Byla 2A-492-527/2015
Dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo (trečiasis asmuo – V. O.)

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (pirmininkė) ir Jolitos Cirulienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės E. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1940-528/2014 pagal ieškovės E. O. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis pripažinimo (trečiasis asmuo – V. O.),

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3ieškovė ieškinyje prašė pripažinti jai teisę privatizuoti butą, esantį ( - ), lengvatinėmis sąlygomis, įpareigojant atsakovę sudaryti su ja šio buto pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 3–4). Ieškovė nurodė, kad ji šiame bute, nuosavybės teise priklausančiame atsakovei, gyvena nuo 1968 m., šiuo metu kitų registruotų asmenų bute nėra. Ieškovė yra neįgali, tačiau butą prižiūri pagal savo galimybes, visuomet laiku sumoka mokesčius. 1987-06-19 Kauno miesto Lenino rajono Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto (toliau LDT VK) sprendimu Nr. 187 ieškovei buvo leista nuomotis šį butą, o prasidėjus gyvenamųjų patalpų privatizacijai ieškovė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybą su prašymu išsipirkti nuomojamą butą, pateikė reikalingus dokumentus ir laukė, kol bus pakviesta raštu sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau sunkiai susirgo, ilgą laiką praleido gydymo įstaigose, todėl nebegalėjo nuolatos domėtis buto privatizavimo reikalais, lankytis savivaldybėje. Dėl ligos ir silpnos sveikatos buto privatizavimo proceso ieškovė nebaigė, tačiau tinkamai ir laiku išreiškė valią privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, todėl prašo pripažinti jai teisę įsigyti butą lengvatinėmis sąlygomis.

4Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad 2013-11-12 raštu Nr. 66-3-537 Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyrius informavo, kad Privatizavimo skyriuje nėra ieškovės Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (toliau – Įstatymas) galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų ( - ), privatizavimo. Vien asmens kreipimasis dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo nereiškia, jog jis atliko visus privalomus veiksmus ir toliau neturėjo įstatyminės pareigos dalyvauti gyvenamosios patalpos privatizavimo eigoje. Ieškovė turėjo laikytis pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai, o įrodymų, kad ieškovė ėmėsi visų priemonių ginčo gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymui, domėjosi privatizacijos eiga, o privatizavimas neatliktas tik dėl privatizavimo procedūras vykdančių institucijų kaltės, byloje nepateikta. Ieškovės pateikti medicininiai dokumentai nepatvirtina, kad ji nuo Įstatymo įsigaliojimo dienos 1991-06-20 iki Įstatymo galiojimo visa apimtimi – 1998-07-01, o ir vėliau – iki ieškinio padavimo teismui dienos 2013-10-07, negalėjo dėl sveikatos būklės domėtis privatizavimo eiga, atvykti į savivaldybę. Be to, atsakovė prašė ieškinį atmesti ir dėl praleisto ieškinio senaties termino, nes ieškovė ieškinį pareiškė 2013-10-07, o Įstatymas negalioja nuo 1998-07-01, tai yra daugiau kaip 10 metų.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Kauno apylinkės teismas 2014-11-04 sprendimu ieškinį atmetė (b. l. 124–128).

7Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyriaus raštuose 2013-10-28 Nr. 66-2-208 ir 2013-11-12 Nr. 66-3-537 nurodyta, jog Privatizavimo skyriuje nėra ieškovės Įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų ( - ), privatizavimo (b. l. 41,52). 2014-04-09 ieškovė su prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo skyrių, prašydama leisti jai privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis nuomojamą butą ( - ), tačiau jos prašymas netenkintas (b. l. 100–102). Ieškovė 1984–1997 metų laikotarpiu įvairiais epizodais: 1984-08-15–1984-10-06, 1990-09-27–1990-10-29, 1991-10-17–1991-10-30; 1992-10-16–1992-11-02; 1993-10-12–1993-11-03; 1994-10-14–1994-11-07; 1996-07-24–1996-08-09; 1997-08-11–1997-09-02, 2005-09-13–2005-09-23, 2007-04-16–2007-04-26, 2011-12-08–2011-12-16, 2011-12-20–2012-01-07 gulėjo ligoninėje, 1997-09-02 buvo nukreipta į komisiją dėl negalios nustatymo, taip pat įvairiu laiku konsultuota dėl ligų (b. l. 13–26, 28–34, 36). Ieškovei neterminuotai nustatyta negalia, ji gauna invalidumo/netekto darbingumo pensiją (b. l. 7, 10, 26–27, 66). Ieškovei, kaip V. O. šeimos narei, 1968-09-30 orderiu buvo suteiktas ginčo butas, kuriame ji gyvenamąją vietą deklaravo nuo 1974 m., o nuomos sutartis ieškovės vardu pakeista 1987-06-19, todėl ieškovė Įstatymo galiojimo metu buvo tinkamas subjektas, kuris turėjo teisę privatizuoti butą (Įstatymo 4 str. 2 d.). Kadangi ginčo butas ( - ), nėra įrašytas į Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą neprivatizuojamų gyvenamųjų patalpų sąrašą ir atitinka Įstatymo 2 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų objektų požymius, tai jis galėjo būti privatizavimo objektu (Įstatymo 2, 3 str.). Tam, kad asmenį būtų galima laikyti įgijusį teisę privatizuoti butą, turi būti nustatytas ir teisiškai reikšmingas faktas – kad asmuo, galiojant Įstatymui, kreipėsi į pirkimo–pardavimo subjektą – į vietos savivaldybę, kuri parduoda jai priklausančius butus, ar į įmonę, įstaigą, organizaciją, kurios pardavinėjo jų balanse esančius gyvenamuosius namus, butus (Įstatymo 4 str. 1 d.). Ieškovė nurodė kreipusis į Kauno miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybą su prašymu išsipirkti nuomojamą butą 1991 m., o ją lydėjo kaimynė, kuri šiuo metu yra mirusi, pristačiusi reikalingus dokumentus, pažymas ir laukusi, kol bus pakviesta raštu sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau be savo paaiškinimų jokių kitų rašytinių ar kitokių įrodymų nepateikė. Nors analogiškas aplinkybes savo atsiliepime nurodė ir trečiasis asmuo, tačiau, nesant absoliučiai jokių kitų įrodymų, ieškovės ir trečiojo asmens nurodytų aplinkybių teismui nėra galimybės patikrinti, o trečiasis asmuo yra ieškovės sūnus, kuris suinteresuotas bylos baigtimi. Be to, ieškovės ir trečiojo asmens teiginiai nepaneigė Kauno miesto savivaldybės Privatizavimo tarnybos rašytinio įrodymo, jog tarnyba neturi ieškovės prašymo ir dokumentų dėl ginčo buto privatizavimo (b. l. 41, 52). Ieškovės nurodyta aplinkybė apie tuo metu ginčo bute su ja gyvenusio sūnaus duotą jai sutikimą privatizuoti butą ieškovės vardu, kurį jis surašė namie, nes turėjo išvykti į užsienį, labiau patvirtina, kad ieškovė nepateikė dokumentų buto privatizavimui, nes priešingu atveju ji būtų buvusi informuota, jog toks sutikimas turi būti patvirtintas notaro arba atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno (Įstatymo 5 str. 1 d., CPK 185 str.). Asmenys, pateikę buto privatizavimui dokumentus, teikdavo prašymą ir VĮ Registrų centrui, kur buvo parengiama buto, kurį ketinama privatizuoti, techninės apskaitos byla, pagal kurią vėliau buvo atliekamas privatizuojamo buto įvertinimas, tačiau ieškovė nurodė nesikreipusi į minėtą įstaigą, jokių su buto privatizavimu susijusių dokumentų neturinti, nors įprastai asmenys tokio pobūdžio dokumentus saugo itin akylai (CPK 185 str.). Ieškovė nurodė, kad tuo metu labai sirgo, pateikė tuometinę jos sveikatos būklę patvirtinančius įrodymus, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo išvadai, kad ji buvo kreipusis Įstatymo galiojimo laiku dėl teisės privatizuoti butą įgyvendinimo, ar kad dėl ligų ji negalėjo domėtis privatizavimo procesu. Įstatymas pilna apimtimi galiojo 7 metus, todėl per šį laiką ieškovė turėjo galimybę pateikti reikiamą prašymą ir dokumentus, nes ieškovė nebuvo visą laiką ligoninėse. 1998-10-20 ieškovės atžvilgiu buvo priimtas Apskrities viršininko įsakymas Nr. 08-6111 dėl žemės sklypo, esančio Raseinių r. sav. Ariogalos sen. Vilaičių k., kurį 2009-04-28 ieškovė pardavė, o tai leidžia manyti ieškovę iki minėto įsakymo priėmimo atlikus aktyvius veiksmus, kad jis būtų priimtas. Ginčo bute su ieškove tuomet gyveno jos pilnametis sūnus – trečiasis asmuo V. O., kuris neabejotinai galėjo savo sergančiai mamai padėti pasirūpinti privatizavimo procesu. 1999-01-05 ieškovė sudarė ginčo buto nuomos sutartį, todėl jau tada jai turėjo būti akivaizdu, kad privatizavimo procesas nevyksta ir, jei buvo savalaikiai pateikusi dokumentus, turėjo ginti savo teises teisme ar bent jau kreiptis į privatizavimo tarnybą paaiškinimų, tačiau jokių rašytinių dokumentų dėl to nepateikė, dėl teisių gynimo į teismą ieškovė pirmą kartą kreipėsi tik 2007-02-09, o, ieškinį palikus nenagrinėtą, vėl kreipėsi 2013-10-17 (b. l. 3; prijungtos civilinės bylos Nr. 2-4205-774/2007 l. 3). Teismas, įvertinęs šalių, jų atstovų paaiškinimus, trečiojo asmens atsiliepimo turinį, byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovė galiojant Įstatymui gal ir buvo nuėjusi į savivaldybę, tačiau prašymo ir dokumentų dėl butų privatizavimo nebuvo pateikusi ir privatizavimo proceso dėl buto ( - ), nebuvo pradėjusi. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė aplinkybės, jog 1991 m. pateikė prašymą atsakovei pradėti buto privatizavimo procedūrą, todėl, nesant visų Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų tokio privatizavimo sąlygų, ji neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9Ieškovė apeliaciniame skunde (b. l. 135–138) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai, bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, priteisti iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, kad teismas visiškai nekreipė dėmesio į ieškovės paaiškinimus, liudytojo, suinteresuoto asmens paaiškinimus, kad būtent 1991 metais, prasidėjus gyvenamųjų patalpų privatizacijai, ieškovė kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės privatizavimo tarnybą su prašymu išsipirkti nuomojamą butą, pateikė reikalingus dokumentus ir laukė, kol bus pakviesta raštu sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ieškovė sunkiai susirgo, nebegalėjo nuolatos domėtis buto privatizavimo reikalais, lankytis savivaldybėje, nes ilgą laiką praleido gydymo įstaigose. Šį faktą patvirtina medicininiai dokumentai. Dėl ligos ir silpnos sveikatos ieškovė buto privatizavimo proceso nebaigė, tačiau tinkamai ir laiku išreiškė valią privatizuoti (įsigyti lengvatinėmis sąlygomis) nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Todėl ieškovė prašo atsižvelgti į šias aplinkybes ir pripažinti ieškovei teisę privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. Pareigą teismams atsižvelgti į visas konkrečias gyvenamųjų patalpų privatizavimo procese esančias aplinkybes akcentavo Lietuvos A. T. (toliau – LAT) civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008, kurioje konstatavo, kad ,,Gyvenamųjų patalpų privatizavimas yra procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais ...“.

10Ieškovės nuomojamas butas, esantis ( - ), yra gyvenamoji patalpa, kuri pagal ankščiau galiojusį Įstatymo 2 straipsnį galėjo būti privatizavimo objektu. Minėto įstatymo 4 straipsnis reglamentavo privatizavimo subjektus, kuriais galėjo būti buto nuomininkai, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Kadangi nei ieškovė, nei kiti jos šeimos nariai nėra išsipirkę kito buto pagal Įstatymą, ieškovei Įstatymas suteikė teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti gyvenamąją patalpą. Teismas šios aplinkybės netyrė ir dėl jos iš esmės nepasisakė visiškai, o tik pripažino, kad ieškovė neva tai galėjo kreiptis į teismą dar 1998 metais, kas beje įtakojo neteisingo sprendimo priėmimą. Teismas visiškai nevertino ieškovės paaiškinimų, kad ji į Kauno miesto savivaldybę dėl buto privatizavimo kreipėsi ir 1995 metais, tačiau jokių raštų nerašė, nes ieškovei buvo paaiškinta, kad turi „...pamiršti buto privatizavimą, nes šis procesas seniai pasibaigęs“. Niekas ieškovei tuomet nepaaiškino, kad ieškovė turi kreiptis į specialią gyvenamųjų patalpų privatizavimo komisiją, apie kurios buvimą ieškovė apskritai nežinojo, apie tai ieškovė sužinojo tik kreipdamasi į teismą 2007 metais, kuomet dėl ieškovės sveikatos būklės, jai neatvykus į teismo posėdį, ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu.

11Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės sūnaus V. O. laisva forma surašyto sutikimo, kad vieno kambario butą, esantį ( - ), sutinka, jog ieškovė privatizuotų savo vardu, daro išvadą, jog ši aplinkybė <... labiau patvirtina, kad ieškovė nepateikė dokumentų buto privatizavimui, nes priešingu atveju ji būtų buvusi informuota, jog toks sutikimas turi būti patvirtintas notaro arba atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno ...>. Teismas, darydamas tokią išvadą, nevertino nei ieškovės, nei atsakovės paaiškinimų, kad nuo 1991 metų, vykdant privatizavimo įstatymą, į darbą su pareiškėjais Kauno miesto savivaldybėje buvo priimta papildomai daugiau darbuotojų, kurie iš tiesų nebuvo tinkamai parengti šiam darbui ir negalėjo kvalifikuotai paaiškinti pareiškėjams dėl jų teikiamų dokumentų formos bei turinio, todėl ieškovės niekas neprašė sūnaus sutikimą patvirtinti pas notarą ir dėl to jokios informacijos negavo. Atsakovės atstovė, atsakydama į teismo klausimą dėl Kauno miesto savivaldybės archyvo duomenų, nurodė, jog ne visi dokumentai buvo perduoti saugoti į archyvą, todėl ir ieškovės dokumentų Kauno miesto savivaldybės archyve nėra. Darytina išvada, kad ieškovė iš tiesų negalėjo pateikti teismui jokių rašytinių įrodymų, kadangi jie tiesiog neišlikę ne dėl ieškovės kaltės, o dėl objektyvių ieškovei nežinomų priežasčių. Teismas, netirdamas ir nevertindamas bylai svarbių aplinkybių, priėmė šališką ir neteisingą sprendimą, kuris yra naikintinas.

12Nors Įstatymas šiuo metu yra netekęs galios, tačiau yra galimybė įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis šiuo įstatymu, jo galiojimo metu ir kuria, dėl tam tikrų priežasčių, tuo metu nebuvo pasinaudota. Tokią praktiką suformavo LAT civilinėse bylose Nr. 3K-3-783/2000; 3K-3-291/2012; kt., kuriose pabrėžė, kad „1991 m. gegužės 21 d. priimtame Butų privatizavimo įstatyme buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų teisė įsigyti privačion nuosavybėn jų nuomojamus butus privatizavimo sąlygos ir tvarka. Butų privatizavimo įstatymui 1998 m. liepos 1 d. netekus galios, nustatyta, jog šio įstatymo pagrindu pradėtas ir nebaigtas butų privatizavimo procedūras galima užbaigti pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo nuostatas. Pabrėžtina, kad įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, jog šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą“. Remiantis dabar galiojančiu Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsniu, ieškovei turėtų būti pripažinta teisė lengvatinėmis sąlygomis įsigyti minėtą butą, kadangi ieškovė yra įgyvendinusi tuo metu Įstatymo reikalaujamas sąlygas, kurias dar kartą akcentavo LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, kurioje pabrėžė, kad „Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintas būtinas tokio privatizavimo sąlygas: pirma, kad atitinkama gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas (Įstatymo 2, 3 straipsniai); antra, kad asmuo yra subjektas, kuriam Įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Įstatymo 4 straipsnis); trečia, kad asmuo išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Įstatymo 1, 5 straipsniai)“. Teismo sprendimas paremtas vien prielaidomis, o ne faktinių aplinkybių analize. Teismo argumentas, kad ...< labiau tikėtina, jog ieškovė galiojant Butų privatizavimo įstatymui gal ir buvo nuėjusi į savivaldybę, tačiau prašymo ir dokumentų dėl butų privatizavimo nebuvo pateikusi ir privatizavimo proceso dėl buto ( - ), nebuvo pradėjusi, juolab, kad: ieškovė pati nurodė savivaldybėje prie dokumentų pateikimo buvus labai daug žmonių, o ji jautusis prastai ir neturėjusi jėgų rūpintis buto privatizavimu...>. Tačiau teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl ieškovės ir jos sūnaus paaiškinimų, kad ieškovė į Kauno miesto savivaldybę nešė dokumentus ne viena, o kaimynės padedama, kuri jau buvo pateikusi reikiamus dokumentus dėl būsto privatizavimo ir gerai žinojo, kokius dokumentus ieškovė privalo pateikti. Todėl teismas pažeidė CPK normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei nesilaikė LAT suformuotos teismų praktikos. Padaręs CPK 12, 182, 185 straipsnių pažeidimus, teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, klaidingai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir netinkamai taikė materialines teisės normas. Visiškai formalus CK ir CPK normų taikymas, neatsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, sąlygojo absoliučiai nemotyvuoto ir neteisingo teismo sprendimo priėmimą, kuris paremtas tik prielaidomis.

13Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė (b. l. 144–147) prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovės nuomone, Kauno apylinkės teismo 2014-11-04 sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisingai ištyrė bylai turinčias reikšmės aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, teismo sprendimą priėmė nepažeisdamas materialinės ir procesinės teisės normų. LAT senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte nurodoma, kad „įrodymų vertinimas civilinėje byloje yra grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė yra ta, kad teismų išvados dėl šalių reikalavimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo ir leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo“. Teismas, konstatuodamas, jog ieškovė tinkamai ir laiku neišreiškė savo valios dėl buto privatizavimo, tinkamai išanalizavo pateiktą dokumentą (pareiškimą) ir konstatavo, jog jis negali būti laikomas tinkamu įrodymu šioje byloje (nuorašas užpildytas ant visiems tuo metu pasiekiamo blanko, nėra jokių antspaudų bei parašų, patvirtinančių, kad pareiškimas, gautas ir patvirtintas savivaldybės darbuotojo). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas, vertindamas pateiktus procesinius dokumentus, nenukrypo nuo LAT formuojamos praktikos ir CPK 185 str. nustatytų įrodymų vertinimo kriterijų ir todėl pagrįstai sprendime nustatė, jog labiau tikėtina, kad ieškovė laiku ir tinkamai nesikreipė dėl nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizavimo. Ieškovė neįrodė, jog ji nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus ir išreiškė savo valią taip, kaip reikalavo tuo metu butų privatizavimo santykius reguliavusios normos, todėl liko neįrodyta, kad ji įgijo subjektinę teisę.

14Ginčo gyvenamosios patalpos, adresu( - ), nuosavybės teise priklauso atsakovei. Vadovaujantis Kauno miesto Lenino rajono LDT VK 1987-06-19 sprendimu Nr. 187 gyvenamosios patalpos, adresu( - ), buvo nuspręsta pakeisti ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ieškovės vardu. Remiantis Kauno miesto Lenino rajono LDT VK 1987-06-19 sprendimu Nr. 187 ginčo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis buvo sudaryta ieškovės vardu. Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Įstatymą, pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, kuri turėjo teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1993-11-01.

15Pagal LAT suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, pagal Įstatymą, galiojusį iki 1998-07-01, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t.y. ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Įstatymo 4 straipsnis), ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa ir ar gali būti privatizavimo objektas (Įstatymo 2, 3 straipsniai), taip pat ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Įstatymo 1, 5 ir kiti straipsniai) (LAT 2002-03-04 nutartis Nr. 3K-3-394/2002, 2008-04-01 nutartis Nr. 3K-3192/2008, 2009-03-02 nutartis Nr. 3K-3-53/2009), t. y. nuomininkai, norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo Įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse buvo numatyta, kad pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą turi raštu kreiptis į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą ar komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą – į atitinkamą administraciją, o prie pareiškimo turėjo būti pridėtas gyvenamojo namo, buto nuomininko ir jo šeimos narių notariškai patvirtintas susitarimas, kieno vardu bus sudaroma gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartis.

16Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė ar jos šeimos nariai įstatymų numatytais terminais ir tvarka, pateikiant visus reikiamus dokumentus, būtų kreipęsi dėl buto privatizavimo į Savivaldybę ar į Valstybinę komisiją (tiesiogiai ar per atsakovę), nors Vyriausybės nutarime yra numatyta, kad prašymas turėjo būti pateiktas miesto ar rajono valdybai, jos sudarytai tarnybai ar komisijai, o Įstatymo 1993 metų redakcijoje numatyta, kad asmenys, ne dėl jų kaltės laiku nepadavę pareiškimo dėl buto privatizavimo, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti paduoti prašymus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-04-20 potvarkyje Nr. 290p numatyta, kad gyventojai, kurie ne dėl savo kaltės neprivatizavo Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo nustatytu laiku jų nuomojamų gyvenamųjų patalpų, turėjo teisę paduoti prašymus ministerijai, kitai valstybinei tarnybai, miestų, rajonų valdyboms, įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, kurios, apsvarstę pateiktus prašymus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turėjo pateikti dokumentus Butų privatizavimo valstybinei komisijai. Gyventojai galėjo kreiptis tiesiai į Butų privatizavimo valstybinę komisiją dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo. Valstybinė komisija, apsvarsčiusi pateiktus prašymus, surašo atitinkamą protokolą ir jo išrašą siunčia atitinkamoms ministerijoms, kitoms valstybinėms tarnyboms, miestų, rajonų valdyboms, įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, o išvadą - pareiškėjui, o valstybinės komisijos išvados dėl gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo buvo privalomos ministerijoms, kitoms valstybinėms tarnyboms, miestų, rajonų valdyboms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms.

17Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-04-20 potvarkį Nr. 290p ieškovė turėjo kreiptis į Butų privatizavimo valstybinę komisiją (tiesiogiai ar per atsakovę). Nuo 1993-04-30, kuomet įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, visi prašymai dėl lengvatinio privatizavimo buvo privalomai nagrinėjami Butų privatizavimo valstybinėje komisijoje ir tik esant teigiamai šios komisijos išvadai buvo galima pradėti arba tęsti jau pradėtas privatizavimo procedūras pagal Įstatymą. Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė ar jos šeimos nariai būtų kreipęsi į Butų privatizavimo valstybinę komisiją ir gavę teigiamą šios komisijos išvadą dėl ginčo gyvenamųjų patalpų, adresu( - ), privatizavimo.

18Kad nei ieškovė, nei jos šeimos nariai iki 1998-07-01, t. y. kol Įstatymas galiojo visa apimtimi, Įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų numatyta tvarka ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-11-12 raštas Nr. 66-3-537, kuriuo informuojama, kad Privatizavimo skyriuje nėra ieškovės Įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų, adresu( - ), privatizavimo nėra. Teismas pagrįstai konstatavo, jog aplinkybė, kad ieškovės sūnus (trečiasis asmuo) namuose užpildė sutikimą, kad ginčo gyvenamosios patalpos būtų privatizuojamos ieškovės vardu, jog ieškovė nepateikė dokumentų dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, nes priešingu atveju jai būtų paaiškinta, kad pilnamečių šeimos narių sutikimas turi būti patvirtintas notaro arba atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno.

19Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Teismas pagrįstai konstatavo, jog labiau tikėtina, kad ieškovė nepateikė dokumentų dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, nes priešingu atveju jai būtų paaiškinta, kad pilnamečių šeimos narių sutikimas turi būti patvirtintas notaro arba atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno. Dokumentai apie ieškovės sveikatos būklę negali patvirtinti aplinkybių, jog ieškovė ir jos šeimos nariai sudarė notariškai patvirtintą susitarimą. Kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie notariškai patvirtinto susitarimo sudarymą ir jo pateikimą privatizavimą vykdančiai institucijai, teismas pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, kad ji nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus ir išreiškė savo valią taip, kaip reikalavo tuo metu butų privatizavimo santykius reguliavusios teisės normos, todėl liko neįrodyta, kad ji įgijo subjektinę teisę, o kai nėra subjektinės teisės, nėra ir teisės pažeidimo.

20Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo (b. l. 141–143) prašo ieškovės apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepime nurodyta, kad, prasidėjus gyvenamųjų patalpų privatizacijai, trečiasis asmuo jau buvo pilnametis, todėl gerai atsimena, kad jo motina, nors ir būdama silpnos sveikatos, bet dėjo visas pastangas ir 1991 metų vasaros pabaigoje kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės privatizavimo tarnybą su prašymu išsipirkti nuomojamą butą. Šias aplinkybes atsimena tikrai, nes buvo davęs sutikimą motinai privatizuoti jos vieno kambario butą, esantį adresu( - ), jos pačios vardu ir į šį butą nepretendavo. Jo motiną 1991 metais į Kauno miesto savivaldybę lydėjo jos kaimynė A. J. (šiuo metu jau mirusi), kuri jau buvo pateikusi prašymą atsakovei dėl savo buto privatizavimo ir gerai žinojo kaip visas procedūras atlikti. Taigi ieškovė laiku ir nepraleisdama įstatymų nustatytų terminų pateikė reikalingus dokumentus Kauno miesto savivaldybei, tokiu būdu pradėdama privatizavimo procedūrą ir laukė, kol bus pakviesta raštu sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, kai jai ateis eilė. Tuo metu buvo masiškai privatizuojami butai, todėl buvo sudaromos eilės ir gyventojai kviečiami sudaryti pirkimo–pardavimo sutartis raštu. Tačiau, belaukiant privatizavimo procedūrų vykdymo, mama sunkiai sirgdama, nebegalėjo nuolatos domėtis buto privatizavimo reikalais ir lankytis savivaldybėje, nes ilgą laiką praleido gydymo įstaigose. Trečiasis asmuo tuo metu gyveno su močiute adresu ( - )ir lankė šalia esančią Kauno 24-ąją vidurinę mokyklą. Taip atsitiko todėl, kad ieškovė ilgą laiką sunkiai sirgo ir nuolat gulėdavo gydymo įstaigose, o jai būnant namuose ją slaugė slaugytoja, todėl trečiajam asmeniui vieno kambario bute tiesiog nebeliko vietos ir jis išsikėlė gyventi pas močiutę, kurios name ir dabar gyvena, o buto privatizavimo reikalais galėjo pasirūpinti tik motina. Teismas šias aplinkybes aiškino netinkamai, šališkai, kadangi visiškai priešingai interpretavo trečiojo asmens duotus paaiškinimus teismo posėdžio metu.

21Be to, teismas, pasisakydamas dėl trečiojo asmens laisva forma surašyto sutikimo, kad vieno kambario butą, esantį( - ), sutinka, jog privatizuotų savo vardu, daro išvadą, jog ši aplinkybė ,,labiau patvirtina, kad ieškovė nepateikė dokumentų buto privatizavimui, nes priešingu atveju ji būtų buvusi informuota, jog toks sutikimas turi būti patvirtintas notaro arba atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno“, yra visiškai priešingas trečiojo asmens duotiems paaiškinimams byloje, kas tik patvirtina šališko teismo sprendimo buvimą. Teismas, darydamas tokią išvadą, nevertino nei trečiojo asmens, nei ieškovės paaiškinimų, kad nuo 1991 metų, vykdant privatizavimo įstatymą į darbą su pareiškėjais Kauno miesto savivaldybėje buvo priimta papildomai daugiau darbuotojų, kurie iš tiesų nebuvo tinkamai parengti šiam darbui ir negalėjo kvalifikuotai paaiškinti pareiškėjams dėl jų teikiamų dokumentų formos bei turinio, todėl trečiojo asmens niekas neprašė sutikimą patvirtinti pas notarą ir dėl to jokios informacijos jis negavo. Buvo įsitikinęs, kad tokio laisvos formos sutikimo užtenka. Todėl teismas, netinkamai vertindamas byloje duotus parodymus bei paaiškinimus, pažeidė procesinės teisės normas bei priėmė neteisėtą teismo sprendimą.

22Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, trečiasis asmuo sutiko su ieškinyje pareikšta nuomone, jog jo motinos šiuo metu nuomojamas butas, esantis ( - ), yra gyvenamoji patalpa, kuri pagal ankščiau galiojusį Įstatymo 2 straipsnį galėjo būti privatizavimo objektu ir šio įstatymo 4 straipsnis reglamentavo privatizavimo subjektus, kuriais galėjo būti buto nuomininkai, kurie iki 1989-11-03 nuolat gyveno Lietuvos Respublikos teritorijoje ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną buvo perkamo gyvenamojo namo, buto nuomininkai ar jų šeimų nariai, arba kuriems po šio įstatymo įsigaliojimo nustatyta tvarka buvo suteikta gyvenamoji patalpa. Nei trečiasis asmuo, nei jo motina nėra išsipirkę jokio kito buto pagal minėtą Įstatymą, ieškovė yra tinkamu subjektu, kuriam šis įstatymas suteikė teisę lengvatinėmis sąlygomis įsigyti gyvenamąją patalpą, todėl trečiasis asmuo jos ieškinį palaiko ir prašo suteikti jai galimybę įgyvendinti šią teisę. Dėl šių paminėtų faktinių aplinkybių teismas taip pat nepasisakė visiškai, kadangi jų netyrė.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Apeliacinis skundas atmestinas.

25CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba prisidėjime prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl tokio nagrinėjimo būtinumo. Būtinumą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012; 2012-09-26 nutartis a civilinėje byloje Nr. 2A-318/2012). Analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, nustatančioje, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas kai yra keliami ne fakto, o teisės klausimai, kai galimas tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002-11-12 sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95).

26Apeliantė apeliaciniame skunde prašo jos skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo iš esmės nepagrindė jokiais argumentais ar motyvais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nei prašyme nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, nei apeliaciniame skunde nėra keliami fakto klausimai, kurie lemtų žodinio proceso būtinumą, todėl nėra pagrindo nesilaikyti bendros apeliacinių skundų nagrinėjimo tvarkos, numatytos CPK 321 straipsnio 1 dalyje ir apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, netenkindama prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, sprendžia, kad rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir civilinio proceso principų, o priešingai užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

27Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

28Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (LAT 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

29Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Dėl apeliantės argumento, kad teismas nepasisakė dėl visų jos nurodytų aplinkybių, pasakytina tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės ir priimdamas joje galutinį sprendimą, neprivalo aptarti kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens argumento ar įrodymo. Priešingai, teismas turi atrinkti ir vertinti tik tuos įrodymus, kurių visetas patvirtina ar paneigia aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą (CPK 176 str.) (pvz., LAT 2011-09-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2011; kt.).

30Kolegijos nuomone, Kauno apylinkės teismo 2014-11-04 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1940-528/2014 yra teisėtas ir pagrįstas, teismas teisingai ištyrė bylai turinčias reikšmės aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, teismo sprendimą priėmė nepažeisdamas materialinės ir procesinės teisės normų. LAT senato 2004-12-30 nutarimo Nr. 51 „Dėl Civilinio proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ 3 punkte nurodoma, kad „įrodymų vertinimas civilinėje byloje yra grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė yra ta, kad teismų išvados dėl šalių reikalavimų pagrįstumo turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo ir leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo“. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, jog ieškovė tinkamai ir laiku neišreiškė savo valios dėl buto privatizavimo, tinkamai išanalizavo pateiktą dokumentą (pareiškimą) ir konstatavo, jog jis negali būti laikomas tinkamu įrodymu šioje byloje (nuorašas užpildytas ant visiems tuo metu pasiekiamo blanko, nėra jokių antspaudų bei parašų, patvirtinančių, kad pareiškimas, gautas ir patvirtintas savivaldybės darbuotojo). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pateiktus procesinius dokumentus, nenukrypo nuo LAT formuojamos praktikos ir CPK 185 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo kriterijų ir todėl pagrįstai sprendime nustatė, jog labiau tikėtina, kad ieškovė laiku ir tinkamai nesikreipė dėl nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizavimo. Ieškovė neįrodė, jog ji nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus ir išreiškė savo valią taip, kaip reikalavo tuo metu butų privatizavimo santykius reguliavusios normos, todėl liko neįrodyta, kad ji įgijo subjektinę teisę.

31Bylos duomenys patvirtina, jog ginčo gyvenamosios patalpos, esančios( - ), nuosavybės teise priklauso atsakovei. Remiantis Kauno miesto Lenino rajono LDT VK 1987-06-19 sprendimu Nr. 187, ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis buvo pakeista ir sudaryta ieškovės vardu.

32Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad Savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (toliau – Įstatymas) nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Įstatymą, pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, kuri turėjo teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1993-11-01.

33Pagal LAT suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose praktiką, pagal Įstatymą, galiojusį iki 1998-07-01, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, t.y. ar ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Įstatymo 4 str.), ar ginčo butas yra gyvenamoji patalpa ir ar gali būti privatizavimo objektas (Įstatymo 2 ir 3 str.), taip pat ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo–pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Įstatymo 1, 5 ir kiti straipsniai) (LAT 2002-03-04 nutartis Nr. 3K-3-394/2002, 2008-04-01 nutartis Nr. 3K-3192/2008, 2009-03-02 nutartis Nr. 3K-3-53/2009), t. y. nuomininkai, norėję privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, turėjo Įstatymo nustatytais terminais ir tvarka pareikšti norą jas įsigyti nuosavybėn. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintų Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklėse buvo numatyta, kad pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį gyvenamąjį namą, butą turi raštu kreiptis į miesto ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą ar komisiją, o įmonės, įstaigos, organizacijos balanse esantį gyvenamąjį namą, butą – į atitinkamą administraciją, o prie pareiškimo turėjo būti pridėtas gyvenamojo namo, buto nuomininko ir jo šeimos narių notariškai patvirtintas susitarimas, kieno vardu bus sudaroma gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo sutartis.

34Byloje nėra pateikta patikimų įrodymų, kad ieškovė ar jos šeimos nariai įstatymų numatytais terminais ir tvarka, pateikiant visus reikiamus dokumentus, būtų kreipęsi dėl buto privatizavimo į Savivaldybę ar į Valstybinę komisiją (tiesiogiai ar per atsakovę), nors Vyriausybės nutarime yra numatyta, kad prašymas turėjo būti pateiktas miesto ar rajono valdybai, jos sudarytai tarnybai ar komisijai, o Įstatymo 1993 metų redakcijoje numatyta, kad asmenys, ne dėl jų kaltės laiku nepadavę pareiškimo dėl buto privatizavimo, gali kreiptis į Seimo sudarytą komisiją, kuri turi teisę leisti paduoti prašymus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-04-20 potvarkyje Nr. 290p numatyta, kad gyventojai, kurie ne dėl savo kaltės neprivatizavo Įstatymo nustatytu laiku jų nuomojamų gyvenamųjų patalpų, turėjo teisę paduoti prašymus ministerijai, kitai valstybinei tarnybai, miestų, rajonų valdyboms, įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, kurios, apsvarstę pateiktus prašymus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turėjo pateikti dokumentus Butų privatizavimo valstybinei komisijai. Gyventojai galėjo kreiptis tiesiai į Butų privatizavimo valstybinę komisiją dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo. Valstybinė komisija, apsvarsčiusi pateiktus prašymus, surašo atitinkamą protokolą ir jo išrašą siunčia atitinkamoms ministerijoms, kitoms valstybinėms tarnyboms, miestų, rajonų valdyboms, įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, o išvadą – pareiškėjui, o valstybinės komisijos išvados dėl gyvenamųjų patalpų pirkimo–pardavimo buvo privalomos ministerijoms, kitoms valstybinėms tarnyboms, miestų, rajonų valdyboms, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms.

35Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-04-20 potvarkį Nr. 290p ieškovė turėjo kreiptis į Butų privatizavimo valstybinę komisiją (tiesiogiai ar per atsakovę). Nuo 1993-04-30, kuomet įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, visi prašymai dėl lengvatinio privatizavimo buvo privalomai nagrinėjami Butų privatizavimo valstybinėje komisijoje ir tik esant teigiamai šios komisijos išvadai buvo galima pradėti arba tęsti jau pradėtas privatizavimo procedūras pagal Įstatymą. Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad ieškovė ar jos šeimos nariai būtų kreipęsi į Butų privatizavimo valstybinę komisiją ir gavę teigiamą šios komisijos išvadą dėl ginčo gyvenamųjų patalpų, adresu( - ), privatizavimo.

36Tai, kad nei ieškovė, nei jos šeimos nariai iki 1998-07-01, t. y. kol Įstatymas galiojo visa apimtimi, Įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų numatyta tvarka ir terminais nesikreipė į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos 2013-11-12 raštas Nr. 66-3-537, kuriuo informuojama, kad Privatizavimo skyriuje nėra ieškovės Įstatymo galiojimo laikotarpiu pateikto prašymo ir kitų dokumentų dėl gyvenamųjų patalpų, adresu( - ), privatizavimo. Pagal tuometinę tvarką asmenys, pateikę buto privatizavimui dokumentus, teikdavo prašymą ir VĮ Registrų centrui, kur buvo parengiama buto, kurį ketinama privatizuoti, techninės apskaitos byla, pagal kurią vėliau buvo atliekamas privatizuojamo buto įvertinimas, tačiau ieškovė nurodė nesikreipusi į minėtą įstaigą, jokių su buto privatizavimu susijusių dokumentų neturinti, nors įprastai asmenys tokio pobūdžio dokumentus saugo itin akylai (CPK 185 str.).

37Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad gyvenamojo namo, buto nuomininkas, jo šeimos nariai, taip pat ir laikinai išvykusieji, susitaria dėl gyvenamojo namo, buto pirkimo, kieno vardu bus sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kas taps perkamo namo, buto savininku (bendrasavininkiais). Toks susitarimas turi būti patvirtintas notariškai. Nesutarus pirkti gyvenamojo namo, buto, pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog labiau tikėtina, kad ieškovė nepateikė dokumentų dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, nes priešingu atveju jai būtų paaiškinta, kad pilnamečių šeimos narių sutikimas turi būti patvirtintas notaro arba atitinkamus įgaliojimus turinčio pareigūno. Dokumentai apie ieškovės sveikatos būklę, kolegijos nuomone, taip pat negali patvirtinti aplinkybių, jog ieškovė ir jos šeimos nariai buvo sudarę notariškai patvirtintą susitarimą. Kadangi byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie notariškai patvirtinto susitarimo sudarymą ir jo pateikimą privatizavimą vykdančiai institucijai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad ieškovė neįrodė, kad ji nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus ir išreiškė savo valią taip, kaip reikalavo tuo metu butų privatizavimo santykius reguliavusios teisės normos, todėl liko neįrodyta, kad ji įgijo subjektinę teisę, o kai nėra subjektinės teisės, nėra ir teisės pažeidimo.

38Ieškovės pateikti tuometinę jos sveikatos būklę patvirtinantys įrodymai, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo išvadai, kad ji buvo kreipusis Įstatymo galiojimo laiku dėl teisės privatizuoti butą įgyvendinimo ar kad dėl ligų ji negalėjo domėtis privatizavimo procesu. Įstatymas pilna apimtimi galiojo 7 metus, todėl per šį laiką ieškovė turėjo galimybę pateikti reikiamą prašymą ir dokumentus, nes ieškovė nebuvo visą laiką ligoninėse. Tai, jog 1998-10-20 ieškovės atžvilgiu buvo priimtas Apskrities viršininko įsakymas Nr. 08-6111 dėl( - )., kurį 2009-04-28 ieškovė pardavė, duoda pagrindą išvadai, jog ieškovės sveikatos būklė nesutrukdė jai iki minėto įsakymo priėmimo atlikti aktyvius veiksmus, kad toks įsakymas būtų priimtas. Be to, ginčo bute su ieškove iki 1998-08-06 gyveno jos pilnametis sūnus – trečiasis asmuo V. O., kuris neabejotinai taip pat galėjo savo sergančiai mamai padėti pasirūpinti privatizavimo procesu. Ieškovei 1999-01-05 sudarius ginčo buto nuomos sutartį jau tada jai turėjo būti akivaizdu, kad joks privatizavimo procesas nevyksta ir jeigu ieškovė iš tiesų savalaikiai būtų pateikusi dokumentus dėl privatizavimo, tai ji jau tuomet turėjo ginti savo teises teisme ar bent jau kreiptis į privatizavimo tarnybą paaiškinimų, tačiau jokių rašytinių dokumentų dėl to nepateikė, dėl teisių gynimo į teismą ieškovė pirmą kartą kreipėsi tik 2007-02-09, o, ieškinį palikus nenagrinėtą, vėl kreipėsi 2013-10-17 (b. l. 3; prijungtos civilinės bylos Nr. 2-4205-774/2007 l. 3).

39Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių, jų atstovų paaiškinimus, trečiojo asmens argumentus, byloje esančius rašytinius įrodymus, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai padarė labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė netgi jeigu galiojant Įstatymui ir buvo nuėjusi į savivaldybę, tačiau prašymo ir dokumentų dėl butų privatizavimo nebuvo pateikusi ir privatizavimo proceso dėl buto( - ), nebuvo pradėjusi. Ieškovė neįrodė aplinkybės, jog 1991 m. ir iki 1998-07-01, t. y. kol Įstatymas galiojo visa apimtimi, Įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų numatyta tvarka ir terminais pateikė prašymą atsakovei pradėti buto privatizavimo procedūrą ir išreiškė savo valią taip, kaip reikalavo tuo metu butų privatizavimo santykius reguliavusios teisės normos, todėl, nesant visų Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų tokio privatizavimo sąlygų, todėl konstatuotina, jog šioje byloje pareikštas ieškinys pripažinti ieškovei teisę privatizuoti ginčo butą lengvatinėmis sąlygomis netenkintas visiškai pagrįstai.

40Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą apeliacinį skundą atmeta, o teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą.

41Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

42ieškovės E. O. apeliacinį skundą atmesti.

43Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. ieškovė ieškinyje prašė pripažinti jai teisę privatizuoti butą, esantį... 4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Kauno apylinkės teismas 2014-11-04 sprendimu ieškinį atmetė (b. l.... 7. Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos Privatizavimo... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 9. Ieškovė apeliaciniame skunde (b. l. 135–138) prašo panaikinti pirmosios... 10. Ieškovės nuomojamas butas, esantis ( - ), yra gyvenamoji patalpa, kuri pagal... 11. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės sūnaus V. O. laisva forma surašyto... 12. Nors Įstatymas šiuo metu yra netekęs galios, tačiau yra galimybė... 13. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė (b. l. 144–147)... 14. Ginčo gyvenamosios patalpos, adresu( - ), nuosavybės teise priklauso... 15. Pagal LAT suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose... 16. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė ar jos šeimos nariai įstatymų... 17. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-04-20 potvarkį Nr. 290p ieškovė... 18. Kad nei ieškovė, nei jos šeimos nariai iki 1998-07-01, t. y. kol Įstatymas... 19. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad gyvenamojo namo, buto... 20. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo (b. l.... 21. Be to, teismas, pasisakydamas dėl trečiojo asmens laisva forma surašyto... 22. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, trečiasis asmuo sutiko su... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 24. Apeliacinis skundas atmestinas.... 25. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis... 26. Apeliantė apeliaciniame skunde prašo jos skundą nagrinėti žodinio proceso... 27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 28. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali... 29. Be to, pažymėtina ir tai, jog, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis... 30. Kolegijos nuomone, Kauno apylinkės teismo 2014-11-04 sprendimas civilinėje... 31. Bylos duomenys patvirtina, jog ginčo gyvenamosios patalpos, esančios( - ),... 32. Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir... 33. Pagal LAT suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo panašaus pobūdžio bylose... 34. Byloje nėra pateikta patikimų įrodymų, kad ieškovė ar jos šeimos nariai... 35. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993-04-20 potvarkį Nr. 290p ieškovė... 36. Tai, kad nei ieškovė, nei jos šeimos nariai iki 1998-07-01, t. y. kol... 37. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad gyvenamojo namo, buto... 38. Ieškovės pateikti tuometinę jos sveikatos būklę patvirtinantys įrodymai,... 39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių, jų atstovų paaiškinimus,... 40. Kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, visiškai nepagrįstą... 41. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 42. ieškovės E. O. apeliacinį skundą atmesti.... 43. Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą....