Byla e2-1924-798/2017
Dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo G. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ERP“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Pareiškėjas prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015 dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi iškėlė UAB „ERP“ bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Valnetas“. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi pripažino BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-414-370/2016 Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį paliko nepakeistą, tik skundžiamosios nutarties motyvuojamojoje dalyje papildomai nurodė, kad konstatuotos šios aplinkybės: „UAB „ERP“ už mažesnę nei rinkos kainą perleido UAB „Antigravity payment systems“ su UAB „ERP“ akcininkais M. Z., G. R. ir O. R. susijusiai UAB „Management Consult“; UAB „ERP“ priklausantis turtas 2011 m. liepos 1 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už neįprastai mažą kainą buvo perleistas su UAB „ERP“ akcininkais M. Z., G. R. ir O. R. susijusiai UAB „M. E.“ – pripažintinos tyčinio bankroto požymiu pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą.
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartį pakeitė ir išdėstė ją taip: „Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą, pakeisti jos motyvuojamąją dalį, papildomai nurodant, kad konstatuotos aplinkybės: 1) UAB „ERP“ už mažesnę nei rinkos kainą perleido UAB „Antigravity payment systems“ su UAB „ERP“ akcininku M. Z. susijusiai UAB „Management Consult“; 2) UAB „ERP“ priklausantis turtas 2011 m. liepos 1 d. pirkimo - pardavimo sutartimi už neįprastai mažą kainą buvo perleistas su UAB „ERP“ akcininku M. Z. susijusiai UAB „M. E.“ – pripažintinos tyčinio bankroto požymiu pagal Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnį.“
  3. Vilniaus apygardos teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-662-653/2017 pagal ieškovės BUAB „ERP“ ieškinį atsakovams M. Z., M. Z., G. R. ir O. R.. Atsakovo M. Z. atsiliepime, kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2017 m. gegužės 5 d., buvo nurodytos naujos aplinkybės, turinčios esminės reikšmės BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu bylai. Šios aplinkybės egzistavo BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu bylos nagrinėjimo metu, tačiau nebuvo žinomos pareiškėjui G. R.. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2016 m. birželio 16 d. yra priėmęs sprendimą byloje Nr. 321, kuriuo išspręsti klausimai, tiesiogiai susiję su BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu procesu. Bankroto administratorė šias aplinkybes neabejotinai žinojo, tačiau BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje jų neatskleidė.
  4. Pareiškėjas apie 2016 m. birželio 16 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą sužinojo jau po 2016 m. lapkričio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-466-690/2016 įsiteisėjimo, t. y. tik 2017 m. gegužės 5 d. gavęs atsakovo M. Z. atsiliepimą. Nežinodamas aplinkybių, kurios egzistavo bylos dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu metu, pareiškėjas neturėjo jokios galimybės tokios informacijos pateikti teismui ir tokiu būdu sudaryti sąlygas teisingam bylos nagrinėjimui. Vilniaus komercinio arbitražo teismas galimai diametraliai priešingai nusprendė dėl tam tikrų aplinkybių, kurias konstatavo bendrosios kompetencijos teismai BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu procese, o bendrosios kompetencijos teismų sprendimai turi prejudicinę galią kitose bylose, todėl neišsiaiškinus, ar teismai nepažeidė materialinės ir proceso teisės normų, egzistuoja reali rizika, kad BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byla buvo išnagrinėta neteisingai.
  5. Suinteresuotas asmuo O. R. sutiko su prašymu atnaujinti procesą, prašė jį tenkinti. Nurodė, jog ji nežinojo apie egzistuojantį Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą, todėl bendrosios kompetencijos teismai, nežinodami apie arbitražo sprendimą, bylą išnagrinėjo neteisingai ir buvo pažeistas ne tik privatus, bet ir viešasis interesas. Tiek pareiškėjui, tiek suinteresuotam asmeniui gresia baudžiamoji atsakomybė, nes teismo procesinis sprendimas dėl tyčinio bankroto perduotas prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. CPK 366 straipsnio 3 dalies proceso atnaujinimo ribojimas bankroto bylose šiuo atveju netaikytinas, nes pareiškėjas siekia atnaujinti ne patį bankroto procesą, o nustatyti objektyvias aplinkybes dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
  6. Suinteresuotas asmuo BUAB „ERP“ nesutiko su prašymu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog pareiškėjas nepateikė jokių naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios egzistavo nagrinėjant bylą, tačiau nebuvo ir negalėjo būti žinomos, bet turėjo esminę reikšmę bylai. Pareiškėjui buvo žinoma, kad Vilniaus komercinio arbitražo teisme yra nagrinėjama byla dėl UAB „Antigravity payment systems“ akcijų perleidimo, todėl pareiškėjas galėjo tyčinio bankroto proceso klausimo išsprendimui rūpintis reikiamos informacijos gavimu. Pareiškėjas, pasinaudodamas proceso atnaujinimu, siekia iš naujo išspręsti ginčą savo naudai. Prašymas atnaujinti procesą yra negalimas bankroto bylose.

5II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą pagal pareiškėjo G. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas pripažino BUAB „ERP“ bankrotą tyčiniu. Nutarčiai įsiteisėjus, grąžino saugojimui BUAB „ERP “ pagal 2017 m. rugsėjo 4 d. teismo nutartį pripažintą nevieša bylos medžiaga Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą, priimtą byloje Nr. 321.
  2. Teismas pripažino, kad prašymas atnaujinti procesą teismui pateiktas 2017 m. gegužės 26 d., t.y. praleidus trijų mėnesių terminą, nes pareiškėjas G. R. apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylą Nr. 321 žinojo jau 2015 metų gegužės mėnesį. Pats Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas, priimtas byloje Nr. 321, nesudaro teisinio pagrindo atnaujinti procesą, nes jame nėra nustatyta jokių teisiškai reikšmingų faktų, susijusių su BUAB „ERP“ bankroto pripažinimu tyčiniu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nėra naujai paaiškėjusios, kadangi pats pareiškėjas apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylą Nr. 321 žinojo jau 2015 metų gegužės mėnesį. Pareiškėjo nurodyti argumentai nagrinėjamu atveju nėra ir negali būti laikomi CK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytu pagrindu atnaujinti procesą, t.y. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo, priimto byloje Nr. 321, argumentai atitinkame kontekste apie buvusius įvykius negali būti laikomi naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo G. R. pateiktas prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti tenkinamas, nes pareiškėjas neįrodė, kad jo nurodytos aplinkybės nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai.
  3. CPK 365 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose. Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalis numato, kad bankroto procesas yra teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 12 dalis). Bankroto byla užbaigiama įsiteisėjus teismo sprendimui, kuris sudaro pagrindą bankrutavusią įmonę išregistruoti iš Juridinių asmenų registro, arba nutarčiai, kuria patvirtinama taikos sutartis, ir byla nutraukiama (CPK 293 straipsnio 5 punktas, ĮBĮ 27 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 29 straipsnio 2-5 dalys, 32 straipsnio 4 dalis). Tik priėmus vieną iš paminėtų procesinių sprendimų, galima konstatuoti, kad bankroto procedūros yra užbaigtos. Kiti bankroto byloje priimami procesiniai sprendimai iki teismo baigiamojo akto yra tarpiniai, nes jais bankroto byla nėra išsprendžiama iš esmės, byloje negali būti priimamai keli baigiamieji aktai tuo pačiu klausimu.
  4. Teismų praktikoje nurodoma, kad įstatymo sąvoka „užbaigta byla“ reiškia, jog civilinis ginčas buvo išnagrinėtas nustatyta tvarka ir procesas joje baigtas, instancinės kontrolės galimybės byloje nėra; bylos užbaigimas reiškia teismo sprendimo, kuriuo ginčas tarp šalių dėl materialaus teisinio reikalavimo išspręstas iš esmės, arba nutarties, kuria byla nutraukta, įsiteisėjimą; tuo atveju, kai teismas byloje procesiniu sprendimu išsprendžia klausimą, kuris negali sukelti materialiųjų teisinių padarinių dėl to, kad teismas anksčiau nėra išsprendęs kito klausimo, kurio išsprendimas yra būtina sąlyga nagrinėjamam klausimui spręsti, laikoma, kad yra priimtas tik tarpinis procesinis sprendimas, t. y. ne dėl ginčo esmės; nesant privalomos proceso atnaujinimo civilinėje byloje sąlygos – bylos užbaigimo, proceso atnaujinimas dėl tokio teismo procesinio sprendimo negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis Nr. 3K-7-362/2007).
  5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutartyje Nr. 3K-7-362/2007 taip pat išaiškino, kad įmonės bankroto procedūrų teisminė kontrolė, šių procedūrų tvirtinimas, teismų procesiniai sprendimai bei jų apskundimas apeliacine ir kasacine tvarka pagal CPK normas atliekamas, atsižvelgiant į Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, pagal kurias įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos tam tikromis stadijomis, o jas pabaigus ir teismui patvirtinus, neleidžiama grįžti prie jau atliktų bankroto proceso stadijų. Įstatyminis reglamentavimas ir aukštesnės instancijos teismų išaiškinimai lemia, kad proceso atnaujinimas negalimas net dėl galutinio teismo sprendimo, kuriuo bankroto byla užbaigiama iš esmės, juo labiau dėl tarpinio teismo procesinio sprendimo bankroto procese procedūriniu klausimu, t. y. nagrinėjamu atveju dėl teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių teisinį pagrindą atnaujinti procesą, nes proceso atnaujinimas bankroto bylose negalimas.

7III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Atskiruoju skundu pareiškėjas G. R. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atnaujinti procesą Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015. Atskirasis skundas grindžiamas šias pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjas apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylą Nr. 321 sužinojo jau 2015 m. gegužės mėnesį. Šią išvadą teismas grindė advokato A. Š. 2015 m. gegužės 13 d. raštu dėl dokumentų pateikimo, kuris buvo adresuotas pareiškėjui. Tačiau minėtame rašte nenurodyta nei su kuo susijusi Vilniaus komercinio arbitražo teismo byla, nei kokios aplinkybės apskritai minėtame procese buvo nagrinėjamos. Be to, minėtame rašte nurodomos net 2 bylos (Nr. 321 ir Nr. 322), todėl pareiškėjas iš šio dokumento tikrai negalėjo suprasti ir žinoti, kad minėtieji procesai ir ten nagrinėjami klausimai gali turėti esminės įtakos jam pačiam. Pareiškėjas pateikė atsakymą į advokato A. Š. raštą, iš kurio turinio matyti, kad pareiškėjas tikrai nesuprato ir negalėjo suprasti, kad advokato rašte minimos arbitražo bylos gali būti reikšmingos jam pačiam.
    2. Teismas neįsigilino į bylos esmę, nenurodė jokių aplinkybių apie 2016 m. birželio 16 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą byloje Nr. 321. Daugiau nei tikėtina, kad minėtame sprendime yra pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui O. R. naudingos informacijos, kuri tuo pačiu yra nenaudinga BUAB „ERP“. Be to, BUAB „ERP“ prašymas neleisti pareiškėjui ir O. R. susipažinti su Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimu, priimtu byloje Nr. 321, bei teismo nutartis sprendimą pripažinti nevieša bylos medžiaga, tik dar labiau patvirtina, kad minėtasis sprendimas galimai yra labai naudingas pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui bei ypatingai nenaudingas BUAB „ERP“. Jei tokios aplinkybės pasitvirtintų, tai tik dar labiau sustiprintų pareiškėjo poziciją, kad vėliau priimtos bendrosios kompetencijos teismų nutartys BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje yra neteisėtos.
    3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas, priimtas byloje Nr. 321, nesudaro teisinio pagrindo atnaujinti procesą, nes jame nėra nustatyta jokių teisiškai reikšmingų faktų, susijusių su BUAB „ERP“ bankroto pripažinimu tyčiniu. Šiuo sprendimu buvo išspręsti klausimai, tiesiogiai susiję su BUAB „ERP“ bankroto procesu. Tai reiškia, kad paraleliai vykusiems teismų procesams BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje vyko ir arbitražinis procesas, kurio metu buvo sprendžiami analogiški klausimai dėl BUAB „ERP“ sudarytų sandorių ir kitų tyčinio bankroto bylai reikšmingų aplinkybių. Nėra jokių abejonių, kad dalis ginčo, kilusio tarp BUAB „ERP“ ir įmonės vadovo bei akcininkų buvo išnagrinėta arbitražiniame procese, tai negalėjo būti teisminio nagrinėjimo dalykas ir teismas negalėjo dėl to priimti sprendimo.
    4. Pareiškėjas nebuvo šalimi arbitražo procese, o pats arbitražo procesas yra konfidencialus. Tuo tarpu BUAB „ERP“ buvo viena iš arbitražo proceso šalių. Bankroto administratorė šias aplinkybes neabejotinai žinojo, tačiau BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje teismams jų neatskleidė. Akivaizdu, kad ne tik pareiškėjo bei suinteresuotųjų asmenų privatus interesas, tačiau ir viešasis interesas reikalauja, kad minėtos aplinkybės būtų tinkamai atskleistos ir išaiškintos. Priešingu atveju, kyla reali grėsmė, kad gali nukentėti ir BUAB „ERP“ kreditorių interesai. Neatnaujinus proceso byloje dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, neįmanoma kitais būdais nustatyti, ar bendrosios kompetencijos teismai išnagrinėjo bylą teisingai ir ar buvo priimtos teisingos nutartys.
    5. Pareiškėjo duomenimis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje galimai nusprendė dėl aplinkybių, dėl kurių buvo priimtas ir 2016 m. birželio 16 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. 321. Jei dalis ginčo buvo išnagrinėta skirtingai BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje ir arbitražiniame procese, tai susiklostė situacija, jog bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami BUAB „ERP“ bankroto bylą ir priimdami sprendimus, galėjo padaryti teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Kaip jau buvo minėta, akivaizdu, kad dėl šių priežasčių kyla rimtas pagrindas manyti, jog galėjo būti priimtos neteisėtos bendrosios kompetencijos teismų nutartys.
    6. Teismas nurodė, jog vadovaujantis CPK 365 straipsnio 3 dalimi, prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose. Šiuo atveju būtina įvertinti tai, kad prašoma atnaujinti ne patį bankroto procesą, bet būtent teismo procesą dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu tam, kad būtų teisingai nustatytos ir įvertintos bylos aplinkybės, dėl kurių Vilniaus komercinio arbitražo teismas jau yra pasisakęs. Neatnaujinus proceso tyčinio bankroto byloje, susiklostytų situacija, kad paraleliai egzistuotų bendrosios kompetencijos teismų įsiteisėjusios nutartys ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas, kuriuose tos pačios faktinės ir teisinės aplinkybės konstatuotos diametraliai priešingai. Toks realus neteisingumas pažeistų pareiškėjo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
    7. Nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad teismai išnagrinėjo tam tikrus klausimus, kurie buvo priskirti spręsti arbitraže, todėl ši aplinkybė yra neabejotinai svarbi ir įtikinanti – tai yra realus pagrindas proceso atnaujinimui. Be to, teismo cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kurioje nurodoma, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, įmonės bankroto procedūros yra nuosekliai vykdomos tam tikromis stadijomis, o jas pabaigus ir teismui patvirtinus, neleidžiama grįžti prie jau atliktų bankroto proceso stadijų. Pareiškėjas prašo atnaujinti ne patį bankroto procesą, bet būtent teismo procesą dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu tam, kad būtų teisingai nustatytos ir įvertintos bylos aplinkybės, dėl kurių Vilniaus komercinio arbitražo teismas jau yra pasisakęs.
    8. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad teismų praktika yra formuojama „byla po bylos“, ji plėtojama ir tobulinama. Tais atvejais, kai teismų praktikos koregavimas yra neišvengiamas, objektyviai būtinas, teismai gali nukrypti nuo ankstesnių precedentų ir sukurti naujus, aiškiai ir racionaliai argumentuojant. Kai aukštesnės ar tos pačios grandies teismo sprendimas analogiškoje byloje priimtas padarius aiškią teisės taikymo klaidą, bylą nagrinėjantis teismas privalo ne juo vadovautis, bet tinkamai taikyti teisės normas, kartu argumentuojant, kodėl nesivadovaujama atitinkamu teismo sprendimu ar jo dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2012). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog ginčo atveju CPK 366 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas apribojimas dėl proceso atnaujinimo bankroto byloje neturėtų būti taikomas ir bylos dėl BUAB „ERP“ bankroto tyčiniu nagrinėjimas turi būti atnaujintas.
    9. Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „ERP“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, pareiškėjui gresia net baudžiamoji atsakomybė, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 29 d. nutarties kopija buvo įteikta Vilniaus apygardos prokuratūrai dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Žinant tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra priemonė ultima ratio ir gali sukelti ypatingai sunkias teisines pasekmes pareiškėjui, būtina nustatyti, ar tyčinio bankroto byla buvo išnagrinėta teisingai. Akivaizdu, kad įvertinus visą turimą informaciją, egzistuoja labai realus pagrindas atnaujinti procesą tyčinio bankroto byloje.
  2. Suinteresuotas asmuo O. R. atsiliepimu sutinka su pareiškėjo atskiruoju skundu, prašo jį tenkinti ir atnaujinti procesą dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šias pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjas apie Vilniaus komercinio arbitražo bylą Nr. 321 sužinojo dar 2015 m. gegužę. Advokato A. Š. 2015 m. gegužės 13 d. rašte nenurodyta nei su kuo susijusi Vilniaus komercinio arbitražo teismo byla, nei kokios aplinkybės apskritai minėtame procese buvo nagrinėjamos. Be to, minėtame rašte nurodomos net 2 bylos (Nr. 321 ir Nr. 322), todėl pareiškėjas iš šio dokumento tikrai negalėjo suprasti ir žinoti, kad minėtieji procesai ir ten nagrinėjami klausimai gali turėti esminės įtakos jam pačiam. Pareiškėjo atsakymo į šį raštą turinys patvirtina, kad jis tikrai nesuprato ir negalėjo suprasti, kad advokato rašte minimos arbitražo bylos gali būti reikšmingos jam pačiam. Darytina išvada, kad pareiškėjas apie jam ypatingai svarbias naujas aplinkybes sužinojo tik 2017 m. gegužės 5 d., kada jam buvo įteiktas M. Z. atsiliepimas į BUAB „ERP“ ieškinį.
    2. Teismas neįsigilino į bylos esmę, nenurodė jokių aplinkybių apie 2016 m. birželio 16 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimą byloje Nr. 321. Darytina prielaida, kad nuo G. R. ir suinteresuoto asmens O. R. yra stengiamasi nuslėpti Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimo byloje Nr. 321 turinį. Daugiau nei tikėtina, kad minėtame sprendime yra pareiškėjui ir suinteresuotam asmeniui naudingos informacijos, kuri tuo pačiu yra nenaudinga BUAB „ERP“.
    3. Teismas nepagrįstai nurodė, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas, priimtas byloje Nr. 321, nesudaro teisinio pagrindo atnaujinti procesą, nes jame nėra nustatyta jokių teisiškai reikšmingų faktų, susijusių su BUAB „ERP“ bankroto pripažinimu tyčiniu. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2016 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą byloje Nr. 321, kuriuo buvo išspręsti klausimai, tiesiogiai susiję su BUAB „ERP“ bankroto procesu. Nėra jokių abejonių, kad dalis ginčo, kilusio tarp BUAB „ERP“ ir įmonės vadovo bei akcininkų buvo išnagrinėta arbitražiniame procese, todėl tai negalėjo būti teisminio nagrinėjimo dalykas ir teismas negalėjo dėl to priimti sprendimo. Pareiškėjui ir tiek suinteresuotajam asmeniui kyla rimtas pagrindas manyti, kad nuo jų yra slepiamos svarbios aplinkybės, kurios būtų turėjusios lemiamos įtakos BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje.
    4. Akivaizdu, kad paraleliai vykusiam BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu procesui bendrosios kompetencijos teismuose, vyko ir arbitražinis procesas, kurio metu buvo sprendžiami analogiški klausimai dėl BUAB „ERP“ sudarytų sandorių ir kitų tyčinio bankroto bylai reikšmingų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad nei pareiškėjas, nei suinteresuotas asmuo nebuvo šalimis arbitražo procese, o pats arbitražo procesas yra konfidencialus, suinteresuotas asmuo ar pats pareiškėjas negalėjo nei žinoti apie tokį vykstantį procesą, nei jame dalyvauti. Tuo tarpu BUAB „ERP“ buvo viena iš arbitražo proceso šalių. Bankroto administratorė šias aplinkybes neabejotinai žinojo, tačiau BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje teismams jų neatskleidė. Akivaizdu, kad ne tik pareiškėjo bei visų suinteresuotųjų asmenų privatus interesas, tačiau ir viešasis interesas reikalauja, kad minėtos aplinkybės būtų tinkamai atskleistos ir išaiškintos. Priešingu atveju, kyla reali grėsmė, kad gali nukentėti ir BUAB „ERP“ kreditorių interesai.
    5. Bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Pažymėtina, kad BUAB „ERP“ bankroto procedūra dar nėra užbaigta, šiuo metu įmonė yra likvidavimo stadijoje. Tik atnaujinus procesą BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje būtų galima ištaisyti bendrosios kompetencijos teismų padarytas teisės taikymo klaidas, nagrinėjant BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu bylą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja ypatingai rimtas pagrindas manyti, kad BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu procese priimtos bendrosios kompetencijos teismų nutartys yra neteisėtos, priimtos pažeidžiant taisykles, pagal kurias ginčas, kuris turi būti nagrinėjamas arbitraže negali būti nagrinėjamas teisme. Tokiu būdu buvo pažeistos ne tik teisės normos, bet ir viešasis interesas.
    6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2016 m. lapkričio 14 d. nutartyje galimai nusprendė dėl aplinkybių, dėl kurių buvo priimtas ir 2016 m. birželio 16 d. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas byloje Nr. 321. Jei dalis ginčo buvo išnagrinėta skirtingai BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu byloje ir arbitražiniame procese, tai susiklostė situacija, jog bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami BUAB „ERP“ bankroto bylą ir priimdami sprendimus, galėjo padaryti teisės aiškinimo ir taikymo klaidų. Kaip jau buvo minėta, akivaizdu, kad dėl šių priežasčių kyla rimtas pagrindas manyti, jog galėjo būti priimta neteisėtos bendrosios kompetencijos teismų nutartys.
    7. Teismas nurodė, kad vadovaujantis CPK 365 straipsnio 3 dalimi, prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų bankroto bylose. Tačiau nagrinėjamoje byloje būtina įvertinti tai, kad prašoma atnaujinti ne patį bankroto procesą, bet būtent teismo procesą dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu tam, kad būtų teisingai nustatytos ir įvertintos bylos aplinkybės, dėl kurių Vilniaus komercinio arbitražo teismas jau yra pasisakęs. Neatnaujinus proceso tyčinio bankroto byloje susiklostytų situacija, kad paraleliai egzistuotų bendrosios kompetencijos teismų įsiteisėjusios nutartys ir Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas, kuriuose tos pačios faktinės ir teisinės aplinkybės konstatuotos diametraliai priešingai. Toks realus neteisingumas pažeistų tiek pareiškėjo, tiek suinteresuoto asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.
  3. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotasis asmuo BUAB „ERP“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Valnetas“, nesutinka su skundu, prašo jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šias pagrindiniais argumentais:
    1. Pareiškėjui buvo žinoma, kad Vilniaus komercinio arbitražo teisme yra nagrinėjama byla dėl UAB „Antigravity payment systems“ akcijų perleidimo. Pati bendrovė kreipėsi į pareiškėją ir nurodė, jog Vilniaus komercinio arbitražo teisme yra nagrinėjamos dvi bylos Nr. 321 ir Nr. 322 bei prašė pareiškėjo paaiškinti aplinkybes, susijusias su turto perleidimu. Todėl nuo šio kreipimosi pareiškėjui tapo žinoma, kad arbitraže yra kilęs ginčas dėl prašyme minimo turto perleidimo tretiesiems asmenims, dėl kurio perleidimo sprendimą priėmė ir pats pareiškėjas. Ši aplinkybė pareiškėjui jau buvo žinoma ir nagrinėjant bylą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Šias aplinkybes BUAB „ERP“ taip pat buvo nurodžiusi ir atskleidusi, sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto. Todėl pareiškėjo nurodomos aplinkybės neatitinka CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytomis naujai paaiškėjusioms aplinkybėms keliamų reikalavimų.
    2. Priimtas arbitražo teismo sprendimas nesudaro pagrindo atnaujinti BUAB „ERP“ tyčinio bankroto bylą. Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas neturi jokios prejudicinės galios bendrovės tyčinio bankroto byloje, kadangi arbitražo teisme buvo sprendžiamas tik UAB „Antigravity payment systems“ akcijų perleidimo kainos klausimas. Be to, Vilniaus apygardos teismui, sprendžiant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nebuvo nurodyta, kad UAB „Antigravity payment systems“ akcijų perleidimo sandoris prisidėjo prie UAB „ERP“ privedimo tyčia prie bankroto. Pareiškėjas yra atlikęs kitų tyčinio bankroto byloje nustatytų veiksmų visetą, kurie prisidėjo prie įmonės bankroto.
    3. Pagal CPK 366 straipsnio 4 dalį prašymas atnaujinti procesą yra negalimas bankroto bylose. Proceso atnaujinimo draudimas bankroto bylose yra pripažįstamas ir kasacinio teismo formuojamoje praktikoje. Nagrinėjamo ginčo atveju esminę reikšmę turi ne konkretus sandoris, kuris galėjo prisidėti prie bendrovės tyčinio bankroto, tačiau atliktų veiksmų visuma, kuri nulėmė įmonės tyčinį bankrotą. Bankroto bylos nagrinėjimo metu iškėlus klausimą dėl žalos padarytos įmonės kreditoriams atlyginimo, kaltu pripažintas asmuo galės įrodinėti, kad konkretus sandoris ir veiksmas nesąlygojo kreditorių patirtos žalos, tačiau tai nesudaro pagrindo kvestionuoti tyčinio bankroto pripažinimo klausimą.
  4. Pareiškėjas G. R. 2017 m. gruodžio 19 d. pateikė papildomą prašymą atskirojo skundo nagrinėjimui sudaryti trijų teisėjų kolegiją ir atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, jog nagrinėjamoje byloje keliami sudėtingi teisės aiškinimo ir taikymo klausimai, pirmos instancijos teismui kilo abejonių dėl proceso atnaujinimo galimumo tyčinio bankroto byloje. Bankroto bylose visada egzistuoja ir viešasis interesas, todėl yra būtina atskirąjį skundą perduoti nagrinėti trijų teisėjų kolegijai ir nagrinėti jį žodinio proceso tvarka.

9IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atsisakė atnaujinti procesą dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
  2. Pagal CPK 365 straipsnio 1 dalį bylos, užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi, įsakymu ar nutarimu), procesas gali būti atnaujintas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje, proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, kurį galima taikyti tik konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugpjūčio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-473-684/2015). Proceso atnaujinimas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti įsiteisėjusių teismų sprendimų vykdymą. Dėl šios priežasties, užtikrinant teismų pareigą neleisti, kad įrodinėjimo procesas būtų begalinis, ir siekiant pagrindinių civilinio proceso tikslų, teismui yra svarbu, atsižvelgiant į proceso atnaujinimo paskirtį, tiksliai ir neabejotinai nustatyti pagrindų procesui atnaujinti buvimą, nagrinėti prašymus atnaujinti procesą taip, kad tai nepavirstų pakartotiniu bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2005, 2008 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2008, kt.).

11Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir trijų teisėjų kolegijos sudarymo

  1. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Taigi, kokia forma vyks apeliacijos procesas, yra skundus nagrinėjančio teismo diskrecijos teisė. Apeliantas prašė atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau nenurodė jokių motyvų, kodėl nagrinėjamu atveju yra būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, kokias naujas aplinkybes bylos šalių paaiškinimai galėtų atskleisti.
  2. Pagal CPK 370 straipsnio 2 dalį prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai teismas nusprendžia prašymą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pirmos instancijos teismas klausimą dėl proceso atnaujinimo išsprendė rašytinio proceso tvarka. Visi atskirajame skunde nurodyti argumentai ir nesutikimo su skundžiama teismo nutartimi motyvai yra susiję su byloje esančių rašytinių dokumentų vertinimu bei egzistuojančios teismų praktikos aiškinimu. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios bylos apeliacijos objektą, sprendžia, kad pagrindo nukrypti nuo bendrosios proceso apeliacinės instancijos teisme tvarkos nagrinėjamoje byloje nėra, todėl apelianto prašymas skirti žodinį apeliacinės bylos nagrinėjimą atmetamas.
  3. Pagal CPK 336 straipsnio 2 dalį atskirąjį skundą nagrinėja vienas apeliacinės instancijos teismo teisėjas, tačiau apeliacinės instancijos teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, turi teisę atskirajam skundui nagrinėti sudaryti trijų teisėjų kolegiją. Nutartimi perduoti atskirąjį skundą nagrinėti trijų teisėjų kolegijai turi teisę ir bylą nagrinėjantis teisėjas. Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkė, susipažinusi su atskiruoju skundu, 2017 m. gruodžio 5 d. nutartimi paskyrė atskirąjį skundą nagrinėti vienam teisėjui.
  4. Apelianto nurodomas bankroto bylose egzistuojantis viešasis interesas bei sprendžiamas teisės taikymo klausimas savaime nesudaro pagrindo bylos pripažinti sudėtinga teisine prasme. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas tik vienas teisinis klausimas – ar galimas proceso atnaujinimas bylose dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, bei vertinama tik viena faktinė aplinkybė – ar pareiškėjo nurodytas Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendimas pripažintinas naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe. Todėl pripažintina, kad nėra pagrindo sudaryti trijų teisėjų kolegijos apelianto atskirajam skundui nagrinėti.

12Dėl proceso atnaujinimo instituto bankroto bylose ribojimo

  1. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. B2-5468-585/2015, kurioje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimi BUAB „ERP“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Pagal CPK 366 straipsnio 3 dalį prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančia ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę, taip pat bankroto bylose.
  2. Pažymėtina, kad CPK 366 straipsnio 3 dalis buvo papildyta nuostata dėl proceso atnaujinimo bankroto bylose negalimumo tik nuo 2011 m. spalio 1 d., įsigaliojus 2011 m. birželio 21 d. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1480. Tačiau, net ir neegzistuojant šiai CPK normai, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos apeliacinis teismas, vertindami prašymus dėl proceso atnaujinimo įvairiose bankroto proceso stadijose, ne kartą išaiškino, jog pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas negalima atnaujinti proceso dėl teismo nutarčių iškelti įmonei bankroto bylą, pripažinti įmonę bankrutavusią ir likviduojamą dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-362/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1210/2009).
  3. Todėl pareiškėjo argumentas, jog jis prašo ne paties bankroto proceso atnaujinimo, bet būtent teismo proceso dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu atnaujinimo, nepaneigia pirmos instancijos teismo išvados, jog proceso atnaujinimas yra negalimas ir dėl tarpinio teismo procesinio sprendimo bankroto procese procedūriniu klausimu, t. y. nagrinėjamu atveju dėl teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu.
  4. Pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinis teismas, nagrinėdamas kreditoriaus prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje, kurioje pagal kito kreditoriaus reikalavimą nuspręsta dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo, pripažino, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti prašymą atnaujinti procesą. Teismas išaiškino, kad pagal ĮBĮ nuostatas įmonės bankroto procedūros nuosekliai vykdomos tam tikromis stadijomis. Teismo sprendimų priėmimas dėl ginčų, kilusių dėl kreditorių susirinkimo sprendimų teisėtumo, yra bankroto proceso sudedamoji dalis ir turėtų būti nagrinėjami bankroto byloje, tačiau atskiro numerio bylai suteikimas nekeičia priimto procesinio sprendimo turinio ir esmės. Aplinkybė, kad nagrinėjamu atveju klausimas dėl kreditorių susirinkimo nutarimo pakeitimo buvo išspręstas atskiroje civilinėje byloje suteikus šiai bylai kitą, negu bankroto bylos, numerį, nereiškia, kad šis klausimas nepatenka į bankroto bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1371/2013).
  5. ĮBĮ 2 straipsnis apibrėžia pagrindines bankroto procesą reglamentuojančių nuostatų sąvokas. Pagal šio straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Tuo tarpu ĮBĮ 20 straipsnis reglamentuoja pačią tyčinio bankroto procedūrą bei bankroto pripažinimo tyčiniu pasekmes. Minėtų straipsnių nuostatų analizė patvirtina, kad klausimo, ar bankrotas nėra tyčinis, išsprendimas yra tik viena iš bankroto procedūros stadijų, kurią lemia ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatytos pareigos bankroto administratoriui patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius įgyvendinimas, o nuo šios stadijos (bankroto pripažinimo tyčiniu) pabaigos priklauso tolesnis įmonės sandorių patikrinimas bei jų galimas nuginčijimas teisme, žalos, padarytos kreditoriams atlyginimas, įmonę likvidavus. Taigi, bankroto pripažinimas tyčiniu yra įmonės bankroto procedūros sudedamoji dalis, o proceso atnaujinimas pagal CPK 366 straipsnio 3 dalį bankroto bylose negalimas.
  6. Pareiškėjo atskirajame skunde nurodytos aplinkybės, jog teismo nutartis sukelia pareiškėjui ir suinteresuotajam asmeniui teisines pasekmės ir jiems gresia baudžiamoji atsakomybė, nėra pagrindas pripažinti teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo atskiru savarankišku procesu. Pažymėtina, kad ir teismo nutartims dėl bankroto bylos iškėlimo ar įmonės pripažinimo bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto taip pat gali prieštarauti kitos bankroto proceso šalys bei šias nutartis skųsti apeliacinės instancijos teismui. Taip pat ir pastarosios nutartys sukelia kitiems proceso dalyviams tam tikras ĮBĮ numatytas pasekmes, nes atsiranda draudimai bei įpareigojimai atlikti tam tikrus veiksmus.
  7. Pažymėtina, kad net ir nenustačius įmonės tyčinio bankroto, pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo atlyginti žalą, kurią įmonė ir (ar) kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonės vadovas, esant šio straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti. Be to, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, nereiškia šios įmonės nusikalstamo bankroto pagal BK 209 straipsnį, tai yra galima bankrutavusios bendrovės vadovo ar jos akcininkų baudžiamoji atsakomybė dar turi būti patvirtinta, atliekant ikiteisminį tyrimą bei nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme. Taip pat, sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nėra sprendžiamas padarytos žalos dydžio ir jo atlyginimo įmonei bei jos kreditoriams klausimas. Todėl nuo šių reikalavimų bankrutavusios įmonės vadovas ar akcininkai gali gintis visomis CPK numatytomis įrodinėjimo priemonėmis.
Dėl termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikimo praleidimo
  1. Pagal CPK 368 straipsnio 1 dalį prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą pateikė teismui 2017 m. gegužės 26 d., teigdamas, jog apie atnaujinimo pagrindą, tai yra apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo 2016 m. birželio 16 d. sprendimu išnagrinėtą bylą sužinojo tik 2017 m. gegužės 5 d., gavęs atsakovo M. Z. atsiliepimą Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-662-653/2017.
  2. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą teismui pateiktas praleidus trijų mėnesių terminą, nes pareiškėjas apie Vilniaus komercinio arbitražo teismo bylą Nr. 321 žinojo jau 2015 metų gegužės mėnesį. Atskiruoju skundu pareiškėjas teigia, kad iš 2015 m. gegužės 13 d. advokato A. Š. rašto turinio nebuvo galima suprasti, jog minima arbitražo byla gali būti reikšminga jam pačiam. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais pareiškėjo argumentais.
  3. Advokatas A. Š. 2015 m. gegužės 13 d. raštu nurodė, jog atstovauja ieškovei UAB „ERP“ Vilniaus komercinio arbitražo teismo byloje Nr. 321 ir Nr. 322, ir prašė pareiškėjo pateikti dokumentus, susijusius su UAB „ERP“ visuotinio neeilinio akcininkų 2011 m. birželio 23 d. susirinkimo protokolu, tai yra siekė išsiaiškinti, kas pasiūlė turto, nurodyto protokolo priede Nr. 1, kainas, kodėl buvo nuspręsta jį parduoti ir kt. Prie šio rašto buvo pridėtas ir UAB „ERP“ 2011 m. birželio 23 d. visuotinio neeilinio akcininkų susirinkimo protokolas bei jo priedų nuorašai. Taigi, iš šios prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų pareiškėjas tikrai turėjo suvokti, jog Vilniaus komercinio arbitražo teismas nagrinėja bylą, susijusią su UAB „ERP“ 2011 m. birželio 23 d. parduotu turtu. Šiuo metu taip pat Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama byla dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, kurioje buvo vertinama visuma bendrovės sudarytų sandorių, tame tarpe ir 2011 m. birželio 23 d.
  4. Pareiškėjo 2015 m. gegužės 22 d. atsakymas advokatui kaip tik patvirtina, kad jis suprato, kokių dokumentų pateikimo iš jo prašoma bei kokios aplinkybės yra tiriamos arbitražo byloje, taip pat įvertino jam pateiktų UAB „ERP“ visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo priedų kopijų autentiškumą. Tačiau šių aplinkybių ir tai, jog arbitražo teisme yra nagrinėjama byla dėl UAB „ERP“ sandorių, kurie yra tikrinami ir byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, pareiškėjas nenurodė teismui, nagrinėjančiam bankroto bylą. Todėl sutiktina su pirmos instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės mėnesio žinojo apie arbitražo teisme nagrinėjamą bylą, todėl yra praleidęs terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

13Dėl proceso atnaujinimo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą

  1. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktą naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas. Tuo atveju, jei prašyme atnaujinti procesą nurodytos aplinkybės neatitinka nors vieno iš įvardytų 4 naujai paaiškėjusių aplinkybių požymio, tokios aplinkybės negali būti pripažintos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.
  2. Pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad jo nurodytos aplinkybės nebuvo žinomos bylos nagrinėjimo metu, ir kad šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, Vilniaus komercinio arbitražo teismo sprendime byloje Nr. 321 nėra nustatyta jokių teisiškai reikšmingų faktų, susijusių su BUAB „ERP“ bankroto pripažinimu tyčiniu. Pažymėtina, jog pareiškėjas nei prašyme dėl proceso atnaujinimo, nei atskirajame skunde nenurodo, kokios arbitražo teisme nustatytos aplinkybės galėtų įtakoti Vilniaus apygardos teismo sprendimą dėl BUAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu.
  3. Vilniaus komercinio arbitražo teismas 2016 m. birželio 16 d. priėmė sprendimą, kuriuo atmetė BUAB „ERP“ reikalavimą pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2011 m. birželio 23 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp BUAB „ERP“ ir UAB „Management Consult“ dėl 34 528 paprastųjų vardinių UAB „Antigravity Payment Systems“ akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė yra 1 Lt, pardavimo. Taigi, arbitražo byloje buvo vertintas tik vienas UAB „ERP“ sudarytas sandoris, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, analizavo visumą bendrovės vadovo bei akcininkų atliktų veiksmų bei sudarytų sandorių.
  4. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartyje vertino 2011 m. birželio 23 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį kartu su kitomis sutartimis, siekdamas nustatyti bendrovės veiklos perkėlimo į kitus juridinius asmenis faktą. Taip pat teismas nurodė, jog neturint kitokių faktinių duomenų, sutiktina su suinteresuotu asmeniu M. Z., jog bendrovė, perleisdama uždarosios akcinės bendrovės „Antigravity payment systems“, nepatyrė nuostolių. Nepaisant šios išvados, teismas, atsižvelgdamas į kitas byloje nustatytas faktines aplinkybes, vis tiek įmonės bankrotą pripažino tyčiniu.
  5. Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 29 d. nutartimi ir pripažino, kad UAB „Antigravity payment systems“ akcijos su M. Z. susijusiai įmonei UAB „Management Consult“ buvo perleistos už neįprastai mažą kainą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 14 d. nutartimi nustatė, jog G. R. ir O. R. niekaip nėra susiję su UAB „Management Consult“. Taigi, pareiškėjo nurodomas arbitražo teismo sprendimas negali įtakoti bendros kompetencijos teismų sprendimų, kuriais buvo nustatytas UAB „ERP“ tyčinio bankroto faktas.
  6. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą dėl UAB „ERP“ bankroto pripažinimo tyčiniu, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 320 straipsnis).

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai