, nes: priimti nekompetentingų administravimo subjektų; pažeidžiant pagrindines Teritorijų planavimo įstatyme nustatytas procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą (ABTĮ 89 str. 1 d. 2, 3 p.). Šie aktai nepagrįsti jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, nenurodyta, kokiomis teisės normomis vadovaujantis jie priimti, nenurodyta šių aktų apskundimo tvarka, savivaldybių valdybos sprendimai viešai nepaskelbti (Vietos savivaldos įstatymo 10 straipsnio 6 dalis);

272) Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimus, kuriais ginčijami Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymas Nr. 2263-41 ir Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 513 V. Byloje nėra duomenų, kad nurodyti aktai buvo paskelbti viešai (2000 m. kovo mėn. galiojusios Vietos savivaldos įstatymo redakcijos 10 str. 7 d.). Be to, vadovaujantis tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi detalųjį planą turėjo tvirtinti savivaldybės taryba. Remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsniu, ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo administracinių aktų įteikimo suinteresuotam asmeniui dienos. Z. V. iki pat savo mirties nežinojo apie šių administracinių aktų egzistavimą. Apie ginčijamus aktus jie sužinojo netrukus po Z. V. mirties, įstoję į Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą, kurioje pareiškė savarankiškus reikalavimus dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V panaikino. Protokoline nutartimi teismas šiuos reikalavimus atsisakė priimti. Kasacine tvarka nagrinėdamas bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neįžvelgė dėl to didelio pažeidimo, kadangi nusprendė, jog žemė buvo priskirta valstybės išperkamai (galimas pretendentų teisių pažeidimas atsirado) anksčiau priimtais administraciniais aktais. Tokia teismo nutartis nedraudžia ieškovams reikšti savarankišką ieškinį. Teismo sprendime minima administracinė byla buvo užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartimi (administracinėje byloje Nr. A-39-23-07), kurios konstatuojamoje dalyje nėra jokios išvados dėl valstybės išperkamos žemės statuso, o pareiškėjų skundo dalis dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513 V „Dėl „JGK Salotė“ ketvirtojo kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ panaikinimo buvo nutraukta, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 15-622 nustatė, kad pareiškėjos I. N., J. V. ir L. S. yra praleidusios terminą skundui dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr. 513V paduoti. Vilniaus apygardos administracinis teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendime nagrinėtos aplinkybės nėra susijusios su nagrinėjama byla ir pareiškėjų reikalavimais, kadangi Vilniaus rajono savivaldybės 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 patvirtintame detaliajame plane pareiškėjų sodybos namų valdos sklypai nebuvo planuojami, priešingai, Jaunimo gyvenamojo komplekso detaliojo užstatymo projekte buvo numatyta nugriauti pareiškėjams priklausančius statinius. Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513 V „Dėl „JGK Salotė“ ketvirtojo kvartalo antros dalies nedidelių veiklos mastų detaliojo plano tvirtinimo“ patvirtinto detaliojo plano sprendiniuose ieškovų ir kitų planuojamojo teritorijoje esančių pastatų griovimas nebuvo numatytas, tačiau aplink minėtus statinius detaliojo plano sprendiniuose formuojami namų valdos žemės sklypai. Apie tokio detaliojo plano rengimą ir jo sprendinius, kuriais dalis Z. V. (kurios teisių perėmėjai yra ieškovai) priklausančių ūkinių pastatų (nekilnojamojo turto kadastre įregistruoti iki 1990 m.), taip pat senas sodas ir daržas patenka ne į Z. V. projektuojamą namų valdos žemės sklypą, bet į UAB „JGK Statyba“ planuojamą išnuomoti ir individualiais gyvenamaisiais namais užstatyti žemės sklypą, Z. V. nebuvo informuota (Teritorijų planavimo įstatymo 26 str. 6 d.);

283) Teismo sprendime minimoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų I. N., J. V. ir L. S. skundą dėl Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimo Nr.513V ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Vilniaus miesto statinių statybos inspekcijos 2001 m. gegužės 28 d. leidimo Nr.lN01-130 vykdyti statybos darbus panaikinimo Z. V. nedalyvavo, todėl įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 29 d. sprendimas Z. V. ir jos teisių perėmėjams neturi res judicata galios.

294) Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti skaičiuojamas remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsniu. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas skundo administraciniam teismui padavimo terminas. Tai nėra ieškinio senaties terminas, kadangi administraciniai teisiniai santykiai ir civiliniai teisiniai santykiai nėra tapatūs. Z. V. ir jos teisių perėmėjais esantys ieškovai niekada nebuvo administracinių procedūrų, kurių metu buvo priimti šioje byloje ginčijami administraciniai aktai, dalyviais. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio taikymo klausimu nėra vieninga. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmens sužinojimo apie patvirtintą teritorijų planavimo dokumentą data, nuo kurios turi būti skaičiuojama termino kreiptis į teismą eigos pradžia, yra sprendimo, kuriuo minėti dokumentai patvirtinti, viešo paskelbimo momentas (2012 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1670/2012; 2009 m. balandžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-212/2009; 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-668/2008 ir kt.). Teismas neteisingai nustatė ieškinio senaties termino eigos pradžią, nes neįvertino šios konkrečios bylos aplinkybių, su kuriomis ieškovai sieja sužinojimo apie viešojo intereso pažeidimą momentą;

305) Teismas visiškai nenustatinėjo skundžiamais administraciniais aktais, o ypač Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513V pažeidžiamų ieškovų teisių, nes, priešingai nei konstatavo teismas, jiems (ieškovams) priklausantys pastatai patenka į kitam asmeniui suformuotą ir išnuomotą žemės sklypą, o tai sudaro pagrindą šiuos pastatus nugriauti.

31Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

32Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

331) Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išvadas 2008 m. rugpjūčio 28 d nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008, sprendžiama, kad pirminiu administraciniu aktu, kuriuo žemės sklypas buvo suteiktas gyvenamųjų namų statybai, buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142 p., kuriuo Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai (nuo 1991-08-19 teisių perėmėjas - UAB „JGK Statyba“) gyvenamųjų namų kompleksui statyti Vilniaus rajono Buivydiškių tarybinio ūkio - technikumo teritorijoje buvo suteiktas 42,8 ha žemės sklypas. Šis potvarkis nėra panaikintas ir galioja iki šiol. Padarius prielaidą, kad apeliantų reikalavimai būtų patenkinti ir skundžiami administraciniai aktai yra panaikinti, lieka galioti minėtas potvarkis, kuris buvo priimtas iki Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo priėmimo, t.y. iki pateikiant prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl apeliantai negali atkurti natūra nuosavybės teisių į buvusių savininkų turėtą žemę, nes dar 1990 m. gegužės 16 d. sprendimu žemė buvo priskirta valstybės išperkamai;

342) Apeliantų argumentai, jog nagrinėjami detalieji planai buvo tvirtinami nekompetentingų institucijų, neatitinka byloje esančių dokumentų, skundžiamo sprendimo priėmimo galiojusio teisinio reglamentavimo. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad detalaus plano korektūrą turėjo tvirtinti savivaldybės taryba, nes 1995 m. balandžio 12 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 4 buvo sudaryta Vilniaus rajono savivaldybės valdyba;

353) Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai gyvenamųjų pastatų bendraturčiais tapo nuo 2004 m. kovo 8 d, priėmus palikimą, o skundžiamas savivaldybės sprendimas buvo priimtas 1996 metais, todėl nesuprantama, kodėl jie (apeliantai) 1996 m. turėjo būti informuojami apie rengiamus detaliuosius planus. Apeliaciniame skunde minima Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalis (1996-01-01 redakcija), tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad Z. V. 1996 metais priklausę gyvenamieji pastatai būtų rezervuojami svarbiems valstybės, apskrities ar savivaldybės objektams ir infrastruktūrai plėtoti, buvo numatoma paimti juos visuomenės poreikiams arba numatoma pakeisti jų būklę, naudojimo pobūdį ar paskirtį ir nebuvo pagrindo jai raštu pranešti apie parengtą teritorijų planavimo dokumentą;

364) Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad viešojo administravimo institucijos privalėjo pateikti teismui įrodymus apie skundžiamų administracinių aktų viešo paskelbimo arba įteikimo ieškovams datą. Pirmosios instancijos teismo 2005 m. rugsėjo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. 1-1108 1113-16/2005 konstatuota, kad 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 Vilniaus rajono valdyba patvirtino UAB „JGK statyba“ statomo Jaunimo gyvenamojo komplekso detalųjį užstatymo projektą. Taigi apie skundžiamus administracinius aktus apeliantai sužinojo ar privalėjo sužinoti vėliausiai 2005 m. rugsėjo 14 d. ir reikalavimus dėl administracinių aktų panaikinimo pateikti per 1 mėnesį nuo sužinojimo dienos. Net ir tuo atveju, jeigu ieškininio senaties terminas skaičiuotinas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008 paskelbimo momento, darytina išvada, kad apeliantai, ieškinį pareikšdami 2010 m. kovo 5 d., ieškinį pateikė beveik po pusantrų metų nuo tokios nutarties paskelbimo.

37Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

38Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

391) Apeliantai praleido terminą ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 1397 dalį. Z. V. įstatymų nustatytais terminais, kurie visų ginčijamų aktų atžvilgiu iki 2003 metų buvo pasibaigę, administracinių aktų neskundė, todėl ieškovai neturi teisinio pagrindo teigti, kad ginčijamas aktas pažeidė jų teises, nes tokių teisių ginčijamo akto priėmimo metu ieškovai neturėjo;

402) Apeliantai praleido nepateisinamai ilgą laikotarpį ginčyti Vilniaus miesto valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 513V. Be to, šio ginčijamo akto teisėtumo klausimas jau buvo spręstas administraciniuose teismuose, todėl šių teismų priimti sprendimai turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje.

41Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą.

42Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

431) Priešingai nei teigia apeliantai, jiems buvo žinomi ginčijamų administracinių aktų (Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 511 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 2263-41) egzistavimo faktas ir šių dokumentų pagrindu atsirandančios teisės ir pareigos;

442) Nesutiko su apeliantų argumentu, kad ginčijami Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymai turėjo būti viešai paskelbti. Apeliantai nenurodė, kokie teisės aktai numatė tokį paskelbimą. Nei apskrities valdymo įstatyme, nei kitame apskrities viršininko administracijos kompetenciją numatančiame teisės akte tokia pareiga nebuvo numatyta;

453) Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad žemė priklauso valstybės išperkamai, ginčijamų nuomos sutarčių teisėtumas nebegali būti kvestionuojamas, kadangi ieškovai, remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktu, negali pretenduoti į žemės grąžinimą natūra. Ginčo žemės sklypo statusas buvo nustatytas dar iki ieškovams pateikiant prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl negalima teigti, kad turtas, į kurį pretenduoja apeliantai, atsakovams naudotis buvo perduotas neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo.

46Atsakovas UAB „JGK Statyba“ ir trečiasis asmuo UAB „Aljos statyba“ prieštarauja apeliaciniam skundui, prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

47Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

481) Byloje įrodyta, kad žemės, į kurią apeliantai siekia atkurti nuosavybės teises, statusas buvo apibrėžtas 1990 m. gegužės 16 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkiu Nr. 142p. Remiantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 punktu, nei Z. V., nei ieškovai negalėjo ir negali pretenduoti į žemės grąžinimą natūra. Ši žemė turi valstybės išperkamos žemės statusą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkis yra skelbiamas „Valstybės žiniose“ ir įsigalioja nuo paskelbimo momento. Dėl šios priežasties apeliantai negali teigti, kad žemės statuso nustatymas jiems nebuvo žinomas;

492) Kadangi paminėtas 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142p nėra ginčijamas, nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad Vyriausybė 1990 metais atliko neteisėtą veiksmą ir neteisėtai skyrė žemę individualių namų statybai pagal Archprojekto 1989 metų 1 500 jaunimo gyvenamųjų namų komplekso Gilužiuose detalaus išplanavimo projektą;

503) 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397 Vilniaus miesto savivaldybė ir 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Vilniaus rajono savivaldybė patvirtino detalųjį planą, o tai įrodo, jog detaliojo planavimo procedūros buvo atliktos pagal tuo metu galiojusias teisės normas. Nurodyti administraciniai teisės aktai buvo viešai paskelbti, nes pagal juos buvo tiesiami keliai, statomi inžineriniai tinklai ir namai. Ieškovų samprotavimai apie tai, kad administraciniai aktai nebuvo viešai paskelbti, nes jie neįteikti Z. V., yra bandymas sukurti prielaidas. Byloje nenustatyta, kad, kaip teigia apeliantai, ginčijamus aktus priėmė nekompetentingi administravimo subjektai, pažeisdami pagrindines Teritorijų planavimo įstatyme nustatytas procedūras;

514) Apeliantai neįrodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, bet vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad civilinių teisių gynimui buvo suėję ieškinio senaties terminai, teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties institutą kaip vieną iš reikalavimų atmetimo pagrindų;

525) Anot apeliantų, įsiteisėję teismų sprendimai, priimti administracinėje teisenoje, neturi baigtinio sprendimo statuso apeliantams, tačiau administracinėje teisenoje, nagrinėjant vienų ar kitų veiksmų ar sprendimų leistinumą, priimti teismų sprendimai turi įtakos ne tik byloje dalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms, bet ir kitų asmenų, susijusių su atitinkama teritorija, dėl kurios vyko ginčai, teisėms ir pareigoms.

53Tretieji asmenys M. V., S. V., B. Š., V. R., A. K., G. S., J. G. ir V. B. atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

54IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

55Apeliacinis skundas netenkintinas.

56Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

57Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų paskirtis - atkurti piliečių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Šiais teisės aktais pirmiausiai siekiama apginti to asmens, kurio nuosavybės teisės buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus. Kitų asmenų, nurodytų nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančiuose teisės aktuose, teisė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisių. Jie gali atkurti nuosavybės teisę tik tuo atveju, jeigu turto savininkas yra miręs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008). Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinę prigimtį, paskirtį, tikslus bei nuosavybės teisės atkūrimo proceso teisinį reguliavimą, įstatymų leidėjas, įtvirtinęs privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą ir skelbdamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatą, įtvirtino jos realizavimą, taikant ribotos restitucijos principą. Įvertinus pasikeitusius politinius, ekonominius, socialinius santykius, nustatė nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas, tvarką ir įtvirtino pirmenybę žemę susigrąžinti natūra. Susiklosčius situacijai, kai dėl žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių žemę grąžinti natūra, buvusiam savininkui (jo teisių perėmėjui) garantavo teisę pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, apibrėžė valstybės išperkamą žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr.A4-858/2006). Pirmenybė susigrąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra buvo akcentuojama ir Konstitucinio Teismo nutarimuose (1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d.). Taigi tik tuo atveju, jei nėra galimybės grąžinti turtą natūra, piliečiui turi būti teisingai atlyginama - kompensuojama įstatymo nustatytu būdu ir dydžiu.

58Nuosavybės teisių atstatymo realizavimas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Tęsiant nuosavybės teisių atkūrimo procesą, 1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (nuo šio įstatymo įsigaliojo neteko galios įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“). Abu įstatymai apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Visgi nei vienas iš nurodytų įstatymų neįtvirtino savaiminio turėtų nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teisės į išlikusį turtą galėjo būti atkuriamos laikantis atkūrimo momentu galiojančios įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų. Tik tokiu būdu buvo galima užtikrinti pretendentų į privatinę nuosavybę interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2008). Taigi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo būti atkuriamos vykdant teisės aktų reglamentuotą procedūrą. Piliečių prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo yra tik viena iš prielaidų pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, todėl valstybės institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, privalo įsitikinti ar yra visos teisės aktuose nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti, o priimant sprendimą atkurti natūra – įsitikinti ar atitinkamas nekilnojamasis turtas nėra priskirtas valstybės išperkamai.

59Bylos duomenimis nustatyta, kad iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos (1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo deklaracijos, kuria Lietuvos žemė paskelbta valstybės nuosavybe ir tokiu būdu neteisėtai nusavinta) V. V. įpėdiniai S. V. su kitais bendraturčiais (Z. iš T., antroje santuokoje – Č., K. V., Z. iš V., Š. ir V. Č.) nuosavybės teise turėjo 7,2536 m2 žemės sklypą, esantį Vilniaus apskrityje, Riešės valsčiuje., Dvorykščio kaime (1 t., b. l. 70). Mirus S. V. (mirties data – 1962-10-19), jo turtą, t.y. statinius, esančius Vilniaus rajone, Buivydiškių apylinkėje, Dvorykščio kaime, lygiomis dalimis paveldėjo žmona Z. V. ir sūnus B. V. (1972 m. balandžio 27 d. paveldėjimo teisės liudijimas). Z. V. nuosavybės teisių į žemės atkūrimo procesą pradėjo 1991 m. spalio mėn. (diena neįskaitoma), kreipdamasi į Vilniaus rajono Buivydiškių apylinkės agrarinės reformos tarnybą. Toks jos kreipimasis atitiko tuo metu galiojusio 1991 m. liepos 31 d įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytą tvarką (10, 11 str.). Prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentė (Z. V.) nurodė, kad siekia atkurti nuosavybes teises į buvusio savininko (vyro) S. V. turėtą 3 ha ploto žemės sklypą, buvusį Trakų-Vilniaus rajone, Riešės valsčiuje, Dvorykščių kaime (dabartinis adresas Vilniaus rajonas, Buivydiškių apylinkė) (6 t., b. l. 12). Prašyme buvo nurodyti ir kiti įpėdiniai: vaikai B. V. ir I. N.. Taigi tokiu prašymu Z. V. išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko S. V. (apeliantai ieškinyje nurodė, kad Z. V. - pretendentė atkurti nuosavybės teises ir į K. V. turėtą žemę, tačiau tokių duomenų byloje nepateikta) turėtą žemę konkrečiu būdu – nuosavybes teises atkuriant natūra ir ši valia (dėl pasirinkto nuosavybės teisių atkūrimo būdo) nebuvo pakeista. Iki Z. V. mirties - 2003 m. liepos 17 d., prašymas atkurti nuosavybės teises nebuvo įgyvendintas. Jos ½ nekilnojamojo turto, kurį sudarė pastatai, esantys Dvarykščių k., Vilniaus r., paveldėjo dukra I. N. (2004 m. kovo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimas), o ¼ dalį šio turto, dalinant lygiomis dalimis, paveldėjo ieškovai (vaikaičiai) Z. S. ir V. V. (2004 m. kovo 8 d. paveldėjimo teisės liudijimas). 2006 m. balandžio 3 d. Vilniaus apskrities viršininko išvadoje Nr. 01-2-12-151 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ pretendentei Z. V. nustatyta teisė atkurti nuosavybės teises į 0,8052 ha žemės sklypą (be paminėtos pretendentės, į bendraturčių nuosavybės teise valdytą 7,2536 ha žemės sklypą pretendavo ir kiti pretendentai: L. S., M. V., B. V.), kuris priskirtas valstybės išperkamai žemei (1 t., b. l. 72), t. y. natūra negrąžinamas. Ši išvada įstatymų nustatyta tvarka neginčyta ir nenuginčyta.

60Byloje nėra ginčo dėl to, kad pretendentė Z. V. tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo: nustatytu laiku ir tvarka padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą) atkūrimo, šiame pareiškime nurodydama į kieno valdytą žemę ir kokią dalį pretenduoja atkurti nuosavybes teises, todėl mirus šiai pretendentei ir apeliantams priėmus jos palikimo dalį, jiems (apeliantams) perėjo ir šios palikėjos teisė atkurti nuosavybes teises į buvusio savininko iki nacionalizacijos valdytą žemę. Bylos duomenys įrodo, kad 2004 m. lapkričio 21 d. apeliantai kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administraciją su prašymu leisti privatizuoti naudojamos namų valdos žemės sklypą, o 2005 m. liepos 21 d. pareiškė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą (6 t., 12 b. l.). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. sausio 25 d. atsakyme apeliantams buvo paaiškinta, kad faktiškai naudojamas namų valdos žemės plotas bus įskaitytas į grąžinamą natūra žemės plotą pagal namų valdos techninės apskaitos kortelės duomenis. Taigi nebuvo atsisakyta atkurti nuosavybės teises į namų valdą(6 t., 12 b. l.), tačiau iš ginčo akivaizdu, kad apeliantų netenkina žemės sklypo, į kurį atkurtinos nuosavybės teisės, dydis ir ribos, nesutinka su žemės priskirimu išperkamai valstybės.

61Ginčydami administracinius aktus, kaip esminį šių teisės aktų negaliojimo pagrindą apeliantai nurodo tai, kad ginčijamų administracinių aktų pagrindu ieškovams nuosavybės teise priklausantys statiniai, naudojama žemė ir žemė, į kurią siekia atkurti nuosavybes teises, pateko į UAB „JGK statyba“ formuojamus žemės sklypus, kurie buvo perduoti šiam atsakovui neteisėtai naudotis. Tokiu būdu buvo pažeistos jų teisės į nuosavybę. Taigi apeliantai savo teisių pažeidimą išimtinai sieja su ginčijamais administraciniais aktais, pasirašyta nuomos sutartimi, tačiau bylos duomenys įrodo, kad administraciniai aktai buvo iš esmės priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkio Nr. 142p pagrindu (1 t., 76 b. l.), kuriuo Gilužio, Balčio, Salotės ežerų teritorijoje, kuri apima Vilkeliškių, Dvarykščių, Salotės dalies kaimų teritorijas, iš Buivydiškių tarybinio ūkio-technikumo buvo paimtas ir Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai (jos teisių perėmėja – UAB „JGK statyba“) suteiktas (nuolatiniam naudojimui) 42,8 ha žemės sklypas gyvenamųjų namų komplekso statybai. Akte nurodytas žemės sklypas buvo perduotas Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai pagal 1990 m. gegužės 25 d. aktą (1 t., b. l. 78). Kaip patys apeliantai nurodo ir su tuo sutinka atsakovai (Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir Nacionalinė žemės taryba prie ŽŪM, 3 t., 82; 3 t., 87), pagal šį potvarkį į Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų kompleksų direkcijai perduodamą žemės sklypą pateko ir ta žemės sklypo dalis, į kurią apeliantai pretendavo atkurti nuosavybes teises. Taigi dar iki priimant ginčijamus administracinius aktus žemės sklypo dalis, į kurią apeliantai pretendavo atkurti nuosavybės teises, buvo paskirta gyvenamųjų namų komplekso statybai, nesant priimtam ir neįsigaliojus 1991 m. birželio 18 d. (įsigaliojo 1991-07-3) Įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Jam įsigaliojus, paminėtas žemės sklypas buvo pripažįstamas valstybės išperkama žeme ir natūra piliečiams negrąžinamas (12 str. 4 p.). Iš esmės analogišką nuostatą nustatė ir 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalis, pagal kurią žemė, kuri yra suteikta individualių gyvenamųjų namų statybai, buvo priskirta valstybės išperkamai žemei. Iš bylos duomenų yra pagrindas spręsti, kad ginčo žemė buvo skirta būtent individualių namų statybai, todėl tokia žemė akivaizdžiai patenka į Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį. Paminėta, kad valstybės išperkamos žemės statusas reiškia, jog į tokią žemę negali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, o už tokią žemę atlyginama įstatymų nustatytu būdu ir tvarka (16 str.). Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės potvarkio teisėtumo apeliantai nepasisakė, nenurodė, kokiam įstatymui jis prieštarauja. Tokių aplinkybių nenustačius, sprendžiama, kad galiojant paminėtam potvarkiu, kuris nepanaikintas ar nepakeistas įstatytų nustatyta tvarka, jis yra privalomas visiems subjektams, taip pat ir apeliantus.

62Pažeistų nuosavybės teisių gynimo principas, nors pripažįstamas prioritetiniu, nereiškia, kad nuosavybės teisių atkūrimas, kaip pažeistų nuosavybės teisių gynimo būdas, yra absoliutus. Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 kovo 8 d., 2001 m. balandžio 1 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat išaiškino, kad žemės išpirkimas savaime nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo principo (Konstitucinio teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Valstybės išperkamos žemės kompensavimo būdus bei tvarką nustatė tiek 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (16 str.), tiek ir vėliau 1997 m. liepos 1 d. priimtas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (16 str.). Kadangi apeliantams nuosavybės teisės nebuvo atkurtos pagal pirminį įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, todėl turi būti vykdomos pagal galiojantį Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (šiuo metu aktuali 2014-05-01 redakcija). Pagal byloje pateiktus duomenis, nuo 1996 m. gegužės 10 d. įsigaliojus 1996 m. balandžio 24 d. priimtam Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto, Vilniaus rajono ir Trakų rajonų savivaldybių teritorijų administracinių ribų pakeitimo įstatymui, Dvarykščių vietovės dalis buvo priskirta Vilniaus miesto savivaldybei ir nuo 1999 m. birželio 1 d. perduota administruoti Vilniaus miesto savivaldybei. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantų nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimas spręstinas pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 5 straipsnio 6 dalį: nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Kaip nustatyta, žemės dalis (Dvarykščių kaime), į kurią apeliantai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra valstybės išperkama žemė, todėl apeliantų pasirinktas savo tikėtinai pažeistų teisių gynimo būdas – nuosavybės teisių atkūrimas natūra buvusioje, apeliantų pageidaujamoje konkrečioje vietoje, pagal galiojantį teisinį reguliavimą nėra galimas. Vertinant procesiniuose dokumentuose išdėstytus atsakovų motyvus, galima spręsti, kad apeliantams gali būti suformuotos namų valdos ribos, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantams, kad tokios jų teisės iš esmės yra pažeistos. Be to, pagal byloje pateiktus dokumentus 2011 m. gruodžio 1 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie ŽŪM Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus priėmė įsakymą, kuriuo paskelbė dėl Vilniaus miesto kadastro vietovės Pilaitės ir Pašilaičių seniūnijų teritorijos, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo (4 t., 193-20 b. l.). To paties subjekto 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-6514 buvo patvirtinti piliečių, pageidaujančių Vilniaus miesto kadastro vietovės Pilaitės ir Pašilaičių seniūnijų teritorijoje, Lietuvos Respublikos 1996 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. I-1304 priskirtos Vilniaus miestui, susigrąžinti žemę natūra ir piliečių, pageidaujančių įteisinti naudojamą asmeninio ūkio žemę, sąrašą (4 t., 201-204). Prie įsakymo pateiktame sąraše pretendentais atkurti nuosavybes teises į Dvarykščių kaime turėtą žemę įrašyti Z. V. (jai nustatytas įteisinti plotas – 0,4038 ha), B. V., I. N., M. V., L. S. (kiti pretendentai į K. ir S. V. turėtą žemę).

63Apeliantai, ginčydami administracinius aktus (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 1397V, Vilniaus rajono valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 511 ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 513V), be to, kad šie aktai pažeidžia jų nuosavybės teises, t.y. užkerta galimybę atkurti nuosavybės teises į žemę natūrą, nurodo ir kitus šių aktų neteisėtumo pagrindus – priimti nekompetentingų administravimo subjektų (Teritorijų planavimo įstatymo 20 str. 5 d.); sprendimais patvirtinti detalieji planai buvo parengti ir patvirtinti nežinant ieškovams ir pretendentei (Z. V.), neturint jų sutikimo, tuo pažeidžiant 1995 m. gruodžio 12 d. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalį. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, kad nurodyti sprendimai buvo priimti nekompetentingos institucijos - Vilniaus miesto savivaldybės valdybos. Šių aktų priėmimo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalis nustatė, kad detaliuosius planus tvirtina savivaldybės taryba, tačiau byloje pateiktas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 1995 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. 4, kuriuo, remiantis 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymo Nr.1-533 10 straipsniu, tarybos įgaliojimų laikui buvo sudaryta kolegiali vykdomoji institucija – valdyba ir jai perduoti tarybos įgaliojimai (3 t., 142 b. l.). Apeliantai nepagrįstai teigia, kad apie nurodytais administraciniais aktais patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų svarstymą turėjo būti pranešta ieškovams, nes jie tuo metu neturėjo jokių teisių į ginčo žemės sklypus (nuosavybės teises į pretendentės Z. V. turtą įgijo tik 2004 m. kovo 8 d.). Pagal tuo metu galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 6 dalį apie parengtą teritorijų planavimo dokumentą turėjo būti pranešta žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkams, kurių nekilnojamasis turtas pagal bendrojo, detaliojo plano arba specialiojo planavimo dokumento sprendinius rezervuojamas svarbiems valstybės, apskrities ar savivaldybės objektams ir infrastruktūrai plėtoti, numatomas paimti visuomenės poreikiams arba numatoma pakeisti jo būklę, naudojimo pobūdį ir paskirtį. Byloje nėra duomenų apie tai, kad tuo metu Z. V. valdytas nekilnojamasis turtas (pastatai) buvo rezervuotas svarbiems valstybės, apskrities ar savivaldybės objektams ir infrastruktūrai plėtoti, buvo numatoma paimti juos visuomenės poreikiams arba numatoma pakeisti būklę, naudojimo pobūdį ar paskirtį, todėl spręstina, kad apie rengiamą teritorijų planavimo dokumentą nebuvo privaloma pranešti Z. V. Anot apeliantų, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr.1397V neteisėtas ir dėl to, kad šiuo sprendimu patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas nebuvo patvirtintas, tačiau tokių duomenų byloje nepateikta.

64Apeliaciniame skunde buvo nurodyta ir tai, kad administraciniai aktai (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 1397V ir Vilniaus rajono valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. 511) yra neteisėti, nes nebuvo paskelbti, juose nenurodyti teisės aktai, kurių pagrindu jie priimti, apskundimo tvarka. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šios aplinkybės nebuvo apeliantų ieškinio pagrindu bei bylos nagrinėjimo dalyku pirmosios instancijos metu, todėl apeliantai neturi teisės šiomis naujomis aplinkybėmis grįsti apeliacinio skundo (CPK 306 str. 2 d.)

65Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantams iš esmės nepateikus naujų faktinių aplinkybių, nėra pagrindo nagrinėti kitų ieškinio reikalavimų, kuriais ginčijami kiti administraciniai aktai (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimas Nr. 513V, Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 3669-01) bei 2000 m. spalio 26 d. žemės nuomos sutartis, nes šių aktų ir sutarties teisėtumo klausimas išspręstas įsiteisėjusiais bei galutiniais teismų sprendimais, kuriais reikalavimai dėl aktų ir sutarties nuginčijimo buvo atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. A10-23/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-399/2008). Nurodytose civilinėje byloje dalyvavo ir apeliantai, todėl šių teismų sprendimai jiems turi prejudicinę galią, yra privalomi ir vykdytini (CPK 182 str. 2 p., 18 str.).

66Dėl ieškinio senaties

67Ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybe apginti savo pažeistas teises ribojimu, todėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų tinkamas ir tikslus taikymas yra svarbus siekiant užtikrinti visokeriopą ir efektyvią pažeistų subjektinių teisių teisminę gynybą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytas ieškinio senaties termino pradžios momentas: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino pradžia yra nusakoma subjektyviu momentu, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o ne objektyviu – teisės pažeidimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2008).

68Nagrinėjamu atveju apeliantai pareiškė administracinio ir civilinio pobūdžio reikalavimus – prašė pripažinti negaliojančiais administracinius aktus bei 2000 m. spalio 26 d. žemės nuomos sutartį Nr. 623 (apeliaciniame skunde nepalaikė reikalavimo įpareigoti UAB „JGK Statyba“ nugriauti savavališkai statomus statinius). Pagal ginčui aktualią kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai civilinėje byloje nagrinėjami savarankiški reikalavimai, kurių vieni yra civilinio teisinio, kiti – administracinio teisinio pobūdžio, jiems atitinkamai turi būti taikomi ieškinio senaties ir administracinių bylų teisenos terminai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-471/2013). Priimant Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 1397 ir Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 511 galiojo 1964 m. Civilinis kodeksas (Administracinių bylų teisenos įstatymas įsigaliojo nuo 1999 m. gegužės 1 d.), kurio 84 straipsnis nustatė bendrą 3 metų ieškinio senaties terminą. Iš to darytina išvada, kad dėl nurodytų administracinių aktų ieškinio senatis suėjo 1999 m. rugpjūčio – lapkričio mėn., t. y. iki 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojant naujos redakcijos Civiliniams kodeksui. Pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu ieškinio senaties terminas pasibaigia iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civiliniame kodekse nustatyti ieškinio senaties terminai netaikomi (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.). Ginčijamo Vilniaus apskries viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 2263-41 priėmimo metu galiojo 1999 m. sausio 14 d. priimtas Administracinių bylos teisenos įstatymas, kurio 20 straipsnis nustatė, kad skundas administraciniam teismui galėjo būti paduotas per 1 mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto įteikimo arba pranešimo apie veiksmą (neveikimą) suinteresuotai šaliai dienos. Pažymėtina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio administracinio akto apskundimo terminas yra ne ieškinio senaties, o procesinis teisės kreiptis į teismą terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2011). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra jokių duomenų, kad per laikotarpį nuo tokių aktų priėmimo iki 2003 m. ankstesnė pretendentė Z. V., su kurios teisėmis ir pareigomis buvo susiję šie aktai, ginčijo šiuos aktus ar bent kokiu kitu būdu gynė savo tariamai pažeistas teises. Byloje nėra duomenų, kad pretendentė buvo aktyvi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso dalyvė, aktyviais veiksmais siekė, kad būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę, suformuota namų valda, ragino kompetentingą instituciją veikti, skundė jos veiksmus. Spręstina, kad apie ginčijamus administracinius aktus (Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 1397, 1996 m. lapkričio 18 d. Vilniaus rajono savivaldybės valdybos sprendimą Nr. 511 ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymą Nr. 2263-41), o kartu ir apie tikėtinai šiais aktais pažeidžiamas jos teises pretendentė Z. V. turėjo sužinoti vėliausiai 2002 m. sausio 9 d. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002 m. sausio 9 d. rašto Nr. 20-01/30/2002/4-29 Z. V. dukrai I. N. bei kitiems pretendentams, suinteresuotiems šia byla, kuriame buvo nurodyti paminėti aktai, tačiau ir nuo šio momento Z. V. savo teisių negynė, administracinių aktų įstatymų nustatyta tvarka neskundė.

69Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, įvertinusi byloje esančius bei papildomus rašytinius įrodymus, gautus apeliacinės instancijos teisme, prieina išvadą, kad apeliantai, būdami Z. V. teisių perėmėjai, taip pat nebuvo aktyvūs: dėl šių aktų panaikinimo pirmą kartą į teismą kreipėsi tik 2009 metais, praleidę įstatymo nustatytą terminą kreiptis teisminės gynybos, dėl ko ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu (4 t., b. l. 55).

70ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, jis gali būti atnaujintas (ABTĮ 21 str., CPK 78 str. 1 d.). Taip pat gali būti atnaujintas ir praleistas ieškinio senaties terminas (CK 1.131 str. 2 d.), tačiau tam turi būti nustatytos svarbios priežastys. Svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku ginti savo subjektines teises, gali būti pripažintos tik tokios priežastys, kurios buvo nulemtos objektyvių, nuo asmens valios nepriklausančių priežasčių. Nežinojimas apie tam tikras reikšmingas aplinkybes gali būti pripažintinas svarbia priežastimi, tačiau tik tada, jei tam turėjo įtakos ne paties asmens veika (neveikimas), o kitos objektyvios priežastys (kliūtys). Praleistų terminų atnaujinimo apeliantai neprašė, aplinkybių, sudarančių pagrindą teismui savo iniciatyva šiuos terminus atnaujinti, taip pat nenustatyta (CPK 78 str. 1 d.). Paminėta, kad byloje nepateikta įrodymų, jog per nuosavybės teisių atkūrimo procesą pretendentė Z. V. ar jos įgalioti asmenys buvo aktyvūs, domėjosi jos nuosavybės teisių atkūrimu. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pretendentei Z. V. praleidus įstatymo nustatytus terminus ir laiku negynus savo tariamai pažeistų nuosavybės teisių, apeliantai neįgijo daugiau teisių, nei jų turėjo pretendentė. Nenuginčijus esminių aktų: Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 1397 dalies, kuria buvo patvirtintas visąjunginio susivienijimo „Archprojektas“ 1989 metais parengtas 1 500 gyventojų jaunimo gyvenamojo komplekso Gilužiuose detalaus išplanavimo projektas; Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 511, kuriuo buvo patvirtintas pakoreguotas visąjunginio susivienijimo „Archprojektas“ 1989 metais parengtas detalaus išplanavimo projektas ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d. įsakymo Nr. 2263-41, kuriuo buvo patvirtintas valstybės išperkamos ir neprivatizuotinos žemės planas, kitų su jais susijusių ir jų pagrindu priimtų aktų bei sandorio teisėtumo vertinimas netenka prasmės.

71Ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas pagrindas atmesti apeliantų ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

72Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

73Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

74Dėl prašymo paskirti baudą

752014 m. balandžio 1 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas trečiojo asmens J. G. ir atsakovo UAB „JGK statyba“ prašymas paskirti apeliantams (ieškovams) baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Iš pateikto prašymo turinio galima spręsti, kad, kaip teigia trečiasis asmuo ir atsakovas, apeliantų piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis pasireiškia tuo, kad jie (apeliantai), pareikšdami ieškinį, nepagrįstai iš naujo kelia klausimus dėl Z. V. faktiškai naudojamos namų valdos žemės sklypo ploto ir ribų nustatymo, nes šios faktinės aplinkybės jau yra išspręstos įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad prašymas netenkintinas.

76Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d.). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Bylos iniciatorius pats pasirenka pažeistų teisių gynybos būdą arba, jo nuomone, geriausią pažeistų teisių gynybos būdą, jei galimi keli variantai (CPK 13 str.). Šiuo atveju apeliantų (ieškovų) įsitikinimas dėl ginčijamų aktų neteisėtumo buvo paremtas konkrečiomis faktinėmis aplinkybėms bei teisės normomis, todėl, nors ir pripažinus ieškinio reikalavimus nepagrįstais, nėra pagrindo konstatuoti ieškovų nesąžiningumo ar jų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, todėl skirti apeliantams baudą nėra pagrindo.

77Dėl bylinėjimosi išlaidų

78Nepatenkinus apeliantų (ieškovų) V. V. ir Z. S. apeliacinio skundo, jų bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d.).

79Iš byloje esančių duomenų matyti, kad už pateiktą apeliacinį skundą buvo sumokėtas 859,80 Lt žyminis mokestis, nors mokėtino žyminio mokesčio suma sudarė 920 Lt (CPK 80 str. 1 d. 2 ir 5 p., 82 str.). Nesumokėta žyminio mokesčio dalis 60,20 Lt. Ji lygiomis dalimis priteisiama iš apeliantų valstybei (CPK 96 str.).

80Atsiliepimus į apeliacinį skundą pateikę atsakovai Vilniaus rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, UAB „JGK statyba“ ir trečiasis asmuo UAB „Aljos statyba“ neprašė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nepateikti ir bylinėjimosi išlaidas įrodantys dokumentai (CPK 178, 179 str.).

81Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu procesinių dokumentų įteikimo išlaidos sudarė 25,30 Lt (5 t., b .l. 130), todėl, apeliantams priėmus nepalankų procesinį sprendimą, šios išlaidos priteistinos iš apeliantų valstybei. Susumavus neprimokėto žyminio mokesčio dalį ir procesinių dokumentų išlaidas, iš kiekvieno apelianto į valstybės biudžetą priteistina po 43 Lt bylinėjimosi išlaidų (MAĮ 66 str. 4 d.).

82Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

83Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

84Priteisti iš ieškovų (apeliantų) V. V. ( - ) ir Z. S. ( - ) po 43 Lt (keturiasdešimt tris litus) bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovai V. V. ir Z. S. ieškiniu prašė panaikinti:
  1. 1)... 4. 2) Vilniaus rajono savivaldybės valdybos 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimą... 5. 3) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. liepos 8 d.... 6. 4) Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. kovo 9 d. sprendimą Nr. 513... 7. 5) Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. spalio 26 d. įsakymą Nr. 3669-01,... 8. 2) įpareigoti atsakovą UAB „JGK Statyba“ nugriauti savavališkai statomus... 9. Nurodė, kad jie (ieškovai) pretenduoja atsikurti nuosavybės teises į iki... 10. Buivydiškių kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą... 11. Niekas iš Buivydiškių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos... 12. Detalaus išplanavimo plane iš 42,8 ha ploto žemės sklypo 9,8 ha žemės... 13. 2000 metais priėmus atitinkamas Statybos įstatymo pataisas, UAB „JGK... 14. Vilniaus miesto savivaldybės valdyba 2000 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. 513 V... 15. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. 3669-01 ir... 16. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 17. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 18. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius rašytinius įrodymus, nustatė, kad... 19. Teismas nurodė, kad ieškovų nurodyta faktinė aplinkybė, jog apie tai, jog... 20. Teismuose jau buvo nagrinėjami reikalavimai dėl Vilniaus miesto savivaldybės... 21. Galiojančiais ir nenuginčytais valstybės institucijų sprendimais ir jais... 22. Teismo vertinimu, reikalavimas įpareigoti atsakovą UAB „JGK Statyba“... 23. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 24. Apeliaciniu skundu ieškovai V. V. ir Z. S. prašo panaikinti teismo... 25. Apeliacinio skundo argumentai:... 26. 1) Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį reikalavimams panaikinti... 27. 2) Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimus, kuriais ginčijami Vilniaus... 28. 3) Teismo sprendime minimoje administracinėje byloje pagal pareiškėjų I.... 29. 4) Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas turėtų būti... 30. 5) Teismas visiškai nenustatinėjo skundžiamais administraciniais aktais, o... 31. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu... 32. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:... 33. 1) Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išvadas 2008 m.... 34. 2) Apeliantų argumentai, jog nagrinėjami detalieji planai buvo tvirtinami... 35. 3) Atsižvelgiant į tai, kad apeliantai gyvenamųjų pastatų bendraturčiais... 36. 4) Nepagrįsti apeliantų teiginiai, kad viešojo administravimo institucijos... 37. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo apeliacinį... 38. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:... 39. 1) Apeliantai praleido terminą ginčyti Vilniaus miesto savivaldybės valdybos... 40. 2) Apeliantai praleido nepateisinamai ilgą laikotarpį ginčyti Vilniaus... 41. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su... 42. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:... 43. 1) Priešingai nei teigia apeliantai, jiems buvo žinomi ginčijamų... 44. 2) Nesutiko su apeliantų argumentu, kad ginčijami Vilniaus apskrities... 45. 3) Nagrinėjamoje byloje nustačius, kad žemė priklauso valstybės... 46. Atsakovas UAB „JGK Statyba“ ir trečiasis asmuo UAB „Aljos statyba“... 47. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:... 48. 1) Byloje įrodyta, kad žemės, į kurią apeliantai siekia atkurti... 49. 2) Kadangi paminėtas 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142p nėra... 50. 3) 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397 Vilniaus miesto savivaldybė ir... 51. 4) Apeliantai neįrodė, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne... 52. 5) Anot apeliantų, įsiteisėję teismų sprendimai, priimti administracinėje... 53. Tretieji asmenys M. V., S. V., B. Š., V. R., A. K., G. S., J. G. ir V. B.... 54. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir... 55. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 56. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo... 57. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą... 58. Nuosavybės teisių atstatymo realizavimas buvo įtvirtintas priėmus Lietuvos... 59. Bylos duomenimis nustatyta, kad iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos (1940... 60. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pretendentė Z. V. tinkamai išreiškė savo... 61. Ginčydami administracinius aktus, kaip esminį šių teisės aktų negaliojimo... 62. Pažeistų nuosavybės teisių gynimo principas, nors pripažįstamas... 63. Apeliantai, ginčydami administracinius aktus (Vilniaus miesto savivaldybės... 64. Apeliaciniame skunde buvo nurodyta ir tai, kad administraciniai aktai (Vilniaus... 65. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantams iš esmės... 66. Dėl ieškinio senaties... 67. Ieškinio senaties taikymas yra susijęs su asmens galimybe apginti savo... 68. Nagrinėjamu atveju apeliantai pareiškė administracinio ir civilinio... 69. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, įvertinusi byloje esančius bei... 70. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į... 71. Ieškinio senaties pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra savarankiškas... 72. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.... 73. Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti... 74. Dėl prašymo paskirti baudą ... 75. 2014 m. balandžio 1 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas trečiojo asmens... 76. Teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Lietuvos... 77. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 78. Nepatenkinus apeliantų (ieškovų) V. V. ir Z. S. apeliacinio skundo, jų... 79. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad už pateiktą apeliacinį skundą... 80. Atsiliepimus į apeliacinį skundą pateikę atsakovai Vilniaus rajono... 81. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu procesinių dokumentų... 82. Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 83. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 84. Priteisti iš ieškovų (apeliantų) V. V. ( - ) ir Z. S. ( - ) po 43 Lt...