Byla 2A-318/2012

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Audronės Jarackaitės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-296-278/2011 pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės ieškinį atsakovams G. V. , L. V. , O. A. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Atsakovai G. V. ir L. V. 2009 m. balandžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 100 000 Lt pardavė O. A. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomą 0,0591 ha ploto žemės sklypą, unikalus numeris ( - ), esantį ( - ).

5Panevėžio apygardos teismas 2009 m. gruodžio 17 d. nutartimi iškėlė individualiai įmonei G. V. vaistinei, kurios savininkai buvo atsakovai G. V. ir L. V. , o direktorius – G. V. , bankroto bylą.

6Ieškovas bankrutavusios IĮ G. V. vaistinės bankroto administratorius 2010 m. balandžio 27 d. ieškiniu prašė 2009 m. balandžio 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ir įpareigoti atsakovę O. A. grąžinti atsakovams G. V. ir L. V. ginčo žemės sklypą. Ieškovo teigimu, ši sutartis pažeidė bankrutavusios individualios įmonės kreditorių teises, buvo sudaryta dėl šalių piktavališko susitarimo ir tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, nes ja nekilnojamasis turtas buvo parduotas siekiant paslėpti šį turtą, išvengti IĮ G. V. vaistinės kreditorių reikalavimų patenkinimo ir skolų išieškojimo nukreipimo į jį (CK 6.66, 1.80, 1.86, 1,91 straipsniai, Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas).

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Panevėžio apygardos teismas 2011 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo bankrutavusios IĮ G. V. vaistinės 4 256 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų atsakovui G. V. ir 40,38 Lt su procesinių dokumentų įteikimu susijusių bylinėjimosi išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad 2001 m. birželio 12 d. įsigytą ginčo žemės sklypą atsakovai sutuoktiniai G. ir L. V. 2008 metais siekė parduoti ir gautas lėšas panaudoti įmonės vardu įsigyto vaistinės pastato, esančio ( - ), rekonstrukcijai; sklypo nepardavus, 2008 m. kovo 28 d. jis buvo įkeistas AB SEB bankui užtikrinti G. V. 100 000 Lt kredito, suteikto pirmiau minėto pastato rekonstrukcijai vykdyti, grąžinimą; galiojant hipotekiniam suvaržymui atsakovai ieškojo sklypo pirkėjo, taip siekdami sumažinti įmonės išlaidas, gauti lėšų jos veiklai; bankas, kuriam atsakovai turėjo 99 434,89 Lt įsipareigojimą, sutiko dėl sklypo už 100 000 Lt pardavimo; ginčo sklypo pirkėja sandorio kainą sumokėjo pardavėjų hipotekos kreditoriui. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo sandorio sudarymo metu G. V. vaistinė turėjo 2 793 195 Lt įsipareigojimų kreditoriams, tarpe jų 39 635 Lt darbo užmokesčio įsiskolinimą ir 42 995 Lt valstybės institucijoms, nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą – patalpas ( - )ir ( - ), bei kelias transporto priemones, todėl sprendė, kad įmonės materialinė padėtis buvo sunki ir ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl sandorio neteisėtumo ir įmonės kreditorių interesų pažeidimo, motyvuodamas tuo, kad ginčo sandoriu buvo atsiskaityta su hipotekos kreditoriumi, kuris turi pirmumo teisę prieš kitus individualios įmonės kreditorius, o hipoteka apsunkintas žemės sklypas buvo parduotas už ženkliai didesnę nei rinkos vertė kainą. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad įmonės kreditorių interesai ginčo sandoriu nebuvo pažeisti. Teismas sutiko su ieškovu, kad būtinumo nedelsiant sudaryti ginčo sandorį nebuvo, tačiau pripažino, jog tokio sandorio sudarymą lėmė siekis atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi ir sumažinti įmonės išlaidas įmokų bankui sąskaita. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė pirkėjo nesąžiningumo prezumpcijos, reglamentuotos CK 6.67 straipsnyje. Iš atsakovės O. A. veiksmų, kuriais ji siekia pakeisti ginčo žemės sklypo tikslinę paskirtį, teismas sprendė apie pagrindo pripažinti ginčo sandorį sudarytą tik dėl akių bei dėl piktavališko susitarimo nebuvimą. Teismas sprendė apie ieškovo nurodytų aplinkybių, lemiančių ginčo sandorio negaliojimą CK 1.80 straipsnio pagrindu, neįrodymą.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Apeliaciniu skundu ieškovas bankrutavusi IĮ G. V. vaistinė prašo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

111. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias kreditorių teisių pažeidimą. Ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, nes jo turimi įsipareigojimai kreditoriams viršijo įmonės ir jos savininkų turimo turto vertę. Ginčo sandoriu įmonės savininkų turtinė padėtis pasikeitė – jie neteko turto, į kurį buvo galima nukreipti įmonės kreditorių reikalavimų išieškojimą. Įmonės bankroto administratorius neturi jokių galimybių patenkinti teismo patvirtintus kreditorių reikalavimus, todėl buvo pažeistos kreditorių teisės. Kredito bankui grąžinimas nebuvo pradelstas, todėl ginčo sandorio sudarytas tik tam, kad bankui ankščiau laiko būtų grąžinta paskola, yra įmonės kreditorių teisių pažeidimas, suteikiant pirmenybę vienam iš įmonės savininkų kreditorių. Teismo išvada, kad ginčo sandoriu buvo siekiama sumažinti įmonės išlaidas, nepagrįsta, nes įmonė už jos savininkus nemokėjo jokių įmokų bankui. Ginčo sandorį sudaryti buvo nepalankios ekonominės sąlygos dėl sąstingio nekilnojamojo turto rinkoje. Tuo sandorio šalys nesąžiningai pasinaudojo, sudarydamos ginčo sandorį už tokią sumą, kad tik būtų panaikintas įkeitimas. Iš ginčo sandorio nei įmonė, nei jos kreditoriai nieko negavo. Šios aplinkybės lėmė kreditorių teisių pažeidimą.

122. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė teisės normas, reglamentuojančias sandorio šalių nesąžiningumą. Teismo išvada, kad ieškovas neįrodė atsakovų nesąžiningumo prezumpcijos, yra iš esmės neteisinga, nes ieškovas įrodinėjo atsakovų nesąžiningumą, o ne nesąžiningumo prezumpcijos buvimą. Atsakovė O. A. pripažino, kad domėjosi pardavėjų įmonės skolomis, todėl privalėjo suprasti apie ginčo sandorio neigiamą įtaką jų likvidavimui. Atsakovės žinojimas apie kelių milijonų litų dydžio įmonės įsipareigojimus yra pakankamas pagrindas konstatuoti jos nesąžiningumą. Atsakovai buvo susiję artimais draugystės ir verslo ryšiais. Tai įrodo atsakovų nepaneigta aplinkybė, kad jų vaikai bendrauja; kad atsakovė O. A. , neturėdama nieko bendro su vaistinių veikla, ieškovui priklausiusiose patalpose įsteigė UAB „Express vaistinė“, kurioje dirba beveik visi buvę ieškovo darbuotojai ir atsakovas G. V. . Atsakovas G. V. , kaip patirtį turintis farmacininkas, toliau vykdo ieškovo vykdytą veiklą atsakovei O. A. priklausančioje vaistinėje, kas įrodo ginčo sandorio šalių nesąžiningumą. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo G. V. nesąžiningumo, nepagrįstai neskyrė dėmesio aplinkybei, kad ieškovo savininkas, kaip atskaitingas asmuo, sandorio sudarymo metu savo žinioje turėjo 228 000 Lt įmonės lėšų, kurių nepanaudojo atsiskaitymui su įmonės kreditoriais. Ieškovas pateikė įrodymus, kad be šių piniginių lėšų, kurių įmonei negrąžino, atsakovas G. V. paėmė iš įmonės kasos šimtus tūkstančių litų, kurie įtartinomis aplinkybėmis buvo nurodyti kaip pavogti iš atsakovės O. A. vaistinės kartu su metaline spinta, apie kurios buvimą vaistinėje jos savininkė ir direktorė nežinojo. Šios aplinkybės sudarė pagrindą konstatuoti ginčo sandorio šalių nesąžiningumą.

133. Nurodyti apeliacinio skundo motyvai įrodo, kad teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177, 185 straipsniai), nes netinkamai įvertino įrodymus, nevertino įrodymų viseto, rėmėsi nepatikimais įrodymais.

14Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovai G. V. ir L. V. prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

151. Pagal teismų praktiką, tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovas buvo nemokus, nesudaro pagrindo ginčyti visus tokio skolininko sudarytus sandorius, nes netgi būdamas nemokus, skolininkas gali sudaryti sandorį, kuris neturi jokios neigiamos įtakos skolininko kreditorių interesams arba netgi turi teigiamos įtakos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Ieškovas neįrodė, kad ginčo sandorio sudarymo metu jis buvo nemokus. Netgi sprendžiant priešingai, ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad ginčo sandoriu buvo pažeistos ieškovo kreditorių teisės ir teisėti interesai. Išanalizavęs visas ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes ir įvertinęs jo įtaką skolininko kreditorių teisėms, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo sandoris nepažeidė ieškovo kreditorių teisių. Apeliantas neneigia teismo išvados, kad žemės sklypas ginčijamu sandoriu buvo parduotas ženkliai didesne nei buvo jo rinkos vertė kaina. Todėl šiuo aspektu kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Didžiąja ginčo sandorio kainos dalimi (99 434,89 Lt) buvo atsiskaityta su pardavėjų hipotekos kreditoriumi, todėl šis sandoris ne tik nepadarė neigiamos įtakos įmonės kreditoriams, bet turėjo teigiamą reikšmę, nes sudarė sąlygas atsiskaityti su vienu kreditoriumi, kuris, nesant tokio sandorio, būtų tapęs ieškovo ir atsakovų G. ir L. V. kreditoriumi, kurio reikalavimas ieškovo bankroto byloje būtų tenkinamas iš įkeisto ginčo žemės sklypo gautomis piniginėmis lėšomis pirmiau nei kitų ieškovo kreditorių. Apelianto teiginius, kad ginčo sandoris sudarytas ekonomiškai nepalankiomis sąlygomis, paneigia teismo paskirtos ekspertizės išvados, pagal kurias sandorio sudarymo metu turto vertė buvo dvigubai mažesnė už pardavimo kainą, o vertinimo metu nustatyta sklypo rinkos vertė yra net 36 000 Lt mažesnė už pagal ginčo sandorį gautą sumą. Teismo išvados dėl ginčo žemės sklypo, jeigu jis būtų parduodamas ieškovo bankroto proceso metu, kainos vertinimo yra pagrįstos.

162. Apelianto argumentai, kad nebuvo būtinybės sudaryti ginčo sandorį yra nepagrįsti. Ginčo sandorio sudarymo metu bankroto byla ieškovui nebuvo iškelta ir nebuvo keliama, todėl atsakovai galėjo laisvai sudaryti sandorį, kuris nepažeidė įmonės kreditorių interesų, ir parduoti jiems priklausantį žemės sklypą, siekdami gautomis lėšomis atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi ir išvengti palūkanų pagal kredito sutartį jam mokėjimo. Teismo išvados šiuo aspektu yra paremtos kasacinio teismo formuojama teismų praktika Pauliano ieškiniu iškeltose bylose sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Ginčo sandoriu nebuvo pažeista ĮBĮ nustatyta kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė ir tvarka, nes su atsakovų kreditoriumi, kuriam buvo įkeistas ginčo žemės sklypas, būtų atsiskaitoma pagal šio įstatymo 34 straipsnio nuostatas pirmiau nei su kitais ieškovo kreditoriais.

173. Teismui pagrįstai konstatavus, kad ginčo sandoris nepažeidė ieškovo kreditorių teisių, apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovų nesąžiningumo netenka prasmės. Aplinkybė, kad atsakovė O. A. žinojo apie ieškovo įsiskolinimus, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, jog ji žinojo ar turėjo žinoti, kad ginčo sandoriu pažeidžiamos ieškovo kreditorių teisės. Šioje byloje nebuvo nustatytos jokios faktinės aplinkybės apie atsakovų verslo sąsajas, kurias apeliantas siekia pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais nepatvirtintomis prielaidomis. Apelianto nurodytos aplinkybės apie atsakovo G. V. žinioje buvusias įmonės pinigines lėšas ir jų praradimą, kuriomis grindžiamas šio sandorio dalyvio nesąžiningumas, neįrodo skolininko nesąžiningumo CK 6.66 straipsnio nuostatų prasme. Nei vienam iš atsakovų nėra pareikšti įtarimai dėl įmonės pinigų vagystės, todėl niekuo nepagrįsdamas šių aplinkybių vertinimo ieškovas elgiasi neetiškai.

184. Apeliantas nedetalizavo, kaip teismas pažeidė CPK 177 ir 185 straipsnių nuostatas: nenurodė, kokius įrodymus teismas įvertino netinkamai; kokie, apelianto nuomone, byloje esantys įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, turėjo būti laikomi nepatikimais. Teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus ir, remdamasis jų visetu, padarė pagrįstas išvadas dėl ginčijamo sandorio įtakos ieškovo kreditorių teisėms bei ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo. Vien tai, kad byloje esančius įrodymus teismas įvertino ne taip, kaip pageidauja apeliantas, nesudaro pagrindo teigti, jog priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

21Lietuvos apeliaciniam teismui apeliantas bankrutavusi IĮ G. V. vaistinė pateikė prašymus dėl naujų įrodymų išreikalavimo ir dėl žodinio bylos nagrinėjimo (2 t., 93-98, 114-115 b. l.).

22Dėl prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka

23CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba prisidėjime prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl tokio nagrinėjimo būtinumo. Būtinumą nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka lemia tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė (neišaiškino) tam tikrų faktinių aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui ir dėl to jas būtina nustatyti (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1126/2012; 2012 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1314/2012).

24Prašymą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliantas grindžia tuo, kad byloje teiks naujus paaiškinimus ir argumentus dėl ginčo sandorio neteisėtumo, remdamasis tuo, jog ginčo žemės sklypas galėjo būti realizuotas daug didesne verte ne kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, o kaip verslo vystymui priimtinas projektas kartu su atsakovų G. ir L. V. kitais sandoriais, dėl kurių teisėtumo vyksta kiti teisminiai procesai, parduotais kitais nekilnojamojo turto objektais. Apelianto teigimu, šios aplinkybės pirmosios instancijos teisme nebuvo ištirto ir įvertintos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas negrindė ieškinio reikalavimo prašyme nurodytomis aplinkybėmis ir jų neįrodinėjo, todėl teismas neturėjo pagrindo jas tirti ir vertinti. Šių aplinkybių apeliantas nenurodė ir apeliaciniame skunde. Byla pagal apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal CPK 320 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas ribas, kurias nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Proceso įstatymas numato draudimą grįsti apeliaciją aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Apeliantas nenurodė, kokios pirmosios instancijos teisme jo nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo išnagrinėtos ir nebuvo nustatytos. Remdamasi išdėstytu, kolegija sprendžia, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos, nepagrindžia būtinumo ieškovo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

25Dėl prašymo išreikalauti naujus įrodymus

26Naujų įrodymų pateikimas apeliacinėje instancijoje yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). Pagal šią teisės normą apeliacinės instancijos teismas gali priimti naujus įrodymus tik tuo atveju, jeigu šių įrodymų nepagrįstai nepriėmė pirmosios instancijos teismas arba jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

27Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovas neteikė jokių įrodymų ir neprašė teismo juos išreikalauti iškeltoms prielaidoms, kad atsiskaitymui pagal ginčo sandorį buvo panaudotos įmonės lėšos, pagrįsti. Tokių įrodymų ieškovas neteikė ir apeliacinės instancijos teismui ir apeliaciniu skundu nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadų apie ieškinio reikalavimo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu pagal CK 1.80, 1.86, 1,91 straipsnius, t. y. kad ginčo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, kad jis sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, kad jis sudarytas dėl piktavališko šalių susitarimo, nepagrįstumą. Tuo tarpu apelianto naujo atstovo prašyme prašomais išreikalauti įrodymais apie atsakovės O. A. sūnaus N. A. turtą, pajamas, darbo užmokestį ir kitas apmokestinamąsias pajamas, bankų ar kitų kredito įstaigų sąskaitose turėtas pinigines lėšas siekiama įrodyti ginčo sandorio tariamumą bei šalių nesąžiningumą liudijančią prielaidą neva pagal ginčo sandorį buvo atsiskaityta per N. A. bankrutavusios įmonės pinigais, kuriais disponavo atsakovas G. V. . Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsiskaitymo pagal ginčo sandorį aplinkybes, iš byloje esančio banko sąskaitos išrašo, mokėjimo dokumento (1 t., 24, 28-29 b. l.) nustatė, kad atsakovė O. A. sandorio kainą sumokėjo atsakovo G. V. hipotekos kreditoriui ir turėjo pakankamai lėšų ginčo turtui įsigyti. Apelianto atstovo prašomi išreikalauti duomenys neįrodys, kad sandoris įvykdytas ieškovo piniginėmis lėšomis, ir nepaneigs rašytiniais įrodymais pagrįsto ir teismo nustatyto fakto, kad banko sąskaitoje atsakovė O. A. disponavo pakankamu piniginių lėšų kiekiu sandoriui įvykdyti. Išdėstytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą atmesti prašymą dėl naujų įrodymų išreikalavimo.

28CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana instituto tikslas - užkirsti kelią skolininko piktnaudžiavimui teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriams įvykdymą, ginant juos nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu galimybės, kad kreditoriaus reikalavimas bus visiškai patenkintas. Pagal teismų praktiką, bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, tarp jų – ir CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes pagal ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.

29Individualios įmonės savininko sudarytų sandorių negaliojimui taikytina CK 6.66 straipsnio 1 dalis, o sprendžiant dėl šioje teisės normoje įtvirtinto actio Pauliana instituto sąlygų taikymo atsižvelgtina į CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus individualios įmonės savininko atsakomybės už įmonės prievoles ypatumus – jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kokiu yra individuali įmonė, turto, už jo prievoles atsakovo juridinio asmens dalyvis.

30CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo gausioje ir nuoseklioje praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Vinukas“ v. UAB „LCL“, Danske bank A/S, bylos 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. J. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Balmeto Medis“ v. UAB „Sigema“, bylos Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. M., bylos Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

31Byloje individualios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, pareikštu Pauliano ieškiniu ginčijamas individualios įmonės savininko ir jos sutuoktinės bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise valdomo nekilnojamojo turto pardavimo sandoris. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs teisminio ginčo teisingam išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, konstatavo, kad ginčo sandoriu nebuvo pažeistos individualios įmonės kreditorių teisės ir neįrodytas sandorio šalių nesąžiningumas, todėl nepripažino visų būtinų actio Pauliana ieškiniui patenkinti sąlygų egzistavimo ir ieškinį atmetė. Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas pagal ieškovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su individualios įmonės kreditorių teisių gynimu actio Pauliana instituto pagrindu, kuriais keliamas klausimas dėl individualios įmonės savininkų sudaryto sandorio įtakos įmonės kreditorių teisėms. Apelianto teigimu, individualiai įmonei esant nemokiai, jos savininkas ginčo sandoriu sumažino savo turtą ir atsiskaitė su savo kreditoriumi, taip suteikdamas jam pirmenybę prieš įmonės kreditorius ir pažeisdamas šių teises.

32Kasacinio teismo išaiškinta, kad nemokumas yra įmonės būklė, kuri nustatoma pagal tai, ar įmonė atsiskaito su kreditoriais ir ar ji yra ekonomiškai pajėgi atsiskaityti. Įmonės nemokumo konstatavimui nebūtina, kad jai būtų iškelta bankroto byla. Faktinis įmonės nemokumas, kai jai dar nėra iškelta bankroto byla, nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodyto turto ir įsipareigojimų santykį. Ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas, jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte būtų pakankamai padengtas įsipareigojimų vykdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012). Įvertinęs byloje esančius duomenis pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad ginčo sandorio sudarymo metu individualios įmonės materialinė padėtis buvo sunki ir ji negalėjo atsiskaityti su kreditoriais. Nors atsakovai G. V. ir L. V. atsiliepime į apeliacinį skundą ir nurodo, kad ieškovas neįrodė savo nemokumo, tačiau teismo sprendimo neskundė ir teismo išvadų dėl įmonės nemokumo neginčijo. Ieškovo bankroto bylos duomenys patvirtina, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovas turėjo vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, kurių reikalavimo teisės yra teismo patvirtintos ieškovo bankroto byloje.

33Byloje nėra ginčo dėl to, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas ginčyti skolininko sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu nėra praleistas.

34Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį. Apelianto nuomone, teismas nepagrįstai nustatė, kad ginčijamu sandoriu nebuvo pažeistos įmonės kreditorių teisės, kad sandorio šalių nesąžiningumas neįrodytas, taip pat padarė nepagrįstas išvadas dėl ginčo sandorio sudarymo būtinumo. Dėl šių actio Pauliana sąlygų egzistavimo nagrinėjamoje byloje kolegija pasisako.

35Dėl individualios įmonės kreditorių teisių pažeidimo sudarant įmonės savininko turto pardavimo sandorį

36Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes. Net ir būdamas nemokus, jeigu įstatymai nedraudžia, skolininkas turi teisę sudaryti sandorius, tačiau jais neturi būti pažeidžiamos kreditorių teisės. Plėtodamas actio Pauliana taikymo praktiką pagal bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį, kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant, ar ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamų sandorių esmę. Neatsižvelgus į šias aplinkybes gali būti pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra vieno kreditoriaus sąskaita nepagrįstai suteikiant naudą kitiems kreditoriams ir taip sudarant sąlygas piktnaudžiauti teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010).

37Byloje sprendžiamas ginčas dėl individualios įmonės savininkų bankui įkeisto nekilnojamojo turto pardavimo sandorio įtakos įmonės kreditorių teisėms. Teiginį, kad ginčijamas sandoris pažeidė individualios įmonės kreditorių teises, bankroto administratorius grindė tokiomis aplinkybėmis – kad ginčijamu sandoriu įmonės savininkas sumažino savo turtą ir, atsiskaitydamas su savo kreditoriumi, suteikė jam pirmenybę prieš įmonės kreditorius; kad ginčijamu sandoriu turtas buvo perleistas už kainą, iš esmės lygią įmonės savininko įsipareigojimo bankui sumai, ir dėl to įmonės kreditoriai negavo jokios naudos. Dėl pastarosios aplinkybės pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės savininko įsipareigojimai bankui sudarė 99 434,89 Lt; kad kredito grąžinimui užtikrinti bankui įkeistas nekilnojamasis turtas ginčo sandoriu buvo parduotas už 100 000 Lt ir tokia sandorio kaina ženkliai viršija ginčo turto rinkos vertę. Tokią išvadą, kurios apeliantas neginčija, teismas padarė remdamasis byloje esančiais duomenimis, kurie liudija, kad pagal nekilnojamojo turto registro duomenis ginčo turto vidutinė rinkos vertė kelios dienos iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo 32 400 Lt, pagal eksperto išvadas sandorio sudarymo metu turto rinkos vertė buvo 52 000 Lt, o vertinimo dienai (2010 m. lapkričio 25 d.) – 64 000 Lt (2 t., 4-31 b. l.). Įrodymų, paneigiančių šiuos vertinimus, bei įrodančių, kad įmonės bankroto procese ginčo turtas gali būti parduotas didesne kaina, ieškovas neteikė. Taigi, ieškovo argumentai, kad turtas parduotas ekonomiškai nenaudingoje situacijoje ir dėl to pardavimo kainos dydis lėmė įmonės kreditorių teisių pažeidimą, yra nepagrįsti.

38Kasacinio teismo išaiškinta, kad vien faktas, jog iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius ginčija bankroto administratorius, nesudaro pagrindo juos vertinti pagal taisykles, kurios yra būdingos bankroto procesui; kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo momentu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla (pirmiau minėta kasacinės instancijos teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Nagrinėjamoje byloje objektyviais duomenimis nustatyta ir apeliantas to neginčija, kad iki įkeitimo ir po to atsakovai G. ir L. V. ieškojo pirkėjų ginčo žemės sklypui, hipotekos kreditorius davė sutikimą šį turtą parduoti, jeigu gautomis lėšomis bus su juo atsiskaityta. Bylos duomenys liudija, kad žemės sklypo pirkėja atsakovė O. A. pirkimo kainą tiesiogiai sumokėjo pardavėjų hipotekos kreditoriui. Atsakovų argumentai, kad jų siekis jau 2008 metų pradžioje parduoti ginčo turtą buvo siejamas su lėšų reikalingų rekonstruoti įmonės nekilnojamąjį turtą gavimu, nepaneigti. Faktas, kad kredito davėjui įkeistas įmonės savininko turtas buvo parduotas pagal ilgalaikę paskolą gavus iš banko šiam tikslui skirtas lėšas ir nesant pradelstų įsipareigojimų bankui, tačiau įmonei turint vykdytinų įsipareigojimų kreditoriams, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirkimo-pardavimo sandoriu iš esmės buvo sutrukdyta įmonės kreditoriams patenkinti reikalavimus iš skolininko (nagrinėjamu atveju – ir iš skolininko individualios įmonės savininkų) turto. Nors dėl ginčijamo sandorio ir sumažėjo individualios įmonės savininkų turtas, tačiau šiuo sandoriu buvo atsiskaityta su pagal įstatymą pirmumo teisę prieš kitus kreditorius turinčiu hipotekos kreditoriumi, kurio reikalavimai iš įkeisto turto tenkinami pirmiausia (CK 4.174 straipsnis).

39Įmonės savininko, kaip fizinio asmens, kreditorių įstojimas į įmonės bankroto bylą yra nulemtas poreikio apsaugoti savo interesus, nes bankroto procese gali būti parduotas visas įmonės savininko turtas ir tokie kreditoriai nebetektų galimybės nukreipti į jį išieškojimą. Tokia individualios įmonės bankroto proceso specifika lemia tai, kad šio juridinio asmens dalyvių kreditoriai tampa įmonės kreditoriais ir jų reikalavimai tenkinami ĮBĮ nustatytu eiliškumu ir tvarka. Todėl net ir nesudarius ginčijamo sandorio, individualios įmonės savininkų hipotekos kreditorius, iškėlus įmonei bankroto bylą, būtų tapęs įmonės kreditoriumi su nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrintu reikalavimu, kuris pagal ĮBĮ 34 straipsnį būtų tenkinamas pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą, dėl kurio perleidimo teisėtumo sprendžiama šioje byloje, arba perduodant šį turtą hipotekos kreditoriui. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo turtas įmonės bankroto procese galėjo būti parduotas už didesnę kainą negu hipoteka užtikrinta banko reikalavimo suma ir kad būtų likę lėšų kitų kreditorių reikalavimams ĮBĮ 35 straipsnyje nustatyta tvarka tenkinti. Tokiu atveju konstatuoti, kad ginčijamu sandoriu neteisėtai buvo suteiktas prioritetas hipotekos kreditoriui kitų įmonės kreditorių teisių kontekste, nėra pagrindo. Išdėstytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad neįrodytas kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimas, teisingumą, kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia.

40Dėl ginčijamo sandorio sudarymo neprivalomumo

41Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad įmonės savininkai neprivalėjo sudaryti ginčijamą sandorį. Tokia išvada pripažintina pagrįsta, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie atsakovų G. ir L. V. pareigos parduoti hipoteka apsunkintą nekilnojamąjį turtą, kai įsipareigojimai hipotekos kreditoriui nebuvo pradelsti, buvimą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad teismas nepagrįstai pripažino, jog sandorio sudarymo būtinumą lėmė siekis sumažinti įmonės išlaidas, įmokų bankui sąskaita. Apeliantas teisus, kad ginčijamas sandoris įmonės išlaidoms jokios įtakos neturėjo, nes įmokų bankui už savininką įmonė nemokėjo. Byloje nėra objektyvių įrodymų, leidžiančių teigti priešingai. Tačiau kolegija laiko pagrįstais atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, kad sandorio sudarymą lėmė įmonės savininkų siekis atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi ir taip išvengti palūkanų pagal paskolos sutartį jam mokėjimo.

42Dėl ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumo

43Sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko (nagrinėjamu atveju - individualios įmonės savininkų), tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, yra nurodęs, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovai (individualios įmonės bei perleisto turto savininkai G. ir L. V. bei turto įgijėja O. A. ) žinojo apie įmonės turtinę padėtį ir vykdytinus įsipareigojimus kreditoriams, tačiau dėl ginčijamo sandorio specifikos dėl perleisto turto statuso ir atsiskaitymo su hipotekos kreditoriumi nelaikė pažeidžiantys įmonės kreditorių teises. Byloje nenustačius įmonės kreditorių teisių ginčijamu sandoriu pažeidimo, nėra pagrindo konstatuoti, kad jį sudarydamos šalys buvo nesąžiningos. Kai nekonstatuotas kreditorių teisių ginčo sandoriu pažeidimas, tai aplinkybė, kad atsakovai per vaikus yra pažįstami ir juos sieja darbiniai santykiai, nesudaro pagrindo spręsti apie sandorio šalių nesąžiningumą įmonės kreditorių atžvilgiu. Aplinkybės, kad individualios įmonės savininkas ir vadovas G. V. turėjo savo žinioje dideles sumas įmonės piniginių lėšų, kurių nepanaudojo atsiskaitymui su įmonės kreditoriais ir kurios dėl vagystės buvo prarastos, nagrinėjamos bylos kontekste yra teisiškai nereikšmingos ir neturi įtakos ginčo sandorio teisėtumo įmonės kreditorių teisių pažeidimo aspektu vertinimui.

44Dėl įrodymų ir jų vertinimo

45Teiginių, kad teismas pažeidė CPK 177 ir 185 straipsnių nuostatas, apeliantas nedetalizavo: nenurodė, kokius įrodymus teismas įvertino netinkamai; kokie, apelianto nuomone, byloje esantys įrodymai, kuriais rėmėsi teismas, turėjo būti laikomi nepatikimais.

46Teismas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes nustato ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus. Įrodymai civilinėje byloje – tai bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad tam tikri faktai egzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. CPK 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; kt.). Teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą ir įvertinti jų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei suformuotą kasacinio teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta CPK 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).

47Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, įstatymų nustatyta tvarka tyrė ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus, o tam tikrų ieškovo nurodytų aplinkybių nekonstatavimas, byloje ištirtų įrodymų viseto pagrindu, nėra įrodinėjimo taisyklių netinkamas taikymas.

48Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

49Atsakovų prašymas priteisti iš ieškovo 1 500 Lt teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų, pateikus jas patvirtinančius rašytinius įrodymus (2 t., 86-89 b. l.), pagal CPK 98 straipsnio tenkintinas iš dalies, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatas bei nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. galiojantį 2012 m. birželio 20 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 718 minimalios mėnesinės algos dydį. Šių bylinėjimosi išlaidų priteistina suma yra 1 275 Lt (850 Lt x 1,5).

50Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

51Panevėžio apygardos teismo 2011 m. sausio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

52Priteisti iš ieškovo bankrutavusios individualios įmonės G. V. vaistinės atsakovo G. V. naudai 1 275 Lt (vieną tūkstantį du šimtus septyniasdešimt penkis litus) teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų.