Byla 2A-457-236/2017
Dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, valstybės įmonei Turto bankui

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Kazio Kailiūno (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-602-565/2016 pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo, dalyvaujant tretiesiems asmenims Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, valstybės įmonei Turto bankui.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. B., prašydamas priteisti iš atsakovo trečiajam asmeniui VĮ Turto bankui 46 426,85 Eur žalos atlyginimo.
  1. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovas, eidamas VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigas, pasirašė 2012-10-23 įsakymą Nr.P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012-12-03 buvo atleistas iš darbo VĮ Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigų pagal DK 129 str. (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-03-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2030/2013 N. V. atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis su N. V. buvo nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė N. V. iš VĮ Turto banko 28 113,75 Lt vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012-12-03 (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 377,68 Lt vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2013-10-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2549/2013 paliko iš esmės nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimą, patikslinęs sprendimo rezoliucinę dalį, kad 377,68 Lt vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną darbo dieną yra priteisiamas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. nuo 2013-03-19, iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-05-30 nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-300/2014 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013-10-02 nutartį.
  1. Ieškovas pažymėjo, kad N. V. buvo išrinktas VĮ Turto banke veikiančios profsąjungos – VĮ Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos (toliau – Kolektyvo profesinės sąjunga) – valdybos nariu. Teismai, pripažindami N. V. atleidimą iš darbo neteisėtu, kaip vieną iš savarankiškų pagrindų nurodė tai, kad VĮ Turto bankas, žinodamas, kad N. V. yra Kolektyvo profesinės sąjungos valdybos narys, nesikreipė į šią profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti N. V. iš darbo, taip pažeisdamas DK 134 str. 1 d. nuostatas.
  1. Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo VĮ Turto bankas, vykdydamas įsiteisėjusius teismų sprendimus, iš įmonės lėšų sumokėjo N. V. 93 292 Lt (27 019,52 Eur), taip pat iš įmonės lėšų sumokėjo socialinio draudimo įmokas ir įmokas į Garantinį fondą. Trečiasis asmuo dėl neteisėto N. V. atleidimo iš darbo iš viso patyrė 160 302,63 Lt (46 426,85 Eur) išlaidų.
  1. Ieškovo teigimu, minėtos išlaidos buvo patirtos dėl neteisėtų tyčinių atsakovo veiksmų, nes atsakovas, žinodamas, kad N. V. yra profesinės sąjungos renkamo organo narys, nevykdė DK 134 str. 1 d. nustatytos pareigos kreiptis į profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti N. V. iš darbo. Dėl to darė išvadą, kad atsakovas turi atlyginti trečiajam asmeniui visą įmonės patirtą žalą, t. y. 46 426,85 Eur.
  1. Atsakovas A. B. su ieškiniu nesutiko. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad VĮ Turto banke buvo įvykdyti struktūriniai pertvarkymai, panaikintas Teisės departamentas, todėl direktoriui N. V. 2010-09-09 buvo įteiktas įspėjimas apie darbo sutarties nutraukimą DK 129 str. pagrindu (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės). Atsakovas nuo 2010-09-20 ėjo VĮ Turto banko valdybos generalinio direktoriaus pareigas ir toliau tęsė N. V. atleidimo iš darbo procedūrą.
  1. Atsakovas nurodė, kad VĮ Turto banke veikė Turto banko darbuotojų profesinė sąjunga (toliau –Darbuotojų profesinė sąjunga). VĮ Turto bankas kreipėsi į šią Darbuotojų profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti iš darbo N. V., kuris buvo išrinktas profesinės sąjungos organo – Teisinių konsultacijų komiteto – nariu, tačiau Darbuotojų profesinė sąjunga tokio sutikimo nedavė.
  1. Atsakovas pažymėjo, kad N. V., kaip Darbuotojų profesinės sąjungos Teisinių konsultacijų komiteto nario, kadencija baigėsi 2012-10-28, todėl atleidimo iš darbo metu, t. y. 2012-12-03, N. V. nebuvo Darbuotojų profesinės sąjungos renkamo organo – Teisinių konsultacijų komiteto – nariu.
  1. Atsakovas nurodė, kad pradėjus N. V. atleidimo iš darbo procedūrą, 2011-04-22 VĮ Registrų centre buvo įregistruota VĮ Turto banko Kolektyvo profesinė sąjunga, kuri 2012-08-30 informavo VĮ Turto banko administraciją apie tai, kad N. V. priklauso šiai sąjungai.
  1. Atsakovo teigimu, N. V. negalėjo būti Kolektyvo profesinės sąjungos nariu, kadangi buvo VĮ Turto banko administracijos darbuotoju (Profesinių sąjungų 1 str. 3 d., DK 14 str. 2 d.). Pažymėjo, kad iš visų 64 darbuotojų, šios profesinės sąjungos nariais buvo tik 7 VĮ Turto banko darbuotojai. Tuo tarpu, ankščiau įsteigtos Darbuotojų profesinės sąjungos nariais buvo daugiau kaip pusė VĮ Turto banko darbuotojų. Dėl to atsakovas turėjo pagrindą matyti, kad Kolektyvo profesinė sąjunga įsteigta neteisėtai ir tik tam, kad N. V. užsitikrintų DK numatytas garantijas atleidimo iš darbo metu.
  1. Atsakovas pažymėjo, kad VĮ Turto banke buvo įsteigtos dvi profesinės sąjungos, todėl iškilo klausimas, ar atleidžiant darbuotoją, kuris yra abiejų profsąjungų renkamų organų nariu, reikia gauti abiejų profesinių sąjungų išankstinį sutikimą atleisti šį darbuotoją. Teisinį išsilavinimą turintis VĮ Turto banko darbuotojas G. P. atsakovui pateikė Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros docento N. Kasiliausko straipsnį „Atstovaujančios profesinės sąjungos statuso problemos“, iš kurio atsakovas, neturėdamas specialių teisinių žinių, suprato, kad, esant įmonėje kelioms profesinėms sąjungoms, darbo santykių prasme jos nėra lygios.
  1. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad Darbuotojų profesinės sąjungos nariais buvo daugiau kaip pusė Turto banko darbuotojų, kad ši profesinė sąjunga turėjo visų VĮ Turto banko darbuotojų įgaliojimą atstovauti juos derybose su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties, manė, kad tik Darbuotojų profesinė sąjunga turi atstovaujamosios profesinės sąjungos statusą, todėl tik šios profesinės sąjungos nariams taikomos DK 134 str. 1 d. nustatytos garantijos.
  1. Atsakovas pažymėjo, kad taip pat konsultavosi su advokatų kontorų advokatais, savarankiškai ieškojo informacijos. Iš gautų konsultacijų ir rastos informacijos atsakovas padarė išvadą, kad esant dviem profesinėms sąjungos, „svarbesnioji“ yra ta, kuri atstovauja didesnę darbuotojų dalį. Dėl to, atsakovo teigimu, nebuvo būtinybės gauti Kolektyvo profesinės sąjungos išankstinio sutikimo atleisti N. V., nes Kolektyvo profesinė sąjunga DK prasme neturėjo atstovaujamosios profesinės sąjungos statuso.
  1. Atsakovas teigė, kad turi būti įvertinta ir tai, kad įsakymas dėl N. V. atleidimo iš darbo ir kiti su tuo susiję dokumentai buvo parengti ir vizuoti darbuotojo, atsakingo už personalo tvarkymą ir turinčio teisinį išsilavinimą.
  1. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas ginčą prašė spręsti teismo nuožiūra.
  1. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija su ieškiniu ir jame išdėstytais motyvais sutiko.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016-11-22 sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsakovo A. B. naudai 1 007,59 Eur bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas nustatė, kad 2010-09-09 įspėjimu apie darbo sutarties nutraukimą N. V. buvo įteiktas įspėjimas apie atleidimą iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu. N. V. buvo atleistas vykdant VĮ Turto banko struktūrinius pertvarkymus. Dėl šių struktūrinių pertvarkymų buvo panaikintas Teisės departamentas, kurio direktoriaus pareigas ėjo N. V., jam buvo pasiūlytos Teisės skyriaus viršininko pareigos, kurių jis nesutiko užimti dėl per mažo atlyginimo. Atsakovas 2010-09-20 darbo sutarties pagrindu nuo 2010-09-20 iki 2014-09-30 ėjo VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigas. Atsakovas 2012-10-23 priėmė įsakymą Nr.P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012-12-03 buvo atleistas iš darbo VĮ Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigų DK 129 straipsnio pagrindu. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-03-19 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2030/2013 N. V. atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu, laikė, kad darbo sutartis su N. V. yra nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisė N. V. iš VĮ Turto banko 28 113,75 Lt vidutinį darbo užmokestį už laikotarpį nuo 2012-12-03 (atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo priėmimo dienos ir 377,68 Lt vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną darbo dieną nuo teismo sprendimo priėmimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2013-10-02 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2549/2013 paliko iš esmės nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-03-19 sprendimą, patikslinęs sprendimo rezoliucinę dalį, kad 377,68 Lt vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną darbo dieną yra priteisiamas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo priėmimo dienos, t.y. nuo 2013-03-19, iki šio sprendimo įsiteisėjimo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-05-30 nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-300/2014 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2013-10-02 nutartį. Vykdydamas įsiteisėjusius teismų sprendimus, VĮ Turto bankas iš įmonės lėšų sumokėjo N. V. 93 292 Lt (27 019,52 Eur), taip pat sumokėjo socialinio draudimo įmokas ir įmokas į Garantinį fondą, iš viso dėl N. V. atleidimo iš darbo VĮ Turto banko buvo sumokėta 160 302,63 Lt (46 426,85 Eur) suma.
  1. Teismas pažymėjo, kad N. V. buvo išrinktas VĮ Turto banke veikiančios profsąjungos – VĮ Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos (Kolektyvo profesinės sąjungos) valdybos nariu. Teismai, pripažindami N. V. atleidimą iš darbo neteisėtu, kaip vieną iš savarankiškų pagrindų nurodė tai, kad VĮ Turto bankas, žinodamas, kad N. V. yra Kolektyvo profesinės sąjungos valdybos narys, nesikreipė į šią profesinę sąjungą dėl išankstinio sutikimo atleisti N. V. iš darbo, taip pažeisdamas DK 134 str. 1 d. nuostatas.
  1. Teismas sprendė, kad ta aplinkybė, kad atsakovas, kaip VĮ Turto banko generalinis direktorius, priėmęs 2012-10-23 įsakymą Nr. P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012-12-03 buvo atleistas iš darbo Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigose DK 129 straipsnio pagrindu ir kuris vėlesniu teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu, nėra pagrindas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti.
  1. Teismas pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo išaiškinimą vien aplinkybė, jog įmonės vadovo sudarytas sandoris pasirodė nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės–komercinės rizikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad siekiant apsaugoti įmonės valdymo organų narius nuo žalos atlyginimo ieškinių, taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklė, pagal kurią preziumuojamas šių asmenų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės – komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).
  1. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, darė išvadą, kad atsakovas vertino aplinkybes, susijusias su DK 134 str. 1 d. normos taikymu N. V. atleidimo atveju. DK 134 str. 1 d. nustatyta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 str.), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal šio DK 129 str. be išankstinio to organo sutikimo. Pagal DK 19 str. 1 d. atstovauti darbuotojų teisėms bei interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos.
  1. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktus įrodymus, nurodė, kad VĮ Turto banke veikė VĮ Turto banko darbuotojų profesinė sąjunga (Darbuotojų profesinė sąjunga), kurios nariais buvo daugiau kaip pusė iš 64 VĮ Turto banko darbuotojų, taip pat ir N. V., ir kuri turėjo visų VĮ Turto banko darbuotojų įgaliojimą atstovauti derybose su darbdaviu dėl kolektyvinės sutarties. 2011-04-22 buvo įsteigta dar viena profesinė sąjunga – VĮ Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga (Kolektyvo profesinės sąjunga), kurią sudarė 7 nariai, VĮ Turto banko teisininkai, tarp jų teisininkai, įskaitant N. V., kurie dėl įvykdytų struktūrinių pertvarkymų buvo gavę įspėjimus dėl atleidimo iš darbo. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės davė atsakovui pagrindą vertinti, kad Darbuotojų profesinė sąjunga galimai nėra įsteigta sąžiningai ginti darbuotojų profesines darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus. Teismas nurodė, kad atsakovo teigimu, N. V. pagal 2008-05-08 patvirtintus nuostatus eidamas VĮ Turto banko administracijos vadovo pavaduotojo – Teisės departamento direktoriaus pareigas buvo VĮ Turto banko administracijos atstovas, todėl negalėjo būti Kolektyvo profesinės sąjungos nariu (DK 19 str. 2 d., Profesinių sąjungų įstatymo 1 str. 3 d.).
  1. Teismas nurodė, kad dėl konfliktinės situacijos su dalimi VĮ Turto banko teisininkų atsakovas, siekdamas išsiaiškinti, ar N. V. dėl jo buvimo Kolektyvo profesinės sąjungos atstovaujamojo organo nariu turi būti taikoma DK 134 str. 1 d. nustatyta garantija, kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją, VĮ Turto banko teisininką G. P., advokatų profesinę bendriją „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“, ieškojo informacijos teisinėje literatūroje, profesinių sąjungų tinklapyje. Teismo vertinimu, iš Valstybinės darbo inspekcijos atsakymo, teisininkų konsultacijų, publikacijose esančios informacijos atsakovui, neturinčiam teisinio išsilavinimo, galėjo susiformuoti nuomonė, kad jei Kolektyvo profesinė sąjunga negali būti laikoma darbuotojus atstovaujančiu organu, šios profesinės sąjungos renkamojo organo nariams neturėtų būti taikomos DK 134 str. 1 d. nustatytos garantijos.
  1. Teismas pažymėjo, kad 2012-10-23 įsakymas Nr. P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012-12-03 buvo atleistas iš darbo VĮ Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigose pagal DK 129 str., buvo parengtas VĮ Turto banko personalo vadovės D. B., suderintas su teisinį išsilavinimą turinčiu VĮ Turto banko darbuotoju G. P., kuris konsultavo atsakovą N. V. atleidimo iš darbo procedūros klausimais. Teismo vertinimu, tai taip pat leido atsakovui manyti, kad N. V. atleidimas iš darbo atitinka įstatymų reikalavimus.
  1. Teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014-05-30 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-300/2014 (sprendžiant ginčą dėl N. V. atleidimo iš darbo teisėtumo) išaiškino, kad argumentas, jog įmonėje veikia daugumą įmonės darbuotojų vienijanti profesinė sąjunga, o kita profesinė sąjunga turi mažiau narių, nėra reikšmingas, kol šios kitos profesinės sąjungos steigimas nėra nuginčytas, nes teisės aktuose nėra draudimo vienoje įmonėje steigti dvi ar daugiau profesinių sąjungų. Lietuvos Aukščiausiais Teismas taip pat išaiškino, kad tais atvejais, kai darbdavys abejoja dėl profesinės sąjungos įsteigimo teisėtumo (neatstovauja daugumai) ir jų renkamųjų organų sudarymo (siekiant išvengti galimo interesų konflikto, numatyto DK 19 str. 2 d, kai į profesinės sąjungos renkamuosius organus išrinktas asmuo pagal savo teisinį statusą įmonėje galėtų būti priskirtas prie darbdavio atstovų), darbdavys turi reikšti ieškinį atitinkamai profesinei sąjungai, nes šie klausimai liečia juridinio asmens – profesinės sąjungos interesus. Jei toks reikalavimas profesinei sąjungai nepareikštas, tai profesinės sąjungos įregistravimas ir jos renkamų organų suformavimas yra status quo, kuris nulemia darbdavio pareigą užtikrinti DK 134 str. 1 d. numatytas garantijas profesinių sąjungų renkamų organų nariams jų atleidimo pagal DK 129 str. atveju.
  1. Teismas nurodė, kad atsakovas, manydamas, kad Kolektyvo profesinė sąjunga buvo įsteigta neteisėtai, nes negali būti laikoma darbuotojus atstovaujančiu organu, be to, N. V. kaip darbdavio atstovas negali būti Kolektyvo profesinės sąjungos ir jos renkamo organo nariu, todėl N. V. atžvilgiu netaikytinos DK 134 str. 1 d, garantijos, turėjo reikšti atitinkamą ieškinį Kolektyvo profesinei sąjungai, o ne nurodytais argumentais netaikyti N. V. atžvilgiu DK 134 str. 1 d. nustatytų garantijų. Tačiau šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas buvo priimtas jau po N. V. atleidimo iš darbo, iki tol nebuvo gausios ir aiškios teismų praktikos šiuo klausimu.
  1. Dėl to teismas sprendė, kad N. V. atleidimo iš darbo procedūros pasirinkimas, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms apie atsakovo pastangas išsiaiškinti dėl DK 134 str. 1 d. numatytos garantijos taikymo atleidžiant N. V., nelaikytinas atsakovo kalte, lemiančia materialinės atsakomybės atsakovui taikymą (CK 6.248 str.), todėl ieškovo ieškinys atmestinas.
  1. Teismas nustatė, kad atsakovas prašė atlyginti 1 007,59 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą, pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtų bylinėjimosi išlaidas. Dėl to teismas sprendė, kad prašomos atlyginti išlaidos atitinka advokato darbo ir laiko sąnaudas ir priteistinos iš ieškovo atsakovui (CPK 98 str.).
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016-11-22 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės vadovo (kaip darbo teisinių santykių subjekto) atsakomybės pagal darbo teisės normas, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-07-26 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013 ir 2014-01-09 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014, kadangi šiose nutartyse buvo išnagrinėtos situacijos dėl banko atsakomybės bankrutuojančiai įmonei (jos kreditoriams) už neatsakingą skolinimą, vadovo padarytos žalos, sudarant bendrovės vardu mainų, kreditavimo sandorius, bei dėl bendrovės vadovo atsakomybės, kai žala kildinama iš jo veiksmų (sudarant verslo sandorius), kuriems pritarė bendrovės valdyba, t. y. buvo vertinama vadovų padaryta žala, veikiant bendrovės vardu su kitais asmenimis („išoriniuose“ santykiuose). Tuo tarpu, šiuo atveju ieškovas neginčijo atsakovo sudarytų sandorių, nekėlė klausimo dėl jo asmeninės atsakomybės už priimtus verslo sprendimus. Pirmosios instancijos teismo nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti yra nevienodi.
    1. Tais atvejais, kai bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos netinkamai organizuodamas kasdienę bendrovės veiklą, t. y. netinkamai atlikdamas savo kaip vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai dėl jo atsakomybės spręstina pagal darbo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2012).
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir neteisingai įvertino surinktus įrodymus, taikė netinkamas teisės normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų atsakovo materialinei atsakomybei taikyti, ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą. Teismo išvados prieštaringos, sprendimas nepagrįstas įrodymais ir teisiniais argumentais, t. y. teismas nenurodė argumentų, dėl kurių vienais įrodymais rėmėsi, o kitus atmetė. VĮ Turto banko generalinis direktorius A. B., atsižvelgiant į įmonės vykdomos veiklos pobūdį, kuriam nustatyta pareiga tinkamai organizuoti darbą, laikytis darbo įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, vadovaudamas įmonei ir vykdydamas darbdavio funkcijas, ignoravo imperatyvias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas, sąmoningai nevykdė įstatyme nustatytos pareigos pagal DK 134 straipsnio 1 dalį, DK 129 straipsnio 1 dalį, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, veikė žinomai priešingai įmonės interesams ir neteisėtai atleido N. V. iš darbo, dėl ko valstybės įmonė patyrė nuostolius.
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovo pateikti įrodymai davė atsakovui pagrindą vertinti, kad Darbuotojų profesinė sąjunga galimai nėra įsteigta sąžiningai ginti darbuotojų profesines darbo, ekonomines, socialines teises bei interesus, kad N. V. pagal 2008-05-08 patvirtintus nuostatus eidamas VĮ Turto banko administracijos vadovo pavaduotojo – Teisės departamento direktoriaus pareigas buvo VĮ Turto banko administracijos atstovas, todėl negalėjo būti Kolektyvo profesinės sąjungos nariu (DK 19 str. 2 d., Profesinių sąjungų įstatymo 1 str. 3 d.). Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes.
    1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad N. V. atleidimo iš darbo procedūros pasirinkimas, nustačius aplinkybes apie atsakovo pastangas išsiaiškinti dėl DK 134 str. 1 d. numatytos garantijos taikymo atleidžiant N. V., nelaikytinas atsakovo kalte, lemiančia materialinės atsakomybės atsakovui taikymą (CK 6.248 str.). Atsakovas neįrodė, kad veikė rūpestingai, apdairiai, kreipėsi į teisininkus, dirbančius tiek Teisės skyriuje, tiek Teisės departamente, dėl atitinkamų Darbo kodekso ir kitų įstatymų, poįstatyminių teisės aktų nuostatų taikymo, o šie darbuotojai būtų atsisakę tai daryti, ėmėsi visų priemonių, kad neatsirastų žalą įmonei.
  1. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinio skundo atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2016-11-22 sprendimą nepakeistą, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo šiuos atsikirtimus:
    1. Apeliantas neįrodė savo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas padarė visišką darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų pažeidimus. Apeliantas nenurodė, kokių konkrečių priemonių nesiėmė atsakovas ir kokių konkrečių veiksmų atsakovas turėjo imtis, kad nebūtų N. V. atleidimas iš darbo teismų pripažintas neteisėtu.
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmus atleidžiant N. V. iš darbo vertino ne pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą, o pagal protingo ir atidaus žmogaus elgesio standartą.
    1. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl atsakovo (ne)teisėtų veiksmų ir kaltės tinkamai įvertino tai, kad VĮ Turto banko direktoriui A. B. pradėjus realizuoti valdybos sprendimą dėl N. V. ir kitų teisininkų etatų panaikinimo ir atleidimo iš darbo, galiojo teisės normos, dariusios įtaką atsakovo sprendimams ir veiksmams, taip pat atsakovą konsultavusiems teisininkams.
    1. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos duomenis, kad atsakovas, neturėdamas specialaus teisininko išsilavinimo, galėjo ir turėjo pasikliauti nepriklausomų konsultantų specialistų - teisininkų žiniomis.
    1. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimus ir netinkamai pritaikė procesinės teisės normas, kad sprendimo išvados nenuoseklios ir prieštaringos, kad sprendimas nepagrįstas įrodymais ir teisiniais argumentais.
  1. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo VĮ Turto bankas prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra.
  1. Atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija nurodo, kad palaiko apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir reikalavimus.
  1. Lietuvos apeliaciniame teisme 2017-06-23 gautas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

6Dėl atsakovo veiksmų

  1. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, apeliaciniame skunde laiko nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad N. V. atleidimo iš darbo procedūros pasirinkimas, nustačius aplinkybes apie atsakovo pastangas išsiaiškinti dėl DK 134 str. 1 d. numatytos garantijos taikymo atleidžiant N. V., nelaikytinas atsakovo kalte, lemiančia materialinės atsakomybės atsakovui taikymą. Apelianto teigimu, atsakovas neįrodė, kad veikė rūpestingai, apdairiai, kreipėsi į teisininkus, dirbančius tiek Teisės skyriuje, tiek Teisės departamente, dėl atitinkamų Darbo kodekso ir kitų įstatymų, poįstatyminių teisės aktų nuostatų taikymo, o šie darbuotojai būtų atsisakę tai daryti, ėmėsi visų priemonių, kad neatsirastų žalą įmonei. Teisėjų kolegija laiko šiuos apelianto argumentus nepagrįstais dėl sekančių priežasčių.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis - grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 straipsnio 3 dalis) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-11-20 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-444/2009; 2009-11-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-528/2009; kt.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006-05-25 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006; 2006-06-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2006). Jeigu įmonės administracijos vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, tai jis privalo atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad įmonės vadovo civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustatančius tam tikras tokių asmenų garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-25 nutartis, priimta Nr. 3K-7-266/2006).
  1. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad ieškovas (apeliantas) nenurodė, kokių konkrečių priemonių nesiėmė atsakovas ir kokių konkrečių veiksmų atsakovas turėjo imtis, kad nebūtų N. V. atleidimas iš darbo teismų pripažintas neteisėtu. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, tinkamai naudodamasis diskrecijos teise, teisingai įvertino atsakovo, kaip įmonės vadovo, priimtus (rizikingus) sprendimus atleidžiant N. V. iš darbo, įvertino šių pareigų įgyvendinimo procesą, veiksmų atitikimą objektyviesiems ir subjektyviesiems protingumo kriterijams.
  1. Atsakovas, pasirašydamas įsakymą dėl N. V. atleidimo iš darbo buvo apdairus ir rūpestingas tiek, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina ir negalėjo numatyti VĮ Turto bankui kilsiančios žalos dėl galimų teismų sprendimų pripažinti N. V. atleidimą iš darbo buvus neteisėtu. Apeliantas neįrodė atsakovo nesąžiningų veiksmų ar piktnaudžiavimo savo teise atleidžiant N. V. ir darbo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmus atleidžiant N. V. iš darbo vertino ne pagal protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartą, o pagal protingo ir atidaus žmogaus elgesio standartą.
  1. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmų ir kaltės, tinkamai įvertino tai, kad atsakovui pradėjus vykdyti VĮ Turto banko valdybos sprendimą dėl Teisės departamento direktoriaus ir kitų teisininkų etatų panaikinimo ir atleidimo iš darbo, galiojo teisės normos, dariusios įtaką atsakovo sprendimams ir veiksmams. Pažymėtina, kad pagal tuo metu galiojusio DK 19 straipsnio 2 dalimi darbuotojų ir darbdavių interesams negali atstovauti ir jų ginti tas pats atstovas. Pagal DK 24 straipsnio 1 dalį darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas, esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams. Darbdaviams įmonėse pagal įstatymą arba įgaliojimus gali atstovauti ir kiti asmenys (administracija). Administraciją sudaro pareigūnai. Jie turi teisę pagal savo kompetenciją duoti privalomus nurodymus sau pavaldiems darbuotojams. Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustatė, kad darbdavys, jo įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančių profesinių sąjungų nariu. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu; šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 str. 5 d.). Teisinių santykių reglamentavimas ir teisės taikymas vykdant VĮ Turto banko valdybos sprendimą dėl Teisės departamento direktoriaus ir kitų teisininkų etatų panaikinimo ir atleidimo iš darbo buvo sudėtingas. Pagal bylos duomenis nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas, pasirašydamas įsakymą dėl N. V. atleidimo iš darbo, buvo nesąžiningas, piktnaudžiaujantis savo teisėmis.
  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad ne atsakovo iniciatyva VĮ Turto banke buvo įvykdomi struktūriniai pertvarkymai, panaikintas Teisės departamentas. VĮ Turto banko darbuotojo N. V. atleidimo iš darbo neteisėtumą nulėmė ne vienasmeniškas atsakovo sprendimas (įsakymas dėl N. V. atleidimo), bet VĮ Turto banko valdymo organų veiksmai - sprendimas dėl struktūros pertvarkymo, etatų panaikinimo ir kiti su šiuo sprendimų susiję veiksmai. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, kad atsakovas, kaip VĮ Turto banko generalinis direktorius, priėmęs 2012-10-23 įsakymą Nr. P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012-12-03 buvo atleistas iš darbo VĮ Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigose DK 129 straipsnio pagrindu ir kuris vėlesniu teismo sprendimu buvo pripažintas neteisėtu, nėra pagrindas atsakovo materialinei atsakomybei atsirasti.
  1. Bylos duomenys patvirtina, kad dėl konfliktinės situacijos su dalimi VĮ Turto banko teisininkų, jų suinteresuotumo sprendžiamu klausimu, daliai VĮ Turto banko teisininkų atsisakius teikti atsakovui konsultacijas profesinių sąjungų veiklos klausimais, atsakovas, siekdamas išsiaiškinti, ar N. V. dėl jo buvimo Kolektyvo profesinės sąjungos atstovaujamojo organo nariu turi būti taikoma DK 134 str. 1 d. nustatyta garantija, kreipėsi į VĮ Turto banko teisininką G. P., advokatų profesinę bendriją „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“. 2012 m. rugsėjo mėn. atliktų darbų akte, pasirašytame VĮ Turto banko generalinio direktoriaus A. B. ir advokatų profesinės bendrijos „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ atstovo, nurodyta, kad „... advokatai išsamiai susipažino su pateiktais dokumentais ir advokatų profesinės bendrijos buveinėje įvyko 12 konsultacinių posėdžių su klientų atstovu G. P., kurių metu pastarasis buvo konsultuojamas tiek ginčų su buvusiais ir esamais darbuotojais (teisininkais), tiek socialinės partnerystės ir kolektyvinių darbo teisinių santykių klausimais“ (t. 1, b. l. 195).
  1. Byloje nustatyta, kad 2012-10-23 įsakymas Nr. P2-64, kuriuo N. V. nuo 2012-12-03 buvo atleistas iš darbo VĮ Turto banko Teisės departamento direktoriaus pareigose pagal DK 129 str., buvo parengtas VĮ Turto banko personalo vadovės D. B., suderintas su teisinį išsilavinimą turinčiu VĮ Turto banko darbuotoju G. P., kuris konsultavo atsakovą ir N. V. atleidimo iš darbo procedūros klausimais. Tai taip pat leido atsakovui manyti, kad N. V. atleidimas iš darbo atitinka įstatymų reikalavimus.
  1. Teisėjų kolegija pagal bylos sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino atsakovo, kaip įmonės vadovo, priimtus (rizikingus) sprendimus atleidžiant VĮ Turto banko Teisės departamento direktorių N. V. iš darbo, taip pat teisingai vertino šių pareigų įgyvendinimo procesą, veiksmų atitikimą objektyviesiems ir subjektyviesiems protingumo kriterijams.

7Dėl įrodymų vertinimo

  1. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir įvertino surinktus įrodymus, taikė netinkamas teisės normas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų atsakovo materialinei atsakomybei taikyti, ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos, sprendimas nepagrįstas įrodymais ir teisiniais argumentais. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
  1. Pagal CPK 180 straipsnį teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Taigi, įstatymas nurodo, kad įrodymai konkrečioje civilinėje byloje yra ne bet kokia informacija, o tik informacija apie aplinkybes, kurios yra įrodinėjimo dalykas. Šioje normoje įtvirtinta įrodymų sąsajumo taisyklė, reiškianti, kad kiekvienoje byloje įrodinėjimas turi būti nukreiptas į faktų, kuriuos būtina nustatyti, išaiškinimą. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, įrodinėjamas faktas egzistuoja ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-12-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016; 2014-05-23 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014 ir kt.). Apibrėžus įrodinėjimo apimtį tie įrodymai, kurie nesusiję su įrodinėjimo dalyku, vertintini kaip nereikšmingi faktinėms bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-02-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70-248/2017).
  1. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad atsakovas kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją suteikti konsultaciją jau po to, kai buvo priimtas įsakymas atleisti N. V. iš darbo, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, kad atsakovas iki minėto įsakymo aiškinosi galimybę priimti tokį įsakymą. Tai rodo atsakovo veiksmų dėl minėto įsakymo priėmimo tęstinumą.
  1. Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad apeliantas neįrodė neteisėtų tyčinių atsakovo veiksmų, nepaneigė pirmosios instancijos teismo byloje konstatuotų aplinkybių, kad N. V. atleidimo iš darbo procedūros pasirinkimas, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms apie atsakovo pastangas išsiaiškinti dėl DK 134 str. 1 d. numatytos garantijos taikymo atleidžiant N. V., nelaikytinas atsakovo kalte, lemiančia materialinės atsakomybės atsakovui taikymą.
  1. Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK normas dėl įrodymų, tinkamai taikė ir aiškino viešuosius pirkimus reglamentuojančias teisės normas ir su jais susijusią teismų praktiką, pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė visas turinčias bylai reikšmės aplinkybes ir nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles.

8Dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

  1. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

9Dėl apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimo

  1. Vadovaudamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija pagal bylos duomenis sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui A. B. dėl žalos atlyginimo, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias įmonės vadovo materialinę atsakomybę, laikėsi CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų tyrimą bei vertinimą ir įrodymų pusiausvyros taisykles, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

10Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 str.).
  1. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į priimamą procesinį sprendimą sprendžia, kad bylinėjimosi išlaidų atlyginimas apeliacinės instancijos teisme apeliantui nepriteistinas (CPK 93, 98 str.).
  2. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašyme, pateiktame apeliacinės instancijos teismui, atsakovas prašė priteisti iš ieškovo 394,28 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kartu su prašymu pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą ir vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, sprendžia, kad atsakovo prašymas tenkintinas.
  3. Tretieji asmenys VĮ Turto bankas ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų nepateikė.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

12Palikti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. sprendimą nepakeistą.

13Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, j. a. k. 288603320, atsakovui A. B., a. k. 36712040241, tris šimtus devyniasdešimt keturis eurus ir dvidešimt aštuonis euro centus (394,28 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai